Grįžti prie šaknų

Neseniai Europos Parlamentas davė postūmį trišalėms deryboms dėl NGT atskyrimo nuo GMO ir genominių technologijų taikymo augalų selekcijoje. Pasak Vilniaus Universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro mokslininko, biochemiko dr. Tautvydo Karvelio, NGT nuo GMO Europoje iki šiol iš tiesų nebuvo atskiriamos, o tai komplikavo šių technologijų vystymą ir taikymą ES teritorijoje.

Aiškindamas, kas gi yra tos naujosios genominės technologijos ir kuo jos skiriasi nuo genetiškai modifikuotų organizmų, mokslininkas rekomenduoja grįžti prie augalų selekcijos šaknų. Žemės ūkyje naudojamos augalų rūšys per tūkstančius metų susiformavo būtent selekcijos būdu – buvo atrenkami augalai, kurie turi tam tikras savybes: „Jie auginami, atsirenkami tie, kurie turi norimas ir reikiamas savybes ir taip buvo išvestos kultūros, kurios auginamos maistui“.

„XX amžiuje pastebėta, kad, pavyzdžiui, augalų sėklas paveikus mutagenizuojančiais cheminiais agentais ar jonizuojančia spinduliuote, gaunama didesnė augalų įvairovė selekcijai, ir šis procesas tapo greitesnis“, – aiškina dr. T. Karvelis.

Plečiantis mokslui atsirado metodai, būdai, kaip į augalą įterpti papildomą geną, taip suteikiant jam papildomas savybes, pavyzdžiui, atsparumą ligoms arba atsparumą kenkėjams. Štai čia galima kalbėti apie GMO atsiradimą. Dr. T. Karvelis primena, kad, pagal apibrėžimą, į augalą įterpus svetimą geną, tai jau galima laikyti genetiškai modifikuotu organizmu.

„Jeigu mes prisiminsime mutagenezę, visiškai atsitiktinai įvedame daug mutacijų ir tiesiog vėliau atsirenkame augalą su norimomis savybėmis. Bet kai kalbame apie naująsias genomines technologijas, galime tiksliai tam tikroje vietoje įvesti pakeitimą ir šis procesas gerokai pagreitėja. Mes tai padarome tiksliai ir gauname tokį rezultatą, kokio norime. Svarbu paminėti, kad šie pakeitimai yra nedideli, dažnai gali būti aptinkami gamtoje natūraliai ir, priešingai nei GMO atveju, jokie papildomi genai nėra įterpiami“, – apie pagrindinius GMO ir NGT skirtumus kalba dr. T. Karvelis.

Skirtumai: dr. T. Karvelio aiškinimu, GMO yra gaunami, kai iš vieno organizmo genas yra įterpiamas į kitą, o NGT atveju neįterpiami jokie nauji genai, bet jie pakeičiami taip, kad galiausiai nepavyksta atskirti nuo natūralių. Visa tai būtų galima išgauti ir įprastos selekcijos būdu, tik lėčiau ir brangiau. / Dr. T. Karvelio asmeninio archyvo nuotr.

JAV ir Japonijos lyderystė

Iš tiesų NGT yra gana nauja sfera, todėl ir už ES ribų dar nėra labai plačiai taikoma. Tačiau mokslo bendruomenė siekia platesnio šių technologijų naudojimo. Visai neseniai vartotojams buvo pateikiamos tokiu būdu išvestos švelnesnio nei įprastai skonio garstyčios. „Garstyčių lapai yra labai maistingi, bet turi atsakonį, aitrumą – pasitelkus NGT aitrumas buvo pašalintas. Žmogus gali valgyti garstyčių lapus, nes jos nebus aitrios. Tai yra vienas iš naujesnių JAV produktų, kuriuos galima įsigyti, sukurtų naudojantis NGT“, – pasakoja dr. T. Karvelis.

Anot jo, Japonijos mokslininkai šioje srityje žengia netgi sparčiau – ne tik pomidorams ar kitoms daržovėms suteikia tam tikrų kokybinių savybių, bet ir pritaiko šias technologijas siekdami paspartinti įprastą žuvų augimo laikotarpį.

Dr. T. Karvelis pabrėžia, kad vadinamosios genų žirklės plačiai naudojamos ne tik žemės ūkyje: praėjusių metų pabaigoje jau buvo pristatyti tyrimai ir vaistai, skirti žmonėms, sergantiems pjautuvine anemija. „Genų žirklės labai plačiai taikomos tiek testuojant vaistus, tiek moksliniuose tyrimuose, kad geriau suprastume, kaip vyksta procesai tiek žemės ūkyje, tiek visur, kur tik galėtų būti taikomos šios technologijos“, – akcentuoja jis.

„Žemės ūkyje šitos technologijos turi daug potencialo, nes jos padeda suteikti augalams didesnį atsparumą sausroms, druskingai dirvai, jie gali greičiau augti, užauginti didesnį derlių. Skirtumas nuo ankstesnių metodų, kad genominėmis technologijomis visa tai galima pasiekti daug greičiau ir efektyviau“, – išskiria tyrėjas.

NGT šalininkai akcentuoja, kad šios technologijos prisidėtų prie tvarumo. „Žemės ūkis nėra labai švarus. Kad gautume derlių, pirmiausia reikia jį labai prižiūrėti, yra deginamas kuras, purškiami pesticidai, herbicidai – iš esmės kitaip nelabai ir auginama, nekalbant apie ekologinius ūkius“, – apie ne visai tvarius žemės ūkio sektoriaus įpročius kalba dr. T. Karvelis.

„Galima viską daryti būtent taip, bet galima naudoti ir patobulintus augalus, kurie yra atsparūs juos graužiantiems kenkėjams. Jų nereikia purkšti pesticidais, todėl vien tik šis faktas prisideda prie tvarumo. Galima rinktis augalus, kurie yra atsparūs herbicidams, jų taip pat nereikia tiek daug purkšti, galiausiai galime padidinti auginamo produkto išeigą, jo užauginamus kiekius. Lygiai taip pat galime parinkti, kad vaisiai ar daržovės būtų mažiau kartūs ar labiau saldūs, o gal ilgiau išliktų švieži“, – tęsia jis.

„Pavyzdžiui, pomidorai parduotuvėje dažniausiai yra kieti, bet iš esmės taip padaryta specialiai, kad būtų galima juos transportuoti. Jei iš Portugalijos transportuosime kaimiškus pomidorus, jiems pasiekus Lietuvą iš jų paprasčiausiai nieko nebeliks“, – akcentuoja dr. T. Karvelis.

(Ne)pagrįstas nerimas?

NGT taikymo žemės ūkyje nauda atrodo akivaizdi – mažiau užterštumo, geresnis našumas, kokybiškesnis derlius. Vis tik GMO atveju susiduriama su visuomenės nerimu, tam tikromis stigmomis, esą tokie organizmai gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Tačiau dr. T. Karvelis pabrėžia, kad, nepaisant negatyvaus su GMO klausimais susijusio fono viešosiose diskusijoje, į bendrą kontekstą pažvelgus iš mokslinės perspektyvos, pagrindo nerimui neturėtų būti, nes bent jau kol kas baimes patvirtinančių įrodymų nėra.

Prarandame konkurencingumą ir labai tikėtina, kad naująsias genomines technologijas pirksime iš tų šalių, kurios jas vysto ir gamina tam tikrą produkciją.

„Dėl GMO ryškiausia bendra visuomenės nuostata tikriausiai yra ta, kad tai yra dirbtinis produktas ir, jį vartojant, neva gali kilti kokių nors grėsmių. Bet tai, kaip mes auginame daržoves, vaisius, yra labai toli nuo natūralumo, – sako dr. T. Karvelis. – Pavyzdžiui, jei palygintume, iš ko buvo išvesti kviečiai ir ką turime dabar, pamatytume, kad tai nėra labai natūralu, tai yra selekcininkų darbas. Tas „natūralu“ ar „nenatūralu“ kelia klausimų, reikėtų labai apsibrėžti šias sąvokas. Galbūt nenorintiems vartoti tokių produktų padėtų ženklinimas, žmonės turėtų teisę apsispręsti.“

„Kai kalbame apie genomines technologijas, jau yra pasiūlymas žymėti tokius produktus. Tačiau Japonijoje, JAV NGT taikymas produktuose dabar nėra žymimas. Laikoma, kad genominės technologijos yra santykinai maži pakitimai, kuriuos būtų galima gauti ir kitais tradiciniais būdais, tik tai užtruktų ilgiau. Jei produktas papuola į tokią apibrėžtį, NGT nežymima etiketėse, nėra reglamentuojamas ir tai laikoma natūraliu augalu“, – dėsto tyrėjas.

„Šiuo atveju NGT apskritai yra daug pranašesnės už įprastą selekciją, nes mes patys žinome, ką padarome augalui. Dėl to kol kas įvardyti NGT rizikas netgi būtų labai sunku“, – sako mokslininkas.

Numato panašų scenarijų

Vis dėlto dr. T. Karvelis neabejoja, kad ir NGT atveju formuosis panašios nuomonės, esą tai nenatūralus produktas. „Bus minimos tos pačios rizikos, bet, kaip ir GMO atveju, imant visą mokslinį lauką, jos nėra pagrįstos. Tačiau mes turėtume suprasti žmonių susirūpinimą, juk norime žinoti, ar produktai, kuriuos vartojame, yra saugūs“, – pabrėžia VU tyrėjas.

Kai kurie skeptikai nerimauja, kad NGT naudojimas lemtų genetiškai modifikuoto maisto legalizavimą ES. „Čia reikia grįžti į pradžią ir pirmiausia atskirti GMO ir NGT sąvokas. GMO yra gaunami, kai iš vieno organizmo genas yra įterpiamas į kitą. O NGT atveju neįterpiami jokie nauji genai, – jie pakeičiami taip, kad galiausiai nepavyksta atskirti nuo natūralių, ir visa tai būtų galima sukurti tiesiog įprastos selekcijos būdu“, – sako dr. T. Karvelis.

„Labai reikia naujo reglamentavimo, nes reikia atskirti GMO ir NGT, pabrėžiant, kad šiuo atveju neįterpiami jokie svetimi genai ir nebus taip, kad augale atsiras koks nors bakterijos genas, o tai dažnai nutinka GMO. Jeigu visuomenė suprastų, kas yra NGT, kaip tokie augalai išvedami, tai galbūt keltų mažiau susierzinimo. Tai yra labai maži pakitimai, kurie gali būti sukurti ir selekcijos būdu, bet tiesiog taip yra greičiau ir efektyviau“, – akcentuoja mokslininkas.

NGT atveju bus minimos tos pačios rizikos, bet, kaip ir GMO atveju, imant visą mokslinį lauką, jos nėra pagrįstos. Tačiau mes turėtume suprasti žmonių susirūpinimą, juk norime žinoti, ar produktai, kuriuos vartojame, yra saugūs.

„Turbūt svarbu išskirti ir tai, kad reglamentavimas apskritai yra teisingas kelias, nes tokiu būdu nėra paliekama laisvės savieigai arba netiksliam priskyrimui kokiai nors grupei, kaip kad NGT buvo priskiriama prie GMO. Tokioms technologijoms paprasčiausiai būtų daug sunkiau įsitvirtinti“, – sako jis.

Finansinė išraiška

Neseniai „Alliance for science“ organizacijos pristatyto tarptautinio tyrimo ataskaitoje skaičiuojama, kad ES ekonomikai NGT taikymo draudimas galėtų kainuotų įspūdingas lėšas. Ataskaitoje nagrinėjama, kokią naudą 2020–2040 m. laikotarpiu NGT sukurtų žemės ūkio, žaliavų, cheminių medžiagų, energetikos, sveikatos sektoriuose. Ekspertai pažymi, kad dėl NGT netaikymo ES galėtų patirti iki 300 mlrd. eurų metinių ekonominių alternatyviųjų sąnaudų, o per dešimtmetį ši suma gali išaugti iki 3 trln. eurų.

Dr. T. Karvelis sutinka, kad tokie skaičiavimai nėra laužti iš piršto. Ir toliau draudžiant NGT, nuo pasekmių veikiausiai neišsisuktume. „Pirmiausia, mes nekuriame infrastruktūros ir neplečiame mokslinių tyrimų, tad visa tai liktų Europos pranašumui – tiek žinių, tiek surenkamų mokesčių už parduodamus produktus prasme. Mes tiesiog prarandame konkurencingumą ir labai tikėtina, kad šias technologijas pirksime iš tų šalių, kurios jas vysto ir gamina tam tikrą produkciją“, – aiškina ekspertas.

„Dabar iš esmės Europoje GMO gali būti vartojami, bet jie turi pereiti didelį tai  filtrą, turi būti įrodyta, kad tai yra saugu. Tai trunka labai ilgai ir įmonės vengia tai daryti, nes joms tiesiog neverta. Todėl GMO ES plačiau naudojamas tik gyvuliams šerti, ir tai yra importuojama iš trečiųjų šalių. Atskyrus NGT nuo GMO reglamentacijos, taptų daug patraukliau vystyti šias technologijas ir Europoje, užsiimti tokių augalų auginimu, kartu mažinant priklausomybę nuo kitų šalių“, – pabrėžia jis.

Lūkesčiai ir realybė

Viena iš naujausių SEB banko apklausų rodo, kad pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo manančių, jog būstas per artimiausius metus brangs arba jo kaina nesikeis. Tačiau lūkesčiai nebūtinai materializuojasi realybėje ir statistikoje, sako įmonės „Realdata“ vadovas A. Antanavičius. Daug kas priklauso ir nuo apie lūkesčius pasisakančio asmens: ar jis jau turi nekilnojamojo turto, ar planuoja pirkti pirmąjį būstą. Vis dėlto turintys turto tikriausiai ir yra pirmieji, kurie tikisi NT vertės kilimo.

„Aišku, tą dalį, kuri nori įsigyti pirmąjį arba papildomą būstą, tokios apklausos kartais gali veikti skatinančiai, nes, atsiradus stipriam lūkesčiui, kad kainos didės, paprastai žmonės suskumba priimti sprendimus – jie nenori pavėluoti į nuvažiuojantį traukinį ir rizikuoti ateityje pirkti brangiau“, – sako A. Antanavičius.

Anot eksperto, gerėjantys lūkesčiai neturėtų būti staigmena, nes 2023-ieji buvo prasčiausi pastarųjų kelerių metų kontekste. „Šiemet kaip tik girdime, kad visi blogieji rodikliai gerėja. EURIBOR tarpbankinės palūkanų normos turėtų sumažėti – nors tam nėra garantijos, bet tai geras ženklas. Kyla atlyginimai, nežymiai, bet auga ir ekonomika. Visi rodikliai duoda teigiamą impulsą, natūralu, kad ir žmonės pradeda mąstyti, jog tikriausiai didelė krizė neįvyko, stipraus kainų kritimo nebuvo“, – dėsto jis.

Be to, paskolas šiuo metu gauti bandantys asmenys jau mato pokyčių bankų veikloje: nors EURIBOR vis dar nemažėja, atsirado pastebėjimų, kad bankai patys ėmė mažinti savo palūkanų normas. Prieš metus ar kelerius bene žemiausia riba buvo laikomi 2 proc., šiandien bankuose vidurkis gali siekti ir 1,6 proc., ir 1,42 proc.

A. Antanavičius sako, kad tokie pastebėjimai tikrai nelaužti iš piršto. „Prieš pradedant kilti EURIBOR, manęs klausdavo, kaip tai gali paveikti rinką. Tuo metu ramiai žiūrėjau į situaciją būtent dėl to, kad EURIBOR kilimas yra tik viena dedamoji, visada pabrėždavau, kad bankai savo arsenale turi papildomą kozirį, tuo metu buvusias apie 2 proc. maržas. Vadinasi, rinkai pradėjus stipriai jausti EURIBOR kilimą, bankai visada turėjo galimybę kažkiek mažinti maržą, kompensuoti EURIBOR išaugimą ir taip pagerinti sąlygas paskolų gavėjams“, – aiškina NT rinkos ekspertas.

„Tai yra mini kontrolė bankų pusėje, kuri bent jau man leido ramiau žiūrėti į rinką ir viltis, kad EURIBOR kilimo faktas neturėtų labai didelių griaunamųjų efektų. Atrodo, kad taip ir įvyko: pakilus EURIBOR, bankai stebėjo situaciją, rinka krito į seniai matytas žemumas, aktyvumas stipriai sulėtėjo, prasidėjo šiokios tokios kainų korekcijos. Bankai sureagavo į tai, natūraliai pradėjo mažinti savo maržų dalį, o tai lėmė, kad nauji paskolų gavėjai galėjo kažkiek pigiau pasiskolinti ir susumavus svoris ir įsipareigojimai nebebuvo tokie dideli, kaip esant ankstesnėms maržoms“, – teigia A. Antanavičius

„Tai šiek tiek paskatino paskolų rinką, atitinkamai įnešė šiek tiek gyvybingumo į sandorių statistiką ir matome, kad tai būsto rinkai leido išlaikyti stabilią apimtį ir kainas“, – priduria jis.

Padėtis: pasak A. Antanavičiaus, kol kas sandorių apimtis yra nedidelė, bet pakankama, kad NT rinkoje išsilaikytų stabilios kainos. / I. Gelūno / BNS nuotr.

Tikslas – augimo kryptis

Jei žiūrėtume į platesnį paveikslą, kainų lygis įvairiuose segmentuose pastaraisiais metais nesumažėjo tiek, kiek krintant infliacijai buvo tikimasi. Tad ar galima tikėtis, kad NT kainos apskritai dar kada nors kris?

