Muzikos atlikėjų J. Didžiulio ir Ž. Kudirkos­-Mesijaus bei Lietuvos istorijos instituto kultūros istorikės prof. dr. Rasos Čepaitienės idėjas apie „Tautišką giesmę“ pristato nacionaliniai pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“.

„Per daug saugant – gresia mirtis“

Su Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena lietuvius norėjęs pasveikinti J. Didžiulis pateikė savo „Tautiškos giesmės“ interpretaciją. Anot jo, natūralu, kad laikui bėgant ir lietuvybės išraiškos neišvengia pokyčių.

„Tautinis paveldas – simbolika, muzika, tautodailė, tautosaka yra visų mūsų paveldas, kuriam galimos asmeninės interpretacijos. Lietuvybės išraiškos evoliucionuoja, sulaukia interpretacijų, nes šie dalykai nėra statiški – jie auga ir keičiasi kartu su mumis. Piliečiai ne tik saugo paveldą, tačiau ir perduoda jį ateities kartoms, kad atspindėtų kultūrinius bei vertybinius pokyčius, tačiau jeigu tai tampa įžeidinėjimo, pasityčiojimo ar provokacijos objektu, tada reiktų susimąstyti“, – sako J. Didžiulis.

Tautinis paveldas, kuris neranda šiuolaikinės išraiškos ar interpretacijos, anot jo, lieka praeityje.

„Svarbiausia, kad himnas būtų gyvas ir žmonės jį giedotų. Kodėl jis negali būti naudojamas šalies žinomumui didinti ar pasidalinti savo kultūra su užsieniu? Saugoti paveldą po devyniais užraktais yra vienas geriausių būdų ją numarinti“, – teigia muzikos atlikėjas.

„Perdainavus, originalas lieka“

Grupės „Vilniaus energija” lyderis Ž. Kudirka-Mesijus, „Tautiškos giesmės“ kūrėjo Vinco Kudirkos giminaitis, sako, kad himnas turėtų priklausyti visiems šalies gyventojams ir būti atviras naujoms jo versijoms.

„Tai, kad himnas nėra slepiamas ir yra perkuriamas – tik stiprina jo branduolį. Įsivaizduokite, kas būtų, jei norint gaminti nacionalinius patiekalus reikėtų gauti valstybinį leidimą, o vietoje grietinės įmaišius sojų jogurto – grėstų baudos. Manau, kad toks mąstymas yra atgyvenęs. Tarsi himnas būtų siunčiamas žmonėms sulankstytame popierėlyje ir kiekvienam kažką su juo padarius – siunčiamas jau pakitęs toliau, kol, galų gale, virsta neatpažįstamu. Galvokime skaitmeniniu principu – jei „remiksuojame“ ir pakeičiame „Tautišką giesmę“, jos originalas vis tiek lieka nepakitęs – tad nėra kuo rizikuoti“, – sako muzikos atlikėjas.

Svarbiausia, kokiame kontekste atliekamas himnas

Lietuvos istorijos instituto kultūros istorikė prof. dr. R. Čepaitienė pasakoja, kad bet kokios „Tautiškos giesmės“ improvizacijos turėtų būti atliekamos laikantis griežtų pagarbos Lietuvos valstybingumo simboliui reikalavimų.

„Prieš giedant ar grojant bet kurios šalies himną turėtų būti atsižvelgiama, kur ir kokiomis aplinkybėmis tai yra daroma ir ar siunčiama žinia ir kuriamas emocinis užtaisas nėra niekinamas ir suvulgarinamas. Juk už himno naudojimą ar atlikimą žmonės sovietmečiu buvo persekiojami, kalinami ir kankinami gulaguose. Tai žinant nesinorėtų lengvabūdiškai ir neapdairiai elgtis su šiais simboliais, juolab siekti kaip nors juos „patobulinti“ ar „atnaujinti“, kad ir kokie jie netobuli ir gal kai kam negražūs šiandien atrodytų“, – sako prof. dr. R. Čepaitienė.

Ji primena, kad Vincas Kudirka „Tautišką giesmę“ sukūrė 1898-aisiais. Carinės imperijos laikais lietuviška spauda ir žodis buvo varžomi ir persekiojami, tad „Tautiškos giesmės“ viešas atlikimas grėsė bausmėmis, tačiau ji vis tiek buvo giedama lietuviškuose susibūrimuose, kėlė tautinį sąmoningumą ir pasidižiavimą, telkiant politinę tautą.

Pirmą kartą oficialiai ji sugiedota po spaudos draudimo panaikinimo, Miko Petrausko vadovaujamo choro 1905-aisiais Didžiojo Vilniaus seimo išvakarių koncerte Vilniuje. 1919 metais „Tautiška giesmė“ buvo patvirtinta Lietuvos himnu. Po sovietinės okupacijos, himnas buvo uždraustaS, o sukūrus naująjį LSSR himną, už „Tautiškos giesmės“ viešą atlikimą imta persekioti ir bausti. Nepaisant to, himnas buvo giedamas rezistentų ir disidentų susibūrimuose. 1988 metais, prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, „Tautiška giesmė“ vėl tapo himnu.