Šį­kart kal­bė­jo­mės su dau­gy­bę me­tų čia dir­bu­sio­mis moteri­mis – res­to­ra­nui vadovavusia Ire­na Bez­ge­lie­ne bei už fir­mi­nius ir kau­nie­čių pa­mėg­tus „Medžiotojų užei­gos“ pa­tie­ka­lus at­sa­kin­ga in­ži­nie­re-tech­no­lo­ge Ire­na Čiubajevie­ne. Klausantis nos­tal­giš­kų pa­šne­ko­vių pasakojimų pa­si­da­ro aiš­ku: kul­tū­ri­nis mies­to paveldas – ne tik pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra, bet ir žmo­nių šir­dy­se gy­vi prisimi­ni­mai.

Slap­ta mei­lė

„Me­džio­to­jų užei­gos“ lan­gai žvel­gia į vie­ną stip­riau­siai su mei­le su­si­ju­sių Kau­no taš­kų – kas­dien jau­na­ve­džiams at­vi­rą Kau­no ro­tu­šę. Tačiau tik ne­dau­ge­lis ži­no, kad karš­ti poe­to A.Mic­ke­vi­čiaus jaus­mai ka­dai­se lieps­no­jo ir pa­čia­me res­to­ra­no pa­sta­te. Ten, kur ant­ra­me aukš­te jau dau­gy­bę me­tų vei­kia ban­ke­ti­nės res­to­ra­no sa­lės, ka­dai­se bu­vo len­kų gy­dy­to­jo Juo­za­po Ko­vals­kio bu­tas, o jo žmo­ną ir pami­lo gar­su­sis poe­tas.

„Ka­dan­gi gy­dy­to­jas išei­da­vo vi­zi­tuo­ti li­go­nių, po­nia Ka­ro­li­na Ko­vals­ka lik­da­vo na­muo­se vie­na. Ji su­si­ti­ki­nė­da­vo su poe­tu A.Mic­ke­vi­čiu­mi, ku­ris čia, Jė­zui­tų gim­na­zi­jo­je, dės­tė lie­tu­vių kal­bą. Ji pa­dė­da­vo ant lan­go žy­din­čią va­zo­ni­nę gė­lę – jei lan­gas bū­da­vo at­vi­ras ir gė­lė pa­dė­ta, reikš­da­vo, kad A.Mic­ke­vi­čius ga­li užei­ti“, – ro­man­tiš­ką is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo I.Bez­ge­lie­nė.

Tad ne­nuos­ta­bu, kad, jau įkū­rus ban­ke­ti­nes sa­les, jo­se daž­nai skam­bė­da­vo A.Mic­ke­vi­čiaus ei­lės. „Ak­to­rius Ar­nas Ro­se­nas la­bai gra­žiai bu­vo jas įgar­si­nęs. Kai atei­da­vo sve­čiai į šią sa­lę ger­ti ka­vos, už­kur­da­vo­me ži­di­nį, per magnetofoną pa­leis­da­vo­me įra­šą, o sve­čiai su­sė­dę klau­sy­da­vo“, – pri­si­mi­nė moteris.

Be­je, ža­vio­sios gy­dy­to­jo žmo­nos ke­rai bu­vo už­bū­rę ne tik gar­sų­jį poe­tą. I.Bezge­lie­nė juo­kė­si pri­si­mi­nu­si is­to­ri­ją, kaip už sa­lė­je ka­bė­ju­sį po­nios Kovalskos po­rtre­tą sve­čias iš Gru­zi­jos jai siū­lė net juo­dą „Vol­gą“.

Be ku­rio­zų neį­ma­no­ma

Ku­rio­ziš­kų is­to­ri­jų dir­bant su reik­liais sve­čiais, ko­ne ke­tu­ris de­šimt­me­čius me­tų čia dir­bu­sių mo­te­rų tei­gi­mu, nu­tik­da­vo ko­ne kas­dien. I.Bez­ge­lie­nė, tuo­met vado­va­vu­si Ro­tu­šės aikš­tė­je įsi­kū­ru­sioms „Me­džio­to­jų užei­gai“ ir „Gil­di­jai“, juokda­ma­si pa­si­da­li­jo keletu ko­miš­kų nu­ti­ki­mų, su­si­ju­sių su tuo­me­čiu vykdomojo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku.

„Atė­jo į „Gil­di­ją“ tuo­me­tis mies­to va­do­vas, o bu­vo jis ne­di­de­lio ūgio, at­si­sė­do ant tų kė­džių, pa­si­kvie­tė ma­ne ir sa­ko: „Ži­nai, Bez­ge­lie­ne, tu čia tas kė­des su­sta­tei pa­gal sa­vo ūgį, pra­šau nu­pjau­ti ko­jas – su­trum­pin­ti jas.“ Rei­kia klau­sy­ti, kaip ne­klau­sy­si? O pa­skui gal­vo­ju: „Jė­zau, o jei­gu pa­skui ateis ki­tas pir­mi­nin­kas, bus aukš­tes­nis, aš jau tų ko­jų ne­prik­li­juo­siu...“ – keb­lią si­tua­ci­ją pri­si­mi­nė moteris.

Ka­dan­gi svar­būs mies­to rei­ka­lai bū­da­vo spren­džia­mi bū­tent šių res­to­ra­nų banke­ti­nė­se sa­lė­se, tuo nuo­ty­kiai su tuo­me­čiu Kau­no va­do­vu ne­si­bai­gė. „Atvažiuo­ja de­le­ga­ci­ja iš Vil­niaus, jis ly­di. Sa­kė, pir­miau­sia eis į alu­dę alaus gerti, o ban­ke­ti­nė sa­lė bu­vo pa­čia­me alu­dės ga­le, rei­kia pe­rei­ti per vi­są sa­lę. Čia sė­di stu­den­tai ir su­si­gin­či­ja tar­pu­sa­vy­je. Vie­nas sa­ko: „Ži­no­te, aš pa­žįs­tu mies­to va­do­vą, jis čia vaikš­to po sa­les, tai aš at­si­sto­siu, pa­ma­ty­sit, jis pasisveikins su ma­nim, bet už tai pirk­si­te alaus, kiek aš no­rė­siu.“ Na, ir aš jau ly­džiu į tą ban­ke­ti­nę sa­lę, kol praei­na pro tuos vi­sus lan­ky­to­jus, tai bi­jai, kad kas nors ko neišk­rės­tų. Ir kaip tik ve­du sve­čius pro sta­lus, at­si­sto­ja tas stu­den­tas, pa­duo­da ran­ką mies­to va­do­vui, nie­ko ki­to ne­li­ko, kaip pa­si­svei­kin­ti pa­čiam. Pas­kui iš­ly­džiu tuos sve­čius, vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas dar pa­si­lie­ka ir sa­ko man: „Kas čia per tvar­ka? Kaip čia taip?“ Sa­kau: „Pir­mi­nin­ke, aš tai­gi už sve­čius neat­sa­kau, iš kur ga­lė­jau ži­no­ti, kad jis at­si­stos ir pa­si­svei­kins?“ – juokda­ma­si pa­sa­ko­jo I.Bez­ge­lie­nė.

