Svarbus žingsnis šaliai

Pamažu kelią besiskinantys vandenilio projektai, anot Vandenilio energetikos asociacijos vadovo dr. Šarūno Varnagirio, yra didelis ir svarbus žingsnis į priekį visai šaliai.

„Žaliojo vandenilio energetikos atsiradimas Lietuvoje – didelis postūmis Lietuvos energetikos ir žaliajam sektoriui. Jis yra gaminamas iš žaliosios elektros energijos – saulės, vėjo, atsinaujinančios energijos“, – paaiškino dr. Š. Varnagiris.

Pažymima, kad vandenilis – bespalvės, beskonės ir bekvapės dujos. Be to, pasaulyje įvairiuose pramonės sektoriuose naudojamas įvairus vandenilis, ne tik žaliasis.

„Pilkasis vandenilis priskiriamas prie technologijų, kurios yra taršios, reiškia, kad į aplinką išmetama CO2, o žaliasis vandenilis – netaršus, tai reiškia, kad aplinkai nėra jokio neigiamo poveikio jį gaminant. Būtent žaliojo vandenilio atėjimas į Lietuvą yra labai sveikintinas, nes, visų pirma, tausosime gamtą ir aplinką – nebus jokių CO2 išmetimų ir jokios taršos aplinkai“, – akcentavo specialistas.

Naudojamos inovatyviausios technologijos

Vandenilio energetikos asociacijos vadovas pasakojo daręs apklausą, kurios metu išsiaiškino, kad žmonėms vandenilis apskritai asocijuojasi su bombomis ir sprogimais. 

„Šitos naujos vandenilio technologijos jokiais būdais negali būti siejamos su vandenilio bombomis, tai yra du skirtingi dalykai ir jų visiškai  negalima sutapatinti – nei sprogimo, nei technologijų, nei gamybos, nei saugumo atžvilgiu“, – teigė dr. Š. Varnagiris.

Pagrindinis žaliojo vandenilio gamybos būdas – elektrolizė, kuri yra švari, aplinkai draugiška technologija, neišmetanti jokių emisijų. Žalioji energija pasigaminama iš saulės ir vėjo, ši energija skaido vandenį į vandenilį ir deguonį.

Vandenilis išsaugomas ir naudojamas pagal poreikius, deguonis, kadangi yra labai švarus, taip pat naudojamas pagal poreikius arba tiesiog išleidžiamas į orą.

Šarūnas Varnagiris. Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Nuotėkių tikimybė – menka

Žaliasis vandenilis gaminamas naudojant inovatyviausias technologijas, jį gaminant naudojamos aukščiausio lygio sistemos. Tad esant bet kokiam nuotėkiui, kas, anot dr. Š. Varnagirio, yra labai menka tikimybė, jis iškart būtų užfiksuotas, o visos sistemos – stabdomos. Vandenilis yra lengviausios dujos, kurios ore greitai išsisklaido, tad esant nuotėkiui jos taip pat išsisklaidytų. Mažiau saugu, jeigu vandenilis gaminamas uždarose patalpose.

„Pavyzdžiui, jei vandenilis gaminamas gamykloje su stogu. Jeigu yra nuotėkis ir detekcijos sistemos nuotėkio nepastebi, vandenilis nebūtinai gali išgaruoti į aplinką – jo perteklius gali kauptis palubėje. Tuomet atsiradus žiežirbai ar elektros išlydžiui yra tikimybė įvykti sprogimui. Bet tai – labai retas atvejis, tam reikia labai specifinių sąlygų“, – tvirtino dr. Š. Varnagiris.

Kadangi vandenilis yra bekvapis, beskonis, tad jį gaminant jokios smarvės nėra. „Pačios technologijos, kurios yra diegiamos vandeniliui saugoti ir gaminti, yra aukščiausio lygmens. Klaipėdos regionas turėtų džiaugtis. Vandenilio technologijų diegimas Klaipėdoje turėtų prisidėti prie CO2 emisijų mažinimio. Tai reiškia, kad klaipėdiečiai turėtų netgi švaresnę aplinką, negu buvo prieš tai“, – akcentavo dr. Š. Varnagiris.

Naudoja ir namams šildyti

Diskusijos apie žaliojo vandenilio svarbą Europoje suaktyvėjo 2018–2019 m. Būtent tada Vokietijoje, Ispanijoje, Danijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse pradėtos diegti technologijos, keičiama riformingo technologija į elektrolizę ir kitais įvairiais būdais „žalinamas“ energetikos sektorius.

„Mums reikėjo dvejų ar trejų metų, kad tos kalbos rimtesniu lygmeniu ateitų į Lietuvą. Noriu pabrėžti, kad mes niekur neatsiliekame“, – pažymėjo dr. Š. Varnagiris ir pridūrė, kad, matydama kitų šalių klaidas ir pasiekimus, Lietuva turėjo iš ko pasimokyti.

Vandenilis Europoje pritaikomas labai plačiai – plieno gamyboje, sausumos ir jūros transporte, sunkiajame transporte – sunkvežimių, autobusų degalams. Jau esama ir lengvųjų vandenilinių transporto priemonių.

