Ką reiškia šie pakeitimai? Gal tai, kad kvitų loterija labai pasiteisino? Išties, valdžia džiaugiasi papildomais milijonais, plaukiančiais į biudžetą iš tų sektorių, kurie dalyvavo kvitų loterijoje. Tačiau ar tai tik kvitų loterijos nuopelnas? Juk augant ekonomikai, milijonai į biudžetą plaukia ir iš daugumos kitų sektorių, kurie jokioje loterijoje nedalyvavo. Tiesioginę kvitų loterijos naudą pamatuoti labai sunku – vertinama, kad dėl gyventojų skundų apie neišduotus pirkimo kvitus atlikta virš 300 papildomų mokestinių patikrinimų ir įmonėms priskaičiuota apie 311 tūkst. eurų mokesčių. O tai – mažytis lašelis biudžeto pajamų jūroje. Palyginkime – to paties pridėtinės vertės mokesčio pernai į biudžetą surinkta apie 3,5 mlrd. eurų.

Kovoti su šešėliu, žinoma, būtina. Tačiau šiai kovai reikia pasirinkti tinkamus ginklus. Panašu, kad kvitų loterija tampa atšipusiu kardu, kuriuo mojuojama prieš šešėlį. Štai nuo loterijos pradžios dalyvių skaičius sumažėjo beveik perpus. Tad galbūt ir siūlomi pakeitimai plečiant vietų, kuriose pirkdamas gyventojas gali laimėti loterijoje – bandymas įpūsti ugnies į silpniau rusenantį laužą?

Kitas dalykas – pasirinktos priemonės kovoje su „šešėliu“ neturėtų kurti kitų, nelauktų ir neigiamų pasekmių. Tačiau naujausi siūlymai gali būti žalingi konkurencijai. Jei apsiperkant viename prekybos centre galėsite dar ir pirkimo kvitų loterijoje dalyvauti, gal tai bus paskata nesirinkti konkuruojančio prekybos centro prekių? Štai sprendžiate ar pirkti gėlių vazoną „Depo“, „Ikea“, „Moki-veži“ ar „Senukų“ prekybos centre. Jei esate azartiškas, galbūt paskutiniojo nesirinksite, nes jame įsigytų pirkinių kvitai loterijoje nedalyvaus, o apsipirkti eisite į tą parduotuvę, kurią valdžia išrinko tinkama dalyvauti loterijoje, dengiamoje visų mokesčių mokėtojų pinigais.

Valdžios logiką suprasti galima – didieji prekybos tinklai tikrai nėra „šešėlio židinys“. Iš pradžių organizuojant šią loteriją taikytasi į turgaus prekeivius ir smulkiuosius paslaugų teikėjus. Dabar taikinyje – ir prekybininkai. Tačiau kodėl pasirinkti vieni, o ne kiti – neaišku. Keista būtų galvoti, kad dviejų vienodo dydžio prekybos centrų, iš kurių vienas priklauso didesniam tinklui, esančių „per kelią vienas nuo kito“ „šešėlio rizika“ gali taip ryškiai skirtis. Tikras pavyzdys – skandinavų įkurtas ir Lietuvoje 10 parduotuvių valdantis prekybos tinklas į sąrašą nepatenka. Viena vertus, jo vadovus turėtų džiuginti, kad klientai apsipirkdami tinklo parduotuvėse galės dalyvauti valdžios organizuojamoje loterijoje. Kita vertus, ar tai reiškia, kad Lietuvos valdžia jį mato kaip rizikingą „šešėlio“ požiūriu? Ar taip jį vertinti turėtų ir klientai?

Jei kvitų loterija tampa ne tik kovos su „šešėliu“ priemone, bet ir parama smulkiajam verslui, tą irgi reikia aiškiai įvardinti. Tada būtų galima vertinti, ar tai – geriausia priemonė ir labiausiai smulkiajam verslui reikalingi pokyčiai.

