Ryšių reguliavimo tarnybos Saugesnio interneto skyriaus vedėjas Vilius Nakutis teigia, kad šie pokyčiai aktualūs ne tik verslo atstovams, bet ir kitiems, besinaudojantiems mobiliuoju parašu. Naujos SIM kortelės užtikrins didesnį elektroninių operacijų patikimumą.

„Šiose naujose SIM kortelėse naudojama aukštesnį saugumo lygį užtikrinanti kriptografija. Daugiau vartotojui niekas nesikeis, jam tik reikės naujos SIM kortelės, kurią turės aktyvuoti, tada mobilųjį parašą bus galima naudoti kaip ir anksčiau“, – LRT RADIJUI sako V. Nakutis.

Naujosios SIM kortelės galios 5 metus, iki šiol jomis būdavo galima naudotis šiek tiek mažiau – 2 metus.

Naujos kortelės suteiks stabilumo

Bendrovės „Telia Lietuva“ atstovas Audrius Stasiulaitis pasakoja, kad maždaug trečdalis jų mobiliojo parašo naudotojų dar nėra aktyvavę jiems suteiktų naujų SIM kortelių. Anot jo, tai rekomenduojama padaryti iki liepos 1 d., tačiau, jei žmonės neturės galimybės to padaryti, parašą aktyvuoti bus galima ir vėliau. 

„Nieko neatsitiks, jei žmonės savo parašą aktyvuos ir po liepos 1 d., tačiau tada reikės atvykti į mobiliojo ryšio operatoriaus saloną. Nauja kortelė bus aktyvuojama greitai, tada klientas ir vėl galės būti visavertis mobiliojo parašo vartotojas“, – kalba A. Stasiulaitis.

Tiems, kurie naują SIM kortelę aktyvuos iki liepos mėnesio, bus paprasčiau. Anot A. Stasiulaičio, tai galima padaryti internetu arba SMS žinute. Vis dėlto, jei kyla klausimų, jis rekomenduoja kreiptis į salone dirbančius specialistus.

V. Nakutis aiškina, kad mobilusis parašas yra skaičių ir raidžių derinys, jis sukuriamas pasirašymo metu naudojant tam tikrą kriptografiją. Toks parašas yra prijungiamas prie duomenų ir įrodo, kad pateikti dokumentai tikri, nepakeisti bei identifikuoja pasirašiusįjį.

„Kvalifikuotas mobilusis parašas yra prilyginamas rašytam ranka, jis naudojamas kaip teisinė priemonė. Naudotis tokiu parašu yra labai patogu, tereikia žinoti SIM kortelės PIN kodą. Ši paslauga suteikia galimybę pasirašyti įvairius pavedimus bankinėse sistemose, pateikti prašymus gauti išmokas, užregistruoti vaiką į darželį ir panašiai. Visa tai galima padaryti neišeinant iš namų“, – pasakoja V. Nakutis.

Interviu LRT RADIJO laidai „Ryto garsai“ A. Tapinas A. Babčenkos tekstus apibūdino kaip drąsius ir balansuojančius ties riba. Jis taip pat atskleidė, kad Ukrainoje žurnalistas jautėsi visiškai saugus. 

– Kokia tai netektis Rusijos opozicijai?

– Manau, kad didelė. Arkadijus buvo labai stiprus ir drąsus žurnalistas, nuėjęs sudėtingą kelią nuo karo žurnalisto Čečėnijos kare – jis matė visą tą siaubą, matyt, kažkas pasikeitė ir jo paties pasaulėžiūroje. Jis buvo priverstas pasitraukti iš Rusijos, kai sulaukė grasinimų dėl savo profesinės veiklos. Apsistojo Prahoje, paskui Ukrainoje ir iki paskutinio momento rašė labai drąsius tekstus, tokius, sakyčiau, ties riba – akivaizdu, įdėdavo labai daug savo sielos, daug nepasitenkinimo, skausmo į tuos tekstus.

Tie tekstai būdavo socialiniuose tinkluose, man taip pat teko žiūrėti jo laidas – labai stiprios, labai sunkios. Ir, sakyčiau, tai gal buvo ir tokio vienišo vilko arba vienišo kario sindromas Arkadijaus gyvenime.

– Kokį jis paliko įspūdį bendraujant?

– Balandžio mėnesį jis buvo atvažiavęs į Vilnių. Labai džiaugėsi, kad gali būti laisvoje valstybėje, Europos Sąjungos valstybėje. Jis visą laiką tai pabrėžė. Maudėsi Neryje, susitikinėjo su draugais, gėrė alų Užupyje, apie tai pasakojo savo socialiniuose tinkluose.

Jis buvo priverstas pasitraukti iš Rusijos, kai sulaukė grasinimų dėl savo profesinės veiklos.

Po to – taip simboliška – Seimo salėje, kur pasirašytas Nepriklausomybės Aktas, gavome leidimą filmuoti kelis interviu su Rusijos opozicijos atstovais, vienas iš jų buvo A. Babčenka. Mes sėdėjome, šnekėjome apie labai daug dalykų ir man įstrigo keli momentai.

Vienas – ta jo tokia, sakyčiau, nevaržoma rūstybė, orientuota į V. Putino režimą. Jo idée fixe, svajonė buvo pamatyti, kaip Raudonąja aikšte pravažiuoja amerikiečių tankai „Abrams“, nes jis manė, kad režimas turi žlugti, galbūt turi būti kažkoks išorinis to žlugimo faktorius ir jis gal matė tokį konflikto sprendimą.

Kitas dalykas – mes su juo kalbėjome apie represijas, kurių imasi režimas Rusijoje. Pavyzdžiui, buvo suimtas žmogus ir gavo tiesioginę laisvės atėmimo bausmę dėl to, kad pasidalino A. Babčenkos įrašu. Ir A. Babčenka pasakė tokią frazę, kuri dabar skamba labai baisiai: aš, gyvendamas Ukrainoje, esu saugus, o jūs ne ir todėl visų prašau – įvertinkite savo saugumą, jūs gyvenate Rusijoje, nesidalinkite mano tekstais, jei manote, kad jums tai gali sukelti grėsmę. Jis save laikė saugiu Ukrainoje, deja…

– Ukrainos policija paskelbė, kad jis greičiausiai nužudytas dėl savo profesinės veiklos. Per pastaruosius trejus metus Kijeve nužudyti trys žurnalistai, kritikavę Kremlių. Ką tai sako, kas toliau?

– Tai sako, kad Ukraina nesugeba susitvarkyti savo namuose. Jei ten Rusijos spec. tarnybos šeimininkauja kaip savo namuose, tai, žinoma, parodo labai liūdną dalyką. Kiek pamenu, prezidentas Petro Porošenka buvo pasakęs, kad jam yra principo ir garbės reikalas surasti, jei neklystu, Pavelo Šeremeto žudiką. Na, bet iki šiol nepavyko to padaryti.

Taigi akivaizdu, kad ten gyventi nuo režimo bėgantiems žurnalistams nėra saugiau. Ko gero, ir Lietuvai reikėtų labai rimtai pagalvoti. Mes ir taip jau tampame prieglobsčiu nemažai daliai opozicijos atstovų, besipriešinančių režimui, tų pačių žurnalistų, kurie dėl savo profesinės veiklos turėjo trauktis iš Rusijos. Bet galbūt jiems turime suteikti daugiau ir garantijų, ir galimybių, kad nebūtų tokių dalykų kaip pernai, kai mūsų Migracijos departamentas žadėjo žurnalistą Jevgenijų Titovą vos ne grąžinti į Rusiją, kur jam iškilusi grėsmė.

Taigi čia ir Lietuvai turbūt bus labai rimtas iššūkis. O grįžtant prie Arkadijaus, tai siaubingai gaila ir labai neramu, kad tokie dalykai vyksta.

– Kaip apibūdintumėte pastarųjų mėnesių gaisrų padarinių statistiką?

– Kas liečia statistiką, tai ji (kaip ir daugelyje kitų sričių) šiek tiek kintanti, bet gana stabili. Per 2018 m. gaisruose žuvo 50 asmenų. Praeitais metais [tuo pačiu laikotarpiu – LRT.lt] jų buvo 52.

Jeigu žiūrime į ilgesnį laikotarpį, tai matome žūčių mažėjimo tendenciją. Jeigu kalbėtume apie laikotarpį, pavyzdžiui, prieš 10 metų, žmonių gaisruose žūdavo daugiau kaip 300.

