36 iš jų apdovanoti po mirties.

„Susirinkome pagerbti 38 asmenis – daugelį, deja, jau po mirties, – kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo Lietuvos žydus. Jų gyvenimo istorijos, paženklintos kilnaus apsisprendimo ir pasiaukojimo, kiekviena yra savita ir unikali“, – valstybės apdovanojimų ceremonijoje sakė G. Nausėda.

„Tačiau visos kartu jos skleidžia nepaprastai svarbią žinią – kad blogis, koks didelis ar nuožmus bebūtų, nėra nei amžinas, nei visagalis. Jis negali įveikti tvirtos žmogaus valios, ginkluotos nuoširdžia atjauta ir artimo meile“, – sakė prezidentas.

Apdovanojimai skirti už tai, kad „nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido“.

Pasak prezidento, atmindami didžiąją Lietuvos žydų tragediją, mes ne tik gedime aukų, bet ir gręžiamės į tuos, kurie savo veiksmais liudija šviesos pergalę prieš tamsą.

Tik dviem iš apdovanotųjų – Enrikui Ilevičiui ir Stasei Staputienei – kryžiai skirti šiems dar esant gyviems, likusieji apdovanoti po mirties.

S. Staputienė vienintelė apdovanojimo atvyko atsiimti pati, kitų apdovanojimus atsiėmė giminės, pranešė Prezidentūra.

Būdamas vaikas E. Ilevičius padėjo seserims Antaninai, Zosei ir Elenai Ilevičiūtėms Antrojo pasaulinio karo metais Radviliškio rajone nuo nacių slėpti sutuoktinius Sonią ir Abraomą Krumus. Seserims apdovanojimas skirtas po mirties.

S. Staputienė (Ruzgaitė), Ruzgių šeimos globotinė Genovaitė Karbauskienė (Antanavičiūtė) ir Juozas Ruzgys apdovanoti už tai, kad visą nacių okupacijos laikotarpį teikė gyvybiškai svarbią pagalbą besislapsčiusioms Bronei Richmanaitei (Gator) ir jos dukrai Renutei.

Tarp apdovanotųjų po mirties – Lenkijos ir Lietuvos kultūros istorikas, archyvaras Georgijus Orda (Jerzy Orda), meno istorikė profesorė Maria Janina Zagala.

G. Orda su Trakų rajono Anglininkų kaimo gyventojais Ivanu Kukolevskiu (Janu Kukolewski) ir jo žmona Zofija Kukolevskaja (Zofia Kukolewska), Vilniuje gyvenusiomis seserimis Helena Zienovič (Zienowicz) ir Janina Zienovič (vėliau – Maria Janina Zagała), tapo trijų suaugusių ir trijų žydų vaikų gelbėtojais.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais įvertinti ir Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjas, pedagogas, prieškariu populiaraus vadovėlio „Sakalėlis“ pradžios mokykloms autorius Stasys Matjošaitis bei jo dukra, žymi Lietuvos pedagogė Meilė Lukšienė.

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minėta šeštadienį, rugsėjo 23-iąją. Tą dieną 1943 metais likviduotas Vilniaus žydų getas.

„Holokaustas Lietuvoje turėjo daugelį veidų, vietų ir įvykių. Nemažai žinome apie pragaištingą Vilniaus žydų geto likvidaciją. Vis daugiau sužinome apie nesuskaičiuojamas tragedijas, kurios skaudžios nelaimės ženklais nusėjo mūsų šalies miškus, miestų ir miestelių gatves, – ceremonijoje antradienį kalbėjo prezidentas. – Iš atskirų detalių metai po metų, ir diena po dienos, dėliojame sukrečiantį pasakojimą, kuriam niekas negali prilygti didžiule žmogiškųjų kančių ir beprasmio žiaurumo sankaupa“.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje iš viso nužudyta apie 195 tūkst. žydų. Iki karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų.

Izraelyje įsikūręs Holokausto atminimo centras „Yad Vashem“ už žydų gelbėjimą Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinęs per 900 lietuvių.

