Pervargusiam, o neretai ir perdegusiam žmogui toks pažadas atrodo patrauklus, tačiau būtina panagrinėti, kaip jis keičia jo paties, darbo rinkos ir ekonomikos apskritai perspektyvas. Ar susigundę trumpesne savaite nerasime savęs prie suskilusios geldos, kai darbo nėra visai?

Pažado esmė – įteisinti keturių dienų darbo savaitę, už kurią darbuotojui būtų sumokama tiek pat, kiek dabar už penkių dienų savaitės darbą. Kitaip tariant, žadama mokėti tą pačią algą už mažesnę sukurtą vertę. Iš kur nukris toji mana, nelabai rūpi. Nors Darbo kodeksas ir dabar leidžia susitarti dėl trumpesnės, prie žmogaus poreikių pritaikytos darbo savaitės ir individualaus darbo grafiko.

Pavojus įstrigti

Trumpos savaitės utopija populiarėja tuo metu, kai Lietuvai būtina ieškoti ekonomikos našumo rezervų ir puoselėti darbo kultūrą, kuri būtų palanki tam našumui didinti. Juk kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis. Entuziastai teigia, kad keturių dienų darbo savaitė kaip tik ir leistų tą našumą padidinti. Neva per trumpesnį laiką būtų padaroma daugiau. Ekonominėje tikrovėje rasti našumo rezervų geriausiai padeda būtinybė, kurią privačios įmonės jaučia dėl konkurencijos, kainų-kaštų žirklių ir kitų suspaudimų, verčiančių nuolat siekti išgyventi ir sukurti daugiau už mažiau. Tų suspaudimų kasdien daugėja ir atsilaikyti konkurencinėje kovoje vis sunkiau.

Privačiame sektoriuje sukurti daugiau už mažiau siekiama organiškai, o tai reiškia, kad kiekviena įmonė ir jos grandis natūraliai susitelkia į tikslą, vartotojo lūkesčius, inovuoja, taupo, ir ieško trumpesnių kelių. Būtent taip veikdamos Lietuvos įmonės sukūrė tokią gerovę, kad pagal pajamų vidurkį aplenkėme visas buvusio socialistinio bloko šalis ir priartėjome prie ES lygio. Kai konkuruojama nebe pigia darbo jėga, viskas pasidaro svarbu – darbo motyvacija ir našumas, darbo santykių reglamentavimo ypatumai (čia mūsų pagerintas Darbo kodeksas vis dar turi skaudžių trūkumų), kvalifikuotų darbuotojų apmokestinimas ir apskritai galimybė rasti darbuotojų. Dar ir geopolitinės sąlygos, kurios verčia daugelį, ypač užsienio kapitalo įmones, rimtai svarstyti, ar neverta perkelti gamybos ar paslaugų centro į konkurencingesnes vietas.

Privačiam sektoriui nereikia nurodinėti, kaip sutaupyti laiko ir kelti našumą. Ypač dabar, kai darbuotojų trūksta, ieškoma visų būdų, kaip juos motyvuoti ir sukurti daugiau su mažiau.

Kas motyvuos valdininką?

Natūralių optimizavimo variklių tikrai stokojama valstybės valdose. Juk viską lemia motyvacija, o kai jos trūksta, nebūtinai siekiama sukurti kuo didesnę vertę visuomenei ir savo klientui. Tiesą sakant, vis dar svarstoma, kas tiksliai yra valstybės tarnautojo klientas, kokią vertę jam reikia sukurti, ir koks KPI leistų taikliai išmatuoti tarnystės rezultatus. Dažni atvejai, kai tikslus nusistato patys tarnautojai ir tuomet šie garantuoja saugią rutiną, o ne paskatą optimizuoti ir pasitempti. Tarnautojas vis dar jaučiasi nuo kliento nepriklausomas, neieško grįžtamojo ryšio. Privačiame sektoriuje tai reikštų greitą fiasko, tačiau ne valstybės valdose.

Biurokratiją galima būtų pagreitinti naikinant daugybę privisusių perteklinių reikalavimų, procedūrų ir kliūčių. Nors valstybės tarnautojai pagal visus įstatymus įpareigoti juos naikinti, sistemiškai to nedaro. Nenuostabu, kad vis dar susiduriame su praėjusio amžiaus rutina, popierizmu ir biurokratija. Tik pagalvokime: džiaugiamės sparčia skaitmenizacija, o atsakymą pateikti vis dar privaloma per tas pačias 20 darbo dienų. Ne per tris, penkias, ar bent jau dešimt. O kiek trunka priimti sprendimus, nuo kurių priklauso ekonomikos pagreitis? Štai, ką reikia trumpinti, štai, kur reikia ieškoti rezervų.

