Vidurdienį Kauno savivaldybės ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų atstovai lankys S. Dariaus ir S. Girėno kapus Aukštųjų Šančių kapinėse, padės gėlių.

S. Darius ir S. Girėnas kėlė tikslą be sustojimo perskristi Atlanto vandenyną – iš Niujorko į Kauną.

Kad be sustojimo įveiktų 8 tūkst. kilometrų, 1933 metų liepos 15 dienos rytą „Lituanica“ pakilo su 3 tūkst. litrų benzino ir 100 litrų tepalo – perkrautas lėktuvas vos atsiplėšė nuo žemės

Mažiausiai lėšų jie skyrė savo saugumui – skrido be šviesų, prietaisų rodmenis kabinoje apšviesdavo žibintuvėliu, neturėjo radijo įrangos.

Nors „Lituanicos“ katastrofos priežastys ir šiandien nėra aiškios, daugybės tyrimų išvadose vyrauja įvairios prielaidos dėl pasibaigusio kuro, ypač blogų oro sąlygų ir pilotų nuovargio.

Kaip pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), Ūtos sargybos viršininką A. Barauską užpuolikai nužudė 1940 metų birželio 15 dieną. Kaip ir kasmet VSAT organizuoja šiai datai paminėti skirtus renginius.

Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje ketvirtadienį bus aukojamos šv. mišios. A. Barausko atminimas bus pagerbtas prie paminklo jo žūties vietoje Varėnos rajono Ūtos kaime.

Minėjime dalyvaus įvairių institucijų vadovai ir atstovai, VSAT vadovybė, Lietuvos policijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras.

Anot VSAT, 2005 metais A. Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo vardu yra pavadinta viena iš sieną su Baltarusija saugančių VSAT užkardų, įsikūrusi Varėnos rajono Dubičių kaime. Vienai iš VSAT Pasieniečių mokyklos Vilniaus rajone, Medininkuose, auditorijų yra suteiktas A. Barausko vardas.

2013 metais VSAT iniciatyva buvo pagamintas atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899 – 1940“. Pirmasis buvo įteiktas A. Barausko dukrai Onai Marijai Brasiūnienei. Nuo tol juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo. 2015 metais A. Barausko vardas buvo suteiktas naujam patruliniam VSAT laivui.

2010 ir 2020 metais, minint pasieniečio žūties 70-metį bei 80-metį, A. Barauskas apdovanotas (po mirties) VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai – 90“ ir „Valstybės sienos apsaugai – 100“.

Prieš pora metų, birželio 15-ąją, minint pasieniečio 81-ąsias žūties metines, Ūtoje atidengtas VSAT iniciatyva bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro lėšomis ir pastangomis pastatytas paminklas. Jis pakeitė iki tol čia stovėjusį simbolinį atminimo ženklą A. Barauskui.

Iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 metų birželio 15 dieną Lietuvos valstybės sienos apsauga pareikalavo dešimčių aukų. Tos dienos ankstų rytą A. Barausko šeima buvo pažadinta šūvių. Kaip vėliau išaiškėjo, iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio šaudė slapta perėjusi Lietuvos valstybės sieną apie 20 raudonarmiečių grupė.

Po kruvino susidorojimo su A. Barausku užpuolikai skubiai pasišalino.

Gėlės ant R. Kalantos paminklo Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje krito nuo pat ryto. Tuo metu žmonių lūpose nesiliovė skambėti prisiminimai apie pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvio mirtį. Kažkas apie gegužės 14-osios įvykius girdėjo iš artimųjų lūpų, kažkas matė savo akimis. Kai susidegino R. Kalanta, kaunietei Liudai buvo maždaug 11 metų. Tiesa, tada ji nelabai suprato, kas nutiko.

„Kiek pamenu, pro šalį šmėstelėjo žmogus – gyvas fakelas. Mama čiupo mane už rankos ir uždengusi akis greit nusitempė į šoną“, – prisiminimais dalijosi moteris. Drauge su ja į sodelį atkeliavusi kaimynė Viktorija džiaugėsi, kad tądien sugaišo pas močiutę, todėl muzikinio teatro sodelį kirto praėjus pusvalandžiui po tragedijos.

Vyčio Šulinsko nuotr.