„Buvau nuvažiavęs į Angliją apžiūrėti vieną projektą, ten vandenilis tiesiogiai diegiamas į gyvenamuosius namus šildymui, karštam vandeniui, ir t. t. Vietoj pas mus įprastų katilų yra vandeniliniai katilai. Vandeniliu bus aprūpintas visas gyvenamasis kvartalas. Tas projektas dabar įsibėgėja, diegiamos technologijos. Yra pasirašytos sutartys su gyventojais ir gyventojai laukia“, – sakė specialistas.

Europoje – miesto centre

Europoje šiuo metu veikia apie 200 papildymo vandeniliu stotelių. Klaipėdos uostas nebus išskirtinis, gaminsiantis vandenilį pramoninėje teritorijoje, įsikūrusioje netoli gyvenamųjų namų. Latviai vandenilio gamyklą yra įrengę vos šimto metrų atstumu nuo gyventojų.

Škotijos Aberdyno mieste vandenilio degalinė yra pačiame mieste, kur automobiliai, autobusai gali užsipildyti vandenilio degalų. Olandai kaip saugų atstumą, 1 000 kilogramų vandenilio per parą pagaminančiai bazei įrengti, rekomenduoja 35 metrus.

Klaipėdoje per parą būtų pagaminama apie 300 kilogramų vandenilio, o bazę planuojama įrengti maždaug 260 metrų atstumu nuo artimiausių gyvenamųjų namų. Vandenilio gamybos įrangai Klaipėdos uoste planuojamas elektros poreikis – 3 MW. Žaliojo vandenilio degalais bus pildomi viešojo transporto autobusai, lengvieji ir sunkiasvoriai automobiliai bei į uostą atplaukiantys ir čia dirbantys laivai.

Akcinės bendrovės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos žaliojo vandenilio projektas, apimantis gamybos plėtrą ir pildymo punktų įrengimą, įgyvendinamas pagal ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą „Naujos kartos Lietuva“, finansuojamą Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės „NextGenerationEU“ lėšomis.

Anot miesto mero Valdo Benkunsko, įgyvendinus projektą Vilniuje bus visa infrastruktūra tokiam transportui – nuo vandenilio gamybos iki pasipildymo stotelių.

V. Benkunsko teigimu, panašia linkme eina ir kitos Europos valstybės, todėl Vilnius stengsis šį projektą įgyvendinti kuo greičiau.

„Miestas ir šilumos tinklai stoja į konkurencinę kovą su visomis likusiomis Europos sostinėmis ir miestais dėl šitų technologijų įsigijimo, nes poreikis yra milžiniškas, jis eina tuo keliu, dėl to laikas, kada atsistoti į eilę įsigyjant tiek autobusus, tiek visas technologijas, yra be galo svarbus“, – žurnalistams antradienį teigė miesto meras.

Energetikos ministras Dainius Kreivys teigė, kad vandenilį ateityje Lietuva galės tiek eksportuoti, tiek importuoti.

„Lietuva kartu su Suomija, Estija, Latvija, Lenkija ir Vokietija planuoja vandenilio vamzdyną iš šiaurės į centrinę Europą, kur bus didžiausi pramoniniai pajėgumai ir vandenilis bus labiausiai reikalingas“, – spaudos konferencijoje sakė D. Kreivys.

Pasak jo, planuojama, kad Lietuva 2030 metais pagamins apie 130 tūkst. tonų vandenilio, ir tai yra milžiniškas skaičius – pavyzdžiui, nuvažiuoti autobusu 100 kilometrų reikia vieno kilogramo.

„Mūsų energetikos įmonė Vilniaus šilumos tinklai, kurie jau sudėjo parašus ant sutarties dėl Europos Sąjungos paramos, ir artimiausiu metu prasidės visi projektavimo, įsigijimo darbai tam, kad mes pradėtume gaminti žaliąjį vandenilį“, – sakė V. Benkunskas.

Jis taip pat pridūrė, kad pirmoji vandenilinio kuro degalinė planuojama Justiniškėse.

Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) vadovas Gerimantas Bakanas sako, kad  įmonė vandenilio gamybą ketina pradėti per dvejus metus.

„Projektas labai intensyvus, du metai, rinkoje dabar yra tokia situacija, kad elektrolaizerių įsigyti yra tam tikras iššūkis, (...) ateinantį mėnesį prasideda rinkos konsultacijos, kur gali dalyvauti iš viso septyni dalyviai, tikimės, kad konkurencija bus dar didesnė“, – žurnalistams sakė G. Bakanas.

„Mūsų įmonės teritorijoje mes statysime 3 megavatų elektrolaizerį, kuro kompresorių, vandenilio saugyklą, per metus planuojam pagaminti apie vieną milijoną talpų vandenilio, kuris galės būti naudojamas tiek Vilniaus viešajam transportui, tiek galbūt kitam transportui“, – aiškino VŠT vadovas.

Vandenilio gamybos įrenginiai pagamins dujų 40-čiai autobusų (įvertinus jų vidutinių maršrutų ilgį), dujų saugykloje tilps 19 tūkst. kubų vandenilio. Gamybai bus naudojama biokuro jėgainėje bei saulės ir vėjo elektrinių pagaminta elektra.