Jeigu kalbėtume apie ateitį, esame išsikėlę gana ambicingus tikslus – per dešimt metų mūsų siekiamybė, kad gaisruose žūtų ne daugiau kaip 30 žmonių.

– Sakote, kad prieš dešimt metų pamečiui žūdavo po 300 žmonių, ar tai buvo rekordinis skaičius?

– Rekordiniais metais buvo daugiau kaip 300 žuvusiųjų gaisruose. Tas skaičius nuosekliai mažėjo ir mažėjo. Šiandien turime situaciją, kai per metus žūsta daugiau kaip 100 žmonių.

– Tai kas pasikeitė per tuos metus?

– Ko gero, pasikeitė pačių gyventojų požiūris į savisaugą. Gal pasikeitė ir mūsų veikla, daugiau dėmesio skiriame gaisro priežasčių analizėms, pačiai prevencinei veiklai. Mūsų prioritetas – kovoti su priežastimi, bet ne su pasekmėmis.

– Esate nustatę, kad 95 proc. ugnies aukų žuvo gaisro židinio vietoje, t. y. patalpoje, kur gaisras ir kilo. Žinoma, po kiekvienos nelaimės kyla klausimas – kodėl taip atsitiko. Koks atsakymas?

Daugiausia [...] žuvusieji gaisruose yra vienaip ar kitaip susiję su alkoholio vartojimu – jų būklė gaisro kilimo metu buvo tokia, kad jie galbūt net ir nesugebėjo savimi pasirūpinti.

– Labai sudėtingas klausimas, bet būtent tokius klausimus bandome atsakyti, išnagrinėdami kiekvieną gaisro atvejį, kai žūsta žmogus, bandydami atkurti smulkiausias įvykio detales ir tokiu būdu numatyti tolimesnius veiksmus.

Daugiausia [...] žuvusieji gaisruose yra vienaip ar kitaip susiję su alkoholio vartojimu – jų būklė gaisro kilimo metu buvo tokia, kad jie galbūt net ir nesugebėjo savimi pasirūpinti. Žinoma, tos pačios priežastys lėmė ir patį gaisro kilimo faktą.

Ko gero, ne naujiena ir visuomenei, kad būtent nuo gegužės 1-osios nustatytas reikalavimas gyvenamosiose patalpose turėti autonominį dūmų detektorių.

– Sakote, kad vykdote prevenciją, mokote žmones. Jie lyg ir kažką žino, lyg labiau saugosi, bet vis tiek ta statistika rodo, kad dažniausiai neblaivūs asmenys žūsta savo namuose. Jeigu prieš dešimtmetį žūdavo 300 žmonių, o dabar – 100, ar negalime daryti prielaidos, kad Lietuvoje vis dėlto alkoholio suvartojama mažiau?

– Sunku daryti išvadas. [...] Žinoma, tai yra socialiniai klausimai, kurie liečia alkoholio vartojimą, žmonių atsakingumą, socialinius įgūdžius, vaikų auklėjimą ir pan. Mes neturime galimybių ir kompetencijų nagrinėti socialinius klausimus ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus.

Orientuojamės į savo veiklos specifiką ir bandome pakelti žmonių savisaugos kultūros lygį. Žinoma, mūsų tikslinės grupės yra gyventojai, kurie negali savimi pasirūpinti – seni, turintys vienokią ar kitokią fizinę negalią. Būtent jie yra mūsų tikslinės grupės. Siekiant ilgalaikių rezultatų būtent su tais žmonėmis reikėtų dirbti. Tokiu būdu turėsime rezultatą, kurio ir siekiame.

– Mažiau darbuotojų, kabinetuose vartančių dokumentus, daugiau pasiruošusių vykti į gaisrus – to siekiate nuo vasario 1-osios, pradėję antrą reformos etapą. Kaip vyksta reforma? Ar iš tiesų mažiau kabinetinių ugniagesių pas jus?

– Jeigu galima, šiek tiek daugiau istorijos – reformos prasidėjo nuo praėjusių metų lapkričio 1 d., kai buvo peržiūrėtos priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų struktūros ir priimti tam tikri sprendimai. Tai lėmė, kad 76 vadovaujančios pareigybės buvo panaikintos visoje Lietuvoje.

Logiškas klausimas – kas dėl to? Kas iš to ir kam dėl to nauda atsirado? Mes matome naudą tame, kad vadovaujančių pareigybių, kurios nebuvo susijusios su gaisrų gesinimu, naikinimas leido mums sutaupyti lėšų, kurias galima numatyti didinant algas.

Nuo vasario 1 d. vyko kitų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos įstaigų struktūrų peržiūra. Priimti tam tikri sprendimai. Principai, kuriais buvo vadovaujamasi, buvo analogiški tam, ką minėjau, – pačių struktūrų peržiūra, mažinant pareigybių skaičių.

Noriu pabrėžti – kokios reformos vyko ir kokios šiuo metu vyksta, jos neturi jokio tiesioginio poveikio ugniagesiams gelbėtojams. Būtent tiems žmonėms, kurie dirba 24 val. per parą režimu. [...]

– Spauda rašė, kad ugniagesiai nepatenkinti tuo, kad vietoje viršvalandžių jie turi imti laisvas dienas. Tada į gaisrus vyksta mažesnės komandos. Be to, automobiliai genda, kartais technika nekokybiška, prastai veikia navigacinės sistemos, nepakanka apsauginių drabužių. Jūs tada sakėte, kad tai nėra didelė problema, o ugniagesiai tiesiog turėtų apie tai informuoti savo vadus. Ar situacija pasikeitė?

– Natūralu, kad pačioje Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos veikloje yra begalė sričių, labai platus veiklos spektras, didelis žmonių skaičius, etatų kaita ir pan. Šie klausimai sprendžiami centralizuotai. Taip pat sprendžiami lokalių įstaigų vadovams priimant sprendimus.

Kas liečia budėjimus ir viršvalandžius, tai viskas priklauso nuo pačios komandos žmonių skaičiaus. Jeigu žmonių skaičius pakankamas, tuomet ta problema sprendžiama labai paprastai. Jeigu žmonių skaičius nepakankamas, mes vis tiek turime užtikrinti parengtį, kad garantuotume gyventojams pagalbą ekstremalios situacijos ar gaisro gelbėjimo darbų atvejais. Tokiu būdu atsiranda tam tikri niuansai.

– Buvo kalbėta, kad tik pradėjęs dirbti ugniagesys uždirba 442 eurus, vėliau jo alga priklauso nuo ištarnauto laiko, kategorijos, vidutiniškai ugniagesiai uždirba 660 eurų per mėnesį. Turintys didelį stažą gali gauti 878 eurus. Taip buvo metų pabaigoje. Šiandien situacija ir uždarbis toks pats? Iš čia pat kyla ir kitas klausimas – esant tokiems nedideliems atlyginimams, kaip yra su kadrų kaita?

– Tai labai svarbi tema mūsų sistemoje. Šiek tiek tie skaičiai, kuriuos paminėjote, jau pasikeitę. Mes organizuojame veiklą taip, kad siekiame užtikrinti nuoseklų pareigūnų atlyginimų didėjimą. Šiandien vidutiniškai ugniagesys gelbėtojas gauna atlyginimą, atskaičius visus mokesčius, mūsų duomenimis, 707 eurus.

Tik naujai į tarnybą priimtas ugniagesys gelbėtojas, atskaičius mokesčius, gauna 520 eurų. Kas liečia kadrų kaitą ir bendrai kadrų politiką, tai šiandien pirminėje grandyje 8 proc. neužpildytų darbo vietų.

– Tai trūksta ugniagesių?

– Šiek tiek trūksta, 8 proc. yra neužimtų pareigybių. Bet visoje Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje yra 14 proc. neužimtų darbo vietų. Atsižvelgdami į šiuos skaičius galime sakyti, kad didesnę problemą turime su vidurine grandimi, t. y. su tais pareigūnais, kurie vykdo prevencinę veiklą, kurie dirba kiekvieną dieną, spręsdami tam tikrus klausimus.

– LRT RADIJO klausytojas domisi, ar nelaikote tiksinčia bomba renovuotų namų, kurių renovacijai panaudota labai degi medžiaga – putų poliesteris?

– Atsakymas būtų toks – negalima daryti konkrečių išvadų, koncentruodami dėmesį vien tik į pačią šiltinimo medžiagą. Yra nustatyti griežti gaisrinės saugos reikalavimai statomiems pastatams. Ten vertinamas priemonių kompleksas – konstrukcijų degumas, atsparumas, aktyvios gaisrinės saugos priemonės (pavyzdžiui, gaisro gesinimo sistemos), įspėjimo sistemos ir pan.

