„Pasiektas susitarimas... liudija mūsų įsipareigojimą puoselėti laisvą ir pliuralistinę žiniasklaidą. Pirmą kartą Europos teisėje bus įtvirtintos apsaugos priemonės“, – pareiškė Vokietijai atstovaujanti ES įstatymų leidėja Sabine Verheyen (Sabina Ferhojen).

Briuselis pasiūlymą dėl ES žiniasklaidos laisvės akto pateikė pernai, atsižvelgęs į padidėjusį spaudimą, su kuriuo žurnalistai susiduria tokiose šalyse kaip Vengrija ir Lenkija.

Žiniasklaidos aktyvistai kritikavo ES valstybes ir visų pirma Prancūziją už tai, kad jos derybų metu siekė išplėsti spragas, leidžiančias valdžios institucijoms šnipinėti žurnalistus vardan „nacionalinio saugumo“.

Tačiau Rumunijos europarlamentarė Ramona Strugariu teigė, kad projekto tekste nėra jokios nuorodos į šį prieštaringai vertinamą klausimą.

„Nė vienoje šio teisės akto teksto dalyje nėra jokios užuominos apie nacionalinį saugumą. Nieko“, – sakė ji.

S. Verheyen sakė, kad bet koks sekimas, pavyzdžiui, šnipinėjimo programų naudojimas žurnalistų įrenginiuose, būtų galimas tik esant teismo sprendimui ir tik sunkių nusikaltimų atveju.

„Ne tik dėl visko, ką jie gali pavadinti nacionaliniu saugumu“, – aiškino ji.

Europos Komisijos pirmininkės pavaduotoja Vera Jourova, atsakinga už vertybes ir skaidrumą, sakė, kad ES „nereguliuoja žiniasklaidos, mes reguliuojame erdvę žiniasklaidai“.

Teksto projektas taps įstatymu, kai jį oficialiai priims parlamentas ir valstybės narės.

ES šalys gali nustatyti griežtesnes arba išsamesnes taisykles nei numatytosios teisės akte.

„Šiandienos susitarimas patvirtina, kad ES yra pasaulio lyderė ginant žurnalistus, užtikrinant žiniasklaidos paslaugų teikėjų nepriklausomumą ir užtikrinant, kad piliečiai galėtų naudotis plačiu ir įvairiu patikimų naujienų šaltinių spektru“, – sakė Ispanijos kultūros ministras Ernestas Urtasunas.

Penktadienį priimtu įstatymo projektu „didinamas spaudimas“ žiniasklaidai ir sukeliamas „didelis pavojus žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui Lenkijoje“, žurnalistams sakė EK atstovas Christianas Wigandas (Kristianas Vigandas).

Pasak vyriausybės, įstatymas neleis įmonėms iš šalių, nepriklausančių Europos ekonominei erdvei, turėti Lenkijos žiniasklaidos įmonių kontrolinių akcijų paketų. Teisės akto projektas dabar turi būti perduotas pasirašyti Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai (Andžejui Dudai).

Vyriausybė teigia, kad įstatymas, kuris buvo priimtas daugumai parlamento žemųjų rūmų narių atmetus Senato prieštaravimą, apsaugos Lenkijos žiniasklaidos aplinką nuo galimai priešiškų veikėjų, tokių kaip Rusija.

Tačiau kritikai mano, kad jis yra nukreiptas prieš nepriklausomą naujienų kanalą TVN24, nes praktiškai įstatymas priverstų JAV bendrovę „Discovery Inc.“ parduoti jos turimą didžiausio privataus Lenkijos transliuotojo TVN kontrolinį akcijų paketą. TVN, nevengiantis aštriai kritikuoti šalies vyriausybės, valdo daug kanalų, tarp jų TVN24, konkuruojantį su vyriausybę palaikančia visuomenine televizija TVP.

Ch. Wigandas sakė, kad Briuselis „susirūpinęs stebi naujausius įvykius“, ir pridūrė, kad EK savo susirūpinimą išreiškė Lenkijai.