Antradienį Vilniuje prasidėjus vandeniliu varomo autobuso bandymams bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT) vadovas Darius Aleknavičius sako, šie autobusai yra pranašesni nei elektriniai, nes didmiesčio maršrutai ilgi, jų nereikia ilgai krauti.

„Vieną iš pranašumų mes matome, kad vandenilinį transportą Vilniuje mes galime panaudoti ir ilgiesiems maršrutams, tai, pavyzdžiui, paimti dviejų pamainų važiuojančius autobusų maršrutus, kurie nuvažiuoja apie 250-300 ir gal ir daugiau kilometrų. Kitas privalumas yra greitas užpildymas – autobusą užpildyti užtrunka apie 10 minučių“, – antradienį spaudos konferencijoje teigė D. Aleknavičius.

Jo teigimu, numatyta, kad konkursai dėl 16-os vandenilinių ir daugiau nei 30 elektrinių autobusų įsigijimo bus paskelbti  kitais metais.

Anot VVT vadovo, bandymų metu bus stebimos realios autobuso sąnaudos, VVT vairuotojai teiks komentarus dėl jo valdymo.

„Šį autobusą bandysime dvi dienas, važiuosime dviem maršrutais, važiuosime be keleivių, tačiau imituosime, kaip realiais maršrutais važiuojame, stosime stotelėse, naudosime klimato sistemas“, – sakė D. Aleknavičius.

Vilniaus savivaldybės taryba rugpjūčio pabaigoje pritarė žaliojo vandenilio gamybos ir panaudojimo tiek viešajame, tiek miestiečių transporte vystymui už daugiau nei 8 mln. eurų.

70 proc. projekto įgyvendinimo lėšų (5,6 mln. eurų) finansuoja Energetikos ministerija iš ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės, likusią dalį – 2,4 mln. eurų skiria Savivaldybė iš biudžeto lėšų.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas teigia, kad sprendimas padės siekti tikslo būti energetiškai nepriklausomais.

„Dabar kaip niekada gerai suvokiame energetinės nepriklausomybės svarbą ir atsinaujinančių energijos išteklių rolę, siekiant būti energetiškai nepriklausomais“, – pranešime sakė V. Benkunskas.

Žaliąjį vandenilį nuo 2026 metų turėtų gaminti Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) biokuro kogeneracinė jėgainė – VŠT teritorijoje įrengtas 3 megavatų (MW) galingumo elektrolizeris pagamintų 1,14 mln. kubinių metrų vandenilio dujų per metus – jų užtektų 40-čiai autobusų (įvertinus jų vidutinių maršrutų ilgį). 

VŠT termo elektrinė. E. Lasio nuotr. 

Projekte numatyta įrengti ir vandenilio saugyklą, o Justiniškėse įrengti viešosios prieigos stotelę.

Ankstyva stadija

Energetikos ministerija neseniai paskelbė vandenilio sektoriaus plėtros Lietuvoje 2023–2030 m. gairių projektą – tai pirmasis šalyje su šiuo sektoriumi susijęs dokumentas. Tarp įvairių planų numatoma įsteigti ir du žaliojo vandenilio slėnius.

Pasak M. Nagevičiaus, žaliojo vandenilio gamyba yra perspektyvi technologija, todėl ateities planų projektavimas – reikalingas žingsnis. „Šiuo metu atrodo, kad vandenilio technologijos 2030-aisiais ar vėliau turėtų būti populiarios. Natūralu, kad reikia susidėlioti prioritetus, o žaliojo vandenilio gamybos atveju didžiausias prioritetas – iškastinio kuro keitimas, trąšų gamyba, žaliojo amoniako gamyba, kuri vyktų iš žaliojo vandenilio“, – dėsto M. Nagevičius.

Tikslas – sumažinti CO2 išmetimą ir yra pigesnių būdų tai padaryti, negu pirkti vandeniliu varomus autobusus. Pigiausias būdas sumažinti CO2 išmetimą – valstybei pakankamai apmokestinti CO2, kad plėstųsi žaliosios technologijos.

„Plane yra ir smulkesnių projektų, pamatysime, kas pasirodys efektyvu, o kas – ne“, – priduria jis.

Neseniai Briuselyje vyko konferencija, kurios metu ES sprendimų priėmėjai ir verslo atstovai diskutavo apie žaliojo vandenilio plėtrą. Europa tikisi, kad iki 2050 m. vandenilis sudarys apie 15 proc. bloko energijos šaltinių. ES pastaruoju metu buvo užsiėmusi šiam sektoriui vystyti skirtų pagrindinių įstatymų rengimu. Tiek politikai, tiek verslo atstovai sutinka, kad, kol kas trūksta aiškaus reguliavimo, teisinės bazės, investicijos juda vangiai.

Pasak M. Nagevičiaus, visų pirma reikia pabrėžti, kad vandenilio technologijos kol kas dar nėra smarkiai išvystytos, jos yra palyginti brangios ir be valstybės paramos galvoti apie plėtrą vargiai būtų įmanoma. „Galima kalbėti nebent apie valstybės paramos tvarką ir reglamentavimą, kurį galima kaip nors kreipti į vieną ar į kitą pusę“, – sako jis.

„Pagrindinis vandenilio technologijų plėtros stabdys – šios technologijos dar yra per brangios, kad atsipirktų rinkos sąlygomis, – apie valstybės paramos mechanizmus ir visa kita galima kalbėti jau po viso šito. Be to, valstybės paramos mechanizmus kiekviena šalis dėlioja atskirai“, – tęsia M. Nagevičius.

