Spontaniškas sumanymas

Marijampolėje gimęs ir jau daugiau nei du dešimtmečius Kaune gyvenantis S. Kajokas niekada nemanė, kad Lietuvoje išgarsės dėl savo meninių sugebėjimų.

„Jeigu kas būtų pasakęs, kad tapsiu žinomas dėl kūrybinės veiklos, tikrai nebūčiau patikėjęs. Tuo labiau kad nei mano baigtos inžinerijos studijos, nei darbas, susijęs su aptarnavimo, paslaugų sfera, neprimena kūrybinių erdvių“, – prisistatydamas šypsosi Saulius.

Tačiau prieš keletą metų, vieną karštą vasaros dieną vyrui atostogaujant Palangoje, netikėtai kilo mintis sukurti smėlio skulptūrą. „Šis sumanymas atėjo spontaniškai. Norėjau ne tik grožėtis paplūdimiu, bet ir kažką įdomaus nuveikti. Taip pradėjau kurti savo pirmąją kūrinį – smėlio kabrioletą. Baigęs darbą, sulaukiau šeimos narių įvertinimo ir palaikymo, skulptūra patiko ir paplūdimyje buvusiems žmonėms“, – prisiminimais dalijasi Saulius.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Nuo tada jis ir pradėjo bandymus su smėliu ir jūros vandeniu. „Ne viskas buvo paprasta, o kol sugebėjau geriau perteikti proporcijas, praėjo nemažai laiko“, – atvirauja jis.

Sauliaus kūriniai po truputį tobulėja, o jų tematika taip pat įvairi. „Labiausiai mėgstu kurti žmones. Šios skulptūros sulaukia ir didžiausio praeinančių poilsiautojų dėmesio. Taip pat kuriu gyvūnų, įvairių animacinių personažų skulptūras, jos itin džiugina mažuosius Palangos poilsiautojus“, – atskleidžia jis.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Kūrė ir užsieniečiams

Smėlio skulptūromis Saulius jau džiugina ne tik Palangos poilsiautojus.

„Šiemet pirmą kartą skulptūras kūriau ir užsienyje. Atostogų Bulgarijos paplūdimyje metu taip pat lipdžiau, pavyko pavaizduoti krokodilą, – džiaugiasi Saulius. – Pritrūkus idėjų pačiam, neretai į pagalbą atskuba  žmona, vaikai, todėl galima sakyti, kad tai tam tikra prasme neretai yra mūsų šeimos kolektyvinio darbo rezultatas.“

Entuziasto neliūdina, kad jo sukurtos skulptūros paplūdimyje išbūna dažniausiai vos dieną ar dvi. „Man nepaprastai džiugu matyti, kad daliai žmonių, atostogaujančių prie jūros, jos teikia džiaugsmo. Kurti žmonėms gerą nuotaiką – pagrindinis mano darbo tikslas. Žmonės mielai fotografuojasi prie šių skulptūrų. Ypač daug džiaugsmo jos teikia vaikams“, – sako jis.

S. Kajoko asmeninio archyvo nuotr.

Žiemą – naujos galimybės

Pomėgio per kūrybą išlaisvinti savo vaizduotę Saulius neatsisako ir gyvendamas toli nuo jūros. „Nors mūsų šalyje galime džiaugtis tik trumpomis vasaros akimirkomis, kiti metų laikai, ypač žiema, taip pat tinka skulptūroms kurti. Sniegas net geresnė medžiaga nei smėlis“, – atvirauja jis.

Pasak Sauliaus, žiemą kiek pasikeičia ir jo kūrybos tematika – kuria gyvūnus. „Kad būtų įdomiau, iš sniego nulipdytas figūras nuspalvinu  paprasčiausiu pigmentu“, – sako entuziastas.

Sauliui nereikia ypatingų erdvių savo skulptūroms demonstruoti – tam jis naudoja kelkraštį šalia savo namų. „Nors dažniausiai šias skulptūras mato tik kaimynai, pandemijos metu jų pažiūrėti atvažiuodavo žmonių iš viso miesto. Viena televizija parodė siužetą apie mano darbus. Galbūt tai ir paskatino tokį susidomėjimą“, – prisimena jis.