Nesinorėtų, kad pirkimo kvitų loterija, kuri tikrai yra ne pati blogiausia priemonė kovos su šešėliu „ginklų“ arsenale susilauktų „vaučerių“ likimo. Iš pastarųjų juokiasi ir jų idėjos kratosi ne tik didelė dalis gyventojų, pačių prekeivių, bet ir valdžios atstovai. O svarbiausia, kad kvitais, kuponais ir talonais apžavėta valdžia nepamirštų, kad su visomis šiomis priemonėmis atkeliauja ir sąskaita už šių, gal ir šauniai skambančių, bet abejotiną poveikį turinčių priemonių organizavimą. Ją, deja, turi apmokėti visi mokesčių mokėtojai.

Privalu konsultuotis su visuomene

Viena pagrindinių mokesčių mokėtojų teisių yra teisė į kokybiškai parengtus mokesčių įstatymus. Priimant įstatymus ir juos lydinčius teisės aktus, būtina įvertinti, kokį poveikį jie turės gyventojams, verslui, šalies biudžetui ir ekonomikai. Teisinis reguliavimas turi būti nuoseklus, logiškas, suprantamas ir nedviprasmiškas. Ne mažiau svarbu prieš priimant svarbius mokesčių pakeitimus konsultuotis su visuomene.

Labai dažnai, atliekant projektų poveikio vertinimą, matome nuogą sakinį, kad siūlomas reguliavimas nesukels neigiamų pasekmių (neturės įtakos korupcijai ar verslo sąlygoms ir jo plėtrai) ar nepareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų. Tačiau visa tai turi būti pagrįsta ir argumentuota. Deja, dažnai to nėra. Net vertinant svarbiausius, daugiausiai gyventojų paliesiančius mokesčių pakeitimus, formaliai įvertinama, kad „neigiamo poveikio nenumatoma“, nors kartais jis matomas „plika akimi“.

Verstis per galvą ar palikti, kaip yra?

Ironiška, kad Pagarbos mokesčių mokėtojams šventės fone gimsta naujausias itin nekokybiško mokesčių įstatymų rengimo pavyzdys – dabartinė mokesčių reforma. Visuomenei prieš savaitę pateiktas 20 socialinio ir pensijų draudimo srities bei 9 pagrindinių mokesčių įstatymų paketas. Jo apimtis įspūdinga – net 280 puslapių. O laiko susipažinimui ir diskusijoms duota vos 5 dienos.

Tokios skubos valdžia net nesistengia pagrįsti. Kaip visuomenei per tokį trumpą laiką reaguoti, kokybiškai išanalizuoti ir pristatyti savo pastabas tokios apimties projektui? Panašu, kad ta nuomonė reformos rengėjams nėra įdomi. O juk reforma palies kone kiekvieną šalies gyventoją. Juk pateiktame įstatymų pakete – pensijų reforma, „Sodros“ įmokų sujungimas, progresiniai mokesčiai, nekilnojamojo turto ir akcizų mokesčių didinimas ir kita.

Taisyklės dažnai apeinamos

Ne mažiau svarbi teisė, kurios svarbą itin akcentuoja užsienio investuotojai – teisė į mokesčių sistemos stabilumą. Lietuvos įstatymuose skelbiama, kad įstatymai, numatantys mokesčių pasikeitimus, turi būti priimti ne vėliau kaip pusę metų prieš jiems įsigaliojant. Deja, ši taisyklė nuolat apeinama, pasinaudojant išimtimi, leidžiančia šios taisyklės nesilaikyti keičiant mokesčių pakeitimus kartu su biudžetu.

Tai reiškia, kad metų gale kartu su ateinančių metų biudžetu ant Seimo darbo stalo atsiranda krūva mokesčių pakeitimų. Nubalsavus „už“, jie įsigalioja vos po mėnesio ar kelių. Naujųjų metų rytą mokesčių mokėtojai pabunda jau kitoje mokestinėje aplinkoje. Tai išties pažeidžia mokesčių mokėtojų teises – jie negali pasiruošti pokyčiams: pakeisti savo finansinių planų ar pertvarkyti buhalterinių sistemų.

