Kaip namiškiai

Švenčių proga LRT savo žiūrovams dovanoja išskirtinę televizijos ir radijo kanalų programą. Joje – naujausi pasaulinio garso koncertai, vaikų pamėgta animacija, filmai šeimai, radijo teatro premjeros ir specialios gražiausioms metų šventėms skirtos transliacijos.

Kūčių vakarą LRT televizija kvies praleisti su dvylika puikiai žinomų laidų vedėjų, autorių ir svečių, kurie žiūrovams pasakos apie įvairiausias švenčių tradicijas. Šventinėje laidoje "Tą naktį..." dalyvaus pranciškonas brolis Astijus Kungys, Jurgita Jurkutė, Zita Kelmickaitė, Saulius Pilinkus, Beata Nicholson, Selemonas Paltanavičius, Ramūnas Zilnys, Violeta Baublienė, Audrius Rakauskas-Gustavas, Deividas Jursevičius, Eglė Bučelytė, Edita Mildažytė.

"Visą laiką dirbant su kolegomis, ruošiant laidas – vieniems vienokias, kitiems kitokias – mes neturime laiko prisėsti ir tarpusavyje nuoširdžiai pasikalbėti ne apie darbus, o apie dvasinius dalykus. Taip jau atsitiko, kad per Kūčioms skirtos laidos filmavimą pirmą kartą sėdėjau su kolegomis – buvome kaip dvylika apaštalų. Kalbėjome ne visai įprastai, pokalbis vyko per nuotolį", – apie dieną, kai buvo filmuojama "Tą naktį...", pasakoja Z.Kelmickaitė.

Zita Kelmickaitė.

"Bet įvyko stebuklas, kuris visada įvyksta per Kūčias prie bendro stalo, todėl, kad kai susėdi prie Kūčių stalo, tu negali vaidinti. Iš karto dingsta atstumas, nėra aukštesnių. Iškart atrodo, kad visi čia – namiškiai, nesvarbu, kad tai yra televizijos žmonės. Bet jie – tavo būrys, jie – tavo šeima daug metų, nes tu šalia jų dirbi. Ir kai jie laidoje atsiveria, pasakoja savo įspūdžius, kokios buvo jų Kūčios, koks jausmas, koks nutikęs nuotykis, matai, kad prieš tave, atrodo, sėdi nuoširdūs vaikai. Paprasti ir, jau žiūrėk, su ašara aky. Nors mes kalbėjome beveik mėnuo iki Kūčių, bet atrodo, kad tu tikrai sėdi tą šventą vakarą", – tęsia pašnekovė.

Nereikia banalybių

Laidos dalyviai, prisimindami savo vaikystę ir pasakodami, ką jiems reiškia Kūčios, pasak Z.Kelmickaitės, žiūrovui atsivėrė tarsi mamai. "Brolis Astijus per pertraukėles vis sakydavo: "Va Jėzau, va Jėzau, kaip jūs gražiai šnekate. Jūs visi čia šventi." Mes, aišku, truputėlį pasijuokdavome, bet toliau pasakojome savo istorijas", – šypsosi ji.

"Mes kalbėjome… O kaip buvo su ta lėkštele? Aš pati visą laiką tikrindavau. Iki šiol atsimenu tą jausmą, kai mama palieka lėkštelę ir liepia ant stalo palikti visus valgius, kurie buvo per Kūčias, nes naktį vėlės, visi mūsų artimi mirusieji, ateis pavalgyti. Ir aš galvojau: "Ne, negali taip būti, man reikia patikrinti." Virsdavau į nepatikliąją mergaitę, šakutę padėdavau ant stalo keistai, kad ryte atsikėlusi galėčiau patikrinti, ar buvo kas nors valgyta, ar ne. Sakydavau mamai: "Nieko čia nebuvo, nes gi va – niekas nepajudinta." O ji paklausdavo: "O iš tos pusės matei? Gal jie iš kitos pusės atėjo?" Tada sugriūdavo mano visas planas, ir aš vėl patikėdavau, kad kažkas naktį ateidavo ir prie to stalo pabūdavo", – į vaikystę prisiminimais grįžta Z.Kelmickaitė.

