Šv. Jeronimo premija, kurią Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kasmet apdovanoja už užsienio literatūros vertimus į lietuvių kalbą, šiemet skirta Daliai Dilytei. Laureatė sakosi nesijaučianti verta premijos, nes vertimas nėra pagrindinis jos užsiėmimas, ir laikanti ją reveransu visai klasikinei filologijai.

Nuo chemijos prie literatūros

Habilituota humanitarinių mokslų daktarė įvertinta už vertimus iš lotynų kalbos, kurie leidžia mums lietuviškai skaityti Lucijų Anejų Seneką, Publijų Kornelijų Tacitą, Albijaus Tibulo elegijas, LDK barokinę poeziją.

D.Dilytė ilgai dėstė Vilniaus universitete, tad šių eilučių autorei kadaise irgi teko laimė klausytis jos antikinės literatūros paskaitų. Dėstytoja anuomet studentams prisipažino, kad graikai jai artimesni ir įdomesni nei romėnai. Bet štai Šv. Jeronimo premija paskirta už atskleistą Romos kultūros gelmę ir įvairovę. Gal nuo to laiko pasikeitė ir požiūris?

"Jei tikrai šitaip sakiau, tai buvau jauna ir kvaila, – negali patikėti D.Dilytė. – Juk iš tiesų klasikinė filologija yra šių autonomiškų ir savarankiškų kultūrų vienis, tad ir aš visada sukiojausi abiejose erdvėse. Matyt, anuomet norėjau pabrėžti, kad graikų kultūra daro didesnį įspūdį. Šiaip ar taip, ji – didžiulė. Juk graikai buvo pionieriai: jie sukūrė svarbiausius literatūros žanrus ir rūšis, suformavo vaizduojamojo meno ir architektūros dėsnius, padovanojo teatrą ir daugelį kitų dalykų. tad teisingas yra pasakymas, kad Europos kultūra yra išaugusi ant Atėnų ir Jeruzalės pamatų. Nesakau, kad graikai talentingesni ar kad juos labiau reikia vertinti, bet jie buvo pirmieji. Iš graikų kalbos esu vertusi labai mažai. Ir turiu prisipažinti, kad graikiškai moku prasčiau nei lotyniškai. Tiesiog likimas taip susiklostė, kad pasukau į vertimus iš lotynų kalbos, o paskui jau gilinausi ir į romėnų kultūrą, prarašiau Romos kultūros istoriją."

Laureatė gimė ir augo Anykščių krašte, mokykloje senųjų kalbų nesimokė. Užtat lotyniškai mokėjo jos mama – kaip, beje, ir vokiškai, prancūziškai. Tai D.Dilytei dabar atrodo buvę geri pagrindai ir teisingas nuteikimas. Tiesa, baigdama mokyklą ketino studijuoti chemiją, mat tais laikais buvo ką tik atrasti plastikai, ir chemija tapo prestižine specialybe. Tai sužinojusi matematikos mokytoja tiesiai šviesiai pasakė: net ir gerai mokėdama matematiką vis tiek esi filologė.

Išsilavinimo pamatas

Paklausta, kaip vertina tai, kad senosios kalbos kuo toliau, tuo labiau atrodo visiška egzotika, D.Dilytė išsyk atsiprašo už subjektyvumą.

"Vertinu labai neigiamai. Vis dėlto reikėtų žinoti elementarius dalykus apie Europos kultūros pamatus. Juk neskaitęs antikinės literatūros nelabai supras ir klasikus, pavyzdžiui, tepamatys tik Wolfgango Goethe's "Fausto" paviršių. Senoji graikų kalba gal ir gali būti tik specialistų domėjimosi objektas", – mano ji.

Anot pašnekovės, lotynų kalba – daugybės svetimžodžių ir vadinamųjų tarptautinių žodžių, frazeologizmų lopšys.

"Kartais labai juokinga klausyti, kai aukštas pareigas užimantis žmogus, valstybės vyras kalba, pavyzdžiui, apie "tris alternatyvas". Jei būtų bent ragavęs lotynų kalbos, tikrai žinotų, kad "alter" reiškia "antras", taigi alternatyva tegali būti antras variantas. Man regis, išsilavinę žmonės tokius dalykus turėtų žinoti. Jei būtų mano valia, kandidatams į Seimą, būtinai pateikčiau Europos (ne tik antikinės) kultūros testą", – sako D.Dilytė.