„Mačiau žmonių susibūrimą, girdėjau, kad kažkas susidegino. Man kaip vaikui buvo šiurpu, bet įdomu“, – kalbėjo Viktorija, sekmadienio vidudienį į tą pačią vietą, kaip prieš 51 metus, atėjusi dėl dviejų priežasčių – tradiciškai padėti gėlės žiedą laisvės kovų simboliu tapusiam R. Kalantai ir pasiklausyti muzikos: roko operos „1972“ fragmentų ir Jaroslavo Cechanovičiaus „Requiem žuvusiems už Laisvę“.

Nors dažniausiai skamba lotynų kalba, bažnytinio žanro kūrinys prabilo lietuviškai – jautrias eiles sukūrė poetė Dalia Teišerskytė, drauge su kompozitoriumi sekmadienį atvykusi į Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelį. Dar prieš premjerą J. Cechanovičius pasakojo, kad parašyti „Requiem žuvusiems už Laisvę“ jį paskatino Lietuvos Sąjūdis ir 1991-ųjų sausio įvykiai. J. Cechanovičiaus requiem yra šešių dalių, maždaug pusvalandžio trukmės, todėl, anot jo, nevargina.

„Man asmeniškai šis kūrinys patinka ir yra svarbus. Nekantriai laukiu išgirsti naująjį variantą drauge su nuostabia Kauno valstybinio muzikinio teatro komanda“, – kalbėjo kompozitorius.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Laukimas pasiteisino. Publika liko sužavėta tuo, ką išgirdo. Eidami pro šalį prie scenos stojo ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas.

„Skamba šiuolaikiškai. Malonu klausyti“, – gerų žodžių kūriniui negailėjo studentų pora.

Teatralizuotas misterijas atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, solistės Gitana Pečkytė, Gabrielė Bukinė ir Ieva Goleckytė drauge su berniukų ir jaunuolių choru „Varpelis“, vadovaujamu meno vadovų Gintarės Jurgilės ir Juliaus Šidlausko.

Minėjime dalyvaus ir kalbą sakys prezidentas Gitanas Nausėda, partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, gėlių padės įvairių institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovai.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.

Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų. Jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

Sekmadienį Varėnos rajone, Merkinėje, atidengtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui jo vardu pavadintame skvere.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Sekmadienio rytą A. Sakalauską pagerbė prie Seimo rūmų startavusio 13-ojo dviračių sporto renginio „Velomaratonas“ organizatoriai.

Vakare prie kariui savanoriui skirto paminklinio buvo išrikiuota Krašto apsaugos savanorių pajėgų garbės sargyba, vyko pagerbimo ceremonija.

„Artūro auka mums kalba apie sąmoningą ir laisvą žmogaus apsisprendimą lemtingą minutę nuspręsti, kad net ir rizikuojant žūti, Tėvynės ir žmonių laisvės kaina yra didesnė už paties gyvybę. Šiandien tokie pat jauni savanoriai, apsisprendę šiandieną paaukoti dėl savo tautos rytojaus žūsta Ukrainoje“, – pagerbimo renginyje sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

„Šį Artūro pavyzdį turime neštis per gyvenimą kaip įkvėpimą saugoti, mylėti, o neduok Dieve, prireikus ir ginti Lietuvos Nepriklausomybę ir jos žmones“,  –  sakė jis.

Ceremoniojoje be kitų svečių taip pat  dalyvavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Artūras Radvilas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Linas Kubilius,  Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinių vadai, savanoriai, Garbės sargybos kuopos kariai.

Savanoriui A. Sakalauskui atminti renginiai vyko ir jo gimtajame Alytuje, čia surengtas jo vardo futbolo turnyras.

27 metų A. Sakalauskas 1991-ųjų sausį įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, budėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 metų rugpjūčio 19 dieną jis kartu su Alytaus rinktinės savanoriais vėl stojo ginti parlamento.

1991 metų rugpjūčio 21 dieną, žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais.

Jie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu A. Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.

A. Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.