Dėl specialistų nesibaimina

Šiuo metu Energetikos ministerija vysto ir dviejų vėjo parkų Baltijos jūroje projektus, tačiau, anot LAIEK prezidento, žaliojo vandenilio sektoriaus plėtra susijusi ne tik su jūriniu vėju, bet ir su visa atsinaujinančia energetika. Pasak M. Nagevičiaus, visos atsinaujinančios energetikos Lietuvoje grandinėje jūrinis vėjas dar kurį laiką sudarys tik mažą dalį.

Kol kas labai atsargiai žiūriu į vandenilio panaudojimą transporte, nes yra tam tikrų sričių, kur be vandenilio tikrai neapsieisime, pavyzdžiui, trąšos arba metalurgija.

Atėjus laikui, kai vėjo ir saulės elektrinės Lietuvoje pagamins pakankamai elektros energijos pertekliaus, gyventojai išvys žemesnes elektros kainas ir tada bus galima svarstyti apie platesnę žaliojo vandenilio gamybą. „Jeigu elektra labai nedaug kainuoja, galbūt ir apsimoka elektros energijos perteklių panaudoti, pavyzdžiui, vandenilio gamybai“, – teigia M. Nagevičius.

Nors žaliojo vandenilio Lietuvoje dar negaminama, šiame sektoriuje norima sukurti iki 1 200 naujų darbo vietų. Viešojoje erdvėje vis girdima, kad šalis susiduria su aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumu, tačiau M. Nagevičius dėl to nė kiek nesibaimina.

„Prieš 10 metų nebuvo saulės elektrinių įrengėjų, dabar jų yra daugybė. Kai atsiranda rinka, atsiranda ir ekonominis motyvas investuoti, statyti, pateikti rinkai pasiūlymų, – sako jis, – Atsiranda motyvas ruošti ir perkvalifikuoti atitinkamų sričių specialistus. Aišku, tokiais atvejais galimas tam tikras atsilikimas, nes specialistus paruošti užtrunka laiko, bet manau, kad, jeigu susiformuos technologijų paklausa, 1 200 žmonių tikrai surasime Lietuvoje, – čia ne problema.“

Abejonės dėl transporto

Tarp Energetikos ministerijos planų numatomas ir žaliojo vandenilio panaudojimas viešajame penkių Lietuvos didžiųjų miestų transporte. Vizijoje yra ir bent vienas vandeniliu varomas traukinys. Tačiau M. Nagevičius pabrėžia – vandenilis sunkiai konkuruoja su kitais atsinaujinančiais ištekliais, pavyzdžiui, elektra arba biometanu varomais automobiliais.

„Jeigu tikslas – sumažinti CO2 išmetimą, yra pigesnių būdų tai padaryti, negu pirkti vandeniliu varomus autobusus. Pats pigiausias būdas sumažinti CO2 išmetimą būtų valstybei apmokestinti CO2, kad plėstųsi žaliosios technologijos“, – sako LAIEK prezidentas.

„Kol kas labai atsargiai žiūriu į vandenilio panaudojimą transporte, nes yra tam tikrų sričių, kur be vandenilio tikrai neapsieisime, pavyzdžiui, trąšos arba metalurgija, kur reikia aukštų temperatūrų, kur reikia naudoti dujas arba kažką kitą, o vandenilis yra tas kažkas kitas, kas gali pakeisti iškastinį kurą“, – neabejoja M. Nagevičius.

„Arba elektros energetikoje, kur reikia pakeisti ilgalaikio saugojimo sprendimus, kad elektros būtų galima sukaupti ne dienai ar dviem, bet savaitei ar dviem ir išspręsti to laikotarpio, kai nėra nei vėjo, nei saulės, trūkumą. Nors ir retai, bet kartais taip pasitaiko. Tokiais atvejais be vandenilio sunkiai ką sugalvosi“, – tęsia jis.

Tačiau transporto sektoriuje yra kitų žalių alternatyvų. „Matydamas, kas yra rinkoje, manau, kad tai daugiau yra inžineriniai žaisliukai, kurie tikrai yra labai brangūs. Įdomu pasižiūrėti, kaip tai veikia, bet komercinio paplitimo nematyti“, – sako M. Nagevičius.

Jis primena, kad dujų ir naftos gavybos bendrovė „Shell“ Jungtinėje Karalystėje prieš penkerius metus buvo paskelbusi, jog vystys vandenilio krovimo tinklą, todėl savo degalinėse investavo į vandenilio krovimo stoteles, kurių galiausiai buvo dešimtys: „Tačiau jie pamatė, kad vandenilio transportas nesiplečia ir, man atrodo, praėjusiais metais uždarė paskutinę savo vandenilio krovimo stotelę.“

M. Nagevičius neatmeta, kad galimi ir technologiniai proveržiai, kurie paskatins atpiginti vandenilio gamybą ir panaudojimo būdus, tačiau greičiausiai tai neįvyks labai staiga. „Elonas Muskas labai skeptiškai žiūri į vandenilį, jis sako, kad gali elektra varomą transportą padaryti konkurencingesnį, negu važiuojantį vandeniliu. Anksčiau vienintelis vandeniliu varomų automobilių privalumas prieš elektromobilius buvo tas, kad elektromobilių nuvažiavimo įkrovus bateriją atstumas buvo daug mažesnis, negu vandeniliu varomų automobilių. Kadangi toje srityje technologijos irgi tobulėja, pasak E. Musko, viską galima išspręsti ir su akumuliatoriais, nereikia vandenilio“, – pasakoja LAIEK prezidentas.

