Visi gyvename kartu. Kad ir kaip nesutartume, visi šakutę laikome už to paties galo. Nes antru galu nepasmeigtume nieko (kas lašinio, kas silkės, kas salotos ar kopūsto lapo). Visuomenės pasiskirstymas (susiskirstymas) pagal antrą galą – žema. Žemiau juostos. Visada pataikius skaudu. O aukščiau – irgi.

Jau būtina viską versti iš neapykantos kalbos į apykantos. Visi gyvename kartu. O kalbėtis ir susikalbėti neišeina. Žodžiai virsta keiksmažodžiais, argumentai – kaltinimais.

Apkiautėliai gyvens tarp archajiškų šiukšlių, besiteisindami, kaip rado, taip ir paliksią. Palikta yra pamiršta. Daržą reikia ravėti. Ir paveldėtą. Ir nerėkti, kaip viskas blogai. Dalis generacijos, kur be stabdžių, atsiteisins. Atsiteis. Pragyventieji iš savo seksualinės pakraipos stengsis antklodę užsitempt ant savęs, kad neatrodytų tokie. Bambėdami savo neapykantos kalba.

Vieni apie kitokius mokame kalbėti tik apykantos kalba. Ypač apie gabesnius, protingesnius, turinčius tikslą ir jo siekiančius.

Vieni apie kitokius mokame kalbėti kitaip, tik apykantos kalba. Ypač apie gabesnius, protingesnius, turinčius tikslą, jo siekiančius. Lengviausia numoti į tą pusę, kuri kitoje pusėje ir atmoti negali.

Žinoma, seksas yra žmonijos variklis. Varo ne tik iš proto, bet ir pirmyn. Vaikai gimsta, o ne gandrai atneša. Ne be reikalo čiauškutė: "Vaikai vaikai, vanagai, kur tėvelio pinigai?" Ima mokesčius mokėti, iš to auga bendrasis vidaus produktas, prirenkamas gyventojų pajamų mokestis, privalomasis sveikatos draudimo.

Bet. Mes vis kalbame neapykantos kalba. Vieni apie juos. Jie apie kitus. Tradiciniai ir Netradiciniai. Vieni kitiems gerkles perkąstų, paskui kraujus šluostytų, slaugytų, prašytų atleidimo. Nors mes visi skirtingi. Atsukame nugaras. Labai tradiciškai. Ir norime, kad kiti atsisuktų.

Galima ne tik šakutes, bet ir peilius laikyti kitais galais. Pjaustytis pirštus ir nieko nepjauti, išskyrus save. Kraujas vienas, dviejų nėra.

Šiaip nėra to, kas tik buvo, ko nėra, ko nebus.

Estetinę kalbos funkciją nuo kitų kalbėjimu siekiamų tikslų skiria savotiškas jos beprasmiškumas: beveik nesvarbūs jokie meninio kalbėjimo praktiniai tikslai atskiria estetinę kalbą nuo kitų rūšių. Literatūros kūrinyje beveik niekada neieškome praktinių patarimų, kurie padėtų sutaisyti sugedusį kompiuterį ar pagaminti skanius pietus (nebent skaitytume tokias gurmaniškas knygas, kokia yra italų rašytojo Umberto Eco romanas "Prahos kapinės"). Estetinė funkcija pabrėžia tokios kalbos savitikslį pobūdį ir bene stipriausiai įtvirtina verbalinės raiškos laisvę ir individualumą.

Prasidėjus karantinui, Lietuvoje ne vienas žmogus, netgi menininkas yra pasakęs, kad šiuo metu negali, nepajėgia skaityti grožinės literatūros tekstų. Taigi, krizė veikia kaip kalbos nepriklausomybę žlugdantis reiškinys. Apie tai, kad šiuo laikotarpiu rašytojų maksimalus uždavinys būtų sukurti italų renesanso laikotarpio autoriaus Giovanni Boccaccio "Dekamerono" vertus pasakojimus, beveik tenka pamiršti. Nors Europos pietinėje dalyje beveik prieš pusę tūkstantmečio radęsis kūrinys galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu, tikėtis lietuvių kalba parašyto literatūros kūrinio apie Europą apėmusį virusą tampa labai sunku. Tiesiog estetinę kalbą ir jos galias paralyžiuoja kitoks verbalinės kalbos pobūdis, kuris šiuo metu dominuoja – apeliatyvinė funkcija ir tikslas. Būdami namuose ir skaitydami interneto portalų naujienas, klausydami radijo ar žiūrėdami televizijos laidas, esame jau beveik du mėnesius nuolat ujami, ką nors daryti ir kartu daug ko nedaryti. Kalbos pobūdis tapo įsakmus ir griežtas. Suprantama, kad daugelis verbaline kalba pasakomų draudimų yra reikalingi ir pateisinami, tačiau apeliatyvinės kalbos užspaustam žmogui labai trūksta net labiau ne estetinės, o dar kitokios kalbos.