Matome didelę nelaimę tada, kai žmogus, eksploatuodamas pastatą, pamina visus tuos nustatytus saugos reikalavimus ir elgiasi taip, kaip išmano: pakeičia naudojimo paskirtį, užgriozdina evakuacijos išėjimus, neprižiūri aktyviųjų gaisrinės saugos sistemų ir pan. Tokiu būdu pastatas tampa pavojingas.

– Jūs turite aukščiausius reitingus kaip institucija. Ar jaučiatės atsakingi dėl tokio pasitikėjimą?

– Be abejo, mes tuo labai džiaugiamės, o dar daugiau – mes jaučiame didesnę atsakomybę ir įsipareigojimą visuomenei. Jeigu visuomenė mumis pasitiki, mes jiems turime atsakyti tuo pačiu ir visose situacijose jiems pagelbėti.

– Žmonės žiūri televizijos laidas, kuriose rodoma labai daug negatyvių dalykų. Kodėl tai stebėti taip įdomu?

– Yra dalykų, kurie priklauso ne nuo mūsų. Žinoma, nereikia to laikyti pasiteisinimu. Dažnai sakome, kad Lietuvoje visi esame negatyvūs, tai nuolatinė žinutė. Aš laikausi tokios nuomonės – apie Lietuvą gerai arba nieko. Ką turiu omenyje?

Teko labai daug keliauti po pasaulį ir sakyčiau, kad mes tik susidarę įspūdį, kad lietuviai negatyvūs. Tiesą sakant, negatyvo yra visur. Kai sutinki naują žmogų, jis visuomet nusišypso, tai normalu. Tačiau pradėjus bendrauti gilesnėmis temomis, matyti, kad jis irgi ne toks jau pozityvus. Nuo ko tai priklauso?

Mūsų smegenyse yra toks darinys, kurį mokslininkai vadina reptilijų smegenimis. Jų paskirtis – garantuoti mums išlikimą. Kaip tai vyksta, galime pamatyti kasdien. Pavyzdžiui, žmogus vairuoja automobilį ir mato, kad į jį tuoj atsitrenks kitas automobilis. Žmogus negalvoja lėtai, kad štai dabar turėtų pasukti į kitą pusę. Ne, jis viską daro greitai ir automatiškai.

Tam, kad užsikurtų reptilijų smegenys, reikia kuro, o kuras yra emocijos. Šiandien turime daug emocijas nusakančių sąvokų, tačiau iš tiesų vadovaujamės tik penkiomis pagrindinėmis (bazinėmis) emocijomis. Tai – baimė, liūdesys, pasišlykštėjimas, įniršis ir džiaugsmas.

Matome, kad yra tik viena teigiama emocija. Tai ir yra atsakymas, kodėl visuomet pirmiausia pastebime negatyvius dalykus. Mes taip sukurti. Kažkada tai garantavo mums išlikimą, buvo svarbu. Šiandien tokių pavojų nėra, jie kitokie. Tačiau mūsų prigimtis nepakito ir, net jei per dieną nutinka daug gerų dalykų ir vienas blogas, mes sakome, kad diena visgi buvo prasta.

Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar puoselėsime džiaugsmo emocijas, ar neigiamas.

– Ar daug dalykų priklauso nuo žmogaus požiūrio?

– Labai daug. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar puoselėsime džiaugsmo emocijas, ar neigiamas. Tačiau žinoma, ne visada lengva tai daryti, nes gyvenimas be galo dinamiškas, jame daug įvykių.

– Kaip dažniau prisivilioti džiaugsmą?

– Yra keli žingsniai, kuriuos iškristalizavau. Pirmas dalykas – pasistengti atsiriboti nuo negatyvių dalykų. Tai gali būti ir skaitoma informacija, ir net kai kurie žmonės. Deja, kartais net artimi žmonės gali būti labai negatyvūs. Antra – atrasti, kas palaiko ir puoselėja gerus dalykus. Gal tai kitas žmogus, gal vaikas, su kuriuo gera būti, gal draugai. Reikia atrasti, kas padeda palaikyti džiaugsmo emociją.

Patarčiau išbandyti „Penki plius“ metodą. Vakare, jau atsigulus miegoti, reikia permąstyti prabėgusią dieną kaip filmuką ir pasakyti sau penkis dalykus, kuriuos pavyko padaryti gerai. Žinoma, perfekcionistai sakys – gerai padariau, bet galėjau dar geriau.

– Turbūt laimė ir jos pajautimas susideda iš daugelio dalykų – tai ir mokėjimas džiaugtis čia ir dabar, ir svajonės siekis, tikslo suformulavimas?

– Taip, susiję labai daug dalykų. Šiandien labai populiari mindfulness banga – nusakyčiau tai kaip gebėjimą būti čia ir dabar. Reikia įjungti sąmoningumą, nes didžiąją dalį dalykų per dieną darome automatiškai.

Kai kalbame apie tikslų siekimą, laimę ir panašius dalykus, dažnai teigiame, kad vienam žmogui labiau sekasi, kitam – mažiau. Tačiau už sėkmės visuomet slepiasi daug pastangų. Aš nevartoju sąvokos „sėkmė“, nes tai, ką turi, yra tavo įdėtų pastangų rezultatas. Juk kai esi alkanas, nesakai – ateikite ir mane pamaitinkite. Pats save pamaitini.

– Nuo ko priklauso laimės pojūtis ir kas tai yra?

– Tai gyvenimo klausimas, to galima klausti filosofų. Laimės fenomenas sukurtas spaudžiant tam tikriems visuomenės įsivaizdavimams, kas tai yra. Manoma, kad jei neturi namo, nesi laimingas. Jei neturi kažkokio svarbaus darbo, irgi nesi nei laimingas, nei vertingas.

Aš manau, kad laimė yra be galo skirtingi dalykai. Vienam žmogui laimė būti su savo vaikais. Kitam – sėdėti ir medituoti kur nors Indijoje. Kitam – siekti karjeros. Tai labai individualu. Man labai norėtųsi, kad mes nepasiduotume spaudimui, nes jis milžiniškas.

– Miegas – svarbi gyvenimo dalis. Kodėl būtina miegoti ir kokie procesai vyksta mūsų organizme, kai miegame?

– Gilesnis suvokimas, kodėl miegame ir kas vyksta miego metu, atsirado tik paskutiniame šimtmetyje. Iki tol vyravo įvairūs įsivaizdavimai, kas yra miegas, jis net vadintas antrąja mirtimi. Manyta, kad miego metu žmogus kažkur tarsi išskrenda.

XIX a. viduryje pradėti miego tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad lygiai taip pat aktyviai gyvename ir miego metu. Tos aštuonios valandos, kurias miegame, nenueina veltui, tai nėra nereikalingas laiko švaistymas, kurį galima trumpinti, kiek norisi.

– Kartais juokais sakoma – gyvenimas trumpas, todėl neverta daug miegoti. Tai neteisinga?

– Tikrai neteisinga. Sutinku daug pacientų, ypač jaunų, kurie dirba miego sąskaita. Aš būnu tarsi blogas pranašas, sakau – dabar jums 30 metų, galite sau leisti miegoti 5 val. Bent jau galvojate, kad galite. Bet po 5–10 metų būsite pervargę, turėsite nusiskundimų, kurių priežastis – organizmo išsekinimas. Taip nutinka, kai negaunama tinkamo poilsio.

– Miegas svarbus tuo, kad jo metu pailsi organizmas?

– Taip, organizmas pailsi. Tačiau svarbiausia miego funkcija, dėl kurios visi sutaria, – smegenų poilsis. Mūsų smegenys ne tik ilsisi, bet ir daug ką atnaujina, taiso, peržiūri. Visi atminties procesai vyksta miego metu, į ilgalaikę atmintį įrašomi tam tikri dalykai, o kas nereikalinga – ištrinama.

– Kaip suprasti, kad trūksta miego?

– Jei žmogus atsibunda be žadintuvo ir jaučiasi gerai, miego pakanka. Kitas dalykas – miego kokybė. Yra žmonių, kurie miega po dešimt valandų, bet vis tiek jaučiasi prastai. Jei kalbame apie sveiką ir kokybišką miegą, tai jo trūkumą kiekvienas gali suvokti tik pagal savo patirtį. Visi žino orientacines rekomendacijas – kad suaugusiam žmogui reikia miegoti 7–9 valandas.

– Ar miego kokybę padeda nustatyti išmanieji įrenginiai?