Ki­tą die­ną res­to­ra­no va­do­vė vėl su­lau­kė mies­to va­do­vo skam­bu­čio: „Aš vėl būsiu su sve­čiais, tai kad man to­kių triu­kų ne­bū­tų!“ Su­so­di­nu vi­sus sa­vo darbuo­to­jus: bu­hal­te­rę, ku­li­na­rę... Jis ei­na, jau aiš­ku, nie­kas ne­pa­ky­la. Vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad tuš­čių sa­lių ne­bū­tų, neat­ro­dy­tų, kad prii­mi­nė­ja­me ir už­da­ro­me vis­ką dėl jų. Vėl jis ma­ne pa­si­kvie­čia ir sa­ko: „Ką, ta­vo dar­buo­to­jai ne­tu­ri ką veik­ti, kad dar­bo me­tu sa­lė­je sė­di?“ Ir vėl pir­mi­nin­kui neį­ti­kau...“

Gar­sūs sve­čiai

Nors „Me­džio­to­jų užei­go­je“ daž­nai lan­ky­da­vo­si ir mies­to bei ša­lies val­džia, čia daž­nai bū­da­vo ga­li­ma su­tik­ti ir ki­tų sri­čių gar­se­ny­bių. „Bu­vo pas ma­ne ir kosmonau­tai Leo­ni­das Po­po­vas, Ger­ma­nas Ti­to­vas, taip pat ir ge­ne­ro­las Nikola­jus Ogar­ko­vas“, – iš­skir­ti­nius sve­čius pri­si­mi­nė po­nia Ire­na. – Pas­ta­ra­sis paliko itin man­da­gaus žmo­gaus įspū­dį.“

Di­de­lei da­liai kau­nie­čių „Me­džio­to­jų užei­ga“ aso­ci­juo­ja­si ir su tuok­tu­vė­mis – iki šiol čia ne­re­tai užei­na aikš­tė­je šven­čian­tie­ji ves­tu­ves, tai po­pu­lia­ri vie­ta švęs­ti jung­tu­vėms ar jų me­ti­nėms.

Gar­du­my­nai su is­to­ri­ja

Sen­ti­men­tus res­to­ra­nas ja­me be­si­lan­kiu­sie­siems ke­lia ne tik nos­tal­giš­ko­mis isto­ri­jo­mis, bet ir dėl fir­mi­nių sa­vo pa­tie­ka­lų. Kiek­vie­no res­to­ra­no me­niu bū­da­vo griež­tai kont­ro­liuo­ja­mas aukš­tes­nių ins­tan­ci­jų. Res­to­ra­nas „Jū­ra­tė“ gar­sė­jo karbo­na­dais, „Gil­di­ja“ – žy­miai­siais keps­niais, „Ram­by­nas“ tiek­da­vo tik žir­nius su šo­ni­ne, olan­diš­ką sū­rį, su čes­na­kais kep­tą duo­ną. „Iš karš­tų pa­tie­ka­lų „Medžio­to­juo­se“ tu­rė­da­vo­me tik šaš­ly­kus ir ke­pe­nė­les, – pa­sa­ko­jo I.Čiubajevienė. – Jų re­cep­tū­ros bu­vo ap­skai­čiuo­tos gra­mų tiks­lu­mu, ruo­šia­ma pa­gal spe­cia­lią tech­no­lo­gi­ją. Ke­pe­nė­lės bū­da­vo mir­ko­mos pie­ne, kad ne­lik­tų kar­tu­mo, ke­pa­mos ant ieš­mo su la­ši­nu­kais. Gar­sių­jų „Me­džio­to­jų užei­gos“ šašly­kų pa­slap­tis – ma­ri­nuo­jant nau­do­ja­mos ka­da­gio uo­gos.“

Dau­gu­ma kau­nie­čių ir mies­to sve­čių iš se­nes­nių laikų pri­si­me­na ne tik mė­sos pa­tie­ka­lus, bet ir burno­je tirps­tan­čius kon­di­te­ri­jos ga­mi­nius, ku­riais bū­da­vo gardžiuo­ja­ma­si ge­riant ar­ba­tą ar ka­vą balto­jo­je ban­ke­ti­nė­je sa­lė­je (da­bar­ti­nė­je Klu­bo menė­je).

„Da­ry­da­vo­me to­kias eg­lu­tes, su­ver­tas ant me­di­nių sto­ve­lių iš la­bai plo­nų žagarė­lių. Prieš Ka­lė­das dar tas eg­lu­tes už­pil­da­vo­me mil­te­li­niu cuk­ru­mi su baltymais – at­ro­dy­da­vo tar­si ap­snig­tos“, – apie firmi­nius ska­nės­tus pa­sa­ko­jo ku­li­na­rė.

Ko­le­gei ant­ri­no ir I.Bez­ge­lie­nė: „Bu­vo dar to­kie rie­ba­luo­se vir­ti pro­fit­ro­liai, kuriuos me­du­mi su­lip­dy­da­vo. Jie la­bai ska­nūs ir nie­kur ki­tur to­kių ne­bū­da­vo, neiš­duo­da­vo­me re­cep­to pa­slap­ties.“

Da­bar­ti­nius mai­ti­ni­mo įstai­gų ban­dy­mus ruoš­ti tuo­met fir­mi­nius pa­tie­ka­lus I.Čiuba­je­vie­nė ver­ti­na pra­sto­kai: „Tik­ras „Gil­di­jos“ keps­nys tu­ri bū­ti tik­tai iš vidinės iš­pjo­vos, ki­to­kia mė­sa tam­po­si, da­bar kas su kuo no­ri už­ke­pa – kaž­kas bai­saus...“

Pa­na­šios nuo­mo­nės ir I.Bez­ge­lie­nė: „Dar grie­ti­nė­čius su varš­ke kep­da­vo­me. Kar­tą pa­ma­čiau juos par­duo­da­mus vie­no­je ke­pyk­lė­lė­je, pa­gal­vo­jau – nusipirksiu. Čia juk bu­vo mū­sų fir­mi­nis kon­di­te­ri­jos ga­mi­nys. Tai pa­na­šu­mo net nė­ra, ne­val­go­ma!“ – ori­gi­na­lios re­cep­tū­ros svar­bą ak­cen­ta­vo mo­te­ris.