„Niekada negali žinoti, kas laukia ateityje, – atsako A. Antanavičius. – Vis dėlto manau, kad būsto kainų kritimą reikėtų sieti su labai didele krize, netikėtų įvykių grandine, kaip buvo 2008–2009 m. Tokiame kontekste kainų kritimas yra įmanomas – kai įsivyrauja panika rinkose, bankai nebeskolina ir vyksta įvairūs kiti ekonomikai nenaudingi procesai. Centriniai bankai stengiasi viso to išvengti, valdžia visose valstybėse taip pat bando to išvengti. Mes matome, kokių priemonių ir per pandemiją buvo imtasi, kad tik neįvyktų ekonomikos krizė.“

Eksperto teigimu, pastaruoju metu vis tik pavyksta išspręsti daugumą problemų, atsakingos institucijos priima sprendimus, kurie leidžia palaikyti ekonomiką ir NT rinką. „Mano vertinimu, visa ekonomikos ekosistema yra pastatyta ant to, kad rinkos, įskaitant ir NT rinką, turi išlaikyti augimo kryptį. Vadinasi, kainų kilimas – galbūt ne toks didelis, koks buvo 2021 m., bet nuoseklus – kartu su infliacija, ekonomikos augimu greičiausiai yra siekiamybė“, – požiūriu dalijasi jis.

Tie, kas yra galios pozicijoje, valdo ekonomikas ir valstybes, siekia, kad augtų ekonomika ir kartu būsto kainos, nes visa tai skatina naujas investicijas, statybas, paskolų išdavimą ir kitus reiškinius. „Tikėtina, kad būsto kainos greičiausiai išlaikys tą kryptį, kurią Vakarų pasaulyje ir pas mus taip pat matome ilgą laiką, tai yra augimo kryptis. Kainų kritimo kryptis greičiausiai yra nepageidautina, todėl mažai tikėtina. Manau, kad žmonėms reikėtų susitaikyti su tuo, kad yra vienos krypties eismas ir ta kryptis yra į kainų kilimo pusę“, – konstatuoja A. Antanavičius.

Nuosaikios prognozės

Vis dėlto NT rinka Lietuvoje gyvuoja santūrių nuotaikų fone. Kol kas sandorių apimtis yra nedidelė, bet pakankama, kad rinkoje išsilaikytų stabilios kainos. „Jeigu sandorių apimtis dar labiau mažėtų negu dabar, būtų galima kalbėti apie kainų korekcijas, pakritimus. Galbūt tai labiau aktualu namų rinkai, kur susumavus vyrauja brangesni ir paskolų sąlygų pablogėjimui jautresni pirkiniai. Kalbant apie butus, kovo statistika, palyginti su vasario, jau yra gerėjanti, tačiau čia prisideda ir sezoniškumo niuansai“, – pasakoja A. Antanavičius.

Šių metų kovo mėnesį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, didžiuosiuose Lietuvos miestuose fiksuojama 5–6 proc. mažiau sandorių. „Galime sakyti, kad praėjusieji metai ne visais atvejais buvo patys prasčiausi, gali būti, kad šiemet bus mažiau sandorių. Vis dėlto iš trijų mėnesių spręsti apie visus būsimus metus yra sudėtinga, ypač jei horizonte matome EURIBOR mažėjimą, o tai gali konvertuotis į geresnes būsto paskolų išdavimo sąlygas ir didesnį aktyvumą antrojoje metų pusėje“, – dėsto NT rinkos ekspertas.

Žvelgiant istoriškai, šis sausis ir vasaris buvo vieni prastesnių mėnesių, tačiau kovas – gerokai šviesesnis, ypač pirminės būsto rinkos segmente. Kovą daugiausia naujų objektų buvo statoma ir parduota Vilniuje, sudaryta ir daugiau susitarimų dėl planų parduoti kai kur dar statomus būstus.

„Matyti, kad nėra taip, kaip kažkas galbūt bando pavaizduoti, jog Lietuvoje niekas nebeperka ir bėga iš Lietuvos, perka užsienyje. Yra tikinčių vietine rinka, perkančių būstus. Didžiuosiuose miestuose antrinės rinkos tendencijos irgi išlieka panašios“, – sako A. Antanavičius.

Tose rinkose, kur dairomasi būsto, investuoja visa Europa, todėl ir konkurencija yra gana aukšta, ir grąža – standartinio dydžio. Be to, reikia įvertinti papildomas išlaidas.

Jis prognozuoja, kad 2024-uosius pabaigsime panašia statistika, kaip ir pernai, gal netgi šiek tiek palankesne: „Bus nežymus sandorių augimas, nežymus suaktyvėjimas ir tai greičiausiai bus dar vieni stabilių kainų metai. Augant žmonių pajamoms ir pamažėjus palūkanoms, šiais metais įperkamumas turėtų pagerėti. Didėjant įperkamumui ir esant nors ir nedideliam, bet pakankamam sandorių skaičiui, galima rasti dar daugiau argumentų, kad kainų mažėjimo būtų sunku tikėtis.“

„Aišku, visada yra karo faktorius, didysis nežinomasis, ir čia mes nieko negalime padaryti. Belieka tikėtis, kad atsakingos institucijos šiuo klausimu dirba, NATO taip pat neleis įvykti disonansams, – viskas turėtų būti gerai“, – pozityvų toną išlaiko analitikas.

Burbulas ar gera investicija?

Su įtempta geopolitine situacija neretai siejamos būsto paieškos būtent už Lietuvos ribų. Pasak A. Antanavičiaus, niekas šalyje neregistruoja lietuvių sandorių už Lietuvos ribų, oficialiai ir objektyviai to vertinti lyg ir nėra galimybių. Galima spręsti tik iš rinkos stebėsenos, iš klausimų, kuriuos užduoda klientai, iš apibendrinimų, ko jie ieško.

„Matyti, kad aktyvumas šitame fronte padidėjęs, daugiau brokerių dirba užsienio rinkose ir jie yra labiau matomi, daugiau skelbia apie savo paslaugas. Jeigu jie ten dirba, tikėtina, kad pavyksta parduoti, nes kitaip greičiausiai grįžtų į Lietuvą“, – pastebi A. Antanavičius.

Tarpininkų suaktyvėjimas užsienio rinkose taip pat matomas. „Yra pavyzdžių, kas nusipirko turto už Lietuvos ribų dėl to, kad prasidėjo karas ir ieškojo, kur, esant reikalui, būtų galima išvykti. Tokių atvejų tikrai yra daugiau negu anksčiau, bet statistikos neturime, negalime tiksliai pasakyti“, – tęsia jis.

Tačiau NT rinkos ekspertas išskiria, kad perkant būstą užsienyje dėl didesnio pelningumo tikslų nereikėtų apsigauti, nes juk nėra taip, kad lietuvių žvalgomos rinkos neatrastos kitų šalių pirkėjų.

„Tose rinkose, kur dairomasi būsto, investuoja visa Europa, todėl ir konkurencija gana aukšta, ir grąža – standartinio dydžio. Be to, reikia įvertinti papildomas išlaidas. Dažnai ten didesni nekilnojamojo turto, sandorių mokesčiai, įvairūs užsieniečiams tikrai nepalengvinti procesai įsigyjant turto. Išlaidų greičiausiai daugiau, priežiūra brangesnė, kelionė iki savo turto dažnai sudėtingesnė ir brangesnė, todėl, matematiškai vertinant, stebuklingos grąžos nėra“, – vertina jis.

„Tačiau yra kitas argumentas – ne visada matematinė grąža yra esminis faktorius. Kai atsiranda rizikos, išgyvenimo baimės faktorius, žmonės, ieškodami komforto, vertina kitus dalykus. Į tai žiūrimą ir kaip į galimybę turėti turto užsienyje, patiems atostogauti, galbūt išnuomoti, o esant poreikiui ir prisiglausti, išvykus iš Lietuvos“, – tęsia A. Antanavičius.

„Manau, kad, visa tai sudėjus, tokie sprendimai neblogi. Džiaugiamės, kad pas mus investuoja užsieniečiai. Mes irgi galime būti tie užsieniečiai, kurie kažkur kitur investuoja“, – sako įmonės „Realdata“  vadovas.

Pasiruošę dekarbonizacijai

Artėjant ES rinkimams spėliojama, kur link judės Europa. Ar, siekdama taikos, klestėjimo ir savo piliečių saugumo, ateinančius penkerius metus ES gali sau leisti priklausomybę nuo trečiųjų šalių dėl svarbių švarių technologijų, būtinų pereinant prie klimatui neutralios ekonomikos?

Įsivaizduokime nikelį, litį, juodųjų metalų laužą, plieną, atsinaujinančius energijos šaltinius, žaliąjį vandenilį, baterijas, elektrines transporto priemones, aukštųjų technologijų mašinas, gynybos ir medicinos įrangą, transporto ir energetikos infrastruktūrą. Nors ir skirtingi, visi šie elementai yra labai svarbūs tvarios ekonomikos veikėjai.

Europos plieno asociacijos (EUROFER) konferencijoje apie šiai pramonės šakai kylančius iššūkius diskutavo aukšto lygio ES atstovai ir politikos formuotojai, kuriems pavesta pramonės politiką suderinti su žaliuoju perėjimu. Į diskusiją įsijungė ir verslo lyderiai, ir mokslininkai.

Pramonė – kiekvienos ekonomikos stuburas, bet pastarosios krizės parodė, kad ES stuburas yra pažeidžiamas. 2023-ieji buvo blogiausi iš kada nors registruotų metų neapdoroto plieno gamybai – palyginti su 2022 m., jos kiekiai krito 7 proc. Konferencijoje susirinkę ekspertai teigė, kad statistika šiame sektoriuje atrodo prasčiau nei 2008-ųjų pasaulinės finansinės krizės metu. Nepalankios tendencijos fiksuotos ir kituose Europos sunkiosios pramonės sektoriuose: pagrindinių cheminių medžiagų gamyba praėjusiais metais krito 8 proc., naftos chemijos produktų – 10 proc., cemento – 1 proc., elektros gamyba sumažėjo 5 proc.

Balansas: M. Šefčovičius tikina, kad artimiausiu metu laukia intensyvios diskusijos dėl Europos žaliosios tranzicijos trajektorijos, o svarbiausias klausimas – kaip pasiekti neutralumą klimatui, neprarandant pramonės konkurencingumo. / J.-F. Badiaso / AP nuotr.

EUROFER prezidentas ir „Tata steel“ Europos valdybos pirmininkas iš Nyderlandų Henrikas Adamas pirmiausia pabrėžė, kad plieno sektoriaus atstovai yra pasirengę dekarbonizuoti savo pramonę. „Gimiau vienoje iš Europos teritorijų, kur plieno pramonė egzistuoja tiek ilgai, kiek tik aš prisimenu. Nepaisant to, neįsivaizduoju, kaip mes galėtume eiti į priekį be dekarbonizuotos ir neindustrializuotos Europos. Mūsų produktai žinomi visame pasaulyje, mūsų technologija buvo ir yra lyderiaujanti daugybėje sričių“, – konferencijoje kalbėjo jis.

Daugelyje sričių žalioji tranzicija nebūtų įmanoma be plieno – jis reikalingas ir elektromobilių, ir įvairių transformatorių, ir atsinaujinančios energetikos komponentų gamyboje. Europos plieno pramonė nėra vienintelė, kuri pastarąjį dešimtmetį lėtėja, o situaciją pakeitė Kinijos ir kitų trečiųjų šalių aktyvus įsitraukimas į ekonomines varžybas. Tai, pasak H. Adamo, suponavo, kad vis sudėtingiau tampa eksportuoti europietišką plieną už ES ribų. Jis akcentavo, kad norint dekarbonizacijos, būtina išsaugoti sąžiningos prekybos principus.

Pripažino trūkumus

2023 m. Europos Komisija (EK) pristatė žaliojo kurso pramonės planą, kurio tikslas – padidinti ES gamybos pajėgumus technologijų ir pramonės sektoriuose, šią plėtrą pritaikant prie žaliojo kurso tikslų. Už žaliąjį susitarimą atsakingas EK viceprezidentas Marošas Šefčovičius tikino, kad artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais laukia intensyvios diskusijos dėl Europos žaliosios tranzicijos ateities trajektorijos. Pasak jo, svarbiausias klausimas – kaip pasiekti neutralumą klimatui, neprarandant pramonės konkurencingumo, ir kaip tai padaryti socialiai atsakingu ir įtraukiu būdu.

Pastaraisiais mėnesiais jis kartu su EK prezidente Ursula von der Leyen vedė diskusijas su pramonės ir socialiniais partneriais. Pasak M. Šefčovičiaus, jis sulaukė verslo atstovų patikinimų, kad jie yra nusiteikę realioms permainoms.

Kas iš esmės pasikeitė per 13–14 metų? Niekas. Vis dar neturime retųjų mineralų kasyklos, vis dar neturime ličio kasyklos, vis dar neturime ličio perdirbimo gamyklos.

Europos Parlamento (EP) Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pirmininkas Cristian-Silviu Busoi mano, kad reikėtų atskiro pramonės susitarimo, kuris padėtų laikytis žaliojo susitarimo – didesnio dėmesio tam reikalauja patys pramonės atstovai.

„Jie turi technologinius sprendimus, bet jiems reikia paramos, kitaip tai bus labai brangu ir susidursime su rizika pamatyti savo pramonę mažinant gamybą arba persikeliančią už ES ribų“, – teigė europarlamentaras.

„Tikiu, kad po rinkimų matysime daugiau pragmatizmo, pasikeis politinė scena. Matau, kad politinė šeima, kuriai priklausau, Europos Liaudies Partija (ELP), yra labiau susikoncentravusi į pramonę. Nors visada skyrėme jai dėmesio, bet dabar geriau suprantame iššūkius ir poreikį šiek tiek refokusuoti mūsų dėmesį pramonės link“, – sakė C.-S. Busoi.

Jo teigimu, kadenciją baigiantys įstatymų leidėjai dėl pramonės nepadarė tiek, kiek galėjo. Šio mandato metu atsirado daug ribojimų, kurie, nors ir yra reikalingi, tačiau ne visada 100 proc. įgyvendinami. „Tik JAV priėmus infliacijos mažinimo aktą ir įvertinus, ką daro Kinija, kad palaikytų savo šalyje kuriamas kai kuriais atvejais net žalesnes technologijas nei europietiškos, supratome tikruosius ES pramonės poreikius. Tikiuosi, kad kitą kadenciją mums seksis geriau“, – neslėpė EP narys.

Vizijos prieš realybę

Nors jau išleisti su žaliuoju kursu susieti rinkos teisės aktai, ES vis dar nėra visiškai išsivadavusi nuo energijos išteklių kainų svyravimų, kai kurių pramonei reikalingų žaliavų ar infrastruktūros trūkumo. Ar šis kontekstas nekeičia ambicingų planų?

EK Klimato politikos generalinio direktorato vadovas Kurtas Vandenberghe’as atsako, kad Europa yra numatytame kelyje, ji mažina emisijas. „Naujausi ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) duomenys rodo, kad nuo 2005 m. sektoriuose, kuriuos dengia ATLPS, sumažinome emisijas 47 proc. Per 10 metų ATLPS davė daugiau nei 175 mlrd. eurų pajamų, kurios sugrįžo ES šalims narėms. Šie ištekliai turi būti panaudoti pramonės dekarbonizacijai paremti“, – aiškino K. Vandenberghe’as.

„Kai žiūriu į skaičius, matau, kad nedarbas yra istorinėse žemumose, o prekybos perviršis yra istorinėse aukštumose. Sausį Eurostatas skelbė, kad prekybos perviršis yra didžiausias nuo 2002 m., vadinasi, esame teisingame kelyje. Bet tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti“, – teigė EK atstovas.

Pramonininkai suka galvas, kaip pasiekti užsibrėžtų klimato tikslų iki 2030-ųjų, tačiau K. Vandenberghe’as akcentuoja, kad dėl neutralumo klimatui buvo sutarta Europos klimato įstatyme, o neutralumą klimatui pasiekti numatyta iki 2050 m. „Dabar diskutuojama, kaip ekonomiškiausiu būdu tai įgyvendinsime nuo 2030-ųjų iki 2050-ųjų, žinant, kad mes jau turime sistemą, kuriai nieko nereikia, gal tik kai ką pataisyti ir pareguliuoti, jei matytume, kad yra reguliacinių neatitikimų“, – kalbėjo jis.

Pasak jo, šiuo metu koncentruojamasi į investicijų darbotvarkę: „Net jei nebūtų klimato darbotvarkės, dekarbonizacijos poreikio, mums reikėtų investuoti, nes, pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), Kinija investuoja dvigubai daugiau nei Europa. Todėl turime modernizuoti savo ekonomiką.“

„Kai 2019 m. išleidome žaliąjį susitarimą, buvome ant populiarios bangos, visa visuomenė norėjo daugiau veiksmų dėl klimato kaitos, bet tada pasaulyje buvome vieni, niekas mumis nesekė. Dabar, po penkerių metų, matome, kad JAV ir Kinija gali mus aplenkti. Sutinku su C.-S. Busoi, kad JAV infliacijos mažinimo aktas mums buvo kaip žadintuvas. Jei ne jis, mes neturėtume viso šio būtino dėmesio dėl konkurencijos ir tikrosios pramonės strategijos“, – teigė K. Vandenberghe’as.

„Kai galvojame apie klimatą, turime galvoti ir apie pramonę“, – akcentavo jis.

Perspektyvos: pasak EUROFER atstovų, ES plieno pramonės gigantai puikiai supranta, kad be dekarbonizacijos nebus jokios plėtros. / J. Tacko / Imago nuotr.

(Ne)įgyvendinamas šedevras?

