Sąrašas – keleriems metams į priekį

Karo paveldas ir jo paslaptys, kaip pasakojo Šarūnas, jį domino visada. Prieš keletą metų internete radęs buvusių slaptų karinių objektų sąrašą ir pradėjęs jais domėtis pasijuto kaip toje patarlėje – „kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“.  „Sužinojęs vieną faktą, tuoj atrandi kitą ir taip toliau. Pavyzdžiui, žinojau, kad Karmėlavoje yra buvusi raketinė bazė. Ją aplankęs ir pradėjęs rinkti daugiau informacijos sužinojau, kad tokių bazių Lietuvoje yra dar penkios. Kai apie mūsų šalį viską išsiaiškinau, akys nukrypo į Baltijos šalių bei buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančias karines bazes. Galų gale sąrašas gavosi toks, kad keliones teko planuotis keleriems metams į priekį“, – apie pradžią pasakojo keliautojas.

Žygiuoti tenka naktį

Vis tik daugiausiai laiko jis skiria po atominės elektrinės sprogimo nuniokotai Černobylio teritorijai, kurią lankė jau daugiau nei pusšimtį kartų. Nors Ukrainos kelionių agentūros ir rengia ekskursijas į šį regioną, tačiau, kaip pasakojo Š. Jasiukevičius, jos negali pasiūlyti visų įdomių objektų, kuriuos jis buvo susiplanavęs aplankyti. Todėl pirmąjį kartą jis po teritoriją keliavo nelegaliai. Tiesa, ne vienas, o su vietiniu vedliu.  „Nors pats turėjau sukaupęs nemažai informacijos, tačiau vienam keliauti buvo nedrąsu, juolab kad planavau filmuoti, o įkliuvęs patruliams galėjau įrangos netekti. Be to, reikia žinoti maršrutus, žemėlapius,  radiacijos vietas, kur nakvoti ir rasti geriamojo vandens. Internete susiradau vieną ukrainietį vedlį, bet jis ne iš karto sutiko mane lydėti, nes nebuvo įsitikinęs, ar įveiksiu atstumą, ar neįkliūsiu ir panašiai“, – pasakojo Š. Jasiukevičius.

Ir iš tiesų toks žygis – ne skystablauzdžiams. Pėsčiomis pirmyn ir atgal su 20 kilogramų sveriančia kuprine ant pečių reikia įveikti apie 100 kilometrų, be to, kad neįkliūtum patruliuojantiems pareigūnams, tenka žygiuoti naktį. „Per vieną naktį tų 50 kilometrų įveikti nepavyksta, fiziškai pritrūksta laiko. Tai vasarą, kuomet tamsus paros laikas yra gana trumpas, pajudame apie vidurnaktį. Iki aušros reikia pasiekti artimiausią kaimą, dieną pamiegoti kokiame apleistame pastate, o sulaukus tamsos vėl kilti žygiui į Černobylio zonos centrą – Pripetės miestą“, – sako keliautojas.

Žvėrių daugiau, nei žmonių

Kad pajustų tikrąją katastrofos nuniokoto regiono atmosferą ir nereikėtų taikytis prie kitų bendrakeleivių ritmo, sykį Šarūnas keliavo ir vienas. Įspūdis Černobylyje – kaip apokaliptiniame filme: „Jausmas toks, kad atrodo, jog įvyko trečiasis pasaulinis karas. Tada suvoki, kaip viskas trapu, laikina ir kaip lengva sunaikinti tai, ką žmonės daugelį metų kūrė. Pripetės miestas, kuriame kažkada gyveno 50 tūkst. žmonių dabar yra visiškai tuščias ir toks įspūdis, kad ne mieste vaikštai, o miške, kuriame namų pristatyta. Vienintelis miestas, kuris zonoje yra apgyvendintas dviem tūkstančiais gyventojų – tai pats Černobylis. Zonoje medžioti ir žvejoti draudžiama, todėl galima sutikti nemažai laukinių žvėrių: vilkų, meškų, lūšių, briedžių, šernų“, – pasakojo Š. Jasiukevičius.

Kai apie mūsų šalį viską išsiaiškinau, akys nukrypo į Baltijos šalių bei buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje esančias karines bazes.

