Eilinį kartą atsibudome vėluodami, tačiau geriau vėliau, nei per vėlai. Tad dėl kokių priemonių išties galėtume sutarti nedelsdami ir pradėti ruoštis jau šiandien?

Šių metų pradžioje Krašto apsaugos ministerija pristatė Visuotinės karo prievolės studiją. Joje teigiama, kad jeigu sprendimą dėl visuotinio šaukimo Seimas būtų priėmęs 2021 m., o į kariuomenę atlikti tarnybos būtų šaukiami tik vaikinai, visuotinis šaukimas galėtų atsirasti 2027 m. Jeigu būtų šaukiamos ir merginos – tokia sistema galėtų pradėti veikti 2029-aisiais. Priklausomai nuo to, skirtųsi ir sprendimui įgyvendinti reikiamų lėšų dydis. Pirmuoju atveju reikėtų įkurti keturis naujus batalionus, todėl pradinės investicijos turėtų siekti ne mažiau kaip 415 mln. eurų. Antruoju atveju reikėtų 14 naujų batalionų, todėl investicijos būtų didesnės – apie 1,5 mlrd. eurų.

Tad geriau šiandien surizikuokime padaryti kelias klaidas taikos metu, kad dar sudėtingesnių ir klaidingų sprendimų netektų rinktis jau karo sąlygomis.

Ar mes turime 5–7 metus rezerve? Deja, vis dar besiplečianti karo tragedija Ukrainoje verčia tuo smarkiai abejoti. Turime veikti šiandien. Turime tų pačių tikslų siekti turimais ištekliais ir pajėgumais. Suprantama, pakeliui juos plečiant ir vystant.

Ieškant greitų ir realiai efektyvių sprendimų negalima nematyti jau šiandien specialių įgūdžių turinčių ir krašto gynybą galinčių reikšmingai sustiprinti visuomenės grupių. Valdžios koridoriuose kreiva šypsena buvo sutiktas verslininko Danieliaus Bunkaus siūlymas į krašto gynybos sistemą integruoti 30 tūkst. medžiotojų. Specialių ginklų valdymo įgūdžių jau turinčiams civiliams tereikia dalinių papildomų žinių ir jie taps jau rytoj prie krašto apsaugos uždavinių galinčia prisidėti visuomenės grupe. Žinant, kad visi jie turi gana efektyviai veikiantį administracinį medžiotojų būrelių tinklą – tai jau ir organizuoto jų veikimo prielaida.

ES vykdomi „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad Lietuvoje kas septintas gyventojas kada nors turėjo šaunamąjį ginklą. Absoliučiais skaičiais tai apie 400 tūkst. piliečių. Jeigu šiandien pagal oficialią policijos statistiką namuose ginklą savigynai turi apie 50 tūkst. piliečių, tai dar viena didelė pilietinio pasipriešinimo įgalinimo sritis – tiek išnaudojant jų turimą infrastruktūrą (pavyzdžiui, decentralizuojant šaudmenų sandėliavimą), tiek ir apmokant, ir suteikiant jiems papildomų krašto gynybos žinių ir įgūdžių. O tie, kurie su ginklais jau buvo susidūrę, gali būti apginkluojami pagal specialią supaprastintą procedūrą.

Visoje šioje sistemoje turi keistis ir požiūris į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir Lietuvos šaulių sąjungą. Šių organizacijų nariai, baigę specialius mokymus, gali ir turi būti atskiros gynybos stiprinimo krypties pagrindas. Jų motyvacija, pasirengimas ir masiškumas gali ir turi būti pasitelkti šiuo sudėtingu laikotarpiu. Metų metais diskusijose šių organizacijų nariams, taip pat ir rezervo kariams delsta suteikti galimybę namuose laikyti šaunamuosius ginklus. Šį klausimą turėjome išspręsti jau vakar.

