– Koks atsiliepimas labiausiai nustebino ir pradžiugino?
– Gal profesoriaus Nerijaus Šepečio įvertinimas, kad tai yra „tikra knyga“. Priėmiau kaip kokybės ženklą. Džiugina skaitytojai, kurie rašo ar sako, kad paliks knygą savo vaikams, jog jie žinotų istoriją. Labai džiaugiausi, kai bičiulis, kuris po penkerių metų nuo vaikų gimimo pirmąsyk išvyko kažkur dviese tik su žmona, o už atžalų priežiūrą abiem močiutėms padovanojo šią knygą. Ir dar parašo specialiai atvyko. Daug kas pirko knygą Motinos dienai, nes pavadinimą galima traktuoti lyg užrašą ant marškinėlių: „Tu esi fainiausiapasaulymočiutė“. Kiekvienam sava močiutė fainiausia, ir aš tai supratau, palikdama tokį pavadinimą.
– Jis kiek neįprastas...
– Prieš dešimtmetį feisbuke parašiau pirmą pasakojimą apie Močiutę ir pažymėjau – #fainiausiapasaulymočiutė. Ignalinos rajone, Kaniūkų kaime, ji gyvena šalia maisto parduotuvės. Todėl kartą feisbuke užrašiusi jos papostringavimus apie nuolat matomus kaimo girtuoklius, nešančius alkoholį „gesintuvuose“ (iš tikrųjų ten buvo vadinamieji bambaliai), sulaukiau auditorijos dėmesio ir nutariau tuos įrašus tęsti.
Kai rašiau knygą, daug svarsčiau apie pavadinimą, matavau visokias alternatyvas, bet galiausiai su leidykla nusprendėme, kad ši grotažymė pasako viską – ir tai, kad čia bus pokalbių iš feisbuko, ir kad knyga apie Močiutę, ir kokia ji puiki, ir kad tai nėra įprastas pasakojimas – tai pasakojimas, kuriame leidžiamas nenorminis žodis „faina“, jis bus mažiau formalus, žmogiškas, tikras. Močiutei, beje, ta grotažymė nepatinka, sako: kam tu tiek kartoji tą žodį „fainiausia“? Nekartoju, atsakau, tik pažymiu mūsų pokalbius.
Tai nėra knyga vien apie mano Močiutę. Tai knyga apie kraupią XX a. Vidurio Lietuvos istoriją, kuri – ypač šiomis dienomis – svajojame, kad niekaip neatsikartotų. Ją pasakoju per vieną paprastą kaimo mergaitę; jos likimas panašus į kitų, uoliai dirbusių, mylėjusių savo šalį ir tapusių labiausiai nukentėjusiais tos istorijos liudytojais.
Tai nėra knyga vien apie mano Močiutę. Tai knyga apie kraupią XX a. Vidurio Lietuvos istoriją, kuri – ypač šiomis dienomis – svajojame, kad niekaip neatsikartotų.
Daug kas jau nebeturi rezistenciniame judėjime dalyvavusių senelių, tai labai džiaugiuosi, kad mano Močiutė jiems juos atstoja. Ir patariu nesigailėti, jei savo senelių karo ir pokario prisiminimų neužfiksavote: užrašykite, ką patys pamenate iš jų pasakojimų, jūsų giminės ir šalies ateičiai tai bet kuriuo atveju bus vertinga. Tikiuosi, kad mano knyga paskatins pasikalbėti su savo močiutėmis ir seneliais, o jeigu jų nebėra tarp gyvųjų – paskatins norą rodyti daugiau pagarbos visiems brandaus amžiaus žmonėms. Kuo vyresni tampame, tuo labiau juos vertiname.
– Knygos pristatymuose užsimeni, kad ir tavo idėja parašyti apie Močiutę buvo brandinama ne vienus metus?
