Skaičiuojama, kad trys iš keturių ypač skurdžiai gyvenančių žmonių priklauso nuo žemės ūkio ar kitos su žemės ūkiu susijusios veiklos. Šie žmonės dėl maisto stygiaus neretai priversti palikti namus, migruoti savo šalyje arba vykti į aplinkines valstybes.

Jungtinių Tautų teigimu, daug migrantų vyksta į besivystančias šalis, kurių ištekliai ir taip menki,  taip sukuriama įtampa jose.

Organizacija akcentuoja, kad norint išspręsti šias problemas, daugiau dėmesio reikia skirti kaimo plėtrai bei naujų darbo vietų kūrimui, todėl šiųmetė Pasaulio maisto dienos tema – „Pakeiskime migracijos srautų ateitį, investuokime į maisto saugą ir kaimo plėtrą“.

Tuo metu Žemės ūkio ministerijos duomenimis, Lietuva pati apsirūpina aukštos kokybės maistu, taip pat eksportuoja lietuviškus maisto produktus į daugiau nei 140 šalių. Pagal grūdų eksportą Lietuva užima 5 vietą Europos Sąjungoje.

Lietuviški pieno produktai – daugiau nei 60 proc. pagamintų produktų vežami į daugiau nei 80 pasaulio šalių. Lietuvoje apsirūpinimas dauguma maisto produktų yra didesnis negu suvartojimas. 2016 metais apsirūpinimas grūdais, jautiena ir veršiena buvo beveik 3 kartus didesnis nei suvartojimas vidaus rinkoje.

Savaitgalį viena iš ligoninių pradėjo tyrimą dėl dviejų laukiamajame mirusių pacientų. Manoma, kad dėl didelių eilių asmenys laiku nesulaukė tinkamos pagalbos.

Daktarai įspėja, kad tokių įvykių gali būti ir daugiau, mat ligoninės perpildytos, trūksta medikamentų ir darbuotojų. 66-erių pacientė Pauline Freeman naujienų portalui „Guardian“ pasakojo, kad patyrusi insultą ligoninės priimamajame, vežimėlyje, praleido 54 valandas ir nors seselės bandė padėti, trūko ne tik lovų, bet ir maisto.

Raudonasis Kryžius teigia padedantis išrašyti pacientus iš ligoninių, tačiau dalis įstaigų priverstos greitąsias su pacientais nukreipti kitur, mat vietų vis tiek nepakanka.

Tuo metu Nacionalinės sveikatos tarnybos atstovai teigia, kad susidariusi padėtis rimta, tačiau ne kritinė. Šalies lyderė Theresa  May  akcentuoja, kad dėl senėjančios visuomenės sveikatos sistema susiduria su problemomis, todėl artimiausiu metu bus imamasi pertvarkos.

Teigiama, kad Big Benas neskambės kelis mėnesius, o restauravimo metu bus keičiamas laikrodžio fasadas ir mechanizmas. Taip pat Big Beno ciferblatui planuojama suteikti naują spalvą, kuri bus panašesnė į originalią, daugiau nei prieš 150 metų pastatyto laikrodžio spalvą.

Specialistai teigia, kad be skubaus remonto, laikrodžio mechanizmas gali nustoti veikti bet kurią akimirką. Be Big Beno remonto bus tvarkomi ir Elžbietos bokšto įtrūkiai bei stogas. Taip pat planuojama vietoj 334 bokšto laiptelių įrengti liftą, o esantį apšvietimą pakeisti energiją taupančiu.

Skaičiuojama, kad visi darbai turėtų kainuoti maždaug 29 milijonus svarų ir bus padaryti per porą metų.

96 metrų aukščio Elžbietos bokštas su Big Beno laikrodžiu laikomas vienu populiariausiu Londono turistiniu objektu.

V. Gapšys parlamentaro mandato atsisakė savo iniciatyva, Seime jį pakeis žemės ūkio viceministras Saulius Jakimavičius.

Šiek tiek anksčiau prokuratūra kreipėsi į parlamentą prašydama panaikinti Darbo partijos nario neliečiamybę, tačiau tada nuspręsta šį klausimą svarstyti rudenį.

Pats V. Gapšys sako, kad anksčiau mandato atsisakyti nenorėjęs, nes, jo manymu, greitas pasitraukimas būtų tolygus slapstymuisi nuo viešumo.

Prokuratūra teigia turinti pagrįstų įtarimų, kad V. Gapšys susitarė priimti ir paėmė 25 tūkstančių eurų kyšį iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio.    V. Gapšys  neneigia, kad prieš rinkimus su daugeliu transliuotojų tarėsi dėl palankesnių reklamos  sąlygų, bet tvirtina įstatymų nepažeidęs.

„Vis dėlto kuo daugiau kalbėsime apie tai, kad moterų įgalinimas teiks naudą ekonomikai, tuo natūraliau visuomenė priims tą klausimą. Juk ir tyrimai patvirtina, kad įmonės, kurių valdybose įvestos kvotos ir yra lyčių pusiausvyra, rodo geresnius veiklos rezultatus, gauna didesnį pelną“, – pastebi E. Krinickienė.

Moterų parlamentuose daugėja labai iš lėto

Jeigu taip atsitiktų, kad rudenį vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton būtų išrinkta, ji taptų ne tik pirmąja prezidente moterimi šalies istorijoje. Tai taip pat reikštų, kad trims dažnai įtakingiausiomis laikomos valstybėms – JAV, Jungtinei Karalystei ir Vokietijai – vadovauja moterys. Kai kurie kalba ir apie Marine Le Pen – Prancūzijos politikę, galinčią prisijungti prie H. Clinton, Theresos May ir Angelos Merkel.

Politologai pastebi, kad toks trejetukas ar ketvertukas būtų labai nepalankus Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui, kuris neretai pašiepiamas kaip bijantis moterų, o prie vadovių besijaučiantis nejaukiai. Panašu, kad ir V. Putiną palaikantis respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas čia turėtų problemų, mat per savo rinkimų kampaniją, be kitų dalykų, pagarsėjo ir seksistiniais pasisakymais bei nepagarba moterims žurnalistėms.

Dar prieš kiek daugiau nei 100 metų šiek tiek daugiau nei pusė planetos gyventojų negalėjo ne tik priklausyti bent kiek politiškoms draugijoms, bet ir neturėjo teisės išrinkti asmenų, kurie jiems atstovautų valdžioje. Moterys, sudarančios maždaug 52 proc. Žemės gyventojų, balsavimo teisę pirmiausia įgavo Naujojoje Zelandijoje. Tada piketais, bado streikais, net ir piktinantis aplinkiniams, moterys įrodė, kad demokratija negali egzistuoji, jei pusei gyventojų yra atimtos balsavimo teisės. Nuo balsavimo į pačią politiką – taip padėtis pasikeitė nuo tų laikų, tačiau iki šiol politika išlieka vyrų profesija tiek statistiškai, tiek rinkėjų nuomone.

Mykolo Romerio universiteto Lyčių tyrimų laboratorijos vadovė Eglė Krinickienė sako, kad moterų parlamentuose daugėja labai iš lėto: ir pačios moterys nėra ypač linkusios eiti į politiką, ir rinkėjai nelinkę labai balsuoti už moteris kandidates. Tai lemia lyčių vaidmenų stereotipai, kurie mūsų visuomenėje vis dar įsišakniję, priimami iš inercijos, perduodami iš kartos į kartą.

„Būtent šie stereotipai priskiria moteriai globos, rūpybos funkcijas namų ūkiuose, o vyrui – visuomenininko, šeimos maitintojo, sprendimų priėmėjo vaidmenį. Tai galėtų paaiškinti, kodėl rinkėjai labiau linkę balsuoti už vyrus. Be to, net pačios moterys nėra linkusios demonstruoti solidarumo moteriškos lyties kandidatėms ir dažniausiai balsuoja už vyrus kandidatus“, – neslepia E. Krinickienė.

