Širdį užkariavę rainiai
Dviejų rainų katinų – Žozefinos ir Butigeidžio – nuotykius socialiniame tinkle „Instagram“ seka nemažas būrys smalsuolių. Norėdami pakelti sau nuotaiką ir gauti gerą juoko dozę, murklių mylėtojai stebi paskyrą „kate_zozefina“, kurioje netrūksta linksmų katiniško gyvenimo istorijų. Žvelgiant į minkščiausiose namų vietelėse snaudžiančius katinus, sunku patikėti, kad kažkada jie buvo benamiai.
Rainųjų išdaigininkų šeimininkė E. Labukaitė pasakoja nuo vaikystės augusi apsupta katinų. „Visada būdavo vienas ar keli naminiai murkliai, kuriuos mama įsileisdavo į namus, ir dar tuntas lauke, kurie priklysdavo ar tiesiog ateidavo iš kaimynų skaniai ir sočiai paėsti. Todėl, persikrausčius į sostinę studijuoti ir dirbti, natūraliai kilo poreikis turėti katiną ir naujuose namuose. Tikiu, kad šeimininko ir augintinio tipažai turi sutapti, todėl, kai jau galėjau sau leisti turėti katinų, nedvejodama pradėjau ieškoti savo katės. Žinojau, kad tai bus maža, raina ir linksma katytė, – atskleidžia pašnekovė. – Kai prieglaudoje pamačiau Žozefiną, ji iškart krito į akį ir širdį. Kurį laiką saldžiai miegojusi katytė atsikėlė, tiesiu taikymu nuėjo prie kitų kačių, kurios susispietusios pietavo, ir, pamosavusi letena priešais akis kitoms savo likimo draugėms, iškart buvo prileista prie maisto. Pamaniau, kad tokį charakterį demonstruojanti katė tikrai neprapuls, mokės už save pakovoti, o ir liūdna su ja nebus. Neklydau – jau penktus metus džiaugiamės viena kitos draugija!“
Butigeidis Eglės namuose atsirado prieš trejus metus. Pasibaigus pirmojo karantino suvaržymams ir pašnekovei pradėjus kasdien eiti į biurą, ji pastebėjo, kad Žozefina tampa vangi ir melancholiška. Per kelis karantino mėnesius katė priprato prie nuolatinės šeimininkės draugijos, tad vienai pasilikti jai būdavo liūdna.
„Pamaniau, kad antra raina katytė iš prieglaudos praskaidrintų Žozefinos kasdienybę. Net vardą jai jau buvau sugalvojusi – Žizel. Tačiau, pradėjus maratoną po prieglaudas, nė viena raina katė man netiko pagal charakterį, – pasakoja E. Labukaitė. – Kartą užsukau į VšĮ „Naminukai“ kačių langelį, iš kur parsivežiau ir Žozefiną. Akis užkliuvo už raino kačiuko, kurio snukutis buvo linksmas, jis tarsi gaudė mano žvilgsnį, ir, kaskart man atsisukus, pradėdavo murkti ir katiniškai šypsotis – lėtai mirksėti. Kačių elgesį tyrinėjantys mokslininkai nustatė, kad toks mirksėjimas reiškia, jog katė šypsosi. Negalėjau atsispirti katinėlio vilionėms. Tad po kelių akimirkų užpildžiau dokumentus ir mes jau važiavome pas Žozefiną į naujus Butigeidžio namus.“
Atsiliepimai: katinų nuotykius stebintys žmonės kartais Eglei pripažįsta, kad norėtų būti jos karališką gyvenimą gyvenančių augintinių vietoje. E. Labukaitės asmeninio archyvo nuotr.
Karališka prigimtis
Savo rainiesiems draugams E. Labukaitė nusprendė suteikti karališkus vardus. Tiesa, prieglaudos darbuotojų jie buvo pakrikštyti kitaip. Butigeidis – Šoferiu, nes jis, kaip pasakojo prieglaudos savanoriai, buvo rastas besitrinantis prie automobilių.
„Žozefina buvo rasta miške ir kažkodėl pavadinta Bona, kuri man asocijavosi su Bona Sforca – Lenkijos karaliene ir Didžiąja Lietuvos kunigaikštiene. Manau, kad tokį vardo pasirinkimą padiktavo jos įgimta katiniška elegancija, rafinuotumas, manieros ir ori povyza. Tačiau man norėjosi katytę pervardyti ir suteikti Žozefinos vardą, o Butigeidžiui – įkvėpti daugiau orumo ir elegancijos, perkrikštijant jį LDK kunigaikščio vardu“, – juokiasi pašnekovė.
Pasak Eglės, augintiniams nauji vardai idealiai tinka, nes puikiai atspindi jų asmenybes. Žozefina yra ori ir elegantiška katė, o Butigeidis – visada linksmas, gerai nusiteikęs, atkaklus ir neturintis jokių kompleksų. Jis gali kad ir dešimtą kartą iš eilės užšokti ant kelių ir nepasiduoti tol, kol nesulauks tinkamo paglostymo.