Kūčios – tikėjimo ir vilties vakaras. Kaip sako etnomuzikologė, nesvarbu, kas kuo tiki: ar gimė Atpirkėjas, ar saulė nuo šios dienos jau eis ratu kitaip, jau bus šviesiau. Svarbiausia, kad visi apskritai prie Kūčių stalo susirinktų. "Aš manau, kad tai yra vienintelė tokia šventė Lietuvoje, kur tikintis ir netikintis gali susitaikyti, tikintis arba netikintis gali ramiai šnekėtis, kur galima paprašyti atleidimo arba pasakyti tokius žodžius, kokių galbūt niekada nesi ištaręs – kad tu tą žmogų labai myli, tas žmogus tau yra labai svarbus. Čia yra stebuklas", – neabejoja ji.

Z.Kelmickaitė skeptiškai žiūri į banalius klausimus apie Kūčių tradicijas ir ar jos šiandien yra gyvos mumyse. "Europoje Kūčių vakarą kiti valgo daug mėsos, Lietuvoje tai yra pasninkas, paskutinė advento diena, o jau per Kalėdas visi valgysime keptą žąsį ar keptą antį. Kai manęs paklausia, ar tradicijos gyvos mumyse, aš iškart klausiu: "Ką, jūs niekada nesate šventę Kūčių?" Vieną kartą vienas mano studentas yra sakęs, ir dar vienas pažįstamas, kad jie su tėvais nesėsdavo prie Kūčių stalo, nes bijodavo, buvo gana aukšto rango mokytojai. Visi kiti, net ir labai dideli sovietinių laikų komunistai, užėmę aukštas pareigas, namuose švęsdavo Kūčias", – sako ji.

"Žodis "švęsti" arba klausimas "Kaip tas Kūčias dabar švenčiate?" mane skatina atsakyti: "Ponai, tai yra tylos laikas!" Tai yra šeimos suėjimas, kai tu lauži kalėdaitį ir tau rankos gali drebėti sakant kitam palinkėjimą. Ir kai jauni žmonės šiandien mano, kad gali susprogdinti balioną ir padaryti "vau", tai "vauksėti" per Kūčias nereikia", – įsitikinusi Z.Kelmickaitė.

Švęsti juk galima!

Žurnalistė, LRT laidų kūrėja ir vedėja Violeta Baublienė šventes, kurias pirmiausia sieja su Kalėdomis, vertina vaiko akimis.

Violeta Baublienė.

"Dažniausiai per Kalėdas, ne per Kūčias, vaikai sulaukia labai daug dėmesio, ir aš pati jo sulaukdavau. Augau šeimoje, kurioje nebuvo mažų vaikų – aš buvau vienas vaikas tarp daugybės suaugusių žmonių, nes buvo mano mamos dvi sesės, kurios neturėjo savo šeimų, buvo seneliai. Įsivaizduokite, vienam vaikui tai yra rojus. Bet tais laikais neapipildavo dovanomis. Viena Kalėdų dovana man buvo didysis pasaulio stebuklas – man padovanojo trijų spalvų guašo. Dar dabar atsimenu: vienas buvo baltas, kitas – mėlynas, trečias – rudas, nes kitokių spalvų gal negavo pirkti. Su tomis trimis spalvomis visą pasaulį dažydavau, man tai buvo didžioji atradimų gelmė", – su šypsena prisimena V.Baublienė.

Ji gimė Vilniuje, tačiau jos protėviai kilę iš Ignalinos rajono, kuris buvo lenkų okupuotas. Ten susimaišė lenkų ir lietuvių tradicijos, todėl per Kūčias, Kalėdas ir maistas ant stalo nebūdavo kitoks nei daugumos vilniečių. "Mes švęsdavome, nebuvo taip, kaip dabar madinga sakyti, kad žmonės švęsdavo pasislėpę už užuolaidų, kad niekas nepamatytų. Mūsų aplinkoje to nebuvo. Po Kūčių kitą rytą visi atsinešdavome savo šližikų (kūčiukų – red. past.), kai kas – plotkelių (kalėdaičių – red. past.) į mokyklą, nes juk atostogos prasidėdavo gruodžio 28 ar 29 d. Mokiausi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, nebuvo spaudimo. Aišku, religinių dainų nedainavome, bet kas norėjo, tas šventė, o kas nenorėjo, galėjo prisidengti valdžia ar partija", – sako žurnalistė.