Kita vertus, pastebi ji, moterys pačios nėra linkusios eiti į politiką – jos linkusios iš inercijos save nuvertinti ir tokiu būdu apriboja savo pačių galimybes: „Tai moterų savivertės klausimas, kuris turėtų būti keliamas, juk moterys labiau išsilavinusios už vyrus. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje per 60 proc. universitetų absolventų sudaro moterys.“

Lietuva lyčių lygybės klausimais Europoje – vidutiniokė

Jungtinių Tautų statistika rodo, kad per paskutinius 20 metų moterų valstybės parlamentuose beveik padvigubėjo, tačiau jos vis tiek sudaro tik kiek daugiau nei penktadalį. 45 proc. parlamento (daugiausia Europoje) moterys sudaro Švedijoje, panaši situacija ir kitose Skandinavijos šalyse, kiek mažiau Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje. Būtent Skandinavija dažnai ir laikoma demokratinių vertybių ir laisvių pavyzdžiu.

Lyčių lygybės klausimais šios šalys taip pat pirmauja. Štai Norvegija buvo viena pirmųjų šalių, leidusių moterims balsuoti. Skandinavijoje skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų – mažiausias pasaulyje, o dirbančių moterų skaičius – didžiausias. Pavyzdžiui, Danijoje jis menkai tesiskiria nuo vyrų: dirbančių moterų yra 72 proc., o vyrų – 79 proc. Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje politinės partijos 1970 m. įvedė lyčių kvotas, o tai lėmė padidėjusį parlamento narių vadovių skaičių.

Lietuva lyčių lygybės klausimais Europoje yra vidutiniokė. Sociologai pastebi, kad šalyse, ne išimtis ir Lietuva, vyrauja įsitikinimas, jog moterų įsitvirtinimas keliuose aukštuose šalies postuose įrodo lyčių lygybės egzistavimą, tačiau, ekspertų teigimu, tai neatspindi valstybės gyvenime vyraujančios tendencijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad moterų, užimančių aukščiausius postus politikoje, daugėja, todėl mes vis daugiau kalbame ir apie moterų dalyvavimą politikoje, ir apie lyčių lygybę.

„Bet labai svarbu suvokti, kad politinės lyderės, aukščiausius postus užimančios moterys nėra vienintelis elementas, kai kalbame apie moterų dalyvavimą politikoje. Jei kalbėtume apie atstovavimą parlamentiniu lygmeniu, pamatytume, kad moterų irgi šiek tiek daugėja, bet tendencija nėra tokia ryški, nes daugumoje pasaulio parlamentų moterys turi tik penktadalį vietų“, – kalba politologė.

Interesai skiriasi

„Bet moteris negali pakelti tokio svorio, kurį gali pakelti vyras“, – taip dažnas atkerta išgirdęs žodį „feminizmas“. XIX a. atsiradęs judėjimas, kovojantis už lygias teises, iki šiol dažnai suvokiamas kaip kažkas neminimo, o dalis žmonių yra linkę nuo jo atsiriboti. Vis dėlto dalis šių žmonių gyvenime vadovaujasi būtent feminizmo idėjomis: palaiko mintį, kad į darbą turėtų būti priima pagal gabumus, o ne pagal lytį, kad tą patį darbą dirbantys turėtų uždirbti tiek pat, nepriklausomai nuo lyties.

Statistika rodo, kad šiuo metu tą patį daranti moteris uždirbs penktadaliu mažiau, tačiau tie patys rodikliai rodo, kad vis dėlto daugiau moterų nei vyrų turi aukštąjį išsilavinimą. Specialistų teigimu, būtent didesnė dalis moterų parlamentuose padėtų spręsti dėl lyčių stereotipų atsiradusias problemas. Pastebima, kad šalyse, kuriose daug dėmesio skiriama lyčių lygybei užtikrinti, priimami įstatymai labiau subalansuoti, skiriamas didesnis dėmesys socialiniams klausimams.

Pasak E. Krinickienės, interesų ratas, kuriam atstovauja vyrai politikai ir moterys politikės, yra labai skirtingas: „Moterys politikės dažniausiai teikia prioritetą socialinės politikos, šeimos politikos, pagyvenusių žmonių priežiūros, sveikatos apsaugos klausimams, kurie vyrams politikams nėra tokie aktualūs. Jiems labiausiai rūpi ekonomikos, užsienio politikos klausimai, stambiojo verslo interesai.“

Įsipareigojimas siekti lyčių lygybės

Grįžkime į prieš tai minėtą Skandinaviją. Štai Švedija, kur, kaip jau minėta, beveik pusė parlamentarių yra moterys, yra viena geriausių valstybių pasaulyje auginti vaikus dėl socialinės politikos vaikų atžvilgiu. Kiekvienas vaikas patenka į valstybinius darželius, o tėvai nemoka daugiau nei 3 proc. atlyginimo, mokesčiai tėvams apribojami iki 197 dolerių per mėnesį. Visus kitus mokesčius padengia valstybė, kuri ikimokyklinėms išlaidoms skiria 8,9 mlrd. dolerių – tai daugiau nei Švedijos kariniam biudžetui skiriama dalis.

Kitoje Skandinavijos šalyje – Norvegijoje – visos vaiko priežiūros atostogos yra apmokamos 100 proc. iki tol buvusio atlyginimo, o tėvai privalo pasiimti bent dvi savaites tėvystės atostogų. Troškimas padėti moterims išnaudoti jų potencialą yra įtvirtintas Norvegijos Konstitucijoje. Joje minima, kad kiekvienoje valdančiojoje taryboje bent 40 proc. jos narių turi sudaryti moterys.

Savanoriška politinių partijų kvotų sistema – taip Šiaurės šalys pasiekė dabar turimą lyčių lygybę parlamente. Tačiau ne visur kvotų įvedimas palaikomas. Dalis teigia, kad patekti į parlamentą moteris turėtų savo pastangomis, darbu ir srities išmanymu, o ne todėl, kad ji moteris. Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad 65 proc. visų žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra moterys, taigi argumentas, kad į politiką per kvotas patektų neišmanančios moterys, nėra visiškai teisingas.

D. Jakniūnaitė teigia, kad pasaulyje įrodyta, jog tai vienas efektyviausių būdų pasiekti lygų politinį atstovavimą ir jokie kiti būdai taip neveikia, kaip šis. Be to, jei pradedama sąmoningai galvoti ir kurti tam tikrus mechanizmus, kad moterų politikoje dalyvautų daugiau, jų ir dalyvauja daugiau. Taip pat labai svarbu, koks kvotų būdas pasirenkamas, pavyzdžiui, net konstitucijoje gali būti įrašyta, kad kažkoks moterų skaičius turi būti parlamente.

„Bet aš manau, kad vienas efektyviausių būdų, ką parodo ir Skandinavijos valstybių pavyzdys, yra savanoriškas pačių partijų įsipareigojimas siekti lyčių lygybės. Tai nėra koks nors botagas arba įstatymas, kuris priverčia tai daryti, – pačios partijos taip daro“, – pastebi politologė.

Pavyzdžiui, Švedijoje, sako ji, visos pagrindinės politinės partijos turi vienokį ar kitokį įsipareigojimą – būtent dėl to efektas ir buvo pasiektas ir yra pačių partijų sąmoningumo lygmuo. „Labai dažnai priekaištaujama, kad moterys, patekusios kažkokią sritį, tarkim, į politiką, per kvotas, jausis tarsi stigmatizuojamos, silpnesnės. Šį faktą labai svarbu įvertinti, bet manau, kad nauda, bent jau laikina, atsveria pasisakymą prieš kvotas“, – teigia D. Jakniūnaitė.

