Baigiantis 2013-iesiems sukanka 115 metų, kai pirmąkart paskelbta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Žodžiai ir muzika paskelbti 1898 m. „Varpo“ laikraščio 6-ajame numeryje, skirtame lapkričio–gruodžio mėnesiams. Pirmą kartą himnas sugiedotas lietuvių studentų 1899 m. lapkričio 13 d. tuomečiame Petrapilyje.
Šiandien mažai kas žino gana painią, ilgą himno istoriją, kurioje būta ne tik įvairių kitų pasiūlymų, bet ir priešiškų nuomonių.
V.Kudirka buvo tik gydytojas, o ne poetas ar muzikas profesionalas. Jis mirė toks jaunas – vos 41 metų. Iš kur jo žinojimas, patirtis?
Atrastas lietuviškumas
Anot muzikologo Jono Bruverio, „Tautinėje giesmėje“ susitelkė V. Kudirkos išprusimas, poetinis talentas, patriotizmas ir žanro pažinimas. Čia tobulai suderinti atgimimo ir laisvės siekiai“. Giesmėje taip pat ryškūs ir visiems suprantami simboliai: stiprybė iš praeities, dorybė, darbas žmonių gerovei, savo tautai, meilė Tėvynei. Himno istorinį likimą, manau, lėmė ir tai, kad autorius buvo neeilinė asmenybė – pavyzdys, simbolis.
O ką apie jį žinome?
V. Kudirkos (1858 12 31–1899 11 16, palaidotas Kudirkos Naumiestyje) brandos kelias prasidėjo rusiškoje kaimo mokykloje Paežeriuose (Vilkaviškio r.), vingiavo per lenkišką aplinką, mokslai Marijampolės gimnazijoje nusidriekė iki Varšuvos universiteto, kurį jis baigė 1898 m.
V. Kudirka savo biografijoje mini motiną: „Mano motina davė man ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams (...), tai mano motinos kaltė.“ Marijampolės gimnazijoje jis kalbėjo lenkų „ponų“ kalba ir gėdinosi savos lietuvių – „mužikų“ kalbos. 1883 m., pamatęs „Aušros“ žurnalo Nr. 1 su Jono Basanavičiaus atvaizdu, tarsi išgirdo jo balsą: „O tu, paklydėli, kur iki šiol buvai!?“... ir graudžiai pravirko... 1885 m. „Aušroje“ jau paskelbė savo pirmą eilėraštį. Šį faktą pats įvardijo susižiedavimu su literatūra.
1889 m. V. Kudirka pradėjo redaguoti „Varpą“, o jame spausdinti ir savo kūrinius. Nuo 1895 m. gyvenant Naumiestyje (šalia Vokietijos sienos) jo literatūrinis darbas buvo svarbus jam ir Lietuvai. Net sunkiai sirgdamas V. Kudirka vykdė savo prisiimtą pareigą.
Tapimas himnu
Norisi šiek tiek paminėti kitų laikų ir kraštų himnus ir jų paskirtį. Himnas – tai ne psalmė ar kantičkų žanras, o savarankiškas, visuomenės dvasines vertybes aukštinantis kūrinys.
Mes, lietuviai, skiriame dainą nuo giesmės. Pastaroji iškilminga, susijusi su tautos istorija: kovomis ir pergalėmis. Yra paminėta, kad XIX a. Seinų kunigų seminarijoje lietuviai giedodavę Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ pirmąsias eilutes: „Lietuva, mano tėvyne, tu esi kaip sveikata“.
Spaudos draudimo metais (1863–1904 m.) giedota Antano Baranausko daina „Nu, Lietuva, nu Dauguva“, kur buvo žodžiai: „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda“ ir „Kad tu, gude, nesulauktum...“ Vaižgantas pasakė, kad „ši labiausiai tinka“. O „Pragiedruliuose“ paminėjo, kad ją jaunimas dainuoja, o rusų valdžia tardo: „Vyrai, tai maištas, tokiu jausmu dykai nedainuojama.“
O kokie kiti pretendentai skelbia himnus? Nors už V. Kudirkos himną buvo daug pasisakančių (daugiausia spaudoje), vienas iš jų, Kazys Grinius, himną nekrologe V. Kudirkai pirmą kartą pavadino „tautine giesme“. Ant autoriaus kapo paminklo buvo iškalta dalis himno žodžių, kuriuos Naumiesčio carinė policija nudraskė. 1899 m. Petrapilyje V. Kudirkos himnas buvo sugiedotas po Česlovo Sasnausko „Kur Šešupė teka, kur Nemunas bėga“.
