Dažniausiai pėstieji įpranta prie savo kasdienių maršrutų taip, kad vaikšto nebegalvodami ir taip rizikuoja savo gyvybe. Neretas skubėjimą laiko svarbesniu prioritetu ir nepaiso saugaus eismo taisyklių.

Tačiau yra inžinerinių sprendimų, kurie leistų gyvybes išsaugoti. Viena iš jų – vietose, kuriose žmonės gali kirsti traukinio bėgius, įrengti specialias tvoreles, kurios keistų pėsčiųjų įpročius ir neleistų įprasti prie vieno nekintančio maršruto.

„Tvorelės galėtų būti viena iš kompleksinių sprendimų priemonių, kuri keistų pėsčiojo aplinką. Tai reiškia, kad tvorelė galėtų keisti savo padėtį kiekvieną dieną ar bent kartą per savaitę, kad pėstysis būtų priverstas keisti savo maršrutą ir judėjimo kryptį prieš įžengiant į geležinkelio pervažą. Iš esmės, pėstysis būtų priverstas pasijusti ne komforto zonoje“, –  pasakoja saugaus eismo ekspertas, įmonės „Biseris“ tyrimų ir plėtros vadovas Boleslovas Vengrys.

Pasaulinė praktika rodo, kad geležinkelio bėgiai apribojami tvora, taip sudarant sąlygas bėgius kirsti tik tam skirtose vietose, kuriose įrengtos užsidarančios tvorelės riboja patekimą į pervažą važiuojant traukiniui. Papildomai sumontuoti šviesos žibintai tik paragina pėsčiuosius dar labiau atkreipti dėmesį į artėjantį traukinį.

Skiriama per mažai dėmesio

Kalbant apie saugumo priemones, kurios Lietuvoje taikomos šiandien, akivaizdu, kad jų yra per mažai. Pavyzdžiui, pakylančių atitvarų galėtų ir turėtų būti daugiau, ypač todėl, kad nemažą įtaką saugumui daro ne tik žmonių įpročiai, bet ir aplinkos veiksniai.

„Įsivaizduokime, kad rudenį, kai blogos oro sąlygos, žmonės vaikšto tamsiai apsirengę, dėvi gobtuvus ir kepures, jaunimas klauso muzikos ar naudojasi mobiliais telefonais, o tai riboja jų koncentraciją, todėl vien tik tvorelė ar perspėjamasis žibintas problemos iki galo neišsprendžia.

Turi būti apribotas patekimas į geležinkelio pervažą, kai važiuoja traukinys, todėl reikalingi ir žibintai, ir tvorelės, kurios užsidaro automatiškai, kai važiuoja traukinys“, – kokias inžinerines saugumo priemones būtina įrengti geležinkelių pervažose ir perėjose, komentuoja B. Vengrys.

Kiekvienas nelaimingo atsitikimo metu žuvęs žmogus yra netektis ne tik šeimai ir aplinkiniams, tačiau ir valstybei.

„Ši problema turėtų sulaukti daugiau dėmesio ir būti sprendžiama intensyviau. Yra skaičiuojama, kad vienas žuvęs žmogus ar kelyje ar geležinkelyje valstybei kainuoja apie 500 tūkst. eurų. Bet kokios inžinerinės priemonės yra pigiau nei žmogaus gyvybė“, – dar vieną argumentą, kodėl būtina rūpintis pėsčiųjų saugumu geležinkelių perėjose, įvardija B. Vengrys.

ABB Infrastruktūros ir transporto segmento vadovas Audrius Lapinskas sako, kad jų gaminamos ir įrengiamos elektromobilių įkrovimo stotelės pajėgios aptarnauti ne vieną automobilį.

„Šiandien ABB stotelės jau gali aptarnauti ne vieną, bet du elektromobilius. Netolimoje ateityje sutrumpės ir krovimo laikas, nes jau yra išplėtota technologija greitam įkrovimui, kuri leidžia pasiekti iki 350 kW galios arba 30 kilometrų per vieną įkrovos minutę“, – aiškina A. Lapinskas.

Pastebimas apskritai spartus tiek pačių elektromobilių, tiek jų įkrovimo infrastruktūros tobulėjimas. Tad galbūt po kelių metų kalbėsime apie bekontaktes technologijas, kurios leis automobilį tiesiog palikti, tarkime, degalinėje, nueiti užsisakyti užkandžių, kavos, o grįžus prie elektromobilio jo akumuliatoriai bus įkrauti tiek, kad pavyktų įveikti bent jau kelias dešimtis kilometrų?

„Manau, kad ateityje toks sprendimas nėra visiškai atmestinas, bet, mano manymu, tai prasilenkia su efektyvumo didinimo idėja, nes šiandien bekontaktė įkrovimo technologija yra labai brangi ir neefektyvi pačios energijos perdavimo atžvilgiu“, – teigia A. Lapinskas.

Atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo perspektyvos

Kai kalbama apie elektromobilius, visada kalbama ir apie ekologiją, gamtos saugojimą bei tausojimą. Todėl natūralu, kad kyla klausimas apie atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo elektromobiliams įkrauti galimybes. Tai būtų kur kas švariau nei energija iš elektrinės, kuri degina iškastinį kurą.

„Žinoma, galima panaudoti tiek saulės, tiek vėjo elektrinę, kad ji aptarnautų įkrovimo stotelę, tačiau nereikia pamiršti, kad šiandien mums reikia papildomo energijos kaupimo sprendimo, jei norime panaudoti minimas elektrines. Jei, pavyzdžiui, naudotume saulės energijos elektrinę, mums reikėtų didelio papildomo ploto pačiai elektrinei“, – apie galimus atsinaujinančios energijos elektrinių trūkumus pasakoja A. Lapinskas.