Mes konkuruojame su Balkanų regionu, graikais, bulgarais, Pietų Balkanų šalimis, kur rengiami panašūs projektai, kaip gabenti į Vokietiją. Ten taip pat yra didelis atsinaujinančių išteklių potencialas.

Didelė konkurencija

Energetikos ministras Dainius Kreivys anksčiau yra teigęs, kad Lietuva Baltijos jūroje ateityje gali turėti energetinę salą, kurioje iš jūrinio vėjo pagamintos elektros būtų gaminamas vandenilis, ir Lietuva netgi galėtų tapti eksporto šalimi.

M. Nagevičius sako, kad pirmiausia vertėtų suprasti, jog nebūtina visą žaliąjį vandenilį gaminti jūrinio vėjo elektrinėje, nes lygiai tą patį galima daryti ir sausumoje. „Kalbant apie vandenilio gamybą ir eksportą, reikia pasakyti, kad AB „Amber Grid“, mūsų gamtinių dujų tinklo perdavimo operatorė kartu su Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Švedijos ir Suomijos gamtinių dujų tinklo perdavimo operatoriais rengia galimybių studiją. Jie vertina galimybę įdiegti vandenilio gamybos ir transportavimo liniją, kuri praktiškai eitų nuo Švedijos, šiaurės Suomijos ir tęstųsi per visą Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją iki Vokietijos“, – dalijasi jis.

„Šiaurės Skandinavijos, Baltijos jūros regionas turi labai didelį elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių potencialą ir pakankamai nedidelį elektros vartojimą. Vokietijoje yra atvirkščiai – labai didelis elektros energijos vartojimas, nes ten sukoncentruota didžioji dalis Europos pramonės“, – teigia M. Nagevičius.

Nors Vokietija turi daug atsinaujinančios energijos išteklių ir vis plečia jų tinklą, yra tam tikros ribos. Be to, šalyje yra ne tik didelė pramonės gamyklų, bet ir gyventojų koncentracija, todėl Vokietijai reikia išskirtinai daug elektros energijos.

„Vokiečiai numato, kad vandenilio poreikis jų pramonei bus didesnis, negu galimybė jo pasigaminti iš vietinės elektros. Dėl to numato galimybę importuoti. Baltijos ir Skandinavijos regionai yra vieni iš potencialių regionų, iš kur būtų galima transportuoti vandenilį. Tik kažin ar tai vyks esamais dujotiekiais, manau, tai bus atskiros tiekimo sistemos“, – sako M. Nagevičius.

„Reikia pasakyti, kad konkuruojame su Balkanų regionu, graikais bulgarais ir pietų Balkanų šalimis, kur rengiami panašūs projektai, kaip gabenti į Vokietiją. Ten taip pat yra didelis atsinaujinančių išteklių potencialas. Netgi skaičiuojamos galimybės vežtis iš Afrikos, Australijos – turbūt amoniaką arba vandenilį gabenti tam pritaikytais laivais“, – pasakoja jis.

M. Nagevičiaus įsitikinimu, Lietuva turi puikias perspektyvas. „Jeigu  saulės, vėjo elektrinių ir sausumoje, ir jūroje turėtume tokį tankį, kokį planuoja Vokietija turėti 2030 m., turėtume pagaminti apie 160 teravatvalandžių (TWh) per metus vien iš vėjo ir saulės elektrinių, o mūsų dabartinis elektros suvartojimas yra 12 TWh per metus. 2030 m. prognozuojamas 18 TWh per metus suvartojimas. Nenoriu sakyti, kad pastatysime tiek elektrinių, kiek vokiečiai, tik noriu pasakyti, kad turime milžinišką potencialą“, – akcentuoja jis.

Nerimas ir konfliktai

Gali būti, kad kai kurie dar prisimena fotografijas su 1937-aisiais virš Čikagos užsiliepsnojusiu ir nukritusiu „Hindenburgo“ dirižabliu. Ši tragedija žymėjo vadinamųjų cepelinų eros pabaigą. „Hindenburgo“ dirižablis vietoj mažiau degių helio dujų skrydžiams naudojo vandenilio dujas, tad aukų pareikalavęs įvykis ilgą laiką asocijavosi su vandenilio pavojingumu.

„Gal ir kyla baimių dėl saugumo, gal šioje vietoje žmones ir galima patikinti, kad yra naujų technologijų, jos yra saugios, nėra sprogimo galimybių. Tačiau, kalbant apie bet kokias naujas technologijas, kurios dar yra nepaplitusios, plačiosios visuomenės žinojimas yra ribotas, išskyrus tuos žmones, kurie domisi naujomis technologijomis. Žaliojo vandenilio gamyba nebus labai smarkiai decentralizuota, kaip saulės elektrinių atveju, kurias gali pasistatyti bet kas. Gal ateityje individualių žaliojo vandenilio gamybos įrenginių turėsime namuose, bet, žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos, nemanau“, – konstatuoja M. Nagevičius.