"Keičiasi materija, ne siela"

Ką kultūros šaknų išmanymas duoda šiuolaikiniam žmogui? "Fizikai sako, kad po Didžiojo sprogimo pirminė medžiaga išsisklaidė, ir dabar tos pirminės medžiagos yra mumyse ir kiekviename mus supančiame daikte. Tokia pat pirmynė yra ir Antikos kultūra, jos pėdsakų yra visur, tik vaidmuo, nelygu laikotarpis, būna didesnis arba mažesnis", – pastebi pašnekovė.

Visai neseniai ji "tiesiog iš smalsumo" perskaičiusi Jaques Derrida "Filosofijos ribas". Autorius nuolat interpretuoja Aristotelį, Platoną, jo nuomone, reikėtų suprasti jų teiginius. taigi pradeda nuo jų, remiasi jais. Anot D.Dilytės, tai – įrodymas, kad filosofams antikinė tradicija tebėra reikalinga.

"Bet dabar mes gyvename tarsi naujaisiais viduramžiais. Stojus tikriesiems, tamsiesiems viduramžiams Antika tikrai buvo pamiršta. Prie Antikos kaip kultūros pamatų sugrįžo tik Renesansas. O dabar, jau nuo XIX a., tebesitęsia naujieji viduramžiai, nes antikinės kultūros vėl buvo atsisakyta. Dabar pasitelkę fenomenologiją ar dekonstrukciją visi verčiasi per galvą, kad įrodytų, kad yra "kitaip", – sako ji.

Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. "Europoje vykstant daugybei pokyčių – industrinei, socialinei revoliucijoms – ėmė atrodyti, kad tasai senas pasaulis visai nereikalingasNutrūko tęstinumo suvokimas. Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. Sunku pasakyti, kas bus toliau, bet, gal ko gero baigsis tie naujieji viduramžiai, gal vėl ateis renesansas", – įsitikinusi D.Dilytė.

Turbūt ir kalbant apie literatūrą tektų konstatuoti, kad nieko naujo po šia saule nuo anų laikų neatsirado? "Man atrodo, kad tokio reiškinio kaip "pažanga" apskritai nėra. Pitagoras buvo teisus, sakydamas, kad keičiasi tik materija, o žmogaus siela nekinta. Antikos literatūra neabejotinai pasakė apie ją pagrindinius dalykus. Visa bėda, kad išliko tik kokia tūkstantoji tos literatūros dalis. Bet netgi ir joje apie žmogų pasakyta viskas ir iš esmės. O tolesnė pasaulio literatūra tą patį tik detalizuoja. Tai panašu į atomo tyrimą. Iš pradžių buvo atrastas branduolys, o paskui vis daugiau ir daugiau dalelių, – anot D.Dilytės, būtent todėl antikinė literatūra ir skaitytina. – Juk svarbu – sielos atspindys, o ne detalės."

Branda – raktas nuo prasmių

Paklausta, ką jautė pirmuosius kartus žvelgdama į sielos atvaizdus senojoje literatūroje, D.Dilytė prisipažįsta, kad dabar jai nesmagu net prisiminti, kokia "kvaila" buvusi studijų metais.

Tada didžiausią įspūdį jai darė elegijos, poezija, tikrai ne Homeras, kurį buvę šitaip sunku skaityti – archainė kalba, jonėnų tarmė. Sukrėtė tragiški pasakojimai apie išžudytą Niobės šeimą verčiamose Ovidijaus "Metamorfozėse", o štai Horacijaus visiškai nesupratusi, tada jis atrodęs toks tolimas. Juk tai šitoks talentingas ir gilus, meistriškai rašęs poetas! Aiškiai, gražiai sudėlioti filosofiniai ir egzistenciniai dalykai, ypač – trečiojoje odžių knygoje, dabar negali nedaryti įspūdžio.

D.Dilytė pripažįsta: gerai, rimtai, klasikinei literatūrai – tam, kas išlieka – reikia brandos. Bręsdamas žmogus kaupia gyvenimo patirtį, išsiugdo gebėjimą matyti sąsajas, ir išprusimo daugėja. Štai kad ir Henriko Radausko eilėraščio eilutė: "Vienaragis nužengia iš kilimo". Kai žinai, kad H.Radauskas, išsilavinęs žmogus, Paryžiuje buvo matęs tą įspūdingą gobeleną "Dama su vienaragiu", ir visą eilėraštį geriau supranti.

