Birželio pradžioje Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto tyrėjų grupė drauge su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų įmone „Vilmorus“, tęsdama lošimų, lažybų, loterijų tyrimus, pradėtus 2017 metais, pristatė 2022 metais atlikto tyrimo „Lošimų paplitimas Lietuvoje“ rezultatus. Apie tyrimą bei jo rezultatus kalbamės su tyrimo grupės vadovu profesoriumi, dr. Gediminu Navaičiu.
Lošimų priežiūros tarnyba (toliau LPT) prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos džiaugiasi, kad penkeri metai sukako jų prižiūrimam, apribojusių save lošti asmenų registrui. Ji skelbia, kad per visą laikotarpį iš viso buvo gauta kone trisdešimt tūkstančių prašymų neleisti asmenims lošti. Lyg ir daug, tačiau tos pačios tarnybos duomenimis šiuo metu galiojančių prašymų yra beveik tris kartus mažiau – 10 904. Todėl norime paklausti: „Kiek žmonių Lietuvoje yra priklausomi nuo lošimų?“
Pagrindinė lošimų kritikos, nuostatos juos riboti priežastis – jų sukeliamos psichologinės, ekonominės ir socialinės problemos, iš kurių viena svarbiausių yra priklausomybės nuo lošimų, nekontroliuojamo potraukio jiems susiformavimas.
Regis atsakyti į jūsų klausimą būtų gana lengva, tačiau blogai kontroliuojamas potraukis lošimui formuojasi palaipsniui, skiriamas skirtingo lygio neatsakingas lošimas. Bene dažniausiai šie lygiai apibūdinami kaip laisvalaikio lošimas (nekeliantis problemų); probleminis lošimas (nors kyla įvairaus pobūdžio sunkumų, tačiau daugeliu atvejų lošėjai gali savarankiškai juos įveikti, liautis lošti); patologinis lošimas (sukelia žymias ekonomines, socialines, psichologines problemas, lošiantys praleidžia vis daugiau laiko lošdami ir vis mažiau laiko skiria šeimai bei profesinei veiklai, nuolat galvoja apie lošimus). Pastarasis sutrikimas įvardijamas kaip patologinis potraukis lošimams ir yra įtrauktas tiek į Psichikos sutrikimų diagnostikos vadovą - Amerikos psichiatrijos asociacijos (APA) leidinį, skirtą psichikos sutrikimams klasifikuoti, tiek į Tarptautinį ligų klasifikatorių (TLK), parengtą Pasaulio sveikatos organizacijos.
Valdyti galima tai ką matuoji. Jei trūksta objektyvių duomenų pirmiausia reikia juos gauti, o tik po to priiminėti sprendimus.
Priklausomybės nuo lošimų paplitimas pagal patikros priemones gali būti orientuotas:
* į gavusius gydymą (tada aiškintumėmės kiek žmonių sirgo šia priklausomybe, buvo gydomi);
* į dalyvavusių specialiose lošimo žalos mažinimo ar lošimų kontrolės programose, (aiškintumėmės kiek žmonių panašiose programose dalyvauja, koks jų poreikis);
* į masines, atstovaujančias visuomenę apklausas (aiškintumėmės kiek priklausomybė paplitusi kokioje nors populiacijoje).
Tyrime apie kurį kalbama pasinaudota visais šiais būdais. Todėl tyrimas išskirtinis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Ar šie duomenys sutampa, rodo tą patį priklausomybės nuo lošimų paplitimo vaizdą?
Prieš atsakydamas siūlau peržvelgti duomenis, kuriuos gautume apie neatsakingą lošimą visais trimis būdais.
Pradėkime nuo gydymo, nuo gydytų nuo priklausomybės lošimams asmenų skaičiaus, kuris, mano ir daugelio tyrėjų pasaulyje nuomone, yra bene tiksliausias priklausomybės paplitimo rodiklis. Gydytų nuo priklausomybės lošimams skaičius nustatomas pagal asmenų, kurių diagnozė buvo F63.0 – patologinis potraukis azartiniams lošimams (dažnai pasikartojantys potraukio azartiniams lošimams epizodai, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeiminių vertybių bei įsipareigojimų) arba Z72.6 – azartiniai lošimai ir lažybos (lošimo nulemtos gyvenimo būdo problemos neapimančios kompulsyvaus ar patologinio lošimo). Higienos institutas pagal privalomojo sveikatos draudimo informacinę sistemą „Sveidra“ nurodo asmenų, kuriems ambulatorinėse ar stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose yra užregistruota bent viena iš minėtų ligų
Žinau, kad skaitytojas nemėgsta lentelių ir skaičių, tačiau noriu pateikti dvi lenteles. Užtenka pažvelgti į jas ir priklausomybės nuo lošimų gydymo situacija Lietuvoje tampa aiški.