Polilogas iš prigimties yra akademinis reiškinys. Kai jis traukiasi, tuomet randasi visos galimybės barbarybei ir elgsenai.

Ta kitokia kalba apibrėžia ir įprasmina tai, kaip gyvenome iki krizės, – bendraudami ir naudodamiesi komunikatyvine kalbos funkcija. Tokio pobūdžio kalbėjimas nuo kitų rūšių skiriasi tuo, kad dažniausiai nesiekiama kuo nors žūtbūt įtikinti pašnekovo. Dar vienas skiriamasis komunikatyvinės kalbos ypatumas yra jos kasdieniškumas, praktinis atspalvis. Juk dauguma žmonių ir gyvena dažniausiai šioje kalboje, ir bendrauja būtent tokia kalba, iš kurios vėliau randasi įvairūs rezultatai.

Komunikatyvinė kalba – tai dialogo erdvė. Ši kultūrinė forma yra viena seniausių mūsų civilizacijos ir net planetos žmonių tarpusavio ryšio palaikymo priemonių. Krizės akivaizdoje mūsų dialogai susitraukė iki neregėto siaurumo. Tai, ko mums dabar bene labiausiai trūksta, – skirtingu laiku vykstančių gausių pokalbių ne tarp šeimos narių, o tarp dviejų į šeimą neįtraukiamų žmonių. Tokia komunikacija buvo ir, noriu tikėti, vis dar yra būtina kiekvienam žmogui.

Norėdami suprasti, kaip prarandame dialogo galimybes ir erdves, įsijunkime kompiuterio programas "Skype", "Zoom" ar kitas panašias priemones. Atrodytų, niekas nesikeičia – nėra jokio skirtumo, ar gurkšnoti kavą su kolega kavinėje per pietų pertrauką, ar su tuo pačiu kolega kalbėtis nuotoliniu būdu. Visgi, vienas esminis skirtumas ištinka kiekvieną, kuris ieško bendravimo distancinio pakaitalo, – bendraujame ne su žmogumi, o su jo atvaizdu. Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip keičiasi verbalinės ir vizualiosios kalbos santykis tokioje komunikacijoje. Vaizdas nugali žodį, ne vienas pastebi, kad sunkiau sukaupti dėmesį į sakomus žodžius nei tradiciniame pokalbyje. Tokia dialogo simuliacija atskleidžia, kad kompiuterių ekranuose bendrauja ne du žmonės, o du atvaizdai.

Visos Lietuvos mokyklos ir daugelis universitetų prisitaikė prie pasikeitusios situacijos bei dirba nuotoliniu būdu. Apie šios naujovės įtaką tam, kas tradiciškai būdavo vadinama polilogu, dar iki krizės yra rašęs ne vienas autorius. Kai nebelieka mokytojo ir mokinio santykio, tokia masė auditorijos, kuri klausosi paskaitos ar pamokos ekrane, dažniausiai vadintina tiesiog minia, kurios narių nebesieja beveik jokie apčiuopiami bendri interesai ir vertybės. Polilogas iš prigimties yra akademinis reiškinys. Kai jis traukiasi, tuomet randasi visos galimybės barbarybei ir elgsenai, kuri principingai priešinasi Vakarų universitetų šimtmečiais diegtai ir tobulintai bendravimo formai.

Ir štai šiandien socialiniuose tinkluose kiekvienas, kuris anksčiau publikuodavo savo asmenukes, staiga suprato, kad gali ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti save. Taip gimsta masinis narcizų šou. Apie liguistą savimeilę, kurią patiria save filmuojantis žmogus, dar prieš keturis dešimtmečius garsiai kalbėjo ir rašė daugelis viso pasaulio vaizdo menininkų. Visi jie tvirtino panašią tiesą – Narcizo vaidmenį atliekantis žmogus elgiasi kitaip nei į pašnekovą besiorientuojantis asmuo. Filmuojant save, visu bjaurumu skleidžiasi kompleksai, perversyvūs polinkiai, manijos ir kitokios patologinės būsenos. Pasaulį dabar ištikusios krizės laiku galima tiesiog kataloguoti ir klasifikuoti viešuosius monologinius pasisakymus į kamerą. Visi tie žmonės byloja apie monologo ir apeliatyvinės kalbos funkcijos diktatūrą. Dažnam iš tų kalbančiųjų net nesvarbu, kas juos girdės ir matys, nesvarbu ir tai, kokia informacija bus perteikta, – dominuoja vienintelis tikslas, kurį apibrėžia verbalinės kalbos ir vaizdo retorika.

