– Sekate įvairius politinius reiškinius, reaguoja į tai ir dainomis, ir pasisakymais. Kodėl?

– Jei galėčiau gyventi 100 proc. taip, kaip noriu, nesidomėčiau. Tačiau esu šios valstybės pilietis, man rūpi mano dabartis ir mano vaikų ateitis. Esu priverstas domėtis, ypač kai gyvename tokiais įdomiais laikais. Labai įdomius sprendimus priiminėja žmonės, kurie už mus atsakingi.

– Ir kaip juos vertinate?

– Įvairiai. Iš tiesų, aš tiesiog pradedu savo rytą nuo to, kad atsikeliu iš lovos ir darau savo darbus. Šiame greitame informaciniame pasaulyje mes turime tikrai neblogų ženklų. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai pilni motyvacinių žinučių, patariančių, kaip žmogui veikti.

Visi tai skaito, tačiau ar kas nors tikrai ima ir daro? Dažniausiai visada laukiama, kad kažkas kitas ateitų ir nuspręstų, įkurtų, padarytų...Aš visuomet, kiek tik įmanoma, stengiuosi pats ką nors inicijuoti. Taip pat jungiuosi prie visokių iniciatyvų, kurios man priimtinos, kuriose matau prasmę.

– Kas jus motyvuoja? Kodėl tai darote?

– Tiesiog myliu Lietuvą, tai mano šalis, gimtinė. Aš čia gimiau, noriu čia gyventi visą laiką, ir pasilikti šioje žemėje. Ši šalis – mano vertybinio stuburo vienas pagrindinių nervinių kanalų.

– Kaip formavosi jūsų santykis su Lietuva?

– Nežinau. Sovietmečiu nesiformavo. Aš iš žmonių, kurie apie Lietuvos istoriją, žygdarbius, partizanų judėjimą sužinojo gan vėlai. Kiti giriasi, kaip jiems močiutė jau prie lopšio kažką pasakojo, man ne. Viskas atėjo savo laiku.

Turbūt labiausiai mane paveikė 1990 m. sausio 13 d. Tuose įvykiuose man teko dalyvauti tiesiogiai, nemažai laiko praleidau ir prie LRT pastato, mačiau, kaip jį užima. Mačiau kaip užiminėja televizijos bokštą, dvi savaites gyvenau prie parlamento. Tuo metu man buvo 18 metų. Tokius kaip aš intensyviai gaudė, kad išsiųstų į Murmanską.

– Tai nepriklausomybė jus išgelbėjo nuo kariuomenės?

– Galima ir taip sakyti. Tas nepriklausomybės atgavimo laikas buvo labai įkvepiantis, kai pasaulis mums atsivėrė tikrąja ta žodžio prasme. Buvome įpratę gyventi vienaip ir staiga atsivėrė visas pasaulis.

Pirmą kartą į užsienį nuvykau būdamas 18 metų, važiavau į vakarų Vokietiją. Dabar tos istorijos juokingos, bet tuo metu galvojau – noriu, kad ir mano šalis taip gyventų, noriu būti ramus už savo ateitį, garantijas ir pan. Galvojau, kaip gera būtų tiesiog maloniai leisti laiką su šeima ir draugais, o ne drebėti nežinant, kas bus rytoj.

– Užsiimate kariuomenės veikla, esate šaulys. Kas paskatino į tai įsitraukti?

– Jei paauglystėje kas nors būtų manęs paklausęs, ar kada nors užsiimsiu karyba, būčiau nusijuokęs. Žinoma, tuo metu karybą mačiau visiškai kitaip. Buvo ne kariuomenė, o armija. Vėliau prasidėjo nepriklausomybė, su laiku atsirado draugų kariškių, su kuriais buvo labai įdomu. Man patiko jų požiūris ir mintys, susijusios su meile Tėvynei.

Daug laiko praleisdavau ir su žmonėmis iš Šaulių sąjungos, po truputį karyba tapo mano hobiu, pradėjau mokytis karinių dalykų. Kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, aš, kaip viešas asmuo, negalėjau praeiti pro šalį ir manau, kad viešai kalbėti buvo mano pareiga. Taigi pats įstojau į Šaulių sąjungą, daviau priesaiką ir esu pasiruošęs ją vykdyti bet kada.

– Kelis kartus minėjote, kad, būdamas viešas asmuo, jaučiate tam tikrą žinomumo svorį...

– Jaučiu ne svorį, o pareigą. Tačiau tai manęs neslegia, manęs nevarsto žvilgsniai gatvės, neapsunkina žmonių dėmesys. Aš normalus paprastas žmogus. Jei kas klausia, aš su jais kalbuosi, jei kas žiūri, pasižiūriu atgal ir nusišypsau. Išsakyti, tai, ką galvoju, yra ne tik mano, bet kiekvieno žmogaus pareiga. Tai pradėjimas veikti nuo savęs, tam nereikia būti viešu asmeniu.

„Iš šių 14 tūkst. užsieniečių beveik 11 tūkst. yra sunkvežimių ir krovininio transporto priemonių vairuotojai. Buvo malonu ir keista pamatyti, kad jeigu toje pačioje įmonėje dirba ir užsieniečiai, ir lietuviai, tarp jų atlyginimų skirtumo beveik nėra“, – komentavo „Sodros“ vyriausioji patarėja.

Pasak jos, vidutinis sunkiasvorio automobilio vairuotojo iš trečiosios šalies atlyginimas yra 597 eurai, vietinio gyventojo – 606. 

Antra pagal populiarumą profesija, kurią renkasi atvykėliai – suvirintojo (apie 400 žmonių), taip pat dažnos profesijos – lengvųjų automobilių, taksi vairuotojai, virėjai, mūrininkai, betonuotojai, metalinių konstrukcijų ruošėjai-montuotojai, tinkuotojai, siuvėjai, elektromechanikai, statybininkai, mėsininkai, žuvų darinėtojai.

„Iš visų šitų profesijų išsiskiria metalinių konstrukcijų ruošėjai-montuotojai bei virėjai – tai yra tie atvejai, kai užsieniečiams toje pačioje įmonėje mokamas darbo užmokestis buvo didesnis negu Lietuvos gyventojams toje pačioje įmonėje. Tai gali būti ir dėl kvalifikacijos skirtumų, taip pat galbūt yra kitokių aspektų, kurių mes savo statistikoje nematome, pavyzdžiui, galbūt užsieniečiai dirba daugiau valandų arba darbdaviai vietos rinkoje neranda tinkamo darbuotojo“, – komentavo „Sodros“ atstovė.

„Sodra“ konkrečių duomenų, iš kokių tiksliai šalių yra užsieniečiai, neturi, bet, pasak J. Varanauskienės, numanoma, kad sunkvežimių vairuotojai daugiausiai yra ukrainiečiai, baltarusiai, atsiranda moldavų.

Nuo 2018-ųjų sausio įvestos „Sodros“ grindys – tai reiškia, kad už darbuotojus, neuždirbančius minimalaus atlyginimo, darbdaviai mokesčių „Sodrai“ pradėjo mokėti kaip už uždirbančius minimalų atlyginimą. Nauja tvarka įtaką darė ir Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams.