Žvelgiant į ateitį, kai elektromobilių bus gerokai daugiau nei dabar, dažnai iškeliamas klausimas, ar pagaminamos elektros energijos užteks tiek jiems, tiek buitiniams naudotojams ir pramonei. A. Lapinskas ramina, kad įrenginėti atskiros infrastruktūros, kuri užtikrintų elektromobiliams reikalingos energijos gamybą, nereikės.

„Manau, kad pačios elektros energijos resursų tikrai užteks reikiamam elektromobilių įkrovimo stotelių skaičiui. Svarbu tinkamai valdyti elektros apkrovimo tinklą ir dabar tai prižiūri Lietuvos elektros skirstymo operatoriai – ESO ir „Lietuvos energija“. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad sparčiai plečiasi atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo galimybės, o tai leis energijos pagaminti dar šiek tiek daugiau“, – konstatuoja A. Lapinskas.

Vasarą bus pristatyta aplikacija, skirta elektromobilių vairuotojams

Elektromobilių vairuotojams labai svarbu žinoti, ar jų pasirinkta stotelė šiuo metu nėra užimta, kad nereikėtų ilgai laukti ir kelionė per daug neprailgtų. Ar yra sprendimas, kuris padėtų elektromobilio vairuotojui nepakliūti į tokią situaciją?

ESCO komercijos vadovas Marius Kairys sako, kad elektromobilių vairuotojams tai yra didelis iššūkis – neaišku, ar atvykę krauti automobilio su visiškai tuščiu akumuliatoriumi jie nepaklius į situaciją, kad reikės laukti ar įkrovimo stotelė apskritai neveiks.

„Tuomet jis tiesiog negalėtų pasikrauti automobilio. Šiuo metu „Energijos sprendimų centras“ vysto mobilią aplikaciją, kurioje bus galima matyti, ar stotelė veikia, ar ne, ar ji užimta, ar laisva, taip pat turės galimybę rezervuoti laiką, kada nori pasikrauti savo elektromobilio akumuliatorius“, – naujovę pristatė M. Kairys.

Ar šiuo patogumu galės pasinaudoti elektromobilių lenktynių dalyviai, pirmąjį gegužės penktadienį važiuojantys iš Vilniaus į Palangą?

„Visos stotelės turi komunikavimo prietaisus ir mūsų tikslas su savo aplikacija sujungti visas įkrovimo stoteles – tiek tas, kurias vystome patys, tiek ir trečiųjų pusių stoteles. Lenktynių metu, deja, ši aplikacija dar neveiks, nes turime didelių iššūkių dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir tenka perkurti aplikaciją. Bet tikimės, kad birželio viduryje ar pabaigoje jau turėsime visiškai funkcionuojančią aplikaciją“, – apie netolimos ateities planus pasakoja M. Kairys.

Prasidėjus padangų keitimo sezonui transporto priemonių vairuotojai žiemines padangas keičia į vasarines. Kur dėti netinkamas naudojamas padangas ir kas su jomis nutinka vėliau? Kaip teigė V. Žygienė, dauguma panaudotų padangų iš Lietuvos išvežama į kitas šalis, tačiau dalis jų perdirbamos ar deginamos.

LRT.lt primena, kad vairuotojai nuo balandžio 10-osios nebegali važinėti su dygliuotomis žieminėmis padangomis (transporto priemonė bus laikoma techniškai netvarkinga ir tokiai transporto priemonei policininkai turi teisę panaikinti techninės apžiūros galiojimą). Draudikai primena, kad jų nepasikeitus negalios draudimas. Nors draudimo kompanija atlygins nuostolius nukentėjusiajam, vėliau šią sumą išsireikalaus iš kaltininko, važiavusio netinkamomis padangomis. Tuo metu servisai, keičiantys padangas, sako, kad padangų keitimo gali tekti laukti savaitę ir ilgiau.

V. Žygienė apgailestauja, kad vis dar galime pamatyti ir pakelėse bei pamiškėse besimėtančių padangų.

– Ką reikia žinoti vairuotojams: kaip paprasčiausiai ir lengviausiai atiduoti senas padangas, kad jos būtų tinkamai perdirbtos?

– Iš tiesų, padangų keitimo sezonas iš žieminių į vasarines prasideda nuo balandžio 1-osios. Vis dėlto, kadangi reikalavimai vasarinėms padangoms nėra tokie griežti kaip žieminėms, kiekvienas vairuotojas turėtų atsižvelgti į oro sąlygas.

Jei mes keičiame padangas autoservisuose, mes jas nemokamai ten galime ir palikti. Autoservisams draudžiama dėvėtas padangas atiduoti transporto priemonės savininkui. Kitas būdas – dėvėtas padangas atiduoti prekybininkams, jei pas juos perkame to paties tipo transporto priemonei tinkamas padangas. Prekybininkai taip pat privalo iš kliento nemokamai priimti nenaudojamas padangas, jei jos skirtos to paties tipo transporto priemonei ir jų atiduodama tiek, kiek perkama.

– O jei namuose yra likę anksčiau pirktų padangų likučių? Kaip galima kitu būdu atiduoti perdirbti?

– Iš gyventojų nemokamai padangas priima savivaldybėse esančios didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės. Jos gali priimti iki 4 ar 5 padangų. Jei gyventojui kyla klausimų, kuri aikštelė gali priimti padangas arčiausiai, jis gali pasitikslinti tam skirtoje svetainėje atliekos.lt. Ten galima rasti, ir kur išsidėsčiusios savivaldybių aikštelės. Mūsų šalyje jų yra apie 100, taigi problemų, kur priduoti senas padangas, gyventojui neturėtų kilti.