– Dabar savo būsenos stebėjimas labai populiarus Gana daug žmonių ateina, turėdami išklotines programėlių, sekančių miegą. Tai papildoma informacija apie žmogų, tačiau per daug pasikliauti tuo nereikėtų. Programėlės grįstos mūsų judėjimu lovoje. Tai reiškia, kad jei mažai judame miego metu, tai laikoma giliu miegu. Tačiau tai ne visada tiesa.

Yra žmonių, kurie miega po dešimt valandų, bet vis tiek jaučiasi prastai. Jei kalbame apie sveiką ir kokybišką miegą, tai jo trūkumą kiekvienas gali suvokti tik pagal savo patirtį.

– Ką manote apie kitą techniką miegamajame – televizorius, kompiuterius?

– Prieš miegą žiūrėti į šių prietaisų ekranus nėra gerai. Reikėtų juos išjungti bent valandą prieš miegą. Mėlynasis spektras, kurį skleidžia ekranai, turi žadinantį poveikį. Jis mažina melatonino kiekį smegenyse, todėl užmigti sunkiau. Dabar yra programėlių, kurios keičia šviesos spektrą, vakare jį galima pasikeisti, tačiau vis tiek veikia informacijos srautas, kurio prieš miegą reikėtų atsisakyti.

– Kokių yra miego sutrikimų?

– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad pagrindinis ir vienintelis miego sutrikimas – nemiga. Iš tiesų, sutrikimų yra daugiau nei 95 rūšys. Nemiga – tik viena iš keturių didelių grupių. Antroji grupė – padidėjęs mieguistumas. Daug kas jį patiria, tačiau mes galime socialiai adaptuotis vartodami kofeiną ar energinius gėrimus.

Trečioji grupė – miego ritmo sutrikimai. Patiriant juos, svarbu atsižvelgti į savo būdravimo ir miego rimtus. Ketvirtoji grupė – parasomnijos – tai, kas vyksta miegant, pavyzdžiui, vaikščiojimas per miegus, kalbėjimas ir pan.

– Ar reikia kompensuoti miego trūkumą?

– Jei visada miegotume teisingai, sveikai, visą naktį, mums nereikėtų papildomo miego. Kalbu apie suaugusiuosius, nes vaikams ir pagyvenusiems yra kitaip. Jie tikrai gali keliauti pokaičio miego. Bėda, kad kartais, jei miegame dieną, sunkiau užmigti vakare. Nuo praėjusio pamiegojimo nesusidaro didelis laiko tarpas, todėl ir sunkiau.

– Kai kurie prieš miegą įsijungia radijo imtuvą, klausosi muzikos. Kartais skambant muzikai pramiegama visą naktį. Ar tai negadina miego?

– Gerai, jei tai ritualas, padedantis užmigti ir tie garsai nėra kenksmingi. Tai individualu. Kartais foninis triukšmas net rekomenduojamas, pavyzdžiui, jei yra triukšmingų kaimynų, kurie praeidami gali garsiai baladotis.

– Ką manote apie laiko sukiojimą?

– Greitai kai kuriems žmonėms vėl bus labai sunku, nes reikės anksčiau keltis. Reikia pabrėžti, kad laiko sukiojimą sugalvojo ne medikai. Mes visuomet sakome, kad kuo režimas reguliaresnis, tuo geriau.

Tačiau tokius sprendimus priimti ir panaikinti sunku. Kažkas kažkada sugalvojo, kad reikia taupyti elektros energiją. Tuo metu tai buvo svarbiausia. Dabar atkreipiamas dėmesys ir į žmogaus sveikatą, į tai, kad ją reikia saugoti. Laiko sukiojimas išties atrodo juokingas.

– Ką galite pasakyti apie migdomuosius?

– Suprantu, kad žmonėms, negalintiems užmigti, labai sunku. Jie graužiasi, bet be vaistų negali. Dabar migdomieji nėra lengvai paskiriami ir tęsiami, kaip būdavo anksčiau. Dabar ir daugiau žmonių, bijančių ar nenorinčių gerti migdomųjų. Tačiau kartais geriau išsimiegoti, kad ir su vaistų pagalba, nei prarasti ritmą ir justi neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, depresiją. Patarčiau visuomet bendrauti su gydytoju ir spręsti, ar to reikia, ar ne.

„Labai mėgstu persūdyti. Bet paprastai būna skanu“, – juokiasi B. Nicholson.

– Išlaidote naują knygą, kurioje – jūs laidoje rodyti receptai. Ar šioje knygoje yra laidos svečių, ar pačios receptai?

– Tai mano receptai. Šioje knygoje yra visi receptai, kurie pasirodė mano laidoje nuo rugsėjo pradžios, kai laida startavo, iki metų pabaigos. Tai viskas, kas buvo eteryje. Eteryje mano laida turi keletą rubrikų. Pirmoji – namų virtuvės hitas, kurioje gaminu patiekalus visiems. Taip pat yra „Lengvai ir sveikai“. Tai lengvesni patiekalai, skirti tiems, kurie kažką skaičiuoja. Tada yra visų labai mėgstamas skyrelis, kuris vadinasi „Tortų karalienė“. Ten yra saldumynai, skanumynai, kepiniai.

Šioje knygoje yra keletas mano svečių receptų. Ne visi svečiai, kurie ateina į mano laidą, gamina. Kai kurie tiesiog kalbasi.

– Bet po laidos juk suvalgote visa tai, ką pagaminate?

– Taip. Būtent šią savaitę ir vyko tas valgymo festivalis, t. y. laidos filmavimas. Kadangi virtuvę reikia paruošti (beje, ir knygoje rašau apie tą televizijos laidos virtuvę, tai ir šviesos, ir visi įrengimai, ir tam tikra scenografija), mes per vieną dieną, 7–8 val., nufilmuojame vieną laidą, kuri trunka apie 50 min. Tikrai tai užtrunka nemažai laiko, bet valgome irgi tikrai nemažai.

– Ko gero, su jumis smagu dirbti operatoriams?

– Smagu operatoriams, bet, žinokit, kartais taip supuola patiekalai, kažkokie nedidesni, tai mes visą laiką dar atskirai gaminame komandai pusryčius, pietus. Labai myliu savo komandą. Žinoma, tas rezultatas, kurį matome eteryje, yra ne tik mano vienos, bet visos komandos nuopelnas. Yra ir maisto redaktorės, ir prodiuseriai, režisierius, redaktorė, be abejonės, operatoriai, garso operatorius.

Visi tikrai dirbame nuoširdžiai ir labai stengiamės, kad žiūrovas, sėdėdamas laidą namuose penktadienį vakare pajustų malonumą, būtų patenkintas ir užsinorėtų valgyti. Tiesiog stengiamės, kad tai būtų kokybiška ir maloni pramoga.

– LRT RADIJO klausytojas tvirtina, kad jūsų medaus torto receptas yra vienas populiariausių puslapių internete. Ar esate pastebėjusi, kokie receptai labiausiai domina žmones jūsų tinklaraštyje ar socialiniame tinkle „Facebook“?

– Nuo sausio pradžios iki Kovo 11-osios gaminau įvairius senovinius patiekalus, kaip juos vadinu, smetoniškus receptus. Iš tikrųjų tuos receptus susiradau senuose tarpukario žurnaluose ir knygose. Turiu pasakyti, kad paskui, kai jau susitikau su žmonėmis, su žiūrovais kad ir Knygų mugėje, pastebėjau, kad iš tiesų žmonėms labai patinka tie seni receptai ir žmonėms patinka paprasti dalykai, klasika.

Todėl, kai galvoju receptus laidai, visada galvoju apie žiūrovą namuose, ar jis tikrai galės pasigaminti. Nesiūlau kažkokių tikrai prabangių, prašmatnių ingredientų. Tie žmonės, kurie domisi austrėmis ir didkepsniais, žino kaip juos išsikepti, kaip austres atsidaryti. Man įdomi pati maisto kultūra.

Manau, kad nesvarbu, kaip gaminame, galime pagaminti kad ir paprastai. Svarbi pati valgymo, buvimo šeimoje tradicija. Nesvarbu, kad tai paprasta sriuba, bet išsivirkime ją patys, pasigaminkime koldūnus. Tikrai į namus ateis šventė, nes būtent tokiu būdu kuriamos stiprios šeimos tradicijos. Be abejonės, valgyti namuose savo pačių pagamintą maistą yra sveikiau. Kartu valgyti yra labai svarbu.

Be abejonės, valgyti namuose savo pačių pagamintą maistą yra sveikiau. Kartu valgyti yra labai svarbu.