Atvykėlių, uždirbančių mažiau nei minimalų atlyginimą, metų pradžioje mažėjo – dažniausiai jų atlyginimas buvo padidinamas, pasakojo J. Varanauskienė.

Per tris pirmuosius šių metų mėnesius užsieniečiai iš trečiųjų šalių iš viso sumokėjo 5,3 mln. eurų socialinio draudimo įmokų: sausį – 1,7 mln, vasarį – 1,6 mln., kovą – 2 mln. eurų.

Lietuvoje, nors ir tik su darbo leidimais, įsidarbinę užsieniečiai moka tokius pat mokesčius, kaip ir vietiniai. „Iš principo tokie mokesčiai taikomi tam, kad neiškreiptų konkurencijos sąlygų ir kad vietos žmonės dėl to nebūtų nuskriausti“, – komentuoja J. Varanauskienė.

Pasak jos, su kai kuriomis trečiomis šalimis yra sudarytos tarpusavio sutartys tarp socialinio draudimo institucijų, kurių kiekviena nusako sąlygas, kuriomis remiantis, pavyzdžiui, skaičiuojamas darbo stažas ir kaip įgytos teisės į pensiją gali būti realizuotos gimtojoje šalyje.

Pagal LRT RADIJO žurnalisto Mindaugo Aušros interviu su „Sodros“ vyriausiąja patarėja J. Varanauskiene parengė Ineta Nedveckė.

Anot jo, jei galutinis bylos nuosprendis netenkins įtariamųjų, bylos medžiagos paviešinimas gali būti panaudotas prieš valstybę Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Valstiečių frakcijos narė, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė LRT RADIJUI teigia, kad kitą savaitę paaiškės, ką konkrečiai tirs Seimas ir kokia forma tai bus daroma. Anot Seimo narės, didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad šalies vadovė galėjo daryti įtaką žiniasklaidai.

„Kaip jau žinote, viešojoje erdvėje paaiškėjo informacija, kad prezidentė susirašinėjo su Seimo nariu E. Masiuliu. Buvo perduodami tam tikri nurodymai per minimą Seimo narį. Tie nurodymai buvo adresuojami ponui Raimondui Kurlianskui, „MG Baltic“ vadovui. Dalis tų nurodymų yra, kaip žinia, susiję ir su žiniasklaidos laisvės ribojimu. Žiniasklaidos laisvė yra konstitucinis principas“, – tvirtina A. Širinskienė.

Jos aiškinimu, iš viešosios erdvės matyti, kad buvo ne tik susirašinėjama, bet ir imamasi tam tikrų veiksmų: „Tarkime, kai 2015 m. gruodžio 15 d. prezidentė nurodo E. Masiuliui patraukti sarginį šunį, t. y. žurnalistą Dapkų, jau 16 d. (kitą dieną po laiško) yra fiksuojamas Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT) įrašas pokalbio tarp E. Masiulio ir R. Kurlianskio, kur ne tik derinami Liberalų sąjūdžio finansavimo klausimai, tačiau tame pačiame pokalbyje perduodami linkėjimai nuo, manykime, prezidentės, praktiškai naudojant tą patį žodyną, kuris buvo išsakytas laiške.“

A. Širinskienės tvirtinimu, visa ši informacija prieinama viešojoje erdvėje ir visuomenė privalo gauti atsakymus į klausimus apie politikų galimai žiniasklaidai daromą poveikį ir tai, kaip buvo paskirtas generalinis prokuroras.

„Vienas dalykas – poveikis Lietuvos žiniasklaidai, žiniasklaidos laisvės varžymo klausimas. Žiniasklaidos nepriklausomumas ir jos laisvė iš tiesų yra konstitucinis principas. Kitas elementas yra galimas koncerno „MG Baltic“ poveikis, skiriant generalinį prokurorą, ir prezidentės tam tikri veiksmai, prašant pagalbos šiuo klausimu iš koncerno“, – sako Seimo narė.

Agnė Širinskienė

Paklausta, iš kur tikimasi gauti laiškus, A. Širinskienė tvirtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo paimta medžiaga iš E. Masiulio kompiuterio, todėl laiškus turėtų turėti prokuratūra. 

„Kitas dalykas, yra ir tam tikri netiesioginiai įrodymai, t. y., kad po laiškų gavimo yra fiksuoti Seimo nario veiksmai, kai jis eina ir derina klausimus, kurie buvo aptarti laiškuose. Lygiai taip pat panašu iš viešosios erdvės, kad yra fiksuoti ir pono Kurlianskio veiksmai, kad jis bando daryti poveikį Seimo nariams [...] Dėl pačios tyrimo formos Seime diskutuojama. Manau, kad kitą savaitę mes tą formą vienokią ar kitokią matysime“, – tvirtina A. Širinskienė.

Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, konservatorius Stasys Šedbaras vis dėlto paskelbtus laiškus vertina kaip bandymą politizuoti korupcijos bylą.

„Vienas dalykas, kas yra labai svarbu ir neramina mane kaip teisininką, kad visa tai vis tiek vienaip ar kitaip yra iš bylos, iš politinės korupcijos bylos [...]. Bet koks bandymas politizuoti šią bylą, kuri atiduota teismui, gali būti panaudotas prieš Lietuvos valstybę Europos Žmogaus Teisių Teisme, jeigu įtariamiesiems ar daliai jų būtų nepalankus Lietuvos teismų nuosprendis“, – akcentuoja S. Šedbaras.

Stasys Šedbaras/ V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Jo teigimu, jau yra buvę tokių atvejų tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose, kai atstovas – Lietuva – nukentėjo vien dėl to, kad politikai bylos medžiagą pakomentavo viešai. „Besitęsianti diskusija vis dėlto tiesiogiai susijusi su bylos tyrimu, su ikiteisminio tyrimo medžiaga. [...] Aš labiausiai bijau, kad šitokiais veiksmais nebūtų sukeltas pavojus tikrai sėkmingai bylos baigčiai“, – sako S. Šedbaras.

Bet koks bandymas politizuoti šią bylą, kuri atiduota teismui, gali būti panaudotas prieš Lietuvos valstybę Europos Žmogaus Teisių Teisme, jeigu įtariamiesiems ar daliai jų būtų nepalankus Lietuvos teismų nuosprendis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad, norint atlikti laiškų tyrimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad prezidentė susirašinėjo ne tik su E. Masiuliu. Ne vienas politikas viešai patvirtino, kad yra susirašinėjęs su D. Grybauskaite, todėl, teigia S. Šedbaras, nusprendus, kad tokie susirašinėjimai negalimi, reikėtų nagrinėti laiškus tarp visų politikų ir prezidentės.