„Tai niekur ir neik“

Vakarienėje dalyvavęs žydų gelbėtojas Vladas Palkauskas „Kauno dienai“ pasakojo, kad su geto žydais susipažino, kai šiuos vokiečiai atvežė dirbti į karjerą, prie kurio gyveno jo šeima. „Jonavos gatvėje priešais Eigulių kapines tada buvo karjeras. Buvau dvylikos metų. Mama susitarė su sargybiniu, kad vieną žydų leistų pas mus. Jis man pasiuvo kostiumą iš senų drabužių“, – į prisiminimus leidosi V. Palkauskas. Dažnai ir kiti kaliniai ateidavo pas šią šeimą maisto produktų.

Prisiminimai: V. Palkauskas, kurio šeima slėpė žydus, sugebėjo išlaikyti svarbią paslaptį. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Paskui siuvėjas dingo – pabėgo iš geto. Nežinojome, kur jis yra ir kas jam nutiko. Tačiau 1944 m. pavasarį atėjo pas mus ir paprašė pagalbos. Tėvui sako: Kazimierai, daugiau neturiu kur eiti. Tėvas sako: tai niekur ir neik, lik. Pas mus gyveno nuo kovo iki liepos. Slėpėme jį ant ūkinio pastato aukšto. Daug bendravome su juo. Aš ten irgi miegodavau“, – kalbėjo pašnekovas.

Tėvas buvo prigrasinęs neprasitarti apie svečią. Draugams – nė žodžio. „Niekam nesakiau, bet draugai įtarė. Pavyzdžiui, kai eidavome į sodą, prisikišdavau daug obuolių – ir jam parnešdavau. Draugai klausdavo, ko tiek daug obuolių man reikia. Sakydavau, kol užmiegu, pakramtau“, – iš savo pasiteisinimų juokėsi V. Palkauskas. Vyras sakė, kad tada negalvojo, kuo viskas gali baigtis jam, šeimai.

Su gelbėtu žydu šeima palaikė ryšį ir tada, kai šis ištrūko į JAV. Iš jo sulaukdavo ir laiškų, ir siuntinių.

Įsiminė bandelės

Tėvams skirtą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už tai, kad vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus, kadaise atsiėmusi kaunietė Aldona Stasiūnaitytė-Kvietkauskienė gerai atsimena, kaip pas juos apie trejus metus glaudėsi žydai.

Jie pas mus atbėgo naktį iš geto. Pasibeldė į duris, tėvai priėmė.

„Jie pas mus atbėgo naktį iš geto. Pasibeldė į duris, tėvai priėmė. Gyvenome už Jurbarko, prie pat miško. Paskui jiems iškasė bunkerį. Iš pradžių atėjo trys, paskui dar daugiau. Dešimt tikrai buvo. Vakare pas mus jie ateidavo kepti bandelių. Užmaišydavo tešlą, dėdavo į vandenį pavirti, o paskui pašaudavo į krosnį. Ryte tėvai, pamelžę karvę, pieną pirma jiems nešdavo“, – kalbėjo A. Kvietkauskienė, kuri tada buvo dar vaikas.

Itin įsiminė atvejis, kai žydai buvo slepiami ant klėties ir atėjo vokiečiai. Jie apačioje klėtyje prausėsi, valgė, o iš viršaus per plyšius juos stebėjo baimės sukaustytos akys.

Istorija: kai tėvai globojo žydus, A. Kvietkauskienė dar buvo vaikas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Palaiko ryšį

Renginyje apsilankęs Kauno Kazio Griniaus progimnazijos direktorius Stanislovas Šimanauskas – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus, kuriam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, giminaitis. Lietuvos politikas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, knygnešys, kartu su žmona Kristina rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus.