„Komisija tikisi, jog šalys narės užtikrins, kad jų politika ir įstatymai neturės jokio neigiamo poveikio jų įsipareigojimui užtikrinti laisvą, nepriklausomą ir įvairų žiniasklaidos sektorių“, – pažymėjo atstovas.

Briuselis kelis kartus priekaištavo Varšuvai dėl veiksmų prieš lenkų žiniasklaidą ir teisėjus, prieštaraujančių teisinei valstybei ir ES demokratijos normoms.

Nuo 2015 metų, kai į valdžią Lenkijoje atėjo dešiniojo sparno partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS), ši šalis organizacijos „Reporteriai be sienų“ (RSF) pasaulio spaudos laisvės indekse nukrito 46 vietomis ir dabar yra 64-oje pozicijoje.

Prieš ryškiausią Nobelio premijų sezono įvykį – prestižinį taikos premijos paskyrimą – visada kyla gausybė spėlionių.

Tačiau nugalėtoją galima tik nuspėti.

Jokio galutinio kandidatų sąrašo nėra. Žinoma tik tai, kad šiemet premijai pateikti 329 pasiūlymai, o nominuotųjų tapatybės bus laikomos paslaptyje dar 50 metų.

Šio prestižinio apdovanojimo įvaizdis pastaraisiais metais smarkiai nukentėjo, kai vienas iš buvusių Nobelio taikos premijos laureatų Etiopijos ministras pirmininkas Abiy Ahmedas (Abijus Ahmedas) įsivėlė į karą.

Kita premijos laureatė nušalinta Mianmaro lyderė Aung San Suu Kyi (Aung San Su Či) buvo kaltinama, kad teisino kampaniją prieš jos šalies rohinjų mažumą.

Šiemet ekspertai sutaria, kad pažangos taikos procesuose visame pasaulyje beveik nėra.

Todėl Nobelio premijų stebėtojai tarp potencialių premijos laureatų mini tokias žiniasklaidos laisvę ginančias nevyriausybines organizacijas kaip „Žurnalistai be sienų“ (RSF) ir Komitetas žurnalistams ginti (CPJ) arba su korupcija kovojančią „Transparency International“.

Nepriklausoma žiniasklaida „tiesiogiai prisideda prie to, kad vyriausybės ir judėjimai būtų atskaitingi“, ir kovoja su „didėjančiu iššūkiu (kurį kelia) netikros naujienos ir dezinformacija“, sakė Oslo taikos tyrimų instituto (PRIO) vadovas Henrikas Urdalas.

Baltarusijos opozicija, klimato aktyvistai

Tarp galimų šių metų Nobelio taikos premijos laureatų minima taiki Baltarusijos opozicija, pasmerkusi 2020 metų rugpjūčio mėnesio prezidento rinkimus, kurių nugalėtoju pasiskelbė ilgametis šalies autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka, nepertraukiamai vadovaujantis Baltarusijai nuo 1994 metų.

Sviatlana Cichanouskaja, tapusi pagrindine opozicijos kandidate prezidento rinkimuose vietoje įkalinto savo vyro, dabar vadovauja opozicijai iš Lietuvos.

39 metų S. Cichanouskaja apdovanojimą gali gauti viena arba drauge su opozicionierėmis Maryja Kalesnikava ir Veranika Capkala.

„Tai būtų tvirtas pareiškimas, pabrėžiantis moterų vaidmenį, demokratiją ir taikų pasipriešinimą“,- sakė Švedijos profesorius ir konfliktų tyrinėtojas Peteris Wallensteenas (Peteris Valenstinas).

„Premija Sviatlanai taip pat būtų netiesioginė kritika [Kremliaus šeimininkui Vladimirui] Putinui“, nes Rusija yra pagrindinė Baltarusijos režimo rėmėja, pabrėžė istorikas Asle Sveenas (Aslė Svenas).

Tačiau A. Sveenas būtų linkęs daugiau statyti už G. Thunberg, jauną švedų klimato aktyvistę.

Dėmesys klimato apsaugai būtų laikomas rimtu signalu likus kelioms savaitėms iki Glazge rengiamo klimato viršūnių susitikimo COP26 ir praėjus dviem mėnesiams po nerimą keliančios JT ataskaitos dėl klimato kaitos paskelbimo.