„Aš manau, kad tai normalu – jeigu mano projektas pateiktas, aš galiu diskutuoti, kalbėtis su parlamentinių frakcijų atstovais. Jeigu išskiriame vien E. Masiulio atvejį, tai susirašinėjimą aiškiai susiejame vien tik su politinės korupcijos byla ir pastatome šitą bylą į aiškų teisinį pavojų. Kur dar gauti medžiagos? Net neįsivaizduoju ir beveik esu tikras, kad tos medžiagos daugiau nebus, daugiau neturėsime. Tik sukelsime didelį triukšmą, kuris tik pakenks, o ne duos kokią nors naudą“, – komentuoja S. Šedbaras.

Panašios nuomonės laikosi ir apžvalgininkas Ričardas Savukynas. Jo tvirtinimu, daugelis reakcijų į susirašinėjimą yra emocingos ir trukdo objektyviai įvertinti situaciją. Kaip teigia apžvalgininkas, susirašinėjimas tarp politikų yra normali praktika.

„Kaip tik būtų nenormalu, jeigu susirašinėjimo nebūtų, nes valstybės vadovė dirba savo darbą. Ji dirba ir su Seimo nariais, ir su ministrais, ir t. t. Tai yra normalus politinis procesas, kai įvairūs veiksmai ir įvairūs sprendimai yra ir aptariami, ir derinami“, – sako R. Savukynas.

Jo nuomone, laiškai taip pat neparodo D. Grybauskaitės bandymo daryti įtaką žiniasklaidai. Kaip teigia apžvalgininkas, labiau matyti prezidentės pozicija bandant užkirsti kelią, kad į generalinio prokuroro skyrimą kištųsi koncernas „MG Baltic“.

„Interpretacijos gana išvirkščios, nes pakanka paskaityti laišką ir matyti, kad derinimo nebuvo ir kad kaip tik yra pareiškimas, kad nebus jokia įtaka toleruojama. Šitas dalykas kaip ir akivaizdus. Interpretuojant auginamas kažkoks triukšmas“, – įsitikinęs R. Savukynas.

Jis taip pat priduria, kad šioje situacijoje neramina kai kurie politikų pareiškimai. Kaip pavyzdį apžvalgininkas pateikia Seimo nario Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio pareiškimą, kad bus tiriami ir kitų Seimo narių laiškai.

„Panašu, kad R. Karbauskis net nežino, kaip yra užtikrinamas duomenų saugumas Lietuvoje ir kad tai gali vykdyti tik ikiteisminio tyrimo įstaigos, kad Seimas negali daryti tokių dalykų. Nepaisant to, išgirstame tokius dalykus, kurie traukia link 198 Baudžiamojo kodekso straipsnio [neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas – LRT.lt]. Man šitokios kalbos labai keistos. Manau, kad užkuriamas politinis triukšmas lygioje vietoje“, – vertina R. Savukynas.

Pagal LRT RADIJO laidą „60 minučių“ parengė Vaida Kalinkaitė.

– Kokias mintis jums sukelia frazė „Valstybė – tai tu“?

– Tai gražiai susisieja su mūsų dažnai naudojamu pasakymu „Valstybė esu aš“. Įdomu, kad kai pradėjome naudoti šį šūkį, sulaukėme nemažai kritikos, nes tai panašu į Liudviko XIV, kuris buvo absoliutinis monarchas, šūkį „Valstybė – tai aš“.

Mes tai apverčiame ir manome, kad jei taip pasako 10–20 tūkst. žmonių, moksleiviai, studentai, mokytojai, verslininkai, Seimo nariai ir kiti, fragmentas po fragmento susideda valstybė. Kiekvienas supranta, kad jis – maža valstybės dalis.

Tai skamba banaliai, tokį paaiškinimą lengva išgirsti per bet kurią vasario 16-ąją ar kovo 11-ąją. Tačiau mes savo renginiais ir veiksmais bandome klijuoti mikroskopinį paveikslą, nes galime veikti mikrolygmenyje.

Makrolygmenyje yra ponas Pranckietis, ponas Skvernelis, ponia Grybauskaitė, ponas Karbauskis, ponas Landsbergis. Jie visi dirba makrolygmenyje. Mes, kaip piliečiai, veikiame mikrolygmenyje. Tai – ir koks nors renginys, pasikalbėjimas su vaiku, jauno žmogaus suviliojimas likti Lietuvoje ir t. t. Ir tai yra frazės „Valstybė esu aš“ įprasminimas.

– Seimo vadovas vadina jus populistu.

– Nežinau, ar galima vadinti žmogų populistu, jei jis nėra politikas. Juk populizmas – politinė srovė. Na, o žvelgiant į tai visuomenine prasme, žodis kilęs iš lotyniško populus, kuris reiškia liaudį. Taigi jei mane vadina liaudies dalimi, tai gerai.

– O kaip jūs pavadintumėte Seimo pirmininką?

– Seimo pirmininką dabar vadinčiau kenčiančiu žmogumi. Jis tikrai kenčia ir tai matyti iš jo interviu, kintančios nuomonės ir pan. Jaučiu, kad jis pyksta ant mūsų, jūsų ir pats ant savęs. Kai pirmą kartą susidūriau su Viktoru Pranckiečiu, mačiau fantastišką žmogų, puikiai nusimanantį savo srityje, visuomenišką, pilietišką, labai mylimą studentų. Labai džiaugiausi, kad toks žmogus ateina į valdžią ir užima aukštą postą.

Man tikrai nepatiko mano kolegos Edmundo Jakilaičio interviu, kuriame jis užsipuolė Seimo pirmininką, kad šis neturi jokios politinės patirties. Juk mes to ir norėjome – kad ateitų nauji žmonės. Tačiau praėjo pusantrų metų ir mes matome visai kitokį žmogų.

Seimo pirmininką dabar vadinčiau kenčiančiu žmogumi. Jis tikrai kenčia ir tai matyti iš jo interviu, kintančios nuomonės.

– Kuris Seimo pirmininkas buvo geriausias?

– Irena Degutienė ir Česlovas Juršėnas. Jie atliko klasikinę Seimo pirmininko funkciją. Juos gerbė visi Seimo nariai – ir pozicija, ir opozicija. Č. Juršėną gerbė konservatoriai, J. Degutienę – socialdemokratai ir visi kiti. Šie Seimo pirmininkai, galima sakyti, buvo vaikščiojantis Seimo statutas. Jiems valdant Seimas tikrai buvo gerokai labiau gerbiamas.

– Iškeliate daug politikų, valdininkų minusų, viešinate jų negerus darbus, visa tai skelbiate socialiniame tinkle „Facebook“, interneto portaluose. Kodėl taip darote?

– Mes visi norime geresnės valdžios, nuo pat nepriklausomybės pradžios. Dabar turime įrankį mokytis ir įvertinti, kas yra geresnė, doresnė, skaidresnė valdžia. Jaunoji karta vis labiau susidomėjusi politika. Ar ankstesnės kartos 18–20 metų jaunuoliams buvo įdomu, kas vyksta Seime? Ne. Dabar gerokai daugiau jaunimo domisi politinėmis aktualijomis ir tai tam tikras naujosios komunikacijos ir visuomenės veikėjų įdirbis.

– Žurnalistai dažnai prigauna politikus meluojančius, kiekvieną dieną gausu naujienų ir kartais penktadienį būni pamiršęs, koks skandalas vyko pirmadienį. Kokį politikos lygį tai rodo?

