Salė buvo sausakimša

Renginys susilaukė didesnio susidomėjimo, nei buvo tikėtasi. Dalyviai vos tilpo mažoje salėje, kai kurie net liko stovėti tarpduryje.

Salės centre – didžiulis stalas, nukrautas šeimininkės Eleonoros Elimport gamintais užkandžiais.

Nesitikėjome, kad bus toks susidomėjimas.

Už kvietimą į žydų bendruomenės namus dėkojo pirmą kartą Klaipėdoje vykstančių žydų kultūros dienų „Šalom visuos kraštuos“ sumanytoja ir organizatorė Rūta Jakštonienė.

"Turėsime progą paragauti ir išgirsti maisto gaminimo taisykles iš pirmų lūpų. Dėkoju Feliksui ir Eleonorai, kad pasikvietėte ir įsileidote į savo bendruomenės namus. Tikiuosi, kad ir kitais metais galėsime sugalvoti kažką įdomaus ir pasiūlyti klaipėdiečiams", – kalbėjo R.Jakštonienė.

Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis džiaugėsi atvykusiais svečiais ir trumpai pristatė Klaipėdos žydų bendruomenę.

"Nesitikėjome, kad bus toks susidomėjimas. Džiaugiamės, kad yra žmonių, kurie nori parodyti žydų kultūrą ir paveldą kitiems. Šiandien mūsų bendruomenėje yra 260 narių. Aktyviai dalyvauja mažiau. Ši bendruomenė yra unikali, nes gana mažame pastate sukurta visa infrastruktūra – turime sinagogą, košerinę valgyklą, gali burtis visokio amžiaus žmonės", – kalbėjo F.Puzemskis.

Feliksas Puzemskis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Diskutavo su maisto gurmanais

Žydų kulinarinį kūrybiškumą, tradicinius patiekalus ir jų gaminimo taisykles išsamiai aptarė ir pristatė E.Elimport, jai talkino R.Jakštonienė, F.Puzemskis ir žydų bendruomenės atstovas Jonatanas.

Renginio svečiai aktyviai klausinėjo ir įsitraukė į diskusiją apie žydų kasdienius religinius ir maisto gaminimo ritualus.

Renginys prasidėjo klausimais – ką reiškia žodis "košerinis" ir kas yra "košerinis maistas"?

Paaiškėjo, kad žodis "košer" hebrajų kalba reiškia "tinkamas" – tinkamas žydui valgyti.

Tačiau tinkamas gali būti ne tik maistas, bet ir Dievo liudytojas. Visa tai apibrėžta Toroje, kašruto įstatymuose.

"Toroje viskas parašyta apie mūsų gyvenimą, maistą, bendravimą", – kalbėjo E.Elimport.

Patrauklu: vaišės ant bendruomenės stalo traukė akį. (Indrės Kiseliovaitės nuotr.)

Tora – žydų išminties šaltinis

E.Elimport pasidalijo pagrindinėmis taisyklėmis, kurių privalo laikytis kiekvienas žydas, nepriklausomai nuo jo religinių įsitikinimų.

"Pirmoji taisyklė – nevalgyti pieno kartu su mėsa. Jeigu suvalgėme mėsos patiekalą, negalime iškart valgyti pieno produktų. Būtų galima tik po penkių valandų. Visi sako, kad tai yra dietiškai teisinga, bet mums tai yra fizinė ir dvasinė dieta. Antroji taisyklė – žydai nevalgo kiaulienos. Galime valgyti tik tuos gyvūnus, kurie turi kanopas ir atrajoja maistą. Trečioji – žuvis valgome tik tas, kurios turi pelekus ir žvynus. Visiškai nevalgome jūros gėrybių. Ketvirtoji – Toroje aprašyti visi paukščiai, kurių negalime valgyti. Tų, kurių Toroje nėra, galime", – pasakojo E.Elimport.

Kraują valgyti pavojinga, nes, pagal žydų tikėjimą ir Torą, kraujyje yra dvasia. Dėl to žydai neperka jokios mėsos iš parduotuvių.

Mėsai gabenti yra specialus žmogus – šoichetas – skerdikas, pjaunantis gyvulius.

Jis turi specialų aštrų peilį, kuriuo turi pjauti tolygiai. Po to mėsa dedama į sūdytą vandenį, kad išskalautų likusį kraują.