– Prieš keliolika metų pagavau save jautriai priimant svarstymus darbe, ar reikėtų siųsti reporterius į tremtinių susitikimus. „Kiekgi čia su tais tremtiniais galima, tas jų metinis renginys nesiskiria nuo pernykščio“, – sakė vadovai, o jų komentarus lydėdavo pusės redakcijos juokas. Girdėdama jų daugiau ir dažniau, ilgainiui ėmiau reaguoti asmeniškai, jie liūdino ir žeidė. Taip mano skepsis palengva tapo gynybine reakcija, ji augo, augo, stiprėjo, stiprėjo ir galiausiai virto knyga.
Seniai norėjau parašyti knygą apie Močiutę, bet niekaip neradau tinkamos formos. Ilgai ieškojau įdomesnės, jaunam žmogui patrauklesnės. Galiausiai pati Močiutė, turinti tokį gerą humoro jausmą, būdama tokia stipri ir gera, tarsi pasufleravo formą, kad tai galėtų būti pasakojimas apie ją tada ir dabar, cituojant mūsų kasdienius telefono pokalbius apie šių laikų realybę, kuriuos keliu į socialinius tinklus. Tai brendo ilgus metus – tiek tą feisbuką pildant, tiek vaikus auginant, tiek su leidyklos redaktore sumanymą gryninant. Dėkoju visoms pasaulio jėgoms, likimui, dangui ir viskam, kad Močiutę vis dar turiu (kovą jai sukako 93-eji) ir kad ji knygos sulaukė.
– Močiutė nekantraudama laukė knygos, o kaip reagavo, kai ji atkeliavo iš spaustuvės?
– Susiskaičiavo, kiek kam reikės padovanoti (juokiasi). Perskaičiusi sukritikavo, kad nepaminėta, jog jos byla, kurią pacitavau, sufalsifikuota, nors maketą buvo skaičiusi ir neprikibo. Močiutė kadaise susipažino su brolių partizanų tardymo protokolais, žinojo, kad ten daug melo, todėl savo bylos net neatsivertė, nenorėjo sveikatos gadintis. O aš įdėjau ištrauką, ir jai atrodė ne iki galo aišku, kad ten netiesa. Močiute, sakau, taigi iš viso konteksto aišku – mes ne kartą kalbamės apie melą sovietiniuose dokumentuose... Per kiekvieną susitikimą su skaitytojais ar bendraudama su žurnalistais tai ir pabrėžiu, kad Močiutei būtų ramiau. O ji labai džiaugiasi, kai kas nors perskaito ir jai paskambina.
– Knygą padovanojai ir politikėms, kuriomis Močiutė žavisi.
– Dalia Grybauskaitė ir Ingrida Šimonytė – visiškos Močiutės ikonos, jos abi paminėtos ir knygoje. Močiutė ne kartą yra išsakiusi savo nuomonę, kad moterys „kaip tai geriau tvarkosi", kad mažiau joms norisi prisigrobti postų ir prikišti visur savų.
– Taip jau sutapo, kad knyga iš spaustuvės atkeliavo likus kelioms dienoms iki karo Ukrainoje. Ji tapo dar aktualesnė?
– Esu įsitikinusi, kad šią knygą reikia dabar skaityti, nes ji yra ne tik apie karą, kuris kažkada baigiasi, bet ir apie tai, kaip gyventi po jo, kaip surasti stiprybės. Be to, ji nėra vien gruzas – knygoje mažai pagiežos, labai daug šviesos ir priminimo mums visiems, kad turime kiekvieną dieną, net kai kaimyninėje šalyje priešas drasko civilius ir miestus, išlikti tvirti.
Pristato: knygą išleido BALTO leidybos namai. / Leidėjų nuotr.
Tikrų tikriausias aukštaitiškas epas
„Knygos pavadinimu tapo grotažymė #fainiausiapasaulymočiutė, kuria prieš dešimtmetį pradėjau žymėti feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai – siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga. Rašydama knygą skaičiau Močiutės prisiminimus, gilinausi į vaikystėje dažnai girdėtas istorijas ir džiaugiausi, kad spėju su laiku: galiu tikslintis, ginčytis, vėl ir vėl klausti, o ji – piktintis, kaip įmanoma nesuprasti iš pirmo karto“, – knygą pristato jos autorė.