– Tai nėra labai profesionalus, jei žmonės taip dažnai keičia nuomonę, akivaizdžiai meluoja. Tačiau manau, kad nesame kažkuo išskirtiniai tarp kitų valstybių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje taip pat kasdien pagaunami meluojantys politikai.

– Kaip jiems ten baigiasi?

– Ten baigiasi gerokai liūdniau ir greičiau, bet jie turi ilgametes demokratines tradicijas. Mes kol kas turime tokią valdančiąją koaliciją, kuri automatiškai suponuoja, kad beveik visa žiniasklaida visada meluoja ir yra priešas. O tada gerokai lengviau gyventi ir jiems, ir jų rėmėjams. Sudarę iliuziją „priešas už vartų“, jie iš tikrųjų gali sau leisti elgtis šiek tiek laisviau.

Kitas klausimas – ką galvoja kai kurie mano labai gerbiami, labai gerai pažįstami ir labai profesionalūs valdančiosios koalicijos nariai, matydami tai iš vidaus kiekvieną dieną. Ar jiems tai patinka? Ir dėl ko (vėl mes turime V. Pranckiečio atvejį) jie tai toleruoja? Tam, kad galėtų vadintis Seimo nariais? Kad turi kažkokius valdžios svertus?

– Kodėl nėra galimybės pakilti aukščiau ir pažiūrėti į viską iš aukšto?

– Nežinau. Kelių Seimo narių „valstiečių ir žaliųjų“ klausiau, kodėl jie nekalba. Nebūtina mesti iššūkį frakcijos seniūnui ar dar kažkam, kaip padarė ponas Matelis, bet juk reikia diskutuoti, išsakyti savo nuomonę, kurios aš nesu girdėjęs. Kodėl slepiamasi po bendra frakcijos nuomone? Atsakymo nesulaukiu.

Ką galvoja kai kurie mano labai gerbiami, labai gerai pažįstami ir labai profesionalūs valdančiosios koalicijos nariai, matydami tai iš vidaus kiekvieną dieną. Ar jiems tai patinka?

– Vasario 16-ąją buvo valstybės atkūrimo 100-metis, bet paminklo Jonui Basanavičiui, Lukiškių aikštės likimas iki šiol neaiškus, griūva Gedimino kalnas. Nebaugina tokie ženklai?

– Galima pridurti, kad ir nepasistatėme nieko, neturime visų didžiųjų infrastruktūrinių objektų. Aš su tokiu lengvu nusivylimu žiūrėjau į artėjančią Vasario 16-ąją ir galvojau, kad tikrai bus liūdesėlis, bet, jei atmesime visus iškilmingus renginius, kur vis tiek liūdesėlis (kartais atrodo, kad į juos žmonės atėjo tiesiai iš laidotuvių), pati šventė mane labai įkvėpė. Man buvo labai smagu ir dalyvauti, ir matyti, kad žmonėms nebereikia valdžios nurodymų ar kitų dalykų, kaip švęsti. Tai matėme ir Gedimino prospekte, ir apskritai visoje Lietuvoje.

Įkvėpė ir tai, kad mes mokame didžiuotis savo valstybe, linksmintis ir švęsti jos gimtadienį, kad nereikia laukti, kol vyriausybės komisija nuleis kažkokį genialų, neįtikėtiną, visą tautą suvienijantį projektą. Žinoma, būtų buvę smagiau, kad visi būtume galėję nueiti į kokį grandiozinį „blockbusterinį“ filmą apie Lietuvos istoriją – į tokį, kurį galima tiražuoti po visą pasaulį. Bet buvo kitų dalykų ir aš gerokai pozityviau pasijaučiau vasario 17-ąją nei jaučiausi kokią vasario 1-ąją ar sausio 15-ąją.

– Netrūksta lyderių valstybėje?

– Žinoma, kad trūksta, ypač dabar, nes lyderystė galima įvairiose sferose. Pasižiūrėkime į politinę lyderystę – net nežinau, bet gal čia vištos ir kiaušinio klausimas, ar mums reikia išsiugdyti, ar išsirinkti lyderį, kuris galėtų parodyti viziją ar kryptį, kurios mums irgi stinga. Amžina mano diskusija su vaikais mokyklose – kokia Lietuvos po 20 metų vizija ir kokie lyderiai galėtų tą viziją įgyvendinti.

– Jūs atidžiai stebėjote atranką, buvote ir komisijos narys. Kaip vertinate I. Zasimauskaitės pasirodymą?

– Manau, kad tai yra graži daina, kurią I. Zasimauskaitė atlieka labai įtaigiai, gražiai, švelniai. Būtent tai ir padėjo jai pelnyti pergalę šioje „Eurovizijos“ atrankoje. Sekmadienį mes akivaizdžiai matėme, kad ji sulaukė paties didžiausio žiūrovų palaikymo. Man smagu, kad į „Euroviziją“ vyksta kūrinys, kuris labiausiai patiko transliaciją stebėjusiems žiūrovams.

– Jūsų nuomone, kuri dalis yra stipresnė – pati daina ar pasirodymas?

– Sekmadienį vėl žiūrėjau tą pasirodymą ir apie tai galvojau. Svarsčiau – jei šią dainą atliktų koks nors kitas atlikėjas, ji skambėtų galbūt visiškai kitaip, ne taip įtaigiai ir nebūtų sulaukusi tokių didelių simpatijų.

Manau, kad būtent I. Zasimauskaitė, kuri puikiai interpretavo šį kūrinį, yra labai didelė šio kūrinio sėkmės dalis. Manyčiau, kad vis dėlto pagrindinis dalykas, dėl kurio tiek daug žmonių balsavo už I. Zasimauskaitę, yra būtent jos pačios gebėjimas įsijausti į šią dainą, gebėjimas scenoje transliuoti labai šiltas emocijas, kurios nesvetimos kiekvienam žmogui.

Manau, kad būtent I. Zasimauskaitė, kuri puikiai interpretavo šį kūrinį, yra labai didelė šio kūrinio sėkmės dalis.

– Anot LRT RADIJO klausytojas įsitikinęs, kad I. Zasimauskaitės pasirodymas panašus į praėjusių metų nugalėtojo pasirodymą ir to reikėtų vengti. Klausytojas taip pat pridūrė, kad, jo nuomone, daug geriau pasiruošę buvo atlikėjai Jurgis Brūzga ar Kotryna Juodzevičiūtė. Kaip vertinate tokią poziciją?

– Visiškai pritariu tam, kas buvo pasakyta apie J. Brūzgos pasirodymą. Jis tikrai buvo labai efektingas. Noriu priminti, kad komisijos balsavime J. Brūzga užėmė pirmą vietą. I. Zasimauskaitė – antrą. Taip, K. Juodzevičiūtė, be jokios abejonės, buvo smarkiai patobulėjusi.