EUROFER viceprezidentas ir nerūdijančio plieno milžinės „Aperam“ vadovas Timoteo di Maulo pastebėjo, kad visos pusės diskusijoje lyg ir kalba teisingai, tačiau nerūdijančio plieno industrija vis tiek išgyvena sunkumus, nes tarp plano įgyvendinimo grandžių yra spragų. „Jos yra tokios didelės, kad parodo labai aiškų tempų skirtumą tarp veikėjų. Naudoju situaciją apibūdinančią metaforą: mes žaidžiame europietišką futbolą su žmonėmis, kurie žaidžia amerikietišką futbolą. Tai yra absoliučiai skirtingi žaidimai“, – taip padėtį mato T. di Maulo.

„Jei kalbėtume apie pasitikėjimą, ar visuomenei gali atrodyti verta investuoti į pramonę, jei, nepaisant to, kad ji gamina žaliausią produktą pasaulyje, jis nebūtinai yra perkamas?“, – retoriškai klausė jis.

T. di Maulo pabrėžė, kad verslui trūksta aiškumo, kurią kryptį ES palaiko besąlygiškai, ir nuoseklumo, be to, pramonei reikia greitų sprendimų ir jų laikymosi, o ne nuolatinių permainų. „Jūs turite fantastišką žaliąjį susitarimą – be pramonės jis yra tobulas. Turizmui, gidams, restoranams, muziejams visa tai yra tobula“, – padėtį šiek tiek šaržuoja ES plieno industrijos atstovas.

Naudoju situaciją apibūdinančią metaforą: mes žaidžiame europietišką futbolą su žmonėmis, kurie žaidžia amerikietišką futbolą. Tai yra absoliučiai skirtingi žaidimai.

Liuveno katalikiškojo universiteto tvarių metalų ir mineralų instituto direktorius, tyrėjas Peteris Tomas Jonesas sako, kad iš tiesų situacija yra nedviprasmiška. „Tai yra vienas iš pamatinių pasirinkimų, su kuriais dabar susiduriame Europoje: ar mes norime tapti pramonės muziejumi, ar ne. Manau, kad esame teisingame kelyje, jei norime tapti tokiu muziejumi“, – kritikos negailėjo jis.

P. T. Jonesas kritinių žaliavų problematika domisi nuo 2010 m. Pasak jo, nuo to laiko pasirodė ne vienas EK kritinių žaliavų sąrašas. „Man atrodo, kad neseniai pasirodė jau penktasis. Ir kas iš esmės pasikeitė per tuos 13–14 metų? Niekas. Vis dar neturime retųjų mineralų kasyklos, vis dar neturime ličio kasyklos, vis dar neturime ličio perdirbimo gamyklos, vis dar reikia 15,6 metų, kad atidarytume naują kasyklą Europoje. Kinija tai padarė greičiau nei per metus – ličio perdirbimo gamyklą ji pastatė greičiau, nei mes galime pastatyti namą“, – dėstė P. T. Jonesas.

„Nesuklyskite, pats priklausau Žaliųjų partijai, esu žalesnis už bet kurį esantį šioje auditorijoje, už klimato kaitą kovoju labai seniai, bet manau, kad mums reikia nustoti būti naiviems, nes mes esame labai naivūs, – teigė mokslininkas. – Kai žiūri į kritinių žaliavų aktą, kyla mintis: gerai, turime gražų dokumentą, kuris buvo labai greitai sukurtas, mažiau nei per metus – tai yra pasaulinis Europos rekordas. Bet mes turime įgyvendinti šį dokumentą, ir kai kalbuosi su žmonėmis iš kompanijų, matau, kad jie tikrai nerimauja, kad jų strateginiai projektai, kuriuos jie dabar turi pristatyti EK, grįžus į ES šalis nares susidurs su ta pačia problema.“

P. T. Jonesas baiminasi, kad naujasis ES mandatas neatneš tų vėjų, kurių tikisi pramonė, nes ateinančiais metais didelis dėmesys bus skiriamas migracijai ir kariniams iššūkiams. Gali būti ir taip, kad klimato kaita bus šiek tiek primiršta. „Tikrai nerimauju, kas nutiks po kitų ES rinkimų, tikrai nerimauju dėl kritinių žaliavų akto įgyvendinimo, nes popieriuje jis atrodo puikiai, kaip tekstas jis yra šedevras, ir jei tikrai įgyvendintume tai, kas jame parašyta, tikrai galėtume išspręsti Europos problemą“, – sakė Liuveno katalikiškojo universiteto tyrėjas.

Jis įsitikinęs: norint išspręsti plieno pramonės problemas, reikia, kad kritiškai reikalingos žaliavos būtų Europoje, tačiau kol kas jos yra už bloko sienų.

Diskusijos dėl prastovų

Rudenį tekstilininkai ruošėsi sunkiai žiemai, bet tikėjosi pagyvėjimo pavasarį. Pasak Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinės direktorės Gytės Bėkštienės, pavasarinės prognozės neišsipildė, tekstilės rinkoje palengvėjimo nėra. „Tam didelę įtaką turi geopolitinė situacija, darbo jėgos trūkumas ir darbo jėgos kainos augimas. Rūpesčiai išlieka tokie patys, kokie buvo“, – teigia ji.

Dėl mažėjančių eksporto apimčių daliai tekstilės pramonės įmonių vis dar tenka darbuotojus išleisti į prastovas. Verslo netenkina prastovų apmokėjimo tvarka, šis klausimas sprendžiamas jau ne pirmame Trišalės tarybos posėdyje, pasakoja LATIA generalinė direktorė. Tekstilininkai siekia, kad Vyriausybė nustatytų procentinę kompensavimo išraišką darbuotojui už prastovas. Tai esą būtų naudinga visiems sektoriams, ne tik tekstilės.

LATIA prašo Darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo, kuris būtų orientuotas į mėnesio prastovų skaičiaus sumavimą. „Už pirmą prastovos dieną būtų mokama 100 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio (VDU), už antrą ir trečią prastovos dienas – 2/3 darbuotojo VDU ir 40 proc. darbuotojo VDU nuo ketvirtos prastovos dienos. Tačiau 47 straipsnis buvo atmestas“, – pasakoja G. Bėkštienė.

Prie prastovų problemos prisideda užsienio klientų pasitraukimas iš Lietuvos. Su užsienio rinkomis dirbančios siuvimo paslaugų teikimo įmonės „Abtex“ direktorė Rima Salatkienė sako, kad ne visi klientai pakėlė pastaraisiais metais Lietuvoje kone dvigubai kilusias kainas, jiems teko rinktis pigesnes šalis, pavyzdžiui, Rumuniją, Bulgariją.

„Tekstilės pramonė visame pasaulyje susiduria su iššūkiais, nes mažėja užsakymų. Nežinau, ar tai yra gerai, ar blogai, bet šita pramonė turi transformuotis dėl ekologijos, dėl per didelių gamybos apimčių: yra atvejų, kai žmonės visko nenuperka ir išmetami nauji drabužiai. Tai, tikriausiai, normalus procesas ir per kažkiek laiko tai turės išsigryninti ir nusistovėti“, – pripažįsta įvairiems mados ženklams ir dizaineriams Europoje modelius ruošiančios įmonės vadovė.

Lietuvos gamintojams sunku ne tik dėl mažėjančių užsakymų, bet ir dėl šalyje žymiai pakilusios minimalios mėnesinės algos (MMA). Atitinkamai augo ir kiti atlyginimai, o tai dar labiau veikia kainų didėjimą. „Tekstilė, ypač siuvimas, yra rankų darbas. Automatų dar nedaug išrasta. Be to, jei vieno modelio gamini po 50–100 vienetų – apie kokius automatus galime kalbėti“, – išskiria R. Salatkienė

„Tiesa, užklausų yra daug, bet kiek klientų toliau norės Lietuvoje gaminti gaminius, nežinau. Labai daug ką atbaido kainos, dabar mes net nesiimame nieko gaminti, kol nepaskaičiuojame preliminarios kainos, o klientas toliau sprendžia, ar jis lieka, ar nelieka. Bulgarija, Rumunija tikrai pasiūlo mažesnes kainas, jos tuos užsakymus ir perima“, – dalijasi ji.

Tendencija: N. Pileičikienė tikina, kad susidomėjimas siuvėjo profesija kasmet stabiliai po truputį auga, tačiau dažniausiai ją renkasi žmonės, kurie nori puošti save ir kitus, kurti išsvajotą prekės ženklą ir individualų verslą – darbas gamyklose nėra mokinių prioritetinis pasirinkimas. / Karaliaus Mindaugo PMC nuotr.

Prisidėjo ir prastas derlius

„A Grupės“ generalinis direktorius Virginijus Vizbaras pasakoja, kad ir ši įmonė patiria sunkumų, nes specializuojasi natūralaus pluošto lino kategorijoje, o linų verpalų kaina pakilo 30 proc. „Daug kitų kainų stabilizavosi, tačiau kilo ir atlyginimai, ir žaliavos kaina. 2023 m. buvo labai prastas derlius, Prancūzijoje, Belgijoje buvo sausros, pluošto mažai, kaina kilo nežmoniškai, vertinant bendrą situaciją, pirkimai stipriai sustojo. Visiems tekstilininkams, kurie dirba su linu, labai sunku suvaldyti tas žirkles, nes už produktą negali paprašyti tiek, kiek rinka nepasiruošusi mokėti“, – teigia V. Vizbaras.

Tačiau didesnių darbuotojų atleidimų per pastaruosius kelerius krizinius metus įmonei pavyko išvengti. Šiandien joje dirba 50 darbuotojų, jų netrūksta, nes, kaip sako V. Vizbaras, teko sumažinti apsisukimus: „Dirbame vieną pamainą vietoje dviejų. Pagaminame mažiau, nes atsižvelgiame į tai, kad paklausa rinkoje yra kritusi.“

„A Grupė“ Lietuvoje parduoda apie 20 proc. savo produkcijos, likusią jos dalį perka Skandinavijos, Vakarų Europos šalys, kai kurios labiau egzotiškos rinkos, pavyzdžiui, Čilė ar Pietų Korėja. „Tačiau užsienio rinkos daro didžiulį spaudimą, kad kaina negali kilti, o ją vien dėl žaliavos kainos kilimo nori ar nenori reikia kelti. Dalis užsakymų todėl ir atkrenta“, – sako V. Vizbaras.

Ne tik užsieniečiai, bet ir dažnas lietuvis pabrėžia, kad vietinė tekstilininkų produkcija – labai brangi. „Logiška, kad yra tokia situacija, nes vos ne pusę kainos – 40 proc. – sudaro darbuotojų darbo užmokestis. Natūralu, kad mūsų darbo jėga yra brangesnė negu Bulgarijoje, Rumunijoje ar Turkijoje. Užtenka palyginti Lietuvos ir išvardintų šalių MMA“, – akcentuoja G. Bėkštienė.

„Žmonės sako, kad labai mažus atlyginimus mokame, bet jeigu Bangladeše moka tik dešimtadalį to, ką čia mokame, tai žinoma, kad jų tekstilė yra pigesnė – tokia ir konkurencija“, – LATIA generalinei direktorei antrina V. Vizbaras.

„Su Azijos gamintojais konkuruoti sunku, o rinka yra globali, tad konkuruojame visame pasaulyje visi vienodai. Atlyginimai kyla, mūsų energetika irgi banguoja, todėl mūsų konkurencingumas mažėja. Galime konkuruoti tik technologijomis ir inovacijomis, kažkiek dar ir savo kolekcijomis, dizainais. Padeda ir logistika, kadangi esame Europoje. Nedideliems tinklams, dizaineriams esame patrauklūs tuo, kad operatyviai ir kokybiškai atliekame savo darbą“, – sako jis.

Užsienio rinkos daro didžiulį spaudimą, kad kaina negali kilti, o ją vien dėl žaliavos kainos kilimo nori ar nenori reikia kelti. Dalis užsakymų todėl ir atkrenta.

Muitų problema

G. Bėkštienės teigimu, jei kalbėtume apie platesnį paveikslą, pasaulį greitosios mados produktais užvertusios Azijos šalys nėra vienintelė rinkos problema. Tai esą daugiau susiję su muitų nelygiavertiškumu. „Pavyzdžiui, ES šalys apskritai negali objektyviai konkuruoti su trečiųjų šalių įvežama produkcija į ES. Šios produkcijos kokybę nulemia kaina“, – sako LATIA generalinė direktorė.

„Didieji prekės ženklai įsiveža pigią produkciją dėl tarpusavio konkurencijos, bet visi suprantame, kad tai yra žalinga visai ES, nes užribyje lieka vidaus ekonomika ir vidaus produkcija, – dėsto ji. – Iš to kyla begalė kitų kertinių faktorių ir ES reglamentų, tokių kaip Žalioji kryptis, jau minėti muitai, kurie yra lengvatiniai ir itin maži kai kurioms trečiosioms šalims.“

Lietuvos tekstilės pramonė jaučia pasaulinės greitosios mados poveikį, tačiau konkuruoti su ja niekada nesiekė. „Kol kas konkuruojame, nes imamės mažų, technologiškai sudėtingų užsakymų, esame lankstesni. Mūsų darbo kultūra aukšta, bet negalima sakyti, kad Azijoje jos nėra – esu mačiusi tokios aukštos kokybės gaminių, kad mūsų lietuvaičiams iki tokios kokybės dar reikėtų labai stipriai padirbėti“, – teigia R. Salatkienė.

„Be to, jei kalbame apie ekologiją, kuro sunaudojimą, užterštumą, privalumas, kad patys esame Europoje – kur kas lengviau gaminius atsigabenti iš Lietuvos, nei tai daryti iš Kinijos ar kitų Azijos rinkų. Vieni iš pagrindinių mūsų klientų, pavyzdžiui, skandinavai, reikalauja įvairių sertifikatų, įrodymų, kad žaliava yra europinė“, – pasakoja ji.

Verslininkės įsitikinimu, didžioji Europos bėda, kad labai daug produkcijos, o taip pat ir žaliavų gamybos atiduota Tolimiesiems Rytams: „Galutinės operacijos įvyksta čia, bet tokiu atveju jau nebegali išduoti sertifikato, kad tai yra europinė kilmė, o kuo toliau, tuo labiau reikalaujama tokių įrodymų. Prekių ženklai, kurie yra socialiai atsakingi, galvoja apie planetos ateitį, sutinka mokėti ir šiek tiek daugiau, bet turėti europinės kilmės žaliavas.“

Pasak R. Salatkienės, europietis šiandien linkęs rinktis kokybišką drabužį, kurį ilgai dėvės. Žinoma, kokybė kainuoja, todėl Lietuvoje kuriamą produkciją perka klientai iš tokių šalių, kurios yra pajėgios mokėti daugiau: Skandinavijos, Belgijos, Olandijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ar net JAV ir Japonijos.

Situacija: G. Bėkštienė teigia, kad brangi lietuviška tekstilės produkcija neturėtų stebinti, nes 40 proc. jos kainos sudaro darbuotojų darbo užmokestis, kuris šalyje sparčiai kyla. / J. Kalinsko / BNS nuotr.

Prarado prestižą?

Tačiau kokybiški drabužiai negimsta be siuvėjų rankų. Jei vienoje svarstyklių pusėje rikiuojasi prastovų, atleidimų, užsakymų mažėjimo problemos, kitoje atsiduria siuvėjų trūkumas.

Pasak R. Salatkienės, per 30 metų ši profesija labai stipriai nuvertėjo. „Anksčiau siuvėjos profesija buvo gera, prisimenu, kad į profesinę mokyklą stodavo merginos, kurios mokykloje mokydavosi labai gerais pažymiais. Darbo užmokestis buvo pakankamai geras – uždirbdavo vidutinį šalies atlyginimą ir daugiau“, – pasakoja ji.

G. Bėkštienė teigia, kad siuvėjų, pameistrių ir kitų specifinių specialybių paklausa yra didelė, tačiau rengimo centrai, profesinės mokymo įstaigos nemato poreikio ruošti šiuos specialistus, nes tam tiesiog šiandien nebėra paklausos, dažnam jaunam žmogui ši specialybė nebeatrodo solidi.

„Galbūt sprendimas būtų tokias specialybes ruošti patiems verslams, finansuojant jų rengimą, tačiau tai yra pakankamai didelės investicijos šių dienų ekonominėje situacijoje“, – sako G. Bėkštienė.

Vis dėlto Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro (PMC) direktorė Nora Pileičikienė tikina, kad susidomėjimas siuvėjo profesija kasmet stabiliai po truputį auga. Tačiau dažniausiai ją renkasi žmonės, kurie nori puošti save ir kitus, kurti išsvajotą prekės ženklą ir individualų verslą.

„Darbas gamyklose mūsų mokiniams nėra prioritetinis pasirinkimas, nes neatitinka jų lūkesčių – vienus stabdo darbo sąlygos, kitus kūrybiškumo stoka, darbo užmokestis. Užuot dirbę kitiems, jie siekia dirbti sau ir populiarinti individualų siuvimą“, – pasakoja N. Pileičikienė. Ji priduria, kad kai kurie absolventai iš tiesų sėkmingai kuria, pristato savo kolekcijas.

Švedijoje, Danijoje siuvimo pramonė kažkada buvo stipri, bet ilgainiui siuvimo fabrikai išnyko. Kelios ateljė liko, Belgijoje jų taip pat dar yra, bet tokios masinės gamybos, kokios Lietuvoje dar kol kas turime, jau seniai nebėra.

„Kasmet Karaliaus Mindaugo PMC baigia arti šimto siuvėjų ir sukirpėjų-konstruktorių. Pastebime, kad po truputį ši profesija įgauna vis didesnį prestižą“, – pabrėžia N. Pileičikienė.