– Jūsų gausu visur: rengiate televizijos laidas, dalyvaujate renginiuose, aktyviai naudojatės socialiniais tinklais. Kiek pasiliekate privatumo? Ar viešumoje kuriate kažkokį įvaizdį?

– Iš tiesų visą laiką tai, ką aš kuriu viešumoje, tas vadinamasis įvaizdis, iš tiesų tai ir esu aš. Gali išprotėti, jeigu kuri kažkokį kitą savo vaizdą, vaidini ir būni tuo kažkuo kitu, kuo nesi. Savaime suprantama, televizijoje, bendraudama su žmonėmis tikrai patiriu džiaugsmą, nes visi žmonės, kurie ateina ar į Vilniaus knygų mugę, ar kitur, kur aš juos susitinku, jie tikrai būna nuoširdžiai laimingi, džiaugsmingi ir gerus dalykus sako apie mano laidą, apie mano knygas, apie mano žurnalą. Aš tikrai džiaugiuosi, kad mano darbas taip puikiai vertinamas.

Kalbant apie privatumą, taip, aš daug ir į „Facebook“ dedu, ir į „Instagram“. Man patinka dalintis gera nuotaika, žiniomis, tuo, ką žinau, bet, kita vertus, aš namuose būnu visiškai tyli, kai gaminu, tikrai nekomentuoju (juokiasi).

V.Skaraičio/BFL nuotr.

Mano vaikai, žiūrėdami į mane per televizoriaus ekraną, juokiasi, nes namuose esu paprasta mama, kuri ir pakelia balsą ant savo vaikų, ir sako „padėk telefoną“ arba „susirink savo daiktus“. Aš esu tokia pati mama, kaip ir dauguma mamų.

Tiesiog nenoriu pripildyti savimi visų užkaborių. Aš esu laiminga savo namuose, savo šeimoje. Tiek, kiek dalinuosi, tai darau natūraliai. Kitas dalykas, tai darau tada, kai iš tikrųjų esu geros nuotaikos. Tikrai suprantu ir leidžiu sau pailsėti ir nuo viešumo, ir nuo visko, stengiuosi į parduotuvę eiti anksti ryte. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad man taip pasisekė, kad galiu daryti tai, ką aš noriu daryti. Tai man suteikia džiaugsmo kiekvieną dieną.

– Stebint iš šono atrodo, kad jums pačiai smagu daryti tai, ką darote. Ar visada būna skanu?

–  Ne visada, labai mėgstu persūdyti. Bet paprastai būna skanu. Nežinau, man tikrai patinka tai, ką pagaminu. Tikrai nemanau, kad esu geriausia Lietuvos virėja. Jokiu būdu. Tikrai nemoku gražiai puošti tortų ir viską gaminu greitai. Tokios yra mano gyvenimo aplinkybės. Tikrai turiu intensyvų gyvenimą, vaikus. Galbūt ne visada turiu kantrybės ilgai ties kažkuo dirbti ir kažką ilgai kurti. Man patinka tas maistas, kuris yra iš paprastų ingredientų, kuris yra nesudėtingai pagaminamas ir kurį iš tikrųjų gali pasigaminti.

– O jūsų šeima turbūt laiminga ir visko priragauja?

– Visko priragauja. Man iš tikrųjų patinka gaminti, bet tikrai nesu fanatikė. Nueiname ir į restoraną, ir nebūtinai pavalgome namie, mano vyras gamina, kartais patys vaikai pasidaro sau tai, ką mėgsta.

Man gaminti patinka ir aš tai darau greitai. Ketvirtadienį po trijų dienų filmavimų grįžau namo, greitai sustojau parduotuvėje ir pagaminau patiekalą, kurį gaminau laidoje, nes tikrai buvo labai skanu.

– O ar virtuvės prietaisų turite daug?

– Taip, nors ne tiek jau ir daug. Stengiuosi kažkaip išsiversti. Kartais, pasakysiu atvirai, tingiu paskui plauti. Nors vaikai padeda, bet reikia juos įtikinti, kad sukrautų indus į indaplovę, reikia viską suorganizuoti. Mano vyras labai man padeda tame organizaciniame darbe, nes to, ką jis pasako, vaikai klauso labiau, negu to, ką pasako mama.

– LRT RADIJO klausytoja domisi – ar maisto gamyba yra improvizacija, ar viskas turi būti suplanuota?

– Viskas priklauso nuo asmenybės tipo. Vieni seka receptus tiksliai, todėl aš stengiuosi savo receptus aprašyti tiksliai ir išbandyti, kad žmogus namuose galėtų sekti ta instrukcija ir padaryti taip, kaip padariau aš.

Neretai ir man pačiai, ir žmonėms, man atrodo, reikia tik idėjos ar kažkokio pasiūlymo, kažkokio užvedimo ant kelio, supažindinimo su kažkokiu nauju produktu. Vis tiek kiekvienas turi savo stilių. Esu įsitikinusi, kad iš kiekvieno virėjo galiu kažko išmokti. Kiekvienas mes savo šeimoje, savo namuose turime kažką, kuo galime nustebinti kitą.

Man atrodo, svarbiausia yra atsipalaiduoti ir būti savimi, gaminti taip, kaip tu jauti, ir taip, kaip tau atrodo. Reikia nebandyti pernelyg įtikti, pasirodyti, kad esi pats geriausias. Tiesiog reikėtų jausti malonumą ir gaminti sau ir savo šeimai.

– Žinote, žvejai niekada nepasako, savo žvejybos vietų, grybautojai nepasako savo grybavimo vietų. Tai kaip yra su kulinarais? Ar nutylite tą vieną ingredientą?

– (Juokiasi) Ne, niekada nenutyliu ingrediento. Bet, kai studijavau kulinarijos mokykloje ir turėjome išmokti tam tikrus klasikinius metodus ir receptus, pastebėjau, kad, pavyzdžiui, yra tas pats receptas, 20 virėjų ir 20 skirtingų rezultatų. Kai gaminame, įdedame dalį savęs. Kodėl mamos maistas skaniausias? Nes ten yra jos meilė. Nieko negali kito padaryti.

– Vedate laidas, renginius, rašote knygas. Turbūt sulaukiate milijonų pasiūlymų. Pagal kokius kriterijus atsirenkate veiklas?

– Taip, sulaukiu daug pasiūlymų ir iš tikrųjų renkuosi atsakingai. Man prioritetas yra mano šeima. Aš galėčiau eiti turbūt kiekvieną vakarą kažkur, bet to nedarau, nes kitaip išeisiu iš proto. Man visiškai to nereikia, tikrai prisidalyvauju. [...]

Prisidedu prie to, kas, manau, yra vertinga, svarbu ir kas gali padaryti pasaulį geresniu. Žinoma, kartais kažkur nenueinu, bet žinau, kad yra dalykai, kurie yra prioritetai, kas iš tikrųjų svarbu. Man svarbu pabūti ramiai, namuose, pabūti su savo vaikais, pagaminti šeimai vakarienę, tiesiog kartais niekur neiti. Mano tikslas nėra aplėkti visus renginius, nes visą laiką galvoju, kad turiu iš tikrųjų būti laiminga ir pusiausvyroje su gamta ir pasauliu, nes tik tada galėsiu sukurti gerus dalykus.

– Grįžkime prie jūsų knygos. Sezonas dar tik įpusėjo, tai gal dar viena knyga bus?

– Iš tikrųjų turiu įvairiausių idėjų. Pasižiūrėsime. Kažkas bus, susijusio su televizija. Dabar filmuoju televizijos sezoną, kuris tęsis iki pat gegužės pabaigos. Vasara – poilsiui. Paskui viskas priklausys nuo ateities.

– Bet ar turite dar kažkokių naujų idėjų?

– Kartas nuo karto rašau ir norėčiau parašyti nekulinarinę knygą. Galima sakyti, kad beveik parašiau.

Man atrodo, gyvenime visi turime idėjų, bet iššūkis – jas įgyvendinti ir paversti kūnu. Mes esame patys didžiausi savo draugai, bet ir patys didžiausi priešai. Sukontroliuoti save ir pasodinti save prie kažkokio darbo yra iššūkis. Tai aš save treniruoju kiekvieną dieną.

Jo teigimu, šie metai tikrai turi būti lūžio metai siekiant stabdyti emigraciją. Be to, ir pernai, ir šiemet vyriausybės prioritetas – siekti, kad būtų mažinamas darbo jėgos apmokestinimas.

– Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kurios nare Lietuva siekia tapti, ekspertų skaičiavimu, pastaraisiais metais Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja po procentą kasmet. O darbingo amžiaus žmonių iki 2030 m. sumažės 30 proc. Ekspertai sako, kad Lietuvos vyriausybei reikėtų aktyviau bendrauti su užsienyje gyvenančiais šalies piliečiais, geriau suprasti, kas jie yra ir ką veikia. Taigi ką mes darome šioje srityje?

– Mes tikrai suprantame, ir kodėl žmonės išvažiuoja, ir kuo išvažiavę dirba. Matyt, yra kelios galimybės siekiant spręsti demografinę problemą. Pirmiausia dėl natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo privalome paskatinti turėti gausesnes šeimas, gimdyti daugiau. Dėl to ir pernai priimti sprendimai, kurie įsigaliojo nuo sausio 1 d. ir yra skirti tam, kad būtų stiprinamos šeimų socialinės ir materialinės sąlygos, kad būtų sudarytos sąlygos auginti vaikus.

Dėl išvažiuojančių žmonių gana daug padaryta. Pernai pritraukta rekordiškai daug užsienio investicijų – apie 7 proc. Jau yra kalbama, kad bus sukurta apie 5 tūkst. gerai apmokamų gamybinių darbo vietų. Tai taip pat turėtų paskatinti žmones čia gyventi, dirbti, užsidirbti ir neieškoti laimės kitur.

Kalbant apie tautiečius, gyvenančius užsienyje, reikia paminėti, kad rengiame demografijos strategiją. Jau iki to parengimo yra numatyta ir buvo padaryta gana daug, pavyzdžiui, kaip gerąja prasme išnaudoti tuos mūsų žmones, kuriems užsienyje sekasi, kurie tapo tikrais savo srities profesionalais ir gali telkti bendruomenę. Mes matome juos kaip ambasadorius, kad kartu su jais  galėtume žmonėms aiškinti, rodyti, kad Lietuvoje tikrai yra sąlygos ir dirbti, ir gyventi, ir vaikus auginti.

Svarbiausia dabar stabdyti išvažiuojančius žmones ir susigrąžinti tuos, kurie išvažiavo tik susikurti tam tikro materialinio pagrindo. Labai svarbu skatinti grįžti ir tuos žmones, kurie išvyko įgyti papildomų kompetencijų, išsilavinimo, patirties.

Bet labai daug reiškia ir psichologinis nusiteikimas – negalima kiekvieną kartą tvirtinti, kaip Lietuvoje blogai, kad esame patys blogiausi.

– Tai, ką sakote, skamba įspūdingai, bet kodėl žmonės negrįžta?

– Nenoriu sakyti, kad čia tendencija, bet tam tikrų gerų signalų yra – pernai emigravo mažiau žmonių nei  2016 m. Taigi turime geresnę situaciją, skirtumas mažėja. Be to, gruodžio mėnesį grįžusių žmonių buvo daugiau negu išvažiavusių.

Šie metai tikrai turi būti lūžio metai, mes turime padėti tokius pagrindus, kad situacija pasikeistų. Mes tikrai negalime prievarta uždrausti žmonėms judėti, dirbti ir mokytis. Bet labai daug reiškia ir psichologinis nusiteikimas – negalima kiekvieną kartą tvirtinti, kaip Lietuvoje blogai, kad esame patys blogiausi. Iš tikrųjų per 28 metus Lietuva padarė įspūdingą šuolį ir turėtume ne saviplaka užsiimti, bet pasidžiaugti progresu.

– Kaip susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius žmones? KTU Europos instituto direktorius Vygaudas Ušackas pirmadienį pateikė penkis sprendimus, kurie padėtų tai padaryti. Vienas iš pasiūlymų – darbo jėgos apmokestinimo sumažinimas. Ar ketinama keisti šią sritį, t. y., ar bus mokesčių reforma?

– Tam tikri mokesčių reformos žingsniai buvo atlikti jau ir pernai – kalbu apie mažiausias pajamas gaunančius žmones ir jų pajamų gausinimą, vaiko pinigų įvedimą. Taip, ir šiais metais iki rudens sesijos siekiama, kad būtų priimti įstatymo projektai, kurie taip pat darys pokyčius mokesčių reformoje.

Nors tai tikrai nėra panacėja, bet darbo jėgos apmokestinimas bus mažinimas – tai vyriausybės seniai pasakyta, tai buvo ir praėjusių, ir šių metų prioritetas. Nors tai jau žinomos priemonės, šioje srityje aktyviai darbuojamasi.

– Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje teigiama, kad skirtumas tarp atlyginimų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse mažėja per lėtai. Taigi ateityje sunku tikėtis migracijos mažėjimo. Ką vyriausybė numato, kad būtų mažinamas šis skirtumas?

– Jūs teisingai pastebėjote. Ir 2014 m., ir 2015 m., ir 2016 m. mūsų BVP vienam gyventojui tenka 75 proc. nuo ES vidurkio. Kitaip sakant, mes dar nepriaugome net prie vidutinio europiečio. Trejus metus mes dėl to kariavome, o šiandien ne tik kalbame, bet ir bus daroma mokesčių reforma, kuri leis tą skirtumą mažinti.

– Sekmadienį Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, policijos profesinės sąjungos atstovai surengė protesto akciją prieš pareigūnų bauginimą. Policijos pareigūnų profesinė sąjunga kritikuoja prieš pusantrų metų pradėta policijos reformą. Anot jos, po reformos pareigūnai tapo ne tokie saugūs, pablogėjo tyrimų kokybė. Kokia jūsų pozicija dėl policijos reformos ir dėl vadinamųjų bauginimų?

– Tai šauksmas iš tolimos praeities, nes socialinis dialogas policijos sistemoje, vidaus reikalų sistemoje tikrai buvo kaip pavyzdys valstybės institucijoms (atkreipiant dėmesį, kad tai yra statutinės tarnybos). Kalbant apie susitarimus, trišales sutartis, profesinių sąjungų įtraukimą į sprendimų priėmimą, skaidrias vadovų atrankas, atrodė, kad tai jau visiškai baigta tema, kuri niekada nebegrįš į tą stadiją, kai kalbama apie bauginimą ir grasinimą.

Man asmeniškai neteko to girdėti, bet mačiau viešą pareiškimą. Faktas yra tas, kad, jei yra tokių nuogąstavimų ar toks profesinių sąjungų narių jausmas, vadinasi, turi būti dialogas su policijos vadovybe, ministerijos vadovybe, nes kažkas yra negerai. Norint sužinoti, kas negerai, kokios problemos, tiek profesinės sąjungos, tiek policijos vadovybė turi sėsti ir kalbėtis. Jei nėra dialogo, nėra pokalbio, nėra aptariamos problemos, kyla įtampa. Kviesčiau ir policijos vadovybę, ir profesines sąjungas ieškoti dialogo ir kompromisų.

– Praėjusį penktadienį dar negalėjote įvardyti naujo teisingumo ministro kandidatūros. Ar šiandien jau galite ją pasakyti?

– Tikrai ne.

– Kodėl?

– Todėl, kad dar nėra.

– Kandidatūros nėra ar dar negalime išgirsti pavardės?

– Paviešinsime, kai bus atliktos procedūros, žmogus patikrintas, bus jo sutikimas, bus suderinta. Tada mes paviešinsime.

– Seimas šiandien balsuos dėl apkaltos Mindaugui Basčiui. Pernai sakėte, kad komiteto išvados jus įtikino ir, jei bus prieita iki balsavimo dėl apkaltos, balsuosite prieš, kad jis būtų Seime. Pozicija šiandien jūsų tokia pati?

– Poziciją dar sustiprino Konstitucinio Teismo sprendimas.

Vis dėlto jis priduria biure tokius daiktus turintis, „kad žmonės pamatytų, kur atėjo“.

Kovo 2 d. sukako lygiai dveji metai, kaip buvo išduoti privačių detektyvų pažymėjimai. Pirmuosius šiuos pažymėjimus ir gavo būtent O. Rimano vadovaujamos bendrovės darbuotojai. Iš viso šiuo metu Lietuvoje leidimus užsiimti privataus detektyvo veikla turi 14 žmonių. Dauguma jų – buvę pareigūnai.