– Anksčiau panaudotos padangos būdavo laikomos atvirose aikštelėse, turėjome ir didžiulių gaisrų. Ar perdirbti skirtos padangos yra išgabenamos?

– Taip, kol kas iš Lietuvos dauguma padangų išvežamos į kitas šalis, deginamos, tačiau Lietuvoje yra ir perdirbėjų, kurie perdirba padangas. Viena tokių – pernai veiklą pradėjusi „Ekologistika“. Šiemet ji planuoja perdirbti keletą tūkstančių tonų senų padangų.

– Visada bandoma suskaičiuoti, kiek į Lietuvą padangų įvežama, kiek vėliau surenkama. Ar didelis skirtumas? Koks nenaudojamų padangų likimas – jos yra netinkamai laikomos, iškeliauja į gamtą?

– Senų padangų, besimėtančių pakelėse, pamiškėse tikrai dar galime pamatyti. Surasti besimėtantį seną šaldytuvą būtų kur kas sunkiau. Padangų kiekis, atkeliaujantis į Lietuvą, iš tiesų yra labai didelis. Aplinkos apsaugos agentūra skaičiuoja, kad 2016 m. į vidaus rinką importuota per 25 tūkst. tonų padangų. Specialistų skaičiavimu, dar maždaug 10 tūkst. tonų padangų kasmet į Lietuvą atkeliauja su transporto priemonėmis.

Reikėtų nepamiršti, kad apie 5 tūkst. tonų padangų parduodama nelegaliai. Taigi kasmet importuojama apie 40 tūkst. tonų padangų.

– Kiek iš jų galėtų būti nesurinkta, tinkamai neperdirbta?

– Jei per metus surenkama daugiau kaip 20 tūkst. tonų padangų atliekų, galime skaičiuoti, kad dar maždaug 15 tūkst. tonų padangų likimas yra neaiškus – jos gali būti deginamos, sandėliuojamos netinkamose vietose ar pan.

„Mes esame suinteresuoti, kad žmonės žinotų, kur yra sektoriniai greičio matuokliai, ir kad tuose kelio ruožuose važiuotų saugiai, nes jie yra iš tiesų pavojingi“, – LRT RADIJO laidoje „112“ sakė Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Intelektinių transporto sistemų skyriaus vedėjas Laurynas Ivinskis.

– Jau kelerius metus kalbama apie tai, kad keliuose veiks sektoriniai greičio matavimo prietaisai. Vieniems tai labai suprantama įranga, kitiems – gana sudėtinga ir dar nematyta, negirdėta šalies keliuose. Kas yra sektoriniai greičio matavimo prietaisai ir kuo jie skiriasi nuo tų stacionarių greičio matuoklių, kurie keliuose sumontuoti jau kelis dešimtmečius?

– Stacionarūs radarai yra skirti kontroliuoti greitį tam tikrame taške. Statistika rodo, kad jie veikia ruože iki kelių šimtų metrų, o sektoriniai greičio matuokliai skirti eismo arba greičio kontrolei ilgesniame kelio ruože. Jo pradžioje ir pabaigoje įrengtos kameros, kurios užfiksuoja transporto priemonės registracijos numerį bei greitį. Žinomas atstumas tarp kamerų, paskaičiuojamas greitis, tada pagal įveiktą transporto priemonių greitį įvertinama, ar yra pažeidimas, ar ne. Įranga veikia automatiškai, duomenys teikiami į sistemą.

– Vairuotojai išmokę gudrauti: sumažina greitį ten, kur įrengti stacionarūs greičio matuokliai, tas vietas visi puikiai žino savo įprastuose maršrutuose, o jei važiuoja toliau, gali susirasti informacijos. Su sektoriniais greičio matuokliais taip gudrauti nepavyks?

– Mūsų tikslas nėra apsisaugoti nuo gudraujančių. Norime, kad žmonės būtų sąmoningi. Yra pavojingi kelių ruožai, kuriuose reikia laikytis saugaus eismo. Tos vietos parinktos neatsitiktinai – ten, kur dėl viršyto greičio yra eismo įvykių, reikia įrengti sektorinius greičio matuoklius. Mes esame suinteresuoti, kad žmonės žinotų, kur jie yra, naudotųsi programėlėmis, pavyzdžiui, „Waze“, kurios įspėja apie greičio kontrolę ir kad tame kelio ruože važiuotų saugiai, nes jis yra iš tiesų pavojingas.

Tos vietos parinktos neatsitiktinai – ten, kur dėl viršyto greičio yra eismo įvykių, reikia įrengti sektorinius greičio matuoklius.

– Tikslas nėra surinkti kiek įmanoma daugiau baudų, nubausti vos ne kas trečią vairuotoją, bandantį viršyti leistiną greitį?

– Taip, tikslas – užtikrinti eismo saugumą ir kad visi važiuotų maksimaliu leistinu greičiu.

– Tačiau buvo tokių svarstymų, kad reikėtų neskelbti vietų, kur sumontuota tokia įranga?

– Tą atsitiktinę kontrolę vis dar vykdo Kelių policija, o tas vietas, kur įrengta stacionari įranga, galima rasti ir internete – net ir LAKD yra padariusi žemėlapius, juos pateikusi žiniasklaidai ir paviešinusi savo svetainėje. Šiuo metu ta informacija yra vieša ir prieinama.