K. Grinius yra S. Šimanausko močiutės Onos Griniūtės-Bacevičienės brolis. „Savo namuose vokiečių okupacijos metais jie porą metų slėpė jaunuolį ir kitus žydų tautybės žmones. Šis jaunuolis, Dmitrijus Gelpernas, išliko gyvas, tapo profesoriumi ir pats kreipėsi, kad Griniams būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas“, – pasakojo S. Šimanauskas, palaikąs ryšį su D. Gelperno, kuris jau miręs, sūnumi Borisu. Tai, kad Griniai slėpė žydus, žinojo dar būdamas vaikas. Močiutė papasakojo. Kai gimė S. Šimanauskas, K. Grinius jau buvo miręs.

Pradėta minėti

Tarp pakviestų gelbėtojų ar jų atstovų buvo ir Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė, kurios tėvai Bronė ir Adomas Gecevičiai išgelbėjo iš Vilijampolės geto dvejų metukų žydaitę.

Tarp vakarienės dalyvių buvo ir Juozas Straupis su anūke Monika Straupyte. J. Straupis buvo vos ketverių, kai jo tėvai Bronislava ir Juozas, kuriems vėliau suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, išgelbėjo 24 žmones. Pas save namuose priglaudė septynis, kitus padėjo apgyvendinti pas kaimynus. Rūpintis jais padėjo ir kunigai, bendruomenė.

Prie vaišių stalo restorane „Višta puode“ iš viso susėdo kelios dešimtys žmonių. Menine programa pasirūpino sopranas Agnė Stančikaitė, akordeonininkas Raimonds Ungurs ir muzikantai Michailas Bolšunas ir Michailas Javičius.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad šiemet Lietuvoje pradėta oficialiai minėti Lietuvos žydų gelbėtojų diena (kovo 15 d.). Ji įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą. Tą pačią dieną minima ir Pasaulio tautų teisuolių diena.

Padėka: Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas vėl subūrė žydus, jų gelbėtojus ir pastarųjų artimuosius. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pasaulio tautų teisuolio garbės vardą Izraelio valstybė suteikia kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. Lietuvoje Pasaulio tautų teisuolio vardą turi 925 žmonės, pasaulyje daugiau tokį statusą turinčių asmenų yra tik Nyderlanduose.

Renginyje bus pagerbti Pasaulio teisuoliai Kazimieras Ruzgys ir Marcijona Ruzgienė, Aksentijus Burlakovas, Matriona Burlakova ir jų dukra Zinaida, Jonas Žvinklevičius ir Ona Žvinklevičienė, Marijona Bagurskienė bei Juozapas Bagurskas, pranešė Vyriausybė.

Jų vardu apdovanojimus priims artimieji.

Pasaulio tautų teisuolių medalius ir diplomus įteiks Jad Vašem Holokausto memorialo pirmininkas Dani Dayanas.

Ceremonijoje planuoja dalyvauti premjerė Ingrida Šimonytė.

Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas nežydų kilmės asmenims už žydų gelbėjimą per Holokaustą nesiekiant sau naudos. Jį suteikia speciali komisija, veikianti prie Holokaustą tiriančio Jad Vašemo instituto Izraelyje.

Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, iki 2021 metų pradžios Pasaulio tautų teisuolio vardą yra gavę beveik 28 tūkst. žmonių iš 51 šalies, iš jų – 918 Lietuvos piliečiai.

Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 37 Lietuvos žydų gelbėtojai, iš jų 35 – po mirties.

Apdovanojimai skirti Bronislavai Barkauskienei, Anastazijai Bendoraitienei, Juozapui Bendoračiui, Kotrinai Gerkienei, Jonui Jakubauskui, Silvestrui Jakubauskui, Magdalenai Jakubauskienei, Onai Jankauskienei, Aurelijai Jankevičienei, Antanui Januškai, Petrui Januškai, Petrei Januškienei, Zofijai Januškienei, Marei Januškytei,  Antanui Kačanauskui, Apolonijai Kačanauskienei-Slavinskaitei, Pranui Kasperaičiui,  Alfonsui Lipniūnui, Zofijai Lopečienei, Antanui Lopečiui, Bronislovui Lopečiui, Marijai Medėmienei.

