Informacinių technologijų ir intuicijos sąsajos dabar yra jau nenutraukiamos ir gerokai įsibėgėjusios. Tai, kad mašina ir jos virtualiosios versijos turi nuojautą, yra daugiau nei vien tik kompiuterinis fenomenas. Tai – žmogaus intuicijos „tęsinys“ tokiu pavidalu ir dėl tokių priežasčių, apie kurias mąstė ir rašė medijų teoretikai dar praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje. Kai sukuriama technologija, kuri „pratęsia“ vieną ar kitą žmogaus gebėjimą, šis asmeniui, grupėms ir visuomenėms tampa beveik nereikalingas – tai, ką atlikti gali mašina, žmogui daugiau neturi kelti jokių rūpesčių, išskyrus nenutrūkstamo medijos veikimo užtikrinimą. Tai, kad nuo šio tūkstantmečio pradžios gyvename sociume, kuriame žmonėms nebereikia intuicijos, susiję su daugelio kultūrologų ir antropologų diagnozuojamu žmonijos ateities projekto nebuvimu – kai ateities nebereikia nujausti, vaizduotė tampa beveik paralyžiuota.

Potekstė, kaip kalbinis reiškinys, bylojantis, kad kažkas sakinyje, pastraipoje ar tekste yra nujaučiama, bet tiesiogiai nepasakyta, šių dienų visuomenėje vis labiau tampa anachronizmu. Mūsų gyvenimas eina tokioje aplinkoje, kurioje vertinamas ne nutylėjimas, o kuo garsesnis šauksmas ir noras nustelbti kitus balsus ar tekstus. Kaip Lietuvoje parodė periodiškai besikartojantys atminties konfliktai dėl istorinių asmenybių literatūrinės kūrybos, joje sukurtų poteksčių šiandienos Lietuvos žmogus suprasti negeba, nes mūsų jau kelis dešimtmečius bent akivaizdžiai niekas nepersekioja, esame laisvi sakyti tai, ką galvojame. Paradoksas, kad ši laisvė reiškia bet kokio nutylėjimo draudimą. Virtualybė, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas įgalina tokį individą, kuris niekada nenori tylėti. Dar prieš šimtmetį Vakarų filosofijoje ir literatūros suvokimo teorijose mąstytojai formulavo teiginius apie tai, kad ir mūsų kasdienė kalba, ir grožinės literatūros tekstai visada turi vadinamuosius prasmės tarpus – jokia kalba, pasak pažangiausių jos tyrinėtojų, negali išsemti visko, ką žmogus ketino pasakyti ir pasakė, tekstas visada ir bent iš dalies sukuria nežinią. Šiandienos rėkiančios minios ir kalbėjimo perteklius – dar viena priežasčių, kodėl gyvename taip sutrikę, kaip, regis, niekada anksčiau.

Ar rėkianti visuomenė, pasitelkusi dirbtinį intelektą, išsaugos galimybę patylėti?

Dirbtinis intelektas, jo programinė įranga siekia tikslo, kuris žmonijos istorijoje ilgus amžius atrodė neįveikiama užduotis: sukurti tekstus, tobulai atitinkančius tai, ką vartotojas ir norėjo pasakyti. Kiekvienam mokykloje bandžiusiam parašyti literatūrinį rašinį iš patirties žinoma situacija, kai rašantysis nori pasakyti vieną ar kitą teiginį, tačiau sukuria tokį tekstą, kuris neatitinka išankstinio lūkesčio. Kalba tokiam rašančiajam tarsi nepaklūsta. Tai nėra vien tik progimnazijų ar gimnazijų lygmens reiškinys – tai būdinga net ir įgudusiems poezijos ar prozos meistrams: norint parašyti viena, galutinis tekstas, nebūtinai nuviliamai, skiriasi nuo pradinio sumanymo – parašoma kas kita.

Mokslo disciplinos semiotikos, nagrinėjančios reikšmės kūrimą ir funkcionavimą, atstovas Kęstutis Nastopka yra parašęs ir išleidęs knygą, kuri iškalbingai pavadinta „Išsprūstanti prasmė“. Dirbtinio intelekto eroje apie jokius „išsprūdimus“ kalbėti, atrodo, greitai jau neteks – rašinys viena ar kita tema maksimaliai atitiks vartotojo užklausą. Taigi, mokykloje tai reiškia, kad klausimas „ką norėjo pasakyti kūrinio autorius?“ bus tiesiog neįmanomas. Didžioji vertybė bus JAV gyvenančio mokslininko Dano Lapkaus disertacinė monografija „Poteksčių ribos“, kurios autorius gilinasi į potekstės reiškinį sovietmečio lietuvių literatūroje, o pačioje disertacijoje – ir priespaudos metų dailėje.

Grožinės literatūros dėstymas, tikėtina, po kelių dešimtmečių bus toks, kokia dabar yra siaura egiptologijos tyrinėjimų sritis – tai, kas istoriškai yra nutolę ir šioms dienoms jau reiškia tik negrįžtamą praeitį. Žinoma, kelioms dešimtims lietuvių literatūros mokslininkų ta istorinė praeitis bus tikresnė už jų gyvenamąjį laiką. Tai – istorikų eskapistinė paguoda.

Potekstės netektis nebūtų toks skaudus reiškinys, jei jis nebūtų susijęs su tuo, ką religijos filosofai vadina artuma – tokius žmonių santykius, kuriuose labai daug kas lieka neišsakyta, tik nujaučiama, jautriai nutylima. Tiesa, kad artumos santykyje verbaline kalba pasakoma labai nedaug – šnekėjimo triukšmą nutildo transcendencijos tyla, apie kurią lietuvių mąstytojai rašė prieš kelis dešimtmečius ir dar seniau. Ar rėkianti visuomenė, pasitelkusi dirbtinį intelektą, išsaugos galimybę patylėti? Tai klausimas, nuo kurio priklauso, ar ateityje bendrausime lyg mašinos, ar visgi dar būsime menantys humanizmo tradiciją ir ją kūrybingai tęsiantys.

