– Jūs, kaip treneris, žmogus, kuris nuolat padeda žmonėms, kurie nusprendžia keisti savo gyvenimą, ar pastebite, kad naujų metų pradžioje yra kažkoks suaktyvėjimas?
– Tai turbūt labiausiai parodo visų trenerių užimtumas, visų sporto salių abonementų pardavimai sausio mėnesį ir kiti dalykai – kaip žmonės domisi sportu, mitybos planais. Iš tikrųjų sveikintina, kad žmonės tai daro bent sausio mėnesį, bet norėtųsi, kad žmonės tuo taip pat domėtųsi ir gegužės mėnesį, ir rugsėjo mėnesį, ir ištisus metus. Sausio mėnuo, žinoma, yra pats aktyviausias tuo atžvilgiu.
– Ar pastebite, kaip tie žmonės sportuoja? Ar jie ateina ir viską atlieka puikiai, nedaro jokių klaidų, ar vis dėlto matote, kad kažkaip per daug karštligiškai ir radikaliai imamasi tų pokyčių?
– Iš tikrųjų didelė klaida, kai žmonės, atėję į sporto salę, galvoja, kad jie viską gali patys. Ne veltui yra treneriai, ne veltui šie žmonės mokėsi to amato. Iš tiesų rekomenduočiau visiems, kurie pirmą kartą ateina į sporto salę, nusisamdyti trenerį ir su juo praleisti bent 6–10 treniruočių, išmokti pačius pagrindinius pratimus, kaip juos taisyklingai atlikti, kaip sportuoti.
Žinoma, teisingai pasakėte, kad nereikia pradžioje forsuoti. Reikia pradėti palaipsniui. Didelė klaida, kai iš viso nieko nedarę žmonės atėję į sporto salę sportuoja penkis šešis kartus per savaitę, atlieka nežmonišką kiekį kardio treniruočių ir dar sugeba nueiti į treniruoklių salę, grupinius užsiėmimus. Be to, dar prasideda visokie badavimai. Iš tiesų tai sukelia didžiulį stresą organizmui.
Tai priveda prie kitų problemų, prie sveikatos problemų. Dažniausiai tokie žmonės iš tikrųjų nutrūksta nuo grandinės, po mėnesio nustoja sportuoti, nes pervargsta. Jiems trūksta maisto, kurį buvo pripratę valgyti, nes jie ne palaipsniui nustojo tą maistą valgyti, o iš karto. Tada viskas grįžta „jo-jo“ žaisliuko efektu.
– Ar galime apibrėžti, kokie yra tie pagrindiniai simptomai, kurie signalizuoja, kad mes gerokai persistengiame sporto salėje?
– Jei sunku užmigti, jei atėję į salę jaučiate, kad jau neturite jėgų, jeigu sunkiai keliatės, jeigu vakare nuolat norite saldumynų, tai yra vieni iš požymių.
Mano rekomendacija – pradėjus sportuoti taikytis į tris keturis treniruotes per savaitę, sportuojant su svoriais, treniruokliais, nebijant to daryti tiek ir moterims, nes tai būtinybė. Žinoma, tai reikia daryti taisyklingai, techniškai.
Mitybą taip pat reikia sutvarkyti. Pradžioje – išsivalyti nuo nesveiko maisto, nuo perdirbto maisto, nuo saldumynų, cukraus. Nereikėtų skaičiuoti kalorijų. Žmonės dažniausiai tas kalorijas skaičiuoja patys ir nusiskaičiuoja į mažąją pusę. To nereikėtų daryti. Reikia tiesiog susitvarkyti mitybą ir palaipsniui įvažiuoti į tą režimą, pažiūrėti, ar iš tikrųjų tinka.
– Vardijate, kad reikia susitvarkyti mitybą, atsisakyti cukraus ir kt. Jeigu iki šiol tokios patirties nebuvo, atrodo, kad labai daug reikia padaryti. Ar galėtumėte apibrėžti, kokie gali būti nedideli, bet efektyvūs pokyčiai, nuo kurių galėtume pradėti?