Sunku patikėti, tačiau išdavus pažymą per tris dienas, kai įstatymas leidžia skirti tam 20 dienų, kai kuriose srityse galima sulaukti įtarimų dėl korupcijos ir specialiųjų tarnybų dėmesio. Bijoma trumpinti procesus, siūlyti sisteminius sprendimus ir todėl, kad tai reikš padidėjusį darbo krūvį, kurio niekas savo valia didinti nenori. Arba atleidimus, kurių visi bijo. Nors darbuotojų paklausa rinkoje lenkia pasiūlą.

Didžiulė klaida, kad, imantis viešojo sektoriaus reformos, pabijota numatyti privalomą 25 proc. biudžetų sutaupymą.

Koks paradoksas – vienintelis būdas išgauti valstybės valdose esantį našumo rezervą yra asmeninis tarnautojo suinteresuotumas. Kai jis atsiranda, gali paaiškėti, kad kai kuriems procesams pakanka dviejų ar net ir vienos dienos, o kai kurių galima visiškai atsisakyti. Štai, ko reikia imtis, kai ieškoma papildomų išteklių šalies gynybai.

Taupymo išraiška

Noras sutrumpinti darbo savaitę yra natūrali žmonijos siekio taupyti energiją išraiška. Būtinybė atlikti darbą greičiau, visur ieškoti trumpesnių kelių (angl. shortcut) yra varomoji progreso jėga. Kai valstybės valdose stokojama natūralaus poreikio eiti trumpesniais keliais, tų valdų šeimininkas – valstybė – privalo sukurti spaudimą ir įgyti būtiną pagreitį – dėl mūsų visų.

Iš dangaus krintantis laikas, kaip ir pajamos, kurių nereikia uždirbti, iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Prašydami iš politikų šios manos, mes tampame panašūs į vaikus, svajojančius pabėgti iš pamokų. O paklausti, nežinome, kodėl – nes visi bėgo. Kai ekonomikai reikia išlikti konkurencinėje kovoje, arba tiesiog – išlikti, svajonės apie trumpesnį darbą gali nuvesti mus prie suskilusios geldos, kai darbo tiesiog nėra.

Darbo rinkos seklumas mažina ir šalyje esamo kapitalo vertę. Mat kapitalo vertė priklauso nuo visų papildomų veiksnių, kurie būtini galutiniam rezultatui. Kai trūksta darbuotojų, kapitalo vertė ima tirpti, vadinasi, jam suteikiamas stimulas ieškoti kitų vietovių. Jeigu siekiame Lietuvos ekonomikos atsparumo sudėtingomis sąlygomis, o dar ir plėtros, turime visus ekonomikos veiksnius ugdyti kompleksiškai.

Atlyginimai mūsų šalyje auga labai greitai, pagal pragyvenimo lygį vejamės ES, bet našumas labai atsilieka. Ne paslaptis, kad daugeliui gamintojų ir paslaugų centrų nebeapsimoka veikti Lietuvoje dėl santykinai mažo našumo. Kiti metai bus lemiami, ar pavyks našumu bent kiek pasivyti išaugusius atlyginimus.

Disbalansas tarp darbuotojų paklausos ir pasiūlos taip pat mažina darbo našumą. Net ir diegiant įvairias inovacijas, jos, deja, neatsiliepia našumo, nes žinodami, kad darbuotojų trūksta, žmonės atsipalaidavo. Darbdaviams tenka toleruoti ir atsainiai dirbančius, ir netgi geriančius. Galima sau leisti prieš vasarą išeiti iš darbo, ir būti tikram, kad rudenį tikrai rasi, kur įsidarbinti.