Jums – apie 40 metų. Staiga į jūsų biurą įeina žmogus ir praneša, kad už pusmečio komisijai turėsite pateikti literatūrinio romano interpretaciją, kurią vertins ekspertų grupė. Sakysite, kad tokia situacija yra absurdiška ir pasukiosite pirštą prie smilkinio, nes nei gabumų, nei žinių sukurti tai interpretacijai neturite? Perkelkime šią keistą fantaziją į mūsų šalies gimnazijas ir lengviau suprasime, kodėl trečdalis abiturientų neišlaikė matematikos brandos egzamino. Tikėtina, kad jie tiesiog neturi matematinių gabumų ir daugiau nei dešimtmetį mokyklose buvo kankinami išmokti tai, ko išmokti tiesiog negali. Po šio ilgo kankinimo jie sulaukė reitingavimo, kurio forma yra egzaminas.

Vieno iš Norvegijos universitetų profesorius Gediminas Karoblis viešai yra kritikavęs mūsų šalyje įprastą žmonių vertės matavimą, pradedant darželinukais ir baigiant politikais. Akivaizdu, kad abiturientų brandos egzaminų metu tikrinamos ne vien tam tikros disciplinos žinios, bet ir platesni įgūdžiai, kūrybingumas, gebėjimas koncentruoti dėmesį ir kiti žmogaus gebėjimai. Apibendrinus tampa aišku, kad balais vertinamas pats jaunas žmogus. Tik ar, norint suprasti žmogaus didelius arba menkus gebėjimus vienoje ar kitoje žinijos srityje, reikia kankintis ir laukti daugiau nei dešimtį metų? Skandinavijos švietimo sistema į šį klausimą jau atsakė, eliminuodama pažymius už mokyklinius pasiekimus. Ten jau pripažįstama, kad individualybė yra ne vien penktą dešimtį pradėjęs vadybininkas, bet ir jo vaikas. Suprantama, tai visiškai apverčia mokytojų rengimo darbui principus ir metodus. Žodžiu, tai revoliucinga.

Ne masiniu išsilavinimu, o daug pasiekiančiais jaunais žmonėmis galime remtis, kai iškyla poreikis pasauliui siūlyti teorinį mąstymą.

Norint suprasti, ką rodo sumenkusios Lietuvos moksleivių matematinės žinios, pravartu prisiminti šios mokslinės disciplinos kilmę. Matematika radosi arabų šalyse beveik tuo pat metu, kaip ir medicinos mokslas ir praktikos. Taigi, matematika yra ankstyvesnė už daugelį kitų žinojimo sričių. Tik vėliau, remiantis matematiniu mąstymu, išsivystė filosofija, dar vėliau tapusi mūsų dienas pasiekiančių lingvistikos, istorijos, gamtos, fizikos, chemijos mokslų pagrindu. Matematika – tai teoriniai modeliai ir jų taikymas skaičiuojant. Be matematinės nuovokos neįmanoma jokia filosofija. Loginiai pagrindai istoriškai diktavo filosofavimo struktūras ir taisykles.

Menkos matematinės kompetencijos mūsų dienomis yra netvarkingo, impulsyvaus ir nelogiško mąstymo prielaida. Ir technologijų, ir žmogiškųjų santykių srityse vis labiau esame pratinami ne nuosekliai galvoti, o tik reaguoti į aplinkos ir organizmo cheminių reakcijų impulsus. Kitaip tariant, mūsų mąstymas tampa panašus į šuns elgesį, kuriuo pastarasis sąlyginiu refleksu reaguoja į kintančias aplinkos sąlygas. Neįmanoma negalvoti, kad tokios situacijos signalizuoja apie naują atropologinį lūžį: formuojasi žmogiškumas, kuriam nereikalingos loginės proto operacijos, taigi, ir matematika. Šiai permainai tampant beveik visuotinei, ryškėja tai, kad individai ilgainiui bus daug labiau panašūs vienas į kitą, nes daugelį valdys beveik tapatūs algoritmai. Šie yra tiesiogiai susiję su matematikos sritimi. Jų svarba atskleidžia galimą netolimos ateities socialinę ir galios pasiskirstymo visuomenėje sanklodą: vieni žmonės algoritmus kurs, kiti pagal tuos kūrinius neišvengiamai gyvens.

Kad ir kiek Vilniaus universiteto ar Kauno technologijos universiteto mokslininkai didžiuotųsi savo pasiekimais ir absolventų karjeromis, aišku, kad Lietuva bus ta šalis, kuri naudosis kitose valstybėse sukurtais algoritmais. Vienas iš nedaugelio būdų grąžinti teorinio matematinio mąstymo galias ir prestižą mūsų padangėje yra ugdyti moksleivius taip, kaip dabar mokome vaikus muzikos: ne visus prievarta mokyti logiškai mąstyti, o pastebėti turinčius ypatingų gabumų. Ne masiniu išsilavinimu, o daug pasiekiančiais jaunais žmonėmis galime remtis, kai iškyla poreikis pasauliui siūlyti Lietuvoje ir ne vienoje kitoje šalyje taip nuvertintą teorinį mąstymą.

Masiniu lygmeniu matematinių kompetencijų menkumas atskleidžia prastėjančias mūsų vaizduotės, minčių formulavimo ir netgi sveikos nuovokos sutrikimų būsenas. Užtenka pasekti, apie ką svajojame, kiek mūsų žodžiai nutolsta nuo minčių, ir tampa aišku, kad primityvėjame ne per dešimtmečius, o per metus ar net mėnesius.