Pastaruoju metu Černobylis keliautojų tarpe tampa vis populiaresnis. Vien 2017 metais Černobylio zoną iš viso aplankė apie 60 tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Lietuviai irgi pradeda domėtis ekstremaliom ekskursijom. Kartu su Praeities žvalgu Černobylio zoną jau aplankė virš 1000 lietuvių.

Černobylio likimą patyrė ir Fukušimos miestas Japonijoje, kur žemės drebėjimo ir cunamio metu taip pat sprogo atominė elektrinė. Šarūnas organizuoja keliones ir šį mirusį miestą, kuris saugomas dar labiau, nei Černobylis.

Černobylis Baltarusijoje

Artimiausiu metu jis ruošiasi aplankyti Černobylio zoną Baltarusijos teritorijoje. Sykį jau buvo ten nukeliavęs, bet apsižvalgyti nepavyko, nes jį sulaikė pareigūnai ir teko išvykti iš šalies. Dabar Šarūnas jau apsirūpino reikiamais leidimais ir nuvykęs ketina išžvalgyti maršrutus su lankytinais objektais. Pirmoji lietuvių grupė į Baltarusijos Černobylio zoną vyks vasario 21 d. Vėliau, kuomet jau bus sudarytas saugus ir įdomus maršrutas, Praeities žvalgo interneto svetainėje atsiras ir šios kelionės pasiūlymas.

Ekstremalius žygius mėgstantiems keliautojams taip pat siūloma išvyka į nacių statytą požeminį miestą Lenkijoje bei požeminę tankų gamyklą Vokietijoje.

Tačiau ne vien kariniai objektai traukia patyrusį keliautoją. Išbandęs kanjoningą Omane, Šarūnas pakvies ir kitus pasigrožėti kalnų upėmis. Beje, šis maršrutas bus įveikiamas tik itin gerą fizinį pasirengimą turintiems žmonėms, nes reikės ne tik praeiti ar vietomis praplaukti kanjonais, bet ir leistis kriokliais, kopti į viršukalnes.

Okupavo miestą

Dar viena įdomi siūloma kelionė  – Svarbardo archipelagas. Tai šiauriausias nuolat gyvenamas taškas žemėje, už kurio nieko nebėra, tik Arkties vandenynas, kuriame galima stebėti nardant banginius, jūrų liūtus ir ruonius. Salyne gyvena 2500 žmonių ir 3500 baltųjų meškų, todėl į keliones privaloma leistis tik turint šaunamąjį ginklą. Toks vietos įstatymas.

Archipelage esančiame mieste Pyramidene, kuriame kažkada veikė anglies kasyklos, jau nieko nebelikę, tik apleisti pastatai. Gyventojų jame nebėra, tik trys pamainomis dirbantys žmonės. Beje, kartą šis miestas buvo virtęs Lietuvos teritorija. „Atvykome į Pyramideną keturiese, buvome ginkluoti, nes kitaip negalima. Uoste stovi didžiulis bokštas, kuriame iškeltos Norvegijos ir Rusijos vėliavos. Tai mes į jį įlipome ir pakabinome Lietuvos trispalvę. Kai vienas iš miestelio darbuotojų paklausė, ką mes čia darome, juokaudami atsakėme, kad esame keturiese, o jūs tik trys. Kadangi mūsų dauguma, mes Pyramideną skelbiame Lietuvos teritorija. Gerai, kad žmonės turėjo humoro jausmą, nes tokia išdaiga galėjo ir blogai baigtis. Tiesa, po paros vėliavą teko nukabinti, nes administracijos darbuotojai radijo ryšiu išsikvietė Norvegijos karinį sraigtasparnį. Vėliau paaiškėjo, kad šis iškvietimas buvo skirtas ne dėl mūsų, o dėl krante rastos minos“, – pasakojo Š. Jasiukevičius.

Kosmoso tyrinėtojai

Viena įspūdingiausių kelionių yra į Kazachstaną, į Baikonuro kosmodromą stebėti raketos starto.

„Gyvenom pačiame kosmodrome esančiame svečių motelyje. Keltis teko labai anksti ryte. Pirmiausiai vykome išlydėti kosmonautų iš jų viešbučio. Vėliau, kartu su kosmodromo vadovybe išklausėme paskutinį raportą ir vykome į starto aikštelę. Raketos startas, ko gero, yra įspūdingiausias mano iki šiol matytas reginys. Gaudesys toks stiprus, kad jis net neturi krypties. Atrodo, kad jis yra visur aplink“, –  pasakoja Šarūnas.