Perspektyvos: jeigu šalyje būtų išnaudojamas visas atsinaujinančių išteklių energijos potencialas, žymiai kristų ne tik elektros kaina, bet ir žaliojo vandenilio gamybos išlaidos, teigia M. Nagevičius. P. Paleckio / BNS nuotr.

Gal vandenilio įrenginių namuose ir neturėsime, bet saulės elektrines ant namų stogų ir ne tik ant jų lietuviai jau yra pamėgę. Energetikos ministerija sudarė tam palankias sąlygas, tačiau taip nustatytos kvotos didiesiems saulės elektrinių vystytojams, o kartu užvirė ir konfliktas.

Pasak M. Nagevičiaus, 2022-aisiais visiems metams buvo sustabdyta didžiųjų saulės elektrinių plėtra, nors netruko norinčių į jas investuoti. Ministerija baiminosi, kad, padaugėjus didelių saulės parkų, neužteks tinklo pajėgumų mažiesiems gamintojams.

„Žala, kad saulės elektrinių parkai nebuvo pastatyti, yra gana didelė, nes kuo daugiau yra saulės energetikos, nesvarbu, ar mažų, ar didelių gamintojų, tuo elektros energijos kainos pašvietus saulei yra mažesnės, nes padidėja pasiūla. Nuskriausti liko ne investuotojai, o elektros vartotojai, kurie perka elektrą iš savo tiekėjų. Tai yra absoliuti dauguma, tikrai daugiau nei 90 proc. gyventojų, kurie neturi saulės elektrinių ir turbūt niekada jų neturės“, – teigia jis.

„Po kurio laiko rastas kompromisas, sprendimas, padalytos kvotos. Paaiškėjo, kad saulės elektrinių galima pastatyti ir įjungti į tinklą gerokai daugiau, negu buvo deklaruojama. Tačiau investicijų sustabdymas davė neigiamą poveikį – jos ir dabar nelabai vystosi. Elektros perdavimo tinklo operatorė „Litgrid“ tiesiog nebespėja visiems išduoti galutinių sąlygų, nes dabar viską reikia sujungti vienu metu – ir tuos, kurie dabar nori investuoti, ir tuos, kurie laukė jau metus. Taip nuo metų laukimo pereinama ir prie pusantrų metų laukimo“, – detalizuoja M. Nagevičius.

„Dabar turime tokią situaciją, kad didelė dalis tinklo rezervuota tiems, kurie nenori statyti elektrinių, o tie, kurie nori, ne visi gauna leidimus“, – priduria jis.

Tarp optimizmo ir pesimizmo

Grįžtant prie vėjo, iškart po pirmojo 700 MW galios vėjo parko Baltijos jūroje aukciono nugalėtojo („Ignitis grupės“ antrinė įmonė „Ignitis renewables“) paskelbimo D. Kreivys pareiškė, kad pirmąjį konkursą laiko sėkme. M. Nagevičius sako, kad į šį aukcioną galima žiūrėti ir iš optimistinės, ir iš pesimistinės perspektyvos.

„Optimistiniu požiūriu, įvyko aukcionas, atrinktas laimėtojas „Ignitis renewables“ – formaliai dar ne, bet įvardijamas kaip galimas laimėtojas. Procesas juda į priekį ir reikia palinkėti, kad „Igničiui“ viskas pasisektų, laiku įgyvendintų projektą, nes turi stiprius partnerius iš Vokietijos. Geroji naujiena, kad ir valstybės paramos nereikia, jie vėjo parką stato rinkos sąlygomis“, – sako jis.

„Pesimistiškai vertinant, problema buvo ta, kad aukciono realiai nebuvo, nes jame dalyvavo viena įmonė ir imitavo, kad dalyvauja aukcione. Ministerija dabar yra kaltinama, kad aukcionas buvo daromas iš esmės vienai nacionalinei įmonei“, – tęsia M. Nagevičius.

Jis vėl pateikia Vokietijos pavyzdį, kuri taip pat rengė tokios formos aukcioną, tačiau jį organizavo taip, kad jame dalyvautų kuo daugiau rinkos dalyvių, o laimėtojomis tapo užsienio įmonės. „Pas mus viskas buvo daroma, kad laimėtų lietuviai, – pinigų uždirbsime mažiau negu vokiečiai. Šia prasme praradome pinigų, kuriuos galėtume panaudoti, pavyzdžiui, elektros energijos tinklo plėtrai. Tai daryti tikriausiai reikės iš vartotojų pinigų“, – svarsto M. Nagevičius.

Be to, tik paskelbus pirmojo vėjo parko Baltijos jūroje konkursą kiti rinkos dalyviai prabilo apie abejones, kad projektą iš tiesų galima įgyvendinti iki užsibrėžtų 2028-ųjų. Pasak jų, galimybes komplikuoja augantys jūrinių vėjo jėgainių statybų mastai ir kartu didėjanti jų komponentų paklausa, ribota jų gamyba, taip pat su tiekimo grandinėmis susiję iššūkiai.