Praėjusiais metais eilėraščių knygą "Maratonas" išleidęs poetas Aistis Žekevičius viename iš jos tekstų rašė apie tai, kad pasaulis baigsis tuomet, kai nebeliks dialogo. Šiandien dažnai girdime jau standartinėmis klišėmis tapusias frazes: "pasaulis nebus toks, koks buvo", "mus kankina baimė ir nežinia". Tokių charakteristikų teigiama psichologinė vertė yra neabejotina – žmonės įvardija savo būsenas. Tačiau būtų dar pozityviau, jei bent daugelis tuos žodžius vartojančiųjų susimąstytų, nuo ko gi priklauso, koks tas pasaulis bus, ir kas gali nutraukti nežinią, kuri yra baimės priežastis. Manau, paaiškėtų, kad, sakydami monologus apie tai, kaip jaučiamės, sau padedame labai nedaug. Kur kas stipresnis poveikis būtų tada, jei bent atmintyje išsaugotume ir netrukus tęstume plėtoti dialogo tradiciją, iš kurios ir randasi ne stabų keliamas išgąstis, o savąja patirtimi pagrįstas žinojimas, sukuriantis ir ramybę, ir nors dalinį stabilumą. Tuomet ir pasaulio kaita nustotų kelti egzistencinį siaubą, nes tikrovę kuria būtent mūsų žinojimas, neišvengiamai sukeliantis veiksmus ir sukuriantis rezultatus. Į vieną ne virtualųjį pašnekovą, su kuriuo sieja nebūtinai šeimos ryšiai, nukreipta verbalinė kalba šioje kryžkelėje išlieka vertybių vertybe.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė prisimena XVIII a. gyvenusią lietuvių kunigaikštienę, uolią būrėjų ir kabalistų klientę, kuri skrupulingai savo dienoraštyje fiksavo, ką ir kurią dieną valgė. „Nesijuokite, o verčiau pažiūrėkite, ką patys šiandien dedate į socialinius tinklus ir ką dokumentuojate: restorano lėkštės ar išsikepto pyrago nuotraukas, kačiukus, šuniukus. Ne taip jau ir skiriamės nuo anos kunigaikštienės trivialumo“, – sako rašytoja.

– Ar Jums kuo nors ypatingas Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas? Ar neįgrysta rūpinimosi dovanomis, sveikinimais rutina, visuotinis šurmulys?

– Nė kiek neįgrysta, nes kai šeimoje yra mažas vaikas, jaučiu pareigą kuo gražiau parodyti kalėdinį stebuklą. Tad lepinu daugiausiai ne materialiais dalykais, o įspūdžiais – baletai „Pelenė“ ir „Spragtukas“ Vilniuje, „Sniego senis“ Londone; kalėdinių prakartėlių apžiūra – ir šventė akims, ir proga papasakoti Šventąją istoriją.

Svarbiausia – kartu praleistas laikas ir geros emocijos; manau, geriau yra mažiau, nei kad griūvant iš nuovargio surengtas didžiausias balius ir pripirktos brangiausios dovanos. Šventė turi išlikti švente – kadangi ką tik leidyklai įteikiau „Silva rerum III“, jaučiu, jog turiu teisę pailsėti ir neapsikrauti darbais. Todėl be jokio sąžinės graužimo šiemet atsisakau daugybės „šventinių pareigų“ - atsiprašau nuolatinių adresatų, kurie šiemet negaus ranka rašytų mano kalėdinių sveikinimų, užtat netrukus galės įsigyti knygą, apie kurią jau senokai teiravosi, kada bus. Vietoje atviruko bus knyga (juokiasi).

– Kuo skiriasi Kalėdų ir Naujųjų metų nuotaika šiandien ir prieš dvidešimt metų? Ar ji apskritai pakito?