Metus padirbę žmonės leidžia sau išeiti iš darbo ir pasiimti trijų mėnesių atostogas apvogdami visuomenę. Tris mėnesius jie gauna bedarbio pašalpą, kuri leidžia neblogai gyventi ir netgi pakeliauti, o vėliau įsidarbina. Žmogus žino, kad bet kuriuo metu lengvai ras darbą – juk darbuotojų trūksta. Tačiau juk jis nėra tikras bedarbis, t. y. žmogus, kuris prarado darbą ir kuriam valstybė turi padėti, užtikrinti jam pragyvenimo šaltinį, kol jis ieškosis darbo. Ši mada ypač plinta tarp jaunimo. Negi norime pripratinti žmones, kad atostogos trunka tris mėnesius, o apmoka jas mokesčių mokėtojai?

Esant tokioms madoms, kuo toliau, tuo labiau darbuotojų trūks.  Ugdyti darbuotojų kompetencijas tampa neapdairu, vadinasi, planuoti įmonės veiklą – vis labiau sudėtinga.

Tad nedarbo ir užimtumo politiką būtina derinti prie realybės ir kuo greičiau nutraukti priemones, kurios tą realybę iškreipia. Kitais metais būtina peržiūrėti aplinkybes, kada gali būti išmokamos bedarbio pašalpos. Žmogui išėjus iš darbo savo noru ir žinant, kad yra daugybė galimybių įsidarbinti, mokėti bedarbio pašalpas – prabangu ir neatsakinga. Taip mes pratiname žmones prie minties, kad, nepriklausomai nuo jų dedamų pastangų, valstybė jais pasirūpins. Vadinasi, žmogaus pastangų mažės, o valstybės – daugės.

Argi ne paradoksas, kad kone pagrindinė problema, į kurią turi kreipti dėmesį aukščiausio lygio įmonių vadybininkai ir savininkai, yra užimtumas. Plinta istorijos apie tai, kaip įmonės veža darbuotojus iš gretimų apylinkių. Kai tik pasiekia gandai, kad kokia nors įmonė turi ekonominių sunkumų, tuoj siunčia ten emisarus ir pervilioja darbuotojus. Vežioja autobusais, suteikia apgyvendinimą, moka žymiai daugiau negu konkurentai. Darbuotojų ieškoma ne pagal gyvenamąją vietą, darbdaviai nenurodo darbo vietos, samdo, nesvarbu, kur gyvenantį, o jei reikia – pervilioja. Tačiau ir čia prieinama iki tam tikrų ribų. Todėl įmonės, kurios ruošiasi paleisti naujus pajėgumus, neišvengiamai atsigręžia į galimybę darbuotojų atsivežti iš trečiųjų šalių. Kad ir kokie dideli būtų atlyginimai, jie nesugeba sukurti daugiau darbo jėgos.

Turint galvoje mūsų demografinę situaciją, darbo migracija išliks veiksniu, maitinančiu sveiką ekonomikos augimą. Suprantama, migraciją reikia valdyti. Išlaisvinti valstybės išteklius, naikinant visas perteklines procedūras ir skiriant juos saugumo patikrinimui, turėtų būti strateginis mūsų tikslas. Visi, kas gilinosi į darbo migracijos procedūras, žino, kad yra daugybė biurokratijos, kurią galima optimizuoti, ne tik neprarandant, bet ir sustiprinant saugumo aspektą. Sutvarkę biurokratinius perteklius, ribotus išteklius galėsime skirti tam, kam jų iš tiesų reikia.

Pastaruoju metu daug aptarinėta kvotų problema, tačiau pati savaime kvota niekaip neprisideda prie saugumo užtikrinimo. Kai darbuotojai atvyksta pagal kvotą, jiems tiesiog nereikia atlikti darbo rinkos testo – formalios Užimtumo tarnybos (UŽT) procedūros. Kai kvota pasibaigia, norint atsivežti į Lietuvą darbuotoją, būtinas tampa būtent šis rinkos testas. Jis nieko bendro neturi su saugumo patikrinimu, o numato štai ką: kiekvienam programuotojui ar vairuotojui atskirai išduodamas UŽT leidimas, prieš tai patikrinus, kad tokios profesijos žmonių Lietuvoje trūksta, ir įsitikinus, kad per nustatytą laiką neatsiranda vietinio darbuotojo.