„Kai tik ryte suskamba žadintuvas, Butigeidis iškart pakyla iš miego ir ateina pasilabinti – pasiglostyti ir pasibučiuoti, savo šlapią nosytę priglausdamas man prie žando. Tokiomis akimirkomis negaliu nesišypsoti ir džiugiai nepasisveikinti: „Labas rytas, Butigeidi!“ – pasakoja mergina.
E. Labukaitės asmeninio archyvo nuotr.
Paskata – priimti benamį
E. Labukaitė šypsosi, kad jai katės visada atrodė tarsi transcendentinės būtybės iš kitos planetos. Kiekvienąkart jas stebėdama, pašnekovė vis bando atspėti, ką jos galvoja.
„Be to, kiekviena katė turi unikalų savo charakterį. Namuose atsiradus Žozefinai, sukūriau jai paskyrą instagrame, kurioje pradėjau dalytis mūsų kasdienybe ir nuotykiais. Gyvenime esu gana drąsi ir nevengiu drąsiau pajuokauti, pasijuokti iš savęs, o katinų paskyroje jaučiuosi visiškai laisvai – pokštauju, atskleidžiu juokingus nutikimus su augintiniais, – pasakoja ji. – Akivaizdu, kad nuoširdumas ir nepataikavimas publikai patinka mūsų sekėjams, kurie nuolat reaguoja į įrašus, parašo komplimentų, padėkoja, kad pakeliame nuotaiką.“
Pasak Eglės, vien tik keliami juokingi vaizdo įrašai ir gražios nuotraukos neteiktų tiek daug pasitenkinimo ir prasmės jausmo, kiek teikia žinutės iš kai kurių sekėjų, kad ir jie nusprendė priglausti kačiuką iš prieglaudos, užuot pirkę veislinį.
„Visada pabrėžiu, kad mano gražuoliai katinai į namus atkeliavo iš prieglaudos ir yra ne prastesni už veislinius. Jie be galo meilūs, draugiški, prieraišūs. Smagu, kai žmonės pastebi mūsų pavyzdį ir suteikia jaukius namus beglobiams gyvūnams“, – džiaugiasi pašnekovė.
Dėl išdaigų nepyksta
Linksmais įrašais apie augintinių kasdienybę besidalijanti E. Labukaitė pasakoja, kad abu katinai pasižymi skirtingais charakteriais. Tad, namuose apsigyvenus Butigeidžiui, kilo šiokių tokių iššūkių.
„Juokauju, kad jie abu yra stiprios katiniškos asmenybės, norinčios dominuoti ir neretai besivaržančios dėl mano dėmesio. Šiek tiek nerimavau, kaip namų karalienė Žozefina priims Butigeidį ir jo akibrokštus – nepaliaujamą norą žaisti, dūkti, pulti iš pasalų. Pirmąsias savaites buvo gana sudėtinga, bet stengiausi, kad Žozefina nesijaustų nuskriausta ar pamiršta. Galiausiai katinai apsiprato vienas su kitu. Žinoma, iki šiol jų charakteriai ne iki galo sutampa, Butigeidis taip ir neišmoko elgtis elegantiškai ir rafinuotai, kaip Žozefina, bet akivaizdu, kad jiems dviese yra daug linksmiau, – šypsosi Eglė. – Įdomu tai, kad jie tarsi pasiskirsto įtakos sritimis – Butigeidis dažnai miega ant fotelio, Žozefina – ant sofos. Maždaug kas savaitę savo zonomis jie apsikeičia, tarsi turėtų nerašytus susitarimus, kurie suprantami tik jiems vieniems.“
Pasak Eglės, Butigeidis dėl savo jauno amžiaus yra aktyvesnis. „Kaip juokaujame namuose, jis šiek tiek stokoja katiniškos savigarbos ir elegancijos, todėl pirmiau veikia, o tik vėliau galvoja apie padarinius. Vis dėlto jokių piktų išdaigų jis nekrečia, tik sugeba akimirksniu pagriebti ant stalo padėtą žalios vištienos krūtinėlę, jei ši bent pusei minutės palikta be akylos priežiūros, – juokiasi ji. – Juokingi ir katino pomėgiai, pavyzdžiui, jis mėgsta atsigulti ant sulankstomos skalbinių džiovyklės ir džiūti kartu su skalbiniais. Žinoma, kartais bandant plonais džiovyklės strypais laviruoti tarsi bebaimiam akrobatui, nagiukai įstringa į kabančius drabužius ir juose atsiranda skylučių. Tačiau dėl tokių išdaigų nepykstu, tik džiaugiuosi, kad katinai yra sveiki, meilūs, energingi ir linksmi. Jie pakelia nuotaiką net tada, kai kas nors nesiseka.“
Sekėjai rašo, kad, norėdami smagiai pradėti dieną ar atsikratyti prastos nuotaikos, dažnai apsilanko katinukų paskyroje, nes žino, kad ten išvys ką nors linksmo.