Vis dėlto Vakarų Europoje jau labai seniai tuo pačiu teoriniu mąstymu buvo pagrįsta tai, kad žmonių masė ar minia tikrai nėra mūsų gyvenimų verčių matas. Tai dar viena priežastis atsisakyti masinio egzaminavimo. Kuo mažiau mokyklose žudysime būsimajam matematikų elitui galinčius priklausyti vaikus, tuo būsime toliau nuo tamsybės, visapusio neraštingumo ir tiesiog lėto virsmo gyvūnais, neturinčiais gebėjimų nei analizuoti, nei lyginti, nei apibendrinti, nei mąstyti abstrakčiai. Stebėtina, bet netgi mūsų viešosios reakcijos į matematikos brandos egzamino rezultatus atskleidžia, kad iki refleksinių reakcijų į impulsus mums jau netoli – taip mąžta klasikine tradicija pagrįsto argumentavimo ir minčių dėstymo. Šis atvejis – ne vienintelis, kuriuo remiantis galima diagnozuoti žmogiškumo menkėjimą, siejamą ne vien su etiniais mūsų gyvenimų principais, bet ir su ontologija – atsakymais į klausimus, kas buvome, esame ir galbūt būsime.

Šio rašinio pretekstas yra jau šeštoji dailininko Arvydo Palevičiaus ir poeto G.Patacko bendra tapybos ir poezijos knyga "Konodontų fiesta". Retas šių dienų lietuvių literatūroje yra menininko atvirumas kolegai iš kitos kūrybos srities. Paprastai būna taip, kad "Didysis tekstų autorius" parašo eilėraščių, o paskui jo knygą iliustruoja dailininkas, kuris visada yra hierarchiškai žemesnis, lyg aptarnaujantis literatūrą. Tapyba ar grafika tokiu būdu tampa taikomaisiais menais, kurie tiesiog žemina vizualiųjų darbų autorius.

Laisvės alėjos "ženklu" tapęs G.Patackas savo aukso amžių išgyveno XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, todėl ne vienas skeptikas drįstų pasakyti, kad poetas jau seniai neturi, ką pasakyti ir tik kartoja pats save. Tokia kritika atremiama retu G.Patacko gebėjimu pašiepti pačiam save. Tie, kurie skaitys "Konodontų fiestą", matys, kaip eilėraščių autorius išlaiko distanciją pats su savimi, žvelgia į save ir pasaulinės literatūros klasikos, ir šiandienio Kauno, ir tarpasmeninių santykių atstumu.

Garsių užsienio poetų, romanistų kūriniai G.Patacko eilėraščių subjektui, jau savaime steigiančiam nuotolį nuo autoriaus, plačiai žinomi kitų rašytojų personažai reikalingi ir tam, kad būtų ironizuojamas savo paties apsiskaitymas, geros literatūros išmanymas. Tie, kurie prisimena G.Patacko knygas, kurios buvo siejamos su Dantės Aligjerio "Dieviškąja komedija", gali matyti ir suprasti, kaip žaviai postmoderniai pasaulinė klasika išlaiko savąją gyvastį ir nustato sveiką autoriaus savęs vertinimą. Kiti tariami skaitytojai, priekaištaujantys autoriui dėl susireikšminimo, dažniausiai tų knygų nėra skaitę.

G.Patacko ir A.Palevičiaus knyga "Konodontų fiesta" svarbi ir dar vienu atžvilgiu: poetas, būdamas boheminiu personažu, užima tarpinę poziciją tarp "sušukuoto" ir "dekadentinio" meno. Pirmojo atstovais Kaune galima vadinti ne vieną eilėraščių autorių, o antrajam atstovauja kaip paskutinę kortą ant žaidimo stalo savo kūrybą ir gyvenimą metantis K.Navakas. Laisvės alėjos bohemistas G.Patackas yra išmintingai paleidęs save nuo disciplinos grandinės, todėl ir nuo biurgeriško gyvenimo, ir nuo visiškos laisvės kiek nutolęs. Taigi, jis gali šaipytis ir iš laisvės absoliutumo, ir iš tradicinės tvarkos.

Iš daugelio G.Patacko knygų, kaip ir iš "Konodontų fiestos", matyti, kad jų autorius yra siužeto žmogus. Poetas čia nėra sėdintis prie namų lango ir apžvelgiantis vaizdą per jį. Laisvės alėjos kavinės ir kiti miesto maršrutai G.Patackui yra ne refleksijos, o veiksmo akstinas ir tikslas. Istorikas Timothy Snyderis yra aprašęs Rytų Europos literatūros autorių polinkį į apmąstymus, nes dėl gausių ir sunkių okupacijų iš tiesų ką nors veikti nelabai būta galimybių. G.Patackas ir savo jaunystės bei brandos laikais, ir dabarties dienomis yra lyg gudrus žmogus, pro kavinės langą žvelgiantis išplėstomis akimis ir norintis vis dar pažinti tai, kas vyksta gatvėje ir kieme, bet ne tam, kad tai būtų aprašyta, o tam, kad tai įgalintų siužetinį eilėraštį. A.Palevičiaus ir G.Patacko knyga yra tokios kognityvinės būsenos, trukusios kelis mėnesius, kūrinys, nesitenkinantis nostalgiškais prisiminimais ar romiu susitaikymu su senatve. "Konodontų fiestos" autoriai vis dar yra šiek tiek "velnių priėdę", norintys gyvai ir kūryboje iškrėsti kokį nors nekaltą pokštą. G.Patackas viename iš knygos eilėraščių tvirtina, kad "niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi", tačiau turbūt dažnas skaitytojas norėtų, kad poetas visą amžinybę sėdėtų prie to kavinės lango ir pačiu savimi liudytų, kad vis dar esama nepraeinančių ir nesibaigiančių reiškinių ir įvykių. Tiesa ta, kad ne viena Laisvės alėjos kavinė jau senokai galėjo turėti "Patacko stalelį" ir padėti ant jo kelias poeto eilėraščių knygas. Tai patvirtintų, kad Kaune esama to, ko neveikia laikas. Tai – tiesiog klasika, ir, laimė, vis dar gyvoji, o ne antikvarinė. Ar po pusės šimtmečio Kaune kurs poetai, verti savojo stalelio kavinaitėje, dar labai neaišku, nes tai priklauso ir nuo kavinių kultūros kaitos, ir nuo daugelio kitų priežasčių bei faktorių. Kol G.Patackas kuria, su juo reikia kalbėtis ir leistis į kūrybingam dialogui atvirus gyvenimo ir tekstų siužetus-nuotykius.

