– Kam gali būti naudojami bičių nuodai?

– Bitės įgėlimas nėra malonus, ypač po žiemos laikotarpio, kai organizmas jau atpratęs nuo nuodų, nes bitininkaudamas bitininkas, norėdamas arba nenorėdamas, vis gauna bičių „pasveikinimą“. Tai nėra malonus pojūtis, bet jei prie to pripranti, įgėlimas nebūna toks jau skausmingas. Mes juokaujame – eini į pasimatymą su bitėmis, tai galvok, kad gausi bučinį nuo panelės. Ne įgels – o pabučiuos. Tada bus maloniau.

– Ką daro bičių nuodai?

– Bičių nuodai per nervų sistemą slenka iki smegenų ir stimuliuoja snaudžiančius arba miegančius smegenų centrus.

– Ką tai reiškia?

Nuodai stimuliuoja organizmo atsinaujinimą, todėl reikia jų pavartoti.

– Kiekvienas sodininkas žino, kad jei medžio šakos nenupjausi, neataugs pumpurai. Šaka auga auga, nupjovei šaką – žiūrėk, snaudžiantys pumpurai greitai pradeda skleistis ir ataugina mažas šakeles.

– O kaip tai susiję su žmogaus organizmu?

– Tokių snaudžiančių centrų yra ir mūsų smegenyse. Esant susirgimui, negalavimui, į šią organizmo vietą elektriniais impulsais siunčiamas signalas iš smegenų. Bet kadangi per kiek laiko signalo perdavimo sistema sulėtėja arba nusilpsta, į smegenis patekę nuodai pradeda stimuliuoti tuos snaudžiančius, miegančius centrus, o tada jie vėl pradeda siųsti signalus į skaudamą arba pažeistą vietą.

– Taigi kokia nuodų nauda?

– Nuodai stimuliuoja organizmo atsinaujinimą, todėl reikia jų pavartoti. Tik, žinoma, įgėlimas turi būti ne į veidą ar galvą. Geriausia – į sėdmenis. Procedūra nėra maloni, bet verta dėmesio. Pavyzdžiui, geriausi vaistai nuo radikulito – būtent bičių įgėlimas. Tai darau ir sau, ir kaimynai paprašo. Bitę galima paimti ir žiemą – įdedi į stiklainiuką, nuveži į miestą ir panaudoji.

Yra ir gydymas bičių nuodais, bet čia reikia mediko priežiūros, nes žmogus gali būti alergiškas. Tada vasarą, būnant gamtoje, alergiškiems žmonėms reikia turėti vaistų. Mes, bitininkai, visada jų turime.

Kai pavasarinės saulės ir vėjo išdžiovinta žolė tampa degi, sušyla ir paviršinis žemės sluoksnis. Jame gyvena nemažai smulkios faunos: vabzdžių, voragyvių, moliuskų, smulkių žinduolių ar varliagyvių, kurie žūsta ugnyje, LRT RADIJUI sako Aplinkos ministerijos Aplinkos oro skyriaus vyriausiasis specialistas Eugenijus Leonavičius. „Administraciniame pažeidimų kodekse už žolinės dangos deginimą yra numatytos bausmės, bet tomis bausmėmis nepasiribojama, vykdomas ir žalos gamtai apskaičiavimas. Žala gali siekti ne vieną tūkstantį eurų“, – pastebi E. Leonavičius.

– Kai kam atrodo, kad pavasaris ateina tada, kai pradedama deginti žolė. Iš kur toks paprotys?

– Sunku pasakyti, iš kur šis primityvus paprotys, reikėtų klausti istorikų. Šitaip žmonės lengviausiu būdu bando atsikratyti pernykščio savo neveiklumo likučių.

Žolės deginimas labiausiai paplitęs ten, kur mažiausiai dirbama ir tvarkoma žemė, daug žolės plotų išdeginama aplink didžiuosius miestus. O kartais žmonės tiesiog pramogaudami uždega pernykštę žolę ar lapus.

– Tikriausiai gamtai padaroma nepataisoma žala?

– Be abejo, žala padaroma ir augalijai, ir gyvūnijai, ir aplinkos orui. Taip pat nereiktų pamiršti, kad nuo žolės gaisro gali užsidegti miškai, žmonių pastatai ir technika.

– Kas tuo metu jau rėplinėja po pievas, kai ji deginama?