– Pirmaisiais poblokadiniais metais per Kalėdas šalome, nelabai turėjome ką valgyti, ir šiltą vandenį Vilniuje įjungdavo „rajonais“. Kai gavau savo atlyginimą už darbą pilnu etatu „vagnorkėmis“, už jį tegalėjau nusipirkti keletą „Marlboro“ cigarečių pakelių. Tačiau 1993-aisiais išsinešdino okupacinė Raudonoji Armija ir buvo įvestas litas, tad Kalėdas pamenu šaltas (nes beveik nešildė), bet kupinas optimizmo.

Kažkaip išgyvenome ir visai neblogai, nors ir nenorime to pripažinti. Vis girdžiu Lietuvoje skundžiantis blogu gyvenimu, tačiau daugelis po kiekvienų Kalėdų dietomis vis meta svorį, o šventiniu sezonu tenka girdėti, kad rengiasi atostogų į užsienį: slidinėti ar į šiltus kraštus...

Metas nustoti zirzti, nėra viskas taip blogai. Neįvertiname to, ką turime ir nematome, kad kažkam šalia gal tikrai sunku ir jam reikia padėti. Pirkdami skanėstus, susimąstykite – gal yra pagyvenęs, sunkiai besiverčiantis giminaitis, kuris Kalėdas sutiks vienišas. Pasikvieskit jį svečius – man atrodo, labiausiai dabar reikia ne „maisto banko“, o „dėmesio banko“. Daug kalbame apie vaikus, renkame jiems labdarą, bet pamirštame senukus.

– Kaip per 23 nepriklausomybės metus keitėsi Lietuvos visuomenė? Ar pokyčiai - radikalūs?

– Nesu sociologijos specialistė, kad kompetentingai atsakyčiau į jūsų klausimą. Paviršutiniškas asmeninis įspūdis (kuris gali būti ir klaidingas) – kad ji keičiasi nepakankamai greitai ir nepakankamai kryptingai. Vis dar per daug „sovoko“ mentaliteto apraiškų, prievartinės lygiavos ilgesio; vis dar tebematyti tie patys į svarbius postus įsitrynę sovietiniai veikėjai ir anos sistemos numylėtiniai ar jų ištikimi liokajai.

Maža to, susidaro įspūdis, jog pastaraisiais metais jie lyg net aktyviau pradėjo kelti galvas. Sausio 13-osios dokumentikos išcenzūravimo atvejis Seime ar nubukimas, kai dabar masė žmonių žiūri rusiškų kanalų informacines laidas ir jomis netgi tiki, prieš dvidešimt metų nebūtų buvęs įsivaizduojamas.

– Maždaug prieš 15 metų buvo madinga kalbėti apie „informacinę revoliuciją“ ir beatsirandančią „informacinę visuomenę“. Gal jau gyvename toje naujoje visuomenėje?

– Į akis krenta kas kita – pastarųjų metų informacijos kokybės smukimas. Tai, jog šiandien Lietuvoje dažniausiai klesti „gūglinamoji žurnalistika“ ir „feisbukiniai žurnalistiniai tyrimai“ yra ne kas kita, kaip profesinių standartų nuosmukis. Už tai reikėtų „dėkoti“ ne vien internetinės žiniasklaidos greičiui (kai nebesivarginama tikrinti faktų, kruopščiai ruošti medžiagą ar daryti originalių interviu), bet ir naktiniam mokesčių perversmui ir jo pasekmėms, privertusioms samdyti silpnai kvalifikuotus ar dar tebestudijuojančius, pigiausiai apmokamus jaunus žmones, stokojančius patirties ir įgūdžių.

Kiekvieną kartą, kai stambiame portale pamatau antraštę „X susidomėjo kremu nuo senėjimo“, „Y apnuoginusi petį sužėrėjo raudoniu“, „Dizainerį įkvėpė M. Antuanetė“ arba „Varžovai komandą parklupdė ant menčių“, norisi verkti – dėl lietuviškos „informacinės revoliucijos“. Sutikite, bušido „Bostono krabas“ lyginant su „parklupdymu ant menčių“ yra vienas juokas. Po to džiaugiuosi, kad kiekvieną sekmadienį galiu atsiversti žurnalistikos delikatesą „The Sunday Times“ su visais jo priedais, bet liūdžiu, kad Lietuvoje vis dar nėra nieko panašaus į „The Sunday Times Culture“ priedą – kultūrinė žiniasklaida, deja, vis dažniau lygiai taip pat noriai „gūglina“ ir yra gana anemiška.