Iš trečiųjų šalių

Vis tik, R. Salatkienės įsitikinimu, siuvėjo profesiją patrauklesne paverstų pirmiausia aukštesnis atlyginimas. Tačiau bėda, kad, jį labiau kilstelėjus, Lietuvos gamintojai nebegalės konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

„Kadangi mes spaudžiamės ir norime išlaikyti kuo geresnes kainas klientams, niekam ne paslaptis, kad siuvėjų darbo užmokestis nėra pats geriausias. Vėlgi, kadangi siuvėjos sensta, efektyvumo, greičio nėra, negali padaryti daugiau ir daugiau uždirbti iš bendro užsakymo, tai irgi tampa mažesnio atlyginimo dedamosiomis“, – sako R. Salatkienė.

„Čia taip pat nieko naujo – žinome Švediją, Daniją, šiose šalyse siuvimo pramonė kažkada buvo stipri, bet ilgainiui siuvimo fabrikai išnyko. Gal kelios ateljė ir liko, Belgijoje jų taip pat dar yra, bet ten gaminami pavyzdžiai, kad vietoje būtų po kelis vienetus, o tokios masinės gamybos, kokios Lietuvoje dar kol kas turime, jau seniai nebėra“, – teigia R. Salatkienė.

Lietuvos įmonėms tenka samdyti siuvėjas ir iš trečiųjų šalių. LATIA skaičiavimu, ši darbo jėga tekstilės pramonėje sudaro apie 5 proc.

„Mums tai nėra galvos skausmas tiesiogiai, bet mums šiek tiek skauda, nes mūsų partneriams skauda. Yra įmonių, kurios įdarbino ukrainietes, Vilniuje yra įmonė, kuri moterį net ir iš Madagaskaro įdarbino – yra tam tikrų iššūkių, bet taip daroma“, – pasakoja R. Salatkienė.

Ne mažiau tekstilės rinką veikia ir besikeičiantys vartotojų įpročiai. Anot G. Bėkštienės, vartojimas mažėja, ypač tarp jaunimo, kuris, pirkdamas drabužius, stengiasi elgtis atsakingai. Šiandien pirkti drabužius iš antrų rankų ar juos taisyti nėra jokia naujiena. „Tačiau yra ir kita tendencija – pirkti mažiau, bet kokybišką prekę. Ką mūsų Lietuvos tekstilės sektorius puikiai geba daryti, t. y. pagaminti kokybišką, ilgaamžį tekstilės produktą“, – pabrėžia LATIA generalinė direktorė.

V. Vizbaro įmonė pirmuosius lininius rankšluosčius pradėjo gaminti 1997-aisiais, jis pats sako juos naudojantis dar ir šiandien. „Todėl pavydžiu kojinių gamintojams – priešingai nei mūsų gaminiai, jos greitai dėvisi“, – juokiasi jis.

Pirmiausia – kietumas

Jei į deimantą žiūrėtume moksliškai, tai yra iš grafito susiformavusi kiečiausia pasaulyje medžiaga. Jos buvimo vieta gali siekti ir 1 000 km po žeme, magmos gylyje. Doc. dr. A. Kleišmantas pasakoja, kad natūralus deimantas susiformavo apie 3 mlrd. metų laikotarpiu.

„Gamta visada mėgsta pajuokauti: ne tik iš vieno cheminio elemento – anglies – suformuoti deimantą, bet ir pridėti į jį kitokių inkliuzų, kitokių cheminių elementų. Pavyzdžiui, jei patenka azoto, deimantas tampa pilkšvas, rusvas, neišvaizdus, o jeigu jame lieka grafito inkliuzų, pasidaro beveik juodas“, – dėsto gemologas.

Pirmiausia deimantai dominti pasaulį pradėjo ne dėl savo patrauklumo, bet būtent dėl kietumo. Pagal kietumo skalę tai dešimtas ir pats kiečiausias mineralas Žemėje. „Devinti skalėje yra korundai, arba rubinai, ir safyrai. Deimantai už korundus kietesni 150 kartų. Tai pati kiečiausia, atspariausia ir tvirčiausia medžiaga. Kai vystėsi pramonė, jie buvo reikalingi grąžtams, tik vėliau, pradėjus juos šlifuoti, pastebėta, kad jie gali sužibėti“, – sako doc. dr. A. Kleišmantas.

Daug šimtmečių bandyta deimantus šlifuoti įvairiomis formomis ir tik 1910 m. buvo paskelbta, kad vis dėlto reikėtų paieškoti tobulos deimanto formos. Netoli Suvalkų gyvenęs šlifuotojas Marcelis Tolkowskis atrado tobulą formą, kurią pavadino brilliantu. „Tokį deimantą sudaro 57 sienelės. M. Tolkowskis pirmiausia skaičiavo aukščio ir pločio proporcijas, kad būtų išgautas blizgesys. Tada ir prasidėjo didžioji briliantų troškimų revoliucija. 1919 m. oficialiai atsirado vadinamasis Tolkowskio šlifavimas ir iki dabar jis yra vienas  tobuliausių“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Nors dažniausiai kalbama, kad tikri deimantai kasami Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), daug jų išgaunama ir Australijoje. Tačiau bespalviai deimantai sutinkami tik dviejose pasaulio vietose: PAR ir Sibire, Jakutijoje. Ten esančiuose žemės kloduose glūdi tikrieji juvelyriniai, geidžiamiausi deimantai. Jei neturi jokių priemaišų, blizga visomis vaivorykštės spalvomis.

Tačiau pramonė vis ieškojo būdų, kaip laboratorijoje susintetinti deimantus – esant labai dideliam slėgiui ir labai aukštai temperatūrai, siekiančiai apie 3 000 °C, išgauti iš anglies. Kitaip tariant, pramonė ieškojo būdų, kaip geidžiamuosius deimantus paversti prieinamesnius visiems.

Ekspertizė: į doc. dr. A. Kleišmanto muziejų-laboratoriją „Du safyrai“ žmonės dažnai ateina patikrinti paveldėtų, kartais ir rastų deimantų kokybės, vertės. / Doc. dr. A. Kleišmanto asmeninio archyvo nuotr.

Reklamos viliotinis

Doc. dr. A. Kleišmantas primena, kaip rinkoje pasirodė „Swarovski“ kristalai. Pasak jo, buvo sukurta didžiulė reklama iš stiklo, nors jis ir nebuvo visai paprastas. Austrijos teritorijoje gyvenusios Swarovski šeimos atstovai užpatentavo mašiną, galinčią iki tobulumo supjaustyti kristalą. „Anuomet čekoslovakiškas krištolas buvo labai vertinamas. Tai stiklas, tačiau būtinai su 25 proc. švino. Tokie indai ypač blizga, tampa sunkūs. Tai tapo „Swarovski“ papuošalų idėja“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Į reklamą investuoti milijonai ir turbūt nėra pasaulyje išsivysčiusių šalių, kuriose nebūtų žinomi „Swarovski“ kristalai. Tačiau tai tik prekės ženklas, nes, jei „Swarovski“ kristalas nukris ant žemės, jis veikiausiai suduš – lygiai kaip ir kitos įmonės pagamintas kristalas, nes tai stiklas“, – aiškina jis.

Tačiau tobulas sintetinis akmuo buvo sugalvotas Sovietų Sąjungoje, jis žinomas fianito pavadinimu. „Jo kietumas šiek tiek didesnis nei devyni, jis tikrai atsparus. Idėją nupirko užsienio kompanijos ir pavadino jį kubinio cirkonio oksidu (angl. cubic zirconium oxide), o tai galiausiai buvo supaprastinta iki cirkonio pavadinimo. Tačiau cirkonis yra cheminis elementas, o jo iš tiesų šiek tiek yra natūraliame minerale, kuris vadinasi cirkonas“, – teigia patyręs minerologas.

„JAV kubinio cirkonio oksidas buvo labai populiarus, jis vadintas amerikietiškuoju deimantu (angl. american diamond). Kartais pirkėjai apsigaudavo, yra tekę su tuo susidurti. Tačiau net ir ant tokio akmenėlio dėžutės mažomis raidėmis yra parašyta, kad tai sintetinis mineralas, o ne natūralus deimantas, tad reikia kruopščiai skaityti. Manau, gali būti nemažai žmonių, kurie nežinodami nešioja tokius papuošalus su amerikietiškais deimantais ir galvoja, kad tai natūralūs mineralai“, – sako jis.

„Visi nori deimantų, todėl pasaulyje uždrausta tiesiogiai naudoti deimanto pavadinimą padirbiniams, kad nebūtų klaidinami žmonės, – stengiamasi, kad pavadinimas atitiktų tikrąjį, o ne mistinį“, – priduria ekspertas.

Iš kur tokios nuolaidos?

Doc. dr. A. Kleišmantas pastebi, kad šiandien juvelyrinių dirbinių parduotuvėse gausu deimantų su didelėmis nuolaidomis, siekiančiomis 40 ar net 50 proc. Kaip taip galėjo atsitikti? „Kažkas ne taip – juk tai  pasaulio valiuta, – svarsto jis. – Jeigu deimantas geros kokybės – retas, visiškai bespalvis, be intarpų, taisyklingai nušlifuotas, turi savybių, patekęs į šviesą, ją atspindėti 100 proc. – jo kaina iš tiesų didelė.“

„Vieno karato, arba 200 mg svorio, 6,4 mm pločio akmenėlio, kuris yra neblogo žirnio dydžio, kaina – 30 tūkst. eurų. Lygiai toks pats akmenėlis, bet neišvaizdžios spalvos, su daug inkliuzų, kainuos 300 eurų. Skirtumas labai didelis. Su auksu labai paprasta – žinai prabą, padėjai ant svarstyklių ir, pasižiūrėjęs internete, matai, kiek jis kainuoja. Kaip sužinoti deimanto kainą? Yra daugybė vertinimo punktų“, – aiškina ekspertas.

„Tačiau visuomenė yra mažai informuota, o jei dar ir reklamos faktorius suveikia, daug kas gali makaronų prikabinti. Mažas kokybiškas akmenėlis dažnai kur kas brangesnis už didelį“, – aiškina doc. dr. A. Kleišmantas.

Mėlynieji safyrai per metus brangsta 25 proc., rubinai – 30 proc. Tačiau deimantai visada brangdavo nedaug – 1–3 proc.

Supratęs paklausą, verslas atrado HTHP (angl. high temperature high pressure, liet. aukštos temperatūros aukšto slėgio) technologiją ir pradėjo prastos kokybės, neišvaizdžius deimantus perkristalizuoti. Jeigu deimantas buvo tobulintas, paveiktas, visa tai turi atsispindėti jo sertifikate, jei to nėra – jau apgaulė, dėsto doc. dr. A. Kleišmantas.

„Visame pasaulyje pramonei skirti deimantai pradėti perkristalizuoti kamerose. Iš pradžių juos darė labai gražių spalvų – mėlynus, geltonus, žalius. Tačiau prekyboje jie pabuvo labai trumpai, nes žmogus vis tiek nori turėti tikrą deimantą, bespalvį, – kaip retuosius PAR ar Sibiro, Jakutijos. Tokius ir pradėjo kepti, daug kompanijų nusipirko technologijas, tarp jų ir Indija. Į šią šalį šlifuoti vežama apie 90 proc. pasaulio deimantų, kadangi šlifuotojas Indijoje per dieną uždirba 1 JAV dolerį. Aišku, kokybės nepernelyg daug, bet visiems svarbu pinigai“, – teigia gemologas.

„Toks deimantukas, pilkesnis, tačiau su 57 sienelėmis, kainuoja 1 JAV dolerį. 1995 m., kai važiavau studijuoti į Indiją, nusipirkau tokių deimantukų po 1 JAV dolerį. Dabar ten jau atsirado ir bespalvių, perkristalizuotų deimantų, nors natūraliai pasaulyje tokių bespalvių likę labai labai mažai. Visas pasaulis buvo užverstas paveiktais deimantais. Apie 20 metų gyvename tik šių deimantų – netikėtai su 40 proc. nuolaida – pasaulyje“, – konstatuoja jis.

Doc. dr. A. Kleišmantas priduria, kad Lietuvoje apie 90 proc. parduodamų deimantų yra paveikti, bet to paprastai nenustatysi, reikia atlikti specialius tyrimus.

Tikrinti ir dar kartą tikrinti

„Pramonė ir vėl pasirodė nepasotinama – gal galima padaryti paprasčiau, gudriau, gal galima tiesiog laboratorijoje užauginti deimantą? Pastatyti ne vieną mažą aparatuką, o tūkstančius Kinijoje, ir ištisą parą stebėti, kaip iš jų krinta akmenėliai? Jie būna neišvaizdūs, bet tuo viskas juk nesibaigia, – tada vėl imamės HTHP technologijos, perkristalizuojame ir vizualiai nuo gamtinio toks deimantas nesiskirs, na, tik skirtumas tarp jų kokie 3 mlrd. metų. Žinoma, ir tyrimai parodys visai kitus duomenis, nors akmuo ir turės dešimtą kietumo lygį, bus tinkamas pramonėje, tačiau jame nebus Žemės širdies, magmos paslapčių“, – apie laboratorijoje šiandien auginamus deimantus kalba doc. dr. A. Kleišmantas.

Reklamos daug, kaip kadaise buvo ir „Swarovski“ kristalų atveju. Kinija nesustoja laboratorijose auginti deimantų, todėl milžiniškas jų skaičius turi įsiskverbti į deimantų trokštančią sąmonę, užgožti net ir HTHP paveiktą natūralų deimantą.

„Tai verslas, pinigai, o mes – emocijos pagauti. Man teko matyti, kad net ant deimanto išgraviruoti skaičiukai neatitinka realybės, jų nėra, vadinasi, deimantas – dirbtinis, išgalvotas dėl sertifikato, bet ir jį internete galima nusikopijuoti. Tam didžiuosiuose pasaulio miestuose yra patikimų privačių brangakmenių laboratorijų. Pavyzdžiui, Kaune maniškė „Du safyrai“ dirba nuo 1992 m., esu tarptautinių pripažintų laboratorijų asociacijos narys, mes dirbame atsakingai“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Valstybės sudaro sutartis su tokiomis laboratorijomis, kad jos prisijungtų ir prie švietimo, ir prie informavimo procesų. Šiais laikais tokios laboratorijos labai reikalingos“, – neabejoja gemologas.

Į doc. dr. A. Kleišmanto laboratoriją žmonės dažnai ateina patikrinti paveldėtų, kartais ir rastų deimantų kokybės, vertės. Yra žmonių, kurie į deimantus investavo dar sovietiniais laikais ir nori sužinoti dabartinę jų kainą, o vėliau neretai ieško pirkėjų. Būna klientų, kurie ateina patikrinti atostogų Turkijoje metu nupirktų deimantų vertės. Pasak gemologo, tokiais atvejais labai dažnai tenka nuvilti žmones – jie sužino, kad sertifikate nurodyta informacija neteisinga. „Kartais kaina dar išlieka gana gera, nes juk Turkijoje smarkia nusiderėta dėl suprantamų priežasčių“, – šypsosi jis.

„Būna ir taip, kad žmogus lieka skolingas pardavėjui, o grįžęs į Lietuvą pasitikrina ir sužino, kad deimantų vertė mažesnė, nei jau išsimokėta,  ką kalbėti, kiek dar liko sumokėti…“ – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Dabar į laboratoriją pradėjo keliauti sintetiniai akmenys, teko ne kartą pačiam nustatyti. Būna ir taip, kad tarp daug smulkesnių tikrų deimantukų dirbinyje įmaišoma keletas sintetinių. Verslo žmonės patikrinę gaminius tokiais atvejais paprasčiausiai grąžina pardavėjams“, – sako ekspertas.

Stabilios kainos

Deimantų rinkoje kainų judėjimas vyksta, bet paprastai jis ne itin žymus. Iš tiesų didelis šuolis buvo fiksuojamas prieš keturiolika metų, per pasaulinę finansų krizę, kai stojo ekonomika, nuvertėjo pinigai, buvo didelė infliacija. „Per vienus metus deimantai pabrango 70 proc. Aukso kainos irgi šuoliavo labai dideliais žingsniais, buvo išpūsta situacija, žmonės prisipirko investicinio aukso. Tuo metu aš konsultuodavau, kad neverta pernelyg investuoti į tokį auksą, nes jo kainos tikrai kris, ir tikrai nukrito 30 proc.“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Tačiau deimantai visada brangdavo nežymiai – 1–3 proc. Kai kurios pozicijos labiau atpinga, kai kurios labiau pabrangsta, priklausomai nuo rinkos poreikių. Doc. dr. A. Kleišmantas sako, kad sankcijos rusiškiems deimantams šiuo metu didelio poveikio kainoms nedaro: „Tačiau yra rizika, kad deimantas taps mažai vertinamas dėl jo pertekliaus, kai vizualiai nebeskirsime, ar tai natūralus, ar sintetinis akmuo.“

Su spalvotaisiais brangakmeniais – kitokia situacija, jie brangsta nuolatos, kadangi jų iškasama mažiau, pinigai nuvertėja, o poreikis didėja. „Pavyzdžiui, mėlynieji safyrai per metus brangsta 25 proc., rubinai – 30 proc. Deimantai miega – šiek tiek pakildami, sustodami, ir kas bus ateityje, nežinoma, nes juos, labai tikėtina, užgoš sintetinių perteklius.“

Kinija nesustoja laboratorijose auginti deimantų, todėl milžiniškas jų skaičius turi įsiskverbti į deimantų trokštančią sąmonę, užgožti net ir HTHP paveiktą natūralų deimantą.

Tikroji prabanga

Juvelyrikos gaminiams naudojama apie 300 mineralų, tačiau deimantai – vieni iš geriausių pasaulinės rinkodaros pavyzdžių, tarsi užropoję ant visų kitų dėmesio vertų brangiųjų akmenų.