„Tai tikrų tikriausias aukštaitiškas epas – daug realių istorijų, lyrizmo ir humoro. Bet svarbiausia, kad močiutės Onos ir jos anūkės Živilės dėka iki skausmo žinoma ir šiurpi XX a. Vidurio Lietuvos praeitis nelieka užspausta kančioje ar kurpiant keršto planus – mūsų mažų negandėlių amžiuje toji praeitis kalba apie nepalaužiamą žmogiškumą, optimizmą ir nesuvaidintą patriotiškumą“, – komentavo istorikas Norbertas Černiauskas.
Ištrauka. 38 skyrius. Karštai bučiuoju. Tavo močiutė
Aš labai bijau perkūnijos.
Gal nuo tų laikų, kai Močiutė kaime mums, vaikams, liepdavo uždaryt visus langus, visas duris ir net vartelius prie namo ir – jei tik atmintis neperdeda – slėpt po stalais galvas. O vėlesniais laikais prognozuojamos perkūnijos dieną nevertėjo stebėtis ne tik negalint prisiskambint, bet ir apskritai – girdint signalus, reiškiančius, kad ji tiesiog IŠTRAUKĖ telefono laidą.
Nelabai supratau, kodėl – gal toks įprotis iš senesnių laikų, kai žaibolaidžiai nebuvo taip paplitę ir perkūnas nutrenkt galėjo bet ką, kas stovėjo per metrą nuo įjungto elektros prietaiso ar paprasčiausios lemputės. Bet man ji, ta baimė, taip ryškiai išliko – daugmaž kaip polinkis taupyti maistinę plėvelę, nes jos prieš 30 metų atsiųsdavo mamos draugai vokiečiai, o siuntinius gaudavome tik kartą ar du per metus (parduotuvėse jos obviously nebuvo). Plėvelę nesąmoningai labai taupau iki šiol ir iki šiol nesąmoningai bijau perkūnijos – nuo slėgio pokyčių spengia galva, noris po antklode slėpt mobilųjį telefoną, o visi žmonės, lendantys į balkonus pafotografuoti žaibovaizdžio, mane varo į neviltį taip, kad kaskart nors sekundę pagalvoju, jog savo žavėjimąsi jie pabrėžia ir kiša kitiems specialiai, norėdami supurtyti ir išjudinti jų baimes. Maždaug: kokie mes kieti, vat dabar sustosim ir SPECIALIAI nebijosim perkūnijos.
Šiaip tai imčiau dabar ir paskambinčiau Močiutei pasiklaust apie tas slėpynes po stalais, paklausčiau, kodėl reikia taip bijot to perkūno, bet – nors tikriausiai nemiega – kaži ar veiks telefonas.
2020 06 08
Jei kas paklausia, ar susimąstau pati, kodėl mano ryšys su Močiute toks stiprus (o susimąstau, nes anksčiau ar vėliau vis tiek kas nors paklaus; net jei laikausi nuomonės, kad kiti, kai sako „manęs vis klausia“, yra susireikšminę ir daro tai falšyvai), jaučiu, kad lengviausia, be „tiesiog esu pirma jos anūkė“ motyvo, atsakymą grįsti vaikystės patirtimis.
Kadangi psichologai daug ką linkę aiškinti būna būtent per jas, susitaikiau su savo pačios tokiu atsakymu ir aš: vaikystėje su Močiute praleidau daug laiko; ji visiškai niekaip ir niekada negailėjo man savęs ir lydėjo per gyvenimą nuo pačių pradžių.
Pavyzdžiui, kad ir ši istorija: kai gimiau, siautė itin šalta žiema ir klaikus gripas. Grįžusi su manim iš ligoninės mama sukarščiavo iki 40, šitaip temperatūrų skirtumą tarp savęs ir lauko padidindama iki 70 laipsnių. Tėtis iškvietė pagalbą. Atvyko pikta susireikšminus seselė, aprėkė juos ir nepaaiškino, ar galima žindančiai mamai vartoti kokių nors vaistų. Nežinau, kaip ten vyko tas pokalbis, bet tėtis po jo paskambino į ligoninę pasakyti, kad iš seselės pagalbos nesulaukė.