Pasak M. Nagevičiaus, situacija yra tokia, kad šiuo metu iš tiesų daug kas stato jūrinius parkus, todėl su tiekimu iškyla sunkumų. „Prieš metus situacija buvo viena, dabar palūkanos labai smarkiai išaugusios, skolintas kapitalas darosi brangus. Jeigu projektas prieš metus atrodė ekonomiškai geresnis, dabar jis atrodo šiek tiek prasčiau. Grįžtant prie investicijų atidėjimo saulės energijos atveju, tai gali baigtis ir tuo, kad tie, kurie planavo statyti elektrines, jų nebestatys, nes esant dabartinėms palūkanų normoms gali keistis planai“, – pastebi jis.

„Jūrinio vėjo energetikoje galioja ta pati situacija – projektai nebe tokie ekonomiškai gražūs. Situacija pablogėjusi, palyginti su praėjusiais metais, bet, tikiuosi, ne tiek, kad sustotų investicijos į atsinaujinančią energetiką. Labai tikiuosi, kad jūrinio vėjo parkai Lietuvoje bus įjungti laiku“, – viliasi M. Nagevičius.

Be to, numatoma pradėti naudoti žaliąjį vandenilį viešajame penkių didžiųjų miestų transporte, išbandyti elektros pavertimo dujomis ir atvirkščiai projektus, sukurti teisinę bazę ir tvarką, kad žaliojo vandenilio naudojimas būtų lankstus. Šiame  sektoriuje norima sukurti iki 1200 naujų darbo vietų.

Energetikos ministerija parengė tai numatantį Vyriausybės nutarimo projektą – jį priėmus konsultuodamasi su rinkos dalyviais ministerija iki lapkričio pabaigos turės parengti konkretų planą, kaip įgyvendinti vandenilio sektoriaus plėtros iki 2030 metų gaires. Jos numatytos šios Vyriausybės programoje.

Pasak projekto, Vyriausybė siekia sklandžios vandenilio sektoriaus plėtros, taip pat įvertinti tolesnį – iki 2050 metų – plėtros etapą. Gairėse apibrėžtos strateginės plėtros kryptys ir etapai, verslo aplinka ir technologijų naudojimo priemonės mažinant pramonės, transporto, energijos gamybos ir kitų sektorių poveikį aplinkai.

Rengiant gaires dalyvaus Ekonomikos ir inovacijų, Susisiekimo, Finansų, Aplinkos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, taip pat padės Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, Geologijos tarnyba, Klaipėdos jūrų uosto direkcija, valstybės valdomos energetikos įmonės, mokslo ir studijų institucijos.

Klaipėdos jūrų uosto direkcija su ES parama 2024 metų pavasarį žada pradėti 7 mln. eurų vertės žaliojo vandenilio gamybos projektą. Uoste vandenilis bus gaminamas naudojant polimerinių elektrolitų membranos (PEM) elektrolizerį, jo galingumas sieks iki 2 megavatų (MW).

Skaičiuojama, kad nuo 2025 metų vidurio viešajam sausumos ir vandens transportui kasmet prireiks iki 70 tonų vandenilio. Jį naudos Klaipėdos autobusų parkas, į uostą atplaukiantys prekybos laivai, taip pat uosto atliekų surinkimo laivas.

Atsinaujinančios energetikos kompanija „European Energy“ anksčiau pranešė per artimiausius kelerius metus planuojanti investuoti 250 mln. eurų į žaliojo vandenilio gamyklą, o Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“ balandį pranešė planuojanti už 344 mln. eurų iki 2027 metų rudens pastatyti šio vandenilio gamybai skirtą 213 MW įrenginį.

Energetikos ministras Dainius Kreivys anksčiau teigė, kad Lietuva Baltijos jūroje ateityje gali turėti energetinę salą, kurioje iš jūrinio vėjo pagamintos elektros būtų gaminamas vandenilis, o per ją tiek Latvijos, tiek Estijos gaminamos elektros kelias greičiausiai tiesis į Vakarų ir Centrinę Europą.

Fondas bus skirtas labiausiai paveiktiems Kauno, Šiaulių ir Telšių apskričių rajonams, kuriuose veikia nedidelis skaičius pramonės įmonių, išmetančių daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų.  

Fondas į gamybos procesus įdiegs žaliąjį vandenilį ir kitas technologijas, pavyzdžiui, 120 mln. eurų bus investuota į didžiausios trąšų gamyklos žalinimą Kauno apskrityje.

Apie 100 mln. eurų bus skirta darbo vietų kūrimui tvariuose sektoriuose ir ekonomikos įvairinimui daug iškastinio kuro naudojančiuose regionuose, visų pirma remiant mažąsias ir vidutines įmones.

Be to, fondas padės nuo energetikos pertvarkos nukentėjusiems darbuotojams – iš viso apie 4,5 tūkst. darbuotojų – rasti naujų darbo vietų ir įgyti tinkamų įgūdžių žaliajai ir skaitmeninei ekonomikai.

Numatoma pakeisti ir iškastinio kuro katilus atsinaujinančiųjų išteklių šilumos siurbliais ir gamybos procesuose naudojant vandenilį iš atsinaujinančiųjų išteklių. Finansavimas taip pat bus naudojamas pramonės objektams rekonstruoti.

