Jų nusileidimo modulis „Eagle“ („Erelis“) Mėnulyje nutūpė 1969 metų liepos 20-ąją, 16 val. 18 min. JAV Rytų pakrantės (20 val. 18 min. Grinvičo) laiku.
„Hjustonai, čia „Ramybės bazė“. „Erelis“ nusileido“, – per radiją pranešė N. Armstrongas.
Praėjus kiek daugiau kaip šešioms valandoms, 22 val. 56 min., N. Armstrongas kaire koja pirmąkart palietė Mėnulio paviršių ir ištarė: „Tai mažas žingsnelis žmogui, tačiau milžiniškas šuolis žmonijai.“
Kelias pastarąsias savaites JAV nacionalinė kosmoso administracija (NASA) organizavo daugybę atminimo parodų ir reginių visoje šalyje, bet svarbiausi jų šeštadienį Kennedy (Kenedžio) kosminiame centre Kanaveralo kyšulyje Floridoje ir Johnsono (Džonsono kosminiame centre) Hjustono mieste Teksaso valstijoje.
Viceprezidentas Mike'as Pence'as (Maikas Pensas) pasakys kalbą Kennedy kosminiame centre, iš kurio pakilo N. Armstrongas, B. Aldrinas ir trečiasis misijos „Apollo 11“ įgulos narys Michaelas Collinsas (Maiklas Kolinsas). Visi trys vyrai buvo gimę 1930 metais.
M. Pence'as kovą sukėlė didelį šurmulį, paskelbęs, kad žmonės į sugrįš į Mėnulį ketveriais metais anksčiau nei planuota – 2024-aisiais, o ne 2028-aisiais.
Tačiau JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) yra viešai reiškęs abejonių dėl NASA planų sugrįžti į Mėnulį, kad būtų galima išbandyti technologijas, reikalingas vėlesniam žmonių skrydžiui į Marsą.
„Mano lange – pasaulis“
88 metų M. Collinsas išliko aktyvesnis negu kiti „Apollo 11“ veteranai ir dažnai dalijasi poetiškais prisiminimais apie šią misiją, kurios metu jis buvo likęs aplink Mėnulį skriejusiame orbitiniame modulyje.
Ketvirtadienį kalbėdamas per vieną renginį Vašingtone buvęs astronautas sakė, kad Mėnulį pamatyti iš labai arti, be abejo, buvo įspūdinga, tačiau labiausiai jam per šią kelionę įsiminė nutolusios Žemės vaizdas, lėmęs visą jo vėlesnį požiūrį į pasaulį.
„Kai pasisukome ir pažvelgėme į [Mėnulį], jis buvo kvapą gniaužiantis rutulys“, – pasakojo M. Collinsas.
„Saulė buvo už jo, todėl jis buvo nušviestas aukso kraštelio, kuriame matėsi keisčiausi kraterių ir duobių vaizdai – kontrastas tarp baltesnės už baltą ir tamsesnės už tamsą“, – pridūrė jis.
Kad ir koks didingas buvo šis reginys, jis „niekaip neprilygo matomam per kitą langą“, tęsė M. Collinsas.
„Tenai buvo žirnelis – maždaug tokio pat dydžio, kaip nykščio nagas ištiesus ranką: mėlynas, baltas, labai spindintis; matėsi vandenynų mėlis, debesų baltis, rūdžių spalvos ruožai, kuriuos vadiname žemynais. Labai gražus, nuostabus mažytis daiktelis, kybantis likusios visatos dalies juodame aksome“, – dalijosi įspūdžiais astronautas.
Kol Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas leido laiką Mėnulyje, orbitoje likęs buvęs naikintuvų pilotas M. Collinsas palaikė ryšį su valdymo centru ir teikdavo atnaujintą informaciją apie erdvėlaivio padėtį.
„Pasakiau skrydžių valdymo centrui: „Hjustone, mano lange – pasaulis“, – prisiminė jis.
Šaltojo karo pergalė
Nuskraidinusios žmonių į Mėnulį Jungtinės Valstijos iškovojo tuomečių kosminių varžybų su Sovietų Sąjunga lemiamą pergalę, nors iš pradžių atsiliko nuo komunistinės supervalstybės, kuri pirmoji į orbitą iškėlė palydovą ir nuskraidino į kosmosą žmogų.
1961 metais prezidentas Johnas F. Kennedy (Džonas F. Kenedis) paskelbė skrydžių į Mėnulį tyrimų programą, iš dalies paspartintą krizės Kiaulių įlankoje. NASA gavo didžiulį finansavimą, prilygstantį tik skirtam Panamos kanalo kasimui ir JAV atominių ginklų programai – „Manhatano projektui“.
„Apollo“ programa buvo didžiulis pasiekimas ne vien techniniu, bet ir diplomatiniu požiūriu, abiem supervalstybėms per Šaltąjį karą varžantis dėl pasaulinio prestižo.
D. Trumpas atgaivino šias varžybas, paskelbę planus sugrįžti į Mėnulį, šįkart – pirmąkart dalyvaujant moteriai, taip pat surengti pirmąją žmonių kelionę į Raudonąją planetą.
Tačiau abiejų misijų datos – 2024 ir 2033 metais – atrodo nerealistiškos ir daro didžiulį spaudimą Amerikos kosmoso agentūrai.