Greitoji vėl atsiuntė tą pačią seselę, o ji mano beviltiškai karščiuojančiai mamai suriko: „Dar tu skundies?! Suleisiu tokį UKOLĄ, kad nebeatsistosi.“
Apie tai pirmiausia išgirdau iš Močiutės, kuri buvo atvykusi padėti tėvams. Tada, kaip pasakoja pati, ji „išlindo iš už širmos“, kur mane, naujagimę, migdė (ta širma, kaip suprantu, buvo įprastas interjero elementas vieno kambario butuose), ir pasakė seselei: „Suprantu, kad jums skaudu tas pasiskundimas, bet supraskit ir mus, karščiuojančią leisgyvę moterį.“ – „Visas Kaunas dabar serga gripu!“ – atsakė seselė. „Bet čia ką tik pagimdžius mama, mes net nežinome, ar jai galima vaistų“, – bandė prašyti Močiutė. „Gimdyvės irgi serga, o aš turiu tik penkis ukolus!“ – kažkaip panašiai atkirto seselė.
Tada ne kas kitas, o Močiutė davė jai 10 rublių, „ukolas“ buvo suleistas, karštis kiek nukrito ir neišsipildė baisiausias scenarijus, su kuriuo buvo besusitaikanti mama: „Pasiimkit vaiką į kaimą, aš vis tiek jau numirsiu.“ Tėtis dirbo, o Močiutė buvo po apendicito operacijos, tad negalėjo sunkiai nešioti, be to, jai neišvengiamai artėjo metas grįžti. Susuko mamą ir mane į kailius ir mašina išvyko į Kaniūkus.
„Ačiū Dievui, jau Ignalina“, – pakeliui kilstelėjusi galvą iš tų kailių, anot Močiutės pasakojimų, prabilo mama, supratusi, kad niekas visgi jos nepaliko numirti.
Nemiriau tuose kailiuose ir aš, ką ten „nemiriau“ – Kaniūkuose sėkmingai praleidau ne tik pirmąsias gyvenimo savaites, bet ir ryškiausias vasaras, nuo pirmos iki paskutinės dienos visos atostogos būdavo pas Močiutę: pamenu, vos baigiasi paskutinė pamoka, ir žaliuojantys laukai švysčioja pro traukinio langus, o aš atmintinai žinau ir kartoju visas maršruto Vilnius–Turmantas stoteles: štai, žiūrėk, Pavilnys, Naujoji Vilnia – dar toli nuo Močiutės. Paskui Elektrodepas – kas tai, man, vaikui, neaišku, bet jau žinau, kad tuoj ir Bezdonys. Kur Bezdonys, reikia nusijuokti ir priminti visiems anekdotą: „Langus uždaryt! Bezdonys!“ Anekdoto pabaiga.
Labai sudreba širdis, kai jau Švenčionėliai. Nes po jų – vos viena stotis ir jau Ignalina. O nuo Ignalinos – tik dvidešimt minučių. Ir tik viena stotis. Lobiniai. Lobiniuose jau visai dreba širdis. Susidedu į krepšius užkandžius, knygas, jau stojuos, jau būtinai būsiu pirma iš keleivių, pasirengusi išlipti iš traukinio. Po Lobinių juk jau Dūkštas. Beliks tik kelią pasirinkt – palei „zagackotą“, palei plentą (vaiko akimis, ten – kone autostrada, nors realybėje tai gal pusantro kilometro kadaise net neasfaltuotu keliu), o vėlesniais laikais atsirado ir trečias alternatyvus kelias, „palei alytinius namelius“.
Močiutė visada laukia. Visada turi darbų, bet visada – ir meilės, ir laiko.
Pamenu, kaip visi kasdavom bulves, agrastaudavom su pusbroliais jos begaliniuose daržuose ir pakrūmėse. Kaip pusbrolį primokiau išraut svogūnus iš lysvės, kurią ji nepasiturintiems žmonėms iš daugiabučio buvo tiesiog davusi naudotis, ir kaip paskui raudonavau, jos liepiama tų vargšų žmonių atsiprašyti. Kaip siųsdavo į laukus uogų už pinigus rinkti (toks vaikų ir alkoholikų uždarbis) ir visokias panašias miestietės kaime patirtis.