Reikia pabrėžti, kad testas atliekamas kiekvienam žmogui asmeniškai, ne bendrai profesijai, ne mėnesiui, ne pusmečiui – bet kiekvienam asmeniškai. Nors vakar buvo išduota dešimt leidimų programuotojams, nors ką tik mėnesį kabojo skelbimai apie laisvas darbo vietas, į kuriuos neatsiliepė vietos gyventojai, kiekvienam naujam trūkstamam darbuotojui viskas bus kartojama iš naujo. Taip apkrauname tarnybas nereikalingu darbu, nors dėmesį būtina sutelkti į saugumą. Pavienio tikrinimo reikia kiekvienam atvykstančiam, o ne darbo vietos pavadinimui.

Ar imigrantai sumažina atlyginimų dydį ir mažina mūsų pragyvenimo standartą? Pagal įstatymą, atvykstantys dirbti iš trečiųjų šalių negali gauti mažesnio atlyginimo negu atitinkamos kvalifikacijos vietiniai darbuotojai. Jeigu manoma, kad yra piktnaudžiavimų, darbo inspekcija privalo juos tikrinti. Tačiau kai viskas vyksta pagal įstatymus, kiekvieno užsieniečio atvežimas į Lietuvą darbdaviui kainuoja žymiai brangiau nei vietinio darbuotojo samda. Yra ir kitų saugiklių įstatyme, tereikia normalios institucijų veiklos ir priežiūros.

Viena ranka tvirtinant šiuos tikslus, kita ranka netikėtai atveriama visiškai nauja reformos kryptis – sujungti visas pajamų rūšis ir apmokestinti progresiniais, t. y. skirtingais ir augančiais, mokesčiais. Kuo daugiau žmogus gaus pajamų iš įvairių veiklų, tuo labiau jam išaugs mokesčių tarifai. Kad ir kaip vadintum tuos papildomus „plius penki“, „plius septyni“, rezultatas aiškus – efektyvus mokesčių tarifas tuo didesnis, kuo aukštesnę vertę žmogus sugebės sukurti visuomenei.

Tai prieštarauja ir visoms aukštos pridėtinės vertės kūrimo skatinimo programoms, ir juo labiau tikslui naikinti vadinamąjį gyvulių ūkį.

27,5 proc. – tiek dabar siekia efektyvus ribinis kapitalo pajamų mokestis, o pagal siūlomą tvarką jis išaugtų iki 33,7 proc.

Naujos krypties atsiradimas parodo, kad skirtingų tarifų ir pajamų slenksčių pamokos Lietuvoje neišmoktos ir šalį bandoma įklampinti į naują gyvulių ūkį. Tačiau šį kartą – daug stambesniu mastu ir su daug pavojingesniais padariniais.

Įsivaizduokite keletą situacijų. Žmogus gauna darbo pajamų, kurios nesiekia 60 VDU. Nieko neįtardamas, parduoda turtą, nuo kurio susimoka 15 proc. mokestį. Tačiau metų pabaigoje paaiškėja, kad jo suminės metų pajamos viršija 60 VDU (apie 100 tūkst. eurų). Tad kitų metų pavasarį žmogus turės sukrapštyti papildomą 5 proc. mokestį nuo vertės, viršijusios 60 VDU (tai gali būti iki 5 tūkst. eurų). Taigi išaugs ir nuo darbo pajamų žmogaus sumokėtas mokestis. Jeigu žmogus dar labiau pasistengs ir uždirbs virš 200 tūkst. eurų (120 VDU), nuo šių papildomų pajamų mokės jau 7 proc. mokestį. Kuo daugiau žmogaus pajamos viršys VDU slenkstį, tuo labiau jo efektyvusis tarifas artės prie bazinio (15 arba 20 proc.) plius 7 proc. tarifo, t. y. bus 22–27 proc. intervale.

Efektyvus ribinis kapitalo pajamų mokestis jau dabar siekia 27,5 proc., o pagal siūlomą tvarką išaugtų iki 33,7 proc. Nesunku prognozuoti tolesnį vyksmą: bazinius tarifus netrukus bus raginama suvienodinti, o lygybės kartelė bus keliama link pačių aukščiausių tarifų. Blogiausia, kad, atsisakius skaidrios proporcinės sistemos, žmonių dėmesys bus vėl sutelktas ne į gerovės kūrimą, o į jos išsaugojimą aplinkiniais keliais. Valstybė neturėtų taip elgtis su savo piliečiais. Bauda už kūrybiškumą, atsakomybę ir efektyvumą greičiausiai turės kitokį efektą, negu tikimasi, kai biudžeto pajamos planuojamos mechaniškai dauginant dabartines pajamas iš padidintų tarifų.