Toks veiksmas įmanomas dėl kelių priežasčių: pirmiausia, minėtos autorės, gimusios ir užaugusios buvusioje Jugoslavijos valstybėje sovietiniais laikais, gyvenimas prikišamai rodo, kaip šiapus "geležinės uždangos" stigo žinių, skaitinių, parodų, objektų ir kitokių veiksmų, kurie leistų žiūrovams, auditorijai eiti neatsiliekant nuo procesų, kurie XX a. antrojoje pusėje vyko ir įsivyravo Vakarų Europoje ir Amerikoje.

Anuometės okupuotos Lietuvos publika apie "Fluxus" antimeno judėjimą galėjo išgirsti tik iš profesoriaus muzikologo Vytauto Landsbergio ir dar kelių asmenų. Ir tai – tik pusiau slaptai, pašnibždomis, nes tai, kas vyko anapus, turėjo likti nežinoma ir nepatirta. Antrasis M.Abramović autobiografijos išleidimo lietuvių kalba aktualumo aspektas susijęs su tuo, kad knyga ne vien supažindina su mums artimos patirties autore, bet ir sutaiko su šiuolaikiniu menu jau mūsų laikų žmogų. Pastarajam, ir tokia nuomonė masiniame, populiariajame diskurse vyrauja, iki šiol trūksta labai aiškaus asmeninio imperatyvo: šiuolaikiniu menu reikia ir būtina domėtis specialiai, jo neįmanoma suprasti be kontekstinių ir konceptualių žinių. Dažnas mūsų dienų Lietuvos žmogus dėl Jurgio Mačiūno įsigijimo skandalo peripetijų jau yra susitaikęs su tuo, kad degtukų dėžutė irgi gali būti meno objektas, tačiau visa tai, kaip šiuolaikinis menas Vakaruose vystėsi toliau, yra lyg jau ne už "geležinės" uždangos, o tarytum už storo stiklo suvokimo "gaubto". Būtent tai, kad, kaip rodo ir M.Abramović knyga, šiuolaikinis menas yra ir pažinimo sritis, jį atriboja ir pastato beveik į priešingą barikadų pusę, kurioje nėra vietos populiariajam menui ir pramogoms. Jei domiesi ir pojūčiais bei mąstymu vėliau patiri šiuolaikinį meną, gali būti beveik visiškai įsitikinęs, kad ištrūkai iš popso diktato ir nelaisvės.

Knyga "Eiti kiaurai sienas" yra laisvėjimo kūrinys iš esmės bet kuriam skaitytojui, kad ir kas jis būtų.

M.Abramović gyvenimas, kurį jį aprašo savo knygoje, byloja, kad net šiais, hierarchijų ir titulų nepripažįstančiais, laikais menininkui dar įmanoma turėti savitą biografiją. Nepriklausoma mokslininkė filosofė dr. Jurga Jonutytė, tyrinėjanti įvairių Lietuvos miestų ir kaimų gyventojų tapatybes, skleidžiamas autobiografiniais pasakojimais, teigia, kad dabartiniai biografijos teoretikai atmeta mūsų laikų žmogaus poreikį turėti savitą ir nepakartojamą gyvenimą: daugelis žmonių beveik sąmoningai renkasi gyventi taip, kad apie praeitį nebūtų ką pasakyti – pilkai, nuobodžiai, kasdieniškai.

M.Abramović savirefleksija įteisina nueinantį žmogaus tipą: toks asmuo ieško naujų patirčių, kuria savo gyvenimo įvykius ne socialinių tinklų tuštybėje, o realiame gyvenime. Menininkės kaip žmogaus, dar išsaugančio savitumo privilegiją, tipas knygoje "Eiti kiaurai sienas" pasirodo labai ryškiai ir įsimintinai labiausiai dėl to, kad M.Abramović visą savo kūrybinį kelią skyrė žmogaus kaip būtybės ribų suvokimui ir jų plėtimui, jas peržengiant. Menininkės performansai žiūrovui reikalingi, kad parodytų rutininį gyvenimą leidžiančiam žmogui, kaip toli ir įdomiai galima nueiti.

M.Abramović prikišamai sako: daugelio iš jūsų kasdienybė yra menka ir neįdomi. Kai puslapį po puslapio seki menininkės karjeros vingius ir asmeninio gyvenimo detales, aiškėja, kad dažnai per arti ir per saugiai nusibrėžiame savojo buvimo ribas – sąmonės kelias tampa pavojingu, rizikingu ir dėl to tik dar įdomesniu, labai rimtu vidiniu nuotykiu, nuvedančiu prie Rytų civilizacijos žinojimo. Šiuo aspektu, M.Abramović yra postmodernizmo figūra, nes nekonfliktiškai sutaiko vakarietišką savojo gyvenimo pagrindą su rytietiškomis dvasinėmis praktikomis, jai atskleidžiančiomis, kokiame vidiniame narve dažnas iš mūsų esame apsigyvenę.