„Sunku pasakyti, ar mūsų rinkai to pakanka. Pagal įstatymą privatiems detektyvams numatytas veiklas turėtų vykdyti detektyvai, bet iš inercijos jas vykdo ir kitos sritys: skolų išieškojimo, patikimumo nustatymo, nors tai nelabai teisiškai teisinga. Praėjusiais metais nė vienas asmuo nelaikė egzamino ir negavo tokio leidimo [vykdyti privataus detektyvo veiklą]. Tokia ta mūsų rinka“, – tvirtina O. Rimanas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį – ir anksčiau privatūs detektyvai Lietuvoje vykdė savo veiklą, nors jos reglamentuojančių įstatymų ir nebuvo: „Daugeliu atvejų buvo galima pasakyti – kas nebuvo draudžiama, tas buvo leidžiama. Ši taisyklė netinka tik privačiam žmogaus gyvenimui, ten yra kitas reglamentavimas.“

Privatus detektyvas akcentuoja – yra ne viena šalis, kurioje tokios veiklos nereglamentuoja joks įstatymas. O. Rimanas pateikia pavyzdį, kad jau kurį laiką privačių detektyvų įstatymą siekiama priimti Ukrainoje, bet iki šiol tai nėra padaryta.

„Jie bando dirbti pagal galiojančius įstatymus. Pavyzdžiui, asmens teisinės apsaugos, informacijos, viešosios informacijos priemonių ir kt. Be įstatymo irgi kartais įmanoma dirbti“, – sako O. Rimanas.

Anot jo, neretai žmonės klaidingai įsivaizduoja privataus detektyvo darbą. Pavyzdžiui, daugeliui privatus detektyvas vis dar asocijuojasi su skrybėle, akiniais nuo saulės, pypke ir ilgu lietpalčiu. Kaip teigia pašnekovas, tai tėra rašytojų kūryba.

Tai rašytojų – Agathos Christie, Arthuro Conano Doyle`io – sukurtas detektyvo įvaizdis. Šiuolaikinis detektyvas kaip tik turėtų mažai išsiskirti iš kitų.

„Tai rašytojų – Agathos Christie, Arthuro Conano Doyle`io – sukurtas detektyvo įvaizdis. Šiuolaikinis detektyvas kaip tik turėtų mažai išsiskirti iš kitų. Pagrindinis dalykas – ne pypkė, ne skrybėlė, nors mes tokius atributus savo biure specialiai turime, kad žmogus atėjęs pamatytų, kur jis atėjo. Pagrindinis dalykas – IT technologijų žinios, sugebėjimas, mokėjimas dirbti su informacija“, – nurodo O. Rimanas.

Jo aiškinimu, nors paprastai žmonės mano, kad privatūs detektyvai tiria neištikimybės atvejus, iš tiesų tai tėra viena iš teikiamų paslaugų. Privatūs detektyvai taip pat padeda tėvams, kurie įtaria, kad jų vaikas galbūt vartoja narkotines medžiagas ar susidūrė su kitomis problemomis. Be to, privatūs detektyvai renka įrodymus civilinėms, darbo, baudžiamosioms byloms.

„Su teisėsauga mes bendradarbiaujame. [...] Deja, kai kur į mus žiūri kaip į priešus. Jie nesupranta, kad yra toks teisinės sistemos dalyvis, kaip privatus detektyvas, greta tų pačių advokatų, antstolių. Taip yra, įstatymo leidėjas taip numatė. Net į paprastus klausimus tyrėjai bijo atsakyti daugiau, negu atsako bet kokiam žmogui, nors mes turėtume siekti vieno tikslo tokiuose tyrimuose“, – sako O. Rimanas.

Vis dėlto jis priduria, kad Vyriausiojo policijos komisariato, Kriminalinės policijos biuro darbuotojai, turintys daugiau patirties, į privačius detektyvus reaguoja kitaip, nei regioninių padalinių darbuotojai.

„Jie supranta, kad mes turėtume būti vienoje komandoje ir mūsų informacija dažnai padeda jiems atskleisti nusikaltimus. Reikia tik ja pasinaudoti, sutelkti jėgas ir tada stipriau bus tas tyrimas atliktas. Deja, taip yra ne su visais“, – tvirtina O. Rimanas.

Anot pašnekovo, klaidingas ir manymas, kad detektyvai gali sekti žmones. Kaip teigia O. Rimanas, detektyvai negali pažeisti žmogaus privatumo: „Tai pati jautriausia vieta – privatumas ir jo apsauga. [...] „Sekti“ sąvokos nemėgstame ir nevartojame. Reikėtų sakyti „rinkti informaciją“. Mes, be abejo, žinome įstatymus ir kai kada galima kūrybiškai prieiti prie tos normos, kuri neaiški.“

O. Rimano priažįsta – vis dėlto galima teigti, kad privačių detektyvų veiklą reglamentuojantis įstatymas šiek tiek leidžia rinkti informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą: „Įstatymas nustato, kad draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, pažeidžiant šio įstatymo reikalavimus. Įstatymas numato kai kuriuos dalykus, kurie leidžiami.“

– Kaip reagavote į tai, kad jums skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija?

– Viskas buvo tarsi kine. Sėdėjau radijuje, daviau interviu, man buvo sunkus laikas – studentai, repeticijos, spektakliai ir pan. Visiškai neužfiksavau, kada kas nors paaiškės dėl premijų. Išėjus iš interviu pastebėjau, kad į mane visi keistai žiūri, telefonas buvo užlūžęs, skambino žmonės, kurių nebuvau girdėjusi šimtą metų. Tuomet kažkas pribėgo ir pasveikino. Nespėjau visko suvokti, nes po to bėgau dirbti. Tik naktį, jau atsigulusi į lovą, supratau, kad man skirta premija. Negaliu meluoti – buvo malonu.

– Premija jums skirta už sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą. Ar manote, kad esate ryškaus charakterio?

– Mano sūnus sako, kad aš – vaikščiojanti tragedija. Gal mano genai mane veikia. Mano močiutė yra iš Peterburgo, senelis visą gyvenimą aiškino, kad jis paskutinis prūsas Lietuvoje. Mano genai sumaišyti. Tiksliai nežinau, kaip dėl to ryškaus charakterio, bet kad esu baisi perfekcionistė, tai tikrai.

– Taigi ir paminėtas profesinis maksimalizmas – tiesiai į dešimtuką?

– Manau, kad taip. Tai liečia viską. Jei aš visiškai pervargusi grįžtu po darbų ir guliu lovoje, bet pamatau pūką ant kilimo, keliuosi ir paimu tą pūką. Kalbant apie profesiją, mano draugai sako – Egle, nuleisk kartelę, negalima taip, būk oresnė. Tačiau ta kartelė ne tik nestovi vietoje. Aš noriu ją dar labiau kelti.

– Aktorystė – talentas ar sunkus darbas? Ar galima šio darbo išmokti?

– Būsiu žiauri. Manau, kad išmokti negalima. Arba Dievas tave pabučiuoja į pakaušį, arba ne. Tų pabučiuotųjų yra labai nedaug. Žinau pavyzdžių, kurie klaikiu darbu pasiekė labai daug. Tačiau yra talentingų, jaunų, gražių žmonių, kurie kažkur dingsta. Viena geniali aktorė Paryžiuje man pasakė – žinai, labai sudėtinga išlaukti. Ne nusipiginti, o išlaukti. Dažnai studentams patariu pagalvoti, ar verta imtis vieno ar kito dalyko. Nors puikiai suprantu, kad jaunystėje reikia viską išbandyti. Mano nuomone, jei norisi kažką pasiekti, reikia dirbti 150 proc.

– Ar tiesa, kad net nenorėjote tapti aktore? Ruošėtės būti kritike?

– Taip. Net dabar, kai būna bloga nuotaika, guliu lovoje ir galvoju – kodėl aš ne kritikė, visus sukritikuočiau. Žinoma, juokauju. Tačiau jaunystėje man atrodė, kad būti aktoriumi gėda, juk aš protinga mergina! Labai mylėjau tėtį ir mamą, bet galvojau, kuo jie čia užsiiminėja. Tačiau man svarbiausia buvo rašymas. Tačiau kritikos mokytis neįstojau, nes buvau tik 17 metų, man patarė ką nors padirbti ir atvažiuoti vėliau. Vėliau įstojau į konservatoriją, tai likimas.

Visada, nuo to laiko, kai atsirado teatras, reikalavimas paprastas – būti talentingam.

– Tėvams pasakėte?

– Jie tuo metu, kai įstojau, buvo gastrolėse. Tėtis labai džiaugėsi, bet tik vėliau supratau, kodėl. Jis labai nenorėjo savo 17 metų dukros paleisti į Maskvą.

– Ar tai, kad jūs aktorių dukra, studijuojant padėjo?