Vaikystės Kalėdas V.Baublienė prisimena su nostalgija. Tą gražų jausmą ji stengėsi perkelti į savo šeimą. "Švęsdavome su savo tėvais. Dabar viskas pasikeitė, nes sūnus užaugo, tėčio nebėra, o mama sunkiai serga. Kai filmavome Kūčių vakaro laidą, aš sakiau, kad be telefono niekur neinu. Zita ir pasakė, kad pasidėčiau jį ant stalo. Mes kalbėjomės apie naująsias technologijas: ar jos yra gėris, ar blogis. Laidą įrašinėjome dar prieš antrąją COVID-19 bangą, dar nebuvo tokių baisių susirgimų skaičių. Bet dabar, kai tiek daug žmonių serga, šios Kūčios be telefono bus neįmanomos. Per pasirinktą vaizdo konferencinį ryšį žmonės sėdėdami prie stalo turės ryšį vieni su kitais. Žmonės randa būdų, kaip švęsti, tiesiog reikia norėti susikurti tą šventę", – tiki laidų kūrėja.

"Per pirmąją COVID-19 bangą feisbuke rašiau, kad žmonės pyks, žmonės kaltins vieni kitus – bus konfliktų ir baimės, pykčio. Bet ką tai reiškia? Mes visi sėdime šiltai, visi turime maisto, kalbame apie Kūčias ir šventimą. Nelaimė yra tiems, kurie serga, kurie ligoninėse merdėja, – tai yra baisu", – emocijų neslepia ji.

Visiems kitiems reikėtų džiaugtis, kad gali, nors tyliai, nors vienumoje, bet švęsti – kad ir kitokiais būdais. "Tiesiog reikia apsivalyti ir atsijungti nuo vartojimo, pirkimo. 30 metų nepriklausomybės padarė daug gerų dalykų, bet ir patys žmonės sukūrė tiek blogio: žmonių galvose susiformavo ištisos šiukšlynų plynės. Juk dabar sakoma: "Va, per išpardavimą kiek visko prisipirkau." Bet paklausk savęs: "O pačiam namuose ar dar liko vietos?" Svarbiausi dalykai yra paprasti: mes gyvename ir, jei esame sveiki, visa kita galima susikurti galvomis ir rankomis. Tereikia tai suprasti, ir viskas stos į vietas. Bet kiti metai turi būti geri, tokie ir bus", – optimizmą sėja V.Baublienė.

Gyvenimo pamatas

Menotyrininkas, laidos "Daiktų istorijos" kūrėjas Saulius Pilinkus nesvarsto, ar masinis pirkimas prieš šventes yra geras, ar labiau blogas reiškinys. Pasak jo, taip tiesiog yra.

Saulius Pilinkus.

"Raudonaisiais laikais egzistavo sąvoka, kuri dabar yra pamirštama: sielų ir smegenų inžinerija. Tai buvo mūsų sesėms ir broliams taikoma, buvo mokoma, kaip konstruoti smegenis. Aš, aišku, esu nusivylęs, kad raudonoji propaganda tam tikra prasme buvo teisi, kad smegenis galima ne tik raudonai formuoti, bet ir kaip nors prekiškai ar dar kitaip. Manau, kad tam tikra prasme daugybė dalykų nugalėjo įvairias bažnyčias, konfesijas, tikėjimo klasimus, filosofines sroves ir iš tikrųjų tas pragmatinis materializmas dominuoja", – sako jis.

"Bet tokių dalykų jau yra buvę, turime nuostabų pavyzdį – Romos imperiją, kur reikėjo duonos ir žaidimų. Neilgai, kelis šimtus metų. O paskui vėl reikėjo kažko kito. Kai sustiprės mūsų pedagogai, o gal kai persirgsime visomis ligomis, tada neatrodys, kad svarbu gauti kažką arba net ir atiduoti. Man parduotuvių nereikia ir mano didžiuliam draugų ratui parduotuvių irgi nereikia", – dalijasi mintimis S.Pilinkus. Jam antrina ir prodiuserė, žurnalistė Edita Mildažytė: "Parduotuvių labiausiai reikia parduotuvėms."