Pa­si­da­ly­ti sa­vo is­to­ri­ja

Pers­kai­ty­ti pri­si­mi­ni­mai iš­ju­di­no ir jū­sų at­min­tį? Gal­būt šven­tė­te „Me­džio­to­jų užei­go­je“ svar­bią pro­gą, su­ti­ko­te gy­ve­ni­mo mei­lę ar­ba pri­si­mi­nė­te ki­to­kių su šiuo res­to­ra­nu ar jo pa­tie­ka­lais su­si­ju­sių is­to­ri­jų? „Kau­no die­na“ kar­tu su „Medžio­to­jų užei­ga“ sie­kia iš­sau­go­ti pri­si­mi­ni­mus. Pa­pa­sa­ko­ki­te mums ir geriau­sias is­to­ri­jas pub­li­kuo­si­me, o jų au­to­rius ap­do­va­no­si­me 50 eu­rų do­va­nų kor­te­lė­mis, skir­to­mis ap­si­lan­ky­ti „Me­džio­to­jų užei­go­je“ ir kur­ti dar dau­giau smagių pri­si­mi­ni­mų.

Istorijas siųskite e. paštu redakcija@kaunodiena.lt ir adresu:

„Kauno dienos“ redakcija, I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas.

Kam te­ko at­si­vers­ti ra­šy­to­jos Ug­nės Ba­raus­kai­tės kny­gas, grei­čiau­siai ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti mo­ters drą­sos ir ta­len­to be užuo­lan­kų kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mo vin­gius, stip­riai pa­lie­tu­sius jos šir­dį. Tad ži­no­mos ra­šy­to­jos ir ra­di­jo lai­dų ve­dė­jos iš­drį­so­me pa­klaus­ti iš­ties as­me­niš­kų klau­si­mų, o U. Ba­raus­kai­tė su jai bū­din­gu at­vi­ru­mu bei ties­mu­kiš­ku­mu da­li­jo­si ne tik po­žiū­riu į įvai­rius ap­lin­kos da­ly­kus, bet ir sa­vo pa­čios, kar­tais net ir skau­džiais, iš­gy­ve­ni­mais.

– Ar vis dar eg­zis­tuo­ja žmo­gus, ku­riam steng­tu­mė­tės įtik­ti?

– Pa­me­nu, vie­na­me in­ter­viu esu sa­kiu­si, kad jau ne­be­sis­ten­giu nie­kam įtik­ti. Bet tai ne vi­sai tie­sa. Vi­sų pir­ma, ke­liu sau di­de­lius rei­ka­la­vi­mus ko­ky­bės po­žiū­riu ir sten­giuo­si elg­tis taip, kad žmo­nėms ša­lia ma­nęs bū­tų pa­to­gu gy­ven­ti bei dirb­ti. Ant­ra, la­bai pa­pras­ta ne­si­steng­ti įtik­ti, kai nė­ra kam įtik­ti – bet vos tik at­si­ran­da vy­ras, ku­ris tau rū­pi, vis tiek imi ke­den­ti plunks­nas. Juk tai la­bai mo­te­riš­ka. Gal jau sa­vęs ne­beau­ko­ji kaip anks­čiau (ir nie­kas to ne­pra­šo), bet pa­tik­ti no­ri­si vis tiek ir at­su­ki gra­žes­nį šo­ną vi­so­mis pra­smė­mis.

– Esa­te už­si­mi­nu­si, jog ne­tu­rė­jo­te lai­mės gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi. Ar tai ver­ti­na­te kaip lai­mės da­ly­ką ar la­biau dvie­jų žmo­nių ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­mą?

– Ma­no at­ve­ju – grei­čiau­siai li­ki­mo da­ly­kas. Vis kaž­ko­kie pra­si­len­ki­mai erd­vė­je ir laike… Kai kal­bu apie lai­mę gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi, tu­riu ome­ny­je tą be­ga­li­nę lai­mę ti­kė­ti, kad čia – ta­vo žmo­gus ir ki­to tau ne­rei­kia, ir jis ta­ve my­li. Kaip tik da­bar su drau­ge In­ga kal­ba­mės apie tai, kaip svar­bu mo­te­riai jaus­tis my­li­mai, pa­lais­to­mai dė­me­siu, komp­li­men­tais, rū­pes­čiu. Kad ne­bū­tų po­rei­kio pri­si­gal­vo­ti, kaip aš ra­šiau „Vie­no žmo­gaus bo­he­mo­je“, esą jis GA­LĖ­TŲ lip­ti per bal­ko­ną ar sa­ky­ti „ži­nai, su­si­tuo­ki­me su džin­sais“ – bet iš tik­rų­jų taip ir pa­da­ry­tų. Ir ne ta­da, kai per vė­lu – o tuo­met, kai tu dar at­vi­ra jaus­mams, dar neuž­nuo­dy­ta nu­si­vy­li­mų. Tai bū­tent to­kios lai­mės aš ne­tu­rė­jau. Ne­bent ma­žy­čiais tru­pi­niais.

O ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­ma la­biau bū­din­ga tiems žmo­nėms, ku­rie gau­na to­kią lai­mę, bet ją su­griau­na.

– O ar ne­ma­no­te, kad vy­rai daž­niau­siai per bal­ko­nus li­pa pas tas silp­nas ir tra­pias mo­te­ris, o stip­rių­jų pri­si­bi­jo?