"Iš prigimties esu romantikė, svajotoja. Nuo vaikystės gyvenu knygų pasaulyje, nes jos man padeda spręsti problemas, aš jose randu atsakymus į sau rūpimus klausimus, iš jų mokiausi gyventi. Taip darau iki šiol, – prisipažino M.Gustainienė. – Poezija man yra sielos pasaulis, aš jautriai reaguoju į žodžius, ilgai juos nešioju savyje, išgyvenu. Be to, poezija man padėjo nusipiešti savo gyvenimo idealus, turtinti sielą, po truputį spalvinti vienatvę.

– Romantiška prigimtis atsiskleidė ir jūsų ankstyvojoje kūryboje?

– Rašyti eilėraščius pradėjau dar pradinėje mokykloje. Rašiau trumpus rašinėlius apie kasdienę buitį, paskui ėmiau eiliuoti ir net dabar jaučiu, kaip tada man buvo gera kalbėtis su savimi jautriais žodžiais. Gal dėl to, kad aš buvau atstumtas vaikas šeimoje, jaučiausi nemylima, gūžiausi į savo pasaulį ir jame ieškojau spalvų. Pagrindinė mano eilėraščių tema – meilė. Ji yra mano gyvenimo prasmė, ji man duoda impulsą šypsotis ir įkvepia optimizmo.

– Kaip pomėgis kurti tapo pirmąja knyga?

– Pirmoji mano knyga "Mano dalia dalužė" išleista 2003 m., bet iki jos jau turėjau didelį pluoštą eilėraščių. Tiesa, šiuos eilėraščius baiminausi spausdinti, atrodė, kad dar reikia įvilkti žodžius į metaforas, kad jie jautriau paliestų skaitytojų širdis.

Paskui išleidau filosofines esė, nes labai mėgstu ir domiuosi filosofija. Daug klausimų iš mano pačios gyvenimo padėjo atsakyti filosofija. Po kurio laiko pasirodė mano romanas "Laiškas ant obels žiedo" – tai atsisveikinimas su skaudžia praeitimi, su viskuo, kas sunkino mano širdį. O tada jau prasidėjo kelias į poeziją. "Grįžtu iš ilgesio sodų" buvo išleista 2019 m., o šiemet – "Nešu gyvenimą kaip meilę". Be to, jau turiu daugiau kaip 200 naujų eilėraščių ir juos dėlioju į būsimą naują knygą. Poezija aš gyvenu, eilėraščius nešioju savyje ir dalijuosi su kitais kaip nuoširdžia šypsena ir šiluma.

– Ar, leisdama pirmąją knygą, nebijojote kritiškų vertinimų? Ką patarti pradedančiam literatui, kad jis įveiktų savo baimes ir nebijotų viešinti kūrybos?

– Savo knygomis aš einu į žmonių širdis. Kas gali sumenkinti šilumą? Kritikos nesulaukiau, tik gerų palinkėjimų ir jautrių žodžių. O gal man pasitaikė tokie nuoširdūs skaitytojai? Manau, kad kritikuoti gali tik labai drąsus žmogus, kuris yra tikras dėl to, ką jis rašo. Mano žodžiai eina iš širdies.

Kalbant apie jaunimą, kuris žengia pirmus žingsnius kūrybos kelyje, – esu mokytoja ir labai palaikau kuriančius mokinius, juos skatinu, kai kurie net sako, kad esu pirmas žmogus, kuriam parodė savo eilėraščius. Man labai gera, kad manimi pasitiki jauni žmonės.

Pajauta: poeziją neatsiejama savo kūrybiškos asmenybės dalimi laikanti M.Gustainienė įsitikinusi, kad ir skeptiškus jaunuolius galima sudominti literatūra. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mes visi esame netobuli, mes – ieškotojai. Aš dar ir dabar tebeieškau gyvenimo prasmės, ieškau meilės, nes manau, kad kiekvienam žmogui ji yra skirta, tik nevienodu laiku. Gera vien svajoti ir rašyti.

– Šiemet išleidote jau devintąją knygą. Kas paskatino nesustoti ties pirmąja ir eiti toliau?

– Kiekviena knyga man dovanojo džiaugsmą, o dabar jau negaliu sustoti – mane įkvepia garsas, spalva, smulkmena, jausmas. Dvi pastarosios mano knygos yra poezijos knygos. Šiandien tiesiog gyvenu poezija, kai einu gatve viena, galvoje jau rikiuojasi žodžiai – tiesiog čia ir dabar, atrodo, iš niekur, bet aš gerai žinau, kad kiekvienas mano žodis yra išgyventas, išjaustas, išsvajotas. Palikusi praeityje tai, kas mane skaudino, dabar tiesiog džiaugiuosi kiekviena gyvenimo diena, ją branginu ir rašau. Poezija man suteikia sparnus gyventi.