Moterų įgalinimas – nauda ekonomikai

Visai neseniai Japonijos sostinė savo vadove išsirinko buvusią gynybos ministrę Yuriko Koike. Pirmoji šalies istorijoje sostinės merė, be kitų užduočių, turės suvaldyti Tokijo finansines problemas prieš 2020 m. mieste vyksiančias olimpines žaidynes. Senajame žemyne taip pat daugėja lyderių – tai jau minėtos Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vadovės, Lietuvos ir Kroatijos prezidentės, Lenkijos pirmininkė, Romos merė.

Ekspertai teigia, kad daugiau moterų viešumoje reiškia ir tai, kad daugiau dėmesio skiriama ir lyčių stereotipų griovimui, o tai naudinga ne tik moterims, bet ir vyrams. Dar daugelio pasąmonėje gajus įsitikinimas, kad vyras turi išlaikyti šeimą, kad jis turi būti tvirtas, nerodyti emocijų, eiti aukštas pareigas, bet specialistai pastebi ir tiesioginį ryšys tarp lyčių nelygybės ir savižudybių.

„Kuo daugiau kalbėsime apie tai, kad moterų įgalinimas teiks naudą ekonomikai, tuo natūraliau visuomenė priims tą klausimą, – pabrėžia E. Krinickienė. – Juk ir tyrimai patvirtina, kad įmonės, kurių valdybose įvestos kvotos ir yra lyčių pusiausvyra, rodo geresnius veiklos rezultatus, gauna didesnį pelną.“

Lyčių lygybė, primena ji, – lygios moterų ir vyrų galimybės, išplaukiančios iš vyrų ir moterų skirtingumų – ir fiziologinių, ir psichologinių, ir emocinių, ir t. t. „Būtent dėl šių skirtybių ir kyla skirtingi moterų ir vyrų interesai, vartotojiška motyvacija. Tačiau jie privalo turėti lygias galimybes užsitikrinti ir pajamas, ir atstovauti savo interesams visuomeninėje ir politinėje plotmėje“, – įsitikinusi E. Krinickienė.

Skelbiama, kad pasiūlymus mokytis aukštosiose mokyklose per pirmąjį etapą gavo daugiau nei 80 proc. stojusių, tai – beveik ketvirtadaliu mažiau nei pernai.

Pastebima, kad šįmet tiek valstybės finansuojamų, tiek nefinansuojamų vietų pasiūlyta mažiau.

Populiariausia specialybe išlieka medicina, antroje vietoje – programų sistemos.

Tuo metu po pirmojo etapo nesurinkus reikiamo studentų skaičiaus, priėmimas nutrauktas į beveik dešimtadalį studijų programų. Ekspertų teigimu, mažesnės ir mažiau žinomos aukštosios mokyklos, siūlydamos tas pačias specialybes, neatlaiko konkurencijos, todėl yra priverstos kai kurias programas stabdyti.

Ekspertai pastebi ir gerėjančią konkursinio balo tendenciją. Teigiama, kad  šių metų universitetinis balas visose srityse didėjo, skaičiuojama, kad 9 iš 10 stojusiųjų konkursinis balas viršijo 3. Tuo metu kolegijose yra priešingai.

Be to, pastebi jis, nors į špitoles-prieglaudas dažniausiai patekdavo tikrieji vargšai, bet kartais jose gyvendavo ir turtingesni žmonės – kai kurie turėdavo knygų, tais laikais prabanga laikytus akinius ar netgi nuomodavosi atskirus kambarius.

– Kokios špitolės veikė Vilniuje?

– Kaip ir visur, Vilniuje daugiausia buvo špitolių-prieglaudų. Jose gyvendavo po kelis, keliolika ar keliasdešimt žmonių. Špitolių-ligoninių buvo mažiau. Bonifratrų špitolė buvo įsikūrusi netoli prezidentūros ir Šventojo Kryžiaus bažnyčios. Prie tuometinių pilies vartų (dabartino Sereikiškių parko) šv. Roko špitolę prižiūrėjo tik Lietuvoje veikusi Šv. Roko vienuolių brolija. Taip pat veikė šaričių špitolė ir speciali liuteronų špitolė-ligoninė, kurioje buvo gydomi tik liuteronai.

Nežinau apie liuteronų špitolę, bet, pavyzdžiui, bonifratrų špitolėje daugiausia buvo gydomos vidaus ligos – tą rodo ligoninės registracijos knygos. O specifinė šv. Roko špitolės funkcija buvo venerinėmis ligomis sergančių žmonių gydymas.

– Iš špitolių kildinamos dabartinės ligoninės?

– Šv. Jokūbo ligoninė ilgai veikė ten, kur kadaise buvo šv. Jokūbo ir Pilypo špitolė, įsteigta kaip pagrindinė Vilniaus špitolė carinės Rusijos laikais. Nors vienuoliai, dirbę špitolėse, daug kartų keitėsi, bet kai kurie pastatai išsaugojo savo funkciją.

– Kokie žmonės kreipdavosi į špitoles?

– Prieglaudose dažniausiai gyvendavo tie, kuriuos galima pavadinti tikraisiais vargšais. Tikrųjų vargšų kategorija bendra visai krikščioniškai Europai. Tikrasis vargšas yra žmogus, nuskurdęs ne dėl savo kaltės, t. y. ne dėl lošimo, girtuokliavimo ar panašių priežasčių, ir kurį galima laikyti aplinkybių auka. Tikrieji vargšai buvo našlės, našlaičiai, senyvo amžiaus, neįgalūs žmonės ir t. t., išskyrus pamestinukus (tai buvo atskira vargšų kategorija). Jie dažniausiai būdavo vyresni nei 60 metų, kas tais laikais buvo suvokiama kaip senatvės riba. Kai kurių špitolių taisyklėse užfiksuota, kad reikėtų priimti ne jaunesnius kaip 50 metų žmones.

Ne visi, kurie ateidavo gyventi į špitolę, ten pasilikdavo visam gyvenimui. Apie liuteronų špitolę esama labai išsamių šaltinių. Juose sužinome, kad kai kurie špitolininkai vėliau išvykdavo į Karaliaučių, Prūsiją ir t. t.  Taigi jie dar galėjo judėti ir grįžti į įprastą gyvenimą.

Kaip minėjau, dalis špitolininkų buvo pamestinukai, visiškai priklausomi nuo aplinkinių gailestingumo. Keli atvejai liudija, kad vėliau, būdami 10–12 metų, jie išvykdavo kam nors tarnauti ir dirbdavo rankų darbą. Pamestinukai buvo priimami kaip nesantuokiniai vaikai, todėl į juos žiūrėta su panieka.

Špitolėse-ligoninėse buvo gydomi jaunesni, dažniausiai 16–45 metų dirbantys žmonės. Daugelis jų buvo atvykėliai iš Vilniaus vaivadijos ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės vietų, taip pat iš Švedijos, Nyderlandų, Danijos, Vokietijos. Nuo ligos priklausė, kokioje špitolėje jie atsidurs. Ligoninės buvo skirtingo dydžio. Bonifratrų špitolėje retai būdavo daugiau nei 14 ligonių, šv. Roko špitolėje vienu metu būdavo net 80, 100 ar dar daugiau ligonių. Dviem ligoniams tekdavo dalintis viena lova, kai kurie gulėdavo ant grindų.

Špitolės-prieglaudos buvo panašaus dydžio, išskyrus Švč. Marijos špitolę prie dabartinės Dievo Gailestingumo bažnyčios, kurioje vienu metu galėjo gyventi 60–70 žmonių. Paprastai jose gyvendavo 10 ar keliolika žmonių.

