Palūkanų normų mažinti neskuba

Pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai JAV Federalinės Rezervų Sistemos (FED) priimami sprendimai didinti arba mažinti palūkanų normas. Jie atspindi už JAV monetarinę politiką atsakingos institucijos dabartinės šalies ekonominės situacijos vertinimą. Neseniai FED priėmė sprendimą bazinę palūkanų normą JAV didinti nuo 2,25 proc. iki 2,5 proc., o artimiausiu metu yra numatyti dar du galimi palūkanų normos didinimai. Tai indikuoja rezervuotą FED optimizmą (nepaisant to, kad JAV ekonomikos augimo prognozė buvo sumažinta nuo 2,5 proc. iki 2,3 proc.). Nuo 2015 m. iki šiol bazinė palūkanų norma buvo kelta devynis kartus.

Nors šiais metais FED atstovai tikisi sulaukti net dviejų JAV bazinės palūkanų normos kėlimų, gerokai mažiau optimizmo šiuo klausimu demonstruoja rinka. Finansų rinkos dalyviams bazinės palūkanų normos mažinimas iki 2020 metų atrodo kur kas realesnė galimybė nei jos kėlimas. Prie investuotojų nuotaikų gerinimo tikrai neprisideda ir nuolatiniai Donaldo Trumpo administracijos skandalai bei mojavimai prekybos karo kirviais. Tad optimizmui rinkose slūgstant FED jaučia vis didesnį spaudimą išlaikyti rinkų pasitikėjimą. Dėl to bazinės palūkanų normos mažinimas JAV šiais metais, turbūt, tikėtinas tik tuo atveju, jei FED pripažintų realią recesijos grėsmę.

Metas griežtinti bankų kapitalo reikalavimus?

Kitas svarbus klausimas, su kuriuo susiduria FED – ar jau metas pradėti bankams priminti 2010 metais priimtą „Dodd-Frank“ įstatymą, kuris įpareigoja bankines institucija didinti savo kapitalo rezervus? Kitos didžiosios pasaulio ekonomikos, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir dalis kitų Europos Sąjungos šalių, jau padidino savo reikalavimus kapitalui, tačiau FED vis dar laukia, tokiu būdu suteikdama rinkos dalyviams galimybes aktyviau skolinti ir skolintis.

Vis tik 2008 metų krizė aiškiai parodė, kas nutinka, kai bankinė sistema pritrūksta tinkamų ir pakankamų finansavimo galimybių. Didžiosios krizės metu atsargesniems investuotojams atsisakius skolinti finansų sektoriui, bankai buvo priversti apriboti skolinimą ekonomikai pačiu nepalankiausiu metu. Dėl to sąstingio išjudinimas JAV kainavo kelis šimtus milijardų mokesčių mokėtojų pinigų. Pamoka atrodo gan aiški – bankai turi didinti savo kapitalą, tuomet, kai jie tai gali daryti lengvai, o ne tada, kai tai tampa išgyvenimo klausimu.

O tinkamas metas yra kaip tik dabar: infliacija JAV šiuo metu yra arti FED norimo lygio, šalies ekonomika pastarąjį dešimtmetį stabiliai auga. Taigi galimybių didinti kapitalo rezervus yra, FED turėtų siekti aktyviau užtikrinti jų pakankamumą.

Nerimo ženklų netrūksta

Verta aptarti ir JAV valstybės skolos dinamiką. Analitikų tikrai nenustebino tai, kad praėjusiais metais JAV įsiskolinimų dydis pasiekė rekordinį lygį, kuris siekia 21,97 trln. JAV dolerių. Per praėjusius metus skola padidėjo apie 1,5 trln. JAV dolerių ir buvo tris kartus didesnė nei 2017 metais. Prie to ypatingai prisidėjo padidėjęs JAV skolinimasis tam, kad galėtų kompensuoti biudžeto pajamas, kurios buvo prarastos sumažinus įmonių pelno mokesčio tarifus.

Vis didėjanti JAV skola ir dramatiškai augantys jos aptarnavimo kaštai yra vienas iš ekspertams nerimą keliančių aspektų. Vis tik jų yra ir daugiau. FED duomenimis, JAV pensijų sistema trečiąjį praėjusių metų ketvirtį turėjo 6,18 trln. JAV dolerių deficitą. Tai sudaro apie 32 proc. JAV bendrojo vidaus produkto. Reikia nepamiršti, kad net ir ekonominio klestėjimo laikotarpiu šio trūkumo sukontroliuoti nepavyko, tad krizės atveju JAV pensijų sistema greičiausiai susidurtų su didelėmis problemomis.

Tačiau, kiek toks scenarijus – realus?

Tarptautinis valiutos fondas paskelbė antro ketvirčio pasaulio rezervus užsienio valiuta. Statistika rodo, kad JAV doleris sudaro 61,9 proc. pasaulio užsienio valiutų rezervų, – tai žemiausias lygis nuo 2013 m. „JPMorgan Chase & Co“ analitikai skelbia, kad investuotojai šiuo metu mato 60 proc. tikimybę sulaukti recesijos dar šiemet. „Bloomberg News“ analitikai – atsargesni ir tokią galimybę vertina 20 proc. „Brown Brothers Harriman“ atstovų analizė rodo, kad, jei nauja krizė bus, ji galutinai išjudins JAV dolerio pozicijas pasaulyje.  Šalies skola ir monetarinė politika tik pagreitins šį procesą. Šių ekspertų manymu, vienintelė priežastis, kodėl dolerio nuosmukis dar neįgavo viso pagreičio – ta, kad likusios pasaulio valiutos atrodo ne ką geriau.

Europos Komisija turi savo nuomonę

Praėjusią savaitę Europos Komisija atmetė Italijos planus dėl 2019 m. biudžeto deficito. Komisijos laiške, kuris buvo skirtas Italijos finansų ministrui Giovanni Tria, akcentai buvo aiškūs – planas kelia rimtą susirūpinimą, šalies noras turėti laisvesnę mokestinę sistemą nėra įmanomas siekiant sumažinti biudžeto deficitą.