Antiškieji lietuviai

Čia mūsų pokalbis pakrypsta į lietuvių literatūrą – kaip pripažįsta pati laureatė,  "didžiąją meilę". Tiesa, dabar ji ir dirba Lietuvių literatūros institute. Ar daug lietuvių literatų plėtojo antikines temas ar siužetus?

Knygoje "Donelaitis ir Antika" D.Dilytė sakosi įrodinėjanti, kad puikų klasikinį išsilavinimą turėjusio K.Donelaičio "Metai" – originalus didaktinis ir herojinis epas. Juk jis savo būrus heroizuoja.

Štai Vergilijaus "Eneidoje", kariams stovykloje užkūrus laužus, dūmai kyla iki pat mėnulio ir žvaigždžių ir visi tyrėjai laiko šį vaizdą karius herojizuojančia hiperbole. O K.Donelaitis rašo apie kiaulę svilinantį Mykolą, ir dūmų debesis, užtemdžiusius saulę, mėnulį ir žvaigždes. Ši hiperbolė irgi laikytina būro herojizavimu, jo visšų metų triūso išaukštinimu. Tačiau K.Donelaitio poetika apskritai vis dėlto artimesnė Homero, ne Vergilijaus kūrybos principams.

O kur dar visa lotyniškai parašyta lietuvių literatūra iki K.Donelaičio! Sigitas Narbutas savo monografijoje atskleidė daug sąsajų, bet turbūt jų galima rasti dar daugiau. Pavyzdžiui, Jono Ravadano "Radviliadoje" – gausybė aliuzijų į Homerą. Visas Renesansas ir barokas dairėsi į antiką, jos vaizdinių klišės netgi keliavo iš kūrinio į kūrinį.
Apie lietuvių literatūrą po K.Donelaičio pašnekovė sakosi galinti kalbėti tik kaip paprasta skaitytoja. Manytumei, kad romantizmo epochoje su Antika atsisveikinta, tačiau štai Maironis pasitelkė antikines figūras, pavyzdžiui, eilėraštyje "Išnyksiu kaip dūmas". Įspūdinga, kad Balio Sruogos dramos parašytos Aristotelio poetikos principu. Tokių reliktų, aliuzijų, reminiscencijų galima rasti ir daugiau – netgi ir sovietinių laikų poezijoje.

Senoji eilėdara – ne kliūtis

Paklausta, kaip jai paklūsta (pasak kolegų – "pavydėtinai tobulai") senoji eilėdara, D.Dilytė prisipažįsta: poezijos, nekalbant apie ištraukas chrestomatijoms, vertusi visai nedaug – tik Tibulą. O eleginis dvieilis, kuriuo rašė Tibulas, jai labai patinka. Tai lengvesnė eilėdara, kaip, beje, ir hegzametras. Sunkiau versti dramas ir sudėtingų metrų lyriką.

Bet sunkiausia – kaip ir visiems vertėjams – "prisijaukinti" stilių. Pavyzdžiui, Seneką galima būtų pavadinti plepiu – tokius versti lengviau. Be to, jis akivaizdžiai emocingas. O Tacitas, kurį D.Dilytė vertė vėliau, visas emocijas slėpė labai giliai, be to, atskleisti lakoniškumą buvę gerokai sunkiau. Juk ir skaitytojui turi būti aiški prasmė, ir sakinio negali labai išplėsti.

2013 m. Vertėjo krėslo savininkė Violeta Tauragienė pastarojo dar neatsiėmė – apie tai, kad tapo garbingiausio vertėjų apdovanojimo savininke ji sužinojo būdama Šveicarijoje.
Čia, kūrybos namuose prie Ciuricho, kur, pačios teigimu, "dirbti sąlygos idealios, o aplink – gražūs kalnai", Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai ji verčia Marguerite‘s Duras "Užtvarą nuo vandenyno". Apie vertėjo duonos skonį, knygas ir kodėl neverčia iš kalbos, kurią moka geriausiai – pokalbis su V.Tauragiene.