– Vi­sos mo­te­rys pra­džio­je bū­na tru­pu­tį tra­pios. Užg­rū­di­na bū­tent iš­da­vys­tės. Ta­da sto­jie­si ir įro­dai, kad ga­li – ir ta­vo sėk­mė yra sa­vo­tiš­kas kerš­tas. Vie­ną kar­tą, ant­rą, trečią… Ir kuo dau­giau pa­sie­ki, tuo la­biau ta­ve smuk­do, vis ban­do pa­ro­dy­ti tau tik­rą­ją mo­ters vie­tą. Vy­rai daž­nai bū­na emo­ciš­kai žiau­rūs stip­rioms mo­te­rims – nes pa­tys jau­čia­si men­kes­ni. Kuo ma­žes­nis šu­ne­lis, tuo gar­siau lo­ja ir skau­džiau kan­da. Bet tai ne mei­lė, o kon­ku­ren­ci­ja. Vy­rai daž­nai pyks­ta, kad mo­te­rys su jais kon­ku­ruo­ja. Ne­tie­sa. Tai vy­rai kon­ku­ruo­ja su mo­te­ri­mis. Mo­te­rims už­tek­tų, kad pa­pras­čiau­siai jas my­lė­tų ir pa­lai­ky­tų. Ypač – tas stip­rią­sias, nes jos jau so­čiai pri­si­ken­tė­jo. Kas yra stip­ri mo­te­ris? Juk tai mo­te­ris, ku­ri, užuo­t plaz­dė­ju­si šil­ki­nė­mis su­kne­lė­mis, dir­ba ke­liuo­se dar­buo­se, ap­mo­ka są­skai­tas, vel­ka na­mo krep­šius, ve­džio­ja per lie­tų šu­nis, kai rei­kia – šluos­to no­sį ir iš­klau­so, ir vi­sai ne­svar­bu, kad ką tik pa­sli­ka gu­lė­jo sker­sai lo­vos ir sriū­ba­vo. Tu ne­tu­ri tei­sės sriū­bau­ti ir pa­lūž­ti, to­dėl TIE­SIOG EI­NI IR DA­RAI. Tos stip­ry­bės kai­na – di­džiu­lis nuo­var­gis. Vi­sų pir­ma – emo­ci­nis.

– Au­gi­na­te dvi duk­ras. Ar ne­bi­jo­te, jog ir joms teks iš­gy­ven­ti ne­ma­žai jaus­mų dra­mų? Ką joms pa­ta­ria­te šiuo klau­si­mu?

– Ne­bi­jau. Kiek­vie­nam sa­vo. Rū­pi­nuo­si, kad jos užaug­tų my­li­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, ta­čiau sa­vo pro­ble­mas tu­rės iš­spręs­ti pa­čios. Ma­no pa­tir­tis joms ne­ga­lio­ja.

– Ko­kios, jū­sų nuo­mo­ne, yra di­džiau­sios da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės pro­ble­mos?

– Ne­kal­bant apie po­li­ti­ką ir vi­sa kita… Man la­bai pa­ti­ko pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­nes, ku­rie kar­tu pra­gy­ve­no vi­są gy­ve­ni­mą, nes jų lai­kais ne­bu­vo įpro­čio iš­mes­ti su­lau­žy­tą daik­tą – jie jį pa­tai­sy­da­vo. Tai čia ir yra di­džiau­sia mū­sų pro­ble­ma – mes no­ri­me vis­ko nau­jo. Nau­jo te­le­fo­no, kom­piu­te­rio, žmo­nos, ma­ši­nos. Mes nie­ko ne­be­tai­so­me. Ir gal­vo­ja­me, kad idea­lūs san­ty­kiai tu­ri at­si­tik­ti sa­vai­me, be pa­stan­gų, be rū­pes­čio, be dar­bo. O kai neat­si­tin­ka, sa­ko­me, kad šie ne­bu­vo idea­lūs ir ieš­ko­me ki­tų san­ty­kių. O nu­si­vy­li­mas kas­kart vis di­des­nis, vis sun­kiau at­si­ver­ti mei­lei. Ir pa­sau­lis pri­si­pil­do vie­ni­šų, pik­tų ir nu­si­vy­lu­sių žmo­nių.

– Kaip ma­no­te, ko­kiam ne itin reikš­min­gam da­ly­kui ski­ria­me per daug dė­me­sio ir lai­ko?

– Be abe­jo, kū­no for­moms ir raukš­lėms! Kiek­vie­nas bo­biš­kas žur­na­las tau aiš­ki­na, kad pri­va­lai sa­ve my­lė­ti to­kią, ko­kia esi, ir čia pat tau bru­ka re­cep­tus, kaip su­liek­nė­ti, įgau­ti for­mą, įveik­ti pro­ble­mi­nes zo­nas. Tau nuo­lat trans­liuo­ja kaž­ko­kias sa­vęs to­bu­li­ni­mo idė­jas ir mat­ri­cas. Ką val­gy­ti, kaip reng­tis, kaip spor­tuo­ti, kaip po­zuo­ti as­me­nu­kėms, kaip my­lė­ti ir my­lė­tis... Tar­si ta­vo gy­ve­ni­mas bū­tų vie­na iš­ti­si­nė pro­ble­ma. Štai kur bė­da – mes nuo­lat tai­so­me SA­VE. Bet ne san­ty­kį su ki­tu žmo­gu­mi. Taip gy­ve­ni­mas ir ei­na pro ša­lį. Po­zuo­jant as­me­nu­kėms.

– Kaip ma­no­te, kas sun­kiau: bū­ti įskau­din­tam ar neiš­ven­gia­mai įskau­din­ti ki­tą?

– Bū­na žmo­nių, ku­rie skau­di­na ki­tus be jo­kio gai­les­čio. Kar­tais iš leng­va­bū­diš­ku­mo, tik­riau­siai bū­na ir to­kių žmo­nių, – ta­čiau kur kas daž­niau iš be­ga­li­nės bai­mės, kad tik pa­tys ne­bū­tų įskau­din­ti. Tai sa­vi­gy­na. To­kiems įskau­din­ti leng­viau. O ki­ti gy­ve­na ka­muo­ja­mi nuo­la­ti­nio kal­tės jaus­mo ir vis lau­kia pel­ny­tos baus­mės – to­kiems leng­viau bū­ti įskau­din­tiems nei įskau­din­ti ki­tą. Aš ne­no­riu nei skau­din­ti, nei skau­din­tis – la­biau­siai no­riu su­pras­ti. Ir jei­gu man lo­giš­kai aiš­ku, ko­dėl žmo­gus ma­ne įskau­di­no, ta­da ga­liu tai iš­tver­ti. Jei­gu ne­sup­ran­tu – ta­da mir­tis. To­kiems gal­vo­sū­kiams ga­liu pa­skir­ti nors ir de­šimt me­tų! Tai taip pat ga­na sa­vi­žu­diš­ka, bet man pa­tin­ka narp­lio­ti to­kias mįs­les. Toks psi­cho­lo­gi­nis po­mė­gis.

– Eri­chas Ma­ria Re­mar­kas yra ra­šęs, jog žmo­gus be mei­lės – tik ato­sto­gau­jan­tis la­vo­nas. Ką apie tai ma­no­te?