– Ką špitolėse veikdavo žmonės?

– Skirtingai nei Vakarų Europoje ar Lenkijoje, Lietuvoje nėra išlikusių aiškių dienotvarkės aprašymų. Iš nuotrupų žinome, kad pagrindinė veikla buvo įvairios religinės praktikos. Špitolininkai dalyvaudavo  mišiose, pamaldose, kalbėdavo rožinį už špitolės rėmėjus. Nėra žinoma, ar ir kiek jie dirbdavo, nors keliuose šaltiniuose rašoma, kad moterys dirbo klebonijos darže. Tačiau nežinoma, kada jos turėdavo keltis, eiti gulti ir t. t.

Žinoma tik, kad vienos špitolės durys žiemą buvo rakinamos šeštą, vasarą – aštuntą valandą vakaro. Jei špitolininkas nesuspėdavo iki to laiko sugrįžti, jis turėdavo sumokėti nedidelę keliolikos grašių baudą. Dar žinoma, kad kai kurie špitolininkai eidavo į miestą rinkti aukų. Tam jie turėjo leidimą. Surinktos lėšos atsidurdavo bendrame špitolės ižde.

– Išlaikyti špitolę kainuodavo nemažai. Iš kur būdavo gaunama lėšų?

– Daugiausia būdavo uždirbama iš namų, kuriuos dovanodavo geradariai, nuomos. Kitas labai svarbus pajamų šaltinis buvo įkeistos sumos, už kurias špitolės gaudavo tam tikrus procentus. Kai kurios špitolės turėjo savus kaimus, iš kurių būdavo gaunamas činčas. Dalį činčo jos gaudavo maisto produktais, nors tai nėra paliudyta šaltiniuose.

XVII–XVIII a. pr. Švč. Trejybės špitolė didžiąją dalį pajamų gaudavo iš tilto (jis buvo ten, kur dabar pastatytas Žalgirio tiltas) nuomos. Iš žmonių, norinčių tiltu patekti į Vilnių, buvo imamas nedidelis mokestis, bet jis špitolei atnešdavo daug pinigų ir taip palengvino jos darbą. Be abejo, tikintieji irgi prisidėdavo prie špitolių išlaikymo.

Špitolėms-ligoninėms būdingas centralizuotas aprūpinimas. Ligoniams būdavo suteikiami maistas, vaistai, drabužiai ir kiti būtini dalykai. Tiesa, už kai kuriuos dalykus ligoniai susimokėdavo patys. Kitose špitolėse, ypač prieglaudose, špitolininkams kas savaitę, dvi savaites ar mėnesį būdavo mokama tam tikra pinigų suma, už kurią jie (kiekvienas atskirai arba visi kartu) patys apsirūpindavo svarbiausiais dalykais.

Kaip dar vieną pajamų šaltinį galima paminėti testamentus. Jų sumos nėra žinomos, bet XVII–XVIII a. antrojoje pusėje jie buvo gana svarbus pajamų šaltinis.

Kai kurie špitolių gyventojai buvo turtingesni už kitus. Jų turtingumą liudija išlikę pomirtiniai daiktų registrai. Pažvelgę į juos, matome, kad vieni žmonės turėjo tik pagrindinius drabužius, o kiti – knygų (dažniausiai maldaknygių), akinius (jie buvo laikomi prabangos dalyku), jau nekalbant apie gausybę drabužių, įvairias skrynias ir t. t.

Skirtingą špitolininkų materialinę padėtį liudija ir tai, kad kai kurie iš jų gyvendavo atskirose patalpose. Pavyzdžiui, Marija Banašienė ketverius metus gyveno atskirame kambaryje, nors bendrose patalpose gyvendavo po šešias moteris. Bet už tai moteris turėjo nemažai mokėti, tad, pasibaigus lėšoms, ji buvo perkelta į bendras patalpas.

Įstatymai negali apibrėžti šeimos sąvokos

Jau kelis dešimtmečius, o gal ir ilgiau svarstoma, kokia yra lietuviška šeima, koks jos apibrėžimas ir ką turėtume laikyti, o ko nelaikyti šeima. Vieniems atrodo, kad lietuviškos šeimos nestabilios, nes dažni skyrybų atvejai. Kitiems jos neatsakingos, nes gyvenančių neregistruotoje santuokoje daugėja.

Kaip primena Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Santuokos ir šeimos studijų centro docentė Birutė Obelenienė, 2008 m. Seimas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurioje buvo aiškiai pasakyta, kad šeima yra sutuoktiniai, vaikai ir įvaikiai (jeigu jų yra), – taigi šeima buvo kildinama iš santuokos. „1992 m., kai buvo rašoma Konstitucija, jos autoriai net neturėjo kitos minties, kad šeima gali būti kildinama dar iš kažko. Buvo savaime suprantama, kad šeima kildinama iš santuokos, todėl ir yra apibrėžimas, kad santuoka sudaroma laisvu moters ir vyro apsisprendimu, kad šeima yra valstybės pagrindas, kad valstybė globoja šeimą, vaikystę, tėvystę ir motinystę“, – kalba mokslininkė.

Būtent 2008 m. priėmus minėtą Lietuvos šeimos politikos koncepciją kilo didžiulė diskusija dėl šeimos apibrėžimo. Nors pati koncepcija nėra įstatymas, būtent vadovaujantis ja formuojami ateities teisės aktai, susiję su šeimos politika, todėl buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir šis išaiškino, kad apibrėžimas, jog šeima gali būti kildinama tik iš santuokos ar tėvystės bei motinystės, prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Vytauto Mizaro teigimu, joks įstatymas apskritai negali apibrėžti šeimos sąvokos – jis nustato tik jau susiformavusios šeimos teisinius santykius: „Lietuvoje bendros šeimos teisinės sąvokos, apibrėžimo nėra ir, matyt, neturėtų būti, nes pati visuomenė atitinkamu laikotarpiu nusprendžia, kaip ji pati supranta, kas yra šeima. Ne valstybė turi pasakyti, kad štai šis santykis bus šeima, o šis nebus.“

Vis dėlto, pastebi V. Mizaras, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir mūsų Konstitucinio Teismo praktika leidžia išsakyti tam tikrą apibendrinimą. „Iš esmės jau galima sakyti, kad šeima yra dviejų asmenų bendras gyvenimas (jei yra vaikų – tai su vaikais), kai santykiai yra stabilūs, jaučiama abipusė pagarba, rūpinamasi kitu ir vaikais, prisiimama tarpusavio atsakomybė, kartu auklėjami vaikai, vedamas bendras namų ūkis ir prisiimami kiti tiek teisiniai, tiek moraliniai įsipareigojimai“, – vardija profesorius.