Pastebėta, kad taip piktnaudžiaujant per paskutinius aštuonerius metus su biudžetu buvo priimta daugiau nei 50 mokesčių įstatymų. Blogiausia tai, kad mokesčiai buvo didinami beveik 3 kartus dažniau, nei mažinami.

Svarbu žinoti savo teises

Vyraujant tokiam valdžios atstovų požiūriui į įstatymų pakeitimus, nenuostabu, kad dalies savo teisių mokesčių mokėtojai tiesiog nežino. O ką jau kalbėti apie teisingą jų interpretavimą. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojai turi teisę planuoti mokesčius. Tai reiškia, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas turi teisę pasirinkti tokį veiklos modelį, kuris užtikrina didžiausio pelno gavimą mažiausiomis mokestinėmis sąnaudomis. Kaip dažnai mokesčių planavimas suplakamas su mokesčių vengimu ar slėpimu?

Planuoti mokesčius, kaip ir bet kokias išlaidas, yra normalu. Kam pirkti verslo liudijimą, leidžiantį verstis, tarkime, pintinių pynimu ar prekyba visoje Lietuvos teritorijoje, jei tai planuojame daryti tik per Kaziuko mugę Vilniuje? Gal tai leistų Jums sutaupyti pinigų ir išplėsti savo veiklą?

Oficialią Pagarbos mokesčių mokėtojams dieną minėsime tik kartą per metus, tačiau labai norėtųsi, kad valdžios institucijos pagarbą jiems rodytų kasdien. Ir ta pagarba turėtų būti reiškiama ne tik žodžiais ar skambiomis frazėmis, bet atsakingai rengiant naujus įstatymų projektus, lengvinant mokesčių administravimo naštą, efektyviai ir sąžiningai leidžiant į biudžetą suneštus pinigus. Logiška, kad tik stabilioje mokesčių aplinkoje kuriasi naujas verslas, didėja atlyginimai, mažėja socialinių problemų mastas – taigi, auga visų gerovė.

Kitas pasiūlymas – nuleisti nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamo turto vertės kartelę dar žemiau – iki 150 tūkst. eurų. Akivaizdu, kad šie siūlymai – ne pabaiga, o tik stotelė link visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kai mokės visi, nepriklausomai nuo to, ar turi kuklų būstą, ar prabangų namą prestižiniame rajone.

Tai patvirtina ir Seimo biudžeto ir finansų komitete vykstančios diskusijos. Seimo nariai, deja, svarsto ne kaip mažinti turto mokesčių naštą gyventojams, bet atvirkščiai – kaip apmokestinti ir dar mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą. Pavyzdžiui, ar nereiktų kartelės leisti dar žemiau, iki 130 tūkst. eurų.

Prisimenant, kad įvedus nekilnojamojo turto mokestį gyventojams, jis buvo pavadintas „prabangaus nekilnojamojo turto mokesčiu“, galima pajuokauti, jog netrukus visi šalies gyventojai gali tapti „prabangaus“ turto savininkais. Juk vertinamas ne tik būstas, bet visas gyventojo turimas turtas – gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai ir t. t. Pasiėmėte paskolą ir nusipirkote kotedžą 20 km. už Vilniaus ir prieš keletą metų paveldėjote sodą kur nors provincijoje? Sveikinu, Jūs jau prabangaus nekilnojamojo turto savininkas. Valdžia visus išdūrė – mokestį įvedė teigdama, kad apmokestins tik prabangius namus, o iš tikro apmokestina visą jūsų turimą nekilnojamąjį turtą.

Turto mokesčiai Lietuvoje jau ir taip nuolat didinami – 2012 m. nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinus gyventojams priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo nustatyta 1 mln. litų (~290 tūkst. eurų) neapmokestinamoji riba. 2015 m. ši riba buvo sumažinta iki 220 tūkst. eurų. Net ir nežeminant ribos, nuo kurios gyventojams atsiranda prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, vis daugiau gyventojų jį turi jį mokėti, nes turto vertė nuolat auga.