Buvo išsakyta įdomi mintis, užsiminta apie Salvadorą Sobralį, praėjusių metų „Eurovizijos“ laimėtoją, kuris nugalėjo su lyriška daina. Beje, jeigu žiūrėtume į žiūrovų balsavimą sekmadienį, man irgi kilo tokia įdomi mintis, kad pirmoje vietoje buvo I. Zasimauskaitė su lyriška daina, antroje – grupė „The Roop“ su šiek tiek greitesnio tempo, bet irgi gana svajinga, melancholiška daina, trečioje – buvo Monika Marija su lyriška daina. Tie pasirodymai, kuriuose skambėjo greitesnio tempo muzika, žiūrovų lentelėje liko dugne.

Galima daryti išvadą, kad žiūrovai šiais metais labiau norėjo į „Euroviziją“ siųsti lyrišką dainą. Dar kartą pasikartosiu – žiūrovai šiais metais daugiausiai balsavo už I. Zasimauskaitę, už lyrišką dainą. Žiūrovai ją išsiuntė į „Euroviziją“.

Pastebiu, kad iš tiesų ne vienoje mūsų šalyje taip būna – žmonės, rinkdami kūrinį, balsuodami, kažkaip turbūt pasąmoningai šiek tiek prisimena tai, kas buvo prieš metus, ir truputį linksta į tą pusę. Buvo gana įdomus gerbiamo klausytojo pastebėjimas, kad iš tiesų galbūt taip daryti ir nereikėtų.

Kita vertus, labai sunku prognozuoti. Galbūt kelis kartus iš eilės gali laimėti lyriškos dainos. Galbūt šiais metais laimės greita daina. Viską pamatysime po dviejų mėnesių.

– Dar du LRT RADIJO klausytojai išsakė visiškai priešingas nuomones. Vienas klausytojas įsitikinęs, kad I. Zasimauskaitės pasirodymas buvo vienas iš silpniausių. Anot klausytojo, atrankoje apskritai trūko melodingų dainų. Kitas klausytojas vis dėlto I. Zasimauskaitės dainą vertina kaip vieną geriausių.

– Melodingų dainų yra, bet iš tikrųjų pasisakymai labai geri, nes jie labai gerai atsispindi, kiek yra skirtingų nuomonių, kaip žmonės serga už savo favoritus, skirtingas dainas. Tai labai sveika, kai žmonės įsijaučia į šį „Eurovizijos“ žaidimą ir nėra vieningi.

Jeigu kalbėsime apie dainas, ir sekmadienį komentuodamas pasirodymus sakiau, kad, mano nuomone, atlikėjai buvo stipresni nei jų kūriniai. Yra tiesos tame, kad šiais metais neturėjome fantastiškai įspūdingos dainos, kurią, išgirdęs pirmą sykį, galvoji, kad ta daina galėtų laimėti „Euroviziją“. Tai yra didelė problema.

Tai problema vyrauja ne tik Lietuvoje. Tai problema ir užsienyje. Man teko kalbėtis su latviais, kurie rengė „Eurovizijos“ atranką ir sakė lygiai taip pat. Kažkaip yra taip, kad kompozitoriai šiuo metu, ypač jauni kompozitoriai, nesiveržia į konkursus. Jie galbūt yra šiek tiek nusivylę visu tuo „Eurovizijos“ žaidimu arba nuo jo nutolę. Taip, gerų dainų, akimirksniu įsimenančių dainų su stipriomis melodijomis trūksta, bet trūksta ne tik Lietuvoje.

– Atrankos finale dalyvavo šeši atlikėjai, gana įvairūs. Minėjote, kad už I. Zasimauskaitę balsavo daugiausia žiūrovų, bet, jeigu ne I. Zasimauskaitė būtų laimėjusi, ką jūs būtumėte rinkęs kaip Lietuvos atstovą „Eurovizijoje“?

– Mano du favoritai iš tiesų buvo I. Zasimauskaitė ir J. Brūzga. Net neketinu to slėpti. Pasižiūrėjęs visus pasirodymus maniau, kad tai yra du geriausi variantai, kuriuos turėjome sekmadienį. Vienas variantas – lyrinis, labai gražus, šiltas, švelnus. Tas, kuris ir išvyks į „Euroviziją“ atstovauti Lietuvai. Kitas – iš tiesų energingas, geras pop kūrinys, kurį atliko J. Brūzga, mano nuomone, per visą atranką sekmadienį surengęs patį stipriausią ir geriausią pasirodymą.

Iš tiesų tai aš pasakyčiau, kad iš tų šešių atlikėjų, kurie sekmadienį dalyvavo, nė dėl vieno nebūtų skaudėjusi širdis, kad jis ar ji į „Euroviziją“ išvyko kažkaip nepelnytai ar kažkaip labai prastai pasirodė. Man patiko, kad buvo šešios gana skirtingos dainos. Man atrodo, kad jos turėjo gana skirtingą auditoriją.

– LRT RADIJO klausytojas tvirtina, kad visos „Eurovizijos“ dainos yra savitos, originalios ir turi įsimenantį priedainį. Jo nuomone, tokia yra ir I. Zasimauskaitės daina. Ar sutiktumėte?

– Manau, kad gana taikliai sudėstyta tai, ką gerbiamas klausytojas pasakė. Dėl savitumo, žinoma, galime truputį ginčytis, nes daina yra gana tipinė, lyrinė baladė, bet yra laimėjusių dainų „Eurovizijoje“, kurių savitomis tikrai nepavadinsi. Būna tiesiog įsimenantis, linksmas kūrinys, kuris laimi tą konkursą.

Apskritai, tiesą sakant, norėčiau dabar, kai dar yra likę du mėnesiai iki „Eurovizijos“, tiesiog nuimti nuo išrinktos Lietuvos atstovės visą lūkesčių naštą. Žinau, kad ji neskaito komentarų internete, per daug nesigilina į visa tai. Žinau, kad ji tikrai važiuos labai nuoširdžiai atlikti šios dainos, o kaip jau ten pasiseks, kokią vietą užims, tai tokią ir užims.

Neįmanoma prognozuoti, kad vienas ar kitas atlikėjas, nuvažiavęs būtinai užims vieną ar kitą vietą. Tai tikrai nėra sportas, kur taikomi olimpiniai normatyvai ir visi kiti dalykai, kur tie rezultatai vertinami labai objektyviais kriterijais.

Sakyčiau, kad duokime Ievai ramybę. Žinau, kad ji tikrai padarys viską, kad Lietuvos pasirodymas „Eurovizijos“ scenoje atrodytų labai gražiai.

Jos nuomone, galima lengvai įsigyti ar patiems pasigaminti šių produktų alternatyvų ir tokiu būdu pasirinkti sveikesnį variantą.

– Kaip vertinate dėl nevienodos kokybės maisto produktų kilusią diskusiją?

– Mano nuomone, svarbiausia, kad mes pagaliau pradėjome domėtis, kas gi yra mūsų maisto produktuose. Žmonės Lietuvoje dažnai dar produktus renkasi tik pagal kainą ar skonį. Tas skonis ne visada yra objektyvus kriterijus.