– Turbūt nerasi vertėjo, kuris bent vienu amžiaus tarpsniu nebuvo entuziastingas skaitytojas. Gal prisimintumėte, kokios (ir kada) skaitytos knygos paliko ryškų įspūdį? Aišku, rūpi paklausti ir – kodėl?

– Vaikystėje žavėjausi Thomu Mayne Reidu. Isidora Kovarubios de los Ljanos dar ir dabar skamba mano ausyse. O rašytojo idealas tada man buvo Jackas Londonas. Ypatingą vietą mano vaikystės skaitymuose užima Hectoro Malot romanas "Be šeimos", kurį, pamenu, vakarais skaitydavau mamai, kai jos rankos ir akys būdavo užimtos kitais darbais. Mokykloje godžiai rijau rusiškas knygas: Tolstojų ir Dostojevskį, Platonovą, Majakovskį ir rusų "sidabro amžiaus" poeziją, Blokas ir Cvetajeva man buvo dievai.

Kodėl, negalėčiau pasakyti, matyt, iš prigimties esu romantikė, nes dar ir dabar prisimenu, kokią audrą širdy sukeldavo vien tiktai žodis "pampos" arba "Patagonija". Matyt, esu ir sentimentali, nes drauge su mama graudindavomės dėl rastinuko Remio nesėkmių. Pamilti rusų literatūrą paskatino talentinga rusų literatūros mokytoja R.Glinterščik. Manau, kad mokytojo vaidmuo ugdant skaitymo įgūdžius yra tiesiog milžiniškas. Filologijos studijas pasirinkau suvokdama, kad mano darbas bus skaityti, o universitete godžiai rijau viską iš eilės, nes to reikalavo studijų programos, bet jose buvo ir be galo daug įdomių dalykų.

– Ar rinkdamasi studijuoti filologiją jau norėjote būti vertėja? Kada, subjektyviu vertinimu, tikrai ja tapote?

– Universitete apie vertimą visiškai negalvojau, jis tiesiog neegzistavo mano sąmonėje, man pranašavo gražią literatūros kritikės karjerą. Vertėja tapau tik jau pradėjusi dirbti, Williamo Faulknerio dėka. Jis taip mane apakino, kad nenorėjau su juo skirtis. Man atrodė, kad jo kūryboje radau viską, kas man brangu, artima, įdomu, siektina. Rodės, skaityčiau jį ir skaityčiau. O kas gi yra vertimas? Tas pats skaitymas, tik daug labiau įsigilinus, toks tolydus žengimas prie kūrinio esmės suvokimo ir perteikimo. Iš pradžių skaičiau jį rusiškai, paskui lenkiškai, gauti originalo kalba anais laikais buvo nemaža problema. O perskaitytas lietuviškai jis man keistai nublanko, tada ir kilo noras pačiai pamėginti prakalbinti jį lietuviškai. Taip ir pradėjau. Nors pats pirmasis mano vertimas buvo trumpas Sherwoodo Andersono apsakymas iš "Vainsbergas, Ohajo valstija", kurį išspausdino "Literatūra ir menas". Jis irgi buvo pasirinktas kaip mėgstamas W.Faulknerio autorius, paskatinęs jį rašyti.

– Gal, kai verčiate iš kelių kalbų, susiformuoja ir skirtingas santykis su tomis kalbomis? Kuri jums pačiai artimiausia?

– Negalėčiau pasakyti, kuri iš dviejų kalbų, iš kurių aš verčiu, man artimesnė, man svarbu ne kalba, o autorius. Esu iš tų vertėjų, kurie verčia žmogų ir jo pasaulį, nesvarbu, kuria kalba jis rašo (tuo galima paaiškinti ir mano du vertimus iš italų kalbos, kurios geru mokėjimu, deja, negaliu pasigirti). Bet verčiant man be galo svarbu būti tos kalbos, iš kurios verčiu, aplinkoje, panirti į jos atmosferą. Pastaruosius jau gal dvidešimt metų aš atkakliai stengiuosi versti toje šalyje, kurios autorių verčiu, ir gan dažnai tai pavyksta. Verčiamos kalbos aplinkoje jaučiuosi saugesnė, labiau užtikrinta, adekvatesnė, labiau tikiu geru darbo rezultatu. Manau, kad osmoso būdu aplinka kažkaip savaime persismelkia ir į vertimą, jis tampa adekvatesnis.