Kartu, turto savininkams Lietuvoje kasmet didėja kito nekilnojamojo turto – žemės – mokesčio našta. Šiemet bus atliekamas naujas masinis vertinimas, ir 2018 m. žemės mokestis bus apskaičiuojamas pagal nustatytas naujas (ir tikėtina – didesnes) žemės mokestines vertes. Apskaičiuojant žemės mokestį už 2017 m., jis, vėlgi, bus didesnis, nes žemės vertės mažinimo koeficientai nebebus taikomi, todėl žemės mokestis bus skaičiuojamas nuo visos sklypui nustatytos mokestinės vertės.

Valdžiai nė motais, kad ne visi gyventojai, turintys prabangiu laikomo nekilnojamojo turto, turi galimybių mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Lietuvoje itin didelė dalis gyventojų gyvena sau priklausančiuose būstuose, o ne juos nuomoja. Nuosavame būste gyvena 90 proc. Lietuvos gyventojų, o ES ši dalis siekia 69 proc. Nustačius žemesnę nekilnojamojo turto mokesčio kartelę, mokestis kirstų šeimoms, įsigijusioms trijų kambarių butą, pavyzdžiui, Vilniaus Lazdynų, Jeruzalės ar Pašilaičių mikrorajonuose. Tokios šeimos būstą įprastai įsigyja su paskola, labai tiksliai įvertinusios šeimos pajamas ir išlaidas. Ar papildomas mokestis bus joms įkandamas?

Siūlantys nuleisti mokesčio kartelę aiškina, kad siekiama skatinti atsakingas ir tinkamai pasvertas fizinių asmenų investicijas į nekilnojamąjį turtą, įsigyjamą tikintis investicinės grąžos. Valdžios atstovai mano, kad priimdami sprendimus dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir užsikraudami bene ,,iki gyvos galvos” besitęsiantį paskolų mokėjimą, gyventojai elgiasi lengvabūdiškai ir neatsakingai. Tad, tikimąsi, jog apkrovus papildomais mokesčiais, jie neinvestuos į būstus, kuriuos galėtų nuomoti ir taip gauti papildomų pajamų. Nors iš turto nuomos gaunamos pajamos jau ir taip yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.

Parodoksalu, nes politikai nuolat pabrėžia, kad būsto prieinamumas yra didelė problema ir kuria planus, kaip palengvinti būsto įsigijimą jaunoms šeimoms, ar gyvenantiems provincijoje, taip siekiant gyventojus pasilikti Lietuvoje, užuot pasirinkus emigraciją. Tačiau tie emigrantai, kurie galbūt planuodami sugrįžti gyventi į Lietuvą čia įsigijo būstą, netrukus iš tos pačios valdžios gali sulaukti papildomos sąskaitos. Abejotina, ar tai paskatins žmones sugrįžti namo.

Nors valdžia vis tikisi, kad gyventojų mokamas nekilnojamojo turto mokestis taps svarbiu biudžeto pajamų šaltiniu, panašu, kad gyventojai šios papildomos naštos nešti jau nebepajėgia ir stengiasi kaip įmanydami jos išvengti. 2016 m. į biudžetą buvo surinkta tik 45 proc. planuotų nekilnojamojo turto mokesčio pajamų – vos daugiau nei milijonas eurų. Kyla klausimas, ar kartais ne brangiau kainuoja pats šio mokesčio administravimas?

Vidurinioji klasė, metai iš metų nesulaukianti darbo mokesčių sumažinimo, panašu, gali tapti ir siūlomų didinti turto mokesčių pagrindine auka. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų valdžia ieško vis naujų biudžeto pajamų šaltinių. Ar nesulauksime dienos, kaip apmokestinusi Jono butą valdžia pradės darytis Rikio būdos pusėn?