Priklausomybė nuo lošimo neretai yra gretutinė diagnozė t. y. pacientas gali sirgti, pavyzdžiui depresija, alkoholizmu ar dar kuo nors, ir turėti priklausomybę nuo lošimų.
Stacionaro ligonių skaičius su lydinčia (gretutine) diagnoze F63.0 arba Z72.6 iš viso – 22 asmenys.
Interpretuojant duomenis apie priklausomybės nuo azarto gydymą reikėtų atsižvelgti į LR Sveikatos apsaugos ministerijos suformuluotą retų ligų apibrėžimą. Pagal jį reta liga – tai liga, kuria serga ne daugiau kaip 5 iš 10 tūkst. asmenų, o labai reta žmogaus sveikatos būklė apibrėžiama Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 592 straipsnio 1 dalyje. Čia nurodoma, kad tai yra labai retas (ne daugiau kaip vienas naujai diagnozuotas atvejis 200 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų per metus) sveikatos sutrikimas. Skaitytojas ir pats sugebės įvertinti ką reiškia pateikti skaičiai.
Bet apribojusių savo galimybę lošti asmenų registro tvarkytojai skelbia apie tūkstančius jame esamų žmonių. Ką tai reiškia?
Pažvelkime į kitą informacijos apie lošimų problemas šaltinį – apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą.
Registre užsiregistravusieji asmenys gali nurodyti dėl kokių lošimų rūšių jie apriboja savo lošimus. Registro duomenimis, dažniausiai tai buvo daroma dėl lošimų kazino (A kategorijos lošimo automatais, stalo lošimais). 2021 metais dėl šių lošimo būdų savo lošimus apribojo 3241 asmuo, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) –1328 asmenys. Svarbi priežastis, skatinusi apriboti lošimus – negebėjimas kontroliuoti nuotolinio lošimo. Šią priežastį 2021 metais nurodė 3097 asmenys, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 1102 asmenys. Lošimus B kategorijos lošimo automatais (automatų salonuose), kaip priežastį atsiriboti nuo lošimų, 2021 metais nurodė 2100 asmenų, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 828 asmenys. Lažybas (lažybų punktai), kaip atsiribojimo nuo lošimų priežastį, 2021 metais paminėjo 2000 asmenų, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 715 asmenų. Totalizatorius (totalizatoriaus punktai) 2021 metais paminėtas 1352 asmenų prašymuose, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 518 asmenų prašymuose. Apribojusius lošimus dėl bingo 2021 metais – 1287 asmenys, 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 516. Lošimų vietos/būdo 2021 metais nenurodė – 6777 asmenys, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 2385 asmenys.
Abejotiną registro, kaip informacijos šaltinio apie priklausomybes nuo lošimų patikimumą, rodo totalizatoriaus kaip priežasties riboti lošimus paminėjimas. Antai 2021 metais ši priežastis paminėta 1352 asmenų prašymuose. Tais metais už dalyvavimą totalizatoriaus lošime įmokėta 51 euras. Panaši situacija ir su bingo lošimais. Atsiribojant juos irgi nurodinėjo. Bet bingo salonų Lietuvoje net nėra.
Pagal registro duomenis spręsti apie priklausomybę nuo lošimo nelabai verta ir todėl, kad apsisprendimas apriboti galimybę lošti nėra patikimas neatsakingo lošimo rodiklis, nes asmuo tai padaręs jau kontroliuoja savo potraukį lošti. Panašu, kad tai gerai supranta ir registro kūrėjai, nes, jei šiuos žmones laikytų priklausomais, ieškančiais psichoterapinės pagalbos, tai registrą turėtų tvarkyti sveikatos apsaugos sistemoje esantys Priklausomybių ligų centrai, o ne Finansų ministerija.