Pagrindiniai ir visame pasaulyje patrauklūs yra investiciniai rubinai, safyrai. Jų būna ne tik klasikinės mėlynos, bet ir visų kitų spalvų. „Rubinai dažniausiai mažučiai, nes tokie yra gamtos kaprizai ir mes jų nematome parduotuvėje, nebent labai nedaug, o jei jau matome didelius – tai kaip uolienos gabalus, kaip dailės akmenis. Čia irgi reikia būti labai atsargiems, nes pramonėje daug didelių akmenų neva su inkliuzais, burbulais, kad atrodytų kuo natūraliau, o iš tiesų tie inkliuzai sukuriami dirbtinai. Vėliau juvelyrai susiduria su problemomis – galvodami, kad tai tikri akmenys, neretai sudaužo juos, nes, pasirodo, tai tėra stiklas su  mažu gabalėliu rubino viduje“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

Tikras rubinas – itin brangus akmuo. „Mianmaro, anksčiau vadinto Birma, kraujo raudonumo rubino vieno karato kaina siekia 100 tūkst. dolerių. Ar mes galime jų pamatyti parduotuvėje? Niekada nepamatysime, nebent atskirose rinkose. Kas yra tai, ką matome? Arba uolienos gabalėliai, arba imitacija“, – teigia ekspertas.

„Pavyzdžiui, Mozambike, kurį valdo britų kompanijos, nuo 2008–2009 m. rasti trys rubinų telkiniai, ten telkiasi apie 40 proc. visame pasaulyje iškasamų rubinų. Tos kompanijos ir kainas reguliuoja, reaguodamos į kinų perkamumą, nes Kinija yra geriausia pirkėja. 2014 m. buvo kalbama, kad rubinai pabrangs kelis kartus – jau pabrango ir keturis, nes labai didelis perkamumas“, – pasakoja doc. dr. A. Kleišmantas.

„Mozamiko rubino kaina už vieną karatą gali siekti 30–40 tūkst. JAV dolerių. Vietnamo rubino – apie 20–30 tūkst. JAV dolerių, Šri Lankos rubino – apie 15 tūkst. JAV dolerių. Viskas priklauso nuo atspalvio. Safyrai, kurie yra įvairiausių spalvų, o patraukliausi – mėlyni, taip pat kainuoja įvairiai. Brangiausi yra Kašmyro, Indijos, bet jie labai reti. Tokių akmenų karatas kainuoja 100 tūkst. dolerių. Žinoma, yra ir pigesnių iš kitų šalių, už kelis tūkstančius dolerių“, – dalijasi gemologas.

Jis išskiria ir špinelį. Šio akmens kaina kyla, tačiau yra žemesnė už safyrų ar rubinų, o atrodo toks akmenėlis labai panašiai – kai kurie atspalviai, pavyzdžiui, rožinis, visiškai identiški.

„Kairiųjų ir liberalų noras ką nors pakeisti iš karto sukelia labai didelę priešpriešą, įsijungia Katalikų Bažnyčia“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas doc. dr. Andrzejus Pukšto. Lenkija – specifinis atvejis, čia netrūksta savitų subtilybių, pabrėžia ekspertas.

Akceleratorius – gynyba

Epizodai iš Lenkijos politinių naujienų skilties šiek tiek primena veiksmo filmą: dviejų parlamentarų slėpynės nuo teisėsaugos prezidentūroje, vėliau nuo bausmės juos išgelbėjusi prezidento Andrzejaus Dudos malonė, dramatiškai valdančiųjų atleisti visuomeninės televizijos vadovai, prezidento veto dėl naujo biudžeto, bemaž nuolatinis ir atviras valstybės galvos nepasitikėjimas vyriausybės, parlamento sprendimais, galiausiai dar ir 50 atšauktų ambasadorių, kurie buvo priimti ankstesnės konservatorių administracijos metu.

Doc. dr. A. Pukšto sako, kad Lenkijos visuomenėje tokia didelė vidinė konfrontacija kyla ne pirmą sykį. „Jau buvome tokios konfrontacijos liudininkai prieš 10–12 metų. Jeigu situaciją vertintume teoriškai, reikėtų paminėti, kad Lenkija, kaip ir visos posocialistinės respublikos, yra parlamentinė valstybė su, panašiai kaip ir Lietuvoje, plačiomis prezidento galiomis. Tikrai tiek Lenkijos, tiek Lietuvos santvarka nėra panaši į Prancūzijos kaip pusiau prezidentinės respublikos santvarką, kur visgi galutinius taškus sudeda prezidentas“, – dėsto politologas.

Kadangi Lenkijos prezidentą renka visuomenė, jis vis tiek turi girdimą balsą, ir jeigu prezidentūros ir parlamento daugumos politinės pozicijos nesutampa, natūralu, kad pasitaiko įtampų. „Be to, reikia pabrėžti, kad Lenkijos prezidento galios yra šiek tiek didesnės negu Lietuvos prezidento, nes Lietuvoje atmesti prezidento veto užtenka paprastos parlamentinės daugumos, o Lenkijoje reikia keturių penktadalių Seimo narių balsų. Faktas, kad dabartinei valdančiajai daugumai balsų neužtenka. Vadinasi, šiuo metu valdantieji negali priimti esminių įstatymų, negali keisti Konstitucijos, Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo sudėties“, – sako doc. dr. A. Pukšto.

Tačiau jis pabrėžia, kad gynybos ir saugumo klausimais prezidentas ir vyriausybė randa bendrą kalbą: „Būtų labai pavojinga, jei nerastų, nes situacija regione šiuo metu yra labai įtempta“.

Iš tiesų, Lenkijos įstojimo į NATO 25-ųjų metinių proga Vašingtone viešėję A. Duda ir premjeras Donaldas Tuskas demonstravo vienybę ir viešai ragino aljanso nares daugiau investuoti į savo saugumą. Galbūt tai galima laikyti pasirengimu potencialiam naujajam JAV prezidentui Donaldui Trumpui?

Doc. dr. A. Pukšto manymu, tikriausiai visa Europa ruošiasi galimai D. Trumpo pergalei. „Drįstu manyti, kad ir Lietuvos politiniai lyderiai turi scenarijų, jeigu D. Trumpas ateitų į valdžią, – priduria politologas. – Lenkija šiuo metu yra viena iš NATO šalių lyderių, stovinti iš karto už JAV, ji skiria 4 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP) ir tai yra ankstesnės konservatorių vyriausybės sprendimas. Tiesa, Lietuva nedaug nusileidžia.“

„Bet yra įdomus momentas: prezidentas A. Duda niekada negailėjo komplimentų D. Trumpui, skirtingai negu D. Tuskas. Šis, būdamas vienas iš ES vadovų, ir kritikavo, ir, galima sakyti, kažkiek net šaipėsi iš D. Trumpo. A. Duda neslepia, kad jam, kaip dešiniųjų atstovui, respublikonų vertybės yra artimesnės negu demokratų. Ir dar turėkime omeny, kad D. Trumpo prezidentavimo metu A. Dudai pavyko surengti D. Trumpo vizitą į Varšuvą, tada lygiagrečiai įvyko ir Trijų jūrų iniciatyvos forumas. Tai, ko gero, buvo didelis A. Dudos pirmosios kadencijos laimėjimas“, – primena doc. dr. A. Pukšto.

D. Tuskas nori parodyti, kad vykdo pokyčius. Opozicijos kalbos apie priešlaikinius rinkimus irgi nutilo, nes manoma, kad konservatoriai galėtų prarasti daugiau vietų.

Atsitraukimo nesitikėtų

Nors Vašingtone Lenkijos lyderiai ir demonstravo vienybę, Varšuvoje įtampos, kuri kilo po paskutinių parlamento rinkimų, neįmanoma nepastebėti. Doc. dr. A. Pukšto vertinimu, didžiausias politinis drebėjimas tikriausiai buvo senojo visuomeninio transliuotojo uždarymas, faktiškai visų ten dirbusių žurnalistų atleidimas ir iš esmės naujos televizijos, naujo radijo sukūrimas.

Daugiau prezidento veto ir naujų rietenų dar tikrai galime išvysti, ir nors D. Tuskas yra užsiminęs, kad galėtų net atsistatydinti, jei A. Duda ir toliau kaišios pagalius į jo politinių sprendimų ratus, doc. dr. A. Pukšto nemano, kad toks scenarijus artimiausiu metu yra realus. „Valdančioji koalicija, kurią sudaro keturios politinės partijos, bent jau kol kas veikia sklandžiai, koalicijos viduje nėra jokios trinties, jie taip pat turi daugumą – nors ir nelabai didelę, bet ir nelabai trapią. Kurį laiką buvo kalbama apie priešlaikinius parlamentinius rinkimus, bet dabar tos kalbos nurimo dėl dviejų priežasčių“, – teigia politologas.

„Pirma, D. Tuskas nori parodyti, kad jis dirba konstruktyviai ir vykdo pokyčius. Antra, opozicijos kalbos apie priešlaikinius rinkimus irgi nutilo, nes manoma, kad konservatoriai galėtų prarasti daugiau vietų. Kol kas, atrodo, priešlaikinių rinkimų nebus, juolab kad Lenkija dabar labai intensyviai ruošiasi savivaldos rinkimams, kurie vyks balandžio 7 dieną“, – tęsia jis.

Naujos jėgos

Priešprieša tarp konservatorių ir liberaliosios stovyklos pastaruosius dešimt metų Lenkijoje bujojo. Dalis lenkų jau yra pavargę nuo tokios atmosferos, tai gali lemti naujų politinių jėgų kilimą.

„Auga partija, pavadinimu „Trečiasis kelias“. Ko gero, jei priešprieša ir toliau išliks, atsiras erdvės centristinėms partijoms. Bet šiuo atveju, manau, yra asmeninės priešpriešos tarp D. Tusko ir konservatorių lyderio Jaroslawo Kaczynskio. Po 4–5 metų ši scena natūraliai turės atsinaujinti ir pagrindiniai šio meto herojai išeis užtarnauto poilsio, bet kol kas esame partinės sistemos priešpriešos liudininkai. Tačiau kaip rodo istorija, Lenkijoje partinė sistema iš esmės persikrauna kas 10–12 metų“, – pasakoja politologas.

Akivaizdus ir visuomenės susiskaldymas, labai daug nesutarimų kyla, pavyzdžiui, abortų klausimu. „Didelė dalis nusiteikusi labai konservatyviai, laikosi tradicinių pažiūrų, ir yra tų, kurie sako, kad reikia kuo didžiausios laisvės. Pastarosiomis savaitėmis Lenkijoje vyksta labai aštrios diskusijos, kokios kontraceptinės tabletės turi būti prieinamos, ir pan. Dėl LGBT teisių taip pat yra labai didelė priešprieša, Lenkija ir toliau lieka gana katalikiška ir konservatyvi šalis“, – teigia doc. dr. A. Pukšto.

„Kairiųjų ir liberalų noras ką nors pakeisti iš karto sukelia labai didelę priešpriešą, įsijungia Katalikų Bažnyčia. Temos, kurios nekelia klausimų Vakarų ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, Lenkijoje kelia daug klausimų. Lenkija yra specifinis atvejis, čia yra subtilių situacijų“, – konstatuota jis.

Visuomenės apklausos rodo, kad šiuo metu populiariausia partija išlieka konservatyvioji „Teisė ir teisingumas“ (PiS), tačiau su konservatoriais į koaliciją jungtis nenori mažesnės partijos, taigi čia D. Tuskas yra pranašesnis – jam sekasi suburti politines jėgas. D. Tusko vyriausybei netrukus sukaks 100 dienų, doc. dr. A. Pukšto mano, kad už liberalus balsavę rinkėjai vis dar išlaiko optimizmą.

„Tačiau D. Tusko vyriausybė naikina lengvatas maisto produktams, ko gero, jie greitai pabrangs. D. Tusko vyriausybė taip pat nenumato tokio plataus socialinio paketo, kokį siūlė konservatoriai, todėl visuomenės nuotaikos dar gali suprastėti šiek tiek vėliau“, – pastebi politologas.

Dvigubi standartai?

Briuselis su Lenkijos konservatorių vyriausybe turėjo įvairių nesutarimų, todėl ES institucijose ir vadovybėje D. Tusko pergalė buvo labai laukiama.

„Ursulai von der Leyen, Olafui Scholzui, Emmanueliui Macronui labai reikėjo proeuropietiško Lenkijos vyriausybės vadovo, nes ne paslaptis, kad santykiai su ankstesne vyriausybe klostėsi labai komplikuotai. Nors dažnai ir buvo randamas konsensusas, vis tiek dėl teisės viršenybės ar kitų klausimų buvo nesutarimų, galiausiai turėkime omeny, kad buvo užšaldytos vystymosi fondo lėšos Lenkijai, nepaisant to, kad jos buvo paskirstytos prieš trejus metus. Pavyzdžiui, Lietuva šitomis lėšomis naudojasi jau daugiau negu dvejus metus, o Lenkijos dalis iki šiol buvo užšaldyta“, – sako jis.

„Iš tikrųjų, į valdžią atėjus D. Tuskui, lėšos buvo greitai atšildytos, nepaisant to, kad teisinės korekcijos dar nebuvo įvykdytos – čia galima papriekaištauti, kad santykiai tarp Briuselio ir Varšuvos visada turėjo ir turi politinį atspalvį, kad tai yra kova ne dėl teisės principų, o tam tikrų politinių nuostatų“, – pastebi ekspertas.

Tačiau Briuselis tikina, kad pasitiki D. Tusku, be to, ir jis pats aiškiai deklaruoja, kad bus sugrįžta prie ankstesnės teisinės sistemos. „Bet jis de facto ir de jure dabar net ir negali to pakeisti, kol yra prezidentas A. Duda, nes jis greičiausiai nepasirašytų pakeitimų. Taigi, čia iš tikrųjų žaidžiama dvigubais standartais, bet, man atrodo, dėl Ukrainos ir Rusijos karo atmosfera Europos institucijose yra tiek įkaitusi, kad visi entuziastingai priėmė naujos valdžios atėjimą Varšuvoje ir intensyviai bendradarbiauja su D. Tusku“, – teigia doc. dr. A. Pukšto.

Laukia intriga

Iki Lenkijos prezidento rinkimų liko kiek daugiau nei metai, A. Duda nebegali kandidatuoti trečiai kadencijai, tad formuojasi nemaža intriga. „Būtų paprasta, jeigu nebūtų sudėtinga, – šypteli doc. dr. A. Pukšto. – Neaišku, kas atstovaus PiS. Visi ekspertai ir politologai vieningai sako, kad jeigu PiS norėtų laimėti prezidento rinkimus, turėtų iškelti nepartinį centristinių pažiūrų kandidatą.“

„Šiuo metu labai populiarus liberalų atstovas, Varšuvos meras Rafałas Trzaskowskis, kuris dar nepaskelbė apie kandidatavimą. Taip pat populiarus centristas, Lenkijos Seimo pirmininkas Szymonas Holownia. Konservatoriai irgi turėtų rasti kandidatą, kuris ne tik tenkintų dešiniųjų pažiūrų rinkėją, bet taip pat atitrauktų rinkėjus nuo centro“, – teigia ekspertas.

„Kol kas aiškaus kandidato nėra, bet būkime atviri – šiuo metu, po pralaimėjo, PiS atsigauti yra sudėtinga. Visi prognozuoja, kad ir per savivaldos rinkimus jie pralaimės daugelyje miestų ir savivaldybių. Bet iki prezidento rinkimų liko daugiau nei metai, suradus centro dešinįjį kandidatą rinkimai galėtų pakrypti ir PiS palankesne linkme“, – svarsto jis.

Doc. dr. A. Pukšto grįžta prie Lenkijos specifikos: „Lenkijoje liberalizmo šūkiai toli gražu nėra esminiai. Čia svarbi Katalikų Bažnyčia, kartais galima pajusti ir tautinių-nacionalistinių nuotaikų, yra daug antiliberalių rinkėjų. Liberalų kontrakandidatas turėtų orientuotis į konservatyvius rinkėjus.“

Reklama ir realybė

P. Čepkauskas juokauja, kad, kaip mėgsta sakyti finansų analitikai,  tendencijos įvairiakryptės, neaišku, kur jos veda. Tačiau iš tiesų prekybininkai Lietuvoje nenori mažinti kainų, todėl situacija per šias  Velykas bus panaši į praėjusių metų. „Pastebimas atskirų prekių grupių kainų žemėjimas, pavyzdžiui, aliejus pernai buvo stipriai pabrangęs, dabar jau pusmetį jo kaina nukritusi. Kartu visi produktai, kuriuose yra aliejaus, taip pat pigesni: aliejumi užpiltos silkės, majonezas – apie 10 proc. ir kt.“, – vardija jis.

„Yra prekių, kurias galima pavadinti emocinėmis, – parduodant jas norima daugiau uždirbti. Kalbu apie Velykų prekes, šokoladinius produktus ir pan. Tačiau faktas, kad Lietuvoje žmonių yra tiek, kiek yra. Gal jie ir turi šiek tiek daugiau pinigų, bet pataupo“, – konstatuoja P. Čepkauskas.

Šiokia tokia naujiena, kad šiemet dėl kainų realiai labiausiai konkuruoja du prekybos tinklai, nors vyrauja labai aiški bendra tendencija masiškai skelbti apie neva žymiai mažinamas kainas. Deja, reklamos dažniausiai neatitinka realybės, sako P. Čepkauskas.

„Darėme įrašus, rodėme, kad pieno produktų, duonos, batono kainos netgi padidėjo – sausio mėnesį jos buvo 2 proc. padidintos. Visi nori didinti apyvartą, juo labiau kad dabar yra įdomių tendencijų. Vartotojui, ypač turinčiam mažas pajamas, atseikėta šiek tiek pinigų: augo neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD), minimali mėnesinė alga (MMA), biudžetininkams taip pat daugiau atseikėta. Iš esmės tai yra ta grupė žmonių, kuri neatsideda pinigų investicijoms, o išleidžia vartojimui“, – teigia jis.