O dėl artumo, tai pati artimiausia, labiausiai išgyventa, labiausiai stulbinanti, turtingiausia niuansų ir kalbos registrų man yra rusų kalba. Aš turbūt nemokėčiau iš jos versti, nes jaučiu joje žodžių aureoles (paliktas ir didžiųjų rusų literatūros meistrų, ir liaudies kūrybos), jaučiu jų kvapą, nesugebėčiau perteikti viso to lietuviškai.

Amerikiečių literatūros vertimuose man, pavyzdžiui, sunkiausia perteikti juodaodžių kalbą su jos kapotomis galūnėmis, iškreiptais balsiais, slengu – jaučiu tos kalbos melodiją, kvaptis, bet perteikti jų nesugebu. Lietuvių kalboje per maža kalbos registrų, o aš nesu išradinga vertėja. Verčiant tai ir yra apmaudžiausia. Užsienio kolegos labai dažnai manęs paklausia, ar neverčiu į rusų kalbą, kur kalbos priemonių – į valias, o ir tiražai ta kalba dideli. Aš gerai moku rusų kalbą, daug geriau negu visas kitas, tačiau versti į ją niekada nedrįsčiau, nes ji nėra man gimtoji. Į negimtąją kalbą versti neleidžia atsakomybės ir nepriklausymo jai jausmas.

– Kuris iš verstų autorių atrodo svarbiausias jums pačiai dabar? Ar keitėsi jūsų požiūris į "savus" autorius?

– Radijo laidoje "Skaityk su Ugniumi Butkumi" aš jau kalbėjau apie tris didžiąsias savo literatūrines meiles: W.Faulknerį, Albert'ą Camus ir Samuelį Beckettą. Niekas nepasikeitė, jie taip ir liko didžiausi mano meilės, pagarbos ir susižavėjimo objektai, mano gyvenimo orientyrai, nepakartojamai bylojantys apie kardinalius žmogaus būties dalykus ir jos prasmę.

W.Faulkneris ir S.Beckettas man – literatūros milžinai, pakeitę pasaulinės jos raidos tendencijas ir tėkmę. A.Camus – to meto Prancūzijos sąžinė, visuomeniškumo ir pilietiškumo etalonas, be galo aistringai ir atsakingai gyvenęs žmogus. Jie ir dabar man lygiai tokie pat brangūs ir reikalingi. Be jų, mano profesinėje biografijoje buvo ir kitų, gal kiek ne tokių iškilių autorių, bet svarbūs buvo visi, aš niekada (gal tik kokia viena kita nedidelė išimtis pasitaikė) nesu vertusi knygų, kurios man nebuvo moralinis ar estetinis atradimas. Verčiau tik tuos autorius, kurie išsakė tai, ką ir kaip aš pati būčiau norėjusi pasakyti žmonėms, jei gebėčiau rašyti.

– Aišku, norėtųsi bent kelių sakinių apie knygas "Jeruzale, jeigu tave pamirščiau.." ir "Barbarų belaukiant". Kaip tos knygos jus surado? Kuo jos buvo įdomios, patrauklios ar sunkios?

– "Jeruzalė" – viena iš ne visai tipiškų W.Faulknerio knygų ir gal pats asmeniškiausias, labiausiai jo biografinius skaudulius atspindintis kūrinys. Tai knyga apie vyrą ir moterį, viską paaukojusius meilei ir tą meilę praradusius. Romanas tarsi atsiskiria nuo visos W.Faulknerio kūrybos, nuo jo sukurtos Joknapatofos apygardos konteksto, iš jo iškrinta. Net geografiškai jis visiškai konkretus: Naujasis Orleanas, Čikaga, Jutos valstija, to nėra nė vienoje kitoje W.Faulknerio knygoje. Mano galva, visa knygos esmė ir misija glūdi paskutiniame paskutinio "Laukinių palmių" skirsnio sakinyje: "Jei reikia rinktis skausmą arba nieko, tai aš renkuosi skausmą." Leidykla knygą pasirinko todėl, kad anksčiau ši buvo garsi ir madinga "Laukinių palmių" pavadinimu, ir manyta, kad taip bus geriausia sugrąžinti skaitytojui primirštą W.Folknerį. Aš pati būčiau pasirinkusi kitą jo dar į lietuvių kalbą neišverstą ir man labai brangią knygą – "Nuženk, Moze" arba "Nenugalėtuosius".