Jei šalis nesugebės vykdyti Komisijos reikalavimų arba piktybiškai to nedarys, tai gali išprovokuoti griežtus reikalavimus, kuriuos galimai lydėtų finansinės baudos. Tačiau Italijos vyriausybė užsispyrusi – laikosi savo ir neketina mažinti šalies deficito. Girdimi tik pakartotiniai politikų įtikinėjimai, kad reikalavimai bus vykdomi tada, kai ekonomikos augimas ir nedarbo lygis pasieks prieš krizinius lygius. Nedarbas rugpjūčio mėn. sudarė 9,7 proc., kai prieš krizę 2007 m. šis rodiklis sudarė 5,8 proc.

Italijos valdžios daugumos atstovai pareiškė, kad naujame biudžeto plane ketinama numatyti 10 mlrd. eurų socialinei programai, kuri skirta palaikyti vidutines piliečių pajamas konkrečiame lygyje. 7 mlrd. eurų – pensijų reformai, 2 mlrd. eurų – mokestinės naštos mažinimui ir 1 mlrd. eurų nukeliaus į įdarbinimo sistemą. Planuojama, kad pirmoji biudžeto plano versija Europos Komisiją pasieks spalio 15 d., o iki metų pabaigos Italijos parlamentas turi patvirtinti galutinį biudžeto planą.

Italijos centrinis bankas perspėjo šalies populistinę vyriausybę, kad elgtųsi atsargiai su investuotojais, priimdama sprendimus ir juos komunikuodama. Taip pat akcentavo, kad ketinimai paskatinti ekonomikos augimą didinant šalies skolinimąsi, nėra nei tinkama, nei gera mintis.

Ar pavyks susitarti dėl biudžeto?

Remiantis paskutiniais duomenimis, italai ketina pateikti ES planą, kuris ateinantiems metams palieka 2,4 proc. šalies biudžeto deficitą. Visgi pasak Italijos laikraščio „Corriere della Sera", populistinė vyriausybė galiausiai nusileido ES reikalavimams ir pasiūlė sumažinti 2020 m. ir 2021 m. biudžeto planą atitinkamai iki 2,1 proc. ir 1,8 proc. Europos Komisijos viceprezidentas Valdis Dombrovskis pabrėžė, kad tokie Italijos ketinimai gerokai pralenkia leistinas ribas.

Italija pelnytai tituluojama didžiausios skolos savininke tarp ES narių – jos skolos suma, pagal naujausius duomenis, sudaro 2,34 trilijonų eurų.

Italija pelnytai tituluojama didžiausios skolos savininke tarp ES narių – jos skolos suma, pagal naujausius duomenis, sudaro 2,34 trilijonų eurų. Šalies skolos dydis nuo bendro vidaus produkto (BVP) sudaro 131,50 proc. Europos Sąjungoje tik Graikija turi prastesnį rodiklį. Tiesa, buvo minėti ketinimai iki 2021 m. sumažinti rodiklį iki 126,5 proc. Pagal ES rekomendacijas, šis rodiklis negali būti didesnis nei 60 proc. Būtent todėl dar šių metų pavasarį EK nariai paragino Italiją imtis ryškesnių veiksmų šiam rodikliui pasiekti.

Kodėl svarbūs Italijos skolos kainos svyravimai?

Šalies bankai sunkiai mokosi iš savų klaidų, tad ką jau kalbėti apie svetimas. Pagrindinė bėda – didžioji dalis kiaušinių viename krentančiame krepšyje. Bankų sektorius reikšmingą dalį lėšų yra investavęs į šalies vertybinius popierius, tad kiekvienas mažiausias vertės sumažėjimas sujudina stabilumo ir saugumo pamatus bankuose.

Baimė dėl galimos Italijos krizės pasiekė ir investuotojus. Vis akyliau stebimas šalies ir ES bendravimas, pro akis nepraslysta nė vienas pasisakymas. Tą taikliai atspindi skirtumas tarp Italijos ir saugiausiomis laikomų Vokietijos skolos vertybinių popierių kainų. O jos pasiekė aukščiausią tašką per paskutinius penkerius metus po to, kai ES nesutiko su šalies vyriausybės ketinimais ir priminė apie galimą Italijos įsipareigojimų ES neatitikimą.

Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi įspėjo Italijos atstovus apie skolos vertybinių popierių rinkos galimą neigiamą įtaką šalies finansavimosi kaštams. Jis taip pat priminė, kad pasibaigusi ekonomikos skatinimo programa tik paaštrins šią situaciją. Dešimties metų šalies skolos kaina po ES atsakymo pakilo iki 3,42 proc., palyginimui to paties termino Lietuvos skolos vertybinio popieriaus pajamingumas sudarytų apie 0,80 proc.

Kitas svarbus akcentas, kad negalėdama susitarti vyriausybė didina šalies riziką investuotojų akyse, tad finansavimosi kaštai auga ne tik šaliai, bet ypatingai jie atsiliepia bankų sektoriui, kuris tiesiogiai už tai sumoka skolindamasis lėšas. Tą patvirtina ir apsidraudimo sandoriai, skirti sumažinti Italijos bankų nemokumo riziką. Per paskutinį pusmetį prastesnį rezultatą Europoje parodė tik Turkijos bankų sektorius.

Ar Italijos laukia Graikijos likimas?

Europos Komisijos prezidentas Jean-Claude Juncker išreiškė savo nuogąstavimus, kad reikėtų įvertinti ir galima pasikartojantį Graikijos krizės scenarijų – būtent todėl reikia dėti visas pastangas, kad to būtų galima išvengti.

Italija ir Graikija šiuo metu dalijasi keliais esminiais panašumais: didelė skola – komplikuotas finansavimas, nenuspėjama ir nestabili valdžia bei taikomi ekonominiai modeliai, kurie neveikia realioje ekonomikoje. Kitaip nei Graikija, Italija yra viena iš didžiausių ES ekonomikų ir viena iš Europos ekonominės integracijos įkūrėjų. Dėl to jos finansavimo problemos turėtų didesnį poveikį visai Europai, lyginant su Graikijos sukelta situacija. Kur kas didesnis pavojus kyla iš sisteminės rizikos – tiek iš ekonominės, tiek iš finansinės pusės.