Sąsajos su lietuvių virtuve

Patiekalai nustebino ne tik skoniu, bet ir paruošimo būdu. Nors kai kurie priminė mūsiškius, pavyzdžiui, silkė.

Latkės, arba bulviniai blynai, daugelio tautų laikomas nacionaliniu patiekalu. Tačiau žydų tautoje tai ypatingas Chanukos valgis.

Kiti pavadinimai, kurie lietuvių virtuvei nėra tolimi, – foršmakas arba kapota silkė – autentiškiausias žydiškas patiekalas iš silkės. Taip pat humusas, beigeliai, medaus pyragas.

Mažiau girdėti skambūs pavadinimai – tzimmes – šakniavaisių troškinys su vaisiais, šmaku (lydytais paukštienos taukais) ir mėsa, challah (liet. "chala") – ypatinga šabui ar šventėms namuose kepama duona.

Hacilim – baklažanų užtepėlė, teyglach – meduje keptos tešlos juostelės, hamantaschen (liet. "Hamano kišenė") – sausainiai su įdaru.

Paklausti apie gėrimus, žydų bendruomenės nariai pasakojo, kad žydų vyrai labiausiai mėgsta gerti degtinę ir viskį.

Lietuviai nustebo – bendruomenės nariai sugriovė mitą, kad vynas yra pagrindinis ir vienintelis žydų alkoholinis gėrimas.

Chanukos stebuklas

Žydų bendruomenės nariai papasakojo, kodėl per Chanuką valgomi patiekalai, kepti alyvuogių aliejuje.

Paaiškinimas slypi istorijoje. Per vieną sukilimą judėjai šventykloje rado tik vieną alyvuogių aliejaus indelį šventyklos žvakidei.

Aliejaus turėjo užtekti tik vienai dienai. Tačiau įvyko stebuklas – indelyje ugnis degė aštuonias dienas.

Alyvuogių aliejus spaudžiamas tik iš tų alyvuogių, kurios yra aukščiausiose medžių šakose – arčiau Dievo.

Pasidaliję pasakojimais apie savo tradicijas ir supažindinę dalyvius su gurmaniškais patiekalais, žydų bendruomenės nariai padėkojo visiems susirinkusiesiems ir pakvietė arbatos.

Senajame žydų kvartale Vilniaus senamiestyje skambės žydiškos melodijos, kvartalo kavinės ir restoranai prie šventės minėjimo prisijungs autentiškos žydiškos virtuvės patiekalais.

„Žydiška virtuvė yra neatsiejama nuo žydų kultūros, žydų tradicijų ir žydiško paveldo. Žydų virtuvė yra būtina bet kokios žydiškos šventės dalis”, – BNS sakė renginio kuratorė Dovilė Rūkaitė iš Lietuvos žydų bendruomenės.

Programoje numatytos keturios ekskursijos po istorines Vilniaus žydų vietas, organizuojamos paskaitos apie šabo tradiciją, pasirodys žydų dainų ir šokių kolektyvas „Fajerlach“.

Organizatorių teigimu, šių metų renginys išsiskirs ir prie renginio prisijungusiais žydų kilmės didžėjais RifRaf, Gimel, Akvilina, Mariumi Šmitu.

Žydų kultūros dienos sekmadienį švenčiamos daugelyje Europos šalių.

Žydų kultūros dienos renginius organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Stiklo kvartalo bendruomene, renginį remia Kultūros paveldo departamentas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje gyveno apie 60 tūkst. žydų, jie sudarė trečdalį miesto gyventojų. Dauguma žydų buvo nužudyti per Holokaustą nacistinės Vokietijos okupacijos metais.

Vasario 4 d. duris atvėrė nauja košerinio maisto kavinė „Beigelių krautuvėlė“. Kavinėje pagal judėjų taisykles bus gaminamas košerinis maistas, įvairūs tradiciniai saldumynai. „Beigelių krautuvėlės“ trauka - vietoje kepti beigeliai ir iš jų gaminami sumuštiniai. Laikantis itin griežtų tradicijų, gaminimas vyks prižiūrint rabinui, įsisavinus košerinio maisto gaminimo taisykles.