Taip pat apdovanota Elena Mockaitytė, Stanislovas Paluckas, Zuzana Pašakarnienė,  Genovaitė Remeikienė, Antanina Samoškienė, Antanas Smetona, Paulina Staškevičienė, Aniceta Staškevičiūtė, Ona Šeputienė, Ona Šimkienė, Stasys Šimkus,  Teresė Marija Tamulionienė, Elena Ungailienė, Ona Vaitkevičienė, Adomas Vaitkevičius.

Artėjanti Lietuvos žydų genocido atminimo diena – lyg atvira, negyjanti žaizda, iš kurios net ir dabar, daugybei metų praėjus, sklinda skausmas ir sielvartas.

„Artėjanti Lietuvos žydų genocido atminimo diena – lyg atvira, negyjanti žaizda, iš kurios net ir dabar, daugybei metų praėjus, sklinda skausmas ir sielvartas. Ši diena mums atneša aiškų tragiškos praeities supratimą, be kurio negalėtume adekvačiai įvertinti šių dienų iššūkių“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žydų tragedija atėmė iš Lietuvos žmonių ateitį, kurioje būtų užtekę vietos visų tautinių grupių nariams.

Anot jo, beprasmiškas Holokausto nusikaltimas, kurio aukomis tapo šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių žydų, „yra neatšaukiamas ir nepataisomas“.

„Tačiau šiandien prisiminsime tuos, kurie didžios neteisybės akivaizdoje neliko abejingi. Tuos, kurie ne nusisuko, o ištiesė ranką artimui savo, rizikuodami tiek savo pačių, tiek ir artimųjų gyvybėmis“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas kalboje pabrėžė, kad kiekvienas, ryžęsis gelbėti ir ginti mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus, metė iššūkį okupaciniam režimui ir rizikavo tiek savo, tiek ir artimųjų gyvybėmis. Anot šalies vadovo, jiems įteikiami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai atspindi unikalų žmogišką gelbėtojų ir išgelbėtųjų ryšį.

„Šie valstybės apdovanojimai – tai labai konkreti išraiška šviesių prisiminimų ir dėkingumo, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, kad palaikytų neblėstantį tikėjimą žmoniškumu“, – sakė prezidentas.

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima kiekvienų metų rugsėjo 23 dieną.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje iš viso nužudyta apie 195 tūkst. žydų. Iki karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų.

Izraelyje įsikūręs Holokausto atminimo centras „Yad Vashem“ už žydų gelbėjimą Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinęs 918 lietuvių.

Ji taip sakė ketvirtadienį Panerių memoriale sostinėje minint Holokausto pradžios Lietuvoje 80-ąsias metines.

„Jų skaičius artėja prie tūkstančio, jų būta beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Prie žydų gelbėjimo prisidėjo ir niekuo neišsiskiriantys žmonės įvairiuose Lietuvos kampeliuose, ir prezidentas Kazys Grinius – tai svarbu, apie tai nepakankamai kalbama“, – susirinkusiesiems sakė V. Čmilytė-Nielsen.

„Šie pavyzdžiai turi tapti reikšminga visuomenės švietimo ir ateities politikos dalimi, šiuolaikinės lietuviškos kultūros, lietuviško identiteto dalimi, siekiant ne tik pagerbti ir aktualizuoti žydų gelbėtojų darbus, bet ir norint, kad vis dar gyvi Lietuvos pasaulio tautų teisuoliai sulauktų didvyriškumo ir žmogiškumo įamžinimo“, – pridūrė ji.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pabrėžė, kad beveik visus aštuonis dešimtmečius visuomenė tylėjo, tai nacių kolaborantams padėjo išvengti teisingumo.

„Didžioji dalis šių aštuonių dešimčių, skaičiuojamų nuo Holokausto pradžios Lietuvoje, buvo pratylėta iš baimės, nežinojimo, abejingumo (...) Tylėjo kaimynų atmintis, tylėjo atmintis ir tų, kurie matė, girdėjo, stebėjo, ypač gerai tylėjo tie, kurie prisidėjo prie žudynių – jų tyla daugeliui padėjo išvengti teisingumo“, – teigė F. Kukliansky.