Žinoma, daugelis šių klausimų nėra paprasti, reikalingas aiškus ir planingas įgyvendinimas. Tačiau šiandien tai galime daryti kaip taikios ir atsakingos visuomenės atstovai. Ukrainoje tos pačios problemos sprendžiamos virš galvų lekiant priešo sviediniams ir ginklus gatvėje dalijant vien tik parodžius asmens dokumentą.

Tad geriau šiandien surizikuokime padaryti kelias klaidas taikos metu, kad dar sudėtingesnių ir klaidingų sprendimų netektų rinktis jau karo sąlygomis.

Kyla aistrų

Vokietijoje, kuri tolerantiškiausia net europietiškoms vertybėms nepakantiems atvykėliams iš islamo šalių, daugiausiai konfliktų kyla būtent buvusioje komunistinės Vokietijos dalyje.

Pabėgėlių problema skaldo ir kiršina Europos valstybes. Lenkija ir Čekija atsisakė priimti visą jiems ES sprendimu skirtą pabėgėlių iš Artimųjų Rytų konflikto zonos kvotą, Vengrija apskritai atsitvėrė nuo pabėgėlių siena, tiesiogine to žodžio prasme. Vengrijos pėdomis ketina pasekti ir Italija.

Prieš islamizmą pasisakantys Europos politikai neigia, kad jie yra beširdžiai, neužjaučiantys karo aukų, o tvirtina, kad paskui moteris ir vaikus iš Sirijos, Irako ir Afganistano atplūsta vilkai avies kailyje, Islamo Valstybės teroristai.

Silpnina galias

Lietuvoje dėl pabėgėlių kol kas problemų nekyla – mūsų šalis jiems yra per šalta ir per skurdi, kad čia norėtų apsistoti jų didelės masės ir dėl kultūrinių skirtumų įsipliekstų konfliktų.

Aistros dėl pabėgėlių grasina Europos vienybei ir silpnina karines ir ekonomines ES galias, o greta ginklais žvanginančios Rusijos gyvenantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės dėl to jaučiasi nesaugiai.

Dabartinę pabėgėlių problemą sukėlė pilietinis karas Sirijoje. Tiksliau, ne karas, bet nafta turtingų Artimųjų Rytų mūšio lauke galios žaidimus žaidžiančios didžiosios užsienio valstybės.

Rusija tiesiogiai, pinigais, ginklais ir kariškiais remia Sirijos prezidentą Basharą Asadą, JAV – mažiau atvirai, bet stipriai palaiko prieš B.Asadą kovojančius sukilėlius, palankius Vakarams. Kol kas palankius, nes dar turbūt nespėjome užmiršti kas "užsiaugino" Bin Ladeną.

Nusenę komunistų vadovai svaičiojo šią aistringų islamistų šalį paversiantys socialistine valstybė.

Svetimas karas

Situacija iš tiesų tapo labai panaši į praėjusio šimtmečio pabaigą, kai SSRS kariauna įžengė į Afganistaną, nes nusenę komunistų vadovai svaičiojo šią aistringų islamistų šalį paversiantys socialistine valstybe.

Amerika tada apginklavo sovietų interventams pasipriešinusius kovotojus, vadino juos didvyriais modžachedais, įdavė jiems į rankas anuomet nenugalimus raketinius ginklus "Stinger".

Tą situaciją, ką reiškia didžiųjų valstybių galios žaidimai, žinau ne iš knygų ar filmų, o patyriau savo kailiu. Buvau, kaip daugelis sovietinių rekrūtų, išgrūstas į Afganistaną kariauti mums svetimo karo.

Pilotavau sraigtasparnį. Baisiausia buvo kalnuotoje Kandaharo provincijoje, pietryčių Afganistane. Mes skrisdavome virš kalnų, o juose įsitaisę, su "Stingeriais" rankose, mūsų laukdavo modžachedai (mes juos vadinome "dušmanais"). Sėkmingo paleidimo atveju sovietinis sraigtasparnis akimirksniu pavirsdavo kroviniu Nr.200, taip buvo užšifruojami žuvusieji.