Nobelio fizikos premija buvo šiemet buvo skirta už „novatoriškus indėlius didinant mūsų supratimą apie sudėtingas fizikines sistemas“, be kita ko, padedančius geriau suprasti mūsų planetos klimato raidą, antradienį paskelbė Nobelio komitetas.

„Tai yra svarbiausia problema šiuo metu“, – pridūrė A. Sveenas.

Tarp galimų laureatų taip pat minimi Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK) ir JT klimato programos vadovė Patricia Espinosa (Patrisija Espinosa).

Gyvai ar internetu?

Nors anksčiau buvo manoma, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) turi daug šansų laimėti šią premiją, pastaruoju metu ji sulaukia kritikos dėl per lėto vakcinų nuo COVID-19 platinimo per pasaulinę programą COVAX neturtingoms šalims.

Tačiau organizacija vis tiek išlieka tarp šio apdovanojimo favoritų.

Vis dėlto COVID-19 pandemija šiais metais beveik neturėjo įtakos nominacijų teikimui Nobelio premijos komitetui Osle, sakė Norvegijos Nobelio instituto direktorius Olavas Njolstadas (Olavas Niolstadas).

„Galima būtų taip pagalvoti, bet mes galime juos suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

Tarp kitų šiais metais daug šurmulio, nors ir mažesniu mastu, sukėlusių vardų yra „Robotų žudikų stabdymo kampanija“ – Norvegijos taikos tarybos favoritė, garsus Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas ir darbą baigianti Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Pernai premija atiteko Pasaulio maisto programai, didžiausiai pasaulio humanitarinei organizacijai, kovojančiai su badu mūsų planetoje.

Praėjusiais metais dėl koronaviruso pandemijos organizatoriams teko atsisakyti tradicinio kiekvieną gruodį rengiamo banketo Nobelio taikos premijos laureato pagerbimui Osle. Gali būti, kad jo nebus ir šiemet.

Stokholme, kur teikiamos premijos už pasiekimus medicinos, fizikos, chemijos, literatūros ir ekonomikos srityse, šiemet, antrus metus iš eilės, buvo atsisakyta šių ceremonijų. Apdovanojimai laureatams bus įteikti jų šalyse.

Artimiausiomis dienomis Norvegijos Nobelio institutas turės nuspręsti, ar šių metų ceremonija vyks nuotoliniu būdu internetu, ar kaip įprasta.

Amsterdamo centre, gausybės liudininkų akivaizdoje, pašautas 64-erių apie nusikaltimus rašantis olandų žurnalistas ir laidų vedėjas Peteris R. de Vriesas.

Po šio neįprastai brutalaus užpuolimo laikinasis Olandijos premjeras M.Rutte prasitarė, kad tai išpuolis ne tik prieš konkretų žiniasklaidos atstovą, bet "prieš mūsų demokratijai ir įstatymo viršenybei labai svarbią spaudos laisvę".

Ši ataka sukrėtė ir Olandijos karališkąją porą. Jų Didenybės socialiniame tinkle P.R. de Vriesui parašė paramos žinutę ir tvirtino, kad "žurnalistai turi galėti be grėsmės dirbti savo svarbų darbą".

Turi galėti, bet negali. Tą rodo nesenas baltarusių žurnalisto R.Protasevičiaus pagrobimas Vilniaus pašonėje, tą rodo nuolat Meksikoje žudomi žurnalistai, kur jau vien per šį pusmetį banditai nušovė tris reporterius, o dar du jų kolegos dingo be žinios.

Už žiniasklaidos laisvę kovojanti tarptautinė nevyriausybinė organizacija "Reporteriai be sienų" kasmet skelbia liūdnąją statistiką.

Per pastarąjį dešimtmetį dėl žurnalistinio darbo arba šio darbo metu žuvo beveik tūkstantis žiniasklaidos darbuotojų – po vieną kone kas trečią dieną.

Pernai pasaulyje dėl savo profesinės veiklos buvo nužudyta mažiausiai 50 žiniasklaidos darbuotojų, bent dvi iš jų – moterys. O per pastarąjį dešimtmetį dėl žurnalistinio darbo arba šio darbo metu žuvo beveik tūkstantis žiniasklaidos darbuotojų – po vieną kone kas trečią dieną.