– Atrodo, nuo rugsėjo mėnesio sektoriniai greičio matuokliai veikia bandomuoju režimu, tam tikrus duomenis gaunate. Vertinant gruodžio mėnesio duomenis, ten, kur greitis ribojamas iki 90 km/val., buvo fiksuoti maždaug 3 tūkst. automobilių, kurie važiavo greičiau nei 130 km/val. kelyje tarp Marijampolės ir Kybartų, taip pat – tarp Panevėžio ir Šiaulių. Ką tai sako? Turbūt pradėjus fiksuoti pažeidėjus ir išrašant baudas už KET pažeidimus bus didžiulis efektas?

– Vien [informacijos] viešinimas žiniasklaidoje duoda rezultatų. Iš bendradarbiavimo su policija patirties žinome, kad, pavyzdžiui, kelyje „Via Baltica“, kur policija įrengė pirmąjį sektorinį greičio ruožą ir apie tai paskelbė žiniasklaidoje, greičio pažeidimų skaičius gerokai sumažėjo. Kai pažeidėjai gaus pirmąsias baudas, efektas bus dar didesnis.

– Ko dabar trūksta, kad sektoriniai greičio matuokliai pradėtų veikti taip, kaip numatyta?

– Paskutinis žingsnis, kurį šiuo metu vykdome, yra metrologinio įteisinimo darbai, planuojama, kad iki birželio mėnesio jie turėtų būti baigti, sistema visiškai veiks ir galėsime bausti.

Pati sistema sukurta praėjusių metų pabaigoje, šiuo metu vykdomi testavimai, sistemos konfigūravimas. Aišku, visi norėjome, kad darbai būtų atlikti anksčiau, bet reali situacija tokia, kokia yra. Planuojama, kad daugiau sutrikimų nebus ir birželį sistema jau veiks.

– Ar dažnai žmonės skęsta tiek mūsų šalyje, tiek pasaulyje?

– Tai labai didelė problema visame pasaulyje. 1–19 metų vaikų nuskęsta labai daug, tai trečia vaikų mirtingumo pasaulyje priežastis. Kasmet pasaulyje nuskęsta apie 372 tūkst. žmonių. Lietuvoje pernai nuskendo 146 žmonės: 109 vyrai, 9 vaikai (iš jų 8 berniukai). Nors šis skaičius per pastarąjį dešimtmetį stipriai sumažėjo, bet džiaugtis negalime, nes kiekviena mirtis yra didelė tragedija tiek šeimai, tiek visai šaliai. Statistikos pagerėjimas nereiškia, kad viskas padaryta, – prevencija, tokia pati ar geresnė, turi būti nuolatinė.

Dažniausiai skęstama natūraliuose vandens telkiniuose, taip pat – įkritus į vandens telkinius: neaptvertus baseinus, šulinius (juose labai dažnai paskęsta mažamečiai). Nors pasaulyje didžiausią skendimų rizikos grupę sudaro vaikai, Lietuvoje dažniausiai skęsta jauni darbingi vyrai (kasmet – 3–5 kartus daugiau nei moterų). Vaikų grupėje taip pat dažnai skęsta berniukai.

Vienas svarbiausių skendimo rizikos veiksnių mūsų šalyje yra alkoholio vartojimas prie vandens telkinių. Dėl karščio alkoholio poveikis sustiprėja, todėl apsvaigę asmenys linkę elgtis rizikingai, tampa mažiau dėmesingi prižiūrėdami vaikus. Pagrindinės vaikų skendimo priežastys – nemokėjimas plaukti, lengvas priėjimas prie vandens ir priežiūros trūkumas, todėl tėvai neturėtų nuleisti akių nuo vaikų nė minutei, sudaryti saugią aplinką ir mokyti plaukti.

– Apklausos rodo, kad vos penktadalis žmonių moka plaukti – sugeba nuplaukti 400 metrų ar išbūti vandens paviršiuje apie pusvalandį.

– Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. priėmė nutarimą dėl Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programos. Jos tikslas – kuo daugiau šalies mokinių išmokyti plaukti ir saugiau elgtis vandenyje ir prie vandens. Programa buvo vykdoma 2008–2015 m. ir toliau pratęsta. Tačiau susiduriama su daugybe problemų: šalyje tik 33 baseinai, problema į juos nuvežti vaikus, vežant į baseiną, prarandama dalis pamokų. Vaikus mokyti plaukti gali ir patys tėvai tiek atvirame vandens telkinyje, tiek baseine.

– Kas dar šiek tiek sumažintų žūčių skaičių?

– Yra daug prevencijos priemonių, kurios sumažintų žūčių skaičių. Visų pirma, izoliavimas nuo pavojaus šaltinio (aptverti namų teritorijoje esančius baseinus, tvenkinius, griovius). Taip pat – nuolatinė vaikų priežiūra, mokymas plaukti ar bent jau išsilaikyti vandens paviršiuje. Trečia – saugios ir gelbėtojų prižiūrimos maudymosi vietos.

Labai svarbu visuomenę mokyti teikti pirmąją pagalbą, nes pirmos kelios minutės, ištraukus žmogų iš vandens, labai svarbios, kol atvyksta medikai. Be jokios abejonės, svarbi ir operatyvi gelbėjimo paslaugas teikiančių institucijų (priešgaisrinės apsaugos gelbėtojų, medikų) veikla.

– Maudytis ten, kur dirba gelbėtojai arba bent jau yra daugiau žmonių, visada bus saugiau nei nuošaliame vandens telkinyje?