– Pats pagrindinis – tiesiog pradėti ruošti maistą namuose, atsisakyti padažų, kuriuos esame įpratę pirkti – kečupas, majonezas... Tai mūsų organizmui visiškai nenaudingi produktai. Tiesiog reikėtų pradėti gaminti maistą namuose. Internetas pilnas receptų, tik reikėtų nepatingėti užeiti į „Google“.
– Net ir jūs savo platformoje dalinatės receptais.
– Taip, ruošiame, filmuojame, rodome. Tikrai galima ir ten pasisemti idėjų. Aš dažniausiai rodau greitus receptus, kaip pats mėgstu gaminti. Ypač vyrai nemėgsta suktis virtuvėje, nes jie niekada neturi laiko. Iš tiesų pilnas internetas sveikų receptų. Reikia tiesiog tuo užsiimti.
Kaip aš ir sakau – jeigu norėtum išmokti kinų kalbą, negi atėjęs vieną kartą per savaitę į paskaitą po mėnesio tikėtumeisi, kad išmokai kalbą ir galėsi susišnekėti? Greičiausiai ne. Tai taip pat ir ta sveika gyvensena. Turi iš tikrųjų įdėti darbo. Su laiku tai taps natūralu ir viską mokėsi. Tiesiog reikia šiek tiek pasistengti.
– Grįžkime prie tų žmonių, kurie nuo sausio mėnesio pradeda eiti į sporto klubus, keisti savo mitybą. Ko gero, tai yra pozityvūs pokyčiai, bet ar nereikėtų dar prieš einant į sporto salę atlikti kažkokių testų, išsiaiškinti, kokie yra žmogaus rodikliai, duomenys? Gal tai padėtų apsispręsti, kokios sporto ar mitybos programos mums reikia?
– Iš tikrųjų, nuėjus į sporto salę treneris turėtų atlikti tam tikrus testus pagal kuriuos nustatytų, kokią jam sporto programą sudaryti. Kalbant apie mityba, atvejai, kai kažkas gali netikti, išskirtiniai. Tai dažniausiai pasitaiko, kai žmogus turi kažkokių ligų, pavyzdžiui, kepenų ligų ar serga diabetu. Tada žmogus privalo laikytis specifinio mitybos plano. Dažniausiai žmonės vis dėlto yra nutukę, nes valgo netaisyklingai ir per daug arba blogą maistą. Tiesiog užtenka susitvarkyti mitybą ir to pakanka.
Sakydamas susitvarkyti, turiu omenyje, kad reikia nepersivalgyti, kartais jaustis šiek tiek alkanam ir nepiktnaudžiauti saldžiais gėrimais, šokoladais, saldumynais, valgyti daugiau įvairiaspalvių daržovių, baltyminį maistą – mėsą, paukštieną, žuvį ir, aišku, grūdinės kultūros produktus: ryžius, avižas, grikius ir panašius grūdinės kultūros produktus. Tuomet viskas bus tvarkoje. Kalbant apie testus, žmogus turėtų tai gauti sporto salėje.
– Kalbame apie tai, kaip elgtis sporto salėje ir ką valgyti, bet dar yra trečias komponentas, kuris irgi labai svarbus – motyvacija. Apie ją jūs nuolat šnekate savo platformoje. [...] Kokios būtų jūsų auksinės taisyklės, kaip tos motyvacijos neprarasti?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų į jį net negalėčiau atsakyti, nes kiekvienas žmogus randa savo ugnelę. Galėčiau pasidalinti savo patirtimi, kaip man atsitiko ir kaip aš atradau tą ugnelę. Mano būdas buvo labai nestandartinis.