Beigelis - tradicinis Europos žydų, jidiš kultūros kulinarinis gaminys - „baronka“, kuri iškepta gali būti pjaunama pusiau ir daromas sumuštinis. Knygoje „Jidiš džiaugsmai“ pateikiama versija, jog beigelių receptas buvo sukurtas Krokuvoje 17 amž. pradžioje, tuomet juos kepdavo kaip dovaną gimdančiai moteriai. Rašoma, kad beigelis simbolizavo "gyvenimo ratą", nes yra apvalios formos. Baigelių populiarumas greitai augo, jie plito po kitas šalis, kur gyveno jidiš kalbantys žydai, greitai juos pamėgo Amerikoje, kur dabar kepama maždaug 5 mln. beigelių per dieną!

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky  beigelius dažniausiai ragauja Izraelyje ir mano, kad LŽB „Beigelių krautuvėlės“ kavinėje pasiseks juos iškepti tokius, kokie būdavo anksčiau ir dabar Lietuvoje yra - tikri tradiciniai žydiški. „Skaniausi beigeliai buvo vaikystėje ir jaunystėje, nes mes patys buvom jauni ir gražūs. Norėčiau, kad ir LŽB jaunimas sušuktų: kokie skanūs beigeliai! Paveldėjau  savo mamos žydų virtuvės receptus, savaitgaliais gaminu tradicinius pietus: verdu sultinį iš naminės vištos, farširuoju žuvį“.  Beigelius  kepti dirbančiai advokatei laiko nepakanka, todėl juos pirks kavinėje.

Miša Jakobas, Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos ORT direktorius, prisimena vaikystę Telšiuose: „Niekada nebebus tokių beigelių, kokius valgiau vaikystėje kasdien. Karštus beigelius prisimenu. Tas kvapas, skanumas, traškumas, o kai užtepdavau sviestą, neapsakoma... Eidavau pirkti beigelių pas ponią Samsonienę kasdien ir švenčių dienomis.  Karšti  švieži  - mmmm. Kol ateidavau namo, būtinai vieną suvalgydavau. Tik Niujorke radau tokius pat beigelius kaip gimtuosiuose Telšiuose būdavo  1956 m. Dingo viskas, pražuvo. Gerai, kad bando bendruomenėj kepti, tik viskas - ne tas. Tik improvizacija. Žydiška virtuvė kvepia, ji nuostabi, jos tokios nebebus niekada. „Nekabinkit man makaronų“,- vistiek bus nebe tas... Aš žinau, kokius produktus reikia naudoti, gaminant teiglech ir imberlech. Esu sužavėtas žydiška virtuve, ji kvepia, ji sultinga, dabar tokių kvapų nėra ir nebebus“.

Kavinės vadovė Jurga Nagrockytė tikisi geranoriškų lankytojų, kurie pamils šią kavinę, nes patiekalų gaminimas tobulės, o dabar Vilniuje, Lietuvos žydų bendruomenėje „Beigelių krautuvėlės“ kavinės meniu puikuosis keletas rūšių beigeliams skirtų užtepėlių: iš baklažanų - chacilimas, iš avinžirnių - humusas, dar bus sūrio ir alyvuogių. Beigelių  įdarai ruošiami pagal košerinio maisto taisykles. Meniu bus atnaujinamas, nebijosime keistis ir eksperimentuoti. Lankytojai ragaus įdomių skanių beigelių sumuštinių. Šaltais vakarais visi bus kviečiami mėgautis karštu sultiniu su kneidlah. Taip pat lankytojai galės skanauti tradicinius žydų saldumynus, čia pateikiami pavadinimai jidš kalba: imberlech, teiglech, challah, lechek.

Kiekvieno šeimininko beigelis kitoks, skiriasi tešla ir skonis. Londone ar Niujorke beigelių kepėjai gali pasakyti, kad jie gamina pagal šimtametį receptą. Tel Avive taip pat jidiš kultūros žydai juos kepa ypatingai skaniai. Tikri geri beigeliai gali būti laikomi šaldiklyje, o atšildyti skrudintuve, jie vėl tampa traškūs ir skanūs

LŽB narė Liuba Šerienė: „Prisimenu vaikystės beigelius puikiai. Nusipirkę, namie juos perpjaudavom pusiau, skrudintuve pakaitindavom, oho tobulai skanu būdavo. Laukiu atidarymo, manau ir „Beigelių  krautuvėlės“ kavinėje bus skanu”. Dar Liuba prisimena, kad nei vieno Šabo nebūdavo be chalos - pynutės. Jurga tiki, kad ateityje ir chala bus kepama.