Praktika: bendra tendencija masiškai skelbti apie neva žymiai mažinamas kainas dažniausiai neatitinka realybės, sako P. Čepkauskas. / P. Čepkausko asmeninio archyvo nuotr.

Nestandartinė situacija

Vis dėlto kainas stebintis ekspertas išskiria, kad sausio ir vasario mėnesių statistika rodo, jog mažmeninė prekyba beveik neaugo. „Buvo kelių procentų piniginis augimas, tačiau tai labai nežymus skaičius, palyginti su laikotarpiu, kai buvo didžiulė infliacija ir vartotojas, neturėdamas kur dingti, leido daugiau. Tada augimas buvo 15–19 proc. Prekybininkams dabartinis rezultatas yra prastas ir kainų karas tikriausiai su tuo susijęs, nes vadovybė nori apyvartos, nepaisant situacijos“, – svarsto P. Čepkauskas.

„Kaip ir mūsų valstybės biudžeto atveju buvo numatyta surinkti daugiau, taip ir gamintojai, prekybininkai irgi turėjo didesnių planų. Prekybininkai dar turės pakovoti dėl vartotojo pinigų“, – sako jis.

P. Čepkauskas numato finansinių srautų judėjimo pokyčių vadinamajame kalorijų versle, kurį sudaro ne tik mažmeninė maisto prekyba, bet ir maitinimo įstaigos. Maisto prekybai gali tekti didesnė vartotojų pinigų dalis, mat žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų, kad kai kurie restoranai priversti užsidaryti, nes esą negali pakelti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos panaikinimo.

„Per 2008–2009 m. krizę mažmeninėje prekyboje formavosi labai įdomių dalykų. Tada žmonės turėjo mažiau pinigų ir kilo tuo metu egzotinių maisto produktų kategorijų, pavyzdžiui, sušių rinkinių, prekyba, nes tiems, kuriems eiti į restoranus buvo per brangu, bandydavo tokį maistą gamintis, nusipirkti patys“, – primena P. Čepkauskas.

Šios Velykos prekybininkams taip pat gali būti šiek tiek kitokios, nes formuojasi ne visai šiam metų laikui standartinė situacija. „Kitokia metų pradžia, ypač dėl maisto, bet ir dėl kitų prekių, nes vasaris šiemet buvo viena diena ilgesnis ir tai yra 3 proc. papildomos apyvartos. Be to,  Velykų prekyba nusikels į kovą, t. y. į pirmą ketvirtį, – verslas ir dėl dovanų, ir dėl maisto pirmą metų ketvirtį pabaigs gana neblogai. Tačiau paskui ateis balandis, kai nebus didesnių įvykių. Manau, kad antras ketvirtis bus įdomesnis nei pirmas“, – nuspėja P. Čepkauskas.

Manipuliacijos kainomis

Neseniai pricer.lt užfiksavo, kaip to paties prekybos tinklo skirtingose parduotuvėse skiriasi maisto produktų kainos. Pasak P. Čepkausko, tokią situaciją jis matė pirmą kartą gyvenime. „Prieš pat nosį keičia kainas ir būtent to pigiausių prekių krepšelio, kurį mes tiriame, – tai buvo atvira manipuliacija. Kiti tinklai per daug nedeklaruoja, kad laiko vienodas kainas, tik „Lidl“ kalbėjo kitaip, bet, pasirodo, taip nėra“, – tvirtina jis.

Ekspertas teigia, kad būtent elektroninės etiketės gali sudaryti sąlygas panašioms manipuliacijoms ir ateityje: „Buvo žiniasklaidoje Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarybos atstovų komentarų, kad verslas kainas gali bet kada kaitalioti. Su elektroninėmis etiketėmis mums ir pakaitalios, kadangi reglamentavimo nėra.“

Taip, lenkiškas produktas Lietuvoje 20 proc. brangesnis negu Lenkijoje, bet lenkiškos varškės pakelis čia kainuoja 1 eurą, o lietuviškas – 2,5–3 eurus.

„Lenkai kelius užblokavo, tai gali viskas pabrangti, – mes šiandien kilstelėsime jums kainas 20 proc. Norima padaryti vos ne taip, kad prieš einant į parduotuvę reikėtų pasižiūrėti, kaip klostosi reikalai akcijų rinkoje, ir tada nuspręsti, ar eiti šiandien apsipirkti, ar ne. Tai gali privesti prie to, kas vyksta su degalinių tinklais, – tvirtina P. Čepkauskas. – Ryte, kai ateina pensininkai, bus vienokios kainos, o vakare, kai ateis pavargę po darbo žmonės ir neatkreips dėmesio į kainas, jos jau bus kitokios.“

„Visi tinklų atstovai labai džiaugėsi dėl elektroninių kainų, sakė, kad vis kokia nors žmogiškoji klaida įsiveldavo, todėl dabar bus geriau. Galiausiai baigsis tuo, kad kainos parduotuvėse per dieną keisis tiek kartų, kiek ir naftos kaina. O prekybininkų sutartys su tiekėjais yra stabilios, kainas jie keičia ne dažniau kaip kas dvi savaites“, – sako jis.

Remiantis statistika, asmens išlaidos maisto produktams sudaro apie 20 proc. visų išlaidų, tačiau pridėjus, pavyzdžiui, alkoholio gaminius, išleidžiamos sumos gali siekti ir iki 30 proc. visų asmens išlaidų. „Jei kalbėtume apie tuos asmenis, kurie uždirba mažiau nei 1 000 eurų, net 50 proc. jų išlaidų skiriama maistui. Verslas, kuris laiko ranką trečdalyje lietuvio pintinės, praktiškai gali daryti bet ką. Kyla retorinis klausimas, ar mes tokios laisvos rinkos norime. Nors, tiesą sakant, apklausos rodo, kad jauni lietuviai labai patenkinti gyvenimu“, – pastebi P. Čepkauskas.

Tvirtesnis zlotas

Prieš didžiąsias metų šventes jau įprasta girdėti, kad didėja į Lenkiją skubančių apsipirkti ir sutaupyti ketinančių lietuvių srautai. Tačiau kovo pabaigoje Lenkijoje turėtų būti panaikinta iki šiol taikoma nulinio PVM lengvata maisto produktams. Vis dėlto P. Čepkauskas įsitikinęs, kad 5 proc. pokytis maisto produktų kainoms didelės įtakos neturės.

„Tie, kurie važiavo apsipirkti į Lenkiją, ir toliau važiuos. Daug jautresnį efektą tai gali sukelti, jeigu tai vyks kartu su zloto kurso kilimu. Dabar į Lenkijos zlotą žiūrima labai pozityviai, jo kursas kyla. Jei neklystu, yra 4,2–4,3 zloto už 1 eurą, o buvo 4,5 zloto už 1 eurą“, – sako jis.

„Kodėl taip yra? Tarptautinės finansinės institucijos į Lenkiją žiūri iš  perspektyvos, kad ji grąžins PVM, vadinasi, šalis gaus daugiau pajamų, – zlotas tvirtėja. Šie du faktoriai gali vienas kitą pastiprinti“, – aiškina ekspertas.

„Lenkijoje bus 10 proc. didesnės maisto kainos lietuviško euro atžvilgiu, bet vis tiek 20 proc. mažesnės nei Lietuvoje. Lenkijoje konkurencija didesnė, manau, kad tinklai mėnesį ar du tuos 5 proc. absorbuos į savo sąskaitas, nes tai tikrai nedidelis skaičius. Situacija panaši į tą, kai tie 5 proc. buvo mažinami, – mačiau reportažą, kai Suvalkuose parduotuvės savininkas sakė, kad kainos smarkiai nesikeitė, bet kiek vargo buvo visas tas kainas, atnaujintas etiketes perklijuoti“, – šypteli P. Čepkauskas.

Bet kuriuo atveju tai buvo pozityvi žinia iš valdžios. „Kartu su visu paketu ir degalai, ir kiti dalykai pigo. Apskritai ekonomikai tai buvo naudinga, bet pamažu lenkai viską sugrąžino atgal ir tai darė labai gerais momentais. Degalų kainas sugrąžino, kai naftos kainos pradėjo kristi ir Lenkijoje kainos švieslentėse iš esmės liko tokios pačios, o valdžia gavo daugiau pajamų. Dabar maisto PVM sugrąžinimas irgi iš esmės ne toks skaudus, nes produktai po truputį pinga ir skirtumas sumažės, statistinis lenkas to beveik nepajus. Lietuviams, profesionaliems prekiautojams, irgi bus panašus efektas“, – teigia jis.

Velykų prekyba nusikels į pirmą ketvirtį, bet paskui ateis balandis, kai nebus didesnių įvykių.

Atvyko pas pirkėjus

Nereikėtų pamiršti, kad pastaraisiais metais lenkų produktai tarsi patys atvykdavo pas savo pirkėjus į Lietuvą. „Vienas iš to akceleratorių buvo 2016–2017 m. tinklo „Lidl“ atėjimas, nes jį tikriausiai galima vadinti mūsų šalies lenkiškų prekių ambasadoriumi. Pasiimi maišą, du trečdalius jo pripildai pjuvenų, trečdalį – miltų ir sakai, kad tai miltų maišas“, – situaciją dėl lenkiškų prekių asortimento, kurį neretai mėginama priskirti lietuviškam, iliustruojantį pavyzdį pateikia P. Čepkauskas.

„Kiti tinklai irgi sureagavo, su savo perkamąja galia taip pat atsigabeno lenkiškų pieno produktų. Džiaugiamasi, kad lietuviai tiek daug nebevažiuoja į Lenkiją ir perka čia, bet lenkiški produktai patys atvyko pas mus. Taip, lenkiškas produktas Lietuvoje 20 proc. brangesnis negu Lenkijoje, bet lenkiškos varškės pakelis čia kainuoja 1 eurą, o lietuviškas – 2,5–3 eurus“, – sako jis.

Kainų analitikas neabejoja, kad Lietuvos pieno pramonėje yra anomalijų. Apie tai esą byloja ir paskutinis akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“ pareiškimas, kad naują gamyklą ji statys Latvijoje. „Tai kelia klausimų, kažkokias išvadas iš to tikriausiai reikėtų padaryti“, – svarsto P. Čepkauskas.

„Mūsų gamybininkai, supratę, kad lietuvis niekur nedings, pakėlė jam kainas daugiau nei užsienio klientui. Aš sutinku už mūsų lietuvišką produktą sumokėti 20 proc. daugiau, bet kai skirtumas yra 1–3 eurai, jau kyla keistų minčių. Mūsų pricer.lt puslapyje vyksta visokių diskusijų, kad neva lietuviškų pieno produktų skonis labai skiriasi nuo lenkiškų produktų. Tai gal jie iš naftos juos gamina?“ – juokiasi ekspertas.

„Lenkai paprasčiausiai efektyviau dirba, superka daug lietuviško pieno, o lietuviško žaliavinio pieno judėjimas į Lenkiją yra gana didelis“, – priduria P. Čepkauskas.

Krizę išgyvena ne visi

Seimo Kaimo reikalų komitetas pavasario sesijoje žada atnaujinti vadinamojo Pieno įstatymo svarstymą – praėjusį birželį šiame procese buvo padaryta pertrauka. Komitetas sako, kad minimą pieno supirkimo kainų reguliavimą ir kainodaros viešinimą numatančio įstatymo projektą siekė aptarti su žemdirbiais ir sulaukti ekspertinio vertinimo.

Dabar ūkininkai teigia, kad ekspertinis vertinimas jų netenkina, nes esą neatsižvelgta į įvairius oligopolinius rinkos klausimus. Šiuo metu penkios didžiausios pieno perdirbimo grupės perdirba apie 90 proc. viso superkamo pieno.

Lobistas Šarūnas Frolenko teikia paslaugas pieno perdirbimo įmonėms ir jau seniai stebi situaciją pieno rinkoje. Jis pabrėžia, kad jo nuomonė nederinta su klientais ir atspindi tik asmeninį požiūrį, tačiau įsitikinęs: Lietuvos pieno ūkiai su sunkumais susiduria dėl nesprendžiamų struktūrinių problemų – bandymai prikelti Pieno įstatymą žemdirbių bėdų neišspręs, o ketinimai reguliuoti rinką tik pablogins situaciją.

„Pieno supirkėjai žaliavinį pieną laisvai gali pirkti aplinkinėse rinkose, tad bet kokie rinkos ribojimai Lietuvoje mūsų ūkininkams padarys meškos paslaugą – dar labiau paskatins žaliavinio pieno importą. Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į perspektyvių pieno ūkių plėtrą didinant pieno gamybą“, – sako jis.

„Teiginys, kad visi Lietuvos pieno gamintojai šiuo metu patiria krizę, neteisingas. Pastaruosius dvejus metus pieno supirkimo kainos išliko aukštos – net ir dabar jos gerokai viršija ankstesnių laikotarpių metinius vidurkius. Dėl to užpernai ir pernai žemdirbių pajamos už parduotą pieną buvo didžiausios istorijoje“, – teigia Š. Frolenko.

Lietuvoje pieną superka per 60 įmonių, kurios užtikrina pakankamą konkuravimą rinkoje dėl tiekėjų siūlomos žaliavos, derybų dėl kainų, aiškina jis. Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, 2023 m. vidutinė metinė pieno supirkimo kaina sudarė 37,9 ct/kg. Nevertinant rekordinių 2022 m., pernykštė kaina buvo beveik trečdaliu didesnė nei 2017–2021 m. periodu. Šio laikotarpio pieno kainos vidurkis buvo 29,9 ct/kg.

„Pieno ūkiai už parduotą pieną 2023 m. gavo 509 mln. eurų pajamų, be subsidijų ir paramos. Didesnis žemdirbių istorinis uždarbis buvo tik rekordiniais 2022 m., kai už parduotą žaliavinį pieną ūkininkai gavo 685 mln. eurų. Tiesa, 2020 ir 2021 m. uždirbta mažiau – atitinkamai 386 ir 448 mln. eurų“, – sumas vardija Š. Frolenko.

„Vis dėlto žemdirbių kalbos, esą pieno rinką ištikusi krizė, nelaužtos iš piršto. Didelis skaičius mažų pieno ūkių Lietuvoje patiria didelių finansinių sunkumų. Maži, iki penkiolikos karvių laikantys ūkiai sudaro dominuojančią dalį tarp visų šalies ūkių. Tačiau jie pagamina vos dešimtadalį viso superkamo žaliavinio pieno. Šie ūkiai rinkos sąlygomis dirba nuostolingai, be ES ir valstybės dotacijų išgyventi negali“, – sako jis.

Stambieji pieno ūkiai Lietuvoje, gaminantys beveik 70 proc. superkamo pieno šalyje, gauna europinio vidurkio kainą. Jiems perdirbėjai šių metų sausį už natūralų pieną vidutiniškai mokėjo 47,2 ct/kg, o ES šalyse vidurkis buvo 46,7 ct: „Dar 20 proc. rinkos valdo tarpininkai, kurie pieną superka iš smulkiųjų ūkių ir jį perparduoda perdirbėjams, gaudami kainą, artimą ES vidurkiui. Kitaip tariant, apie 90 proc. žaliavinio pieno Lietuvoje superkama aukšta kaina, kuri siekia ES vidurkį.“

„Smulkieji pieno tiekėjai reikalauja, kad jiems už pieną būtų mokama ta pati kaina, kaip ir stambiesiems pieno tiekėjams. Tačiau, palyginti su stambiaisiais, smulkiųjų ūkių sąnaudas didina pieno surinkimo kaštai, prastesni kokybės rodikliai. Tai ir lemia jų nuostolingą veiklą ir priklausomybę nuo paramos“, – aiškina Š. Frolenko.

Ateitis: Š. Frolenko įsitikinęs, kad reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius nuo karvės, didinti pieno gamybą. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Kooperacija nesuveikė?

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė, atstovaujanti ir vidutiniams, ir smulkiesiems šalies pieno ūkiams, nesutinka su kaltinimais dėl pieno kokybės – ji sako, kad jei jis tikrai būtų toks nekokybiškas, pieno supirkėjai ir perdirbėjai jo paprasčiausiai nepirktų.

R. Vilimienė taip pat sako, kad teiginiai apie didelius pieno surinkimo kaštus ne visai atitinka realybę. „Mes ir sakome – jei „Rokiškio pienas“ superka pieną Rokiškio rajone, kaštai neturėtų būti labai dideli ir ten smulkiesiems ūkiams tokiu atveju turėtų būti mokamos didesnės pieno kainos, jei tikrai kalbame apie kaštus. Tačiau nei „Marijampolės pieno konservai“, nei kiti, kurie perka iš pašonės rajonuose, nemoka daugiau“, – pasakoja ji.

R. Vilimienė teigia, kad pieno įstatymas yra reikalingas, nes pats jo tikslas tarsi nusako, kad tai yra smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų gynybos įrankis. Pasak jos, daugybė ekspertinių išvadų parodė, kad būtent smulkieji pieno ūkiai yra pažeidžiami.

Asociacijos pirmininkė taip pat pabrėžia, kad Žemės ūkio ministerijos nuolatiniai raginimai smulkiesiems pienininkams kooperuotis ir modernizuotis, kad esą tik tokiu atveju bus galima kovoti dėl konkurencingos kainos už parduodamą pieną, irgi neatitinka tikrovės.

„Deja, aš tiksliai žinau, kad tai neišspręs problemos, nes mūsų pačių ūkis yra modernizuotas, esame kooperatyvo nariai, mano kooperatyvas netgi yra susikooperavęs su dar trimis kooperatyvais, kad pristatytų dar didesnį pieno kiekį. Nuvežę pieną prie perdirbėjo vartų gauname mažesnę kainą nei stambi bendrovė, pas kurią atvažiuoja perdirbėjas“, – sako R. Vilimienė.