Į aritmetinius modelius reikia įsileisti ir žmogaus laisvę. Reikia įtraukti antropologinį realizmą, nekartoti komunizmo klaidų, kuris laiko žmogų angelu, o galiausiai paverčia pabaisa ir ima vadinti… (ak, nekartosiu).

Valdžios pagarba žmogaus laisvei – neprovokuoti ir negundyti, palikti laisvę, sutelktą į darbą, kūrybą, į gerovės kūrimą, o ne į žaidimus, kaip tą sukurtą gerovę išsaugoti. Tai pamatiniai žmogaus ir valstybės santykio principai. Nors mokesčių paketas vadinamas ne reforma, o peržiūra, jis kėsinasi į bazinius žmogaus ir valstybės santykius.

Valdžios pagarba žmogaus laisvei – neprovokuoti ir negundyti, palikti laisvę, sutelktą į darbą, kūrybą, į gerovės kūrimą, o ne į žaidimus, kaip tą sukurtą gerovę išsaugoti.

Klausimas, į kurį drauge su visuomene turi atsakyti įstatymų leidėjas, – kaip elgsis žmogus ir kokių naujų mokesčių surinkimo tendencijų galima tikėtis šalies mastu? Kiek žmonių bus paskatinti vengti bausmės už aukštesnę sukurtą vertę? Neapsigaukime, kai dividendus vadina pasyviomis pajamomis. Daugeliui už dividendus tenka pakloti bemieges naktis ir sveikatą. Jų pastangomis mūsų ekonomikai pavyksta išvengti krizės, nors prognozės kasmet vis niūresnės. Rezultatai tarsi primena, kad pelnas ir iš jo išmokami dividendai yra ne blogio, o visuomenei sukurtos gerovės ir stabilumo vertės išraiška.

Vien tik kalbos apie mokesčių pokyčius privertė daugelį susimąstyti – ar ir toliau rizikuoti su investicijomis, verslais ir darbais Lietuvoje, ar pasirinkti šiltesnes ir saugesnes šalis. Paprastas, skaidrus ir proporcinis kapitalo ir turto pajamų apmokestinimas, kurį (su nedidelėmis išimtimis) vis dar išsaugojome Lietuvoje, laimėjo mums ne tik dinamišką ekonomikos plėtrą, bet ir skaidrumą, kai žmogus neskatinamas žaisti mokesčių minimizavimo žaidimų.

Progresinių mokesčių įvedimo kaina – ne tik svetur pasitraukiantys žmonės ir verslai, taigi ir biudžeto praradimai. Jos kaina – žmogus, vėl priverstas kombinuoti ir žaisti žaidimus su savo valstybe, kai jai labiausiai reikia mūsų ištikimybės.

Laikas investuoti ir plėstis

Pasaulinė krizė ir globalūs struktūriniai pokyčiai suteikia retą progą įmonėms prisiimti daugiau sutarčių, investuoti į plėtrą ir inovacijas, pastatyti naują laboratoriją ar procesorių gamyklą, nes paklausa rinkoje yra beveik begalinė. Mūsų nedidelei šaliai – tai šimtmečio galimybės, kurios vargu ar pasikartos. Tačiau veikti reikia greitai. Investuoti reikia dabar. Laikas tampa pagrindiniu sėkmės veiksniu.

Bet kokia investicija prasideda nuo galimybių tyrimo, kuriame vienas esminių klausimų – ar prieinama reikalingos kvalifikacijos ir pakankamo kiekio darbo jėga. Jau kurį laiką Lietuvoje pripažįstama, kad darbo rinkos perspektyvos naujoms investicijoms yra miglotos. Tai aiškus signalas investuotojams, kad vieta įlieti kapitalą – netinkama. Nebent sulauktume iš valstybės dosnių lengvatų, kurios padėtų privilioti ir pervilioti darbo jėgą. Tačiau kitoms šalia dirbančioms įmonėms tai nebūtų jokia gera žinia. Žmonių imtų trūkti dar labiau.

Šešėlis turi savybę įtraukti ir nepaleisti: įgijęs čia ryšių ir įdirbio žmogus sunkiau grįžta į legalų darbą.