– Kai bai­giau ra­šy­ti „Vie­no žmo­gaus bo­he­mą“, at­ro­dė, kad ga­li­ma gy­ven­ti ir be mei­lės. Aš juk gy­ve­nu, ar ne? Bet, kaip sa­ko ma­no drau­gė In­ga, vi­sa tai – tik pleist­ras ant žaiz­dos. Vi­si tie mū­sų sta­tu­sai ir nuo­pel­nai – tik pleist­ras, ku­riuo mes pri­den­gia­me žaiz­do­tą, ne­pa­to­gią tie­są. Mo­te­ris be mei­lės mirš­ta. Ne­sup­ras­ki­te ne­tei­sin­gai – žmo­gus be mei­lės gy­ve­na. Ir dar kaip kie­tai gy­ve­na! Dar­bai, drau­gys­tės, po­mė­giai, pra­mo­gos, ke­lio­nės! Ne gy­ve­ni­mas, o žai­ža­ruo­jan­tis at­rak­cio­nas ir ka­lei­dos­ko­pas! Bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je – mirš­ta. Ta tra­pi, švel­ni bū­ty­bė su si­jo­nais, apie ku­rią vis kal­ba ezo­te­ri­kai ir t.t. Ta kaž­kie­no ant­ro­ji pu­sė. Ir ta­da pa­ti tam­pi tru­pu­tį vy­ru. Pa­ti sau ant­rą­ja pu­se.

– O kaip ma­no­te, mo­te­riai ge­riau be­są­ly­giš­kai my­lė­ti pa­čiai ar leis­tis bū­ti my­li­mai, le­pi­na­mai ir ap­rū­pin­tai, ta­čiau ne­deg­ti jaus­mu tam žmo­gui?

– Vy­res­nių mo­te­rų iš­min­tis by­lo­ja, kad vi­sa­da ge­riau, kai vy­ras my­li la­biau. Bet tai ne­reiš­kia, kad mo­te­ris vi­sai ne­my­li. My­lė­ti tu­rė­tų abu – nors kaip, nors kiek. Bet my­lė­ti, o ne aist­rin­gai ga­din­ti vie­nas ki­tam gy­ve­ni­mą. Čia yra es­mi­nis skir­tu­mas.

– Esa­te ap­lan­kiu­si ne­ma­žai mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų. Ar jū­sų, kaip ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos mo­ters, ne­žei­dė te­nykš­čių vy­rų po­žiū­ris į mo­te­ris, jų vie­tą vi­suo­me­nė­je? O gal iš tų kraš­tų žmo­nių tu­ri­me ko pa­si­mo­ky­ti, kad tap­tu­me lai­min­ges­ni?

– Ne tiek ir daug. Bu­vau Pa­les­ti­no­je, Si­ri­jo­je ir Tur­ki­jo­je. O ma­no my­li­mas Li­ba­nas – pu­siau krikš­čio­niš­ka, pu­siau mu­sul­mo­niš­ka vals­ty­bė. Tai ne­ga­liu kal­bė­ti apie griež­to is­la­mo ša­lis, nes ne­tu­riu pa­tir­ties. Bet ma­ne la­biau­siai er­zi­na nuo­sta­ta nie­ka­da ne­si­gin­čy­ti su mo­te­ri­mi. Kad ir ką tau sa­ko mo­te­ris – pri­tark ir pa­da­ryk sa­vaip. Net jei vi­siš­kai ne­lo­giš­kai, ta­čiau sa­vaip. Ki­ta ver­tus, tai iš­plau­kia iš ki­tos nuo­sta­tos – pa­da­ry­ti vis­ką, kad ta­vo mo­te­ris bū­tų lai­min­ga ir pa­ten­kin­ta. Kaip tik to­dėl mes, to­kios ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, aki­mirks­niu ap­svaigs­ta­me – nes ten mus le­pi­na ir žars­to komp­li­men­tus. Rei­kia lai­ko ati­tok­ti ir priim­ti tai kaip pa­pras­čiau­sią kul­tū­ri­nį skir­tu­mą. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris man ten pa­tin­ka, – dė­me­sys ir pa­gar­ba šei­mai. Ne su­tuok­ti­niams, o bū­tent vi­sai šei­mai. Aš to pa­si­gen­du pas mus. Mes juk in­di­vi­dua­lis­tai, orien­tuo­ja­mės į sa­vo lo­vą ir in­te­re­sus. Dėl to ir pyks­ta­mės per Ka­lė­das, nes prie vie­no sta­lo prie­var­ta su­sė­da vi­siš­kai sve­ti­mi žmo­nės. Na, bent jau taip at­ro­do iš drau­gų pa­sa­ko­ji­mų. O ma­no šei­ma ki­to­kia – vie­nam kas nors nu­tin­ka, ir po mi­nu­tės ži­no jau vi­si, nes tuoj pat skam­bi­na­ma, ta­ria­ma­si, tvar­ko­mi rei­ka­lai, pa­de­da­ma. To­dėl ry­tie­tiš­kas VI­SOS šei­mos ar­tu­mas man la­bai su­pran­ta­mas. Net ma­no duk­ra kaž­ka­da pa­sa­kė: jei­gu ma­mai ir vi­sai šei­mai ne­pa­tik­tų jos vai­ki­nas, bū­tų tra­ge­di­ja. Nes es­mi­nė ver­ty­bė – šei­ma, o ne pa­vie­niai san­ty­kiai, kur svar­bu, kad tik man ge­rai.

– Jei rei­kė­tų sa­ve su­ta­pa­tin­ti su vie­nu li­te­ra­tū­ros per­so­na­žu, kas bū­tu­mė­te?

– Aš vi­sa­da pir­miau­sia pa­gal­vo­ju apie Ge­di­mi­ną Šu­nį iš Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“. Nors tik­riau­siai jau de­rė­tų per­žiū­rė­ti ši­tą įsi­vaiz­da­vi­mą. Ma­to­te, kai aš pra­dė­jau skai­ty­ti, li­te­ra­tū­ro­je be­veik ne­bu­vo mo­te­rų, su ku­rio­mis bū­čiau no­rė­ju­si ta­pa­tin­tis – vi­sos bu­vo ar­ba kan­ki­nės, ar­ba gė­le­lės. To­dėl ta­pa­ti­nau­si su vy­riš­kais per­so­na­žais – jie man ti­ko la­biau. Da­bar jau gal ką nors ras­čiau, per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų at­si­ra­do neį­ti­kė­ti­nai pui­kių kny­gų, ku­rias pa­ra­šė bū­tent mo­te­rys. Ir mo­te­rų pa­vi­da­lai jų raš­tuo­se at­si­sklei­džia ki­taip.