Šeimos įsivaizdavimas

Pati šeimos sąvoka aptinkama dar antikos mituose. Hesiodo kūrinyje „Darbai ir dienos“, be kitų dalykų, aprašomi ir dievų santykiai bei šeimos ryšiai. Žinoma, nuo tų laikų keitėsi ne tik suvokimas, bet ir pati šeima. Lietuvoje pastaruoju metu skatinama atsigręžti į tradicine vadinamą XIX–XX a. lietuvių šeimą, mat vis dar gajus įsitikinimas, kad anuomet santuokos buvo tvirtos, o šeimos stabilios. Čia tiesos tikrai yra, mat nuo 1562 m. Lietuvoje įsigalėjo Tridento susitikime priimtos katalikų santuokų normos, o tai reiškia, kad iki sovietmečio, kai buvo įteisinta civilinė santuoka, o kartu ir skyrybos, pastarųjų tiesiog nebuvo. Taigi statistiškai santuokos išties buvo stabilios. Tačiau taip pat istorikai teigia, kad nemenki buvo ir kartu tiesiog gyvenančių šeimų skaičiai. Tarpukario teisininkės Liudos Purėnienės duomenimis, 1939 m. tokių porų vien Klaipėdos krašte būta apie 30 tūkst.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės ir Lietuvos socialinių tyrimų centro sociologės Aušros Maslauskaitės teigimu, „auksinio amžiaus“ šeimos įsivaizdavimas sietinas su tautiniu identitetu. Anot jos, daugelio šiuolaikinių visuomenių vakarietiškas šeimos idealas susiformavo XX a., o kultūrinę galią įgijo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pradėta kalbėti apie šeimą, kurioje yra du tėvai, bent du vaikai ir kurioje tėvas aprūpina šeimą, o mama nedirba, tik Lietuvoje buvo specifinė šio modelio variacija, nes sovietmečiu abu tėvai dirbo.

„Jei pažiūrėsime į XX a., pamatysime, kad buržuazinės šeimos idealas, pagal kurį galėtų gyventi daug šeimų, niekada nebuvo toks realus, bet jo gajumas visuomenėje susijęs su nacionaliniais sentimentais. [...] Būtent šiam šeimos modeliui suteiktas centrinis vaidmuo, jis suprantamas kaip ta terpė, kurioje tauta atsinaujina, ir mes iki šiol girdime pasakymą, kad šeima yra visuomenės ląstelė. Taigi mūsų prisirišimas prie „auksinio“ šeimos įsivaizdavimo yra labai susijęs su nacionalistiniais sentimentais, savo tautinio tapatumo supratimu ir šeimos įtraukimu į to tapatumo kūrimą“, – mano A. Maslauskaitė.

Skyrybų priežastys

Sociologai pastebi, kad paskutiniame XX a. dešimtmetyje Lietuvoje pastebimas kitokių šeimos modelių plitimas – daugėjo kartu gyvenančių porų, nepilnų šeimų, ne santuokoje gimusių vaikų. Skaičiai rodo, kad daugiau nei penktadalis vaikų gimsta nesusituokusiose šeimose, o beveik 70 proc. jų įregistruoja motinos. Remiantis 2011 m. gyventojų surašymu, maždaug 4 proc. (arba daugiau nei 100 tūkst. namų ūkių) – vieniši tėvai, auginantys bent vieną nepilnametį. Dėl padidėjusios emigracijos taip pat pastebimas dažnėjantis šeimos modelis, kai vaikus augina seneliai ar artimi giminaičiai. To paties gyventojo surašymo duomenimis, maždaug 45 proc. namų ūkių sudarė būtent kitokios šeimos. Daugėja ir kartu nesantaikoje gyvenančių porų – štai penktadalis 1971–1973 m. gimusių vyrų ir beveik 15 proc. moterų, sulaukę 22 metų, turėjo gyvenimo kartu patirties. Taip pat pastebima, kad, nors toks modelis plinta, gyvenimas kartu nepakeičia santuokos, o veikiau tampa įžanga į ją – maždaug 7 iš 10 kartu gyvenusių porų galiausiai susituokia.

Be to, sociologai pastebi, kad tai po truputį tampa ir tam tikra norma. A. Maslauskaitė sako, kad, atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog apie 60–70 proc. žmonių (priklausomai nuo kartos) mano, kad kartu gyvenantys, nors ir nesusituokę, tėvai bei jų vaikai taip pat yra šeima. Taigi, kalba sociologė, matome, kad mūsų visuomenei raktiniu šeimos apibrėžimu vis labiau tampa ne santuoka, o vaikai.

Tačiau dalis šeimos tyrėjų visgi priešinasi gyvenimo kartu nesusituokus plitimui. Teigiama, kad gyvenimą kartu be santuokos renkasi įsipareigojimo ir atsakomybės bijantys asmenys, o pati kohabitacija prisideda ir prie didelio skyrybų skaičiaus. Statistika rodo, kad Lietuvoje išsiskiria maždaug pusė porų, o santuoka vidutiniškai trunka 13 metų. Šiais rodikliais Lietuva pirmauja visoje Europos Sąjungoje.

Pasak A. Maslauskaitės, dažnai kohabitacija susijusi ir su porų socialinėmis bei ekonominėmis problemomis: „Pasižiūrėję, kokie žmonės ilgiau gyvena nesusituokę, pamatysime, kad tai labai dažnai yra tie žmonės, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali susituokti, nes jų ekonominė padėtis yra prastesnė. Jie ilgiau atideda santuoką, dėl ko ji vėliau gali ir visai neįvykti. Taigi ne kohabitacija savaime, bet su kohabitacija susiję kiti socialiniai ir ekonominiai veiksniai (menkos pajamos, materialinis nepriteklius, užimtumo nestabilumas, psichosocialinis stresas) skatina skyrybas.“

Taigi, pabrėžia sociologė, kohabitacija turi įtakos, tačiau nėra pagrindinis dalykas, kuris skatina ištuokų riziką. „Lietuvoje ištuokų rodikliai labai aukšti jau daugiau nei 30 metų. 1975 m. pasiekėme 3,2 ištuokų rodiklį. Nors tada kohabitacijų nebuvo, ištuokų lygis taip pat buvo didelis“, – pastebi A. Maslauskaitė.

Ką saugome?

Skyrybų mastas ir buvo viena iš problemų, kurias buvo bandoma spręsti Šeimos politikos koncepcija. Dabar Seime pateikta nauja iniciatyva, siekianti pakeisti Konstituciją ir įteisinti koncepcijoje numatytą apibrėžimą, kad šeima kyla tik iš santuokos ar tėvystės ir motinystės. Tačiau teisininkai atkreipia dėmesį, kad, jei būtų įteisintos tokios Konstitucijos pataisos, nesantuokinės šeimos atsidurtų už Konstitucijos ribų, joms nebūtų taikoma apsauga, o kartu ir įstatymu numatyta atsakomybė.

„Tai būtų neteisinga, – pabrėžia V. Mizaras. – Pirmiausia, būtų keičiama iki šiol egzistuojanti teisinė šeimos kategorija. Nes jau dabar ir pagal Konstituciją, ir daugelį kitų įstatymų saugomi ne tik iš santuokos atsiradę šeimos santykiai, bet ir gyvenant faktinį šeimos gyvenimą. Tad, jei pakeistume Konstituciją, tai reikštų, kad susiaurintume žmonėms, gyvenantiems šeimos gyvenimą, apsaugą, t. y. už konstitucinės apsaugos ribų paliktume neformalizuotus santuokos pagrindu šeimos santykius. Tai nereikš, kad nuo tol šeimos gyvenimą gyvens tik santuoką sudarę žmonės (taip niekada nebuvo ir nebus), tai reikš, kad visuomenės dalis, kuri gyvens kitokį, neformalizuotą šeimos gyvenimą, turėtų lyg netekti teisinės apsaugos. Šiuo atveju Konstitucija būtų neteisinga, nes ji skirta visiems – ne tiktai tam tikrai daugumai.“

Be to, kaip tvirtina V. Mizaras, tai būtų neteisinga, nes konstitucinės nuostatos įpareigoja saugoti šeimą ir vaikus, gyvenančius ne santuokos pagrindu sudarytose šeimose, Konstitucija ir kiti įstatymai šeimos nariams suteikia tam tikras garantijas, nurodo tam tikras pareigas. „Jei tik santuokinės šeimos yra vertybė, labai įdomu, kodėl, pavyzdžiui, kaimynė Estija ar kitos Vakarų valstybės jau ilgai socialiai saugo ir teisine prasme laiko vertybe šeimos gyvenimą, nepriklausomai nuo to, koks jis yra, – svarbu kokybiškas, tikras, ir niekas nuo to nenukenčia. O mes ideologiškai užsiangažavę, norime saugoti tai, kas, pavyzdžiui, politikų daugumai atrodo (jų nuomone) teisinga“, – pabrėžia teisininkas.