– Šiandien žmonės fotografuoja šventines lėkštes su mišrainėmis bei savo veidą prie stalo ir skelbia tokio pobūdžio nuotraukas socialiniuose tinkluose. Ar tai – normalu ir puoselėtina?

– Normalu ir žmogiška, tačiau nemanau, jog puoselėtina. Veikiau juokinga ir truputį apgailėtina. Neseniai Mokslų akademijoje kalbėjau apie „Silva rerum III“ laikotarpio medžiagą: skaičiau paskaitą apie XVIII a. ir autodokumentavimą, joje paminėjau vieną tuo metu gyvenusią lietuvių kunigaikštienę, uolią visokių būrėjų, kabalistų ir šarlatanų klientę. Ji skrupulingai savo dienoraštyje fiksavo, ką kurią dieną valgė: kada lydeką, o kada keptą paršiuką – ir gyvenimas, ir galvelė buvo tokie tušti, jog nelabai daugiau ką ir aprašinėjo.

Šį epizodą paminėjus, auditorijoje nuvilnijo kikenimas. Pasakiau: nesijuokite, o verčiau pažiūrėkite, ką patys šiandien dedate į socialinius tinklus ir ką dokumentuojate: restorano lėkštės ar išsikepto pyrago nuotraukas, kačiukus, šuniukus. Ne taip jau ir skiriamės nuo anos kunigaikštienės trivialumo; tik štai iš šimtmečių perspektyvos, toliau atsitraukus, tas juokingumas geriau matyti. Buvo įdomu stebėti auditorijos veidus. Nieko nepadarysi, kad dabar tiek daug žmonių labiau rūpinasi tuo, kuo maitina savo kūną, bet ne savo smegenis ir sielą. Visokių pasitaiko, bet svarbu, jog jie netaptų kritine mase.

– Jūs rašote knygas, o lietuviai vis mažiau skaito. Ar nesijaučiate prarandanti ryšį su tikrove? Ar laiko dvasia nėra Jūsų priešas?

– Nesijaučiu prarandanti ryšį su tikrove, nes skaitytojų kiekiu nesiskundžiu – priešingai, Lietuvos mastu jis yra didžiulis. „Silva rerum“ susilaukė 12 laidų, trejais metais vėliau išleista „Silva rerum II“ – 8, o „Danielius Dalba & kitos istorijos“ per metus nuo pasirodymo susilaukė rekordinio skaičiaus skaitytojų – per susitikimus ir iš pokalbių matyti, jog joje keliamoms mūsų laikų problemoms jie neliko abejingi.

Sakyčiau, jog mano priešas yra ne kokia nors abstrakti „laiko dvasia“, o tam tikras mentalitetas: ksenofobiškas, sovietiškai represuotas, išsiilgęs savicenzūros ir vergiško pataikavimo „valdžiai“; susireikšminusiai šventeiviškas, vengiantis nepatogių klausimų, nemaištaujantis... Nelaisvas, paniškai bijantis individualizmo ir jam nepakantus. Kitaip tariant – „vėtrunginis“ (čia iš „Danieliaus Dalbos“).

Bus įdomu, kaip skaitys „Silva rerum III“, nes bent jau mano akimis žvelgiant, joje yra labai daug paralelių su mūsų laikais ir jų eskapizmu, iracionalumu. Tuo pačiu – nežiūrint visų mūsų laikmečio ydų, nenorėčiau gyventi jokiu kitu metu. Gimiau pačiu laiku ir mėgaujuosi kiekviena akimirka – kitaip nei mano naujos knygos herojai, manau, jog žmogui duotas tik vienas gyvenimas.

– Ko linkėtumėte savo tikriems ir potencialiems skaitytojams 2014 metais?

– Skaityti kuo daugiau šiuolaikinės geros Vakarų literatūros ir linkėčiau – originalo kalbomis, nes dabar, deja, ji mus dažnai pasiekia ne vertimų, bet „vertinių“ pavidalu: ne visada perteikiami kalbiniai niuansai, kultūrinės realijos. Be didžiulio teikiamo malonumo, ji padės geriau suprasti ir šiuolaikinį pasaulį bei dabartinius žmogaus būties iššūkius, suvokti pačius save, bet daug platesnėje perspektyvoje, nei siūlo lokalus žvilgsnis. Trumpai tariant – noriu palinkėti, kad po kalėdine eglute rastumėte kažką, kas nors šiek tiek pasotintų sielą.