– Kai pavasarinės saulės ir vėjo išdžiovinta žolė tampa degi, sušyla ir paviršinis žemės sluoksnis. Jame gyvena nemažai smulkios faunos: vabzdžių, voragyvių, moliuskų, smulkių žinduolių ar varliagyvių, kurie žūsta ugnyje. Tokiu būdu nuskurdinama smulkioji dirvožemio fauna.

– O vertingi augalai irgi turbūt nukenčia?

– Taip, nukenčia, nes ne visos augalijos rūšys yra prisitaikiusios prie ugnies stichijos, dalis jų žūsta negrįžtamai. Nors turime nemažai augalų rūšių, kurios gali nebijoti ugnies siautėjimo, vis dėlto augalų rūšių skaičius sumažėja. Ypač jei deginama reguliariai.

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad, užsidegus žolinei dangai, keičiasi dirvos struktūra, ji tampa lengviau išpustoma vėjo, išplaunama lietaus. Daug maistingų medžiagų ir mineralų nuplaunama į daubas ar upes.

– Kokios bausmės taikomos žolės degintojams?

– Administraciniame pažeidimų kodekse už žolinės dangos deginimą yra numatytos bausmės, bet tomis bausmėmis nepasiribojama, vykdomas ir žalos gamtai apskaičiavimas. Žala gali siekti ne vieną tūkstantį eurų.

Dėl senų smulkiųjų paukščių valgymo tradicijų Prancūzijoje kasmet sugaunama beveik pusė milijono smulkiųjų paukščių, ten žiemoti atskrendančių ir iš Lietuvos, LRT radijui sako Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis. „Galbūt ir juokais sakoma, kad ten valgomi lakštingalų liežuvėliai. Bet juokai tikrai turi pagrindą – Prancūzijoje iš paukščių daugiausia suvalgoma kikilių ir lakštingalų“, – pabrėžia ornitologas.

– Lietuvos ornitologai kviečia pasirašyti peticiją – kreipimąsi į Prancūzijos prezidentą dėl paukščių naikinimo. Kokia tai iniciatyva?

– Per savo rinkimų kampaniją Prancūzijos prezidentas pažadėjo rūpintis biologinės įvairovės apsauga. Jis tai labai stipriai akcentavo, ir tai įvertino rinkėjai – čia buvo vienas iš svarbių aspektų, kodėl jis laimėjo rinkimus. Kadangi ta problema, jog prancūzai gaudo ir valgo paukščius, išlieka, kreipiamasi į prezidentą, kad jis tesėtų savo pažadus ir kad paukščius būtų uždrausta gaudyti tinklais ir kitais būdais, nes yra daug restoranų, kur smulkieji giesmininkai yra gurmaniškas patiekalas.

– Protestuoja ne vien lietuviai? Turbūt ir patys prancūzai?

– Patys ornitologai irgi yra prieš ir rodo iniciatyvą, tačiau jiems sunku, nes šalyje susiklosčiusios senos smulkiųjų paukščių valgymo tradicijos. Galbūt ir juokais sakoma, kad ten valgomi lakštingalų liežuvėliai. Bet juokai tikrai turi pagrindą – Prancūzijoje iš paukščių daugiausia suvalgoma kikilių ir lakštingalų.

– Turbūt toje Europos dalyje ne tik prancūzai paukštelius valgo?

– Tai didelė problema visame Viduržemio jūros regione: Kipre, Italijoje, Maltoje, net kai kuriuose Ispanijos regionuose. Be to, smulkieji paukščiai gaudomi ir Egipte. Taigi, įvertinę, kad maistui jie sugauna 400 tūkst. smulkiųjų žvirblinių paukščių, prancūzai ėmėsi iniciatyvos. O skaičiuojant, kiek jų sugaunama visame regione, išeina daugiau nei milijonas. Mes Lietuvoje paukščius saugome, o kiti juos suvalgo.

– Kaip galima pasirašyti peticiją?

– Prancūzų ornitologų draugijos peticiją galima rasti internete šiuo adresu. Taip pat nuorodą galima rasti ir Lietuvos ornitologų draugijos svetainėje.

– Ar jau daug yra tokių pretenzijų?

– Iš tikrųjų yra daug. Peticiją pasirašo ir lietuviai. Prancūzai džiaugiasi ir mums padėkojo, nes jiems reikia tarptautinio palaikymo: vidaus politika yra vidaus politika, o politikai visada labiau reaguoja, kai yra tarptautinė reakcija. Taigi ir lietuviai gali labai padėti saugoti savo paukščius. Pavyzdžiui,  net nykstanti sodinė starta, kuri apsistoja Prancūzijoje, ten taip pat naudojama maistui.