Maša Grodnikienė, LŽB pirmininkės pavaduotoja beigelius perka Vilniuje ir Londone.  Jos nuomone, beigelių tešlos gaminimas turi paslapčių ir vargu, ar pasiseks kavinėje iškepti  tobulus beigelius, be to dar ir jų kaina neturi būti aukšta - svarbus dalykas sėkmei. Ji prisimena, kad viešėdama Amerikoje matė, kaip žmonės skuba sekmadienio rytą po Šabo nusipirkti pusryčiams karštų beigelių namams. Maša pati beigelius valgo ir mėgsta nuo vaikystės, gerai atsimena, ką mama sakydavo. Kai mirė teta, mama po laidotuvių ant pietų stalo padėjo beigelius, sakydama, kad tokia proga tinka viskas, kas apvalu, nes susiję su visu gyvenimu.

Dailininkė Aleksandra Jacovskytė pageidautų kavinėje ir daugiau tradicinių žydų patiekalų: cimeso, kapotos silkės su obuoliais. Paklausta, ar valgė vaikystėje beigelius, ji atsakė, kad juoda duona su sviestu, pabarstyta cukrumi buvo jos vaikystės skanumynas. Mama Lėja saldumynų nekepdavo, bet skaniai gamino paštetą, Pesacho patiekalą: sultinį su kukuliais iš macų  ir  farširuotą žuvį, jidiš kalba - gefilte fish.

„Beigelių krautuvėlė“ – socialinis projektas, vykstantis trečius metus, kurį įgyvendina Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir savanoriai. Projekto tikslas skatinti toleranciją bei įvairių tautų bendravimą.  Kavinė - vienas iš projekto tikslų - sukurti jaukią, unikalią, tradicijas puoselėjančią erdvę Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams. „Beigelių krautuvėlė“ – vieta kur nuolatos socializuosis, susitiks ir bendraus įvairių tautų žmonės:  jaunimas, vaikai, senjorai, vyks projektais skatinama veikla -  pažinti žydų tautos kultūros įvairovę.

Juk būna taip: pamatai šalį ir įsimyli. Galėtum keliauti ten kasmet, kasmet atrasti naujų vietų, naujų įspūdžių ir naujų skonių. Taip nutiko ir Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Dariaus Degučio žmonai, aistringai kulinarei Nidai Degutienei. Neseniai grįžusi iš gastronominės kelionės po mėgstamą šalį, Nida sako, kad tokioje kelionėje žmonės turi galimybę atsidurti vietinių namuose, prisiliesti prie jų buities, kartu sėdėti prie jų stalo ir klausytis jų istorijų. Savų kelionių istorijomis kulinarė, aistringa keliautoja, blogerė ir fotografė dalinsis jau šį savaitgalį vyksiančioje tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“.

– Nida, nuo ko prasidėjo tavo meilė Izraeliui?

– Nuo pirmo karšto oro dvelksmo išlipus iš lėktuvo Tel Avive, nuo pirmos vakarienės arabų restorane Jafoje, nuo pirmos taurės iki tol neragauto izraelietiško vyno, nuo pirmo vizito į Artimųjų Rytų aromatais, spalvomis ir garsais užtvindytą turgų ir nuo pirmo sutikto gatvėje nepažįstamojo, kuris , sužinojęs jog esu lietuvė, su didžiausiu pasididžiavimu pasakė: “Ir mano šaknys iš Lietuvos!”

– Koks buvo pirmasis patiekalas, kurio ten paragavai?

– Tai buvo pilnas stalas meze – kokių 15 rūšių vegetariškų užkandėlių – jomis stalas buvo nukrautas mums dar dorai neatsisėdus. Be jokios abejonės, viena meze lėkštelė buvo kupina tiršto humuso.

– Parašei knygą apie Izraelio virtuvę. Kaip ją įvertino vietiniai?

– Kadangi knygą rašiau lietuvių kalba, vietiniams buvo labai smalsu sužinoti, kaip aprašiau jų šalį, papročius. Dabar, kai knyga išversta į anglų kalbą, mano draugai ir pažįstami nekantrauja ją kuo greičiau perskaityti. Pavasarį ji pasirodys Izraelio knygynų lentynose. 