Visi tie produktai, kurie buvo prastesnės ar kitokios kokybės, norėčiau pastebėti, yra labai stipriai perdirbti produktai. Tai yra traškučiai, kažkokie fabrikuose iškepti sausainiai, šokoladinis kremas. Tai produktai, kurie savaime nėra pirmo būtinumo produktai. Tai kažkokie skanumynai, kurių mums iš esmės nereikia, kad išgyventume. Tai dalykai, kuriems galima rasti alternatyvų, pagamintų Lietuvoje.

Turbūt visa ši problema, pavadinkime, skandalas mums perša dvi išvadas. Viena, Lietuvos vartotojas pagaliau pradeda iš tiesų domėtis tuo, ką valgo. Kitas dalykas, pasaulyje yra tokia tendencija, filosofija, kad vis dėlto mums geriausi produktai yra tie, kurie mažiau perdirbti ir pagaminti ten, kur mes gyvename.

Kodėl mes turėtume pirkti iš Vokietijos tūkstančius kilometrų atvežtą produktą, jeigu galime pirkti lietuvišką ir iš viso į tą patį jogurtą įdėti pačių pagamintos uogienės?

Jeigu, pavyzdžiui, kalbame apie jogurtą, pagamintą Vokietijoje, tai kodėl mes turėtume pirkti iš Vokietijos tūkstančius kilometrų atvežtą produktą, jeigu galime pirkti lietuvišką ir iš viso į tą patį jogurtą įdėti pačių pagamintos uogienės? Tai yra žmogaus pasirinkimo klausimas.

– Bet gal ne visi moka taip gaminti, kaip jūs. Ką tada daryti?

– (Juokiasi) nereikia nieko mokėti. Iš tikrųjų perkant maistą reikia galvoti, kad jis turi būti mums naudingas. Turime galvoti apie tai, ką valgome. Geriau valgykime mažiau ir kokybiškesnių dalykų. Čia, Lietuvoje, tikrai turime apsčiai maisto ir maisto gamintojų, kuriais galime pasitikėti.

Skaitykime etiketes. Žinokime, kad mums nereikia hidrintų riebalų, kažkokių palmių aliejaus. Skaitykime ir žiūrėkime, kiek yra cukraus, kiek yra visokių pridėtinių dalykų. Pirkime kokybę, o ne pasitikėkime aklai ir griebkime tai, kas yra penkiais centais pigiau.

Kaip žinote, yra lietuvių patarlė – skūpus moka du kartus. Jeigu visą laiką kimšime į save prastos, abejotinos kokybės produktus, vėliau teks sumokėti savo sveikata ir gera savijauta.

– Pati daug keliaujate, šiuo metu esate Ispanijoje. Ar patys ispanai turi panašių problemų? Ar teko su jais apie tai pasikalbėti?

– Man atrodo, kad visos šalys turi tas pačias problemas. Buvau maisto turguje ir mes kalbėjome, diskutavome būtent apie tai, kad vaisiai, kurie čia užauginti, čia kainuoja brangiau, nei tie patys vaisiai Lietuvoje. Taip kad ne visada kaina atspindi kokybę. Tai vienas toks dalykas. Kitas – visi visuomet ieško sau kuo geriausio, prieinamiausio produkto. Tas pats obuolys gali būti skirtingos kokybės, skirtingai kainuoti.

Tie patys ispanai, anglai skundžiasi lygiai tais pačiais dalykais. Visi stengiasi valgyti mažiau perdirbtą maistą ir, svarbiausia, vietinį maistą. Į tai ir mes Lietuvoje atkreipkime daugiau dėmesio, mokykimės tai daryti. Pavyzdžiui, anglai eina iš proto dėl savo braškių, dėl savo smidrų. Kai prasideda braškių sezonas, visur aiškiai didelėmis raidėmis būna užrašyta, kad čia yra angliškos braškės, angliški smidrai ir ta prekė kainuoja brangiau, ji yra labiau geidžiama. Ir mes palaikykime pirkdami savo lietuvišką produktą. Taip palaikysime ir savo ekonomiką, ir valgysime skanesnį maistą.

Kaip teigia jis, N. Venckienės suėmimas nėra preliudija į Garliavos istorijos pabaigą: „Preliudija būtų galutinis JAV valstybės departamento sprendimas išduoti N. Venckienę Lietuvai. Nors ir Lietuvoje procesas tęstųsi gerus metus.“

– Kaip vertinti, kad taip ilgai užtruko Neringos Venckienės suėmimo procesas? Ypač turint omenyje, kad jos buvimo vieta buvo žinoma, o paieška paskelbta 2013 m. ?

– Turbūt svarbu tai, kada jis prasidėjo. Pradžiai reikėjo daug laiko. Tikrai keista, bet tikriausiai JAV pareigūnai, kurie tuo užsiima, turėjo svarbesnių bylų.

– Kiek gali užtrukti ekstradicijos procesas?

– Sunku prognozuoti, tai priklausys nuo to, kokios pačios N. Venckienės perspektyvos. Jeigu ji liks suimta, gal viskas tęsis pusmetį, metus ar dvejus. Bet viskas gali dar labiau užsitęsti, jei ji nesutiks grįžti į Lietuvą ir teismas leis išeiti į laisvę. Tokia situacija būtų jai palankesnė. Paprastai būna galimybė pabandyti pavilkinti procesą.

Pati išdavimo procedūra labai sudėtinga. Yra du etapai – teisminė ir administracinė dalis. Teisminė dalis yra pirmasis teismo sprendimas, paskui apeliacinis apskundimas ir, teoriškai, taip galima eiti net iki Aukščiausio teismo. Tai ypatingos trukmės procesas.

Jei N. Venckienė bus kurį laiką suimta, tikėtina, kad ji pati norės grįžti į Lietuvą ir viską pabaigti. Jei bus paleista į laisvę, gali būti, kad mes jos dar ilgai nesulauksime.

Antrasis etapas vyksta valstybės departamente, tai mūsų užsienio ministerijos atitikmuo. Ši institucija sprendžia, ar tai nėra politiškai motyvuotas prašymas. Kadangi N. Venckienė buvo Seimo narė, partijos lyderė, o ir pati istorija turi įvairių niuansų, šis klausimas gali būti keliamas. Ir vėl galimos apskundimo procedūros.

Taigi šio proceso ištęsimui, jei jame dalyvaujantis žmogus to nori, yra visos galimybės. Jei N. Venckienė bus kurį laiką suimta, tikėtina, kad ji pati norės grįžti į Lietuvą ir viską pabaigti. Jei bus paleista į laisvę, gali būti, kad mes jos dar ilgai nesulauksime.

– Ar tai, kad paleidimas už užstatą buvo atmestas, kažką reiškia?

– Nežinau, kiek tai patikrinta informacija. Kita vertus, šį sprendimą galima keisti, jis peržiūrimas, jį galima apskųsti. Vis vien nurodomas terminas, kiek galima asmenį laikyti suimtą. N. Venckienė nėra kaltinama kažkokiu smurtiniu, ypatingai sunkaus nusikaltimo padarymu ir visuomenei grėsmės nekelia, o tai galima laikyti argumentu, kodėl ji turėtų būti paleista.