"Barbarų belaukiant" – knyga, kurią aš 8 metus nesėkmingai stengiausi įpiršti leidykloms, po to, kai 2005 m. išėjo mano versta "Maiklo K. gyvenimas ir laikai". Johnas Maxwellas Coetzee – rašytojas, apie kurį sužinojau 2001 m., viešėdama vienuose kūrybos namuose Italijoje. Susidraugavau su tokia jauna rusų poezijos vertėja į olandų kalbą, mūsų literatūriniai skoniai sutapo ir mudvi nuolat dalydavomės savo literatūriniais džiaugsmais. Vieną dieną ji man ir sako: "Žinai, yra knyga, kuri privalo būti išversta į visas pasaulio kalbas." Ir paminėjo J.M. Coetzee‘s "Maiklo K. gyvenimą ir laikus." Tą pavardę tada išgirdau pirmą kartą. Po kelių mėnesių grįžusi namo perskaičiau knygą, ji mane sukrėtė. Ir pasakiau sau: šitas rašytojas be jokios abejonės anksčiau ar vėliau gaus Nobelio premiją.

Nobelio premiją J.M.Coetzee gavo 2003 m. Tada jau galėjau pradėti sėkmingesnius demaršus po leidyklas, anksčiau tai buvo tuščias darbas, nors Rasos Drazdauskienės versta "Nešlovė" "Vagos" buvo išleista 2002 m. "Vaga" sunkiai sutiko su mano pasiūlymu tik iškėlusi sąlygą, kad įkalbinčiau Sigitą Parulskį pristatyti ją spaudoje. S.Parulskio nepažinojau, bet jam paskambinau, ir jis sutiko. Knyga išėjo. S.Parulskis ją pristatė "Literatūroje ir mene". Neseniai kažkas man sakė, kad dabar S.Parulskis J.M.Coetzee laiko vienu geriausiu (jei ne pačiu geriausiu) nūdienos rašytoju ir visiems jį rekomenduoja.

Išėjus "Maiklui K." puoliau siūlyti leidykloms "Barbarų belaukiant" – knygą, kuri man buvo įkūnytas šedevras. Nė viena leidykla ja nesusidomėjo. Man netikėtai pasisekė tik po 8 metų: naujas "Baltų lankų" direktorius buvo ją perskaitęs rusiškai, ir ji jam patiko. Tai ir lėmė jos pasirodymą lietuviškai. Dabar leidyklos, regis, pešasi dėl paskutinės J.M.Coetzee‘s knygos vertimo teisių, o prieš dešimtmetį R.Drazdauskienės išversta "Nešlovė" ir mano "Maiklas K." liko beveik nepastebėti.

Lietuviškai prakalbina klasikus

V.Tauragienė gimė 1944 m. Kėdainiuose. Studijavo filologiją Vilniaus ir Rygos universitetuose. Nuo 1997 m. laisvai samdoma vertėja, verčia prozos kūrinius ir pjeses iš anglų ir prancūzų kalbų, pastaruoju metu taip pat iš italų. Yra išvertusi daug iškilių XX a. rašytojų kūrinių – Albert’o Camus, Samuelio Becketto, Romaino Gary, Marguerite's Yourcenar, Nathalie Sarraute, Jeano Cocteau, Virginios Woolf, Susan Sontag, Malcolmo Lowry, Cormaco McCarthy ir kitų.

Savitarnos principas – puikus dalykas, kai gerai žinai, ko nori: tuomet tarp lentynų naviguoji tikslingai ir užtikrintai. Jei (dar) nežinai, kas tau tikrai patinka, kas svarbu, telieka pasikliauti atsitiktinumu – patrauklia pakuote ar iš pasąmonės iškilusiu reklamos įteigtu vaizdiniu. Aišku, atsitiktinumas gali tapti atradimu. Arba jau išrasto dviračio išradinėjimu.