Tiesa, verta išskirti, kad Italija, priešingai nei Graikija, neturi einamosios sąskaitos deficito, šalies skolos vidutinis terminas yra kur kas ilgesnis, tad nemokumo problema trumpuoju laikotarpiu yra mažesnė.

Deja, tokiomis aplinkybėmis savo progos nepraleido ir populistinė valdžia. Jos pasisakymai apie tai, kad Italija turėtų pasvarstyti ir savo valiutos atkūrimo galimybę, plačiai nuskambėjo Europoje. Pasak jų, tai būtų tinkamas būdas spręsti šalies finansines ir prekybines bėdas. Tokioje situacijoje ir girdint tokias kalbas, žinoma, finansų rinkos įvertina ir „Ital-exit" scenarijų. O jis visiškai nepadeda šaliai atgauti investuotojų pasitikėjimo.  

JAV ir Kinijos prekybos karas

Prekybos karas prasideda tada, kai valstybė, norėdama trumpuoju laikotarpiu sukurti daugiau darbo vietų, pasirenka protekcionistinę strategiją kitų šalių produktų atžvilgiu. Tačiau ilguoju laikotarpiu prekybos karas nulemia darbo vietų skaičiaus mažėjimą ir lėtesnį ekonomikos augimą visose susijusiose šalyse. Galiausiai dėl to nukenčia vartotojai, nes didžioji dalis tarifų naštos perkeliama ant jų pečių. Toks scenarijus gali susiklostyti ir intensyvėjančiame JAV bei Kinijos prekybos kare.

D. Trumpo pasirinkta taktika – ieškoti kaltų. Jis dar per rinkiminę kampaniją pareiškė, kad būtent Kinija kalta dėl 336 mlrd. JAV dolerių prekybos balanso deficito, sumažėjusio darbo vietų skaičiaus gamybos sektoriuje. JAV reikalavimų sąrašas palyginti ilgas: neremti technologijų kompanijų, sustabdyti intelektinės nuosavybės nusavinimą, sumažinti tarifus JAV pagamintoms prekėms iki 2020 m., atverti Kinijos rinką JAV investicijoms, sumažinti prekybos deficitą bent 200 mlrd. JAV dolerių.

Praėjusios savaitės pabaigoje JAV vadovas paleido dar vieną šūvį, nustatydamas papildomus tarifus importui iš Kinijos. Jų vertė šiuo metu sudaro 34 mlrd. JAV dolerių, o papildomi 16 mlrd. JAV dolerių vertės tarifai įsigalios po kelių savaičių. Kinija nedelsiant pranešė apie savo atsaką, kurio vertė taip pat siekia 34 mlrd. JAV dolerių. Jis nukreiptas į JAV žemės ūkio produkciją ir automobilių pramonę.

Kol kas nei JAV, nei Kinija nerodo atsitraukimo ar bendradarbiavimo ženklų. Kinijos prekybos ministerija laikosi pozicijos, kad JAV elgesys pažeidžia Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisykles ir pradeda didžiausią prekybos karą ekonomikos istorijoje. Šios valstybės atstovai neslepia, kad tarifų pakėlimas privers juos imtis atsakomųjų veiksmų. Tai reiškia, kad kaistanti situacija palies tiek didžiausias kompanijas, tiek ir vartotojus visame pasaulyje.

D. Trumpo užsibrėžtas galutinis tikslas – 550 mlrd. JAV dolerių vertės tarifai – viršytų visų praėjusiais metais į JAV iš Kinijos importuotų prekių ir paslaugų vertę. JAV importuoja iš Kinijos kur kas daugiau nei Kinija iš JAV, o tai suteikia D. Trumpui pranašumą spaudžiant prekybos partnerę.

Nuo skalbimo mašinų iki automobilių

Čia norėtųsi sugrįžti į prekybos karo priešistorę. Iš tiesų viskas prasidėjo dar sausio mėnesį, kai JAV prezidentas įvedė tarifus Kinijoje pagamintoms skalbimo mašinoms ir saulės elementams. Finansų rinkoms tai iš pradžių pasirodė juokinga ir nereikšminga, tačiau tai tebuvo pirmieji žingsniai. Po jų sekė reikalavimas pateikti planą, kaip Kinija sumažins teigiamą prekybos balansą su partnere, ne mažiau kaip 100 mlrd. JAV dolerių (tuo metu prekybos pliusas sudarė 375 mlrd. JAV dolerių). Kinijai tai buvo sunki užduotis, nes pačios JAV reikalauja pigios kiniškos produkcijos.

Kiek vėliau, balandį, prezidento administracija įvedė 50 mlrd. JAV dolerių vertės tarifus, nukreiptus į Kinijos elektroniką ir mechaniką. To paties mėnesio pradžioje, po eilinių D. Trumpo grasinimų, Kinija paskelbė, kad derybos su partnere nutrūko šiai paprašius nustoti remti 10 pagrindinių pramonės šakų iš strateginio plano. Į šį sąrašą pateko tokie sektoriai kaip robotika, kosmoso tyrimai ir programinė įranga.

Vis dėlto, iki šio mėnesio Kinijos atsakymas JAV būdavo panašesnis į simbolinį gestą, o ne į rimtą atkirtį. Tačiau dabar Kinijos valdžia nustatė tarifus, nukreiptus į D. Trumpą per rinkimus parėmusias valstijas. Tarifai palies daugiau kaip 100 čia gaminamų produktų. Reikšmingiausi iš visų šių priemonių buvo nutraukti sojų pupelių kontraktai su JAV, kurių 2017 m. į Kiniją buvo eksportuota už 12 mlrd. JAV dolerių.

D. Trumpas turi reikalavimų ir ES – jis pageidauja, kad Bendrija sumažintų 10 proc. tarifus, taikomus iš JAV importuojamiems automobiliams. Jis taip pat yra pabrėžęs, kad planuoja uždėti iki 25 proc. tarifą iš Europos importuojamiems automobiliams. Šis grasinimas buvo tikslingai nukreiptas į Vokietiją, kur automobilių pramonė yra bene svarbiausia eksportui.