Anot jos, visuomenei iki šiol trūksta edukacijos ir kitų dalykų, kurie padėtų atminti ir suprasti tragediją.

„Prie ko ta tyla privedė? Prie to, kad dalis visuomenės vis dar negali suvokti įvykusios tragedijos, planingo ir nuoseklaus šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių ir Lietuvoje gyvenusių žydų sunaikinimo. Nėra ko stebėtis, ne viena karta išaugo beveik nieko apie tai nežinodama – trūksta nuoseklios edukacijos, trūksta ne proginio minėjimo, trūksta žmonių, mokytojų, kurie galėtų papasakoti apie savo miestelio žydų istoriją, trūksta ir susitarimo dėl to, kas įvyko“, – kalbėjo Žydų bendruomenės vadovė.

Šiemet sueina 80 metų nuo žydų genocido Lietuvoje pradžios. Be to, rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 metais likviduotas Vilniaus žydų getas.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta apie 195 tūkst. žydų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai skirti 37 asmenims, „kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido“, rašoma dekrete.

Beveik visi asmenys apdovanoti po mirties.

Apdovanojimo atvyko atsiimti tik gelbėtoja Kristina Kazlauskienė (Arvasevičiūtė).

„Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą. Kartu pagerbiame ir žydų gelbėtojus – žmones, kurie drįso pasipriešinti okupaciniam režimui nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimoms“, – per apdovanojimų ceremoniją sakė šalies vadovas.

Jis priminė, kad žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklido nuožmi antisemitinė agitacija, vyko masinės žydų žudynės, išdrįsę slapstyti pasmerktuosius ar priešintis okupaciniam režimui taip pat nesulaukdavo pasigailėjimo.

„Tačiau gelbėtojų drąsa ir žmogiškumas buvo stipresni už prievartą ir baimę: Jie išsaugojo gyvybes ir pratęsė gyvenimus. Jų kilnus pavyzdys drąsiai gali būti vadinamas didvyriškumo ir humanizmo etalonu“, – Prezidentūros pranešime cituojamas G. Nausėda.

Šiemet sueina 80 metų nuo žydų genocido Lietuvoje pradžios. Be to, rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Tą dieną 1943 metais likviduotas Vilniaus žydų getas.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta apie 195 tūkst. žydų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų.

Kaip teigiama ketvirtadienį šios komisijos pirmininkės Paulės Kuzmickienės išplatintame pranešime, nors apie žydus gelbėjusių lietuvių atminimo įamžinimą imta kalbėti prieš beveik du dešimtmečius, tam skirto paminklo artimiausiu metu dar neturėsime.

„Sveikintina, kad vis daugiau atminimo ženklų šioms iškilioms asmenybėms atsiranda ne valstybės valdžios institucijų, o visuomenės iniciatyvomis. Atkreipdama dėmesį į vieną tokių iniciatyvų, kurią pradėjo įgyvendinti architektas Tauras Budzys, pateikiau Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai siūlymą pasekti šios gražios iniciatyvos pavyzdžiu ir atminimo ženklais visoje Lietuvoje pažymėti žydus gelbėjusių Lietuvos piliečių antkapius“, – teigia P. Kuzmickienė.

Anot jos, siekiamybė būtų atminimo ženklais paženklinti visų mirusių Lietuvos žydų gelbėtojų, kurie yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais bei tų kurie yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, antkapius, skiriant tam reikalingų lėšų. 

Seimo narės duomenimis, 915 Lietuvos piliečių yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Jų pavardės iškaltos Pasaulio tautų teisuolių sode, Jeruzalėje, o Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu beveik 1,6 tūkst. asmenų, gelbėję žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Iš viso konkurse buvo sulaukta 14 skulptūrinių-architektūrinių idėjų, kaip įamžinti viešąją erdvę šalia Onos Šimaitės gatvės – čia šiuo metu yra paminklinis akmuo, pastatytas Lietuvos žydų bendruomenės lėšomis.