Knyga "Eiti kiaurai sienas" yra laisvėjimo kūrinys iš esmės bet kuriam skaitytojui, kad ir kas jis būtų – vartojantis ir sotus vakarietis, okupaciją patyręs buvusio sovietinio bloko gyventojas ar prie šiuolaikinio meno besiprantinantis jaunas Lietuvos žmogus. Visiems išvardytiesiems M.Abramović knyga turi ką pasakyti apie žmogiškumą, laisvę ir žinojimą, kuris jungia su nepopuliariąja mūsų dienų tikrove ir kultūra.

Stebėdamasis klausčiau: kiek šiandien baigusių universitetines filologijos studijas literatūros kritikų, mokslininkų ar net paprastų skaitytojų galėtų išvardyti bent penkias geriausias, pavyzdžiui, šiuolaikinės Slovėnijos grožinės literatūros knygas? Vėlgi būtų gera proga iš pradžių patylėti, o po to imti domėtis. Tokią progą praėjusių metų antroje pusėje suteikė leidykla "kitos knygos", išleisdama Gorano Vojnovičiaus romaną "Jugoslavija, mano tėvynė". Tokių kūrinių publikavimas lietuvių kalba – didžiulė retenybė mūsų pašalyje, rodanti, kad vis dar esame potraumiškai linkę, pasitelkdami savąsias kūrybines galias, veidrodyje pirmiausia nagrinėti asmenines problemas, o tik po to retkarčiais, kaip G.Vojnovičiaus romano skaitymo atveju, bandyti pažvelgti į panašaus, bet ne tokio paties, likimo kitų žmonių, tautų ir valstybių patirtis. Toks žvilgsnis jau reiškia gebėjimą galvoti ne vien apie nuosavą skausmą ir išgyvenimus, bet turėti atjautos ir empatijos kitiems.

"Jugoslavija, mano tėvynė" yra mums artimas romanas labiau ne dėl panašaus istorinio likimo (tai specifinis mūsų regiono ženklas), bet dėl labai svarbios, pagrindinės romano temos – jauno žmogaus santykio su tėvu, tėvyne ir jos istorija. G.Vojnovičiaus užmojis primena Franzo Kafkos tekstus apie jo dramatiškus potyrius, susijusius su tėvo figūra. Ir "Jugoslavija, mano tėvynė", ir F.Kafkos kūryba rodo, kad jaunystės laikotarpiu vyras tiesiog privalo kaip nors suformuluoti pirmiausia pats sau požiūrį į tėvą ir po to tą viziją sukurti ar atrasti realybėje.

Žmogiškumas prarandamas tada, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

G.Vojnovičiaus romano herojus Vladanas leidžiasi į kelionę po buvusią Jugoslavijos teritoriją ieškodamas pasislėpusio nuo bausmės už karo nusikaltimus tėvo. Rodomas laipsniškas herojaus perėjimas nuo stereotipinės neapykantos, kuri negali būti gili ir egzistencinė, nes ją diktuoja skurdi informacija apie vaikystėje paskutinį sykį matytą tėvą.

Kuo ilgiau Vladanas bastosi po naująsias Balkanų valstybes, tuo labiau įsisąmonina esminę tiesą: tėvą labiau reikia suprasti, nei pateisinti ar su juo susitaikyti. Kaip įmanoma suprasti žmogų, kuris žudė nekaltus buvusius bendrapiliečius? Kas priverčia žmogų prarasti žmogiškumą ir imtis ginklo? G.Vojnovičius atsargiai formuluoja šio Gordijo mazgo išrišimo gijas: žmogiškumas prarandamas tada, kai žlunga sistema, kuria tikėta visą gyvenimą, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

"Jugoslavija, mano tėvynė" vykusiai demaskuoja apie šiuos dalykus ne ką beišmanančius amerikiečių holivudinio kino režisierius ar detektyvų autorius – žmonijos istorijoje turbūt nebuvo nė vieno žudiko, kuris savo pirmąją auką būtų dorojęs šaltakraujiškai. Po to jau gali rastis tam tikras antžmogiškas automatizmas, tačiau Rubikono peržengimas yra ir lieka dramatiška riba, už kurios išlieka tik žmogaus išvaizda, tačiau psichika jau ima panašėti į medžiojančio vilko išgyvenimus.

G.Vojnovičiaus Vladanas suvokia, kad žudyti galėjo tik tas, kuris buvo labai nuoširdus. Į gyvenimą skeptiškai ar ironiškai žvelgti įpratusį žmogų žudyti priversti yra daug sunkiau nei atlapaširdį Balkanų karininką.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" mums, Lietuvos skaitytojams, kalba apie tai, ką esame patyrę: staigų išsilaisvinimą nuo okupacijos, tačiau mūsų atgimstančioje šalyje vietos tautinei ar religinei nesantaikai anuomet nebuvo – tenka prisiminti profesoriaus Vytauto Landsbergio asmenį ir vaidmenį prieš beveik tris dešimtmečius. Mūsų rytų aukštaitiškas nuoširdumas tada liejosi dainomis, o ne ginklu, nes naujasis autoritetas, vadovas nebuvo nei agresorius, nei diktatorius. To pakako masėms suvaldyti ir neleisti kilti pilietiniams neramumams ar karui.