Savo ruožtu Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau ne kartą yra pabrėžusi būtinybę dėti visas pastangas, kad kaistanti situacija nevirstu pačiu rimčiausiu prekybos karu. Pasak jos, ketinama ieškoti bendro sprendimo, tačiau tai bus daroma pagal PPO taisykles. Vadinasi, jei Vokietija norės nustatyti 0 proc. tarifus amerikietiškiems automobiliams, tai šis tarifas turės galioti ir kitoms PPO narėms.

Į šias naujienas reaguoja ir finansų rinkų dalyviai. Europos automobilių gamintojų akcijos neseniai pademonstravo geriausią prekybinę dieną per pastaruosius dvejus metus. Indekso „Stoxx 600“ automobilių pramonės dalis pakilo 3,8 proc., „BMW AG“ – 5 proc., „Volkswagen AG“ ir „Fiat Chrysler Automobiles NV“ – po 4 proc. Nepaisant paskutinių naujienų, šis sektorius nuo metų pradžios demonstruoja 8 proc. kritimą ir yra prasčiausią rezultatą rodantis indekso sektorius. Pagrindinė tai nulemianti priežastis – tarifų baimė.

Neapskaičiuotų sprendimų pasekmės

Pasak D. Trumpo, prekybos karus laimėti lengva. Tačiau statistika rodo ką kitą. Štai anksčiau įvestų plieno ir aliuminio tarifų poveikis, panašu, tinkamai įvertintas nebuvo. JAV yra didžiausia plieno importuotoja pasaulyje, tad prezidento administracija skaičiuoja, kad dėl šių tarifų bus išsaugota 147 tūkst. darbo vietų šioje pramonėje. Tačiau visai pamirštamas faktas, kad tai gali smarkiai paveikti 6,5 mln. darbuotojų, dirbančių susijusiuose sektoriuose, kur ir nuguls padidėję kaštai.

JAV prekybos rūmai skaičiuoja, kad prekybos karas gali kainuoti 2,6 mln. darbo vietų JAV. Taip pat skaičiuojama, kad įgyvendinus visus į Kiniją nukreiptus JAV ketinimus, tai turės didelę įtaką Kinijos ekonomikai. Didžiausios pasaulio eksportuotojos ekonomikos augimas gali susitraukti 1 proc., kainuotų 3-4 mln. darbo vietų.

Tuo metu „Bloomberg“ skaičiuoja, kad JAV uždėjus 10 proc. tarifus visoms kitoms prekybos partnerėms, o šioms atsakius tuo pačiu, pasaulio ekonomikos augimas sulėtėtų 0,8 proc. iki 2020 m. Be to, tai galėtų nulemti sudėtingesnes skolinimosi sąlygas, prastėjančius verslo pasitikėjimo rodiklius, sulėtėjusį investavimą ir uždelstą sprendimų priėmimą. Vadinasi, švaistymasis neapgalvotais sprendimais gali pakenkti ekonomikos augimui visame pasaulyje, šiuo metu dar tik atsigaunančiame po 2008-ųjų krizės.

Naujausias JAV prezidento laimėjimas – žadėtas pelno mokesčio sumažinimas. Baigiantis 2017-iesiems pelno mokestis verslui neribotam laikui buvo sumažintas nuo 37 proc. iki 21 proc. – žemiausio lygio nuo 1939 m. Fiziniams asmenims taikomi pajamų mokesčiai sumažinti vidutiniškai apie 3 proc., naujieji tarifai galios iki 2025 m.

Tiesa, dėl tokių mokestinių pertvarkų naudos ar žalos skirtingos institucijos nesutaria. Netgi panašu, kad vyksta varžybos, kas pateiks geriausią ar blogiausią prognozę. „The Tax Foundation” pareiškė, kad mokesčių sumažinimas per ateinančius dešimt metų į valstybės biudžetą padės surinkti apie 448 mlrd. JAV dolerių. Be to, ekonomikos augimas sugeneruos 700 mlrd. JAV dolerių papildomų pajamų, BVP augimas pasieks 1,7 proc., bus sukurta 339 tūkst. naujų darbo vietų, o darbo užmokesčio augimas sieks 1,5 proc. Savo ruožtu JAV iždas pranešė, kad pertvarka sugeneruos 1,8 trln. JAV dolerių sieksiantį biudžeto pajamų augimą, o ekonomika per metus vidutiniškai augs 2,9 proc. Į šiuos skaičiavimus įtraukti ir prezidento planai investuoti į infrastruktūrą, vykdyti kitas socialinės gerovės reformas.

Tačiau daug kalbant apie mokesčių mažinimą, subtiliai pamirštama kita svarbi problema – kasdien auganti šalies skola.

Valstybės skola: kas tai?

Valstybės skola parodo, kiek šalies valdžios išlaidos yra didesnės už pajamas. Pagrindinė priežastis, kodėl valstybės skolinasi, – atsiradęs poreikis ekonomikai skatinti arba esamoms skoloms padengti. Esminė skolinimosi sąlyga – pasitikėjimas. Investuotojai jį išlaiko tol, kol šalies įsipareigojimai išorėje nepasiekia 77 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto.

JAV skola šiuo metu yra didžiausia pasaulyje ir siekia daugiau nei 20 trln. JAV dolerių arba apie 100 proc. BVP. Auganti vyriausybės skola ilguoju laikotarpiu slopina ekonomikos augimą, kurį anksčiau ar vėliau lydi mokesčių didėjimas ateities kartoms. Pasaulio banko duomenimis, skolos lygiui pasiekus 77 proc. BVP, kiekvienu procentu toliau auganti skola valstybei kainuoja 1,7 proc. lėtėjantį ekonomikos augimą.