„Konkursui pateiktus darbus vertinusi tarptautinė ekspertų komisija ataskaitoje pažymėjo pateiktuose projektuose pasigedusi estetinio, konceptualaus, emocinio ir meninio pagrindo, kuris liudytų šviesą apie atskirų žmonių pasirinktą teisuolio kelią. Nuspręsta, kad nė vienas pateiktas pasiūlymas nėra išpildytas taip visavertiškai, kad būtų vertas įgyvendinimo ir jam būtų skirta pirma vieta“, – informavo savivaldybė.

Komisija antrąją vietą skyrė darbo „Gyvybės upė“ autoriams – viešajai įstaigai „Mūsų vėliavos“, trečiąją vietą laimėjo Gyčio Vildžiūno darbas „Materialized Memory“.

Pasak savivaldybės, taip pat aptarta, kad dabartinis projekto konkursų teisinis reglamentavimas dalį menininkų atbaido nuo dalyvavimo tokio tipo pirkimuose. Tad žadama teikti pastabas Aplinkos ministerijai dėl galimų korekcijų, viena jų – numatyti galimybę organizuoti kūrybines dirbtuves, kai būtų galima suformuluoti projekto idėjas, „geriausiai atitinkančias perkančiosios organizacijos ir visuomenės poreikius“.

Konkurso organizatoriai planavo su pirmosios vietos laimėtoju sudaryti idėjos įgyvendinimo sutartį, taip pat numatė 5 tūkst. eurų prizą. Antrajai ir trečiajai vietai turėtų atitekti atitinkamai po 3 tūkst. ir 2 tūkst. eurų.

Maksimalus numatytas biudžetas paminklui ir jo prieigoms – 300 tūkst. eurų, įskaitant projektavimą, statybas, atlygį skulptoriui.

Apdovanojimai įteikti keturioms šeimoms, aštuoniems asmenims. Apdovanojimus atsiėmė jų anūkai.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy (Josefas Levis) pabrėžė, kad šie žmonės buvo „šviesos spinduliai“ tamsoje, kai naciai žudė šalies žydus padedami lietuvių, neretai savo aukų kaimynų.

„Šioje tamsoje buvo keletas šviesos spindulių: reto žmogiškumo simbolių. Gerų sielų, rizikavusių savo ir savo šeimų gyvybe, kad išgelbėtų žydą – nepažįstamą mergaitę ar alkaną berniuką – nuo žiaurios mirties. Jie klausė savo vidinio balso“, – kalbėjo ambasadorius.

Jis atkreipė dėmesį, kad Pasaulio teisuoliais jau yra pripažinti 917 lietuvių.

„Lietuva yra maža tauta. 917 yra didelis skaičius mažai tautai ir aš leisiu sau tuo didžiuotis“, – sakė Y. Levy.

Lietuva yra maža tauta. 917 yra didelis skaičius mažai tautai ir aš leisiu sau tuo didžiuotis.

Renginyje apdovanojimus atsiėmę Teisuolių artimieji teigė besididžiuojantys savo senelių poelgiu ir dėkojo už jų įvertinimą.

„Didžiuojuosi labai savo seneliais, kurie rizikavo savo vaikų ir savo gyvybėmis, gelbėdami kitų tautų žmonių, žydų, gyvybes. Jie žinojo tiksliai, kad gali būti sušaudyti“, – kalbėjo Petronėlei ir Vincentui Pociams skirtą apdovanojimą atsiėmusi jų giminaitė.

„Aš noriu padėkoti tiems žmonėms – kaimynams, aplinkui gyvenantiems žmonėms, kurie visi žinojo, kad seneliai slepia žydus, ir nė vienas, nė vienas iš tų šimtų žmonių, žinojusių, kad pas senelius tuo metu yra žydų šeima, neskundė, nepranešė ir neišdavė“, – sakė Stanislavai ir Juozui Gaižauskams skirtą apdovanojimą atsiėmęs artimasis.

Kaip Teisuoliai taip pat apdovanoti Palionė ir Juozas Sturonai bei Petronėlė ir Pranas Šimkai.

Lietuvos žydai iš šalies nebėgo

Č. Sugihara buvo japonų kariškis ir diplomatas, 1939–1940 metais dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune.