Panikos kupinos hipotezės

Lietuvoje kelis kartus bandyta įteisinti ir dar vieną šeimos modelį – partnerystę. Tiesa, paskutinį kartą, 2015 m., Teisingumo ministerijos pateikta pataisa kalbėjo tik apie vyro ir moters santykius. Tada buvo teigiama, kad tai masinis reiškinys, o tos pačios lyties poros Lietuvoje nepaplitusios, todėl jiems įstatymas nereikalingas. Tačiau teisininkai pastebi, kad ir dabar tokios poros, gyvenančios faktinį šeimos gyvenimą, yra ginamos įstatymų. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kad savo teises jie turi ginti teismuose, mat trūksta konkretesnio santykių įvardijimo. Kokios teisės būtų suteiktos įteisinus partnerystę, priklausytų nuo paties įstatymo projekto. Teisininkai teigia, kad kai kuriais atvejais suteikiamos panašios teisės ir prievolės kaip sutuoktinių šeimose, kitais atvejais nėra suteikiamos teisės įsivaikinti.

Sociologų teigimu, vieno šeimos apibrėžimo nėra, dažniausiai minima kraujo ryšiu susaistyta bendruomenė, kalbama apie bendrą šeimos ūkį, emocinį ryšį. Taip pat yra sociologų, kurie teigia, kad šeimą reikėtų apibrėžti taip, kaip tai apibrėžia patys žmonės. Įstatymai į ją taip pat žvelgia plačiai – štai Civiliniame kodekse, nustatant nuomininko šeimos narius, įvardijami sutuoktiniai, sugyventiniai, nepilnamečiai ir pilnamečiai vaikai, nuomininko tėvai, vaikaičiai ir kiti išlaikytiniai, kartu gyvenantys ne mažiau kaip metus.

Skaičiai rodo, kad visgi santuoka iki šiol Lietuvoje išlieka populiari. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. jų įregistruota 1,5 tūkst. daugiau nei 2013 m. Europos vertybių tyrimo duomenys parodė, kad šeimą didžiausia gyvenimo vertybe laiko apie 85 proc. lietuvių, o iš 32 tyrime dalyvavusių šalių Lietuvoje rečiausiai teigiama, kad šeima yra labai svarbi, nors Šiaurės ir Vakarų Europoje (Islandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitur) devyniems iš dešimties šeima – didžiausia vertybė. Reikia paminėti, kad šiose šalyse ne santuokose gimsta nuo 40–65 proc. vaikų, čia paplitusios sugyventinių poros, įteisintos partnerystės, kai kur ir tos pačios lyties asmenų poros, tačiau taip pat dažnos ir skyrybos.

A. Maslauskaitė sako, kad sociologai pastebi, jog daugelyje šalių, kuriose šeimos pokyčiai prasidėjo net anksčiau, santuoka vis dar svarbi ir dauguma žmonių nori susituokti, tiesiog pasikeitė kelias, kaip jie keliauja iki santuokos: „Kai šeimos formavimo pokyčiai prasidėjo, daug kas kėlė panikos kupinas hipotezes, kad mes pereiname į visiškai kitokią visuomenės sanklodą, kurioje santuoka, kaip institutas, išnyks. Tačiau, kaip parodė kelių dešimtmečių patirtis, nieko panašaus neįvyko, tiesiog, kuriant šeimą, kohabitacija įsiterpia kaip viena iš šeimos formavimo kelio atkarpų, kuri jokiu kritiniu būdu nepaveikia santuokos.“

Filme „Armagedonas“ didvyriai asteroidą susprogdina, bet iš tikrųjų yra geresnių būdų, kaip to išvengti, teigia Apsaugos nuo asteroidų programos vadovė Danica Remy. Pasak konferencijoje „TEDxVilnius“ kalbėjusios ekspertės, galima išsiųsti erdvėlaivį, kuris trenktųsi į pavojų keliantį asteroidą, o šis pakeistų savo judėjimo kryptį. Kitas sprendimas – erdvėlaivis tam tikrą laiką skraidytų aplink asteroidą ir taip, veikiant gravitacijai, asteroido orbita natūraliai pasikeistų.

– Ar įmanoma numatyti galimus asteroidų pavojus ir kiek tai patikima?

– Jei turime tinkamus teleskopus, taip, be jokių abejonių, galime pamatyti ir numatyti asteroidų keliamą pavojų. Čilės kalnuose per dešimtmetį turėtų būti pastatytas naujas didysis apžvalgos teleskopas. Juo stebėdami dangų, mokslininkai per pirmus du mėnesius turėtų aptikti tiek asteroidų, kiek jų yra užfiksuota per visą stebėjimo istoriją. Taip pat siūloma sukonstruoti du teleskopus pačiame kosmose. Su jais dangus būtų stebimas iš paties kosmoso, o gauta medžiaga papildytų esamas spragas apie asteroidus, esančius Saulės sistemoje. Jie turėtų naudoti vadinamąją infraraudonąją technologiją. Skenuodami dangų, teleskopai ieškos asteroidų, kurie natūraliai yra tamsūs ir tokioje pat tamsioje aplinkoje su kitais teleskopais sunkiai matomi. Tačiau, naudodami minėtą infraraudonąją technologiją, jie galės pastebėti Saulės sušildytus asteroidus.

– Kiek asteroidų yra aptinkama dabar, dar nesumontavus naujų teleskopų?

– Šiuo metu esame atpažinę 14 tūkst. asteroidų, kurie yra mūsų Saulės sistemoje, kurie sukasi aplink Žemę. Tačiau esame beveik tikri, kad jų yra apie 5 mln. Jie panašaus dydžio ar net didesni nei tas, kuris susprogo Rusijoje, Čeliabinske 2013 m.

– Dažniausiai kalbame apie didelius asteroidus, kurie kelia pavojų Žemei, apie kuriuos neretai statomi ir filmai. Tačiau kokia situacija su mažesniais? Ar jie gali turėti įtakos Žemei?

– Mokslininkai buvo nustebę, kai sprogo asteroidas Čeliabinske, nes buvo manoma, kad didžioji dalis tokio dydžio asteroidų negali patekti į Žemę pro atmosferą. Tačiau šiam pavyko ir jis susprogo maždaug 18 mylių nuo miesto, o po 3 min. smūgio banga pasiekė Čeliabinską, sudaužė šimtus tūkstančių langų, o ligoninėje atsidūrė 1,5 tūkst. žmonių. Taigi dabar mes suprantame, ką gali padaryti netgi maži asteroidai, ir aiškinamės, kokios jų galimybės Žemei pridaryti žalos.

– Vadinasi, net mažesni asteroidai, į kuriuos mokslininkai kartais nekreipia dėmesio ir kuriuos sunkiau pastebėti, gali kelti grėsmę?

– Taip. Tiesa, didžioji dauguma jų Žemės nepasiekia dėl atmosferos ir sprogsta nesukeldami jokio pavojaus. Tačiau neseniai Visapusiško branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacija paviešino tyrimo, kuris stebėjo galimų atominių bombų sprogimų garsus, duomenis. Per 13 metų jie nė karto negirdėjo atominės bombos sukelto sprogimo, tačiau užfiksavo 26 asteroidų sprogimus ir jų skleidžiamus garsus. Pastarieji sprogimai skleidžia tokį patį garsą, kaip atominė bomba. Iš šios informacijos galima pastebėti, kaip vis dėlto dažnai į Žemę atsitrenkia asteroidai.