„Nuo kovo 1-osios kooperatyvas gauna 34 ct/1 l pieno, kurį nuveža prie perdirbėjo vartų, nors bendrovei mokama apie 40 ct/1 l. Tai rodo, kad kooperavimasis neveikia. Naujame įstatyme irgi nurodoma, kad mes, susijungę į grupes, padidinsime pieno kiekį ir dėl to galėsime išsikovoti geresnę kainą, bet mūsų pavyzdys rodo, kad net ir kooperatyvas, padidinęs pieno kiekį, negali tos kainos išsikovoti“, – aiškina asociacijos pirmininkė.

Pagal pristatymo būdą

Be to, bėda, kad jau nebėra su kuo Lietuvos kaimuose kooperuotis, nes esą liko vos po kelis ūkininkus, kurie savo pieną parduoda skirtingiems supirkėjams. Pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar: „Toks įstatymo projektas buvo prie buvusio žemės ūkio ministro Andriaus Palionio, mums tai buvo pats priimtiniausias variantas.“

2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis.

„Jeigu parduodi pieną į šaldytuvą – nesvarbu kiek, ar 100 l, ar 1 000 l,  kaina yra vienoda. Antras pristatymo būdas – nuvežti prie superkančios bendrovės vartų. Jei uždaroji akcinė bendrovė ar kooperatyvas nuveža pieną prie vartų, nepriklausomai nuo kiekio, kaina yra vienoda. Trečias būdas – iš pieno supirkimo punktų. Į juos pristatantiems ūkininkams dar būtų išrašoma sąskaita už pieno išlaikymo kaštus […] Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad didžioji dalis pienininkų nusipirktų šaldytuvus, kad priklausytų kitai kategorijai ir nereikėtų papildomai mokėti už pieno punktų išlaikymą“, – dėsto R. Vilimienė.

Jos teigimu, toks variantas pienininkams buvo pats priimtiniausias, tačiau kol įstatymas pasiekė Seimo Kaimo reikalų komitetą, atėjo nauji rinkimai, naujas ministras, nauja tvarka, ir vėl visi komitete į situaciją pradėjo gilintis iš naujo.

„Galiausiai atsirado visai kitoks pieno įstatymo portretas. Dabartinis projektas visiškai niekuo nepalengvins gyvenimo smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Dabartinis įstatymas užsimena ir apie prekybą aukciono būdu, bet kai mes paklausiame, kaip tai atrodys, niekas nežino, bet toks būdas yra įrašytas į įstatymą. Yra daug tokių dalykų, apie kuriuos niekas nežino, bet jie įrašyti į įstatymą“, – tikina R. Vilimienė.

„Dar, tiesa, įstatyme numatoma, kad jei pienas atvežamas prie perdirbėjo vartų, jo kaina turi būti didesnė nei vidutinė. Kas tą didesnę, nei vidutinė, pieno kainą nustatys – irgi neparašyta…“ – sako ji.

„Mūsų tikslas – kad įstatymą sugrąžintų į diskusijas, nes kam reikia bet kokio įstatymo? Puikiai suprantu, kad jeigu jis dabar sugrįš į Seimą, vėl pakibs keleriems metams, nes vėl rinkimai laukia. Tačiau gal geriau pralaimėkime dvejus metus, bet vėliau turėkime tokį įstatymą, kuris iš tikrųjų veiks, o ne dabar priimkime bet kokį“, – svarsto ji.

Pasak R. Vilimienės, įstatyme turėtų atsirasti ir konkretus draudimas nustatyti pieno kainą pagal jo pristatymo kiekį. „Kas nedraudžiama – tas yra galima, vadinasi, taip ir liks, – nuspėja ūkininkė. – Šią minutę tie, kurie primelžia nuo 1 l iki 100 l pieno, gauna 18–20 ct/l, o virš 1 000 l primelžiantys gauna 34–35 ct/l. Tai patogu stambioms bendrovėms – mums pakankamai nesumoka, bet kažkam sumoka daugiau. Perdirbėjai nelinkę keisti pieno pirkimo krepšelio dydžio, nes, kaip jie nuolatos kartoja, tas dydis yra toks, koks yra, jis keistis negali. Jie ir sako, kad, jei padidins mokamas kainas mažiesiems ūkiams, kažkam turės sumažinti.“

„Tokiu būdu mūsų asociacija lieka viena, nes net ir kooperatyvams iš dalies tai paranku, kadangi jie nuperka pigiau ir parduoda brangiau, o uabai vien tik iš to ir gyvena“, – atvirauja R. Vilimienė.

Išeitis: pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar. / J. Elinsko / ELTA nuotr.

Dėmesys – našumui

Vis dėlto Š. Frolenko mano, kad Lietuvos pieno gamybos sektorių į augimo kelią vestų tikrai ne Pieno įstatymas. Pasak jo, reikalingi racionalūs ir subalansuoti valdžios sprendimai skirti investicijas ne po metų išnyksiantiems ūkiams, o perspektyviems ir efektyviai dirbantiems šeimos ūkiams, skatinti tikrąją kooperaciją tarp mažų ir vidutinių ūkių, palaikyti ūkių stambėjimą.

„Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius iš karvės, didinti pieno gamybą. Lietuvai reikėtų kelti ambicingus tikslus – iki 2030 m. pasiekti, kad vidutinis ūkis laikytų bent 35 karves, o per artimiausius dešimt metų pasiekti ES vidurkį – 60 karvių ūkyje. Per šį laikotarpį taip pat reikėtų kelti tikslą padidinti prekinio pieno gamybą nuo 1,4 mln. iki 1,8 mln. t“, – teigia Š. Frolenko.

Būtent dėl veiklos efektyvumo ir ūkių konkurencijos ES, JAV, Naujoji Zelandija ir kitos pagrindinės pieno pramonės valstybės nuėjo ūkių stambėjimo keliu, kuriose vidutiniai pieno ūkiai laiko po kelis šimtus karvių. Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas dėl vyraujančių smulkiųjų ūkių išlieka vienas žemiausių ES.

„Pagal vidutinį jų dydį esame ES šalių sąrašo pabaigoje. 2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis, nors kitose valstybėse pieno krizės ištinka tik esant globaliam ekonomikos nuosmukiui“, – sako Š. Frolenko.

Atsiriekia estai ir latviai

Premjerė Ingrida Šimonytė neseniai teigė, kad nėra būdų sugrąžinti pieno supirkimo kainų į rekordinių 2022-ųjų lygį. Tais metais siūlomas Pieno įstatymas negaliojo ir tai, pasak Š. Frolenko, yra akivaizdus įrodymas, kad kainas laisvoje rinkoje formuoja vartojimo tendencijos, pasiūla ir paklausa, gamintojų konkurencija.

„Pieno sektoriaus atstovai sutartinai sutinka pasigendantys aktyvaus Žemės ūkio ministerijos vaidmens ir įsitraukimo sprendžiant realias ūkio problemas. Kita vertus, pelnytai giriama šios kadencijos Vyriausybė, kuri skyrė didelių investicijų į pieno ūkių efektyvumą, pieno gamybos didinimą, plečiant karvides. Nors rezultatą pamatysime tik po kelerių metų, tačiau jau dabar galima matyti teigiamų poslinkių – pernai pieno gamyba ūkiuose stabilizavosi ir rodė nedidelį augimą“, – teigia pieno perdirbėjų atstovas.

Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams.

Vis dėlto Lietuvoje pieno ūkių stambėjimo procesas iki šiol vyko lėtai – tai neleidžia visiškai išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo, kuris yra didžiulis ir perspektyvus.

„Lietuvos įmonės superka ir perdirba į produktus beveik visą šalyje primelžtą žaliavinį pieną – vos keli procentai jo išvežama į užsienį. Tačiau įmonių perdirbimo poreikiai ir pajėgumai yra kur kas didesni, nei ūkiai šiuo metu pajėgia patiekti pieno. Dėl lietuviško pieno trūkumo pienas importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno tiekėjų, kurie iš viso į Lietuvą eksportuoja apie 30 proc. mūsų šalyje perdirbamo kiekio. 2022 m. už importinį žaliavinį pieną Lietuvos įmonės sumokėjo 258 mln. eurų. Šiuos pinigus galėjo uždirbti Lietuvos pieno ūkiai“, – sako Š. Frolenko.

Tarp Baltijos šalių Lietuva pagal superkamo pieno kiekį išlieka rinkos lyderė – jai tenka 46 proc., Latvijai ir Estijai – po 27 proc. rinkos. Tačiau mūsų šalies dalis Baltijos pieno gamybos rinkoje tirpsta – 2012-aisiais Lietuva primelždavo 50 proc. viso regione superkamo pieno kiekio. Mūsų dalį atsiriekia didelę pažangą rodantys estai ir latviai.

Kaimuose – liūdesys

R. Vilimienė pasakoja, kad smulkiuosiuose šalies pieno ūkiuose nuotaikos šiandien liūdnos, jaučiamas gilus nusivylimas. Ji pati ūkininkauja Kupiškyje, mini, kad nė vieno naujo ūkio aplink visą rajoną nėra, dauguma senųjų užsidarė: „Kiekviename kieme buvo gyvulių… Dabar užsidaro ūkiai, turintys ir 30–50 karvių…“

„Labai sudėtinga vasara buvo, palijo, pašarų neprisigamino, vieni išpardavė prieauglį, kiti pasiliko tik melžiamų karvių prieauglį, treti viską išpardavė… Šiuo metu visi tik meldžiasi, kad greičiau žolė pasirodytų, nes pašarų kainos – labai aukštos, nors jų rinkoje ir apskritai nėra labai daug. Garsiai neaimanuoja tie, kurie turi įsipareigojimų, sako, kad nieko negali padaryti. Yra kas ima paskolas, kad padengtų nuostolius. Beje, pienininkai šiemet išmokas gavo dar mažesnes nei pernai…“ – dalijasi ji.

„Kai prieš metus buvo streikas, kai pieną dalijome nemokamai, nieko nepasiekėme. Pieno įstatymas kaip neišėjo, taip neišėjo, be to, kad 8 mln. eurų kaip kam išdalijo, o kitus 10 mln. eurų patys važiavome į Briuselį ir išsimušėme, – sako R. Vilimienė. – Mums nereikia paramos, pašalpos, mums reikia teisingų pieno supirkimo kainų, su rinkos reguliavimo įstatymu valstybė galėtų tai padaryti.“

Ji pabrėžia, kad reikalingas sąžiningas galutinės produkto kainos pasiskirstymas, pavyzdžiui, 40 proc. tenka pieno gamintojui, 30 proc. – perdirbėjui, 30 proc. – prekybininkui: „Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams, – ūkininkas paskutinėje eilėje.“

„Tačiau man teko girdėti, kad galimai lietuviškasis Pieno įstatymas Seimo Kaimo reikalų komitete bus atmestas, – prasitaria ūkininkė. – Gal ir gerai, geriau palaukti geresnio įstatymo. Tačiau stambieji siekia, kad jis būtų visiškai atmestas, nes jie mėgsta sakyti, kad viskam vadovauja rinka…“

Užsienio pavyzdžiai

„Henry Fordas 1926 m. įvedė penkių darbo dienų savaitę, o 1938 m. tai jau buvo reglamentuota JAV kontekste. Manau, ir šiuo atveju pirmus drąsius ir ryžtingus sprendimus atliks inovatyviai mąstantys lyderiai, o vėliau tai galėtų būti plačiu mastu realizuojama ir valstybės lygiu“, – apie keturių darbo dienų savaitės perspektyvas svarsto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) mokslo darbuotoja dr. Viktorija Tauraitė.

Ji aiškina, kad klasikinio keturių darbo dienų savaitės modelio pagrindinė idėja yra 100:80:100. Šiame modelyje laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę. Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui santykinai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32, ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti suplanuotas užduotis, kurias anksčiau atlikdavo per penkias. „Taigi savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 proc. Galiausiai už tai, kad darbdavys sumokėtų tokio pat dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. produktyvumu“, – dėsto V. Tauraitė.

Ji remiasi užsienio šalių patirtimi ir pirmiausia pabrėžia keturių darbo dienų savaitės pranašumus, žvelgdama iš darbuotojo perspektyvos. Pavyzdžiui, 2021 m. Jungtinėje Karalystėje (JK) buvo atliktas tyrimas, kurio metu 78 proc. darbuotojų, dalyvavusių tokiame eksperimente, nurodė, kad sumažėjo jų patiriamo streso lygis.

Projekcijos: V. Tauraitė viliasi, kad ateityje Lietuvoje bus keturių darbo dienų savaitė, tačiau plačiąja prasme šis modelis nebus įgyvendintas per trumpą metų ar dvejų laikotarpį. / J. Petronio nuotr.

„Keturių darbo dienų savaitė reiškia ir tris laisvadienius. JK vykdyto tyrimo metu buvo paklausta, kokioms veikloms skirtumėte tokios trukmės savaitgalius. Dažniausiai buvo nurodoma, kad laikas būtų skiriamas šeimai, vaikams, pramogoms, kelionėms, pomėgiams, laisvalaikiui ir pan. Iš to galima daryti prielaidą, kad pozityvus poveikis būtų įžvelgiamas ir makroekonominiu lygmeniu: daugiau pinigų išleistume įvairioms pramogoms, o tai įvairių mokesčių pavidalu, tikėtina, grįžtų į valstybės biudžetą“, – pastebi V. Tauraitė.

„Naujojoje Zelandijoje 2018 m. taip pat buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad 45 proc. eksperimento dalyvių pagerėjo darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Apskritai, darbuotojai dažnai yra labiau patenkinti darbu, dažniau išvengiama perdegimo atvejų, teigiama, kad pagerėja darbuotojų psichologinė sveikata“, – toliau vardija ji.

Visiems nepritaikysime

Jeigu žvelgtume iš darbdavio perspektyvos, jau 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu Naujoji Zelandija fiksavo 20 proc., o 2021 m. Japonija – 40 proc. didesnį darbo našumą. Panašaus pobūdžio rezultatus identifikavo ir Danija, JK. „Be to, sumažėja elektros sąnaudos: Japonijoje eksperimento metu buvo nustatyta, kad elektros sąnaudos sumažėjo 23 proc.“, – priduria V. Tauraitė.

Vis dėlto ekonomistė pripažįsta, kad ne visuose sektoriuose, ne visoms profesijoms galima pritaikyti keturių darbo dienų savaitės modelį: „Papildomų iššūkių gali kilti, jeigu skirtingi darbo dienų modeliai yra taikomi visoje šalyje arba jei jie nesutampa globaliniu mastu.“

„Jei grįžtume prie streso lygio, jis tikrai sumažėtų ne visiems darbuotojams. Visi esame skirtingi, todėl dirbti efektyviau, turint santykinai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius, kad spėtume realizuoti išsikeltus savaitės tikslus. Ne paslaptis, kad ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Pavyzdžiui, 2016 m. JK apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 valandas“, – išskiria V. Tauraitė.

„Įgyvendinant tokio pobūdžio modelį tikslinga atlikti užsibrėžtos trukmės eksperimentą, o prieš tai – didelius namų darbus tiek techniniu lygmeniu, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo apimtyje“, – teigia ji.

Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.

Pašiepia tendencijas

Pasak V. Tauraitės, 2023 m. lapkričio 16–27 d. „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad 51 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų pritaria, kad būtų dirbama keturias darbo dienas per savaitę. „Sprendimui kiek labiau pritaria jaunimas iki 30 metų (67 proc.), 30–49 metų asmenys (57 proc.) ir potenciali darbo jėga – besimokantis jaunimas (68 proc.)“, – išskiria ji.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva sako, kad naują idėją iš tiesų labiausiai palaiko jaunimas – esą net du iš trijų jaunuolių ir bedarbiai. Ekspertė atvira: jos manymu, pažadas sutrumpinti darbo savaitę iki keturių dienų pašiepia darbo rinkos realijas. Ekonomistė įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis.

„Tai nenormali proporcija, ją nemaža dalimi lėmė darbuotojų trūkumas. Darbuotojų trūkumą paaštrino kovidinis pinigų didinimas, nesutvarkytos darbo migracijos procedūros, dėl kurių įmonės negalėjo papildyti savo komandų gretų atvykėliais iš trečiųjų šalių“, – sako E. Leontjeva.

„Normaliomis sąlygomis atlyginimai auga drauge su našumu. Netgi ES priimtos Direktyvos principai numato, kad minimalios algos skaičiavimo formulėje turi atsirasti našumas. Matyt, ne tik mums Lietuvoje, bet ir kitoms ES šalims darosi vis sunkiau konkuruoti globalioje rinkoje, tad nutarta grįžti prie ekonominės logikos: atlyginimų augimas turi būti paremtas ekonomikoje sukuriamos vertės augimu“, – tęsia ekspertė.

Darbo kodekse jau yra

Artėja įvairūs rinkimai, jau vyksta rinkimų kampanijos, girdime, kaip kai kurios politinės partijos skelbiasi esančios už trumpesnę darbo savaitę. E. Leontjeva mano, kad tai yra realus populizmas, nes LR Darbo kodeksas iš tiesų jau dabar numato galimybę susitarti dėl trumpesnės darbo savaitės ir individualaus prie darbuotojo poreikio pritaikyto darbo režimo. V. Tauraitė taip pat akcentuoja, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų ir dirbantys valstybės ar savivaldybių įstaigose, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį.