– Žinoma. Nepatartina maudytis nežinomose nuošaliose vietose, kur nežinoma, koks yra dugnas. Ypač pavojinga šokinėti į vandenį nežinomoje vietoje, nes, net išlikus gyvam, galima patirti traumą ir likti neįgaliam visą gyvenimą. Pavojinga maudytis perkaitus saulėje ir apsvaigus nuo alkoholio.

– Ką reikėtų daryti pamačius skęstantį žmogų?

– Pirmiausia norėčiau priminti, kaip pastebėti skęstantį žmogų, nes, vos pradėjus skęsti, mažas vandens kiekis, patekęs į kvėpavimo takus, sukelia jų spazmą. Tada žmogus negali nei įkvėpti, nei šauktis pagalbos, todėl skęsta tyliai. Nuo kranto pastebėjus žmogų, kuris įtartinai šokinėja vandens paviršiuje bandydamas įkvėpti, dažnai jam būna ant akių užkritę plaukai, jis springsta, reikia skubiai bandyti gelbėti.

Net jei žmogus pats nemoka plaukti, pagalbą galima suteikti nuo kranto – netgi nerekomenduojama lipti į vandenį, jei nesi pasiruošęs plaukti iki skęstančiojo. Nuo kranto pagalbą galima suteikti įvairiais būdais: mesti virvę su plūduru, ištiesti šaką. Taip pat – priplaukti valtimi prie skęstančiojo ir paduoti ranką. Be abejo, reikia nepamiršti kuo greičiau paskambinti ir iškviesti profesionalius gelbėtojus.

Ant ledo lipti reikėtų tik įsitikinus jo storiu, o įlūžus svarbiausia nepulti į paniką, LRT RADIJUI sako Sveikatos mokymų ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Evelina Voitonis. Jos teigimu, pamačius įlūžusį žmogų taip pat reikėtų išlikti ramiems ir nepulti ant ledo jo gelbėti.

– Kas dažniausiai lipa ant ledo? Dažnai kalbame, kad tai žvejai, bet turbūt ne tik žvejai nori papramogauti, pabūti gamtoje, pasivaikščioti užšalusiais vandens telkiniais.

– Be poledinės žūklės mėgėjų, ant užšalusių ežerų, upių, tvenkinių, marių lipa ir smalsuoliai, aktyvių pramogų išsiilgę vaikai ir suaugusieji, kurie su savimi tempiasi ir rogutes, pasiima pačiūžas. Reikia žinoti, kad ledas gali būti klastingas ir pavojingas, todėl lipant ant jo reikia būti ypač budriems ir atsargiems.

– Poledinės žūklės žvejai mėgėjai turi nemažą patirtį. Beveik visi įprato, kad reikia turėti gelbėjimosi priemonių, kurios privalomos, esant ant ledo. Būtina turėti du lanksčia jungtimi sujungtus smaigus, kurie padeda išsigelbėti įlūžus, tačiau žvejai turbūt pasirenka ir ankstyvą rytą, ir užsibūna, kai jau sutemsta. Kokie didžiausi pavojai slypi žvejams?

– Žmonės neturėtų eiti ant ledo po vieną. Ypač to nerekomenduojama daryti tamsiu paros metu ir esant netvirtam ledui. Reikia žinoti, kad pavieniams žmonėms eiti ant ledo saugu tik šviesiuoju paros metu, kai ledo storis yra didesnis kaip 7 cm. Įvairioje literatūroje rašoma, kad ledas turi būti ir bent 10 cm storio. Kad jis išlaikytų didesnę grupę žmonių, ledas turi būti ne plonesnis kaip 12 cm.

Ledo storį galima išmatuoti išgręžus skylę lede žvejybiniu grąžtu arba prakirtus kirtikliu. Taip pat informaciją apie pagrindinių ežerų ledo storį galima rasti žvejams skirtuose interneto puslapiuose. Svarbu paminėti, kad ledas nėra visur vienodas – kai kuriose vietose, pavyzdžiui, ten kur įšąla medžiai, medžių šakos, krūmai, nendrės, arčiau kranto ledas būna plonesnis.

– Ką sako statistika? Ar daug žmonių vis dėlto skęsta būtent šaltuoju metų laiku?

– Pagal Higienos instituto duomenis, ne maudymosi sezono metu, t. y. nuo 2015 m. sausio iki birželio mėn., Lietuvoje nuskendo 40 žmonių. Dar 10 žmonių – spalį. Dalis jų – įlūžus ledui. Tikslių duomenų, kiek žmonių įlūžo, neturime. Reikia būti ypač budriems.

– Jeigu taip nutiko, kad įlūžome, turbūt dar yra būdų išsigelbėti? Kaip reikėtų elgtis?

– Pirmiausia reikia nepasiduoti panikai ir karštligiškai nesikabinti už ledo krašto, nes jis trapus, plonas. Taip judėdami, bandydami išsikapstyti, prarasite jėgas. Reikėtų bandyti  „užplaukti“ ant ledo, kai kūnas laikosi ant vandens paviršiaus ir artėti prie tvirtesnio ledo.

Jau pasiekus tvirtą ledą, plačiai išskėstomis rankomis ir krūtine reikėtų bandyti užsiropšti ant jo ir dėti kojas vieną po kitos. Jeigu tai padaryti trukdo sunkūs batai, galima juos nusiauti, tačiau drabužių geriausia nenusivilkti – kad ir šlapi, jie saugo nuo ledinio vandens, ledo.

Jeigu pavyko užsiropšti ant ledo, reikia kūno svorį pasiskirstyti kuo plačiau ir jokiu būdu nesistoti ant ledo, kol nepasiekėte kranto. Reikia šliaužti į krantą per tą pusę, iš kurios atėjote. Jeigu ant ledo užsiropšti nepavyksta, būtina kviesti pagalbą.