Sunku prognozuoti, koks bus galutinis teismo sprendimas. Nors prokuroras sakė, kad suimtąjį įprastą laikyti, aš neturiu tokios informacijos. Matyt, tai priklauso nuo to, kokie sunkūs yra nusikaltimai. Už sunkiausią nusikalstamą veiką gresia pora ar trejetas metų. Būtų nelogiška, jei, siekiant ekstradicijos, asmuo būtų laikomas suimtas ilgiau nei galimas maksimalios bausmės terminas. Tai prieštarautų principams. Nežinau, kaip JAV teisė, bet mūsų įstatymuose aiškiai nustatyta, kad yra ribos, siejamos su maksimalios gresiančios bausmės dydžiu.

– Ar galima teigti, kad pastarąją savaitę stebime atomazgas Garliavos istorijoje? Gal N. Venckienės suėmimas – preliudija į istorijos užbaigimą?

– Nesakyčiau, kad tai preliudija į pabaigą. Preliudija būtų galutinis JAV valstybės departamento sprendimas išduoti N. Venckienę Lietuvai. Nors ir Lietuvoje procesas tęstųsi gerus metus, gal mažiau. Kadangi pati N. Venckienė yra kvalifikuota teisininkė, manau, kad Lietuvoje ji išnaudotų visas galima gynybos priemones. Prireiktų laiko, kol Lietuvoje turėtume galutinį sprendimą.

Anot jo, tai yra stebuklas vien dėl to, kad esame ne tik tauta, kurią buvo bandyta ištrinti iš žemėlapio, bet ir tauta, kuri buvo fiziškai naikinama.

– Kalbame su jumis ypatinga proga – esame valstybės šimtojo gimtadienio išvakarėse. Kokie jausmai jus aplanko šiomis dienomis?

– Galiu pasakyti, kad aš didžiuojuosi. Didžiuojuosi savo valstybe, didžiuojuosi tais pasiekimais, kurie įvyko per tą šimtą metų. Žinoma, negalima sakyti, kad šimtą metų buvome laisvi. Pusę to laiko, 50 metų, vis dėlto buvome okupuoti, tačiau buvome stiprūs savo valia, savo pasiryžimu susigrąžinti laisvę. Mes ją ir susigrąžinome. Taip kad yra kuo didžiuotis.

Aš džiaugiuosi ne tik už save, bet ir už visą tautą, nes paskutinius 27 metus mes praktiškai įvykdėme stebuklą. Ne tik atsigavome fiziškai (atstatytas mūsų ūkinis, kultūrinis, politinis gyvenimas), bet ir savo dvasia sustiprėjome. Sustiprėjome ta prasme, kad esame užsiangažavę (galėčiau tikrai pasakyti šį žodį) gyventi laisvi, prisidėti prie bendros Europos ir bendros pasaulio gerovės. Įteisinome save kaip lygūs tarp lygių tarp visų valstybių.

Sakyčiau, tai yra net savotiškas stebuklas, nes esame tauta, kurią buvo bandoma ne tik išbraukti iš Europos žemėlapio, bet buvome fiziškai naikinami. Tikrai savo aukomis, savo pasiryžimu ir galbūt tuo tautos noru būti vėl lygiais tarp lygių mes per 27 metus pasivijome Europą. Galbūt ne visose srityse, bet daugumoje, jaučiu, esame lygūs tarp lygių.

– Prezidente, ne kartą kalbėdamas apie tautą, valstybę raginote tikėti žmones tuo, kas stiprina mus kaip tautą, ir netikėti tais dalykais, kurie mus skaldo. Ar, jūsų manymu, mūsų tas tikėjimas auga?

– Pirmas dalykas, manau, tikėjimas savo tauta mus turbūt vedė per visus sunkumus. Šiandien galbūt nejaučiu to entuziazmo, kuris tiesiog tryško iš mūsų atsigavimo, grįžimo į gyvenimą dienomis. Galbūt jo trūksta.

Tačiau aš manau, kad jaunoji karta, kuri dabar auga, grąžins mus į tą patį lygį arba net turime pralenkti. Turime žengti į priekį. Tai tikrai padarysime. Kas jau yra atlikta, parodo mūsų dvasinį pajėgumą ir mūsų užsispyrimą būti tuo, link ko mūsų įsitikinimai vedė mus per visus tuos sunkiuosius laikus.

– Minite jaunąją kartą. Ar šiuo metu ir dedate daugiausia vilčių ir idėjų į jaunąją kartą?

– Reikia pasakyti, kad didelė dalis tos jaunosios kartos prisiima atsakomybę už tautą, eina aukštas pareigas. Žinoma, turbūt negalėčiau pasakyti, kad atsikratėme visiškai homosovietikus ideologijų, bandymų perplauti mūsų smegenis. Tam tikri niuansai dar vienur kitur pasireiškia, tačiau vis tiek esu tikras, kad einame teisingu keliu, einame į ateitį, žiūrėdami šviesiu žvilgsniu ir pasieksime tai, ko visi trokštame, – žmonių gerovės ir mūsų tautos stiprybės, mūsų įsitikinimų, kad Lietuva buvo, Lietuva yra, Lietuva bus ir Lietuva savo tikslų niekada neatsisakys.

V.Skaraičio/BFL nuotr.

– Vasario 16-ųjų jūsų gyvenime buvo nemažai. Ko gero, jas minėjote ir Lietuvoje, ir už Lietuvos ribų. Ar yra tokių minėjimų, kuriuos jūs prisimenate labiausiai? Kurie jums įstrigę ryškiausiais vaizdais?

– Gerai prisimenu, būdamas kokių septynerių metų, kai pirmą kartą iš Kauno Jono Jablonskio pradžios mokyklos tautinių šokių grupė per Vasario 16-ąją buvo pakviesta į „Tris milžinus“, karininkų ramovę, atlikti tautinių šokių programą. Buvau tos tautinių šokių grupės narys. Prezidento Antano Smetonos ir visos diduomenės akivaizdoje atlikome programą, kuri tikrai dar ir šiandien po tiek dešimtmečių stovi mano akyse.

Reikia išskirti ir išeivijoje praleistus 50 metų. Tai buvo nuolatinė kova, nuolatinis darbas, su viena mintimi ėjome gulti ir su viena mintimi kėlėmės – Lietuva, jos laisvė, jos išsilaisvinimas iš okupacijos. Mano supratimu, išeivija atliko tikrai didelį darbą net ir tuose masiniuose mitinguose, kur miesto aikštėse susirinkdavo tūkstančiai mitinguojančių Vasario 16-ąją.

Man ir dabar akyse stovi – Čikagos miesto centre beveik užblokuotos visos gatvės aplink centrą, masė lietuvių, vėliavų, trispalvių – šimtai. Plevėsuoja lietuviškų spalvų jūra. Tai nepamirštas vaizdas. Manau, kad su tuo vaizdu turbūt ir užmerksiu savo akis, nes tai yra nepakartojama. Svarbiausia, kad tie veiksmai, tie darbai atnešė rezultatus.