O anksčiausi prisiminimai būtų šie: guliu lovoje su Močiute prie pečiaus, kulnus įrėmus į šiltą pilvą. Matyt, ką nors sapnavau, gal karščiuoju, kad į lovą pasiėmė. Ant naktinių užuolaidų išsiuvinėti kringeliai man atrodo kaip pikti žmogeliukai, neleidžiantys užmigti vėl. Stebiu juos, vis atrodo, kad juda ir šoks ant nosies. Bet man nė kiek nebaisu. Ir bus nebaisu visą visą ilgą naktį, nes šalia – šilta Močiutė. Ir tik vėliau, jau visai išaušus, ji išlėks pas karves, į laukus ar į tvartą.
Pas Močiutę ir aš, ir sesė, ir pusbroliai kartais būdavome iki pat paskutinės atostogų dienos: rugpjūčio 31 dieną dar nusiskini jos darže kardelių, kad rytoj Vilniuje nuneštum mokytojai.
Dabar sunkiai suvokiu, kodėl kiekvienas išvažiavimas iš Kaniūkų buvo palydimas beviltiškom ašarom. Tiek traukiniu, tiek jau vėliau mašina: Močiutė stovi prie vartelių, mojuoja, o aš kūkčioju, raudu, kad jau reikės išvažiuoti. Namuose, jau parvykusi, puolu skambint laidiniu telefonu: „Žinok, jau mes parvažiavom; per daug neskubėjom ir kelias buvo saugus.“ – „Taip tuščia tuščia namie“, – sako ji. Per tas dvi valandas dažniausiai jau būna apsitvarkius. Sėdi, žiūri sveikinimų koncertą.
Kai dar gyvenome vieno kambario bute Žemuosiuose Paneriuose (tai, matyt, iki ketvirtos klasės), kartą pas mus atvyko Močiutė. Aš taip krykštavau iš džiaugsmo, taip bėgau iš mokyklos, taip spirgėjau, kad ji atvykusi pas mus. Įbėgu, užkopiu į penktą aukštą visai uždususi. „Močiute, Močiute, kurgi tu?!“ – šaukiu. „Močiutė jau išvažiavo“, – sako mama.
Aš puolu raudot – tai pamenu pati, bet ir kiti vis pasakoja. O tada atsiveria tokios tamsiai rudos medžio imitacijos durys su krištoliniu stačiakampiu per vidurį, kokios dažniausiai būdavo sovietiniuose butuose, ir už jų stovi Močiutė.
Toks jų pajuokavimas man kainavo daug sielvarto ir džiugesio drauge, vėliau – daug pykčio, kad taip kvailai galima žaisti vaikiškom emocijom. Bet – šiandien galvoju – jei ne jis, tas epizodas, gal ir neturėtume tokios geros iliustracijos, kaip be proto vaikystėj ją dievinau. Močiutė irgi iki šiol sielvartauja, sako: „Kam mes taip tave apgavom, aš pati taip prašiau mamos pajuokauti, o kaip man tavęs gaila buvo vaiko, širdutė daužos, bėgai iš tos mokyklos tekina, aš tavęs, vaikeli, dabar atsiprašau.“
Jau ir vėlesniais laikais man, tiesą sakant, apie savo skausmus, netektis ir džiugesius lengviau kalbėt su Močiute nei su mama (išskyrus tada, kai Močiutė priekaištauja, kad neinam išpažinties. „Tu nueik, pasakyk ką nors, tik per daug neatvirauk, ir bus ramu Močiutei“, – mokydavo mane mama, kai skųsdavaus dėl tų priekaištų). „Tu nežinai, kiek sveikatos man kainavo tos ar kitos tavo skyrybos“, – nelabai seniai priminė.
O vienas nesenas radinys, aptiktas kraustantis, nustebino ir mane pačią: kai 2005 ir 2006-aisiais dalyvavau „Work and Travel“ programoje dusyk po keturis mėnesius dirbdama JAV, pasirodo, su Močiute susirašinėjau popieriniais laiškas. Du laiškus atradau rašydama šitą knygą.