– Kiek išties asteroidų patenka pro atmosferą ir trenkiasi į Žemę?

– Tikslių skaičių negaliu pasakyti, bet jie gana dideli. Kiekvieną kartą, kai galvojame, kad matome krintančią žvaigždę, iš tikrųjų tai yra asteroidas, kuris patenka į Žemės atmosferą, tačiau sudega, nespėjęs pasiekti mūsų. Taigi į Žemę trenkiasi nemažai asteroidų, tačiau dauguma jų yra visiškai nepavojingi.

– Dauguma žmonių yra matę fantastinių filmų, kaip išsiunčiama komanda susprogdinti asteroido ir išgelbėti pasaulio. Kaip tai atrodo realybėje?

– Tikra tiesa, filme „Armagedonas“ didvyriai asteroidą susprogdina. Realybėje turime geresnį pasirinkimą – deflekciją, arba krypties, kurso pakeitimą. Taigi tokiu atveju išsiųstume erdvėlaivį, kuris trenktųsi į pavojų keliantį asteroidą, o šis pakeistų savo orbitą, judėjimo kryptį. Kitas galimas sprendimo būdas vadinamas gravitaciniu pritraukimu: erdvėlaivis tam tikrą laiką skraidytų aplink asteroidą ir taip, veikiant gravitacijai, asteroido orbita natūraliai pasikeistų. Iš tiesų mes gerai suprantame orbitos veikimo principus, žinome reikiamus duomenis, taigi, jei turime informaciją, kur asteroidai yra, galime apskaičiuoti, ar jie trenksis į Žemę, ar ne. Taigi dabar esminis dalykas – tuos asteroidus surasti.

– Ne taip seniai buvo kalbama apie sąlygiškai arti Žemės skriejantį asteroidą, ir tada vienas ekspertas sakė, kad numatyti asteroido judėjimo kryptį sudėtinga, nes jis nėra apvalūs, nejuda tokiu pat principu, kaip planetos. Jūs sakote, kad įmanoma, taigi ar tie skaičiavimai pakankamai tikslūs?

– Taip, pagrindinė problema yra ta, kad asteroidus reikia stebėti tam tikrą laiko tarpą, todėl labai svarbu juos surasti, nukreipti ir Žemėje, ir kosmose esančius teleskopus, rinkti informaciją apie tai, kaip jie juda (kokia kryptimi, kaip sukasi, kokiu greičiu), iš ko jie – ar iš vientisos medžiagos, ar žvyro, ar kitos birios medžiagos. Ir visa ši informacija turi įtakos, kaip tiksliai galime nustatyti asteroidų judėjimo kryptį.

– Paprastai, kalbėdami apie kosmoso tyrimus, kalbame apie NASA, tačiau ar jie dirba kartu su Europos kosmoso agentūra, ar bendradarbiauja su Rusijos ar Kinijos agentūromis?

– Dvi pagrindinės vietos pasaulyje, kuriose atliekama didžioji dalis skaičiavimų, susijusių su asteroidais, yra NASA padalinys „JET Propulsion“ laboratorija Amerikoje ir agentūra „Frascati“ Italijoje. O NASA kartu su Europos kosmoso agentūra dirba su pasiūlyta misija, kurios tikslas – į kosmosą išsiųsti erdvėlaivį, kad šis trenktųsi į tam tikrą objektą ir taip būtų galima daugiau sužinoti apie galimą asteroidų nukreipimo būdą. Labai tikiuosi, kad šis projektas ras finansavimą.

– Kokia kosmoso tyrimų ateitis per ateinančius 5–10 metų?

– Aš labai džiaugiuosi didėjančiomis technologinėmis galimybėmis, nes jau galime pakankamai greitai atlikti tyrimus. Tikiuosi, kad šis procesas nesustos, tad tyrimus, kuriuos dabar atlikti gana sudėtinga, po 5–10 metų atliksime labai lengvai. Taip pat tikiuosi, kad pavyks sukonstruoti teleskopą kosmose, tad galėsime stebėti asteroidus ir nustoti dėl jų taip nerimauti.

– Ir tikriausiai nebeturėsime tokių baisių filmų, kaip „Armagedonas“?

– Manau, kad visada bus filmų apie kosmosą, nes tai labai įdomu. Gal juose tiesiog bus kitokių idėjų, ką galima nuveikti kosmose.

Šiaurės Korėjos branduolinė programa tarptautinei bendruomenei nerimą kelia jau kelis dešimtmečius, tačiau dažnai manoma, kad jie tėra blefas, LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro politologas Inas Didvalis. Jo teigimu, suaktyvėjusi Šiaurės Korėjos retorika susijusi su nestabilumais šalies viduje, todėl naujasis lyderis turi parodyti, kad jo valdžia nekvestionuojama. Be to, ir užsienio valstybės turi neabejoti Šiaurės Korėjos stiprybe. Kita vertus, informacijos trūksta, todėl sunku pasakyti, kiek Šiaurės Korėjos žodžiai atitinka realybę.

Didžioji dalis retorikos – blefas

Teigiama, kad sausį Šiaurės Korėja atliko ketvirtą požeminį branduolinį bandymą. Šalies žiniasklaida pranešė, kad sausio 6 d. išbandytos miniatiūrinės vandenilinės bombos. Dar po mėnesio buvo paleistos ir didelio nuotolio raketos, kurias daugelis laiko užmaskuotu balistinių raketų bandymu. Negana to, didindamas tarptautinę įtampą, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Chong Unas pranešė ir apie naujus branduolinius bandymus.

„Mūsų vandenilinė bomba gerokai stipresnė nei ta, kurią sukūrė buvusi Sovietų Sąjunga, – prieš kelias dienas pranešė valstybinė televizija DPRK. – Jei ši bomba būtų įtaisyta tarpžemyninėje balistinėje raketoje ir nukristų Manhatano rajone, Niujorke, žūtų visi žmones, o miestas sudegtų iki pelenų.“

Tiesa, tai ne pirmas ir tikriausiai ne paskutinis Pchenjano grasinimas.  Šiaurės Korėjos branduolinė programa tarptautinei bendruomenei nerimą kelia jau kelis dešimtmečius. Nuolatinis gyrimasis apie sukonstruotas raketas, įvairios propagandinės nuotraukos (pavyzdžiui, neseniai išplatintose nuotraukose Kim Chong Unas pozuoja prie branduolinės kovinės galvutės) jau seniai nebe naujiena. Specialistai teigia, kad paskutiniais grasinimais jaunas lyderis nori įtikinti ir įrodyti pasauliui, kad jis galingas ir kad jo reikėtų bijoti, be to, branduolinė ginkluotė, vietinės valdžios manymu, reikalinga apsiginti nuo išorinių pavojų, labiausiai – nuo didžiausiu priešu laikomos Amerikos. Tiesa, mokslininkai dažnai abejoja Šiaurės Korėjos pasiekimais, o informaciją patikrinti kartais labai sudėtinga.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro politologo Ino Didvalio, jei remtumės istorija ir ankstesniais Šiaurės Korėjos grasinimais, nepamatytume nieko nauja – šalis turi naują lyderį, kuris 2011 m. perėmė valdžią iš savo tėvo, tad tiesiog bando įtvirtinti savo pozicijas. „Suaktyvėjusi Šiaurės Korėjos retorika susijusi su tuo, kad šalies viduje yra nestabilumo, todėl naujasis lyderis turi parodyti, kad jo valdžia nekvestionuojama. Be to, ir užsienio valstybės turi neabejoti Šiaurės Korėjos stiprybe“, – pastebi I. Didvalis.