– Žinoma, vienokios tradicijos buvo tarpukariu, kitokios – išeivijoje, o dabar – dar kitokios, bet ar matote kokių nors panašumų? Kokią nors vieną giją, kuri tiesiasi per visas vasario 16-ąsias?

– Man būtų sunku pasakyti, bet viena, kas tęsiasi, – Vasario 16-osios reikšmė tautoje. Ta laisvės mintis, kuri stiprino ir tuos, kurie žuvo už Lietuvos laisvę. [...] Manau, 1918 m. vasario 16-ąją, kaip sakant, į dirvą mesta sėkla niekada nebuvo sunaikinta. Manau, ji gyvuos ir ateityje. Ateinančios kartos lygiai taip pat narsiai gins laisvą žodį, laisvą žmogaus gyvenimą ir tuo pačiu garantuos Lietuvos egzistavimą.

Ateinančios kartos lygiai taip pat narsiai gins laisvą žodį, laisvą žmogaus gyvenimą ir tuo pačiu garantuos Lietuvos egzistavimą.

– Vienoje kalboje Čikagos lietuviams prieš kelerius metus sakėte, kad labai svarbus santykis su savo praeitimi. Kokį santykį šiandien turime su savo praeitimi?

– Manau, kad mus vis tiek, kaip bebūtų, riša istorija, didinga mūsų praeitis. Ne visos tautos gali didžiuotis savo praeitimi. Tie mūsų praeityje pasiekti rezultatai ir paskui nuolatinė kova už laisvę, už laisvo žmogaus gyvenimą turbūt yra tas tęstinumas, kuris stiprina mus ir stiprins ateityje. Man tai paliko nenutraukiamą giją iš gilios praeities į ateitį. Mūsų istorija duoda mums tvirtus pagrindus didžiuotis mūsų tauta. Tai mus išlaikė ir visais sunkiais okupacijos, žudymo ir naikinimo laikais.

–  Pasižiūrėkime paviršutiniškai į mūsų politinį lauką. Esame vasario 16-osios išvakarėse. Nėra paminklo Jonui Basanavičiui, nors buvo pažadėta. Lukiškių aikštėje išrinktas paminklas neaišku, ar stovės, ar ne. Ant Gedimino kalno užlipti negalime. Nacionalinio stadiono nėra. Tai yra tik keletas dalykų, dėl kurių nesugeba susitarti ir politikai, ir visuomenė. Kaip tai paaiškinti?

–  Nėra paaiškinimo. Man tik skaudu matyti, kad šiandien nėra to jausmo, kurį turėjome susivienijimo valandomis, pavyzdžiui, galvojant apie Baltijos kelią, kuris suvienijo visas tautas ir yra pavyzdžiu. Šiandien to jausmo nėra. Ginčijamės dėl kažkokių sunkiai suvokiamų reikalų.

Turiu pasakyti, net ir nusikaltimai, kurie atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime per spaudą... tiesiog sunku suprasti, iš kur ta neigiama banga. Ar tai yra ilgų mūsų okupacijos metų išdava, kai buvo naikinamos visos vertybės? Praktiškai čia buvo sunaikinta vertybė.

Kai šiandien reikia atsistoti ant savo kojų ir kurti kažką švelnaus, didingo, patraukančio, tos nuosėdos, kurios pasiliko nuo 50 metų okupacijos, galbūt mus ir pristabdo. To entuziazmo trūksta. Net ir tie nusikaltimai, prasilenkimai su įstatymais galbūt yra tas stabdis, kuris sulaiko arba, sakyčiau, žemina mūsų orumą, mūsų nusiteikimą ir mūsų entuziazmą eiti tuo kūrybingu keliu, kurį parodėme mūsų prisikėlimo dienomis.

– Jūs pokalbio metu akcentuoja šviesius dalykus, kurių yra daug, jūsų akimis žiūrint. Tačiau, jeigu pasižiūrėtume, ką kalba žiniasklaida, tie patys politikai, dažniau akcentuojamos problemos, mažai kalbame apie pasiekimus, ieškoma kažkokių ginčų. Kaip tai paaiškinti? Kodėl mes vengiame kalbėti apie tuos gražius dalykus, kurių turime tikrai labai daug?

– Tikslaus paaiškinimo nėra, bet aš galvoju, kad ilgus metus buvome tokioje padėtyje, kur mums viskas buvo uždrausta, niekas buvo neprieinama. Dabar, kai susidarė sąlygos, stengiamasi atgauti tai, kas buvo prarasta per ilgus metus. Tam atgavimo procese nesiskaitoma nei su padaromu, nei su sąžiningumu. Stengiamasi bet kokia kaina, kas tik galima, užgriebti, pagauti ir savanaudiškai išnaudoti.

Kitaip negaliu paaiškinti. Jokių kitų priežasčių nėra. Žmogus arba tam tikra žmonių grupė, kuri šiandien taip elgiasi, nori per vieną dieną praturtėti, atgauti tai, ko ilgus metus ar jų tėvai, ar jie patys neturėjo. Nesiskaitoma nei su dorove, nei su teisingumu, nei su, sakyčiau, žmogiškumu. Štai, vienintelis atsakymas, kurį aš galiu rasti.

Bendrai paėmus, mano supratimu, lietuvių tauta turi savyje taurumo, daug talento, todėl anksčiau minėti dalykai turėtų iš mūsų tarpo išnykti. Gyvendami naujoje aplinkoje, naujoje sistemoje, kuri pagrįsta laisve, sąžiningumu, atvirumu sau ir pasauliui, su laiku būtina tai ištrinti iš mūsų tarpo. Esame to verti ir, manau, kad mes tą savybę turime savyje.

– Ar, jūsų manymu, yra taip, kad mums tiesiog šiuo metu valstybėje trūksta lyderių, kurie kalbėtų ir apie tuos gražius dalykus, juos akcentuotų, vestų visuomenę?

– Turime iškilių žmonių, kurie švyti savo asmenybe ir yra patrauklūs jaunajai kartai. Tai privalo turėti įtakos.

Gaila, mes galbūt galėtume dar dvigubai daugiau pasiekti, eiti daug greičiau, nes mums atviras pasaulis. Manau, turime likti atviri pasauliui patys, semtis to, kas yra gera, ir tuo pačiu pakeisti ne tik pačius save, bet ir visą savo tautą. Tam aš matau puikias galimybes.

Šventai tikiu sava tauta, savo jaunimu ir aš esu tikras, kad jie pasieks to, ko aš šiandien pasigendu ir ko, taip sakant, mano vaizduotėje trūksta Lietuvai.

– Ko palinkėtumėte šimtmečio Lietuvai?

– Ryžtingumo, tautinio susipratimo ir politinės valios bet kokia kaina ryžtingai ginti tai, kas kiekvienam iš mūsų yra brangu ir šviesu. Lietuva ne tik buvo tokia, kuria mes didžiuojamės, ne tik yra, bet Lietuva privalo eiti pirmyn kartu su laisvomis tautomis ir būti pavyzdžiu visiems kitiems.