„Šiandien susirinkome prisiminti ir pagerbti Lietuvos savanorį, kuris žuvo vykdydamas savo pareigą. Būtent už mūsų visų laisvę buvo sudėta didi Artūro Sakalausko auka. Iš senelio Antano Letkausko, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, paveldėjęs drąsą ir tikėjimą kilniais idealais, Artūras įstojo į savanorių gretas. Neramiomis 1991 metų rugpjūčio pučo dienomis Artūras Sakalauskas kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvyko į Vilnių ir stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Artūras Sakalauskas žuvo nuo konvulsijų apimtos sovietų armijos šūvių, dar du pasipriešinimo dalyviai buvo sužeisti. Simboliška, kad Artūras Sakalauskas amžinojo poilsio atgulė šalia 1919 metais žuvusio Antano Juozapavičiaus – pirmojo Lietuvos kariuomenės karininko, kuris žuvo už Lietuvos nepriklausomybę. Šiandien lenkiame galvas prieš mūsų didvyrius ir, esu įsitikinusi, jog pagarbą nešiosime jiems savo širdyse, tol, kol plaks Lietuvos širdis“, – kalbėjo premjerė.

Vyriausybės vadovė pabrėžė, kad nuo šios tragiškos dienos praėjo 30 nepriklausomos Lietuvos metų.

„Nesakau, kad jau viską sukūrėme, įgyvendinome visus siekius, apie kuriuos anuomet mąstė Artūro Sakalausko karta. Nes, kaip mūsų tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiais byloja karalius Mindaugas: „Tėvynę reikia visą laiką lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt.“ Tad, gerbiamieji minėjimo dalyviai, kurkime klestinčią Lietuvą toliau. Dirbkime vardan savo valstybės vieningai, pasitelkdami pilietinę ir politinę valią, darniai jungdami visus kūrybinius bei intelektinius tautos išteklius, suvieniję savo kūno ir dvasios jėgas. Tai daryti mus įpareigoja ant Tėvynės aukuro sudėtos Vyčio kryžiaus kavalieriaus Artūro Sakalausko ir jo bendražygių aukos“, – sakė Vyriausybės vadovė.

Vėliau Raudondvario menų inkubatoriuje įvyko minėjimas, kurį vedė aktorius Egidijus Stancikas ir K.Skučo dukterėčia žurnalistė Virginija Skučaitė. Naujų faktų apie dramatišką generolo likimą atskleidė režisieriaus Virgilijaus Kubiliaus sukurtas dokumentinis filmas „Traukinys į mirtį“ ir V.Skučaitės knyga „Traukinio į mirtį pėdsakais. K.Skučas istorijos akivaruose“.

V.Skučaitė kartu su istoriku Rytu Narvydu du kartus lankėsi Maskvoje, kur aptiko K.Skučo ir keliolikos kitų nužudytų aukštų Lietuvos pareigūnų pėdsakų. Žurnalistė bendravo su visuomeninės organizacijos „Memorial“ atstovais, istorikais, vartė Rusijos Federalinio saugumo tarnybos bylas. Savo tyrimą iliustravo nuotraukomis ir jautriu pasakojimu.

„K.Skučas iki paskutinio atodūsio atliko pareigą tėvynei, todėl svarbu su šia dramatiška istorija supažindinti visuomenę, ypač jaunąją kartą“, – kalbėjo meras V.Makūnas.

K.Skučas iki paskutinio atodūsio atliko pareigą tėvynei, todėl svarbu su šia dramatiška istorija supažindinti visuomenę, ypač jaunąją kartą.

1940 m. birželio 12 d. Lietuvos ministrui pirmininkui Antanui Merkiui apsilankius Maskvoje, pareikalauta, kad vidaus reikalų ministras K.Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis būtų atleisti iš pareigų. Vėliau Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą, kuriame pareikalauta, kad K.Skučas ir A.Povilaitis būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl neva vykdomo šnipinėjimo. A.Merkys sankcionavo abiejų pareigūnų suėmimą. Generolas buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą, o liepos 30 d. sušaudytas.

„K.Skučą išdavė savi. Klasta ir melu. Deja, išdavystė mūsų tautą lydi nuo seniausių laikų, pradedant Egle, žalčių karaliene“, – pastebėjo režisierius A.Kubilius.

„Tai buvo sveiku protu nepaaiškinamas poelgis – atiduoti sunaikinimui savo valstybės politikos vykdytojus“, – konstatavo istorikas Algimantas Kasperavičius.

Trys K.Skučo broliai su šeimomis buvo išvežti į Sibirą, iš jų vienas – Jonas – ten ir mirė. Vienintelis iš brolių išsislapstė Lietuvoje, o trys jo seserys su šeimomis išvyko į Vakarus.