– Man reikėjo tiek įrodinėti, kad manęs ten mokytis neįkišo... Girdėjau visokiausių kalbų. Įrodinėti tai reikėjo kokius dešimt metų. Man labai gaila žymių žmonių vaikų, tai sudėtinga jaunam žmogui. Negalvojau, kad bus taip blogai.

– Viena svarbiausių scenų – Nacionalinio dramos teatro. Dabar – Mažajame teatre. Kuri scena jums mieliausia?

– Dabar mano namai yra Mažasis teatras. Aktoriaus gyvenime retai pasitaiko, kad jis gali kurti teatrą. Man tokia laimė nusišypsojo. Prisimenu 90-uosius metus ir pirmuosius Mažojo teatro spektaklius – „Čia nebus mirties“, „Vyšnių sodą“. Tuo metu gatvėmis važinėjo tankai, o salėje sėdėdavo kokie 22 žmonės.

Kartą galvodama net pasimečiau. Vaidinu ir Jaunimo teatre, ir Rusų dramos teatre, ir Nacionaliniame, ir Mažajame... Vis tiek man artimiausiais Mažasis. Aš esu tokios svarstyklės – ryte ženijuosi, vakare skiriuosi. Man didžiausias siaubas pasakyti taip arba ne. Tai didelės kančios.

– Kokie reikalavimai vyravo teatre anuomet, kokie – dabar?

– Visada, nuo to laiko, kai atsirado teatras, reikalavimas paprastas – būti talentingam.

– Kokia jūsų profesija: keliautojas, kulinaras, publicistas, vairuotojas? Dabar jau sukūrėte ir dokumentinį filmą. Kaip kilo ši mintis?

– Aš – žurnalistas. Ši mintis labiau Lino Kunigėlio. Jis sumąstė, kad būtų įdomu sukurti tokį filmą. Dabar visas dėmesys, žinoma, skiriamas valstybės atkūrimo dienai, bet kitais metais – Lietuvos kariuomenės šimtmetis. Jis prisiminė, kaip mes kažkada glaudžiai bendradarbiavome kūrybiškai kitose srityse, prisiminė, kad aš visą laiką labai domėjausi istorija, ir pasiūlė man imtis šio projekto. Taip jis ir atsirado.

– Pirmadienį LRT TELEVIZIJA rodys pirmąją dalį. Kiek iš viso filmų turėtų būti?

– Turėtų būti trys, dabar sukurtas vienas. Esmė – apžvelgti Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Pagal įvairias sąlygas galime sukurti tris filmus, nors iš tikrųjų būtų galima sukurti 100 filmų – istorijų tiek, kad maža nesirodo. Ypač, kai baigiasi nepriklausomybės karai, atsiranda daug filmuotos medžiagos apie Lietuvos kariuomenę, tarpukarį ir pan. Tas darbas dar laukia. Pirmoji dalis skirta nepriklausomybės karams ir baigiasi Klaipėdos krašto atgavimu.

– „Lietuvos šarvai 1918–1923 m.“ – taip pavadinta pirmoji serija. Nuo ko prasideda filmas?

– Prasideda nuo to, kaip buvo įkurta Krašto apsaugos ministerija, kaip pasirašytas įsakymas kurti kariuomenę. Būtent tai yra pradžia. Chronologiškai mes keliaujame iki pat 1923 m.

Galime labai gerai įsivaizduoti – prieš 99 metus ir kelias dienas Povilas Lukšys– pirmasis Lietuvos savanoris – žuvo prie Kėdainių, prie Taučiūnų kaimo. Buvo būtent tokios pačios oro sąlygos ir visa kita... Toje vietoje irgi filmavome.

Čia noriu savo tokią emociją perteikti. Yra toks dalykas, kuris kelia liūdnas mintis – surasti pirmojo žuvusio savanorio vietą yra gana nesudėtinga, nes yra kelio nuorodų, bet  privažiuoti prie tos vietos iš tiesų nėra gero kelio. Tos vietos kiek apleistos.

Sovietiniais laikais tas paminklas buvo nugriautas, užsodinta runkeliais, dabar viskas atstatyta, bet manau, kad aplinką vis dėlto reikėtų tvarkyti. Tokios vietos, kur, mano galva, vyko vieni svarbiausių istorijoje mūšių, mažai paženklintos, pažymėtos. Tos pačios Širvintų kautynės... stovi medinė lentelė, ir tiek žinių.

V. Radzevičius/T. Raginos nuotr.

– Filme diskutuos istorikai, karybos specialistai, todėl įdomu, ar filme bus pateikiami konkretūs faktai, žinios, ar specialistai diskutuos dėl tam tikrų istorijos prieštaravimų?

– Buvo didelis klausimas, kaip vis dėlto daryti, ar gilintis į tokias itin įdomias smulkmenas ir detales, ar vis dėlto bandyti išdėlioti bendrą kontekstą. Antras dalykas pasirinktas dėl laiko stokos. Filme tiesiog neįmanoma sudėti visų įdomybių, kaip aš vadinu, istorinių įdomybių. Tai galbūt bus galima padaryti kažkokiame kitame projekte.

Čia kalbės būtent istorikai Vytautas Jokubauskas, Kęstutis Kilinskas, Karolis Zikaras, Jonas Vaičenonis, taip pat Vygantas Vareikis, kuris apie Klaipėdos krašto atgavimą ypač daug žinių turi. Iš esmės bandoma dėlioti situaciją, kokioje buvo Lietuva, Lietuvos kariuomenė.

Manau, tame filme visi priėjo prie bendros išvados. Jie kalbėjo atskirai, negirdėdami vienas kito, bet išvada būtent buvo tokia – tai, kad Lietuva apsigynė, buvo stebuklas. Lietuvos kariuomenė buvo sukurta, žiūrint dabartinėmis akimis, iš tokio mėgėjiško statuso, ir Lietuva buvo apginta.

– Keliami klausimai, kaip jaunai, karo nualintai Lietuvai pavyko sukurti karines pajėgas, sugebėjusias apginti nepriklausomybę. Ar žinomi visi atsakymai? To klausiu, nes visai neseniai rodytame cikle apie kariuomenės vadą Silverstą Žukauską sužinojome, kokiomis sudėtingomis aplinkybės buvo kuriama kariuomenė, kokia prieštaringa asmenybė buvo pats S. Žukauskas.

– Na, taip. Buvo itin daug stebuklų, kurie susiklostė, galima sakyti, mums palankiai. Kai savanoriai būrėsi, jie neturėjo nei ginklų, nei amunicijos. Pavyzdžiui, Jiezno kautynėse su bolševikais buvo daug norinčių įstoti iškart į kautynes, bet ne visus ėmė, nes ne visi batus turėjo. Tai tokios smulkmenos, kurios tiesiog glumina.

Tai buvo vyrai, kurie per trumpą laiką turėjo išmokti kariauti. Daug jų padėjo galvas, bet kaip jie pasikeitė per tuos kelerius metus, nuo pirmųjų mūšių su bolševikais, iki mūšių su lenkais. Ji virto visiškai kita kariuomene.

Net iš akių, žiūrint į nuotraukas, tai matosi. Tai užtikrinti vyrai, kurie fotografuojasi po durtuvų kautynių, kurie fotografuojasi patyrę dujų atakas ir pan. Kariuomenė subrendo priverstinai per labai trumpą laiką. Tiesiog buvo tokia būtinybė.

Reikia dar būtinai pažymėti, kad mes dažnai kalbame apie kariuomenę, savanorius, bet primirštame partizanus. Esame pripratę, kad partizanai buvo po Antro pasaulinio karo, bet turbūt reikėtų po truputį įvesti tokį terminą, kad yra ir pirmoji partizanų karta, kuri būtent buvo 1918–1919 m., kurie patys būrėsi į būrius ir gynėsi nuo užpuolikų lygiai taip pat, kaip pokario laikais.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad viskas, ko jūs imatės kartu su kolegomis, tampa be galo gerais projektais. Kaip kyla tokios mintys? Kokius naujus projektus dabar apmąstote?

– Idėjų visada daug. Labiausiai ko trūksta, tai laiko jas įgyvendinti. Ir šį filmą kuriant norėjosi daugiau laiko. Kai jau padarai viską, išlenda ir vienur, ir kitur kokia nors nematyta nuotrauka. Tiesiog būna gaila, kad jos nespėjai įdėti. Gal tai tiks ateičiai.

– Per kiek laiko šią pirmąją dalį sukūrėte?

– Per vasarą ir rudenį, viskas truko apie penkis mėnesius.