G.Vojnovičius savo romano personažą Vladaną nuveda į tas situacijas, kurios sako, kad, neišsprendęs sūnaus ir tėvo santykių, tiesiog negalėsi ramiai gyventi ir bendrauti su kitais žmonėmis, kurti savo šeimą.

Kai tėvas yra žudikas, jo nepavyksta nei pamiršti, nei su juo tapatintis – lieka tik sąmoningo suvokimo ir refleksijos galimybė, kuri ir tegali saugoti tų kraštų žmones nuo neapykantos vieni kitiems: tiek daug ten religinių, politinių, socialinių, tautinių skirtumų.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" netiesiogiai sako, kad Balkanų šalių piliečiai turi, bet vis dar gana ribotai naudojasi teise į ramų, moralės normų nepažeidžiantį tikrovės ir jos skirtumų suvokimą. Kitos, labiau homogeniškos, valstybės tokios unikalios tolerancijos galimybę savo piliečiams gali suteikti labai retai.

Jugoslavija G.Vojnovičiui – šalis, kurios jau nėra, tačiau joje gyvenusių žmonių likimai yra vertingi ir brangūs tiesiog todėl, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę. Šis romanas labai aktualiai ir skaudžiai primena, kad rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė, kalbėjusi apie savo giminės žmonių klaidas ir paslydimus XX a. vidurio Lietuvos istorijoje, savąja vieša laikysena įrodo, kad net tokios giminės žmogus gali sąmoningai prieiti prie žmogaus-antžmogio, tėvų ir vaikų santykių problemos sprendimo. Tik tokiu atveju, kokį atskleidžia V.Juknaitės pasakojimas ir G.Vojnovičiaus herojaus biografija, istorija nesikartoja ir tampa gyvenimo mokytoja, o ne naujas aukas ryjančiu šaltu mechanizmu.

Impulsai ir kontekstas

Suprantama, kad istoristinis kelias neapsaugo nuo praeities interpretacijų deformatyvumo, tiesos iškraipymų, tačiau kartu atveria turbūt kaip žmonija amžiną klausimą: ar galime ką nors tikra, kas būtų neabejotinai objektyvu, pasakyti apie istoriją, kurios net faktus žinome ir išmokstame mokyklose selektyviai.

Ši fenomenologinė ir istoristinė priešprieša itin svarbi šių dienų kontekste, kai daugėja nacionalistų humanitarų, kurie, remdamiesi fenomenologine tradicija, faktus, įvykius, reiškinius, kūrybinius artefaktus supranta ir vertina kaip nieko tikra nesakančius apie tą laiką, kai jie vyko, radosi ar buvo sukurti. Tuomet pasirenkama labai patogi pokolonijiniam istorijos perrašymui pozicija, kad, jei praeities mes nepažįstame, bent jau turime teisę į ją žvelgti egzaltuotai ir patvirtinti tai, ko iš daugelio mūsų reikalauja dabartis, susijusi su politinėmis kryptimis, konjunktūra ir kitais aktualiaisiais faktoriais. Šiuo atveju, istoristai siūlo nepritempti praeities prie dabarties poreikių, o kreipti dėmesį į tai, ką praeitis mums suteikia suprantant šiandieną.

Faktinis šio rašinio pretekstas – tai Kauno meno kūrėjų asociacijos praėjusiais metais išleista XX a. antrosios pusės lietuvių poetės Janinos Degutytės eilėraščių rinktinė, įtraukta į "Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlę", kurią leisti sumanė poetas Petras Palilionis. Pasirodė jau kelios dešimtys minėto poezijos festivalio įvairiais metais laureatais tapusių kūrėjų eilėraščių rinktinių. J.Degutytės knyga tampa galimybe ir kelia būtinybę apsvarstyti laisvės, nelaisvės, literatūrinės tradicijos, sovietmečio konteksto klausimus lietuvių literatūroje ir ypač poezijoje.

Tradicijos tąsa

J.Degutytės eilėraščių rinktinę sudaro literatūrologės Viktorijos Daujotytės atrinkti kūriniai (pagal rinktinių raštų publikacijos pagrindą), parašyti 1966 m. ir įtraukti į 1968 m. išėjusį poetės eilėraščių rinkinį "Pilnatis". Būtent išleidusi šią knygą J.Degutytė tapo tuomečio "Poezijos pavasario" laureate.

Iš "Pilnaties" pasiskolinti eilėraščiai ir visa J.Degutytės kūrybinė biografija byloja apie itin svarbią mąstymo slinktį: dabartiniais laikais esame įpratę manyti, kad gausios tarpukario Lietuvos kultūros ir literatūros tradicijos buvo staiga pertrauktos Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų. J.Degutytės poezija iš aptariamos eilėraščių rinktinės liudija ką kita, nors tai ir paradoksalu bei šiais laikais neįprasta.

Tik aklas gali nepastebėti, kad ankstyvoji J.Degutytės kūryba perima romantizmo vaizdavimo formas, artimas ir Vincui Mykolaičiui-Putinui. Praėjusio, numanomai laisvės, laiko ilgesys, tragizmas ir lyrinio subjekto trapumas yra tikriausia tarpukario lietuvių neoromantikų kartos poetinė tąsa. Dar vienas tradicijos iš laisvės laikų šaltinis – tai impresionizmas, nepriklausomoje Lietuvoje daugiau plėtotas proziniame pasakojime.

J.Degutytės eilėraščiai, parašyti 1966-aisiais, parodo, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje diegtas žmogaus kultas, naujasis humanizmas, atskiestas politine ideologija, jai nerūpėjo ir tam turbūt sąmoningai priešinosi.

J.Degutytė tampa galinga asmenybe, galinčia labai praversti šiandien konstruojant lietuvių tautos gyvybingumo mitą.