Kiekvieno kūrėjo gyvenime yra smulkmenų, kurios gali sudominti jaunus žmones. Vadovėlis neveda į kūrybos erdves, reikia apsiskaitymo ir gilesnio supratimo, kas yra literatūra.

Džiugu ir tai, kad keliems mano eilėraščiams mokytoja Salomėja Ruzgienė parašė muziką, jie atliekami įvairiuose renginiuose Kaune. Ne ką mažiau džiaugsmo sukelia ir kūryba vaikams – pasaką "Keliauninkės", skirtą vaikams, suvaidino mano mokiniai Kauno lėlių teatro scenoje.

Kalbant apie kitas knygas, manau, didelis laimėjimas buvo mano romanas "Laiškas ant obels žiedo", pasirodęs 2014 m., nes jį skaitytojai rinko tarp geriausiųjų; daug palaikymo ir gerų žodžių sulaukiau savo esė knygoms.

Naujausioje poezijos knygoje "Nešu gyvenimą kaip meilę" sakau "nešu", nes gyvenimas yra stebuklas, dovanojantis kiekvienos dienos žinią, naują patirtį, atveria erdvę stebėti ir pažinti. Metams einant, o jaunystei visiškai pasilikus toli, mokausi vis stipriau mylėti gyvenimą.

– Esate nepaprastai produktyvi – tokia kūrybos gausa gali pasigirti ne kiekvienas. Iš kur semiatės energijos kūrybai?

– Mane pažįstantys sako, kad esu darboholikė. Tai tiesa, o kūryba man yra poilsis, atgaiva širdžiai. Sakyčiau, kad tai savotiška psichologinė terapija man pačiai. Nenustoju šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, nes galiu rašyti, žodžius iš širdies dovanoti kiekvienam, kas laukia. Socialiniuose tinkluose randu daug gerbėjų, kurie laukia mano eilėraščių, mane stiprina savo palaikymu. O man tiesiog gera rašyti. Man kūryba duoda energijos. Jei labai pavargstu, rašau eilėraštį, užsimirštu ir... pailsiu, tarsi atsikvėpimas po sunkumo, tarsi atgaiva sielai gimsta eilėraštis.

– Dirbate mokytoja ir kasdien bendraujate su jaunimu. Ar sunku modernių technologijų epochoje jauną žmogų sudominti poezija, literatūra?

– Tai labai priklauso nuo pastangų, kurias skiri. Savo mokiniams literatūrą nešu kaip įdomų faktą, kuris beldžiasi į žmogaus sielą. Kalbu tai, kas gali sudominti, rašytoją ar poetą artinu prie jauno žmogaus kaip asmenybę, kaip mūsų laiko žmogų – ir jis tampa suprantamas šiuolaikiniam jaunuoliui.

Pastaruoju metu vienuoliktokai žavėjosi Martynu Mažvydu, jie sakė, kad laukia mano pamokų, nes užsikrėtė literatūra. O man labai smagu. Kiekvieno kūrėjo gyvenime yra smulkmenų, kurios gali sudominti jaunus žmones. Vadovėlis neveda į kūrybos erdves, reikia apsiskaitymo ir gilesnio supratimo, kas yra literatūra. Aš pati labai draugauju su naujomis informacinėmis technologijomis, bet jos visiškai netrukdo paprastai ir žmogiškai jausti, kalbėtis.

– Ar galima sakyti, kad poezija užsikrečia visi?

– Negaliu pasakyti, kad visi jauni žmonės myli poeziją. Ji daliai mokinių nėra vienas artimiausių žanrų, bet Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries poezija negali būti tik žodžiai, parašyti strofomis, tai yra daug giliau. Poezijos pasaulis mokiniams atsiveria, kai imame analizuoti ir interpretuoti kūrinius, tada ir jauni žmonės ima matyti poezijos gelmes. Todėl tam, kad kūrinys artėtų prie jauno skaitytojo, taikau įvairius aktyviuosius ir modernius metodus, siekiu sudominti mokinius.