– Kaip dažnai Izraelio patiekalus gamini Lietuvoje?

– Dažnai! Jie man tarsi įaugo į kraują. Mano spintelės pilnos Artimuose Rytuose populiarių prieskonių, tad jais dažnai gardinu ir tradicinius lietuviškus patiekalus, taip kurdama naujus skonius, kurie man primena Izraelį.

– Galbūt esama kokio prieskonio ar produkto, be kurio negali gyventi? 

– Labai pamėgau tipišką sefardų virtuvės prieskonių kombinaciją: kuminą, kalendras, kvapiuosius pipirus, gvazdikėlius ir cinamoną. Izraelyje taip pat iš naujo atradau granatų sėklas, kuriomis žydai gardina viską: nuo salotų iki desertų. Granatų sėklų jie įmeta net į putojančio vyno taurę – taip gražiau ir skaniau.

– Neseniai buvai išvykusi į gastronominę kelionę po Izraelį. Kuo gastronominė kelionė skiriasi nuo paprastos?

– Tokia kelionė kur kas autentiškesnė. Gastronominėje kelionėje žmonės turi galimybę atsidurti paprastų žmonių namuose, prisiliesti prie jų buities, kartu su jais sėdėti prie stalo ir, ragaudami jų pagamintą maistą, išgirsti jų istorijas, susipažinti su tradicijomis ir kultūra. Su mumis keliavo moteris, kuri Izraelyje buvo lankiusis jau tris kartus. Grįžusi į Vilnių ji tvirtino, kad gastronominėje kelionėje Izraelio pamatė daugiau nei per visas tris praeitas keliones kartu sudėjus.

– Kelionėje susitikote su žinomais Izraelio virtuvės meistrais, ar buvo kažkas naujo, ko teko paragauti?

– Stengėmės labiau išragauti tradicines virtuves, iš kurių ir susideda šiuolaikinė Izraelio kulinarija, kuria žavisi visas pasaulis: žydų išeivių iš Maroko, Irako, Prancūzijos, Ispanijos, taip pat arabų, druzų, beduinų virtuves. Žinoma, neaplenkėm ir garsiausių Tel Avivo bei Jeruzalės restoranų.

– Kuo ypatinga Izraelyje ryto kava, kurią gėrėte su vietos gyventojais ir Šabo vakarienė?

– Izraeliečiai kavai kelia itin aukštus reikalavimus! „Starbox“, įžengusi į Izraelio rinką, bankrutavo vos per pusmetį – tokią prastą kavą žydai gerti atsisakė. Rytais jie kavą geria su puria pieno puta, o arabiška kava – stipri, saldi ir kvepianti kardamonu. Tuo tarpu Šabo vakarienė – tai ypatinga patirtis visiems keliautojams, dauguma jų niekuomet nebuvo sėdėję prie šventinio žydų stalo, negirdėję dainingų maldų ir neragavę ypatingų svarbiausios žydams šventės – Šabo - patiekalų.

– Kokį įspūdį paliko chalvos degustacija? Kas tai yra iš viso?

– Ne visi žinojo, kad tikroji chalva gaminama iš sezamų. Chalvos gamykloje galima paragauti dar šiltos, tiesiai iš po preso bėgančios sezamų pastos. Šią pastą nuo seno Artimuosiuose Rytuose žmonės kas rytą po šaukštą gerdavo kaip eleksyrą, stiprinantį imunitetą. Tuo tarpu saldi chalva, pagaminta iš sezamų pastos ir pagardinta pistacijomis ar migdolais, izraeliečiams atstoja Nutella – jie chalvą tepa ant duonos ir valgo pusryčiams!

Nidos Izraelio virtuvės skaniausių dalykų dešimtukas

Šviežia sezamų pasta tachini

Humusas

Šakšuka

Izraelietiškas vynas

“Izraelio” salotos

Sezamų chalva

Granatų sultys

Į saują vos telpančios trešnės iš druzų sodų

Baklažanų užkandėlės

Knafė – arabiškas desertas su ožkų sūriu

Daugiau apie tai bus galima išgirsti sausio 22-24 dienomis turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“, kuri vyks Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Parodoje dalyvaus daugiau nei 200 turizmo verslo atstovų iš 37 pasaulio šalių ir įvyks daugiau kaip 100  renginių. Pirmą kartą parodoje plačiai prisistatys Lietuvos miestai ir miesteliai – jų parodoje dalyvaus net 47.