Kam: Živilė Kropaitė
3333 SE 39 AVE
Portland, OR 97202
USA
Brangioji anūkyte Živilyte,
Ką tik gavau iš tavęs laiškutį ir iškart sėdau parašyti tau keletą žodžių.
Laiškutis labai jaudinantis, brangus, nes jį rašo mano mylimoji anūkė. Per daug jau man panegirikos, aš esu kaip ir visos močiutės, o močiutės visos labai myli savo anūkus, o kaipgi kitaip.
Labai nuoširdžiai dėkoju, kad nepamiršti ir skambini, ir rašai, aš manau, kad tau brangiai kainuoja skambinti, tai nesivargink, kadangi į namus kalbi per internetą, tai man mama perduoda kiekvieną dieną žinias apie tave, nes jeigu jinai man nepaskambina, tai aš skambinu.
Aš gyvenu po senam, kol kas, ačiū Dievui, esu sveika, šiais metais braškių buvo ir dar yra daug, išsiviriau uogienės ir su cukrum sumaliau, atidaviau tavo mamytei, avietės jau prinokę, tai eisiu rinkti ir dėl tavęs išvirsiu skanios uogienės.
Ir labai laukiu sugrįžtančios. Malonu girdėti, kad tau neblogai sekasi, įdomu, ką ten jau dirbsi, kad tiek prakaito žadi išlieti? Ką dirbsi ir kiek uždirbsi – ne tai svarbiausia, svarbu, kad sveika ir žvali sugrįžtum.
Įdomu pamatyti pasaulį ir tuo pačiu suprasti, kad nėra brangesnio krašto kaip Tėvynė ir savo šeima. Girdėjau, kad ten, kur tu dirbi, žaidė Arvydas Sabonis. Kaip malonu, kad jis taip garbingai išgarsino Lietuvą. O juk yra lietuvaičių, kurie išvykę į kitas valstybes savo elgesiu dergia, žemina lietuvių vardą, plėšikaudami ir žudydami žmones. Tai didžiulė gėda ir bėda Lietuvai, tai tikri bolševikų augintiniai, Lenino anūkai.
Buvo pas mane atvažiavę ir keletą dienų pasisvečiavo Juliukas, Poviliukas ir Augustytė, padėjo ir darbuotis, tvarkė malkas, rinko koloradus, ravėjo daržą, aš labai patenkinta savo gerais anūkais. Juliukas anksčiau išskubėjo į Telšius į draugų išleistuves, o mažieji, kaip mes juos vadinam, dar pasiliko ir sekmadienį išvažiavo kartu su mama ir Maryte.
Kaniūkų kultūros namuose buvo vasaros šventė. Kaip ir visada – daug muzikos, triukšmo ir baigėsi muštynėmis, net tris reisus išsivežė policija, taip ir visada nenuobodu pas mus.
Oras sausas ir giedras, temperatūra iki 30 laipsnių, reikia jau ir lietaus.
Labai gerai, kad nešioji su savim medalikėlį, kuris lageriuose su manim visur buvo. Tikėk ir pasitikėk Švč. Motina Marija, nors trumpai nuoširdžiai pasimelski ir Marija saugos ir globos tave.
Nuoširdžiausius linkėjimus siunčiu tiems geriems žmonėms, pas kuriuos jūs gyvenat. Sekančią vasarą pasikvieskit pas save, ir aš tikrai nuvažiuosiu į Vilnių – labai norėčiau pamatyti tuos gerus žmones. Ačiū jiems.
Su tuo ir baigiu, brangioji Živilyte, bučiuoju daug kartų, telaimina tave Dievulis.
Sudie, nekantriai laukiu rugsėjo. Močiutė
2005 07 12, Kaniūkai
P.S. Tą medalikėlį ir šiandien nešiojuos piniginėje. Prieš didesnį renginį, sunkesnę laidą, po baisesnio barnio išsitraukiu, pabučiuoju ir padedu atgal į piniginę.