Dabar pasižiūrėjus į abonementų kainas, jeigu pasakysiu, kad reikia nusipirkti metinį abonementą, tai žmonėms bus juokinga, nes jį galima nusipirkti turbūt ir už 100 eurų. Prieš septynerius metus, kai pradėjau sportuoti, „Impuls“ klube toks metinis abonementas kainavo 1400 litų. Jį nusipirkau iš sutaupytų pinigų. Tai buvo priežastis, kodėl ėjau kiekvieną dieną. Man tiesiog buvo gaila nenueiti.
Po keturių mėnesių įvyko tas lūžis, kai pamačiau, kad vyksta kažkas įdomaus su mano kūnu, atradau daugiau jėgų salėje, pradėjau geriau jaustis, atradau daugiau pasitikėjimo savimi. Tada galvojau – kodėl ne? Pradėjau vaikščioti dažniau. Žinoma, trejus metus vaikščiojau taip, kaip daugelis – valgiau bet ką, bet sportavau. Apsimečiau, kad darau kažką teisingai.
Po trejų metų įvyko pagrindinis lūžis, kai pats į save pasižiūrėjau ir pasakiau – klausyk, tu vaikštai, o kur rezultatas? Tuomet padariau kelis kertinius veiksmus: visiškai mečiau gerti alkoholį, susitvarkiau mitybą, (apie ką ir sakiau – išmečiau saldumynus, pradėjau valgyti tik savo gamintą maistą) ir pradėjau sportuoti pagal treniruočių programą, nepraleisdamas nė vienos treniruotės. Per kitus šešis mėnesius pasiekiau daugiau nei per trejus metus.
– Kalbant apie treniruočių programas, kaip dažnai reikėtų keisti sporto programą?
– Programos galima nekeisti ir metus, jeigu tai gera programa. Pavyzdžiui, trikovininkai pagal tam tikras programas sportuoja net kelis metus. Tai priklauso nuo sporto šakos, siekių.
Trys keturi mėnesiai su viena programa yra normalu. Dažniau keisti jos nereikėtų, nes, pirmas dalykas, reikia išmokti tuos pratimus. Kai jau pasieki lubas, kartais nereikia keisti visos treniruočių programos. Užtenka sukeisti kai kuriuos pratimus vietomis arba pakeisti kelis pratimus iš tos programos ir rezultatas vėl matyti.
– Ar yra trenerių, specialiai dirbančių su vyresniais žmonėmis, pavyzdžiui, su 70-mečiais, kurie norėtų pastiprinti raumenis, sąnarius ir kt.? Atrodo, kad dabar šnekame vien apie jaunus, aktyvius žmones.
– Nebūtinai. Turiu puikų pavyzdį – savo tėvuką, kuriam 67 metai. Jis sėkmingai sportuoja. Žinoma, kartais neišvengia traumų, bet traumų neišvengiame ir mes jaunystėje. Sakyčiau, geras funkcinių treniruočių treneris sugebėtų sudaryti programą, bet reikia pasidomėti jo patirtimi.
Daugelis žmonių vertina trenerį pagal sertifikatą. Su tuo susidūriau savo veiklos pradžioje – visi žiūrėjo, ar turiu sertifikatą, kas iš tikrųjų mažiausiai reikšminga, ieškant trenerio. Tiesiog reikia pasidomėti, ar jis turi patirties su funkcinėmis, kineziterapeutinėmis treniruotėmis, ko daugiau reikia pagyvenusiems žmonėms. Jiems nereikia svorių. Jiems reikia vidinio raumenų balanso treniruočių.
– Noriu grįžti prie motyvacijos. Jeigu yra motyvacija, tai tikriausiai ir mitybą lengviau susireguliuoti, ir sportuoti. Minėjote, kad jums prireikė keturių mėnesių, paskui – trejų metų. Tie laikotarpiai atrodo labai ilgi. Ar yra kažkokių mažų dalykų, kuriais galėtume save kasdien motyvuoti? Ar tai galėtų būti muzika? O gal reikėtų stengtis sportuoti su draugais?