Po spaudos draudimo Lietuvoje buvo populiarūs vakarai su chorų pasirodymais, kur himnas tapo privalomas. 1905 m. kovo 17 d. Panevėžyje himnas buvo pakartotas keturis kartus! Žmonės verkė ir kartojo: „Ar galėjom to sulaukti?!“
Įdomus faktas: iš pradžių ne visi žinojo, kad giedant himną reikia atsistoti (nebuvo liepta ar sakyta). Kaip rašo to meto spauda: „Buvo dvarponių, kurie lietuvių kalbos nemokėjo, buvo kitataučių... o ir eiliniai žmonės nežinojo.“ O dėl atsistojimo rusų policija kibo iki 1917 m., o lietuviai juos visaip papirkinėjo pinigais arba girdė.
Neįtiko melodija
Č. Sasnauskui vis kliuvo V. Kudirkos himno melodija. Jis siūlė Maironio eilėraštį „Jau slavai sukilo“. Tam pritarė Juozas Naujalis. Vėliau Č. Sasnauskas turėjo iliuzijų, kad himnu taps Maironio „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“. Nors ši daina ir buvo dainuojama, himnu netapo.
1920 m. Petrapilyje Labdaringa lietuvių ir žemaičių draugija kreipėsi į Maironį, tuomet profesoriavusį Petrapilio dvasinėje akademijoje, kad šis parašytų eiles himnui. Maironis atnešė 1903 m. rašytą eilėraštį „Eina garsas nuo rubežiaus...“
V. Kudirkos himno melodiją kritikavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, sakydamas, kad himno melodijos pradžia yra paimta iš rusų Preobraženskio pulko maršo.
Yra žinoma, kad V. Kudirka buvo aistringas muzikantas: puikiai grojo smuiku (dar Marijampolės gimnazijos orkestruose ir vėliau privačiuose susibūrimuose), harmonizavo lietuvių dainas, komponavo valsus, polkas ir mazurkas.
Bene rimčiausias V. Kudirkos himno varžovas buvo Jurgis Zauerveinas su savo giesme „Lietuviais esame mes gimę“ (1884 m. paskelbta „Aušros“ kalendoriuje). Pastaroji, harmonizuota Stasio Šimkaus, buvo atlikta 1911 m. Dainų šventėje Kaune. S. Šimkus spaudoje ragino šią dainą laikyti himnu. Kai žmonės ėmė bisuoti, tai policija ėmė vaikyti orkestrą, sakydama: „Jūsų dainos kursto žmones. Ši blogesnė už marselietę.“
Drausta ir atkovota
„Tautinė giesmė“ toliau buvo giedama ne tik koncertuose, bet ir iškilmingomis progomis, pvz., 1920 m. Steigiamajame Seime Kaune. Ji buvo ir savita kovos priemonė – pvz., 1919 m. Šiauliuose bermontininkams uždarius gimnaziją.
JAV lietuviai pirmą kartą himną giedojo 1918 m. kovo 13 d. Niujorke Lietuvos nepriklausomybės atgavimo proga, o 1922 m., JAV pripažinus Lietuvos valstybę de jure, atlikta net bažnyčioje vietoj „Pulkim ant kelių“.
Lietuvoje per radiją himną girdėjome iki 1941 m., kol jį pakeitė Maskvos kurantai. Tiesa, jau 1940 m. Antanas Venclova rašė: „Senasis „Tautos himnas“ nebegiedamas, Lietuvos TSR himnas yra internacionalas, o partinis veikėjas Mečislovas Gedvilas tais pat metais pasakė: „Tautinė vėliava ir himnas buvo senojo režimo simboliai.“
1950 m. buvo sukurtas naujas himnas: žodžius parašė A.Venclova, muziką sukūrė Balys Dvarionas ir Jonas Švedas. Senasis himnas skambėjo ir toliau: jį giedojo JAV lietuviai, Sibiro tremtiniai, partizanai. Kuo kai kuriems baigdavosi toks giedojimas, visi žinome.
Vėl laisvai „Tautinė giesmė“ sugiedota 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1988 m. vasario 14 d. Kauno arkikatedroje. 1988 m. spalio 6 d. himnas buvo pripažintas nacionaliniu simboliu, o netrukus reabilituota ir trispalvė.