Bet gal mūsų ekonomikai nereikia nieko plėsti, o tiesiog geriau išnaudoti jau esančius įrenginius, steigti antrą ar trečią pamainą, ir taip sulaukti daugiau sutarčių, naujų užsakovų? Įmonių vadovai atsako: kaip mums steigti papildomą pamainą, jeigu jau egzistuojantiems pajėgumams daugeliu atvejų trūksta 10–20 proc. žmonių? Įsibėgėjusi pandemija prideda papildomos naštos – reikia turėti darbuotojų rezervą, kad pavyktų paskirstyti pamainas, atlaikyti ligas, privalomą izoliaciją, o dar ir uždengti tuos, kurie, nepritardami COVID-19 suvaldymo politikai, pasirinko savanorišką nedarbą. Nes pašalpų politika tai leidžia.

Nenuostabu, kad daugelis įmonių jau šiandien neišnaudoja dalies turimo gamybos potencialo. Jos priverstos balansuoti ties galimybe įvykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus ir, žinoma, kad praleidžia progas plėstis. Sunku priimti, kad kartą per šimtmetį pasitaikanti proga dalyvauti perdalijant globalias rinkas gali būti praleista. Dar sunkiau patikėti, kad globalus perdalijimas palietė jautriausią – darbo rankų ir talentų sferą.

Rinka už auksą brangesnė

Taip, žmogus yra rečiausias ir brangiausias išteklius. Jeigu konvejeriui trūksta darbo rankų, jos tampa didesniu talentu, negu genijus, inžinierius ar architektas. Gamybos, žinoma, stengiamasi nestabdyti, tuomet žmonės priversti dirbti jausdami įtampą, didėja krūviai, auga ne tik konfliktų, bet ir avarijų rizika.

Paslaugų sferoje žmonių taip pat trūksta. Ir kas nutinka? Ilgėja aptarnavimo laikas, prastėja kokybė ir kyla kainos, našta nejučia permetama vartotojui. Paslaugõs, kuri anksčiau buvo lengvai prieinama, dabar tenka laukti mėnesiais. Sulaukus – tenkintis bet kokia aptarnavimo kultūra, kokybe ir kaina. Žmonės svajoja, kad kas nors sutaisytų santechniką, pakabintų paveikslą ir nudažytų verandą. Kenčia ne tik privatus sektorius. Socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos darbuotojų kaip niekada trūksta, o tai reiškia, kad silpniausieji mūsų visuomenėje negauna reikalingos pagalbos.

Todėl svarbiausia ekonominės politikos užduotis – mobilizuoti į darbą visus tuos, kurie galėtų dirbti, bet dėl įvairių aplinkybių nedirba. Įdomu, kad dalis oficialiai laikomų bedarbiais žmonių patys savęs tokiais nelaiko. Skirtumas tarp Užimtumo tarnybos  (UŽT) registruotų bedarbių ir Statistikos departamento skaičiuojamų, remiantis pačių gyventojų apklausa, yra apie 100 tūkst. žmonių.

Laisvų darbo vietų statistika taip pat neatitinka tikrovės, nes skaičiuoja tik UŽT registruotas darbo vietas, o darbdaviai kreipiasi ten tik tuomet, kai nori įdarbinti dabartinį bedarbį (nuo to daugelis jau buvo atgrasyti) arba pradėti oficialų užsieniečio įdarbinimą. Visais kitais atvejais darbuotojų ieškoma per įdarbinimo agentūras, skelbimus, bendruomenę. Tad realiai darbuotojų trūksta labiau, nei skelbia oficialūs skaičiai.

Kodėl nesiseka įdarbinti?

Nedarbo spąstai, rodantys, kad žmonėms neapsimoka sugrįžti į darbo rinką, Lietuvoje – vieni didžiausių Europoje. 2020 m. duomenimis, Lietuvoje jie siekė 87 proc., o ES vidurkis – 74 proc. Vadinasi, vieną kartą be darbo likęs žmogus rizikuoja tapti ilgalaikiu bedarbiu, nes galimas atlygis būtų ne ką didesnis už pašalpas. Neretai prie pašalpos būna pridedamos ir šešėlinės pajamos. Šešėlyje žmogų papildomai įkalina jo turimos skolos – greitieji kreditai, palikti vaikai ir kitos socialinės bėdos. Šešėlis turi savybę įtraukti ir nepaleisti: įgijęs čia ryšių ir įdirbio, žmogus sunkiau grįžta į legalų darbą. Žmogus praranda kvalifikaciją, komandinio darbo patirtį, socialumo įgūdžius, motyvaciją ir ima stokoti svarbiausio bruožo – atsakomybės. Tad per pastaruosius metus net 12 proc. vidutiniškai padidintos algos pasirodė bejėgės prieš dešimtmečiais spęstus nedarbo spąstus.