Ministro teigimu, žaliasis vandenilis yra viena perspektyviausių naujų energetikos technologijų. Platesnis jo naudojimas energetikoje, pramonėje ir transporte prisidėtų prie dekarbonizacijos proceso, o investicijos į jo gamybą paskatintų energetikos naujoves, pranešė Aplinkos ministerija. 

„Žaliasis vandenilis gali būti įrankis, kurio mes visi ieškome, kad pasiektume proveržį kovoje su klimato kaita. Lietuva yra pasirengusi pasiūlyti savo infrastruktūrą žaliojo vandenilio importui į Europą. Mūsų šalis yra ES remiamo vandenilio tiekimo koridoriaus dalis. Lietuvos infrastruktūra – Klaipėdos jūrų uostas su SGD importo terminalu ir dujotiekio jungtis su Lenkija – leistų pasiekti didžiausius Europos importuotojus“, – Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos (COP27) pasaulio vadovų susitikime Egipte sakė S. Gentvilas.

Ministras COP27 diskusijoje prezidento Gitano Nausėdos vardu pakvietė Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos ir Okeanijos šalims bendradarbiauti plėtojant žaliojo vandenilio gamybą, prekybą ir panaudojimą.

S. Gentvilas pabrėžė, kad Lietuva kuria savo vidaus žaliojo vandenilio gamybos pajėgumus.

„Lietuva apie 3 mlrd. eurų išleidžia už naftą ir dujas, kurios naudojamos šildymui, transportui ir gamybai. Didžiosios Lietuvos įmonės savo technologiniuose procesuose gali naudoti žaliąjį vandenilį, kuris išlaisvintų jas nuo dujų importo. Tai labai plati sritis, nuo gyventojų viryklių iki trąšų, naftos gamybos“, –  sakė ministras.

Anot jo, beprecedentė energetikos krizė, kurią sukėlė Rusijos agresija prieš Ukrainą taip pat yra svarbi paskata pokyčiams.

„Nei manipuliavimas energijos kainomis, nei aplinkosaugos ar branduolinis šantažas neturėtų sutrukdyti mums remti Ukrainą ar kurti ekologiškesnę bei tvaresnę ateitį. Jei esame rimtai nusiteikę siekti kovos su klimato kaita tikslų, turime pasitelkti ir plėsti atsinaujinančiąją energiją. Naujos galimybės atsiveria būtent krizių akivaizdoje“, – teigiama nacionalinėje pozicijoje.

Prieš metus vykusioje COP26 konferencijoje pabrėžta, kad svarbiausia – didinti paramą besivystančioms šalims, siekiant padidinti gebėjimą prisitaikyti ir sumažinti pažeidžiamumą klimato kaitai. Todėl pažanga derybose dėl ilgalaikio prisitaikymo prie klimato kaitos tikslo įgyvendinimo, inicijuojant daugiau veiksmų prisitaikymui, yra vienas iš COP27 prioritetų.

Lietuvos 2011–2019 metais klimato kaitos švelninimo projektams trečiosiose šalyse skyrė 5,5 mln. eurų, 2020 metais – 1,32 mln. eurų, o 2021 metais – 1,94 mln. eurų. Lėšos skiriamos iš nacionalinės Klimato kaitos programos.

Didžiausią dėmesį Lietuva skiria dvišaliams projektams Rytų partnerystės šalyse.

Europos valstybėse sparčiai vystant atsinaujinančios energijos rūšies – vandenilio projektus, Lietuvoje prabilta apie galimybes gaminti ir transportuoti dujotiekiais žaliąjį vandenilį energetikai.

Žaliasis vandenilis taip vadinamas todėl, kad yra gaminamas iš atsinaujinančių energijos išteklių ir neišskiria CO2.

Iki infrastruktūros kūrimo dar ilgas kelias, bet smagu, kad Klaipėda matoma kaip vienas atraminių taškų, kalbant apie vandenilio plėtrą kada nors ateityje.

Praėjusią savaitę apie žaliojo vandenilio infrastruktūros atsiradimą Klaipėdoje Susisiekimo ministerijos atstovai diskutavo su uostamiesčio vadovybe.

"Iki infrastruktūros kūrimo dar ilgas kelias, bet smagu, kad Klaipėda matoma kaip vienas atraminių taškų, kalbant apie vandenilio plėtrą kada nors ateityje. Nes kurti žaliojo vandenilio technologijas Lietuvoje anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks. Tik klausimas, kada, kur ir kaip tas bus pradėta daryti", – kalbėjo Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Pasak uostamiesčio vadovo, džiugu, kad Klaipėda šioje srityje vertinama kaip vienas perspektyviausių taškų, tiek vertinant Klaipėdos patirtį SGD terminalo srityje, tiek dėl ekologiškų autobusų diegimo miesto viešajame transporte.

"Tad Klaipėdoje galėtų būti įgyvendinamas ir bandomasis žaliojo vandenilio projektas. Tačiau tai labai ilgas procesas. Mums buvo tik pristatytos idėjos apie žaliojo vandenilio technologijų plėtrą Lietuvoje, kurio įgyvendinimo laikotarpis siektų iki 2030 m., žiūrint į ilgalaikę perspektyvą", – pabrėžė V.Grubliauskas.