– Tavo filme Lietuvos nepriklausomybės kovos suskamba gana neįprastame kontekste – it žaismingas jaunystės nuotykis. Ar dėl to ir pasirinkai archyvinius kadrus papildyti dešimtojo dešimtmečio įkvėpta kompiuterinių žaidimų animacija?

– Istoriją pasakoju jungdamas archyvinius kadrus ir 16 bitų grafikos vaizdus, kuriuos inspiravo dešimtojo dešimtmečio kompiuteriniai žaidimai. Pati filmo istorija, herojų savybės ir laikmetis padiktavo būtent tokios animacijos poreikį. „Spec. Žvėrynas“ yra istorija apie pirmąjį specialųjį slaptą itin drąsių aštuoniolikmečių būrį, kurio egzistavimas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas. Kartu svarbu suprasti ir tai, kad „Franco žvėrynas“ – kaip neoficialiai buvo vadinamas šis būrys – buvo slaptas, apie jo veiklą nėra išlikusių beveik jokių dokumentų. Apie būrio egzistavimą dokumentuose galima numanyti iš pervedimų už būrio maitinimą. Istorija puiki, ilgai nutylėta, norisi ją papasakoti, bet archyvinės medžiagos su šiuo būriu – itin mažai, tad man pasirodė labai natūrali išeitis istorijos pasakojimą praplėsti animacija. Galiausiai, 1990-aisiais berniukai visame pasaulyje iš VHS kasečių žiūrėjo Rembo ir kitus bajavykus, svajojo būti veiksmo filmų herojais. Specialiojo būrio jaunuoliai – ne išimtis, jie irgi žiūrėjo tuos pačius veiksmo filmus, mokėsi ir įkvėpimo sėmėsi iš tų pačių herojų. Siekė būti kovingais herojais šviežiai nepriklausomoje Lietuvoje. Filmo formai šios sąsajos man pasirodė labai tinkamos.

– Šį filmą, kurį pristatysi „Scanoramoje“, pirmiausia pavadinai – „L-Komanda“. Tikriausiai tai lėmė garsus amerikiečių serialas, kuris tuo metu taip pat buvo labai populiarus. Kodėl galiausiai pakeitei pavadinimą į „Spec. Žvėryną“?

– Kai gimė filmo idėja, atrodė, kad pavadinimas „L-Komanda“ su nuoroda į serialą „A-Komanda“ gana taikliai atlieptų tai, ką mums teko patirti pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Kai visa vakarietiška kultūra mums smogė kaip bomba – viską patyrėme ir sugėrėme labai greitai, laiko kritiškai vertinti ir atsirinkti neliko. Bet kai projektas įgavo aiškesnį turinį ir formą, tapo aišku, kad ši pirminė sąsaja nėra tiksli, netgi klaidinanti, todėl nutariau išsaugoti tuometį būrio pavadinimą „Žvėrynas“. Juos taip tikrai 1991 m. vadino! Nes kiekvienas būrio narys turėjo gyvūno pravardę – nuo krabo iki krokodilo. Jaunuoliai gyveno ir treniravosi miške, fiziniai krūviai – nustebs žiūrovai – buvo žvėriški.

– Ar tai nėra dar viena Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui dedikuota dokumentika, kurių pastaruoju metu matėme su kaupu?

„Spec. Žvėryno“ istorija per stipri ir per sudėtinga, per daug paveikusi jaunuolių likimus, kad liktų nepapasakota.

– „Spec. Žvėryno“ istorija per stipri ir per sudėtinga, per daug paveikusi jaunuolių likimus, kad liktų nepapasakota. O dėl to, kad ji atsiduria Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio fone, nematau nieko ydingo ar menkinančio – priešingai. Filmą kūriau ne dėl formalumų ir valstybinių progų, o dėl to, kad mane kaip jauną kuriantį žmogų ši istorija pirmiausiai absoliučiai sukrėtė. Kurdamas šį filmą ilgai ieškojau būdo, kaip su jo herojais, jau subrendusiais vyrais, man reikia kalbėti apie tai, kad tuo metu jie buvo ruošiami mirčiai. Nors šis faktas ir buvo užglaistytas jaunatvišku herojiškumu ir patriotinėmis idėjomis. Ir mano paties asmeninė patirtis lėmė, kad man dabar įdomiausias pereinamasis mūsų šalies istorijos laikotarpis. Gimiau dar Sovietų Sąjungos laikais, o Lietuvos nepriklausomybę patyriau labai ryškiai, tik ši patirtis mane pasiekė vaiko ir vėliau jau paauglio akimis. Mano patirtis yra susijusi ne tik su valstybės laisve, bet ir su visa Vakarų pasaulio kultūros įtaka.

– Muzika irgi buvo viena iš sudėtinių Vakarų popkultūros eksporto dalių, ar tai girdėsime ir filme?