Organizacija kasmet vis vardija pavojingiausias šalis profesionaliems žiniasklaidos darbuotojams. Iki šiol tai buvo Meksika, Irakas, Afganistanas, Indija ir Pakistanas, tačiau geografija pamažu plečiasi. Ir, tai baisiausia, ten, kur anksčiau nė nebuvo įmanoma įsivaizduoti tokių dalykų.

Panašu, jog dar viena pasaulį savo kruvinais čiuptuvais apraizgiusi ir visus siekianti įbauginti organizacija – "Banditai be sienų" vis labiau jaučiasi bebaimiai ir nebaudžiami.

Europos Sąjunga tol darys spaudimą Aliaksando Lukašenkos režimui, „kol šis pradės gerbti žodžio ir žiniasklaidos laivę“, - sakė U. von der Leyen pirmadienio vakarą Briuselyje prieš ES viršūnių susitikimą. Ji kalbėjo apie skandalingą elgesį, kuris sukels griežtų padarinių.

Konkrečiai Komisijos vadovė paminėjo sankcijas asmenims, kurie dalyvavo lėktuvo „pagrobime“ bei „įmones, kurios finansuoja šį režimą“. Be to, esą diskutuojam apie sankcijas Baltarusijos aviacijos sektoriui.

Vokiečių politikė taip pat pažymėjo, kad ES yra parengusi 3 mlrd. eurų investicijų ir ekonomikos paketą Baltarusijai, tačiau jis liks įšaldytas, kol šalis netaps demokratiška.

RSF nurodo, kad 2020-aisiais Lietuvoje „išaugo įtampa tarp žurnalistų ir Vyriausybės“, dėmesio sulaukė teismo procesas žurnalistams reikalaujant Vyriausybės pasitarimo įrašo.

„Aukščiausiasis teismas nutarė, kad Lietuvos Vyriausybė pažeidė tiek žurnalistų teises, tiek visuomenės teisę žinoti. Tai sukūrė svarbų precedentą, suteikiantį žurnalistams teisę prieiti prie visos neįslaptintos informacijos. Tačiau valstybės įstaigos vis dar linksta atsisakyti pateikti informaciją žurnalistams“, – sakoma už žiniasklaidos laisvę kovojančios organizacijos ataskaitoje.

„Reporteriai be sienų“ taip pat kritikuoja Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pernai liepą priimtą sprendimą drausti Lietuvoje transliuoti Rusijos televizijos tinklo RT programas dėl ryšių su Europos Sąjungos „juodajame“ sąraše esančiu Kremliaus propagandos skleidėju Dmitrijumi Kiseliovu.

„Nors šie draudimai nepaveikė Lietuvos žiniasklaidos, jie ištrynė ribas tarp užsienio politikos ir žiniasklaidos reguliavimo“, – sakoma pranešime.

Taip pat pastebima, kad Vyriausybė skyrė finansinę paramą žiniasklaidos priemonėms dėl COVID-19 pandemijos sukeltos krizės, „tačiau ji nebuvo paskirstyta teisingai ir skaidriai“.

Aukščiausiasis teismas nutarė, kad Lietuvos Vyriausybė pažeidė tiek žurnalistų teises, tiek visuomenės teisę žinoti.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog kai kurios ligoninės, savivaldybių tarybos, teismai ir kitos valstybinės institucijos dėl karantino ribojo žurnalistų prieigą prie informacijos.

Paryžiuje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija kaip ir kasmet tyrime iš viso įvertino 180 šalių.

Paskutinėse indekso vietose yra Eritrėja, Šiaurės Korėja, Turkmėnistanas, Kinija ir Džibutis, o pirmosiose –  Norvegija, Suomija, Švedija, Danija ir Kosta Rika.

Bendrai situacijai skirtoje apžvalgoje organizacija akcentuoja, kad 73 proc. pasaulio šalių pernai visiškai ar iš dalies blokavo žiniasklaidos laisvę ir tai daryta naudojantis pandemija. Tai ypač taikoma Azijos, Artimųjų Rytų ir Europos valstybėms.