Sekėjai pavydi katėms
Žozefinos ir Butigeidžio instagramo paskyra yra gana populiari, katinai turi net trigubai daugiau sekėjų nei jų šeimininkė. Iš augintinių paskyros sekėjų Eglė dažnai sulaukia atgalinio ryšio ir padėkų už praskaidrintą nuotaiką.
„Esu sulauksi žinučių, kuriose žmonės rašė, kad norėtų būti mano katinų vietoje, nes Žozefina su Butigeidžiu gyvena karališką gyvenimą, yra apsupti meilės ir nuolatinio dėmesio. O kur dar nesibaigiantys gardumynai – konservai ir kiti skanukai! – juokiasi ji. – Taip pat sekėjai rašo, kad, norėdami smagiai pradėti dieną ar atsikratyti prastos nuotaikos, dažnai apsilanko katinukų paskyroje, nes žino, kad ten išvys ką nors linksmo. Kartais išties atrodo, kad katinai gyvena įdomiau ir smagiau už mane, nes nuolat patiria nuotykių, prisigalvoja pramogų, o ir dirbti ir mokesčių mokėti jiems nereikia.“
Jei Eglė ilgesnį laiką neįkelia jokios nuotraukos į socialinį tinklą, rainų išdaigininkų pasiilgę sekėjai netgi rašo asmenines žinutes, teiraudamiesi, ar katinukams ir jų šeimininkei nieko nenutiko. Eglei labai malonu, kad jos augintiniai turi tokį lojalų sekėjų ratą, kuriems dviejų katinų iš prieglaudos kasdienybė suteikia puikių emocijų.
„Augintinių paskyra rūpinuosi gana aktyviai, nes ši veikla man labai patinka. Kartais draugai net stebisi, kaip man tai nepabosta. Tačiau man tikriausiai būtų sunkiau visai nesidalyti savo katinų gyvenimo akimirkomis, – juokiasi ji. – Juokais sakau, kad mūsų tikslas yra vieną dieną Žozefinos ir Butigeidžio instagramo paskyrą paversti tokia pat sėkminga kaip dizainerio Karlo Lagerfeldo katės Choupette, kuri reklamuoja viską – nuo baldų iki automobilių.“
Pramoga: Žozefinos ir Butigeidžio išdaigos pralinksmina ne tik Eglės, bet ir instagramo vartotojų kasdienybę. Rainiai socialiniame tinkle turi trigubai daugiau sekėjų nei šeimininkė. E. Labukaitės asmeninio archyvo nuotr.
Aistra – katinai ir knygos
Žozefinos ir Butigeidžio instagramo paskyroje E. Labukaitė dalijasi ne tik augintinių kasdienybės akimirkomis, bet ir savo skaitomomis knygomis. Pasak pašnekovės, šios dvi auditorijos dažnai sutampa – kačių mylėtojai yra ir aistringi knygų skaitytojai. Eglė juokiasi, kad jos augintiniai taip pat labai noriai įsitraukia į knygų skaitymo procesą – greitai įsitaiso ant knygos, uždengdami raides ir reikalaudami dėmesio ir meilės.
„Anksčiau skaitydavau daugiau, tačiau ir dabar stengiuosi neapleisti šio pomėgio. Man skaitymas yra ir poilsis, ir įkvėpimas, ir darbo dalis, nes esu laisvai samdoma tekstų kūrėja ir rinkodaros specialistė, todėl skaitydama profesines knygas plečiu savo žinias. Grožinė literatūra man padeda dar labiau praplėsti žodyną, lavinti kūrybiškumą ir empatiją, – atskleidžia pašnekovė. – Didžiausią įspūdį paliko Johno Irvingo romanas „Gyvenimas pagal Garpą“, Luke’o Rhinehearto „Kauliukų žmogus“, Sashos Sokolovo „Durnių mokykla“ ir Romaino Gary „Aušros pažadas“. Šiuo metu skaitau Gabrielio Garcios Marquezo memuarus „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“. Žavi šio autoriaus gebėjimas tikrus įvykius supinti su išgalvotomis, kartais beprotiškomis istorijomis. Kartu skaitau ir negrožinę Danielio Kahnemano knygą „Mąstymas, greitas ir lėtas“, atskleidžiančią, kas ir kaip lemia žmogaus priimamus sprendimus.“
E. Labukaitė pasakoja visada mėgusi rašyti, kurti, generuoti idėjas. Todėl jos darbas – tekstų rašymas ir rinkodara – yra ir hobis. Daug malonumo teikiančiu pomėgiu jau tapo ir augintinių socialinio tinklo paskyra.
„Rašyti istorijas, filmuoti ir fotografuoti katinų nuotykius man yra smagi ir prasminga veikla, kuri teikia džiaugsmo ir kitiems žmonėms. Smagu, kad savo hobiu galiu praskaidrinti žmonėms nuotaiką“, – sako ji.