Parako statinė

Tačiau sovietai pralaimėjo, išėjo iš Afganistano, ir Amerikos akyse didvyriai modžachedai pavirto "Al Quaeda" teroristais, atsukusiais ginklus ir lėktuvus prieš JAV ir apskritai krikščioniškąją civilizaciją.

Ne kiek išmintingesnė pasirodė ir Rusija, čečėnui Džocharui Dudajevui davusi generolo laipsnį ir patikėjusi diviziją, kurios pagrindu susikūrė sukilėlių būriai, kilo tūkstančius čečėnų ir rusų aukų pareikalavę konfliktai Kaukaze.

O jau visiškas Vakarų fiasko buvo remti "arabų pavasarį", sukilimus šiaurės Afrikoje prieš korumpuotus, tačiau civilizuotus ir Vakarams lojalius režimus. Daugelyje tų šalių "arabų revoliucija" iškėlė į vadovaujamus postus islamo radikalus.

Lietuva kol kas yra atokiai nuo tos parako statinės, Artimųjų Rytų ir nuo Šiaurės Afrikos. Tačiau Ukraina, nuo kurios Rusija atplėšė Krymą, kur iki šiol liepsnoja įtampos židiniai, yra gana arti. Ir Lietuva labai daug, daugiau nei kitos Baltijos šalys, įsipareigojusi Ukrainai.

Šiame kontekste reikia ne tik melstis, kad NATO vienybė nepradėtų eižėti, kaip eižėja ES vienybė, bet ir didinti gynybinius pajėgumus (nes jei nesirūpinsime patys ir Dievas nepadės).

Ugdyti pilietinę visuomenę, kuri niekada nekeis laisvės į sotumą ir nuosekliai didinti Lietuvos biudžeto lėšas gynybai.

Specialios pamokos

Paaštrėjus geopolitinei situacijai, jau ne kartą pasigirdo balsų, raginančių aukštosiose mokyklose ir net vidurinio lavinimo įstaigose įvesti karinio rengimo pamokas. Tokios pamokos buvo sovietiniais laikais, mat SSRS rimtai ketino kariauti su kapitalistiniu pasauliu.

Mes su niekuo kariauti nenorime. Deja, Lietuva per maža šalis, kad nulemtų pasaulio raidos tendencijas.

Anaiptol nekurstau rusofobinės isterijos ir tikiu, kad daug iškentusi, pasauliui genialių mokslininkų ir rašytojų davusi rusų tauta nepasiduos imperinius sapnus sapnuojantiems lyderiams.

Tačiau žinome, kas įvyko Ukrainoje. Žinome, kad Rusija Lietuvos pašonėje, Karaliaučiaus srityje, dislokavo puolamąją ginkluotę "Grad". Žinome, kad kaimyninėje Baltarusijoje stovi didžiausia Europoje tankų armija. O Baltarusija – strateginė Rusijos partnerė.

Tai ypač pabrėžė Minsko tėtušis A.Lukašenka pastarojo savo perrinkimo prezidentu metu, 2016-aisiais. Leido suprasti, kad daliniai nesutarimai su Maskva tėra negudri vaidyba ir Rusijos išlaikoma Baltarusija V.Putinui skersai kelio niekada nestos.

Sena taisyklė

Pagaliau, niekas nepanaikino senos taisyklės: nori taikos – ruoškis karui.

Lietuvos valstiečių sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis dar prieš Seimo rinkimus, net ir nenujausdamas tokios pergalės, kokią pasiekė, kalbėjo apie būtinybę atgaivinti karinio rengimo pamokas.

Valdančiąją koaliciją su "valstiečiais" priešakyje užgriuvo daug rūpesčių ir problemų, bet tikėkimės, kad pažado įdiegti karinio rengimo pamokas jie neužmiršo.

Aišku, lengva pasakyti – įdiekime karybos pradmenis. Bet koks konkrečiai būtų tokių mokymų modelis? Dėstyti karinį rengimą vidurinėse, aukštosiose mokyklose ar apimti abi mokymo pakopas?

Niekas nepanaikino senos taisyklės: nori taikos – ruoškis karui.