Atminties kelias

J.Degutytės eilėraščių subjektas, atrodytų, pats kalba mažai (į rinktinę įtraukti tik keli eilėraščiai, perteikiantys subjekto vidinę dramą ir kančią) – per jį ir juo kalba gamta. Rinktinėje beveik nėra autorefleksyvių eilėraščių, kuriuose nebūtų gamtiškų metaforų. Senoji graikų poezijos tradicija poetei leidžia pabėgti nuo savojo laiko griežtų literatūrinių reikalavimų. Būtent romantinės ir impresionistinės krypties literatūrinio mąstymo tąsa leidžia J.Degutytei tais laikais patvirtinti tuomečiam skaitytojui, kad, nepaisant visų politinių ir tautos gyvenimo negandų, literatūra yra gyva ir neideologizuota.

Šiandienos skaitytojui J.Degutytė primena, kad sovietinės Lietuvos literatūra nebuvo tokia vienmatė ir plokščia, kokią ją mato bandantieji tempti prie vienos ar kitos pažiūrų krypties. Būtent todėl abejotina yra manyti, kad J.Degutytė XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje buvo labai susirūpinusi specifiniu lietuviškumo likimu.

Poetas Aidas Marčėnas turbūt pasakytų, kad J.Degutytės poezija prisimena daug ankstesnius laikus, nei tuos, kada susiformavo lietuvių tauta. Autorės poetinė memoria siekia tą metą, kai, slenkant ledynams, planetoje radosi pirmieji žmonės. J.Degutytės eilėraščių subjektas kalba apie pirmapradybę prisimenančią gamtą ir tik po to – apie neseną lietuvių tautos tragediją. Nepaisant to, J.Degutytė tampa galinga asmenybe, galinčia labai praversti šiandien konstruojant lietuvių tautos gyvybingumo mitą. Kiek šiame procese esama nutylėjimų ir prasmių susiaurinimo, sprendžia kiekvienas individualiai.

Laisvės klausimas

Kita vertus, J.Degutytės eilėraščių rinktinė "Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlėje" kelia klausimą apie laisvę. Ar laisvas tampi ir būni tada, kai tai leidžia aplinka, jos griežti apribojimai, ar laisvas žmogus pats nusistato savąsias laisvės būvio ribas, prievoles ir taisykles? Poetas Česlovas Milošas knygoje "Pavergtas protas" beveik vienareikšmiškai pasako sunkiai nuginčijamą teiginį: sovietų karalystėje esi arba disidentas, arba pasmerktas nelaisvei žmogui. Ir J.Degutytės eilėraščių kalbėjimas apie Sibiro tremtį, nacių laikotarpio baisybes kai kam gali pasirodyti tikra tuometės laisvės manifestacija. Vis dėlto net paviršutiniškai išmanantieji sovietinę praeitį pasakytų, kad šias temas tiesiog įteisino tuomečio režimo valdžia, todėl tai nieko nepasako apie poetės kritiškai pasirinktą laisvę.

Dar įdomesnis ir prieštaringesnis klausimas, leidžiantis apibendrinti dilemą tarp buvimo disidentu ir, milošiškai sakant, ketmano gyvenimo, iškyla, svarstant dabar vis populiarėjantį teiginį, kad sovietmečiu lietuvių kultūra išliko nepavergta.

Skaitant J.Degutytės eilėraščių rinktinę, tokio, į mitą pretenduojančio, postulato paneigti neįmanoma. Mitai ir kuriami tam, kad būtų nepaneigiami. Vis dėlto pripažįstant, kad J.Degutytė kaip kūrėja buvo laisva tiek, kiek leido valdžia, todėl lietuvių literatūra tęsėsi ir toliau vystėsi ir jos kūryboje, ir išlaikant kritinį požiūrį tikrai nederėtų palikti istorijos paraštėse tų, kurie atvirai kolaboravo su sovietų valdžia. Tai reikalinga ne tam, kad būtų nustatyti teisieji ir klydusieji, o tam, kad literatūros istorija, nagrinėjama būtent naujojo istorizmo metodu, leistų nesikartoti nepageidautinai praeičiai. Klaidinga yra manyti, kad skatinant nacionalizmą savaime nebeliks išdavystės galimybių ar pagaliau tiesiog kitokių požiūrių.

"Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės" leidinys, kuriame išspausdinti J.Degutytės eilėraščiai, yra ta istorijos dalis, kuri yra pats patikimiausias pačios autorės autobiografinis pasakojimas, išvengiantis bet kokių deformacijų ir melo.

Būtų labai kritikuotina, jei ši ir daugelis kitų dabar išleidžiamų su sovietiniu laikotarpiu susijusių knygų būtų vertinamos tik tiek ir tik pagal tai, kokį vaizdą apie save pačius norime susidaryti. Tie, kurie tuos vaizdinius kuria, patiria galios svaigulį, kuris irgi iš dalies yra egzaltuoto kalbėjimo apie praeitį priežastis – formuojant vienmatę tiesą nebūtinai pasiekiamas teisingas mąstymas.

Istorijoje buvo daug pavyzdžių, rodančių, kad patogių faktų atranka ir tendencingas, apsimetantis objektyviu, tačiau iš tiesų esantis subjektyvus, praeities pasakojimas daro daug žalos ir sunaikina tuos, kurie jam paklūsta.

Knygų mugė – leidėjų ir skaitytojų masės šventė. Knygas platinančios leidyklos džiaugiasi išpardavimo pelnais, o įsigyja jas dažniausiai tie, kurių nepavadinsi literatūros profesionalais – tai žmonės, kurie net kartą per savaitę neturi laiko užsukti į knygyną ir menkai orientuojasi knygų vertės klausimais.

