Nuo 2001 m. valstybinį lietuvių kalbos egzaminą šimtuku įveikė beveik dvi dešimtys Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos, pastaruosius šešerius metus turėjusios gimnazijos statusą, abiturientų. Aukščiausią įvertinimą pelniusių pedagogės ruoštų mokinių sąrašas daugiau nebepasipildys – nuo rugsėjo 1-osios Garliavos Jonučių gimnazija likviduojama ir lieka tik progimnazija. "Tai bus kiek kitoks puslapis mano gyvenime, dirbsiu vien su mažaisiais", – sakė pedagogė.
Paskutinė gimnazistų laida – stipri
Taigi sąrašą užbaigs šiemet šimtukus pelniusios šios abiturientės: Brigita Mockutė, Viktorija Tamošiūnaitė ir Monika Zieniūtė. "Paskutinė, šeštoji, Garliavos Jonučių gimnazijos gimnazistų laida buvo gana stipri, abiturientai atkakliai dirbo, aiškinosi ir gilinosi, tad rezultatai nebuvo netikėti. Iš aštuoniolikos mano mokinių šalia šimtuko buvo dar keli: Simonai Katiliūtei pritrūko vos dviejų balų, dar trys merginos surinko per devyniasdešimt. Žinoma, užplūsdavo ir nerimas, juk paskutiniai mokslo metų mėnesiai buvo neįprasti, kitokie. Kita vertus, karantinas juk paskelbtas jau artėjant prie finišo", – pasakojo lituanistė.
Mokytoja su savo mokinių grupe, paskutiniais Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientais, pakeliui į edukaciją Maironio literatūros muziejuje. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Ekspertės nuomone, šimtukai yra šiek tiek sėkmės ar atsitiktinumo dalykas, tačiau rezultatus lemia ir abipusės pastangos. "Vyriausiose klasėse mokytojas yra kuratorius, mokinių pagalbininkas, kuris privalo į rankas įduoti priemones. Šiame mokomajame dalyke – daug individualaus darbo, pirmiausia gimnazistas jau turi turėti raštingumo pagrindus, gebėti susikaupti, paskaityti, sulipdyti kelių ar keliolikos sakinių tekstelį, jį redaguoti tik tada gali tikėtis sėkmingai parašyti egzamino rašinį. Taip, mokytojas turi būti kompetentingas, mokinį nukreipti tinkama linkme, remtis autoritetais, duoti papildomos medžiagos. Juk egzaminas tai savotiškas rėmas, į kurį reikės įtilpti, tad mokytojui svarbu padėti mokiniui suvokti "žaidimo taisykles", – įsitikinusi Z.Petraitienė.
Mokytojos nuomone, pamokų rutinoje būtina kažkokia kibirkštėlė, naujas požiūris, aspektas, kuris sietų su gyvenimu, klasikos kūrinius priartintų prie nūdienos. "Neretai man tai pavyksta, žiūrėk, mokiniai užsidega, daug įdomiau pristato autorių", – sakė Z.Petraitienė.
Pamokų rutinoje būtina kokia nors kibirkštėlė, naujas požiūris, aspektas, kuris sietų su gyvenimu, klasikos kūrinius priartintų prie nūdienos.
Skina laurus ir konkursuose
Ši lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja yra išugdžiusi ne tik gausų būrį savo dėstomo dalyko šimtukininkų, bet ir ne vieną konkurso laureatą. "Tai irgi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kasdienybė: ieškoti perliukų, juos auginti. Filologų konkursų laureatais iš karto netampama, kartais tam prireikia aštuonerių darbo metų", – patikino pašnekovė.
Prieš porą metų mokytojos ruošta auklėtinė Aušrinė Kurgonaitė laimėjo auksą Lietuvos jaunųjų filologų konkurse esė sekcijoje, o poezijos – bronzą. Pernai ir šiemet bronza buvo įvertinta S.Katiliūtės poezija. 2019 m. mokytojos ugdytinė Justina Taraškevičiūtė tapo Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados šalies etapo III vietos laimėtoja.
Mokytojos ugdytiniai Dominykas Andriuškevičius ir S.Katiliūtė tapo 2020 m. respublikinio Borutaičių 1–12 klasių mokinių poezijos konkurso laureatais. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Daugiau kaip dvidešimt metų Garliavos Jonučių gimnazijoje veikia Borutaičių draugija, kuriai vadovauja mokytoja Z.Petraitienė. Kasmet jos iniciatyva organizuojami poezijos konkursai. Šiuo metu jie jau yra išaugę į respublikinius. Nepaisant dėl pandemijos pasikeitusių sąlygų, jame šiemet dalyvavo 55 moksleiviai iš trisdešimties Lietuvos mokyklų, jų darbus vertino autoritetinga komisija: Aldona Ruseckaitė, Robertas Keturakis, Zita Gaižauskaitė ir kiti. Neseniai Kazio Borutos sodyboje vykusiame finaliniame renginyje – "Poezijos pavasarėlyje", – A.Ruseckaitė pabrėžė, kad šis konkursas – aukšto lygio, dalyvauti jame – prestižas.
"Manau, kad labiausiai pavyksta tada, kai ir ugdome, ir leidžiame jaunam žmogui likti laisvam savo kūrybiniame kelyje", – mano Z.Petraitienė.
Perėjusi gatvę, pasiliko
Mokytoja tiksliai nežino, kiek mokinių pasekė jos pėdomis. Tačiau šiltai kalba apie tuos, kurie nulėmė jos pasirinkimą. "Baigiau Išlaužo aštuonmetę mokyklą, kurioje, skatinama profesionalios lituanistės Laimos Abucevičienės, pamėgau knygą ir raiškų lietuvišką žodį. Mokantis Prienų vidurinėje mokykloje (dabar – "Žiburio" gimnazija) didžiausią įtaką padarė mokytojos legendos Anarsijos Adamonienės organizuojamas meninio skaitymo būrelis, įspūdingi poezijos, muzikos vakarai, skirti iškiliems rašytojams.
Vilniaus universitete Filologijos fakultete baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, kartu su vyru pagal paskyrimą Z.Petraitienė išvyko į Šilutės rajoną ir trejus metus dirbo mokytoja Pagėgių vidurinėje mokykloje. "1983 m., likus mėnesiui iki sūnaus gimimo, atsikraustėme į Garliavą. Juokauju, kad po metų per gatvę ėjau ieškoti darbo į tuometinę Garliavos 2-ąją vidurinę mokyklą. Taip ir pasilikau", – šypsojosi Z.Petraitienė.