Tuo metu Kaune susikaupė daug pabėgėlių iš Lenkijos, tarp jų ir žydų. Konsulas Č. Sugihara keletą kartų klausė Japonijos užsienio reikalų ministerijos, ar jis gali pabėgėliams išduoti Japonijos vizas.

Gavęs neigiamus atsakymus, jis savo atsakomybe išdavė keletą tūkstančių tranzitinių vizų, skirtų vykti per Japoniją. Jam talkino Nyderlandų garbės konsulas Lietuvoje Janas Zwartendijkas (Janas Zvartendeikas), išdavęs vizas į Nyderlandams priklausiusią Kiurasao salą, suteikusias pagrindą Č. Sugiharai išduoti tranzitines vizas.

Taip jie išgelbėjo gyvybę tūkstančiams žydų tautybės žmonių.

Renginyje dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky atkreipė dėmesį, kad Lietuvos žydai į diplomatus pagalbos nesikreipė ir pabėgti nemėgino, netikėdami, kad juos čia, Lietuvoje, galėtų ištikti Lenkijos žydų likimas.

„Lenkijoje šaudė žydus, Lenkijos žydai bėgo iš Lenkijos, Lietuvoje žydai tuo netikėjo. Man atrodo, kad tai labai svarbu akcentuoti, kiek žmonės pasitikėjo savo valstybe, kiek pasitikėjo savo valstybės vadovybe, kiek pasitikėjo aplinkiniais žmonėmis, kaimynams, jiems net ir į galvą neatėjo, kad reikia bėgti iš Lietuvos ir kad juo ištiks tas pats likimas kaip Lenkijos žydus“, – žurnalistams sakė F. Kukliansky.

„Aš visad galvoju, kad baisiausia, kai žmogus yra apviliamas. Mes iš vienos pusės turime daug kalbėti apie gelbėtojus, bet kita vertus, man yra taip gaila tų žmonių, žydų. Visi miršta, bet jie mirė brutaliai, žiauriai nužudyti, nesitikėdami šito ir tikėdamiesi iki paskutinės minutės, kad šito įvykti negali“, – sakė ji.

F. Kukliansky pabrėžė, kad Japonijos ir Nyderlandų diplomatai išsaugojo ne tik žmonių gyvybes, bet ir jų orumą.

„Šie žmonės oriai galėjo gyventi likusį gyvenimą, jų nepersekiojo tos baimės ir tai, kas persekiojo pergyvenusius Holokaustą žmones“, – sakė ji.

Renginyje dalyvavęs Nyderlandų užsienio reikalų ministras Stefas Blokas pasakojo, kad jo paties šeima taip pat nukentėjo nuo nacių: jo senelio brolis mirė koncentracijos stovykloje, kai buvo sučiuptas mėginantis padėti žydams pabėgti iš nacistinės Vokietijos.

Koncentracijos stovykloje žuvo ir jo senelis, o tėvas ten praleido vaikystę.

„Mano tėvas, būdamas mažas berniukas, praleido trejus metus koncentracijos stovykloje ir, žinoma, pasakojo savo vaikams apie savo patirtis“, – žurnalistams po renginio sakė S. Blokas.

Pasak jo, ši šeimos istorija motyvuoja jį stengtis, kad laisvės ir demokratijos idealai gyvuotų.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teigimu, Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko žygdarbis yra pavyzdys visiems diplomatams.

„Diplomatui nepakanka mokėti kalbas, atstovauti šaliai. Visada turi prisiminti, kad jie yra pirmiausia žmonės ir jeigu jie turi galimybę, jie privalo padėti ir išgelbėti gyvybes, nepriklausomai nuo to, kokios tie žmonės tautybės. Ir Č. Sugihara tai darė rizikuodamas net savo profesine karjera, tai buvo jo įsitikinimai“, – pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Po karo Č. Sugihara buvo priverstas atsistatydinti iš diplomatinės tarnybos ir dirbo įvairiose prekybos įmonėse.

Jis mirė 1986 metais Japonijoje.