Neatimti iš žmonių motyvacijos dirbti – tai viena. Antra – organizuoti atsakingų institucijų darbą taip, kad atlyginama būtų už pasiekimus, o ne procesus. Tuomet ir UŽT misija bus sėkmingesnė, ir įmanoma bus įtraukti specializuotas personalo atrankos įmones į bedarbių perkvalifikavimo ir įdarbinimo, užsieniečių integracijos programas. Dabar gi UŽT sugaišta nemažai laiko su tais, kurie darbo visai neieško ir registruojasi bedarbiais siekdami gauti valstybės apmokamą sveikatos draudimą ir kitas gėrybes.

Pastangos sugrąžinti žmogų į visavertį gyvenimą reikalauja daugiau negu pinigų: jam reikia pagalbos, įveikiant nedarbo ar šešėlinio darbo trauką, mokantis atsakomybės bei legalaus darbo principų. Tai nelengva, bet reali pagalba į bėdą patekusiam žmogui.

Keista lyderystė

Darbo rinkos krizė ir pasaulinė kova už talentus natūraliai atkreipia dėmesį į mūsų demografinę perspektyvą. 2050 m. būsime viena seniausių populiacijų Europoje ir vienam pensininkui teks tik 1,7 dirbančiojo. Tad neaišku, kaip ilgai mums teks dirbti iki pensijos, ir kokio dydžio ji bus, kai jos pagaliau sulauksime. Be ilgą laiką vykdyto gimstamumo skatinimo ir lietuvių emigrantų sugrįžimo palaikymo, verta pažvelgti į legalios, kryptingos ir išmintingos imigracijos politikos vykdymą.

Dabartinės ilgos ir biurokratiškai beviltiškos procedūros neapsaugo nuo galimų problemų, tačiau stabdo reikalingų talentų atvykimą. Ukrainoje surasto technologo ar inžinieriaus atvykimas dirbti į Lietuvą užtrunka keturis–šešis mėnesius, tai gali tapti įmonės pražūtimi. Jeigu staklių nėra kam pataisyti, o elektroninių sistemų nėra kam sukurti ir pritaikyti, praradimai yra žymiai didesni, negu to vieno žmogaus nesukurta gerovė. Šiandien mes rizikuojame sustabdyti ištisas gerovės kūrimo grandines.

Kai ūkis ir socialinė rūpyba tiesiog šaukia apie augantį darbo rankų poreikį, mūsų imigracijos politika vis dar yra paremta atgyvenusiu požiūriu – nustatyti darbo rinkos poreikį, aprašyti jį, paversti skaičiais, profesijų ir įvežančiųjų įmonių sąrašais, kvotomis ir tuomet perleisti norinčius pasinaudoti legalia imigracijos galimybe per sudėtingas ir lėtas procedūras. Tarsi pamirštama, kad rinkos poreikį nustato patys joje veikiantys subjektai, pati paklausa darbo rinkoje, kuri kinta kasdien, ir kurios aprašymas ir suvarymas į pačius tobuliausius sąrašus ir kvotas kartą per metus neišvengiamai pasmerkti atsilikti nuo gyvenimo ir jį negailestingai stabdyti.

Kai valstybės institucijos ima tikrinti, ar būsimo darbuotojo diplomas atitinka darbdavio poreikius, ar žmogus turi pakankamos darbo patirties, visa šalis įklampinama į brangią ir beprasmišką biurokratiją. Dėl jos kenčia ne tik įvažiuoti ir dirbti leidimo negaunantys užsieniečiai, ne tik įmonės, priverstos mažinti veiklos apsukas tuo metu, kai įmanoma jas žymiai  padidinti. Kenčia visi piliečiai, nes gerovės kūrimas stoja šiandien ir bus mažesnis rytoj.

Dėl žmogiškųjų talentų, protų ir darbo rankų pasaulyje vyksta kova. Tad valstybės iššūkis šiandien – atrasti būdų investuoti į brangiausią – žmogiškąjį kapitalą.