2006 m. prezidentas Valdas Adamkus K.Skučą apdovanojo Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Šis apdovanojimas po mirties jam skirtas už garbės žodžio laikymąsi, pasiaukojimą ir priesaikos savo valstybei nesulaužymą.

2017 m. V.Skučaitės iniciatyva, talkinant Kauno rajono savivaldybei, Mauručiuose atidengtas paminklinis akmuo generolui atminti. Kultūros paveldo departamentas šią vietą įtraukė į Kultūros vertybių registrą.

Virginija Skučaitė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Dabar mane domina žinia iš Maskvoje vis dar veikiančio Gulago istorijos muziejaus, kuris tikslina aukų užkasimo duobes „Komunarkoje“ pagal nuteistųjų sušaudymo dienas. Yra net galimybė ekshumuoti aukas. Jei pavyktų surasti ir identifikuoti K.Skučo palaikus, tai su kaupu įvykdyčiau savo tėvo priesaką ir užpildyčiau kai kurias mūsų istorinės  atminties spragas“, – kalbėjo V.Skučaitė.

Šiuo metu sodelyje vyksta rekonstrukcija, bet šiandien statybininkai patraukė tvoras, kad žmonės galėtų patekti prie paminklo. Gėlių kviečiama padėti ir prie R.Kalantos namo Vilijampolėje bei ant kapo Romainių kapinėse.

1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmetis R.Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs "Laisvę Lietuvai!", pasidegė. R.Kalanta ligoninėje mirė. Lietuvoje tai pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis. R.Kalantos susideginimas sukėlė didelį atgarsį ir tapo impulsu pasipriešinimams bei paskatino jaunimo grupes protestuoti prieš sovietinę okupaciją.

Vilmanto Raupelio nuotr.

R.Kalantos žūties išvakarėse Seimas nutarė 2022-uosius paskelbti šio laisvės šauklio metais.

Sprendimas priimtas siekiant pažymėti R.Kalantos žūties 50-metį ir skatinti Lietuvos visuomenę domėtis istorine praeitimi.

R.Kalantos Laisvės fakelas visiems lietuviams priminė, kad išsilaisvinimo kova tęsiama.

"Romo Kalantos pasiaukojimas sukėlė pasipriešinimą visai sovietinei santvarkai, todėl kiekvienas suprantame šios aukos prasmę Lietuvos išsilaisvinimui", – teigė Seimo narys Andrius Kupčinskas. R.Kalantos įkvėpti tūkstančiai žmonių žygiavo Kauno gatvėmis ir skandavo "Laisvę Lietuvai!" Antisovietiniai neramumai Kaune po R.Kalantos žūties buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungoje. Prieš beveik 50 metų įvykusi precedento neturinti žmogaus asmeninė tragedija ir toliau skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, vėliau peraugusį į Sąjūdį.

1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmetis R.Kalanta apsipylė benzinu ir, sušukęs "Laisvę Lietuvai!", pasidegė. (L. Miknevičiaus nuotr.)

"R.Kalanta – didvyris. Didvyris, kuris iš begalinės meilės savo šaliai, protestuodamas prieš tuometį sovietų režimą ir kovodamas dėl laisvos Lietuvos, paaukojo savo gyvybę. Jo veiksmai nebuvo bevaisiai: niekas tuo laiku taip nesustiprino Lietuvos bendrystės jausmo kaip R.Kalantos auka. Sovietai tikėjosi, kad, susidorojus su Lietuvos partizanais, laisvės kova Lietuvoje jau baigta. Tačiau R.Kalantos Laisvės fakelas visiems lietuviams priminė, kad išsilaisvinimo kova tęsiama ir pakeliui su "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" nuvedė tautą į Sąjūdį", – teigė A.Kupčinskas.

Kauniečiai šia proga kviečiami apsilankyti jo žūties vietoje Muzikinio teatro sodelyje, kur yra paminklas R. Kalantai atminti, ir padėti gėlių. Taip pat žmonės kviečiami jo atminimą pagerbti gėlėmis prie R. Kalantos namo Vilijampolėje (Panerių g. 34) bei ant kapo Romainių kapinėse.

1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R. Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, pasidegė. R.Kalanta ligoninėje mirė.

Lietuvoje tai pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis.

R. Kalantos susideginimas sukėlė didelį atgarsį ir tapo impulsu pasipriešinimams bei paskatino jaunimo grupes priešintis sovietinei okupacijai.