O kad Kūčių vakaras Lietuvos šeimoms bemaž šventas, abejonių nekyla niekam. E.Mildažytė primena, kad gatvės tą vakarą Lietuvoje tuščios ne šiaip sau. "Aš pagalvojau apie fenomeną, kas nutiktų normaliais laikais – ne pandeminiais – pasikvietus kokį nors užsienietį, pavyzdžiui, iš Jungtinės Karalystės, ir per Kūčias jį išleidus į gatvę. O toje gatvėje – tuščia, nes visi namuose prie stalų su savo šeimomis. Tai yra tam tikras fenomenas, kurį mes išsaugojome per karus ir neigimus. Tradicijas prarasti labai lengva, o jas suformuoti ir išlaikyti yra gana sudėtinga", – pastebi ji.

Edita Mildažytė.

S.Pilinkus Kūčių vakarą ir Kalėdų rytą vertina kaip vieną iš jo gyvenimo pamatų ramsčių, kurį pastatė jo šeima. "Užaugau racionalistų šeimoje. Tiesą sakant, man vis atrodo, kad aš vis dar gyvenu vaikytsės, paauglystės ar ankstyvos jaunystės laikais. Ar tai būtų namuose pas tėvus, ar pas senelius. Tai yra vienas iš gyvenimo pamatų: Kūčių vakaras, Kalėdų rytas. Ir nors per gana netrumpą gyvenimą daug kas kito, bet, ačiū Dievui, tai vienas iš stabilių dalykų, kurie vis dar yra. Man stabilaus dalyko ženklas yra ne eglė ir žvakių kvapas, kiek, pavyzdžiui, burokėlių su džiovintais grybais sriuba. Tą stebuklą turiu jau 57-erius metus, per kiekvienas Kūčias. Man tai yra labai svarbus ženklas. Be to, žinau, kad kalba gyvuliai. Tai irgi labai padeda. Ir be to, žinau, kad labai daug žmonių iš tikrųjų įsitikinę, kad tai ne dovanų dalijimo metas, o diena, kai gimė Išganytojas. Tas irgi man labai svarbu. Pasaulio tvirtumo ir tikrumo vienas iš ženklų, kad yra pastovių dalykų, tokių, kaip tiesa, meilė", – atvirauja jis.

"Mūsų daliai labai pasisekė, jeigu turėjome tokias nuostabias šeimas – nesvarbu, ar tos šeimos genetiškai mūsų, gal jos formavosi nuo vaikų namų, bet jos įdiegė, kad yra šventų bazinių dalykų. Ir vienas iš jų yra Kalėdos. Man Kalėdos yra didesnė šventė negu Velykos – gal todėl, kad jos labiau vaikiška šventė, nėra mirties, yra gimimas. Mirties ne kiek bijome, kiek nenorime. Daugybė bent mano gyvenimo patirčių rodo, kad tai yra labai vienijantis įvykis, kai bent trumpam atsiprašome už banalybę, pakeliame nosį į viršų. Nebūtinai į fejerverkus žiūrėti", – sako S.Pilinkus.

Jis pabrėžia, kad stebuklas iš tikrųjų jau įvyko. "Kaip lietuviai, kaip tauta, kaip valstybė niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar. Tiesiog fantastiškai. Ir panašu, kad gyvensime tik geriau, jei nebus kokių nors kataklizmų, žudynių, kančių. Ateis laikas, ir išmoksime džiaugtis", – šviesų akcentą deda S.Pilinkus.

Šventinė laida "Tą naktį..." – gruodžio 24 d., ketvirtadienį, per LRT.

„Visus filmus vienijanti idėja yra tai, kad kiekvieno miesto veidą ir charakterį kuria jo žmonės – todėl miestų veidus ir stengėmės atskleisti žmonių portretais“, – filmų ciklą pristatė jo režisierius Vytautas Dambrauskas. Kiekviename filme kalbinami patys įvairiausi pašnekovai – nuo puikiai pažįstamų įžymybių iki į portalus niekada nepatenkančių herojų, kurie savo miestus kuria ten dirbdami kultūros, švietimo, sporto srityse, kurie ten kuria ir dalinasi savo talentais su aplinkiniais.