– Suteikti pagalbą taip pat reikia mokėti, kad gelbėtojas neįlūžtų ir neįvyktų dar didesnė nelaimė. Kokie svarbiausi patarimai, pastebėjus įlūžusį, skęstantį žmogų?

– Jeigu pamatote skęstantį žmogų, pirmiausia reiki įvertinti situaciją ir nebėgti stačia galva gelbėti įlūžusiojo. Toje vietoje ledas plonesnis, todėl negalima rizikuoti savo gyvybe. Pirmiausia skęstančiam žmogui reikėtų sušukti, kad jį matote ir skubate į pagalbą. Taip žmogus nusiramins.

Po to reikėtų pakviesti pagalbos. Galbūt kažkas iš šalia esančių žmonių galėtų pagelbėti. Jeigu esate vienas, pirmiausia būtina skambinti numeriu 112 ir trumpai papasakoti, kas įvyko. Negalima artintis prie žmogaus arčiau kaip 10 m atstumu, duoti skęstančiam rankos, nes savo svoriu galite įlaužti ledą.

– Kaip susirasti pagalbinių priemonių, kurios galėtų padėti?

– Tos priemonės gali būti įvairios, pavyzdžiui, su savimi turimos slidės, slidžių lazdos ar šalia gulinti šaka. Taip pat galima numesti virvę su mazgu ar tvirtai surištus šalikus, drabužius.

– Nusivilkta striukė taip pat gali atstoti virvę?

– Taip. Jeigu yra keli gelbėtojai, jie visi gali atsigulti ant ledo, tvirtai suimti vienas kitą už kojų ir sudaryti gyvą grandinę iki eketės. Tai taip pat galėtų pagelbėti.

– Laikas, kurį galima išbūti vandenyje, kol neištinka hipotermija, skaičiuojamas minutėmis. Ką reikėtų pirmiausia padaryti, ištraukus žmogų iš ledinio vandens? Kaip jį sušildyti?

– Kai žmogų jau ištraukėte į paviršių, patikrinkite kvėpavimą, pulsą. Jeigu reikia, būtina pradėti gaivinimą. Atsižvelgiant į situaciją, reikėtų kviesti greitąją pagalbą. Jeigu, pavyzdžiui, nemokate gaivinti, nežinote, kaip elgtis arba žmogus netekęs sąmonės, būtina kviesti greitąją pagalbą numeriu 112.

Jeigu yra galimybė, būtina nugabenti nukentėjusįjį į šiltą patalpą. Joje reikėtų nuimti sušlapusius drabužius ir juos pakeisti šiltais, apkloti. Jeigu žmogus sąmoningas, reikėtų duoti šiltų gėrimų, sriubos. Jokiu būdu nukentėjusiajam negalima duoti alkoholio ir trinti jo odos.

Jeigu žmogus ištiktas hipotermijos, reikėtų dėti šiltus kompresus ant nukentėjusiojo krūtinės, kaklo, galvos ir kirkšnių. Jeigu yra galimybė, žmogų reikia paguldyti į vonią, kurios temperatūra – 20 laipsnių. Po kokių 10–30 minučių temperatūrą reikėtų kelti iki 37 °C.

Neeksploatuojami automobiliai ne tik užima vietą ankštuose kiemuose ir teršia aplinką – jie gali netikėtai užsidegti ir pridaryti ypač daug žalos, LRT RADIJUI sako Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių asociacijos vadovas Vladimiras Jankovic. Jo teigimu, jei su tokių automobilių savininkais susitarti nepavyksta, apie neeksploatuojamas transporto priemones internetu galima pranešti Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių asociacijai, o ji apie tai informuos teisėsaugą ir savivaldybes.

– Užsidega ne visi seni automobiliai, tad kažkas turėtų būti labai negerai, jei važiuojantis automobilis suliepsnoja. Be to, senas automobilis gali užsidegti ir kieme, ir garaže ir pridaryti daugiau žalos nei jis pats vertas.

– Be abejo. Situacija Lietuvoje gana rimta, nes vidutinis mūsų transporto priemonių amžius siekia 14–17 metų. Tie automobiliai jau nuvažiavę ne vieną tūkstantį, o maždaug apie 0,5 mln. kilometrų, tad natūralu, kad jų susidėvėjimas kelia nerimą. Todėl, kaip matome, šalčiams paspaudus, jie užsiliepsnoja. Dažniausiai tai įvyksta dėl netvarkingos elektros įrangos arba dėl tokių įrenginių, kaip signalizacija, dujų įranga ir t. t.

– Ar užtenka atjungti akumuliatoriaus bateriją, ar geriau, jei automobilis nebebus eksploatuojamas, jį atiduoti tinkamai utilizuoti?

– Atjungus bateriją sumažinama tikimybė, kad automobilis savaime užsidegs. Tačiau reikia nepamiršti, kad tokie automobiliai negali stovėti bendro naudojimo kiemuose, todėl jų savininkai turi atiduoti jas mūsų ardytojams, kurie tinkamai tai padarys. [...]

– Prieš keletą metų vykdavo iniciatyva „Daugiau erdvės kiemuose“, kai gyventojai buvo raginami senus automobilius išvežti iš kiemų. Ar dabar tokių iniciatyvų dar yra? Kaip dar galima paraginti kaimynus tai padaryti arba, kai tai nepadeda, kur kreiptis?