„Prisitaikymas prie darbuotojo poreikių praktikuojamas vis dažniau, nes darbdaviams svarbu išlaikyti gerus darbuotojus. Įsikišti į darbo santykius, priimant įstatymą, reikštų suduoti didžiulį smūgį ir patiems žmonėms, ir šalies ekonomikai. Juk ir šiandien vis dažniau kalbama apie pervargimą ir perdegimą darbe, o tai neretai yra darbuotojų stygiaus padarinys. Ekonominiai iššūkiai verčia mus visus suktis greitai, reaguoti į nuolatinius pokyčius, išnaudoti kiekvieną įmonėje esantį rezervą. Jeigu valdžia lieps suktis dar greičiau, kiek perdegimų, nusivylimų, darbo konfliktų ir broko tai lems?“ – klausia LLRI prezidentė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad sumokėti už penktą dieną, jeigu per keturias dienas nepavyktų sukurti lygiai tiek pat vertės, kiek anksčiau sukurdavome per penkias dienas, tektų ne kam kitam, o darbdaviui. „Privačiame sektoriuje supakuoti penkių dienų produkciją ar paslaugas į keturias dienas bus neįmanoma, – sako E. Leontjeva. – Fizikiniai, cheminiai, technologiniai procesai gamyboje reikalauja laiko. Arba, tarkim, medicina, paslaugos – ar galima operaciją atlikti per 45 minutes, jeigu anksčiau ji trukdavo valandą? O masažą ar pedikiūrą? Ar norėtų trumpą savaitę siūlantys politikai būti pirmieji, kurie guls po skubos skalpeliu? Abejoju.“

Jau ir dabar turintys trumpesnę darbo savaitę medikai ir pedagogai dažniausiai dirba daugiau negu vienu etatu. Vadinasi, žmonėms svarbiau pajamos negu poilsis. „Atsirastų poreikis už daugelį darbų mokėti viršvalandžius. Šioje trapioje ekonominėje situacijoje daugeliui darbdavių tai paskatintų sprendimą užsidaryti, perkelti veiklą svetur. Be to, greitesnis darbas gali padidinti valandinį našumą, tačiau ne bendrą, o mums ekonomikoje reikia didinti bendrą našumą“, – teigia E. Leontjeva.

Situacija: E. Leontjeva įsitikinusi, kad Lietuvai būtina puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki našumui didinti, nes kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis, o tokia proporcija nenormali. / LLRI nuotr.

Bandymai Lietuvoje

Vis dėlto praktika rodo, kad šiandien keturių darbo dienų savaitės modelį Lietuvoje testuoti ir taikyti pirmiausia mėgina mažos įmonės, išimtis – akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, kurioje dirba apie 600 darbuotojų. „Įmonė dalijasi džiugiais rezultatais, kad darbo našumas padidėjo 23 proc., o 69 proc. šį modelį taikančių darbuotojų nurodė, kad sumažėjo jų streso lygis. Kai kurios įmonės Lietuvoje pasirenka ir kitokį variantą: keturių darbo dienų savaitės modelį taiko vasaros laikotarpiu, t. y. nuo Joninių iki rugpjūčio pabaigos“, – pasakoja V. Tauraitė.

Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai, pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 valandas, dirbant penkias dienas per savaitę. Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. „Dviejų savaičių laikotarpiu, vietoj įprastinių dešimties, devynios dienos būtų skiriamos darbui, o penkios, vietoj įprastinių keturių, laisvadienių – asmeniniam gyvenimui. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis. Manau, Lietuvoje 6 valandų darbo diena galėtų būti tarpinis variantas, pereinant iš dabar esančios situacijos iki inovatyvaus ir modernaus varianto – keturių darbo dienų savaitės“, – sako ji.

E. Leontjeva tiki, kad, ieškant geriausio varianto, vis dėlto eksperimentuoti reikėtų privačiai: „Žmogaus, kaip neurobiologinės būtybės, tikrovė ir visa mūsų patirtis rodo, kad žmogus negali dirbti visiškai nesustodamas. Mums būtinos ir pertraukos, ir persijungimas, ir mokymosi, ir komandos bendravimo valandėlės. Taigi žmogui būtina ir nuo kompiuterio atsikelti, ir akims duoti poilsio. Ką jau kalbėti apie mūsų smegenis. Nuo gebėjimo išlaikyti dėmesį priklauso mūsų vaisingumas, bet ir tarp tų dėmesio šturmų būtinos pertraukos.“

„Nors manau, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, plačiąja prasme šio modelio įgyvendinimas Lietuvoje neįvyks per trumpą vienų ar dvejų metų laikotarpį“, – prognozuoja V. Tauraitė.

Ryžto ir motyvacijos stygius

2023 m. vasario–gruodžio mėnesiais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros tyrėjų grupė atliko tyrimą apie Lietuvos studentų patiriamus keblumus, susijusius su karjeros sprendimų priėmimu. Rezultatai parodė, kad studentai Lietuvoje dažniausiai susiduria būtent su pasiruošimo priimti karjeros sprendimą trūkumais, taip pat motyvacijos stoka.

„Asmuo gali neturėti vidinio stimulo priimti sprendimą, nes galbūt šiuo metu jam tai neaktualu, galbūt dabar jam svarbesni kiti klausimai“, – vieną iš situacijos paaiškinimų pateikia tyrimo vadovas, organizacinis psichologas ir karjeros konsultantas Tadas Vadvilavičius. Pasak jo, prie pasiruošimo priimti sprendimą trūkumo dažnai gali prisidėti ir asmens neryžtingumas apsispręsti, kai žmogui apskritai yra sunkiau priimti įvairius sprendimus.

Tyrimas atskleidė dar vieną faktą: Lietuvoje studentams daugiausia sunkumų kyla, kur užsienio studentams jų – mažiausia. „Užsienyje atliktų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad pasiruošimo priimti sprendimą trūkumas, kaip sunkumas, studentams yra vienas mažiausiai reikšmingų sunkumų – priešingai, nei parodė tyrimas Lietuvoje“, – išskiria T. Vadvilavičius.

„Pabrėžčiau, kad Lietuvoje karjera yra tarsi vienetinis sprendimas gyvenime. Turbūt viena iš tokios nuostatos priežasčių yra tai, kad mūsų švietimo sistemoje požiūris į karjeros konsultavimą – labai fragmentiškas, nepaisant, kad mokyklos turi karjeros konsultantus,  vyksta karjeros dienos, mugės. Tačiau iš esmės šie renginiai ir naudojamos priemonės neatliepia karjeros sprendimo priėmimo proceso elementų, iš kurių pagrindiniai du yra savęs ir profesijos, kurią renkasi žmogus, pažinimas“, – aiškina ekspertas.

„Žmogui gali būti sunku priimti sprendimą, kai jis nežino, kas jį domina, kas jam tinka, tokiu atveju gali susiformuoti motyvacijos trūkumas. Sakyčiau, kad švietimo sistemoje šiuo metu yra taip, kad, nepaisant, jog formaliai skiriama dėmesio karjeros valdymui, praktikoje tai neatsiskleidžia arba dažnai atsiskleidžia per šablonines veiklas, kurios optimaliam sprendimo priėmimui turi mažai naudos“, – detalizuoja T. Vadvilavičius.

Permainos: pasak D. Pugevičienės, jauni žmonės vienoje darbovietėje šiandien vidutiniškai išdirba iki dvejų metų. / D. Pugevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Mokytojai, tėvai, aplinka

VDU Karjeros centro vyr. specialistė, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos narė Daiva Pugevičienė pabrėžia, kad pradėti tikslingai ruoštis karjeros pasirinkimams reikia jau mokykloje, labai svarbus mokytojų įsitraukimas. „Jiems būtų tikslinga kalbėti, kad mokinys turi save pažinti per ugdymo procesą, įvairias veiklas“, – sako D. Pugevičienė.

Tėvų įtaka apsisprendimui taip pat labai didelė – kaip rodo praktika, lemia virš 50 proc. galutinio mokinio pasirinkimo. „Tačiau tokiais atvejais dažnai studentai vėliau nori keisti pasirinktas studijų programas, nes žmogus pakliūva ne ten, kur norėjo, galbūt labiau ten, kur kreipė tėvai. Tai yra neatliktų savęs pažinimo namų darbo rezultatas“, – teigia D. Pugevičienė.

Tyrimai rodo, kad apie 60 proc. mokinių studijas renkasi gavę abitūros egzaminų rezultatus. „Kaip galima pasirinkti, kai turi tiek mažai laiko ištyrinėti galimybes? – klausia 20 metų karjeros specialiste dirbanti moteris. – Iš praktikos žinau, kad studentai, kurie jau pirmame kurse jaučiasi nusivylę studijomis, pasirinkimui skyrė per mažai laiko, tikrai giliau nepasidomėjo, kas tai per studijos, kokius dalykus studijuos visų studijų metu.“

Ne mažiau svarbu – adekvačiai vertinti savo galimybes ir poreikius. Anot D. Pugevičienės, dabartinė aplinka iškreipia supratimą apie tam tikras specialybes: „Atrodo, yra tiek daug informacijos, bet jauni žmonės joje pasimeta, todėl, mano vertinimu, karjeros specialisto atsiradimas mokyklose mokiniui yra reali pagalba, esanti šalia.“

Jos įsitikinimu, idėjos, kad egzistuoja perspektyvios ir neperspektyvios profesijos, formavimas taip pat atlieka meškos paslaugą: „Jei pasirinksi tai, kas tinka ir patinka tau, dirbsi tą darbą su meile, šis pasirinkimas savaime taps perspektyvus. Tą profesiją paversi patrauklia, apie ją gerai atsiliepsi, nes pats būsi laimingas įgijęs tą specialybę.“

„Daug girdime, kad reikia inžinierių, informacinių technologijų specialistų, kad jų ieško darbdaviai, laukia dideli atlyginimai, dar studijuojantys žmonės jau dirba didelėse įmonėse, yra didžiulių galimybių. Tačiau įsivaizduokime, kad žmogus yra visiškai socialinis tipas, – tokiam asmeniui dirbti tokiose pozicijose bus labai sunku, net gaunant didelį atlyginimą vargu ar tai teiks džiaugsmo“, – požiūriu dalijasi D. Pugevičienė.

Vis dėlto nemažai mokinių pirmiausia teigia, kad specialybės pasirinkimo pagrindas yra didelis uždarbis. „Tačiau, kai pradedi su jais kalbėtis, paaiškėja, kad pinigai – tikrai ne svarbiausias pasirinkimo motyvas. Galbūt tai irgi nūdienos poza. Iš tikrųjų nemaža dalis nori dirbti savo svajonių darbą. Tikrai matau, kad studentams svarbu, jog jie tobulėtų, gautų ir praktinių, ir teorinių žinių“, – pasakoja ekspertė.

Teko sutikti žmonių, kurie pardavę verslus, eina vaikystės svajonės link, keičia savo darbą iš pagrindų.

„Šiuolaikinis jaunimas nori greitos sėkmės, greito pripažinimo ir didelio atlygio. Tačiau darbo rinkoje viskas nevyksta taip greitai. Viskas ateis, tik reikia nenustoti savęs pažinti, nuolat tobulėti, domėtis, kritiškai įvertinti visas savo galimybes. Aplinkos spaudimas būti geriausiam, šauniausiam, pasirinkti prestižinę specialybę formuoja jų požiūrį ir kelia stresą“, – tęsia ji.

Nenubrėžti ribos

Populiariausios studijų programos – teisė, medicina, psichologija – vis dar pritraukia daugiausia studentų, tačiau pokyčių jau vyksta. „Prieš dešimt metų tokios profesijos kaip nuomonės formuotojas nebuvo – ji ir dabar neoficiali, bet egzistuoja. Daug įmonių investuoja į žaliąją ekonomiką, valstybė taip pat formuoja tam tikrą politiką, atsižvelgdama į tai, kokių specialistų dabar labiau trūksta, investuodama į žemės ūkio, į pedagogikos studijas“, – pastebi T. Vadvilavičius.

„Atsiranda daugiau naujų specialybių, darbo vietų, specifinių pozicijų, o tai kartais irgi sunkina apsisprendimą. Tampa sunkiau atsirinkti kiekvieną alternatyvą, kuri konkrečiam žmogui yra galima“, – detalizuoja psichologas.

Tiesa, jis išskiria, kad nepasitenkinimą profesija jau vėliau, pabaigus studijas, gali nulemti ir pati organizacija, kurioje žmogui tenka dirbti. „Yra labai paprastas, bet tikslus pasakymas, kad darbas darbui nelygu. Pavyzdžiui, kasininko darbas gali būti aiškus, bet visada yra platesnis kontekstas, kuriame – kiti žmonės, darbovietės taisyklės, normos, kurios skirtingiems asmenims gali trukdyti. Kai vyksta įvairios mugės, dažniausiai profesijos pristatomos tik iš patraukliausių perspektyvų, darbo skelbimuose akcentuojami tik pozityvūs dalykai, bet dažniausiai nepasakoma, kas vyksta su žmonėmis ir tarp žmonių organizacijos viduje. Vidinę kultūrą pamatome tik vėliau ir jos organizacijos dažnai nenori parodyti, galbūt ir negali pristatyti“, – pasakoja ekspertas.

Pasak D. Pugevičienės, jauni žmonės vienoje darbovietėje šiandien vidutiniškai dirba iki dviejų metų. „Keisti darbo pozicijas nėra blogai. Tik reikėtų tai daryti sau išsikėlus naujų tikslų, viską apsvarsčius ir atsakingai pasirinkus. Todėl čia labai svarbu turėti stiprius sprendimo priėmimo gebėjimus. Galima keisti ir savo karjeros kryptį, tik mano patarimas – nepulti nuogiems į dilgėles, aiškiai atsakyti sau, kodėl tai darai. Galima rinktis persikvalifikavimo galimybę ar net naujas studijas, bet tai daryti reikėtų atsakingai, įvertinus savo norus, galimybes, atsakius į visus sau iškeltus klausimus.“

„Amžiaus ribos, kada galima keisti savo karjeros kryptį, nėra. Kartais tai daro net savo verslus sukūrę žmonės. Teko sutikti žmonių, kurie, pardavę verslus, eina vaikystės svajonės link, keičia savo darbą iš pagrindų. Puiki galimybė yra net senjorams. Kuriasi trečiojo amžiaus universitetai, kuriuose studijuoja, su bendraamžiais būriais įvairiomis veiklomis užsiima garbaus amžiaus žmonės. Taigi amžius – ne riba. Svarbiausia – motyvacija, prasmė ir noras save realizuoti“, – pabrėžia ji.

Klišė: pasak T. Vadvilavičiaus, dažnai jau mokykloje suformuojamas klaidingas įspūdis, kad žmogus visą gyvenimą dirbs pagal pasirinktą profesiją. / VDU nuotr.

Vyresnių patirtis

Minėta VDU tyrėjų analizė parodė, kad vyresnio amžiaus studentai dėl karjeros pasirinkimų susiduria su mažiau sunkumų. „Tyrimo rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad, didėjant darbo stažui, amžiui, suvokimui apie save, kas man yra svarbu, kokios yra mano vertybės, ką aš moku daryti, o ko – ne, yra lengviau priimti karjeros sprendimus“, – sako T. Vadvilavičius.

Vyresniame amžiuje iššūkių priimant karjeros sprendimus mažėja, bet niekas nesako, kad jų negali kilti. „Gali būti ir taip, kad žmogui – 50 metų, jis visą gyvenimą dirbo vieną darbą, neturėjo galimybės pažinti kitų profesijų, nepavyko kokybiškai pažinti savęs. Pasitaiko ir kai aplinkiniai sako, kad nauja sritis tau neva netinka, kam reikia pokyčių, jei sekasi dabartinėje profesinėje veikloje, ir tokiu atveju galima pakliūti į išorinį konfliktą“, – pastebi psichologas.

Pasak T. Vadvilavičiaus, dažnai jau mokykloje suformuojamas klaidingas įspūdis, kad žmogus visą gyvenimą dirbs pagal pasirinktą  profesiją: „Tačiau gyvenimas ir mes patys keičiamės, todėl visų pirma svarbu suprasti, kad tai nebus vienetinis sprendimas ir visą laiką daug kas keisis net ir pasirinktoje profesijos srityje.“

„Labai svarbu mokytis išnaudoti situacijas, gebėti prie jų prisitaikyti ir būti lanksčiam. Gal labai naiviai skamba, bet kartais tikrai reikia nepabijoti išeiti iš komforto zonos ir priimti galbūt sau neįprastą sprendimą“, – tęsia jis.

Specialistų poreikis

Lietuvoje karjeros specialistų poreikis per pastaruosius dešimt metų labai svyravo. „Iš pradžių kilo didelis noras kiekvienoje mokykloje turėti karjeros specialistų, vėliau galbūt suveikė ekonominiai faktoriai, galbūt tai tiesiog nepasiteisino ir daugelyje mokyklų tokių specialistų buvo atsisakyta. Net ir studijų programos, pagal kurias buvo rengiami šie specialistai, nebesurinko studentų ir nebuvo tęsiamos“, – pasakoja T. Vadvilavičius.

Situacija keitėsi 2022 m., kai pasikeitė Vyriausybės požiūris ir vėl kiekvienoje gimnazijoje atsirado karjeros specialistų pozicijos. „Šiandien karjeros specialistams didelis iššūkis yra susikalbėti su mokiniu, įgyti jo pasitikėjimą. Tai nauja pareigybė mokyklos struktūroje, jiems reikia atrasti santykį ne tik su mokiniais, bet ir tėveliais“, – pastebi D. Pugevičienė.

Pasak T. Vadvilavičiaus, karjeros specialistas šiandien yra reikalinga profesija, tačiau jai kol kas šalyje skiriama per mažai dėmesio: „Ne tik kalbant apie moksleivius, nes karjerą turėtume suprasti kaip visą gyvenimą trunkantį procesą.“