Kova tarp skolos ir mokesčių mažinimo

Skaičiuojama, kad dėl aukščiau paminėtos mokesčių reformos per ateinančius 10 metų JAV surinks 1,5 trln. JAV dolerių mažiau lėšų į šalies biudžetą. Nors mažesni mokesčiai skamba gražiai, senstant visuomenei kasmet reikia skirti vis daugiau biudžeto lėšų pensijoms ir sveikatos priežiūrai. Pernai socialinės apsaugos sistemos išmokomis naudojosi 45 mln. amerikiečių. Po dešimties metų jų skaičius pasieks 60 mln., o 2033 m. – 77 mln. Ilgėjanti gyvenimo trukmė ir mažėjantis gimstamumas kelia klausimų, iš kur bus surinkta mokesčių ne tiek skoloms, kiek socialinėms garantijoms.

Prezidento administracija teigia, kad mažesni mokesčiai paskatins šalies ekonominį klestėjimą – naujos biudžeto įplaukos esą ne tik kompensuos 1,5 mlrd. JAV dolerių pajamų praradimą, bet ir padės pastebimai sumažinti šalies skolą. Pasak D. Trumpo, tai bus didelio augimo laikotarpis ir jis bus stulbinantis.

Vis dėlto, ekonomistai laikosi priešingos pozicijos. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto dėstytojas Greg Mankiw, vienas pagrindinių prezidento George‘o W. Busho patarėjų ekonomikos klausimais, yra pasakęs, kad tik šarlatanai ir fanatikai gali tikėti, jog sumažinti mokesčiai atsipirks savaime.

Skolas grąžina tik silpni

Sparčiai mažinti šalies įsiskolinimus gali padėti, pavyzdžiui, taupymas socialinių garantijų ir sveikatos apsaugos sąskaita. Tačiau toks sprendimas dažnai garantuoja politinės karjeros pabaigą – kai žadi daug, bet atimi daugiau, patenkintų lieka mažai. Šią pamoką tikrai moka ir D. Trumpas – jo planai daugiau lėšų skirti infrastruktūrai, pramonei, tikrai nenukreipti į skolos mažinimą. Panašu, kad jis dėl to jaudintis net neketina, nors palūkanos skirtos skolai aptarnauti jau siekia 266 mlrd. JAV dolerių.

Didžiausios skolos turėtojos – Kinija ir Japonija, atitinkamai turinčios 1,7 ir 1,1 trln. JAV dolerių. Per metus Kinijos turima skolos dalis išaugo daugiau nei 7 proc., tačiau prezidentas teigia, kad taip JAV įgauna tik daugiau galios prieš Kiniją.

Metinis fiskalinis deficitas 2017 m. siekė 666 mlrd. JAV dolerių – 3,5 proc. visos šalies ekonomikos. Siekiant susigrąžinti kapitalą iš užsienio, JAV nebetaikys pelno mokesčio lėšoms, kurios buvo sugeneruotos iš veiklos vykdytos užsienyje. Norima, kad kapitalas grįžtų į JAV rinką ir bent dalis jo būtų reinvestuojama – tai leistų grąžinti 2,6 trln. JAV dolerių į įmonių namų rinką.

Tiesa, tie patys metodai jau buvo taikomi 2004 m. – tuomet sugrąžintos pajamos buvo paskirstytos akcininkams, o ne reinvestuotos ar kitaip panaudotos, tad ekonomika iš to gavo mažai naudos. Didelė dalis stambių JAV įmonių ir šįkart patvirtino, kad dėl mokestinės sistemos pertvarkų atsiradusių papildomų pajamų neketina reinvestuoti ar didinti darbo vietų skaičiaus. Panašu, kad pelno mokesčio sumažinimas labiau skirtas rekordines aukštumas siekiančiai akcijų rinkai toliau kelti, o ne naujoms darbo vietoms kurti. 

Jau 12 metų, tris kadencijas iš eilės, Vokietijos kanclerės pareigas einančios Angelos Merkel politinė karjera pakibo ant plauko. Po mėnesį trukusių derybų ir bandymų suformuoti koaliciją buvo pripažinta, kad dabartinėmis sąlygomis tai nėra įmanoma. Pagrindinių šalies partijų – Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) ir Laisvųjų demokratų partijos (FDP) – atstovų negebėjimas susitarti dėl galimos koalicijos ir vyriausybės suformavimo, per vieną naktį sukėlė neramumus ne tik Vokietijoje, bet ir visoje ES.

Aidai iš finansų rinkų

Vokietija – didžiausia ir įtakingiausia ES šalis, tad nieko keista, kad tokia situacija sukėlė nerimo tiek finansų rinkoms, tiek ir visam pasauliui. Paaiškėjus, kad pagrindinėms Vokietijos politinėms partijoms susitarti nepavyks, euras JAV dolerio ir kitų pagrindinių valiutų atžvilgiu nukrito daugiau nei 0,60 proc. Šiuo metu euras JAV dolerio atžvilgiu sudaro 1,1720.

Rinkų dalyviai, įvertinę galimą nestabilumo ir politinių jėgų persiskirstymo grėsmę, puolė ieškoti užuovėjos ir patraukė į stambiausių įmonių rinką – tai buvo matoma pagrindiniuose ES šalių indeksuose. Vokietijos biržoje kotiruojamų 30 didžiausių įmonių akcijų indeksas DAX pakilo apie 1,80 proc., 40 didžiausių kotiruojamų Prancūzijos įmonių indeksas „CAC 40“ pakilo daugiau nei 1 proc., tokį pat rezultatą pademonstravo ir Didžiosios Britanijos indeksas „FTSE 100“.

Galimi A. Merkel ėjimai

Susidariusi situacija toliau gali klostytis pagal tris scenarijus. Pirmasis – Socialdemokratų partija (SPD) persvarstys esamas sąlygas ir galiausiai sutiks suformuoti koalicinę daugumą su CDU ir CSU. Antrasis – CDU ir CSU suformuos mažumos valdžią kartu su laisva demokratų partija FDP arba žaliaisiais. Paskutinis ir mažiausiai pageidaujamas šalies prezidento – nauji rinkimai kitais metais.

