Pagyvenusių žmonių situacija bei požiūris į senatvę Lietuvoje, J. Radvilės nuomone, priklauso nuo individualaus žmogaus.

„Kiekvienas jaunas žmogus turi džiaugtis tuo, ką jam Dievas davė. Gal gražų kūną. Gražų veidą davė daugumai. Kaip sakoma: jaunas ir gražus, o senas nebe toks gražus darosi. Tačiau su amžiumi žmogus įgyja kitų dalykų. Grožis yra Dievo duotas, bet išmintis, patyrimas, pasiekimai – juos žmogus įgyja pats. Kad nereiktų verkti dėl nebe tokio gražaus veido, vyresnis žmogus tam turi turėti stiprią atsvarą. Žiūrėkite, ar kam nors gali atrodyti žavi pasenusi „barbė“? Tegu būna ji labai gražaus veido, po visokių plastinės chirurgijos operacijų, jeigu tik tiek ir tėra. Vyresnis žmogus turi turėti tiek, kad neliūdėtų dėl blėstančio Dievo duoto grožio“, – įsitikinusi moteris.

Kad tiek senatvės supratimas, tiek jaunystės kulto spaudimas priklauso nuo individualių žmonių skirtumų, sutinka ir A. Bagdonas. „Vieni tai jaučia, kiti nejaučia ir gyvena visiškai laisvai, kaip ir visą savo gyvenimą. Tik tiek, kad šioks toks spaudimas, be abejo, yra artėjant pensiniam amžiui – sunkiau gauti darbą, ypač moterims. Yra tam tikrų nuostatų, bet viskas daugiau priklauso nuo paties suvokiančiojo“, – mano profesorius. Jis pats teigia besijaučiantis laisvai, kaip visada, nepaisant savo amžiaus.

Trečdalis dėl pokyčių neišgyvena

„Manau, kad yra 30–40 proc. žmonių, kurie neišgyvena dėl to, kad pasikeitė. Žinoma, truputėlį gaila, kad sąnariai – nebe tokie lankstūs, kad raumenys – nebe tokie stiprūs“, – kalba jis. Pašnekovo pastebėjimu, net ir naujos partijos orientuojasi tik į jaunimą, o kitose šalyse jis pastebi daugiau išminties, amžiaus vertinimo.

Be to, A. Bagdonas atkreipia dėmesį, kad senatvė apibūdinama labai įvairiai ir šis amžiaus tarpsnis yra gana ilgas ir diferencijuotas: išskiriama ankstyvoji senatvė, vidurinioji ir vėlyvoji. O J. Radvilė tikina nenorinti prisirišti nei prie metų, nei prie statistikos.

Jeigu žmogus nesijaučia senas, jeigu jam gyvenimas įdomus, kodėl jį reikia vadinti senu? Žmogus eina per savo gyvenimą, o gyvenimas yra kelionė, visi žino, kad kelionė – ne atgal, o į priekį.

„Jeigu žmogus nesijaučia senas, jeigu jam gyvenimas įdomus, kodėl jį reikia vadinti senu? Žmogus eina per savo gyvenimą, o gyvenimas yra kelionė, visi žino, kad kelionė – ne atgal, o į priekį. Kodėl reikia skirstyti: jaunas, senas, dar kažkoks? Pensijai mokėti amžius yra nustatytas ir tuo pabaikime“, – mano moteris.

Lyderystės, asmeninio efektyvumo tobulinimo mokymų lektorė tikina, kad dauguma žmonių negalvoja apie vėlyvąjį gyvenimo tarpsnį ir tai rodo blogą gyvenimo vadybą.

„Kiekvienas žmogus pirmiausiai turi vadovauti savo gyvenimui. Kai vadovauji savo gyvenimui, tai žinai, kad vis tiek kažkada pasensi. Apie tai turi galvoti jau tada, kai tau būna 30 ar 40 metų. Reikia svarstyti, ką aš darysiu antroje gyvenimo pusėje, kai gausiu labai mažą lietuvišką pensiją. Turbūt nei vienas nesitiki, kad ji padidės taip smarkiai, kad kiekvienas skraidysime po pasaulį“, – pastebi J. Radvilė.

Turintiems pajamų, ji rekomenduoja jų atsidėti ir taupyti arba įsigyti kažką, kas pajamas užtikrintų senatvėje.

„Ne mažiau svarbu ir tai, ką veiks. Ta veikla kartais gali duoti ir pinigų. Gal savo tiesioginiu darbu užsiimti negalės, bet žmogus gali užsiimti dar daugybe veiklų. Tačiau joms reikia ruoštis, gal reikia dar kažką sužinoti, išmokti, suplanuoti. Galima tą veiklą pradėti jau 10 metų prieš. Toks yra aktyvus žmogus, vadovaujantis savo gyvenimui, ir tada nereikia galvoti: ką man daryti, valstybė manęs neaprūpina“, – pastebi lyderystės, asmeninio efektyvumo tobulinimo mokymų lektorė.

Tačiau J. Bagdonas teigia, kad dauguma žmonių Lietuvoje apie senatvę galvoja iš anksto.

„Darėme didelį tyrimą, ištyrėme daugiau nei 1000 pensinio ir nepensinio amžiaus žmonių, visgi didžioji dalis pensijai ruošiasi. Aišku, su tomis galimybėmis, kurios yra Lietuvoje. Bet yra kitas dalykas – bendraujame su neuropsichologu Linu Bieliausku iš JAV ir jis pasakoja apie kognityvinį rezervą: tie žmonės, kurie jaunystėje yra veiklūs, daug skaito, daug kuria, kažką daro ir pan., jiems senatvė ateina (tai dažniausiai siejama su degeneracinėmis ligomis – Alzheimeriu ir pan.) vėliau – galima 20 metų prailginti savo pažintinį funkcionavimą. Daugelis sako, kad reikia spręsti kryžiažodžius, kai esi senas, iš tiesų tai daryti reikia, kol esi jaunas, tada sukaupiamas visas bagažas, senatvėje jo nebesukaupsi“, – sako VU Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas A. Bagdonas.