– Jei ga­lė­tu­mė­te, ko­kio sa­vo cha­rak­te­rio bruo­žo no­rė­tu­mė­te at­si­sa­ky­ti?

– Aš la­bai jaus­min­ga ir jaut­ri. Tai ge­ras bruo­žas ra­šy­to­jui, bet ma­ne kaip žmo­gų, ku­ris pri­va­lo gy­ven­ti ir dirb­ti, kar­tais su­var­to ly­gio­je vie­to­je. Bet taip yra to­dėl, kad tie­siog ne­tu­rė­jau pro­gos GY­VEN­TI sa­vo jaus­mais. Aš vi­są lai­ką pri­vers­ta juos gniauž­ti, neig­ti ir nai­kin­ti. To­dėl jie ir pra­trūks­ta ka­muo­liais. Da­bar jau iš­mo­kau tvar­dy­tis, bet ką tai reiš­kia? Kad vėl ne gy­ve­nu jaus­mais, o tvar­dau­si! Tai pa­sa­ka be pa­bai­gos.

– Esa­te ra­šiu­si apie al­ko­ho­lį kaip apie di­džiu­lę pro­ble­mą, nuo­dą, su­ku­rian­tį iliu­zi­ją, kad pa­bė­gi nuo sa­vo pro­ble­mų. Šia te­ma pa­sta­ruo­ju me­tu itin ak­ty­viai kal­ba ir ša­lies val­džia. Kaip, jū­sų ma­ny­mu, rei­kė­tų spręs­ti gir­ta­vi­mo pro­ble­mą Lie­tu­vo­je? O gal tai as­me­ni­nis kiek­vie­no žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas?

– Ne­ma­nau, kad stai­gūs spren­di­mai ką nors pa­keis. Juk žmo­nės na­tū­ra­liai prie­ši­na­si vis­kam, ką da­ro val­džia. Bet kuo dau­giau žmo­nių priims as­me­ni­nį spren­di­mą ne­ger­ti ar­ba ra­gau­ti at­sa­kin­gai, tuo grei­čiau pa­si­keis bend­ra vi­suo­me­nės nuo­sta­ta. Ir gal užaugs ki­ta kar­ta, ku­riai ne­beat­ro­dys nor­ma­lu pri­si­tvo­ti.

– Kiek ži­nau, jau ku­rį lai­ką gy­ve­na­te vi­siš­kai blai­viai. Ne­re­tam kū­rė­jui to­kiais at­ve­jais iš­ky­la pro­ble­ma kur­ti. Ne­te­ko su tuo su­si­dur­ti?

– Po dve­jų me­tų per­trau­kos jau lei­džiu sau pa­ska­nau­ti ge­res­nio vy­no ar tik­ro šam­pa­no. O kal­bant apie ra­šy­mą, tik­rai ne pro­ble­ma. Prie­šin­gai – nie­ka­da ne­su sė­du­si ra­šy­ti įkau­šu­si. Nie­ka­da. Tai šven­ta.

– Nau­jau­siam sa­vo ro­ma­nui pa­ra­šy­ti sky­rė­te net de­šimt­me­tį. Ar jū­sų kū­ry­bos ger­bė­jams pa­na­šiai teks lauk­ti kny­gų ir atei­ty­je?

– Tai, kad tas teks­tas ne­pa­si­ro­dė de­šimt me­tų, vi­siš­kai ne­reiš­kia, kad aš jį ra­šiau de­šimt me­tų! Tie­są sa­kant, su­ka­liau per po­rą mė­ne­sių, kai jau tu­rė­jau me­džia­gos ir aiš­kią kryp­tį. O de­šimt me­tų tru­ko, nes rei­kė­jo nau­jos pa­tir­ties, rei­kė­jo tie­siog iš­gy­ven­ti, per­kur­ti sa­ve iš nau­jo – o tik ta­da kaž­ką ra­šy­ti ir juo­lab spaus­din­ti. Sup­ran­ta­te, ra­šy­ti – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. Bet bū­tent ra­šy­ti, o ne vie­šai spaus­din­ti. Tik ta­da, kai kū­ri­nys aiš­kiai no­ri gy­ven­ti kaip kny­ga – su po­pie­riu­mi, su pus­la­piais ir vir­še­liu, aš jį ati­duo­du lei­dyk­lai.

– Kaip šian­dien at­ro­do jū­sų įpras­tas ry­tas?

– Vi­sų šei­mos na­rių ža­din­tu­vai! Ku­rie 7 val. ry­to pra­de­da skam­bė­ti per vi­są bu­tą. Ir nie­kas ne­si­ke­lia, nes dar tru­pu­tį, dar de­šimt mi­nu­čių... Ir ža­din­tu­vai skam­ba vėl. Aš pa­ti ke­liuo­si 9 val., iš­si­ver­du ka­vu­tės ir sė­du dirb­ti. Iki 11 val. pa­ra­šau teks­tus, iš­siun­čiu į ra­di­ją, kur juos įgar­si­na, o ta­da spor­tuo­ju ir ve­džio­ju šu­nį. Vis­kas, ry­tas bai­gia­si.

– O ar ne­sun­ku, bū­nant jaus­min­gu bei me­niš­ku žmo­gu­mi, kar­tu bū­ti ir ma­ma, mo­te­ri­mi, be­si­rū­pi­nan­čia na­mų bui­ti­mi? Jums ne­sve­ti­mi kas­die­niai dar­bai? Ar tai yra prie­vo­lė, o tik­ra­sis gy­ve­ni­mas vyks­ta ku­riant?

– Oi ne, ko­kia ne­są­mo­nė. Aš ne­skrai­dau pa­de­be­siais. Nie­ko nė­ra svar­biau už pa­pras­tus da­ly­kus. Tik pie­tų kas­dien ne­ga­mi­nu, ne­mėgs­tu. Vai­kai ne­val­gę, ži­no­ma, ne­lie­ka – tam ir bu­vo auk­lė­ja­mi sa­va­ran­kiš­kai, kad sa­vi­mi pa­si­rū­pin­tų.

– Be ko­kių tri­jų da­ly­kų ne­ga­lė­tu­mė­te įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo?