Pirmasis variantas mažai tikėtinas žinant faktą, kad socialdemokratų lyderiai save mato tik opozicijoje – koalicija su A. Merkel ir jos partija nėra galima. Socialdemokratai baiminasi, kad nusileidus ir susitarus su A. Merkel, jie netektų dar daugiau rinkėjų pasitikėjimo, o tai atsispindėtų kitų rinkimų rezultatuose. Koalicijos formavimas iš mažumas turinčių partijų taip pat mažai tikėtinas. Skirtingoms nuostatoms atstovaujančios partijos, siekdamos savo tikslų, įvestų tik dar daugiau nestabilumo šalyje. Toks sprendimas nėra priimtinas pačiai A. Merkel ir jos partijai, kuri stabilumą įvardija kaip vieną iš pagrindinių tikslų.

Paskutinis variantas – nauji rinkimai. Pasak Vokietijos kanclerės, šaliai atstovaujančios jau daugiau nei 10 metų, tai yra būtent tas sprendimas, kurio šiuo metu reikia, nes tik taip bus išvengta suirutės valdžioje. Numatoma, kad nauji rinkimai galimai vyktų kitų metų pavasarį.

Vokietijos prezidento nuomonė

Tačiau Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeier, atsakydamas į A. Merkel pareiškimus, pabrėžė nepalaikantis naujų rinkimų idėjos ir paskatino visas partijas susitarti kaip įmanoma greičiau. Tokie jo žodžiai nėra tik žodžiai – naudojantis 63 Konstitucijos straipsniu šalies prezidentas turi pareigą pasiūlyti kandidatą į Bundestago kanclerius per „tinkamą laiko tarpą“. Panašu, kad dabartinėms sąlygomis A. Merkel vis vien būtų siūloma ir toliau eiti kanclerės pareigas. Tokį sprendimą prezidentas priimtų remdamasis tuo, kad jos partija surinko didžiausią dalį balsų rinkimuose.

Prezidento teikimą vėliau tvirtina Vyriausybė, kur kandidatas privalo surinkti absoliučios daugumos palaikymą ir pritarimą. Jei dabartinė kanclerė nesugebėtų surinkti reikiamo balsų skaičiaus, per dvi savaites būtų inicijuojamas antras Vyriausybės atstovų balsavimo etapas. Jeigu patvirtinto kanclerio neduotų ir jis, būtų skiriamos papildomos dvi savaitės trečiajam etapui surengti. Paskutinis kanclerio rinkimų etapas leidžia deleguoti atstovą, kuris surinko daugumą balsų (absoliuti dauguma tuomet nėra reikalinga). Tuomet prezidentas gali patvirtinti kanclerį per 7 dienas arba paskelbti naujus rinkimus per 60 dienų.

Kitų šalių lyderių reakcija

Politinė krizė Vokietijoje neliko nepastebėta visoje ES. A. Merkel – de facto ES lyderė, laikoma pagrindine politinės krypties formuotoja, tad iškilus klausimui dėl jos išlikimo, tuo suskubo pasinaudoti oponentai. „Brexit“ šalininkai pareiškė, kad susidaro palanki situacija Didžiajai Britanijai derėtis dėl išstojimo mokesčio mažinimo ir būsimų prekybinių sutarčių sąlygų su kitomis Bendrijos šalimis. Tikimasi, kad A. Merkel, savo dėmesį sutelkusi į Vokietijos vidaus problemas, mažiau dėmesio skirs ES reikalams.

Neseniai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron ne kartą yra pasisakęs, kad norėtų matyti savo šalį kaip ES lyderę, tad Vokietijos dominavimas nėra jo planuose. A. Merkel pasitraukimui neprieštarautų ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kurių strateginiams planams labai tiktų be stipraus lyderio likusi ir susiskaldžiusi ES.

Kas bendra tarp naftos kainos ir akcijų indeksų?

Pastaruoju metu investuotojams lengva susipainioti dėl to, kokią įtaką naftos kainų svyravimai daro finansų rinkoms. Vadovėlinės taisyklės labai paprastos: aukšta kaina – blogai, žema kaina – gerai. Bet nereikia apsigauti: ne viskas taip paprasta, kai kalbame apie naftą. Istoriškai susiklostė taip, kad naftos kainų pokyčiai yra pirmasis indikatorius, parodantis būsimus akcijų indeksų judėjimus.

Įspūdingiausi šokai buvo užfiksuoti 1970 m., kai žaliavinės naftos kaina pakilo keturis kartus, ir 1990 m., kai kaina pakilo du kartus. Iš paskos tuomet pasekė ir akcijų indeksai. Dėl šios priežasties 2014 m. ir 2015 m., žaliavinės naftos kainai susitraukus daugiau nei per pusę, buvo aiškinančių, kad tai – krizės ženklai. Tačiau akcijų indeksai toliau judėjo rekordinių aukštumų link. Naftos kainos kritimas, kurį sukėlė perteklinė šios žaliavos gavyba, lėmė mažesnę infliaciją ir mažesnį pajamingumą obligacijų rinkoje. Visi kartu šie faktoriai teigiamai paveikė akcijų rinkas. Pavyzdžiui, „Brent“ naftos kainai nukritus 50 proc., „S&P 500“ indeksas nuo 2014 m. rugsėjo pakilo 24 proc.

Kodėl nebeliko dėsningumo tarp naftos kainos ir akcijų indeksų? Todėl, kad kainų pokyčius lemia skirtingos priežastys. Per 1970 m. ir 1990 m. krizes sumažėjusi naftos gavyba išaugino šios žaliavos kainas. O 2014-2015 m. pagrindinis variklis buvo nerimas dėl lėtėjančios Kinijos ekonomikos ir neužtikrintumas finansų rinkose, tad bet koks bandymas sumažinti išgaunamos žaliavos kiekius nedavė norimų rezultatų. Nuo šių metų pradžios „Brent“ naftos kaina nukrito jau 17 proc. ir siekia 48 JAV dolerius už barelį. Palyginti su pokrizinėmis aukštumomis, užfiksuotomis 2012 m., kaina yra susitraukusi daugiau nei 60 proc.