Besirenkantieji knygą pas mus neretai priversti išradinėti tą dviratį, ypač jei ieško ne žinyno ar vadovėlio, o grožinės literatūros. Juk tik nedidelė dalis knygynų ir bibliotekų lankytojų ragavo humanitarinio išsilavinimo, kuris – nelygu, kokie dėstytojai įvedė į literatūros pasaulį – pažymi vieną kitą atskaitos tašką ir nubrėžia vieną kitą ryškią liniją didžiuliame pasaulinės literatūros žemėlapyje. O jei, kad ir nebūdamas humanitaras, žmogus įsitikinęs: laiko ir taip nedaug, neverta jo gaišti greito vartojimo skaitalui? Jei nori tiesiog geros knygos, nors dar negali tiksliai įvardyti savo literatūrinio skonio, nes jis tik ryškėja? Kokios navigacijos sistemos ieškoti, kad neklaidžiodamas neišvaizdžiais aplinkkeliais greit pasiektum tikslą: gilias įžvalgas (į pasaulį, istoriją, žmones ar į patį save), pagaulų pasakojimą, įsimenančius personažus, autentišką atmosferą, kalbos skonį? Su kuo pasitarti, kieno nuomonės išklausyti, jei jau turi skaudžios patirties, kad žodis "bestseleris" ar "perkamiausia knyga" nebūtinai reiškia kokybę?

Nusprendusiesiems pažinti gero vyno skonį Lietuvoje gerokai paprasčiau: specializuotose parduotuvėse nerasi perkamiausių vynų stendų, užtat drąsiai gali klausti, kokio skonio tikėtis atkimšus tą ar kitą butelį. Ar daug rasime knygynų, kur kompetentingai rekomenduotų, tarkim, stiprų psichologinį, gerai sukaltą istorinį romaną, gerai išverstą tos ar anos šalies klasiko kūrinį ar dvylikametei svajoklei tinkančią knygą? Pasitaiko, kad, net pasakius autorių ir pavadinimą, knygyno darbuotojai toli gražu ne išsyk suranda, kur toji knyga padėta...

O knygų degustacijos – skaitymai – šiose erdvėse yra itin reti, išskirtiniai renginiai. Leidyklos, kaip ir visi gamintojai, giria savo prekę, pabrėždamos jos pranašumus – tai jų neginčijama teisė, leidykloms svarbu parduoti. O nepriklausomų skaitytojų – pradedančių ar pažengusių – nuomonės praktiškai nebeliko... Šiuolaikinio gyvenimo tempas beveik nepaliko erdvės šnekučiavimuisi su bendraminčiais ar oponentais skaitytojų klubuose. Toks jau šių laikų ženklas – daugybė veiklų, ne vien skaitymas, tapo itin individualios. Visa bėda, kad rimtas recenzijas jau baigia pakeisti vadinamieji anonsai Tad vis rečiau užtiksi ir svariais argumentais pagrįstų ar emocingų, kelių prieštaringų, bet užtat labai asmeniškų akcentų knygų aptarimuose, vis mažiau orientyrų, padedančių susivokti, kas iš Lietuvoje kasmet išleidžiamos grožinės literatūros gausos būtų artimiausia, priimtiniausia, o gal netgi reikalingiausia būtent tau. Galų gale nebelieka progų apčiuopti geros knygos kriterijus neinant ilgu mėginimų ir klaidų keliu, o tiesiog pasitelkiant tai, ką jau atrado kiti. Kad skaitymas būtų ne vien knygos vartojimas.

Parankinė knyga apie literatūrą žaliems tikrai būtų sutikta kaip diktatūros, vienų pažiūrų primetimo visiems apraiška – laimė, nuomonių įvairovė jau tapo savaime suprantamu dalyku. Negi komentaruose apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rekomenduojamas 2012 m. verstines knygas perskaitysi pasipiktinimą, kad kažkas drįsta rekomenduoti, juk "ką noriu, tą ir skaitau". Antra vertus, kai leidžiami specializuoti žurnalai apie išties vienaplanes prekes – kompiuterius, automobilius ir pan., kur tie produktai lyginami, vertinant pranašumus ir trūkumus, prie literatūros pasaulio prisilietusiajam norisi bent jau panašaus ir nuolatinio dėmesio šiai vertybei. Juo labiau kad plačiajame knygų pasaulyje glūdi gerokai didesnė įvairovė. Be to, literatūrinis skonis ne piktžolė, kad sudygtų savaime. Jam reikia paruoštos dirvos ir puoselėjančios rankos. Reikia ne didelių renginių, o kasdienės ir nenuasmenintos kertelės: laikraštyje, žiniatinklyje, radijuje...