RSF parengtas naujas Pasaulio žiniasklaidos laisvės indeksas (World Press Freedom Index), kuriame įvertinta padėtis 180 valstybių, rodo, kad 73 proc. pasaulio šalių visiškai ar iš dalies blokavo žiniasklaidos laisvę.

RSF nurodo, kad šalys 2019 metų pabaigoje kilusia pandemija naudojasi kaip priežastimi neleisti žurnalistams gauti informacijos, bendrauti su šaltiniais ir rengti reportažus įvykių vietose.

Ypač tai pasakytina apie Aziją, Artimuosius Rytus ir Europą, pažymi organizacija.

Taip pat kilo problemų dėl visuomenės pasitikėjimo pačia žurnalistika. Pasak RSF, 59 proc. 28 šalyse apklaustų žmonių teigė, kad žurnalistai „tyčia bando klaidinti visuomenę skelbdami informaciją, kuri, kaip jie žino, yra klaidinga“.

2021-ųjų Indekse nurodoma, kad 73 šalys „visiškai blokavo“ žurnalistiką ar jai „rimtai trukdė“, o dar 59 šalys žurnalistiką „varžė“. Nurodoma, kad daug vyriausybių slopindamos žiniasklaidos laisvę pasinaudojo pandemija.

„Žurnalistika yra geriausias vaistas nuo dezinformacijos, – sakoma RSF generalinio sekretoriaus Christophe'o Deloire'o (Kristofo Deluaro) pareiškime. – Deja, jos gamybą ir platinimą pernelyg dažnai blokuoja politiniai, ekonominiai, technologiniai ir, kartais, net kultūriniai veiksniai.“

Paskutinėse indekso vietose yra Eritrėja, Šiaurės Korėja, Turkmėnistanas, Kinija ir Džibutis, o pirmosiose –  Norvegija, Suomija, Švedija, Danija ir Kosta Rika.

RSF nurodė, kad bendrai žiniasklaidos laisvė pasaulyje per praėjusius metus sumažėjo nedaug – tik 0,3 proc., tačiau atkreipė dėmesį, kad nuo 2013-ųjų, kai buvo paskelbtas pirmas toks indeksas, ši laisvė sumažėjo 12 procentų.

Pasiuntinė nepasidavė. Ji per „Twitter“ parašė: „Tebesilaikau savo straipsnio“, taip pat atkreipė dėmesį, kad Kinijos ambasadorius prie Jungtinės Karalystės britų žiniasklaidoje yra paskelbęs 170 straipsnių.

Kinijos priekabiavimas kuria nenugalimumo įspūdį – bet tik kol žmonės pradeda jam priešintis. Pastarosiomis dienomis taip dažnai nutinka. Lietuvos ambasadorė Pekine Diana Mickevičienė neseniai buvo vidury nakties iškviesta į URM – naudojantis tiesiai iš Stalino laikų pasiskolinta diplomatine taktika – išklausyti priekaištų dėl jos šalies vaidmens vadovaujant maištui prieš Kinijos taktikos „skaldyk ir valdyk“ taikymą Europoje.

Dėmesio centre atsidūrė grupė 17+1 – pagal Kinijos užduotą melodiją rengiamas grožio konkursas, kuriame pinigų trokštančios ir mažiau dėmesio sulaukiančios žemyno rytinės dalies šalys varžosi dėl Pekino malonių prekybos ir investicijų srityje. Prieš praeitą mėnesį surengtą virtualų viršūnių susitikimą, asmeniškai vadovautą Xi Jinpingo, 17-ai dalyvių buvo paliepta dalyvauti prezidentų arba premjerų lygiu.

Nekreipdama dėmesio į beveik 500 kartus didesnės šalies suirzimą, drąsi naujoji Lietuvos vyriausybė laikėsi tvirtai. Ji delegavo tik mažiau svarbų susisiekimo ministrą. Prie šio boikoto prisijungė penkios kitos šalys (Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija ir Slovėnija), mesdamos akibrokštą Kinijos lyderiui ir užtikrindamos, kad šis viršūnių susitikimas bus bevaisis.