– Iš tikrųjų yra keli dalykai, kurie padeda. Pavyzdžiui, kompanionas. Tai gali būti antra pusė. Įkalbinkite vienas kitą eiti sportuoti. Kodėl ne? Arba, jeigu vienas jau sportuoja, tiesiog kažkaip nusiveskite savo antrą pusę ir pradėkite kartu sportuoti. Aš pats sportuoju su žmona. Tai iš tikrųjų padeda, nes dviese kur kas smagiau – gali salėje pasišnekėti, vienas kitam padėti.
Reikia išsikelti sau tikslą. Realų tikslą. Nereikia susikurti kažkokių iliuzijų, kurias matome ant žurnalų viršelių, nereikia nuspręsti, kad „aš taip noriu atrodyti po mėnesio“. Taip nebus. Taip nebus gal ir po metų. Taip gali būti gal ir po trejų ar penkerių metų. Tiesiog reikėtų susikurti mažus žingsnius iki savo tikslo.
Galbūt šiais metais aš noriu numesti svorio. Galbūt noriu susitvarkyti mitybą, nes turiu pakilusį rūgštingumą. Galbūt turiu širdies ligą ar kraujo rodikliai blogi. Tiesiog reikėtų išsikelti tikslus, kad juos pasiektum. Kai juos pasieki, atsiranda didesnė motyvacija, nes tikrai įrodei, kad gali. Dažniausiai žmonės per anksti nutraukia savo tikslo siekimą. Jie, atrodo, yra vos per vieną žingsnį nuo tikslo, bet sustoja. Dažniausiai pasitaiko tas valios neturėjimas.
Kitas variantas yra muzika. Taip, sportuojant muzika labai svarbi, ji padeda. Kitas dalykas – yra įvairios programėlės, kuriose gali nurodyti savo svorį, ką tu darei. Yra išmanūs laikrodžiai, kurie rodo, kiek žingsnių nuėjai. Tai irgi gali būti papildoma motyvacija, pasižiūrėjus, kad dar nenuėjai 2 tūkst. žingsnių, išeiti į lauką pasivaikščioti.
Galima prisigalvoti visko, kad kažką darytum. Prisimenu, kabindavau ant šaldytuvo nuotraukas, kaip norėčiau atrodyti. Turėjau kalendorių, ant kurio braukiau, ar tą dieną treniravausi, ar ne. Man tas kalendorius buvo kaip priminimas, kad privalau pasitreniruoti. Bent jau kažką padaryti – ar atsilenkimus, ar kardio treniruotę, ar bet ką kita. Man tai iš tikrųjų padėjo. Jei matydavau, kad dar kryžiuko neuždėjau, žinodavau, kad turiu kažką padaryti.
– LRT RADIJO klausytoja tvirtina lankanti jogos užsiėmimus, tačiau po bet kokio fizinio krūvio, net ir pasivaikščiojimo, ji jaučiasi pavargusi. Paprastai teigiama, kad lengvai pasportavus energijos įgaunama. Kodėl gali būti atvirkščiai?
– Greičiausiai viską lemia mityba. Turbūt šaldytuve yra tie produktai, kurie vargina, o ne suteikia energijos. Taip pat kaltas gali būti prastas miegas. Miegas gali būti prastas dėl prastos mitybos. Iš tikrųjų tai yra grandinė, kurią reikia susitvarkyti. Kai turi tą balansą tarp sporto, mitybos ir poilsio, tada viskas nuostabu.
Jeigu kažkurią grandį palieki šone... Atrodo, valgysiu picas ir makdonaldą, bet sportuosiu ir pamiegosiu dešimt valandų (kas turbūt jau yra net per daug). Tada ta mityba ir bus tas, galima sakyti, faktorius, dėl ko taip yra.
Reikia susitvarkyti mitybą. Joga ir pasivaikščiojimas nėra toks intensyvus sportas, kad žmogus pavargtų. Greičiausiai kažko trūksta mityboje – vitaminų, mineralų, tų pačių angliavandenių.