OPEC susitarimai naftos kainai augti nepadeda

Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), kurios narės yra sukaupusios daugiau nei tris ketvirčius viso pasaulio naftos rezervų, oficialiai skatina mažinti jos pasiūlą ir taip pakelti kainą. Nepaisant to, pastaruoju metu šios žaliavos gavyba tik didėjo. Tai reiškia, kad OPEC narės ketverius metus apgaudinėjo ir vienos kitas, ir visą pasaulį. Rezultatas: naftos kaina neatsistatė nė po vieno OPEC susitarimo dėl naftos gavybos mažinimo.

Pastarąjį kartą OPEC narės ir dar kelios šalys susitarė naftos gavybą nuo šių metų sausio sumažinti iki 1,8 mln. barelių per dieną. Vis dėlto, vieningai siekti šio tikslo joms sekasi sunkiai. Štai Ekvadoras, vienas iš OPEC narių, pasielgė labai nestandartiškai ir viešai pareiškė nesilaikysiantis susitarimo ir didinsiantis gavybos apimtis. OPEC suskubo nuraminti rinkas: Ekvadoro išgaunama dalis yra simbolinė ir mažai lemianti naftos kainos pokyčius. Kiekis, kuriuo Ekvadoras buvo įsipareigojęs sumažinti pasiūlą, pasaulyje išgaunamas per 25 sekundes. Tačiau šis šalies veiksmas yra svarbus ne kiekybiniu mastu, o politiniu. Baiminamasi, kad Ekvadoro pavyzdžiu gali pasekti ir kitos OPEC narės, o tai lemtų naftos kainos judėjimą dar nematytų žemumų link.

Iš pajamų, gaunamų už naftą, gyvena ne vien Ekvadoras. Todėl šiuo metu itin daug dėmesio sulaukia didžiausius naftos rezervus sukaupusios šalys: Saudo Arabija, Iranas, Irakas, Kuveitas. OPEC yra paskelbusi, kad dabartinis susitarimas dėl naftos gavybos apimčių apribojimo bus pratęstas dar devyniems mėnesiams. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad pasaulyje išgaunamos naftos kiekį išaugino Nigerijos ir Libijos, kurios nepriklauso šiam susitarimui, veiksmai.

Žaliavinės naftos kainos „dugno“ dar nepasiekė

Daugiausia naftos suvartojanti šalis – JAV, kurių kasdieniams poreikiams reikia apie 20 mln. barelių. Galima palyginti: JAV gyventojų skaičius sudaro apie 4 proc. viso pasaulio populiacijos, tačiau suvartoja 25 proc. visos išgaunamos naftos. Tuo pat metu Federalinė rezervų sistema (FED) kelia bazinę palūkanų normą, ekonomikos skatinimo iš prezidento Donaldo Trumpo nesulaukiama, o obligacijų rinkoje fiksuojami žemi pajamingumai – dažniausi lėtėjančios ekonomikos indikatoriai. Tai reiškia, kad šiuo metu fiksuojamos naftos kainos žemumos – ne pabaiga, iki „dugno“ vietos dar tikrai yra.

Didieji pasaulio bankai mažina žaliavinės naftos kainos prognozes ne tik dėl menkstančios JAV ekonomikos augimo perspektyvos, bet ir dėl mažėjančių skalūnų išgavimo kaštų. Panašu, kad skalūninių dujų ir naftos gamintojai, kurie susidūrė su finansiniais sunkumais 2015 m., padarė namų darbus ir persitvarkė taip, kad galėtų konkuruoti žemesnių kainų aplinkoje. Pasak „Rystad Energy Analytics“, nuo 2013 m. skalūnų išgavimo kaštai susitraukė nuo 80 iki mažiau nei 40 JAV dolerių už barelį. Tai lėmė tobulėjančios technologijos ir mažinami kaštai.

Taigi, OPEC pastangos sumažinti naftos gavybą kol kas vaisių neduoda, JAV gamintojai neplanuoja didinti darbo apimčių, nors naftos kainos laikosi labai žemai. Mažai tikėtina ir tai, kad Libija ir Nigerija sumažins išgaunamos naftos kiekius. JAV ir Kinijos apetitas importuojamai žaliavinei naftai yra sumažėjęs. Kas toliau? Artimiausiu metu naftos kaina turėtų laikytis panašiame ar net žemesniame lygyje. Savo ruožtu analitikai ir toliau mažins prognozes.

Finansų rinkos atidžiai stebi tarifų plieno importui klausimą, kuris dar JAV prezidento rinkimų kampanijos metu buvo akcentuojamas kaip vienas esminių ir prioritetinių. Tolesni sprendimai parodys ne tik tai, ar D. Trumpas laikosi savo pažadų, bet ir tai, kuri į dvi stovyklas pasidalinusios administracijos nuomonė jam yra priimtinesnė. Viena JAV prezidento administracijos dalis vadovaujasi pragmatiškais principais, kurių esmė yra ekonominis klestėjimas bet kokia kaina. Kita – nacionalistinė – pusė nori sukoncentruoti darbo jėgą šalies viduje nepaisant to, kad tai neapsimoka ekonominiu požiūriu.

Taigi ką reikštų aukštesni plieno tarifai? Jie leistų vidaus rinkos žaidėjams pakelti kainas ir taip įvestų daugiau įtampos rinkose, kuriose viena ar kita forma yra naudojamas plienas ar jo gaminiai. Pavyzdys – automobilių pramonė. Vidaus rinkos automobilių gamintojai dėl kylančių kainų turėtų dvi galimas išeitis: padidėjusius kaštus perkelti vartotojams arba sumažinti savo pelno maržas. Perkėlus kaštus vartotojui, produkcijos kaina išaugtų, o importuojama produkcija taptų pigesnė. Tada vidaus rinkoje būtų galima gaminti kiek tik nori, tik bėda – mažai kas pirktų. Išvada aiški: jei niekas nepirks automobilių ar produkcijos iš JAV pagaminto plieno, jo taip pat nebereikės.

