Prieškalėdinę savaitę net dvi dienas nuo ryto iki vakaro bibliotekos erdvė tapo atvira tiems, kas domisi etnografija ir ieško natūralumo – kartu su menininke Oksana Graužiniene surengtos kalėdinių dekoracijų iš vilnos dirbtuvės „Švenčių šiluma iš mūsų rankų“.

Žmonės buvo kviečiami atvykti, sužinoti vilnos vėlimo paslapčių, išgirsti naudingų patarimų, išmokti kurti kalėdines dekoracijas iš vilnos. Bibliotekos gyvenime svarbus kiekvienas bendruomenės narys ir jo indėlis. Tai simbolizuoja kiekvieno dirbtuvių dalyvio sukurta kalėdinė dekoracija, kuri tapo bendros kompozicijos dalimi ir papuošė biblioteką.

„Kalėdos – ypatingas metas, kai dovanojame vieni kitiems savo gerumą, o jaukūs prisiminimai užlieja mūsų širdį. Vilna, kaip ir gražiausios metų šventės, neša savyje šilumą bei žiupsnelį stebuklo, kuris įvyksta prie jos prisilietus, – sako menininkė O. Graužinienė. – Nuostabu, kad šių dirbtuvių vieta – biblioteka, kur puikiai dera praeitis, dabartis, ateitis. Susitikimas šioje vietoje įgauna ypatingą prasmę“ .

Pasak menininkės, dirbtuvių metu svarbu ne tik ko nors išmokti, bet ir jaukiai pabūti kartu, dovanoti šilumą, sujungtą su tradicijų puoselėjimu ir šiuolaikinio dekoro elementu.

Dirbtuvių metu buvo veliama natūrali lietuviška vilna. Ką ji simbolizuoja? Pirmiausia šilumą, natūralumą, prisilietimą prie gamtos, atskleidžia nemažai būties paralelių. Pasak menininkės, vilnos gija yra tarsi įmantrus gyvenimo vingis, nešantis savyje neišsemiamų galimybių verpetą – tik reikia išmokti juos pažinti, pažvelgti į viską vis kitu kampu. Tai ir transformacija iš vienos būsenos į kitą, nes vilna – kaip feniksas turi ypatingą savybę prisikelti naujam gyvenimui – tereikia tik fantazijos ir išmanyti vilnos savybes, kad pasiektume kokybišką, išbaigtą rezultatą.

O. Graužinienė neslepia dažnai sulaukianti klausimo, kaip atrado vilną ir kodėl ją pasirinko. Menininkė prisipažįsta ir pati svarstanti kodėl 2008 metais prisilietus prie vilnos ją taip patraukė ši meno sritis. „Ko gero, tai yra didžiulis tėvų indėlis. Mama mėgo siūti, tėtis – meistrauti, – pasakoja menininkė. – Augau kūrybiškoje aplinkoje, todėl rankdarbių pasaulis man nebuvo svetimas. Nuo pat vaikystės buvau apsupta atraižėlių ir siūlų. Gyvenome Švenčionėliuose – mažame miestelyje, kur mačiau kaip iš riboto kiekio medžiagos gimsta nepakartojami kūriniai (rūbai, dekoro elementai). Taigi tiesiog perkėliau tą tėvų įdiegtą kūrybiškumo įžvalgą į naujai atrastą rankdarbių kryptį“.

Pasak menininkės, norintys pradėti kurti iš vilnos turėtų žinoti, kad vilnos pasaulis yra be galo platus, su beribėmis galimybėmis bei išraiškomis – net kuriant daug metų galima atrasti kažką naujo ir netikėto, nustebinti save ir kitus.