Tačiau, pabrėžia jis, manoma, kad didžioji dalis tos retorikos yra blefavimas, o Šiaurės Korėja tikrai neturi tokių technologijų, kokiomis bando pasigirti. Kita vertus, informacijos trūksta, nes stebėjimai galimi tik iš labai toli, todėl sunku pasakyti, kiek Šiaurės Korėjos žodžiai atitinka realybę.

Spaudimas priklauso nuo Kinijos

Nors dauguma visgi nelinkę tikėti, kad nauji bandymai kelia didelę grėsmę, kai kurie apžvalgininkai neatmeta galimybės, kad šįkart Šiaurės Korėja kalba rimtai. Vieni teigia, kad nuotraukose Kim Chong Unas stovi ne prie tikros atominės bombos, mat nedėvi jokių apsauginių priemonių ir laiko pridegtą cigaretę. Kiti analizuoja neseniai vykusio parado nuotraukas ir naujas raketas, kurios galėtų patvirtinti ne visus, bet kai kuriuos Pchenjano teiginius.

„Šį kartą skiriasi tai, kad Šiaurės Korėja stengiasi kaip išmanydama parodyti ir įrodyti, kad išties kelia tikrą branduolinę grėsmę. Anksčiau matydavome įvairius bandymus, kurie sukeldavo žemės drebėjimusi ar tam tikrą triukšmą, o dabar Šiaurės Korėja išleido propagandinių vaizdų, kuriuose Kim Chong Unas apžiūri galimą atominę bombą ir stebi, kaip manoma, tarpžemyninės balistinės raketos bandymus“, – teigia Jamesas Pearsonas, „Reuters“ žurnalistas, dirbantis Pietų Korėjoje.

Taip pat teigiama, kad paskutiniai grasinimai įgauna kitokią prasmę ir dėl naujų sankcijų. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba teigia, kad jos – šiuo metu griežčiausios ir yra nukreiptos prieš svarbius Šiaurės Korėjos ekonominius sektorius. Kovo 2 d. priimtas nutarimas draudžia  Pchenjanui eksportuoti  tokius mineralus, kaip auksas ir titanas, svarstoma galimybė uždrausti išvežti ir anglį. Visi šie mineralai sudaro daugiau nei pusę viso Šiaurės Korėjos eksporto. Taip varžomas tarptautinės transporto sistemos, įvairūs finansiniai pavedimai.

Kaip teigia I. Didvalis, sankcijos toli gražu ne pirmos ir šiuo metu vertinamos kaip vienos griežčiausių, bet, kaip stipriai bus spaudžiama Šiaurės Korėja, priklauso nuo Kinijos – pagrindinės Šiaurės Korėjos partnerės ekonominėje srityje ir ideologinės „palaikytojos“: „Jei žiūrėtume į Vakarų poziciją, pamatytume, kad Šiaurės Korėją tarsi norima sužlugdyti [...], o Kinija nori švelnaus, tolygaus spaudimo, kad šalyje vyktų lėtos ir stabilios reformos.“

Manoma, kad jei sankcijos bus vykdomos tikslingai ir sistemiškai, Šiaurės Korėja patirs didžiulį smūgį. Teigiama, kad dabar po truputį atsigaunanti ekonomika vėl susitrauks ir gyvenimo kokybė šalyje prastės. Tokie spėjimai skatina valstybes palaikyti sankcijas ir tikėtis, kad bus pasiektas tikslas – neturinčios precedento derybos ir galiausiai Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų pabaiga. Tačiau ne visi tokie optimistiški.

„Vienas dalykas, kurį žmonės dažnai linkę praleisti, tas, kad Šiaurės Korėja savaime save riboja, pati savo žmonėms taiko didžiules sankcijas, riboja ir kontroliuoja savo pačios ekonomiką. Negana to, kitos pasaulio šalys jiems taiko įvairias sankcijas taip seniai, kad jie yra prie to pripratę ir išmokę, kaip tuos ribojimus apeiti“, – pastebi J. Pearsonas.

Ar grasinimai tikri?

Reikia paminėti ir tai, kad šįkart prie sankcijų prisijungia ir sena Šiaurės Korėjos draugė Kinija. Šių šalių draugystė siekia dar Korėjos karą, kai 6-ajame dešimtmetyje Pekinas savo kaimynei siuntė karius. Tačiau paskutiniais mėnesiais Kinija demonstravo senkančią kantrybę ir paragino kaimynę apleisti branduolinius bandymus. Ir išties, nors Kinija ir prisijungia prie sankcijų, ji negali jų įvykdyti iki galo, mat tai gali reikšti nestabilumą ne tik Šiaurės Korėjoje, bet ir visame regione. Be to, klibanti Pchenjano ekonomika padidintų ir gyventojų emigraciją, o situacija Kinijos pasienyje jau dabar yra sudėtinga.

Kaip pastebi I. Didvalis, nors Kinija yra didžiausia ilgametė Šiaurės Korėjos partnerė nuo Korėjos padalijimo, tačiau, Kinijai pasukus reformų keliu, Šiaurės Korėja vis labiau tolsta: „Atėjus į valdžią naujam lyderiui, išryškėja ne tik ekonominiai, bet ir politinio bendradarbiavimo skirtumai, nes Šiaurės Korėja tampa vis mažiau prognozuojama, jos lyderis daro žingsnius, kurie šokiruoja aplinkines valstybes. Kinija tikisi daryti įtaką Šiaurės Korėjos politikai, tačiau tai nevyksta.“

Taigi Kinija, pabrėžia politologas, sunerimusi, kad jos įtaka menksta, todėl vyksta atsargus spaudimas Šiaurės Korėjai, palaikomos sankcijos. Taip pat Kinija stiprina santykius su Pietų Korėja, pavyzdžiui, dabartinis Kinijos prezidentas jau ne vieną kartą yra susitikęs su Pietų Korėjos prezidentu, tačiau nė karto nėra nuvykęs į Šiaurės Korėją.

„Kinija tikisi, kad, iš lėto spausdama Šiaurės Korėją, prisidės prie pokyčių šioje šalyje: Šiaurės Korėja taps atviresne valstybe, pradės ekonomines reformas ir iš lėto pereis prie panašaus vystymosi modelio kaip Kinija, t. y. kad tai bus autokratinė valstybė su viena partija, tačiau laisvesne ekonomika. Kinija tikrai neapleidžia Šiaurės Korėjos, tačiau tampa nebe tokia glaudžia partnere. Šiuo metu Kinija nori, kad situacija aplink ją būtų stabili, kad ji galėtų toliau ekonomiškai augti, plėtoti prekybą, susitvarkyti su savo vidaus problemomis, kurių turi gana daug“, – kalba I. Didvalis.

Ir visgi atsakyti į klausimą, ar Šiaurės Korėjos grasinimai tikri, ar ne, matyt, neįmanoma. Tačiau tai gali paaiškėti jau artimiausiu metu, mat Pietų Korėja pradėjo iki balandžio pabaigos besitęsiančias karines pratybas, į kurias kaimynai pažadėjo atsakyti sprogimais. Ir, nors pratybos kasmetės, o ir grasinimų dėl jų sulaukiama taip pat dažnai, šįkart jos dvigubai didesnės.

Negana to pasirodo pranešimų, kad vienas iš pratybų scenarijų tyrinėja ir moko, ką reiktų daryti, jei Šiaurės Korėjos režimas griūtų. O Pchenjano grasinimai irgi įspūdingi – į jūrą jau paleistos dvi trumpojo nuotolio balistinės raketos ir įspėjimas pratybose dalyvaujančioms valstybėms, kad kitas atsakas – prevencinis, o vėliau – ir agresyvus atominis smūgis.