Naujai pažinti Šiaulius padės akordeonistas Martynas Levickis, į pasivaikščiojimą Utenoje kvies atlikėja Eglė Jakštytė, geriau pažinti Birštoną padės jame gimęs galiūnas Vidas Blekaitis, Neringą – iki šiol ten gyvenanti aktorė Justė Zinkevičiūtė, o Kauno rajoną – aktorius Eimutis Kvoščiauskas. Iškeliavę iš gimtųjų namų jie sugrįžta ten vėl, kad pažįstamą miestą atrastų iš naujo.

„Kiekvienas miestas mums sukelia vis kitokius jausmus, ir taip yra todėl, kad kiekviename mieste žmonės gyvena vis kitais dalykais. Vienas emociškai stipriausių potyrių buvo pažintis su Utenoje gyvenančia šeima, užauginusia 27 vaikus. Visame mieste labai stiprus bendruomeniškumo jausmas – ten net nėra vaikų namų. Kai pamatai tokius laimingus žmones, pagalvoji, kad tavo paties problemos yra tiesiog juokingos“, – įspūdžiais dalinosi V. Dambrauskas.

„Neringoje sužavėjo šeimos tradicijos, keliaujančios iš kartos į kartą. Ten filmavome tris vienos šeimos kartas, kurios užsiima tuo pačiu verslu – žuvimi. Senelis iki šiol žvejoja, jo sūnus tą žuvį rūko, o anūkas – ją pardavinėja“, –pasakojo režisierius. „Kai Šiauliuose filmavome ant fotografijos muziejaus terasos grojantį Martyną Levickį, neapleido jausmas, kad skraidantys dronai filmuoja ne Šiaulių, o Paryžiaus horizontą. Skirtumas tik tas, kad nesimatė Eifelio bokšto“, – šyptelėjo V. Dambrauskas.

Dokumentinių filmų ciklas „Mano miestas“ LRT televizijos žiūrovams suteiks galimybę į Lietuvą pažvelgti kitu, dar neregėtu, rakursu, kadangi kai kurie kadrai buvo filmuojami ne tik ant žemės, bet iš oro bei iš vandens. Jau kitą savaitę ciklas „Mano miestas“ prasidės pažintimi su Šiauliais, į kuriuos grįš ir ten užaugęs akordeonistas M. Levickis. Nepakartojamų kelionių laukite ketvirtadieniais 22:00 per LRT televiziją.

Per keletą metų greta „Vilniaus vartų“ turėtų atsirasti maždaug 10-15 kreivai stovinčių juodų granitinių kubų, ant kurių metalinės lentelės skelbs herojų vardus. Taip bus pagerbti žmonės, kurie, projekto sumanytojų nuomone, kūrė modernią ir pasaulietišką Lietuvos valstybę.

Kol kas labiausiai nusipelniusių sąraše – diplomatas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, istorikas, rašytojas Simonas Daukantas, archeologė ir antropologė Marija Gimbutienė, tenisininkas Vytautas Gerulaitis, rašytoja ir diplomatė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, menininkas Jurgis Mačiūnas, teisininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis, geografas ir keliautojas Kazys Pakštas, pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas Juozas Žukauskas.

Visi kubai bus statomi už privačių rėmėjų pinigus.

„Nerengsime jokių apklausų, kas kam patinka ar nepatinka. Demokratija mene veda į sumaištį, dėl to kyla tik begalinės diskusijos: Žvėryno bendruomenei patinka vieni, buvusiems Seimo nariams – kiti. Nebus skaičiavimų, kas surinks dešimt balų ir galės būti Herojų alėjoje. Savo pamąstymus teikti galima, bet spręsime mes patys“, – aiškino alėjos iniciatorius fotomenininkas Saulius Paukštys.