Tradicija užsiimti ne savo darbu turi gilias šaknis. Sovietiniais metais Šeimos santykių ir psichohigienos kabinetai priklausė buitinio aptarnavimo kombinatams. Dabar tai atrodo juokingai. Veikiausiai po kurio laiko panašiai atrodys ir didelis finansininkų entuziazmas spręsti sveikatos reikalus.
Iš tiesų keista, kad priklausomais nuo lošimų asmenimis rūpinasi Finansų ministerija. Pagal tokią logiką pažeidžiančius kelių eismo taisykles vairuotojus turėtų prižiūrėti prekybininkai, nes jie kažkada automobilį pardavė. O ką rodo gyventojų apklausos, gal jos atskleidė tikrąjį problemų mąstą?
Gana patikimu lošimų įvertinimo būdu yra reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos. Kol kas turime 2017 metais remiantis tarptautiškai pripažintomis metodikomis atliktą apklausą ir nesenai baigtą analogišką tyrimą. Pastebėčiau, kad tokių visapusiškų, palyginančių lošimo pokyčius tyrimų Lietuvoje dar nebuvo.
Ką jie rodo ar nerodo? Visų pirma, nerodo statistiškai reikšmingo probleminio lošimo pokyčio: didžioji dalis t. y. 98 proc. respondentų neturėjo nei vieno probleminio lošimo požymio. Tiek pat jų nurodė, kad per pastaruosius 12 mėnesių iki tyrimo jų artimas giminaitis, sutuoktinis neturėjo problemų dėl lošimų.
Likusieji keli procentai į kai kuriuos priklausomybių nuo lošimo įvertinimui skirtų metodikų DSM-5-TR ir PGSI klausimus atsakė teigiamai. Pavyzdžiui, nurodė, kad grįždavo atsilošti praloštus pinigus. Vienas ar du panašūs atsakymai neliudija priklausomybės nuo lošimo. Tai yra pavojaus ženklas. Kai panašių atsakymų yra daugiau pavojus tampa realus. Tyrimas rodo, kad pagal šias metodikas 0,6 proc. respondentų galėtų būti priskirti prie problemiškų lošėjų. Tai nereiškia, kad jie tokie yra – reiškia, kad jie tokiais gali būti.
0,6 proc. atrodo labai nedaug, bet kai gretini šį skaičių su visais Lietuvos gyventojais jis jau atrodo ne toks ir mažas. Kaip jį reikėtų vertinti?
Vertindami turėtume palyginkime su padėtimi kitose šalyse. Probleminio lošimo paplitimas ES šalyse svyravo nuo 0,5 proc. visų gyventojų Jungtinėje Karalystėje iki 6,5 proc. Estijoje. Lietuvoje, kaip minėjau, šis skaičius 0,6 proc. Taigi, faktai patvirtina – priklausomybė nuo lošimų nėra paplitusi Lietuvoje.
Ačiū už pokalbį. Tiksli skaičių ir faktų kalba į daug ką privertė pažvelgti naujai, pritarti lošimų paslaugų organizatoriams, kurie nuolat teigia – priklausomybes turintys asmenys nėra jiems reikalingi ir jie nėra suinteresuoti tuo, kad tokiems asmenims būti leidžiama lošti. Atvirkščiai, Lietuvoje veikiančios lošimus organizuojančios kompanijos dirba tikrai atsakingai. Negana to patys norėtų prisidėti ir finansiškai remti fondus, kurie realiai padėtų tokias priklausomybes turintiems asmenims. Todėl ir nuvilia imitacijos bei savireklama. Kone kiekvienas yra matęs stendą su perspėjimu „Nelošk“ ar raginimu registruotis apribojusių savo galimybes lošti asmenų registre. Gal geriau stendams išleisti pinigai būtų buvę skiriami moksliniams priklausomybių pažinimo tyrimams ir realiai pagalbai, asmenims turintiems problemų? Gal teisingas, moksliškai pagrįstas veiklos prioritetų pasirinkimas, pagalbos, o ne biurokratinių draudimų akcentavimas, sulauktų ir didesnės visuomenės bei verslo palaikymo?