Tie verslai, kurie negalės ar nenorės perkelti padidėjusių kaštų vartotojui, puoselėdami kilnią mintį neprarasti konkurencingumo, atsisakys savo pelno dalies. Taip, didvyriška, tik investuotojams tai gali nerūpėti – jie ieško didesnės grąžos, kurią ras užsienio kompanijose. Įmonės, norėdamos išlikti arba negalėdamos išlikti, turės mažinti savo kintamuosius kaštus – darbuotojų skaičių. Maža to, kiekvienam JAV plieno pramonės darbuotojui tenka apie 60 žmonių dirbančių skirtinguose sektoriuose, tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomuose nuo pastarojo sektoriaus.

Įvedus planuojamus tarifus importui, plieno kaina vidaus rinkoje pakiltų – toks ir yra šios priemonės tikslas. Tačiau automobilių pramonė nėra vienintelis galimų pasekmių pavyzdys. Panašu, kad JAV prezidentas birželio pradžioje viešoje kalboje pareiškęs, kad neleis užsienio kompanijoms užgožti vidaus rinkos konkurencinėje kovoje, tai padaryti gali pats.

Tiesa, tai, ką planuoja padaryti D. Trumpo administracija, nėra jau tokia nauja idėja. Buvęs JAV prezidentas George‘as Bushas 2002 m. buvo įvedęs didesnius tarifus importuojamam plienui – nuo mažiau nei 1 proc. iki 8 proc. ar 30 proc. skirtingiems sektoriams. Rezultatas buvo aiškus ir pamokantis: „Trade Partnership WorldWide LLC“ duomenimis, apie 200 tūkst. JAV darbuotojų, iš kurių apie 188 tūkst. tiesiogiai dirbo plieno pramonėje, neteko darbo dėl aukštos plieno kainos vidaus rinkoje, bankrutavo apie 30 plieno gamyklų. Tuometinė valdžia tarifus panaikino po 18 mėn. – tiek užtruko suprasti kaip veikia ekonomika.

Pagrindinis plieno tarifų taikinys yra Kinija, kuri pagamina pusę viso pasaulio plieno ir yra kaltinama dėl per didelės šios žaliavos pasiūlos bei ypatingai nukritusios kainos.

Pagrindinis plieno tarifų taikinys yra Kinija, kuri pagamina pusę viso pasaulio plieno ir yra kaltinama dėl per didelės šios žaliavos pasiūlos bei ypatingai nukritusios kainos. Plieno kainos indeksas savo žemiausią tašką per pastaruosius 15 metų buvo pasiekęs 2016 m. pabaigoje. Tuomet jis buvo nukritęs daugiau nei 65 proc. nuo aukščiausio taško, užfiksuoto 2008 m. pradžioje. Šiuo metu kaina yra kiek atsistačiusi, bet toli iki plieno pramonės pageidaujamo lygio.

Kalbant skaičiais, JAV iš Kinijos importuoja tik 2,6 proc. plieno. Atrodytų, kas čia tokio. Tačiau, pasak D. Trumpo kabineto narių, kiniškas plienas į JAV patenka per kitus prekybos partnerius. Daugiausia plieno JAV importuoja iš Kanados ir Europos Sąjungos – atitinkamai 17 proc. ir 14,3 proc. Dar 45 proc. importuojami iš įvairių kitų šalių, per kurias, manoma, ir yra reeksportuojamas kiniškas plienas.

JAV plieno rinka kaltina Kinijos perteklinę plieno gamybą ne tik dėl nukritusių pasaulinių plieno kainų, bet ir dėl uždaromų gamyklų, ir dėl darbo rasti negalinčių šio sektoriaus darbuotojų. Pasak Wilburo Louiso Rosso, JAV prekybos sekretoriaus, šalies plieno pramonės pajėgumų panaudojimas šiuo metu siekia tik 71 proc., ir sudaro apie 5 proc. pasaulyje pagaminamo plieno. Šiuo metu JAV jau yra pritaikiusios daugiau nei 190 skirtingų įsipareigojimų importuojamam metalui ir plienui iš Kinijos. Europos Sąjunga plieno pertekliaus rinkoje problemą tikisi išspręsti derybomis. Tačiau Kinija ir toliau didina eksportuojamo plieno kiekį.

Pagal tarptautinius susitarimus ir įstatymus, pagrindinis argumentas, kodėl JAV galėtų didinti tarifus – iškeltas nacionalinio saugumo klausimas. Ši korta yra vienas iš pagrindinių D. Trumpo kozirių, ir jis tikrai jį panaudos, jeigu tik galės. Tačiau planuojami veiksmai nelieka nepastebėti ir tarptautinių organizacijų: Pasaulio prekybos organizacija nerimauja dėl galimų pokyčių, susijusių su tarifų ir kvotų inicijavimu, ir planuoja imtis atsakomųjų veiksmų. Pabrėžiama, kad nacionalinio saugumo išimtis galima, tačiau tik kalbant apie karinius veiksmus. Tarptautinės organizacijos sieks, kad ši išimtis nebūtų naudojama siekiant apeiti esamus prekybos susitarimus ir taisykles.

JAV šiuo metu svarsto tarifo dydį ir sprendžia, ar jis turėtų būti susietas su plieno kvotomis kiekvienai valstybei. Susirūpinimą susidariusia situacija dar pavasarį išreiškė Christine Lagarde, Tarptautinio valiutos fondo vadovė. Pasak jos, protekcionistiniai veiksmai kelia didelę grėsmę ekonomikos vystymuisi ir augimui visame pasaulyje. Europos Prekybos komisarė Cecilia Malmstrom taip pat yra sakiusi, kad JAV sprendimas didinti tarifus atidarytų Pandoros skrynią – bet koks plieno importo apribojimas smarkiai paveiktų Bendriją ir nulemtų atsakomuosius veiksmus.

Taigi panašu, kad greitu metu pamatysime aukšto lygio politinę ir ekonominę kovą tiek pačioje D. Trumpo administracijoje, tiek ir tarp didžiųjų pasaulio ekonomikų. Vieninga Europos Sąjungos ir Pasaulio prekybos organizacijos nuomonė gali reikšti, kad jos iš tiesų gali imtis atsakomųjų veiksmų. Kinija taip pat planuoja ilgai nelaukti.