„Čia su manimi kalbasi“

Gydytoja psichiatrė, Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros vedėja, socialinių mokslų daktarė Jūratė Sučylaitė pastebi, kad nereikalingumo jausmas žudo daug žmonių, o ypač tuos, kurie gyvena vieni. „Biblioteka, siūlydama paskaityti knygą ir dalyvauti edukacinėse veiklose, padidina žmogaus savivertę, skatina savirealizaciją ir sukuria vienas kitą palaikančių žmonių bendruomenę“, – šiuolaikinės bibliotekos vaidmenį apibūdino mokslininkė.

Vieniši žmonės, atėję į biblioteką, elgiasi kiek kitaip – neskuba, ieško šiltesnio žodžio ar žvilgsnio, jiems ypač svarbus ryšys su bibliotekininku. Todėl kai kurie klaipėdiečiai biblioteką įvardija kone savo antraisiais namais, į kuriuos visada gali užsukti.

„Nežinau, kur dar galėčiau paprašyti pagalbos, pasikalbėti, kai vienai tampa ypač sunku“, – pasakojo senjorė Marytė Razmienė. Moteris nesustodama vardijo situacijas, kai prireikė pagalbos ir ją surado bibliotekoje: komunalinių mokesčių mokėjimas internetu, registracija pas gydytoją, įtartina žinutė telefone, artimo žmogaus netektis, apatija ir nereikalingumo jausmas.

Reziumė: „Knyga yra nepaprastas įvykis ir ištikimas draugas, kuris lydi mane visą gyvenimą“, – teigė aktorė E.Jackaitė. (E. Jackaitės asmeninio archyvo nuotr.)

Paklausta, kodėl užuovėjos ieško būtent bibliotekoje, moteris atsakė: „Čia su manimi kalbasi. Ne formaliai, o šiltai, žmogiškai. Bibliotekoje galiu surasti bendraminčių, dalyvauti klubų veikloje, pabūti draugiškoje aplinkoje.“

Problemų sprendimo vieta

Istorijų, kai žmonėms prireikia ne tik paguodos, bet ir realios pagalbos, pasitaiko neretai. Praėjusią vasarą į biblioteką atėjusi moteris verkdama vos galėjo ištarti žodį – dingo vienintelis jos šeimos narys – šuo. Moteriai patarta pasidairyti gyvūnų prieglaudų socialinių tinklų paskyrose, gal tarp priklydusių gyvūnų yra įkelta ir jos augintinio nuotrauka. Tik ką daryti, jei neturi kompiuterio, išmaniojo telefono, nesinaudoji internetu? Bibliotekininkai neliko abejingi ir vienoje prieglaudų augintinį surado.

Kita istorija atskleidžia, koks svarbus yra bendradarbiavimas ir neskubėjimas nuvertinti žmogų pagal pirmą įspūdį. Pagyvenusi moteris, turinti klausos negalią, daugybę kartų buvo atstumta kaip neadekvatus žmogus. Dėl bibliotekos savanorio, IT specialisto, kantrybės ir geranoriškumo moteris pagaliau galėjo mokytis. Pajutusi, kad čia ją išgirsta, užsukdavo kasdien ir užduodavo galybę klausimų. Pamokų rezultatas – susikurtas tinklaraštis. Gražiausia šios istorijos dalis – moters pasakyti žodžiai: „Jei tave atstumia šimtas žmonių, būtinai atsiranda šimtas pirmasis, kuris išklauso ir išgirsta.“

Solidu: I.Kanto viešosios bibliotekos skaitytojai J.Urvakienei šiais metais sukaks 87-eri. (Loretos Liutkutės nuotr.)

„Ar mūsų nebijote?“

Pirmą kartą I.Kanto viešojoje bibliotekoje apsilankę psichikos negalią turintys žmonės klausė: „Ar mūsų nebijote?“ Šie klausimai atspindi, su kokiu visuomenės požiūriu jiems nuolat tenka susidurti. Kai kurie prisipažino, kad bijo palikti namų erdvę, nes jaučiasi nesaugūs, pažeidžiami. Prireikė nemažai grupinių apsilankymų, kol dalis jų išdrįso užsukti pavieniui – paskaityti, pabūti ar tiesiog eidami pro šalį pasisveikinti.