– Trys – tai la­bai ma­žai. Man rei­kia gry­no oro, sau­lės ir lie­taus. Rei­kia miš­ko, pie­vų ir van­dens, ge­riau­sia – jū­ros. Dar bū­ti­nai – ka­tės ir šuns. Ir sa­vo na­mų. Rei­kia drau­gių, po­sė­džių ir juo­ko. Rei­kia ju­dė­ji­mo – šo­kių ir spor­to. Da­bar jau ne­ga­liu gy­ven­ti be au­to­mo­bi­lio  ir ati­tin­ka­mai be ben­zi­no. Be ke­lio­nių – ma­žų ir di­de­lių. Be nuo­sta­bos! Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip gy­ven­čiau, jei nie­kuo ne­si­ste­bė­čiau, jei vis­kas bū­tų nuo­bo­du ir įpras­ta. Ta­da jau bū­tų lai­kas mir­ti.

– Kas šian­dien jums tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo?

– Tur­būt au­to­mo­bi­lis. Lais­vės po­jū­tis.

– Ar vis dar yra da­ly­kų, ku­rie jus gąs­di­na? Jei taip – ko­kie?

– Ka­ras. Re­li­gi­nis pa­mi­ši­mas ir ma­si­nės psi­cho­zės. Žmo­nių bu­ku­mas ir pri­mi­ty­vu­mas. Be­tiks­lė al­ko­ho­li­nė ag­re­si­ja. To­kie da­ly­kai ne­ga­li ne­gąs­din­ti!

Sau­lė­tą tre­čia­die­nio po­pie­tę mies­to cent­re pa­kal­bi­no­me šau­niai at­ro­dan­čius praei­vius apie jų san­ty­kį su ma­da, as­me­ni­nio sti­liaus kū­ri­mą, lai­ką, pra­lei­džia­mą iš­si­ruo­šiant iš na­mų, bei ak­se­sua­rus, ku­rie jiems tu­ri iš­skir­ti­nę reikš­mę.

Dag­na

„Sa­vo sti­liui ski­riu ne­ma­žai dė­me­sio, sten­giuo­si juo iš­si­skir­ti iš mi­nios, nors šiais lai­kais tai pa­da­ry­ti yra ne­leng­va. Ma­nau, jog tam, kad at­ro­dy­tum sti­lin­gai, ne­bū­ti­na iš­leis­ti di­džiu­lių su­mų rūbams.“

Oli­via

„La­bai do­miuo­si ma­da, tam ski­riu daug lai­ko. Taip pat daug dė­me­sio ir iš­lai­dų ski­riu as­me­ni­niam sti­liui kur­ti.

Il­go­kai už­trun­ku, kol nu­spren­džiu, ką reng­siuo­si. Kar­tais tai ga­li truk­ti va­lan­dą, o kai ka­da ir dvi...“

Dei­vi­das

„Ma­da ne­la­bai do­miuo­si, tie­siog per­ku tai, kas man pa­tin­ka. Sa­vo pa­ties sti­liui kur­ti taip pat ne­ski­riu daug dė­me­sio, lai­ko.

Kū­ną esu pa­puo­šęs ta­tui­ruo­tė­mis, ku­rios as­me­niš­kai man reiš­kia kai ką dau­giau ne­gu vien pie­ši­nį.“

Ar­tū­ras

„Ka­dan­gi jau sep­ty­ne­rius me­tus gy­ve­nu Šve­di­jo­je, ma­nau, kad šios ša­lies ma­dos ten­den­ci­jos tu­rė­jo įta­kos ir ma­no sti­liui. Jau prieš iš­vykdamas ža­vė­jau­si barz­do­mis, o nu­va­žia­vęs ten pa­ste­bė­jau, kad barz­dą au­gi­na ko­ne kas ant­ras žmo­gus, tad prie šios ma­dos pri­si­jun­giau ir aš.“

Ais­tė

„Apie ma­dą smal­sau­ju daug, ka­dan­gi esu kū­rė­ja ir ma­no pa­čios pro­fe­si­ja to rei­ka­lau­ja. Ne­re­tai įsi­gy­ju už­sie­nie­tiš­kų ma­dos žur­na­lų, o įvai­rius tink­la­raš­čius bei ma­dos nau­jie­nas in­ter­ne­te pa­tik­ri­nu kas­dien. Ta­tui­ruo­tę ant nu­ga­ros pa­si­rin­kau neat­si­tik­ti­nai – paukš­čiai, tar­si koks to­te­mi­nis gy­vū­nas, ma­ne ly­dė­jo nuo jau­nų die­nų. La­bai mėgs­tu dirb­ti nak­tį, kai nie­ko ap­link nė­ra, bū­nu vie­na ne tik stu­di­jo­je, bet ir vi­sa­me pa­sta­te. Pa­ry­čiais ant prie­šais esan­čių ap­leis­tų pa­sta­tų pra­de­da rink­tis bū­riai paukš­čių ir tuo­met jau­čiuo­si tar­si be jų ir ma­nęs pa­sau­ly­je dau­giau nie­ko ne­bū­tų.“

Eva

„Stip­riai do­mė­tis ma­da pra­dė­jau tik šie­met, pra­dė­ju­si ak­se­sua­rus kur­ti pa­ti. Da­bar daž­nai ieš­kau įvai­rios in­for­ma­ci­jos, va­žiuo­ju į ma­dos sa­vai­tes. Nešioju sa­vo pa­čios iš stik­lo ku­ria­mus pa­puo­ša­lus. Juos ga­min­ti pra­dė­jau per praei­tas Kalėdas, kai ieš­ko­jau įvai­rių ki­tų kū­rė­jų ga­min­tų pa­puo­ša­lų, ėmiau pai­šy­ti es­ki­zus pa­ti ir ma­ne pa­ga­vo įkvė­pi­mas. Nuo to ir pra­si­dė­jo ma­no ak­se­sua­rų pre­kės ženk­lo ke­lias.“

Ta­čiau mai­tin­tis vien sa­lo­to­mis ir le­dais, su­ti­ki­te, taip pat grei­tai pa­bos­tų. Tad štai ke­le­tas ne­su­dė­tin­gų ir daug lai­ko neu­ži­man­čių re­cep­tų gai­viems, leng­viems ir va­sa­riš­kiems karš­tie­siems pa­tie­ka­lams.