Visa tai pabrėžia Pekino režimo maksimalistinio požiūrio silpnumą. Jeigu reikalauji absoliutaus paklusnumo, atrodai kvailas ir silpnas, kai žmonės tavęs nepaiso. Be to, kaip bailumas skatina paklusnumą, drąsa įžiebia didesnį pasipriešinimą. Lietuviai tai žino: šį mėnesį sukako 31-eri metai nuo momento, kai jie įžūliai paskelbė atkuriantys prieškariu gyvavusią nepriklausomybę, išprovokuodami patriotinę grandininę reakciją kitose SSRS dalyse, atvedusią prie jos subyrėjimo. Dabar kitos šalys seka Lietuvos pavyzdžiu dėl Kinijos. Biurokratai Pekine turėtų nerimauti dėl baltiškosios milžinų žudikės.

Kinijos įtakos operacijos veikia, nes mes tai leidžiame. Geras pavyzdys – Vokietijos leidyklos „Carlsen Verlag“ elgesys, kai praeitą savaitę ji nuolankiai atšaukė knygelę vaikams, kurioje sakoma, kad pandemija prasidėjo Kinijoje. Šis visiškai neypatingas faktas išprovokavo režimui palankių Vokietijoje gyvenančių kinų teisinius grasinimus ir konsulato Hamburge „griežtus nusiskundimus“.

Tai buvo tik vienas susirėmimas daug didesniame kare. Pekino valdžia stengiasi supančioti pasaulio žiniasklaidą ir leidyklas, kaip ji jau nutildė Holivudą. Kino pramonės sostinė, varvindama seilę dėl didžiulės Kinijos rinkos, per daugiau kaip du dešimtmečius nėra išleidusi nė vieno meninio filmo su Kiniją kritikuojančiu siužetu arba personažu. Kaip ir reakcija į Britanijos ambasadorės straipsnį, Pekino žinia yra aiški ir negailestinga: bet kokios diskusijos apie Kiniją, kad ir kur pasaulyje jos vyktų, yra mūsų reikalas. Ir mes šiurkščiai kišimės, kad jos vyktų mūsų sąlygomis.

Šiurkščiai, bet ne visada veiksmingai. Kaip pavyzdį paimkime Taivaną. Didelė Čekijos politikų delegacija praeitais metais pavertė niekais Kinijos draudimą palaikyti politinius kontaktus su demokratine sala. Pekinas tūžo, bet nieko nepadarė.

Švedijos opozicijos partija sako, jog jeigu ateitų į valdžią per ateinančiais metais vyksiančius rinkimus, ji sustiprintų ryšius su demokratiškai valdoma sala. Centro dešinioji Europos liaudies partija, didžiausia Europos Parlamento frakcija, ką tik paskelbė panašią naują politiką. Lietuva ten atidaro savo biurą. Viso to nebūtų įvykę, jeigu žemyninė Kinija nebūtų stengusis visam pasauliui primesti savo neurotiškos politikos, pagrįstos šūkiu „Taivanas nėra valstybė.“

Kinija atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre savo iš pažiūros dosniomis infrastruktūros projektų Afrikoje, Azijoje ir Pietryčių Europoje sąlygomis, įgyvendinant iniciatyvą „Viena juosta, vienas kelias“ (Belt and Road Initiative). Tačiau jos finansai išseko. Be to, kai šie projektai jau yra įgyvendinami, paaiškėjo, kad pažadai dažnai viršija tikruosius darbus.

Rytų Europoje – daug liaupsintas naujasis geležinkelis, turintis sujungti Vengrijos sostinę Budapeštą su Kinijos valdomu Graikijos Pirėjo uostu viršija biudžetą, o jo statybos atsilieka nuo plano. Automagistralės Juodkalnijoje projektas įstūmė mažiausią iš buvusių Jugoslavijos respublikų į gniuždančias skolas. Taip pat apstu nuogąstavimų dėl aplinkosaugos: Juodkalnija padavė į teismą darbų rangovę iš Kinijos už vienai upei padarytą žalą. Didelio dėmesio sulaukusios investicijos į sunkiąją pramonę Serbijoje ir Bosnijoje irgi provokavo protestus.