Pasak neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ socialinės darbuotojos Vilmos Petrauskės, šiuolaikinės bibliotekos vaidmuo itin svarbus žmonių su negalia socializacijai. „Bibliotekos paslaugų įvairovė tampa vis prieinamesnė neįgaliesiems, – kalbėjo V.Petrauskė. – Bendradarbiavimas ir projektinė veikla su I.Kanto biblioteka suteikia galimybę turiningai paįvairinti centro jaunuolių užimtumą, padeda ugdyti žmonių su negalia kūrybiškumą, skatina bendravimą, meninius ir socialinius įgūdžius. Džiugu matyti jaunuolių šypsenas.“

Nepaprastas įvykis – knyga

„Skaitydama knygą išgyvenu pačius įvairiausius jausmus, per akimirką galiu atsidurti kituose pasauliuose, ir man tai taip patinka! – teigė aktorė Eglė Jackaitė. – Knyga įtraukia, pasimiršti, patiri nuotykį, išgyveni kartu su knygos herojais meilę, liūdesį, džiugesį ir tai, ko realiame gyvenime net nesvajojai patirti. Bibliotekoje – didžiulis įvairiausių knygų pasirinkimas, būna, kad net liūdesys aplanko, kai suvokiu, kad neįmanoma man jų tiek daug perskaityti. O norėtųsi! Knyga yra nepaprastas įvykis ir ištikimas draugas, kuris lydi mane visą gyvenimą.“

Netrukus 87 metų gimtadienį švęsianti jaunatviška ir teatrališka I.Kanto viešosios bibliotekos ilgametė skaitytoja Jadvyga Urvakienė knygas pamilo nuo ankstyvos vaikystės.

Įžvalga: V.Petrauskės teigimu, šiuolaikinės bibliotekos vaidmuo itin svarbus žmonių su negalia integracijai bendruomenėje. (Vilmos Petrauskės asmeninio archyvo nuotr.)

„Per knygas pažinau visą pasaulį, – pasakojo J.Urvakienė. – Įsivaizdavau tai, kas knygose buvo rašoma. Nors gyvenime mačiau daug ir tikrų vaizdų – esu nemažai keliavusi, tačiau knygos sukūrė mano pasaulėžiūrą.“ Moteris apgailestavo, kad karantino metu labai trūksta kuriančių ir kūryba besidominčių klaipėdiečių susitikimų, kurie gelbėjo nuo vienatvės, leido susitikti su bendraminčiais, pasidalyti kūryba, pajuokauti.

Vertingiausia dovana – gerumas

Kai užklumpa sunkumai, liga, artimo netektis, žmogus dažniausiai pasijunta vienišas su jį ištikusia bėda. Tuomet labiausiai reikia atjautos ir pagalbos. Viena tokių pagalbos apraiškų – bibliotekos organizuota gerumo akcija, kurios metu klaipėdiečiai aukojo Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui, subūrė bendraminčius ir paskatino dalytis gerumu.

Kartu: kūrybiškos popietės akimirka su viešosios įstaigos „Likimo laiptai“ nariais. (Algimanto Jarukaičio nuotr.)

Akcijos metu buvo rodomi prasmingi režisierės Dalios Kanclerytės filmai „Trokštu gyventi“, „Pakūta mano meilė“ ir „Sugrįžimas“. Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė, Kretingos dienos veiklos centro vadovė Birutė Viskontienė ir brolis Bernardas Belickas atvėrė neeilinę patirtį ir išgyvenimus atsidūrus akistatoje su mirtimi. „Žmonėms reikia apie tai kalbėtis, – po vieno renginio pripažino ponia Sigita. – Mano vyras sunkiai sirgo onkologine liga, slaugiau jį šešerius metus. Tai buvo beprotiškai sunkus laikas. Nors šiandien ligoniams įstengiu paaukoti vos keletą eurų, bet darau tai su džiaugsmu. Jei laikysimės kartu, bus lengviau.“ Pasak režisierės D.Kanclerytės, tokie susitikimai kviečia į susitaikymą, atsigręžti į gėrį ir į savo artimą, moko priimti kančią ir patikėti, kad ji nesulaužo žmogaus, bet, priešingai, padeda dvasiškai augti ir tobulėti.