Žurnalistas, dramaturgas, poetas Mindaugas Nastaravičius šiemet mugėje viešai džiaugėsi, kad šis įvykis – literatų bendruomenės šventė. Seniai neturiu iliuzijų, kad priklausau kritikų ar literatūros žmonių bendruomenei. Tai, kas paprastai vadinama šiuo žodžiu, tėra mažos draugų grupelės, kurios per mugę gali pasisveikinti ir pamojuoti vienos kitoms. Nieko daugiau. Apie gilesnę, intelektinę diskusiją mugės metu (ne per renginius, o tarp žiūrovų) kalbėti netenka. Viskas, ką literatūros žmonėms suteikia knygų mugė, tėra simbolinis šūktelėjimas, kad dar tebesame gyvi. Taigi nevažiuoju į knygų mugę, nes literatus geriau pažįstu iš tekstų.

Knygų mugės renginiai, trunkantys keturias dešimtis minučių, kėlė šleikštulį jau labai seniai, net tada, kai dar juose lankiausi. Per tokį trumpą laiką diskusijos spektaklį sugebėdavo sukurti tik filosofas Leonidas Donskis, tebegali istorikai Alfredas Bumblauskas, Egidijus Aleksandravičius ir dar keli akademikai – matyt, jiems padėdavo ir padeda ypatingas gebėjimas jausti pokalbio trukmę. Tai išsiugdoma per ilgus dėstymo universitetuose metus. Visi kiti renginiai – vėlgi tik užuominos, šmėstelėjimai, kurie naudingi tiems, kas nežino, nei kas leidžiama, nei ką verta skaityti. Po tokių renginių nepalieka įspūdis, kad daugiau nei pusvalandį stebėjau viešųjų ryšių akciją.

Dar labiau nuo apsilankymo mugėje šiemet atbaidė, peržvelgus renginių programą, susidariusi nuomonė, kad leidyba Lietuvoje po truputį tampa ne privataus verslo sektoriaus, o valstybinių institucijų teisė ir privilegija. Aišku, dėl to kaltas valstybingumo šimtmetis. Lieka tikėtis, kad tendencija, kai valdžia išleidžia daugiau knygų nei leidybos bendrovės, neįsigalės ir bus tik laikinas, šių metų reiškinys. Jei taip neatsitiks, netruks atsirasti  vadinamųjų dvaro literatų būrelis, kuris naudosis politine konjunktūra leidžiant savąsias knygas.

Mugės kontekste ypač noriu atsiriboti nuo to, ką kai kurie kritikai, redaktoriai ir žurnalistai vadina teise spręsti apie išliekamąją vertę turinčią literatūrą. Šis klausimas nėra kritikų prievolė, pareiga ar prerogatyva. Nuo sovietinių laikų Lietuvoje įprasta, kad apie literatūros vertę sprendžia, kūrinius kanonizuoja ne skaitytojai ar kritikai, o institucijos.

Esminė priežastis, kodėl boikotuoju Knygų mugę, yra ta, kad manęs jau kelerius metus beveik nedomina pagrindiniai literatūros keliai, Lietuvos kultūros tarybos remiami autoriai ir jų kūriniai. Vis tiek atsiras, kas juos perskaitys, pagerbs, pavadins vertingais. Man daug labiau įdomūs tie rašytojai, kurie kuria alternatyvas pagrindinei srovei – leidžiantieji knygas už savo pinigus (prieš kelerius metus kai kurios literatūros institucijos tokius autorius vadino apskritai nevertais dėmesio), tačiau dėl to nenuleidžiantys literatūrinės kokybės kartelės.

Tokių atvejų, kai gera literatūra išvysta dienos šviesą niekieno neremiama, vis daugėja. Tai teikia vilčių, kad lietuvių literatūros visuma nebus posovietiškai monolitinė ir monotoniška. Žinoma, autorių, kurie užsiima savilaida, mugėje beveik nėra nė kvapo. Juozas Tumas-Vaižgantas tarpukariu literatūros kritikų buvo vadinamas deimančiukų ieškotoju. Skeptikui, kuris sakytų, kad vis dėlto privalau domėtis Knygų mugės žvaigždėmis, atsakau: neįsivaizduojate, kokia marga ir įdomi yra šiuolaikinės lietuvių literatūros visuma. Žinoma, tokia nuostata kardinaliai prieštarauja kai kurių kritikų teiginiams, kad dabartinė lietuviška žodinė kūryba randasi tik Vilniuje, o kitur "jie ten rašo savo literatūrą".

Ir pagaliau paskutinė priežastis, kodėl nevaikštau taku prie "Litexpo" parodų centro, – mugė tėra bendravimo apie literatūrą simuliacija – paviršius, kuris neturi gelmės ir jos ieškoti skaitytoją vis tiek palieka vienatvėje. Tam, kuris neįpratęs prie literatūrinio renginio bent kartą per mėnesį, knyga taip ir lieka tik daiktas ant stalelio miegamajame. Tam, kuris dalyvauja viešajame literatūros gyvenime, mugėje nėra ką veikti, nes per metus yra gausybė progų kokybiškesniam, išsamesniam pokalbiui be verslo naujakalbės.

Prieš daugiau nei dešimtmetį anuomečio Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja Vanda Juknaitė rašytojai Jurgai Ivanauskaitei skirtame vakare Rašytojų klube studentus skatino atkreipti dėmesį į tai, kaip skiriasi leidėjų – verslininkų – komercinis kalbėjimas ir literatūrologų minčių raiška. Ar ši skirtis tebėra gyva, skaitytojai gali spręsti pagal savuosius šių metų Knygų mugės renginius ir jų įspūdžius. O gal visa jau tiesiog pavirto verslu?!