Antradienio vakarą sostinės senamiestyje vyko naujojo kvepalų salono „Private Label“  atidarymo vakaras. Į renginį atvyko daug žinomų ir stilingų svečių – Žilvinas Šilgalis, Nerijus Juška, Eglė Juozapatienė su dukra Ieva, Dalia Michelevičiūtė, Jolanta Talaikytė, Rūta Rimšelienė, Anna Mois, Rūta Lukoševičiūtė su dukrele Lėja, Andrius Kandelis, Saugirdas Vaitulionis, Daiva Bakutienė, Aušra Žvirblienė–Haglund, Daiva Bakutienė, Aurelija Tamulytė, Jolanta Mikalajūnienė, Darius Rauba, Albertas Bandžius ir kt.

Vakarą vedė įmantriais aksesuarais mėgstanti puoštis, viena stilingiausių vilniečių tituluojama Agnė Byčiūtė-Jankauskienė. Magiškus triukus salono svečiams demonstravo iliuzionistas Mantas Wizard. Triukų meistras vakaro loterijos prizų traukimą patikėjo aktorei D. Michelevičiūtei. „Nėra nei vieno mago, kuris nesižavėtų blondinėmis“, - savo pasirinkimą šypsodamasis paaiškino M. Wizard.

Prancūzai sako: “Kvepėti taip, kaip kvepia prie gretimo stalelio sėdinti dama, yra prasto skonio ženklas”. Tikra tiesa, juk kvepalai yra kiekvieno asmeninis, privatus ir unikalus „ženklas”, juk visi šiais laikais nori būti originalūs.

Pagarsėjo: Palangoje gimęs ir ankstyvąją vaikystę čia praleidęs A.von Etteris Amerikoje tapo liūdnai pagarsėjusios nusikaltėlių gaujos nariu.
DMN montažas
Lietuvis: dar vienas mūsų tautietis A.Karpis praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje priklausė JAV nusikaltėlių elitui.
FTB archyvo nuotr.
Dainius Elertas:
Šiaip ar taip reikia žinoti ir savo neigiamus herojus.

Pagarsėjęs Amerikos gangsteris Andrew von Etter iš tiesų yra Andrius Etteris. Dienraštis "Klaipėda" išsiaiškino, kad jis kilo iš Palangos, kur praleido ankstyvąją vaikystę, o praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jis jau priklausė "Wimpy" Bennetto gaujai, kuri siautėjo Bostone. JAV spauda teigė, kad Andrius nuo mažų dienų buvo linkęs nusikalsti.

Tarp šviesuolių – galvažudys

Laisvosios enciklopedijos "Vikipedija" svetainėje tarp skelbiamų žymiausių Palangos žmonių yra ir iš kurorto kilusio, vėliau su tėvais į JAV emigravusio tokio A.von Etterio pavardė.
Lietuvoje, jau nekalbant apie Palangą, tai – faktiškai niekam negirdėtas žmogus. Labiausiai stulbina šalia jo pavardės užfiksuoti nuopelnai – JAV gangsteris.

Gangsteris (angl. gangster) – nusikalstamo susivienijimo narys. Juo taip pat vadinamas nusikaltėlis, padaręs kriminalinę "karjerą"; ilgą laiką priklausantis nusikalstamai grupuotei.

Taigi šios "įžymybės" pavardė yra greta kitų žymių palangiškių – gydytojo, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaro, pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo, ekonomikos mokslų daktaro, profesoriaus, Lietuvos banko organizatoriaus Vlado Jurgučio, lietuvių pasipriešinimo sovietams organizatoriaus Jono Žemaičio-Vytauto ir kitų garsenybių.

Neprigijo Vokietijoje?

A.von Etteris 1940 m. gimė Palangoje. Jo pavardė akivaizdžiai turi vokiškų šaknų. Pasak klaipėdiečio istoriko Dainiaus Elerto, tai – nieko keisto. XIX a. pradžioje Rusijos caro valdžia Palangos pajūrį su Šventąja prijungė prie Kuršo gubernijos.

"Po šių įvykių į naujai formuojamą kurortą plūstelėjo ne tik žmonės iš Žemaitijos, bet ir iš Kuršo. Pasižiūrėjus to meto vaistininkų pavardes, jos visos vokiškos, ir tai suprantama. Tuo metu Kurše vokiečiai užėmė panašią padėtį, kaip lenkai Lietuvoje", – teigė istorikas.

