Popietę Palangos miesto savivaldybės darbuotojai apsilankė Palangos miesto kapinėse, padėjo gėlių bei uždegė simbolines atminimo žvakutes ant Palangos žydų genocido aukų kapo.

Šioje vietoje 1958 m. buvo perlaidoti 1941 m. birželio 27 d. pietinėje Palangos Birutės parko dalyje sušaudytų 111 žydų ir kitų tautybių žmonių palaikai. Pagal žydų tautos papročius, ant kapo Palangos mero pavaduotojas Rimantas Antanas Mikalkėnas bei Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistai padėjo po atminties simbolį – akmenuką.

Palangos miesto savivaldybė kiekvienais metais pamini Lietuvos žydų genocido dieną bei pagerbia žuvusiųjų atminimą. Praėjusiais metais žvakutės uždegtos bei atminimo akmenukai padėti ant kapo Palangos žydų žudynių vietoje, Kunigiškių miške. Šioje vietoje 1941 m. spalio 12 d. buvo nužudyta apie 200 – 300 Palangos žydų bendruomenės moterų ir vaikų, kurie nuo 1941 m. birželio 26 d. buvo kalinami Valteriškės kaime buvusiame mažajame gete.

1869 m. Palangoje gyveno 979 žydai (476 vyrai, 503 moterys), jie vertėsi tradiciniais verslais: prekiavo, užsiiminėjo amatais, jiems priklausė karčemos. XIX a. pabaigoje žydai Palangoje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą, veikė apie septynios gintaro parduotuvės ir dirbtuvės. XX a. pradžioje ir tarpukariu jų įsikūrė daugiau – iš viso apie dešimt. Tarpukariu žydai užėmė pareigas miesto administracijoje. 1933 m. Palangai suteiktos miesto teises, į tarybą buvo išrinkta vienuolika žydų. Palangoje veikė žydų smulkaus kredito bankas, hebrajų pradžios mokykla, religinė mokykla – chederis, sinagogos.

Masinės žydų žudynės Palangoje prasidėjo 1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Birželio 27 d. ir spalio 12 d. vykdyto holokausto aukomis tapo daugiau nei 400 Palangos žydų bendruomenės narių.

Prie Atminimo sienos Klaipėdos žydų bendruomenės kieme vakar prisimintos holokausto aukos.

Klaipėdos žydų teatro „Šatil“ režisierius Nerijus Gedminas kalbėjo, jog žydų tautos išgyvento skausmo net po tiek dešimtmečių nepajusti, būnant kartu jais, neįmanoma.

„Tas skausmas atsimuša lyg aidas. Pernelyg baisu ir nežmoniška tai, kas įvyko ir reikia daryti viską, kad to daugiau niekada nebūtų“, – teigė N. Gedminas.

Nacių okupuotoje Lietuvoje buvo beveik visiškai išnaikinti čia gyvenę žydai.

Iš maždaug 200 tūkst. žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyta didžioji jų dalis.

Po karo Lietuvoje liko vos apie 9 tūkst. žydų. Lietuvos istorijoje holokaustas pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį.

Tas skausmas atsimuša lyg aidas. Pernelyg baisu ir nežmoniška tai, kas įvyko ir reikia daryti viską, kad to daugiau niekada nebūtų.

Holokausto aukas vakar pagerbęs uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, pritarė, kas istorijos pamokos būna skaudžios, tačiau esą paradoksas, kad tas pamokas žmonija ne visada linkusi prisiminti.

„Žydų tauta, patyrusi išskirtinius istorijos išbandymus, išskirtines netektis, išskirtinai moka gerbti ir tą savo skaudžiąją istoriją, bet ši diena turi paskatinti stabtelėti, susimąstyti ir prisiminti visus, ne tik žydų bendruomenę. Tai skaudi pamoka visam pasauliui, todėl ir negalime likti nuošalyje“, – pabrėžė V. Grubliauskas.

Bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis pripažino, jog, išgyvenę tokį siaubingą naikinimą, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nemažai jo tautiečių tiesiog bijojo viešai pripažinti savo identitetą.

Paskui prasidėjo tautinis atgimimas, taip pat ir žydų, tačiau esą dabar patys žydai pernelyg asimiliuojasi su kitomis tautomis, ir tai esą nėra labai džiuginantis reiškinys.

„Laikas eina ir daug kas keičiasi. Tai turi įtakos ir mūsų bendruomenei, nes vis daugiau mūsų tautiečių, ypač jaunų tėvų, jau vengia su savo vaikais kalbėti apie tuos dalykus. Ir tai jaudina, nes mūsų tautos tradicija visada nuolat kalbėti apie tai, kas vyko irprieš tūkstančius, ir prieš 80 metų – apie sunkumus, tragedijas bei džiaugsmus. Ši tradicija blėsta ir tai liūdina“, – kalbėjo F. Puzemskis.