Ar žinojote, kad tarpukario Vilniuje, kai vegetarizmas dar nebuvo masiškai išplitęs, Fania Lewando turėjo itin populiarų vegetariškų valgių restoraną? Šiame restorane ne tik valgė, bet ir teigiamus atsiliepimus svečių knygoje paliko net Marc Chagall ar Itzik Manger. Taip pat vegetarizmą propagavusi restorano savininkė turėjo ir savo kulinarinę mokyklą, o sveikų ir gardžių žydiškų vegetariškų valgių receptus saugojo asmeninėje receptų knygoje. Iki šių laikų buvo manoma, kad Fania Lewando žuvo, o jos vertinga knyga – prarasta. Tačiau netikėtai šią knygą atradus antikvarinių knygų mugėje, ji tapo tarptautiniu bestseleriu, o dabar pasirodo ir Lietuvoje.

Leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga. Tradicinė tarpukario Vilniaus žydų virtuvė. Legendinio Fanios Lewando restorano receptai“ – siūloma per 400 receptų. Knygoje skaitytojai atras tradicinių žydiškų patiekalų (kugeliai, blynai, vaisių kompotai, barščiai), vegetariškų žydiškų šventinių patiekalų (šniceliai, cholent, kichke) ar užkandžių, sriubų, pagrindinių patiekalų bei desertų receptus. Juose stebina tai, kad jau 1938 metais Fania Lewando pasiūlė naudoti kai kurias daržoves ir vaisius, kurių tuo metu nebuvo įprastiniame namų racione – avinžirnių kotletai, Jeruzalės artišokų sriuba, porų fritata, obuolių šarlotė su rūpių kviečių miltų trupinėliais ir kt.

Naujai išleista „Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga“ – visiškai pritaikyta šiuolaikinei virtuvei. Ji tinkama tiek prie vegetariškų patiekalų jau pratusiems, tiek dar pradedantiems atrasti valgius iš daržovių ar vaisių. Fania Lewando savo knygoje dalijasi ne tik receptais, bet ir patarimais, kurie su kiekvienu receptu leis paeksperimentuoti savaip.

„Knygos, patenkančios į mūsų rankas iš tarpukario, vertingos ne vien savo tematika, bet ir turiniu. Jose geriau nušviečiamas istorinis kontekstas, atskleidžiamos to meto aktualijos ir vertingi, laiko patikrinti patarimai. „Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga“ labai greitai nuo jos suradimo tapo bestseleriu daugelyje šalių. Tokį skaitytojų susidomėjimą lemia istorinės knygos atsiradimo aplinkybės bei klausimas, kaip Vilniuje gyvenusiai Faniai savo receptais pavyko aplenkti laiką? Laikydami šią knygą rankose galime didžiuotis, kad jos ištakos – Lietuvoje“, – apie knygos išskirtinumą kalba „Alma littera“ vadovė Danguolė Viliūnienė.

„Vilniaus vegetariškų valgių knygoje“ be vegetariškų valgių receptų publikuojami ir aistringi Fanios Lewando bei gydytojo straipsniai apie vegetarizmo naudą. Taip pat knyga – unikaliai iliustruota: prie Fanios Lewando receptų pateiktos spalvotos daržovių ir vaisių iliustracijos, paimtos nuo to meto sėklų pakelių.

Knygos „Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga. Tradicinė tarpukario Vilniaus žydų virtuvė. Legendinio Fanios Lewando restorano receptai“ autorė Fania Lewando – 1938 m. populiaraus vegetariško restorano Vilniuje (Vokiečių g. 14) savininkė. Autorę galima drąsiai vadinti žydų vegetarizmo pradininke. Šalia restorano, F. Lewando turėjo ir nuosavą kulinarijos mokyklą, o savo žinias perkėlė ir į kulinarinę knygą. Nors pačios autorės likimas nežinomas, iki šiol išlikusi knyga leido išsaugoti F. Lewando indėlį į šiandien plačiai paplitusį vegetarizmą.