Rytų Europos autokratiški lyderiai tebemėgsta lošti „Kinijos korta“, kad pasipuikuotų. Tačiau realūs ryšiai yra trapūs. Dabar, stringant iniciatyvai 17+1, konkuruojanti ir Vakarų remiama Trijų jūrų iniciatyva, turinti gerinti ryšius tarp šalių, esančių tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų, vis labiau įsibėgėja.

Kinijos didžioji sėkmė yra „vakcinų diplomatija“, pratęsianti pasiekimus pandemijos pirmaisiais mėnesiais, kai vyko daug dėmesio sulaukę kaukių ir kitų priemonių pirkimai. Tai veikia, tačiau daugiausiai todėl, kad mes tai leidžiame: Vakarų atsakas į pandemiją buvo prastas ir netvarkingas, tad neturtingesnėms šalims, tokioms kaip Ukraina, liko mažai pasirinkimų, išskyrus mėginimus prašyti pagalbos iš Rusijos arba Kinijos.

Visgi pamokslaujanti ir į niuansus neatsižvelgianti diplomatija nuolat žlugdo net ir šiuos laimėjimus. Šiuo atveju Britanijos pasiųsta žinia yra aiški: jeigu priešinsimės Kinijai žmogaus teisių ir Honkongo klausimu, dėl skverbimosi į mūsų universitetus arba, galų gale, dėl mūsų ambasadorės teisės viešai reikšti savo nuomonę – mes nebūsime vieni. Tapsime dalimi pasaulinės koalicijos, sudarytos iš šalių, norinčių duoti atkirtį Kinijos krečiamoms eibėms ir įžeidumui. Galbūt netgi galėtume siekti prilygti Lietuvai drąsa ir ryžtu.

„Stiprūs lyderiai yra tie, kurie įgyja pagarbą savo veiksmais, sutinka su nuomonių įvairove ir leidžia tinkamai informuoti piliečius, o ne tie, kurie bando nutildyti kritikų balsus“, – Europos Parlamentui sakė EK pirmininkės pavaduotoja Vera Jourova.

„Deja, pastaraisiais mėnesiais įvyko dar daugiau nerimą keliančių įvykių“, – pridūrė ji.

Vengrijoje, pažymėjo EK vicepirmininkė, iš eterio buvo priversta pasitraukti populiari nepriklausoma radijo stotis „Klubradio“, kritikavusi premjero Viktoro Orbano dešiniųjų vyriausybę.

V. Jourova taip pat atkreipė dėmesį į Lenkijos transliuotojų skundus dėl planų apmokestinti nepriklausomus leidinius reklamos mokesčiu, kuris, jų teigimu, suvaržytų pliuralizmą.

Už įstatymų viršenybės priežiūrą Bendrijoje atsakinga EK narė taip pat pasmerkė Slovėnijos vyriausybės „mėginimus pakirsti nacionalinės naujienų agentūros nenutrūkstamą finansavimą ir nepriklausomumą bei dažnas žodines atakas prieš žurnalistus“.

„Kiekvienu iš šių atvejų Komisija palaiko ryšius su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir toliau stebi situaciją“, – pabrėžė V. Jourova.

„Leiskite jus užtikrinti, kad Komisija imsis veiksmų, kai iškils problemų dėl nacionalinių įstatymų ar sprendimų neatitikimo ES taisyklėms“, – pridūrė ji.

Šie vėliausi įvykiai kursto ir taip augantį nerimą dėl grėsmės demokratinėms normoms minimose trijose valstybėse narėse, vis labiau į autoritarizmą krypstančioms vyriausybėms sulaukiant kaltinimų, be kita ko, kėsinantis į teismų bei žiniasklaidos nepriklausomumą.

Komisija dėl šios priežasties Lenkijai ir Vengrijai nusiuntė kelis „įspėjimus dėl pažeidimų“, o Europos Teisingumo Teismas patvirtino kelis EK skundus. Tačiau šie žingsniai neįtikino šių šalių vyriausybių pakeisti politinį kursą.