Nemažai administratorių, kurie dirbo prie grafų Tiškevičių dvaro, taip pat buvo vokiškos kilmės. Galimas dalykas, Etterių šeima irgi kažkokiais panašiais keliais atsirado Palangoje.

"Galima prognozuoti, kad von Etteriai, artėjant Rytų frontui, 1944 m. su vermachto kariuomene iš Palangos pasitraukė į Vokietiją. 1947 m. šeimos išvykimas į Ameriką visgi netiesiogiai liudytų, kad jie istorinėje tėvynėje nepritapo, nesurado savo vietos, jautėsi svetimi", – svarstė D.Elertas.

Priklausė "Wimpy" gaujai

Taigi jaunasis Andrew 1947 m. kartu su tėvais atvyko į JAV. Vėliau, kai jis liūdnai pagarsėjo, Amerikos spaudoje buvo rašoma, kad A.von Etteris nuo vaikystės buvo linkęs nusikalsti.

Būdamas 22 m. Andrew puse etato įsidarbino apsaugos darbuotoju. Tačiau jis buvo įsileistas tarsi lapinas į vištidę.

Apsaugininkas pavogė pinigus iš seifo ir buvo už tai suimtas. Tuo metu A.von Etteris priklausė italų kilmės Edwardo "Wimpy" (angl. žargonas – nususęs) Bennetto gaujai, kuri vykdė įvairius nusikaltimus Bostono mieste ir kontroliavo Roxbury rajoną.

Vykstant teismui, A.von Etteris pradėjo pasakoti apie savo kilmingą prosenelį Sebastijaną von Etterį, kuris dalyvavo 1877–1878 m. Rusijos ir Turkijos kare. Žurnalistai greitai pasigavo šį faktą ir Andrew tapo pašaipų objektu to meto Bostono žiniasklaidoje.

1967 m. vasarį E. "Wimpy" Bennettas ir A.von Etteris staiga dingo. Andrew kūnas buvo rastas greitai – jo paties auksinės spalvos mustango bagažinėje su virve ant kaklo.

Automobilis stovėjo atokioje vietoje, tačiau kūną padėjo atpažinti mašinoje rasta monograma AVE, kuri sutapo su pirmosiomis A.von Etterio vardo ir pavardės raidėmis.

Policijos manymu, jis buvo nužudytas per gaujų karus, sulaukęs vos 27-erių. Andrew žudikas taip niekada ir nebuvo surastas.

Išnyko iš atminties

To meto JAV žiniasklaida smulkiai aprašinėjo nusikaltėlių karus, jų heroiką ir teismo procesus. Taigi A.von Etterio pavardė irgi mirgėjo Bostono dienraščių puslapiuose.

Jo gimtinės Palangos ši informacija, suprantama, nepasiekė. Visa Lietuva tada buvo už geležinės Sovietų Sąjungos uždangos.

Todėl natūralu, kad Andrew šeimą ilgainiui vargiai begali prisiminti bent vienas kurorto senbuvis. 1939 m. duomenimis, Palangoje gyveno maždaug 2,5 tūkst. žmonių.

Garsių pajūrio knygnešių bei šviesuolių Stasės ir Liudo Vaineikių anūkė palangiškė 70 metų architektė Rūsna Vaineikytė teigia buvusi dar labai maža, kad atsimintų Etterių šeimą. Apie juos moteris nieko nėra girdėjusi nei iš senelių, nei iš tėvų.

Kitam Palangos senbuviui – 72 metų buvusiam muziejininkui Antanui Tranyzui Amerikos gangsterio pavardė taip pat nieko nesakė. Pasak palangiškio, vargiai beliko tokių, kurie galėtų ką nors apie juos žinoti. Lietuvoje von Etteriai išnyko iš atminties.

Vienas protingiausių nusikaltėlių

A.von Etteris – ne vienintelis iš Lietuvos kilęs Amerikos gangsteris. Buvo dar vienas, pravarde "Creepy" (angl. – sukeliąs baimę, šliaužiantis, ropojantis).
Juo buvo vadinamas Alvinas Karpis. Kai A.von Etteris žuvo, jis jau trečią dešimtmetį leido JAV kalėjimuose.