Svarbus šiuolaikinės bibliotekos vaidmuo – ne tik suburti bendruomenę, prisidėti prie socialinės atskirties mažinimo, bet ir skatinti toleranciją, supratimą, kad kiekvienas bendruomenės narys – lygiavertis.

„Aš į pikta linkintį ar užgauliojantį žvelgiu kaip į nuskriaustąjį – su užuojauta, – teigė judėjimo negalią turintis Darius. – Tokie žmonės labiau neįgalūs nei aš, nes aš žinau savo negalią, o jie – ne.“

Prisiminimais dalysis Edmundas Andrijauskas, Vytautas Čepas, Jonas Genys, Vytautas Grubliauskas, Daiva Nakrošienė, Laima Šliogerienė, Kristupas Šliogeris, Olga Žalienė. Saksofonu muzikuos Laimonas Urbikas. Renginio režisierė – Dalia Kanclerytė.

Šiemet sukanka 11 metų, kai Klaipėda neteko paminklosaugos eksperto, architekto, istoriko, miesto piliavietės tyrinėtojo ir jos restauravimo projekto rengėjo, vieno iš Pilies džiazo festivalio organizatorių, Lietuvos skautų brolijos nario, buriuotojo, ROTARY klubo aktyvisto, vieno pirmųjų uostamiesčio sąjūdiečių V.Šliogerio.

„Reta tokių žmonių, kurie taip plačiai ir giliai kaip jis suvoktų mūsų miesto istorinį kontekstą“, – apie V.Šliogerį yra pasakęs architektas E.Andrijauskas. Meilę Klaipėdos miestui V.Šliogeris greičiausiai paveldėjo iš tėvo – karininko Vaclovo Šliogerio, aktyvaus Klaipėdos sukilimo dalyvio, pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos adjutanto, kurį likimas po karo nubloškė į Australiją.

Savo profesinį gyvenimą V.Šliogeris paskyrė Klaipėdos, Mažosios Lietuvos ir Neringos kultūros paveldo išsaugojimui ir atkūrimui. Tarp architekto nuopelnų Klaipėdai – Jūrų muziejaus Kopgalio,  XVII a. bastioninių įtvirtinimų, Klaipėdos piliavietės, Purmalių ir Žardės piliakalnių, Daržų ir Turgaus gatvių rekonstrukcijos projektai.

V.Šliogeris buvo aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis. Jis dalyvavo kuriant Klaipėdos sąjūdį, buvo šio judėjimo tarybos narys, po nepriklausomybės atkūrimo – vienas pirmųjų Klaipėdos savanorių rinktinės narių. Jis daug prisidėjo atkuriant Lietuvos skautų sąjungą. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, V.Šliogeris pirmasis pradėjo gaivinti pamirštą jūrų skautų veiklą – mokė buriuoti vaikus, plaukė su jais į jūrą.

Ne vieną dešimtmetį miesto labui dirbusį architektą primena senamiestyje, Turgaus g. šaligatvyje, įmontuota atminimo plokštė su V.Šliogerio pėdos atspaudu ir tekstu „Vytautas Šliogeris, klaipėdietis, 2006“.

Nėra abejonių, kad V.Šliogeris – viena ryškiausių asmenybių, kūrusių Klaipėdą. Klaipėdiečiai, prisimindami jo nuveiktus darbus ir meilę uostamiesčiui, gali didžiuotis, kad V.Šliogeris gyveno ir dirbo Klaipėdoje.