– Šis projektas yra koprodukcija su Latvija ir džiaugiuosi, kad dirbome kartu su elektroninės muzikos kompozitoriumi ir prodiuseriu iš Rygos Andriu Indanu. Jis labai greitai pagavo, koks skambesys reikalingas filmui, nes pats aktyviai kūrė muziką nuo 1980-ųjų pabaigos ir iš asmeninės patirties žinojo, kaip skambėjo tas laikmetis.

– Jeigu galėtum pasirinkti publiką, kuri turėtų pamatyti šį filmą, kaip ją apibūdintum?

– Juokauju, kad tai vyriškas filmas, bet žiūrovus apibrėžti lytimi nebūtų korektiška. Tikiuosi, kad šis filmas sužadins nostalgiškus jausmus dabartiniams trisdešimtmečiams. Įdomu tai, kad 10-ojo dešimtmečio filmo stilistika ir estetika šiandien yra tapusi ypač madinga, ją matau ir grafinio dizaino, ir mados darbuose – dalykai sukasi ratu, tad tikiu, kad filmą bus įdomu žiūrėti ir dėl vizualinių sprendimų. Nenorėčiau nuvilti ir istorijos gerbėjų, nes velniškai ilgai užtrukome rinkdami archyvinę medžiagą – rasti konkrečius archyvus, apie kuriuos žinojome esant, buvo bene sudėtingiausia filmo kūrimo dalis. Ne viską pavyko rasti, ne viskas ir išliko iki šių dienų. Galiausiai istoriją didžiąja dalimi pasakoju be kalbančių galvų, būdingų dokumentikos žanrui. Šis sprendimas nepaliks pravirų durų į dabartį ir turėtų padėti žiūrovui geriau įsijausti į pasakojamą istoriją.

– Savo projektuose dažnai naudoji inovatyvias integracijas, pritaikai virtualios realybės ar kitas IT technologijų galimybes. Ar tai padeda pasakoti savo istorijas?

– Mano projektuose dažnai sutinkami įvairūs netradiciniai sprendimai. Siekiu, kad kiekvienas pasakojimas būtų įdomus žiūrovui – galvoju apie naujas galimybes pasakoti istorijas, todėl neapsiriboju viena pasakojimo forma. Istorija, be abejo, visuomet svarbiausia, bet ar ji bus įdomi ir paveiki – priklauso ir nuo pasirinktos pasakojimo formos. Kartais nereikia nei vaizdo, nei žodžių – užtenka tik garso. Kartais reikia ekrano, o kartais jo visai nereikia. Smagu, kad atsiranda virtualios realybės galimybės – jas taip pat naudoju, kai matau, jog tai padėtų istorijai, išplėstų jos paveikumo ribas.

Taip ir „Spec. Žvėryne“ animacijos pasirinkimas padeda kurti tam tikrą 1990-ųjų legendą. Žvėriškai stiprius jaunuolius, kurie buvo pasiryžę viskam. Mums trūksta lietuviškų legendų, nes Vakarų superherojai pasiglemžę didelę dalį eterio, bet lietuviškas šakotis dažnai geriau nei amerikietiški kukurūzų spragėsiai.

Filmo kelionė po pasaulį prasidėjo Toronto kino festivalyje, kur lietuviškas filmas paskutinį kartą buvo pristatytas prieš 17 metų. Po pasirodymo „Scanoramoje“ juosta toliau tęs savo tarptautinę kelionę prestižiniuose festivaliuose – „Stebuklas“ atrinktas į Kairo kino festivalio „Tarptautinės kritikų savaitės“ programą ir „Forum“ programą kino festivalyje „Juodosios naktys“ Taline.

Prieš seansą „Kino klubo“ diskusijoje „Stebuklo“ komanda sveikinosi su susirinkusiais svečiais ir pasakojo istorijas, kurias, kaip juokavo „Scanoramos“ meno vadovė dr. Gražina Arlickaite, tikriausiai užkodavo pats pavadinimas – kuriant filmą iš tiesų lydėjo nemažai stebuklingų situacijų: kai filmuojamoms scenoms reikėjo sniego – prisnigo, kai reikėjo pavasario – švietė saulė.

„Stebuklas“ ironiškai, net satyriškai, pasakoja apie susiklosčiusią situaciją, praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje – darbo nėra, bankai bankrutuoja, infliacija. Irena, vietinės kiaulių fermos vedėja, nesėkmingai bando išlaikyti ūkį ir savo darbininkus, kai į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis. Jis pažada išgelbėti kiaulių fermą ir kaimą nuo bankroto. Filme vaidmenis kūrė lietuvių aktoriai Eglė Mikulionytė ir Andrius Bialobžeskis.

„Scanoramos“ lankytojai Kaune filmą „Stebuklas“ galės išvysti lapkričio 20, Klaipėdoje – 21, o Šiauliuose – 24 dieną. Filmas kino teatruose bus rodomas nuo gruodžio 8 dienos.