Teigiama, kad šiurpą kėlęs lietuvių kilmės nusikaltėlis buvo vienas garsiausių depresijos laikų gangsterių. Federalinio tyrimų biuro pareigūnai A.Karpį laikė ir vienu protingiausių to meto blogiečių.

Jis gimė 1907 m. Kanadoje, Monrealyje, imigrantų iš Lietuvos Karpovičių (Karpovicz) šeimoje, kuri į užjūrį atsikėlė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tikrasis jo vardas – Albinas Francis Karpovicz.

"Tėvai sunkiai dirbo, menkai jį prižiūrėjo. Alvinas susidėjo su negera kompanija. Užaugo savarankiškas ir tapo bene žinomiausiu JAV nusikaltėlių", – pasakojo D.Elertas.

Vėliau šeima persikėlė į Ameriką, kur dešimties metų Alvinas jau ėmė prekiauti pornografija, talkinti alkoholio kontrabandininkams ir suteneriams.

Dešimtmečiai Alkatrase

Sulaukęs 19-os A.Karpis gavo 10 metų kalėjimo už apiplėšimą. Vėliau nuo teisėsaugos sugebėjo pabėgti. Toliau fiksuojama įspūdinga "karjera" – bankų apiplėšimai, automobilių vagystės, nužudymas.

1933 m. A.Karpis su gauja ėmėsi žmonių grobimų. Gaujos klestėjimo metais ją sudarė 25 nariai.

1935 m. A.Karpis buvo ieškomiausių FTB nusikaltėlių sąrašo viršūnėje. Jis sučiuptas Naujajame Orleane.

"Tik atsitiktinumo dėka jo nesušaudė, nes buvo įtrauktas sąrašą, kuriame federaliniams agentams buvo rekomenduojama gyvų neimti. A.Karpis – įdomus personažas, beveik visą likusį gyvenimą praleido kalėjime. Apie tai vėliau išleisti jo memuarai, šiaip ar taip reikia žinoti ir savo neigiamus herojus", – mano istorikas D.Elertas.

Teismas A.Karpį pripažino kaltu dėl Viljamo Hamo pagrobimo ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos. A.Karpis daugiau nei trisdešimt metų praleido garsiajame Alkatraso ir kituose kalėjimuose. 1969-aisiais, sulaukęs 67 m., buvo išleistas ir deportuotas į Kanadą, dar po ketverių metų mirė Ispanijoje. Jis tapo ilgiausiai – 26 metus – kalėjusiu kaliniu legendiniame sunkiųjų darbų Alkatraso kalėjime.

Apie šį lietuvių kilmės gangsterį išleistos dvi knygos, viena jų – autobiografinė "Ant uolos" (tikra lietuvio gangsterio Alvino Karpio istorija) ir V.Pekerio "Alvinas Karpis. Amerikos nusikaltėlis nr.1".

Al Caponės parankinis

Alkatrase kartu su A.Karpiu kalėjo patys pavojingiausi to meto JAV nusikaltėliai. Vienas jų buvo Al Caponė (Alphonse Gabriel Capone), garsiausias Amerikos gangsteris, kuris Sausojo įstatymo metais antrajame ir trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje organizavo prekybą alkoholiu.

Į kalėjimą Al Caponė pateko dėl vengimo mokėti mokesčius. Jis šiame kalėjime išbuvo puspenktų metų. Pasireiškus aiškiems sifilio požymiams, jis buvo perkeltas į federalinius pataisos namus.

Vienas iš Al Caponės vairuotojų taip pat buvo lietuvių kilmės. Jis gabendavo ginklus ir spiritą bei pagarsėjo kaip vairavimo virtuozas. Didžiojo gangsterio lietuvių kilmės parankinis dažnai buvo minimas to meto kriminalinėse istorijose.

Tarybiniais laikais buvo išleista vokiečių žurnalisto Ch.Hermano knyga "Neskambino iš Sing Singo". Kaip tik ten paminėtas ir liūdnai pagarsėjęs Al Caponės gaujos narys lietuvis.