– Tos iniciatyvos ir toliau tęsiamos, tiesiog pasikeitė pavadinimas. Akciją „Daugiau erdvės kiemuose“ pakeitė Gamintojų ir importuotojų asociacijos organizuotas projektas „Mes rūšiuojam“, kurio tikslai yra tokie patys: transporto priemonių savininkai raginami nebūti abejingi aplinkos teršimui ir kitiems neigiamiems padariniams bei skatinami transporto priemones tvarkyti.

Be abejo, apie neeksploatuojamas transporto priemones, kurios yra bendro naudojimo vietose, galima pranešti Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių asociacijai (http://autotvarkymas.lt/), o asociacija apie tai informuos teisėsaugą ir savivaldybes. Bet siūlau savininkams nelaukti nei policijos, nei savivaldybės darbuotojų perspėjimo ir patiems susitvarkyti. Juk transporto priemonės trukdo privažiuoti ir specialiajam transportui – greitajai pagalbai, policijai, gaisrininkams.

Nors Kauno marios jau užšalusios, ledu vaikščioti reikia ypač atsargiai, nes jis dėl srovės ar protakų kai kuriose vietose gali būti silpnesnis, LRT RADIJUI sako Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus specialistė Justina Lukaševič. „Kuršių mariose ledo storis ties Nida yra 11 cm, ties Vente – 9 cm. Vis dėlto, nors ledas pakankamai storas, abiejose vietose vaikščioti pavojinga“, – įspėja hidrologė.

– Ar labai skiriasi ledo storis virš mažųjų ežerų ir didesnių vandens telkinių?

– Šiuo metu, mūsų duomenimis, ledo storis ežeruose siekia 6–15 cm, tačiau mažesniuose ežeruose ledas gali būti ir kur kas storesnis.

– Ar toks ledas gali išlaikyti žvejus, keliautojus?

– Taip, tačiau visą laiką ant ledo reikia būti labai budriems, nes vienoje vietoje ledas galbūt pakankamai storas ir siekia 10–15 cm, o tam tikrose vietose, kur įteka ar išteka šaltiniai ar upeliukai, ledas yra daug plonesnis. Taigi reikia ypač atsargiai vaikščioti bet kokiu ledu.

– Ar ledas pakankamai storas Kauno, Kuršių mariose?

– Kauno mariose ledo storis yra 10–11 cm, jos yra užšalusios, bet ten, kaip ir kituose ežeruose, galioja tos pačios taisyklės. Kuršių mariose ledo storis ties Nida yra 11 cm, ties Vente – 9 cm. Vis dėlto, nors ledas pakankamai storas, abiejose vietose vaikščioti pavojinga.

Ties Nida ledas susidaręs iš bangų suvarytos ledo košės – ten sušalę atskiri ledo gabalai, tad jis yra silpnesnis, nors ir pakankamai storas. Ties Vente taip pat pavojinga, nes ledas sušalęs iš dreifuojančių ledo laukų ir sandūrose yra neužšalusių properšų. Tačiau tikėtina, kad po šios nakties ir trečiadienį ties Vente jau bus galima vaikščioti ledu.

– Ar yra vietų, kur dėl srovės, protakų ledas gali būti gerokai silpnesnis?

– Taip.

– Upėse jau plaukia ižas, bet ledo turbūt dar reikės palaukti?

– Kai kurios upės jau yra užšalusios, ledo storis šiuo metu siekia 4–10 cm.

Išvažiavę į gatves žiemą, vairuotojai pirmiausia turi pasitikrinti, ar kelias nėra slidus, o tada – pasirinkti saugų greitį ir įvertinti atstumą iki kito automobilio, LRT RADIJO laidoje pataria lenktynininkas Paulius Paškevičius. Be to, primena šalies kartingų čempionas, įvykio kelyje gali padėti išvengti taisyklingai atliekami posūkiai ir netgi tinkamai laikomas vairas.

– Pone Paškevičiau, iškritus pirmam sniegui, elgesį kelyje turėtų pakeisti ir vairuotojai. Ką, pamačius pirmą sniego dangą, reikėtų pasibandyti?

– Pirmiausia reikia pasitikrinti, ar kelias nėra slidus. Kartais važiuojame, atrodo, paprastu asfaltu, o iš tikrųjų yra plikledis. Taigi reikia apsidairyti, ar nieko nėra šone, priekyje ar gale, ir šiek tiek stipriau paspausti stabdį. Tada matysite, ar ratais slysta, ar ne. Tada reikia pasirinkti saugų greitį ir įvertinti atstumą iki kitos mašinos.

Jei yra plikledis ar sniegas, atstumas turėtų būti didesnis, o greitis mažesnis, nes, kai kelio danga slidi, stabdymo kelias stipriai pailgėja. Reikia nepamiršti ir saugaus greičio dėl netikėtų atvejų – pavyzdžiui, į kelią gali išeiti žmogus ar priekyje važiuojanti mašina gali imti staigiai stabdyti.

– Vasaros metu arba rudenį, kai nėra slidžių dangų, daugelis vairuotojų įpratę važiuoti leistinu greičiu: miestuose – 50 km/h, užmiestyje – apie 100 km/h. O kokiu greičiu važiuoti žiemą?

– Tai – maksimalus greitis, bet reikia galvoti apie saugumą. Automobiliui, kuris varomas keturiais ratais ir kurio padangos geros, 100 km/h gal ir nėra toks didelis greitis. Bet reikia nepamiršti, kaip automobilis paruoštas žiemai: pavyzdžiui, jei padangos senesnės, jau reikia sumažinti greitį.

– Dar vienas universalus patarimas – vengti staigių judesių vairu, pedalais. Kodėl negalima staigiai sukioti vairo, staigiai stabdyti arba spausti greičio pedalo?