Manau, vieną karinio rengimo pamoką per savaitę tikslinga skirti vidurinės mokyklos (gimnazijos) abitūros klasėje. Aukštosiose mokyklose sovietų laikais nuo trečio kurso kariniam rengimui būdavo skiriama visa diena per savaitę. Po specialių mokymų pašaukti į armiją absolventai gaudavo jaunesniojo leitenanto laipsnį.

Dabar, manau, užtektų dviejų akademinių valandų. Baigusieji karinio rengimo kursus jaunuoliai įgytų puskarininkio kvalifikaciją.

Lenkų pavyzdys

Ir dar – karinė rengyba susidurtų su sovietų laikais negirdėta lytiškumo problema. Tada viskas buvo aišku: vaikinai mokosi kariauti, merginos – gydyti. Lyčių lygių galimybių laikais toks modelis jau nebūtų tinkamas.

Žinoma, moteris prie tanko vairalazdžių – nelabai girdėtas dalykas, bet moterys snaiperės NATO šalių kariuomenėse – gana įprastas reiškinys.

Šias ir kitas karinio rengimo pamokų detales reikėtų išsamiai aptarti, kad išsikristalizuotų konkreti koncepcija.

Beje, mūsų artimiausi kaimynai lenkai jau dėsto karinį rengimą mokyklose. Tiesa, šių pamokų lankymas neprivalomas, savanoriškas. Tačiau lenkų jaunuoliai jas noriai lanko.

Išbandė du modelius

Lietuva per palyginti trumpą laikotarpį išbandė du gynybos modelius – šauktinių kariuomenę ir savanorių profesionalų ginkluotąsias pajėgas. Abi koncepcijos turi ir pranašumų, ir trūkumų.

Kaip beveik tobulas gynybos politikos modelis dažnai minimas Šveicarijos pavyzdys. Kiekvienas Šveicarijos pilietis, sulaukęs pilnametystės, turi atlikti pareigą tėvynei – išmokti ją ginti ir iki atitinkamo amžiaus reguliariai vykti į mokymus, būti pasirengęs bet kada paimti ginklą į rankas.

Būtent dėl tokios gynybos koncepcijos mažytės Šveicarijos Antrojo pasaulinio karo metais nedrįso pulti net Adolfas Hitleris, nors išdidi kalnų šalis, esanti Europos viduryje, jam painiojosi po kojomis.

Taip, šveicariškas modelis geras, bet jis ne vienintelis. Galėtume imti pavyzdį ir iš Izraelio, valstybės, kuri nuolat yra karinės parengties, kur vienas pagrindinių gynybos politikos akcentų yra visų piliečių suvokimas, kad tik jie patys gali apginti savo tėvynę.

Svarbu suvokimas

Be šito visuotinio suvokimo ir visų piliečių pasiryžimo kovoti nepadės jokie, net rekordiškai padidinti BVP (bendrojo vidaus produkto) procentai šalies gynybai. Tačiau norint kovoti reikia mokėti tai daryti, todėl karinio rengimo pamokos būtų tarpinis kelias, pirmas žingsnis siekiant įtraukti kuo didesnę tautos dalį į visuotinės tėvynės gynybos reikalą.

Ir pradėti reikia nedelsiant. Nes iš galvos neišeina 1939 m. rugsėjo 1 d. "Lietuvos aido" vedamasis straipsnis, kuriame nerimaujama, kad įtampa tarp Lenkijos ir hitlerinės Vokietijos labai padidėjo, bet čia pat buvo nuraminta, kad karo grėsmė veikiausiai praslinks.

Kai laikraščio skaitytojai pamatė šias eilutes, Lenkiją jau siaubė naciai. Todėl ruoškimės gynybai ne rytoj, bet jau šiandien. Visi, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos ar padėties visuomenėje, kiekvienas pagal savo kompetenciją ir galimybių ribas. Tautos pasiryžimas gintis atbaidys nuo mūsų valstybės ne vieną priešą, ruoškimės karui, tuomet nereikės kariauti.