– Gatvėje visi veiksmai turi būti koncentruoti, aiškūs, negalima spręsti paskutinę minutę. Vadinasi, turime planuoti, ką darysime. Jei stabdysime, turime iš anksto pristabdyti, perjungti žemesnę pavarą, pačiame posūkyje palikti laisvos pavaros. Atlikus posūkį, reikia švelniai išsitiesinti automobilį ir švelniai didinti greitį. Planuokime savo veiksmus prieš posūkį, o ne jo viduryje. Jei negalite pasukti, važiuokite toliau – kai galėsite, apsisuksite ir grįšite.

– Dar vienas patarimas – tvirtai laikyti vairą abiem rankomis. Turbūt daugelis šiuolaikinių automobilių su vairo stiprintuvais sukonstruoti taip, kad geromis eismo sąlygomis vairą galima sukioti pirštų galiukais. O kodėl žiemą vairą reikia laikyti tvirčiau, bet nepersistengti?

– Rikiuojantis į kitą eismo juostą ir patekus į sniego provėžą, vairą iškart plėšia iš rankų. Todėl turime jį laikyti, kad nukreiptume automobilį tinkama trajektorija ir galėtume išvažiuoti iš sniego provėžų. Antra, abi rankos turi būti ant vairo, nes automobilį gali netikėtai sumėtyti. Nes būna – viena ranka graibo graibo, nesugraibo, ir – įvykis.

Užsukti į techninės apžiūros įmones ir patikrinti automobilio būklę verta ne tik žiemą – tikrinti automobilių saugumą apsimoka visada, LRT RADIJUI sako Šiaulių techninių apžiūrų centro vadovas inžinierius Vaidotas Vaišvila. „O dabar, kai artėja šventės ir ruošiamasi kažkur keliauti, tai ypač svarbu. Mes tikriname stabdžius, valytuvų darbą, pažiūrime, ar pripilta skysčių, skirtų žiemos sezonui, ar jie neužšalę. [...] Ypatingą dėmesį reikėtų skirti padangoms – nesvarbu, kad šiuo metu nėra sniego, nes tai nereiškia, kad kelyje neslidu“, – pabrėžia V. Vaišvila.

– Pone Vaišvila, už ką gali būti panaikinta techninė apžiūra kelionės metu?

– Techninės apžiūros dokumentai gali būti panaikinti dėl devynių priežasčių. Kai neveikia pagrindinis stabdys ar neveikia vairo mechanizmas. Kai netvarkingas transporto priemonės ir priekabos sukabinimo įtaisas. Kai lyjant, sningant arba esant rūkui vairuotojo pusėje neveikia stiklo valytuvas.

Kai tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui nedega joks  priekinis kairysis žibintas, o sugedus bent vienam galiniam rūko žibintui neveikia avarinė šviesos signalizacija arba kai transporto priemonės gale nėra pritvirtinto avarinio sustojimo ženklo.

Kai į priekinį 180 laipsnių kampu vairuotojo matymo lauką patenkančių priekinių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu 75 proc. ir 70 proc. priekinių šoninių bei priekinių durų stiklų.

Kai žiemos sezono metu automobilis, kurio bendroji masė ne didesnė kaip 3,5 tonos ir (ar) kuris turi  priekabą (jei priekaboje įrengti stabdžiai), eksploatuojamas su padangomis, kurios neskirtos važiuoti žiemą. Kai transporto priemonė vasaros sezono metu eksploatuojama su dygliuotomis padangomis arba kai yra netinkamas transporto priemonės padangų rašto gylis (žiemos metu turi būti 3 mm, vasaros – 1,6 mm).

Dar techninės apžiūros talonas dažnai atimamas, kai žibinte panaudotas neleistinas šviesos šaltinis. Ir kai stovinčios motorinės transporto priemonės su dirbančiu varikliu skleidžiamo triukšmo lygis viršija nurodytus dydžius.

– Kaip tokiu atveju atliekama techninė apžiūra? Ar ji būna tokia, kaip visada, ar patikrinama tik dėl tos priežasties, dėl kurios buvo panaikintas talonas?

– Deja, jeigu jau dėl kažkurio iš tų punktų pareigūnas anuliavo techninę apžiūrą, reikės kreiptis į bet kurią Lietuvos įmonę ir atlikti visą techninę apžiūrą – mes tikrinsime visą techninę būklę.

– Prieš atvykstant galima užsiregistruoti telefonu ar internetu?

– Taupantiems laiką vairuotojams yra puiki galimybė užsirašyti internetu adresu www.vta.lt.

– Ar yra galimybė patikrinti automobilio būklę dar galiojant techninei apžiūrai, nes tai labai aktualu žiemą?

– Užsukti į techninės apžiūros įmones ir patikrinti automobilio būklę verta ne tik žiemą – tikrinti automobilių saugumą apsimoka visada. O dabar, kai artėja šventės ir ruošiamasi kažkur keliauti, tai ypač svarbu. Mes tikriname stabdžius, valytuvų darbą, jų kokybę, pažiūrime, ar pripilta skysčių, skirtų žiemos sezonui, ar jie neužšalę.

Dažno automobilio savininkas, pakeitęs padangas, pamiršta patikrinti, kaip sureguliuoti žibintai, kas šiuo metu ypač svarbu – juk nepatinka, kai prastai apšviečiamas kelias ar kai akina priešais važiuojantis kitas automobilis. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti padangoms – nesvarbu, kad šiuo metu nėra sniego, nes tai nereiškia, kad kelyje neslidu. Taigi vertėtų atvažiuoti ir pasitikrinti automobilį dėl savo pačių saugumo.