Gar­du­sis ko­pūs­tų ap­ke­pas

Rei­kės:

tri­jų ket­vir­čių vi­du­ti­nio dy­džio ko­pūs­to,

3 sau­jų la­bai smul­kiai su­pjaus­ty­tų laiš­ki­nių svo­gū­nų,

2 sau­jų itin smul­kiai su­pjaus­ty­tų kra­pų,

5 kiau­ši­nių, ge­riau­siai kai­miš­kų,

apie 250 g rie­bios grie­ti­nės,

1 valg. šaukš­to ma­jo­ne­zo,

2–3 valg. šaukš­tų alie­jaus,

drus­kos, pi­pi­rų,

1 valg. šaukš­to ve­ge­tos, ge­riau­sia – per­si­jo­tos per sie­te­lį.

Ko­pūs­tus pjaus­tyk­le ar pei­liu su­pjaus­ty­ki­te kuo smul­kes­niais šiau­de­liais. Di­de­lia­me du­be­ny­je juos kiek pamaigykite ran­ko­mis, kad su­si­da­ry­tų sul­čių. Tuo­met itin smul­kiai su­pjaus­ty­ki­te kra­pus ir laiš­ki­nius svo­gū­nus, dė­ki­te į du­be­nį su kopūs­tais, iš­mai­šy­ki­te. Pa­gar­din­ki­te ve­ge­tos prie­sko­niais, pi­pi­rais, jei rei­kia, pa­sū­dy­ki­te. Ats­ki­rai ma­žes­nia­me du­be­nė­ly­je iš­pla­ki­te kiau­ši­nius, su­pil­ki­te juos į dar­žo­ves, iš­mai­šy­ki­te. Tuo­met ša­ku­te kiek pa­pla­ki­te grie­ti­nę, ma­jo­ne­zą, taip pat su­pil­ki­te į dar­žo­vių bei kiau­ši­nių mi­ši­nį, su­pil­ki­te alie­jų ir vis­ką ge­rai iš­mai­šy­ki­te. Ma­sę su­pil­ki­te į di­de­lį stik­li­nį ke­pi­mo in­dą, iš­ly­gin­ki­te pa­vir­šių ir šau­ki­te į iki 220 laips­nių įkai­tin­tą or­kai­tę. Kep­ki­te 45–60 min. Ke­pi­mo lai­kas pri­klau­so nuo dar­žo­vių švie­žu­mo, sul­tin­gu­mo. Kai ap­skrus ap­ke­po pa­vir­šius, ša­ku­te pa­tik­rin­ki­te pa­tie­ka­lo vi­du­rį – jam iš­ke­pus ne­tu­rė­tų lik­ti daug skys­čio.

Va­sa­riš­ka viš­tie­nos sriu­ba

Rei­kės:

apie 2 l viš­tie­nos sul­ti­nio,

500 g viš­tie­nos krū­ti­nė­lės ar­ba 4–5 viš­tie­nos blauz­de­lių,

1 di­de­lio svo­gū­no,

lau­ro la­pų, kva­pių­jų pi­pi­rų, drus­kos,

2 mor­kų,

2 ne­di­de­lių trum­pa­vai­sių agur­kų,

di­de­lės sau­jos plo­nų stik­li­nių ma­ka­ro­nų,

sau­je­lės švie­žios ka­lend­ros ar­ba pet­ra­žo­lių pa­gar­din­ti.

Už­vi­rus sul­ti­niui, į jį su­dė­ki­te ke­lis kva­piuo­sius pi­pi­rus, ke­le­tą lau­ro la­pų, įmes­ki­te nu­lup­tą ne­pjaus­ty­tą svo­gū­ną. Jei nau­do­ja­te viš­tie­nos blauz­de­les, su­dė­ki­te jas, o šiau­de­liais pjaus­ty­tas mor­kas maž­daug po 7–10 min. Jei pa­si­rin­ko­te vištienos krū­ti­nė­lę, mor­kas vir­ti dė­ki­te iš kar­to, kar­tu su plo­no­mis juos­te­lė­mis su­pjaus­ty­ta paukš­tie­na. Jei nau­do­ja­te blauz­de­les, joms iš­vi­rus, iš­trau­ki­te, nu­lup­ki­te odą, išim­ki­te kau­lus, su­smul­kin­ki­te ir su­dė­ki­te mė­sos ga­ba­lė­lius at­gal į sriubą. Tuo­met nu­lup­ki­te agur­kus, jei šie tu­ri itin daug van­dens, šaukš­te­liu iš­skob­ki­te sėk­las bei minkš­ti­mą ir su­pjaus­tę itin plo­no­mis juos­te­lė­mis (tam pui­kiai tin­ka dar­žo­vių skus­tu­kas), su­dė­ki­te į puo­dą. Pa­vir­ki­te ke­le­tą mi­nu­čių, pa­gal skonį pa­sū­dy­ki­te. Su­dė­ki­te stik­li­nius ma­ka­ro­nus ir pa­vir­ki­te dar ke­le­tą mi­nu­čių, kol šie su­minkš­tės. Sriu­bą pa­tie­ki­te api­bars­tę smul­kin­ta ka­lend­ra ar pet­ra­žo­lė­mis.

Tad pateikiame keletą gudrybių, padėsiančių patogiau dėvėti drabužius bei avalynę rūbus ir padarysiančių jūsų gyvenimą gerokai lengvesnį.

Aukš­ta­kul­niai

Tur­būt dažna mo­te­ris yra pa­ty­ru­si tik­rą eu­fo­ri­ją, po il­gos die­nos pa­ga­liau nu­si­spy­ru­si aukš­ta­kul­nius. Ta­čiau jų dė­vė­ji­mas ne­bū­ti­nai pri­va­lo bū­ti pra­ga­riš­ka kan­čia. Jau ku­rį lai­ką yra ži­no­mas po­pu­lia­rus bū­das pa­leng­vin­ti naš­tą pė­doms – pasi­nau­do­ti lip­niąja juos­ta. Ja rei­kia ap­vy­nio­ti tre­čią bei ket­vir­tą ko­jų pirš­tus, skai­čiuo­jant nuo nykš­čio, ir su­kli­juo­ti juos kar­tu. Toks ne­su­dė­tin­gas bū­das su­ma­ži­na tarp šių dvie­jų pirš­tų esan­čio ner­vo ap­kro­vą, tai­gi kar­tu su­ma­žė­ja ir skausmas.

Tri­nan­tys ba­tai

Ne­re­tai iki krau­jo nu­trin­ti ko­jas ga­li ne tik aukš­ta­kul­niai, bet ir spor­ti­niai ba­te­liai ar es­pad­ri­lės. Taip itin daž­nai nu­tin­ka, jei ba­to už­kul­nis yra kie­tes­nės me­džia­gos ar­ba bai­gia­si gan aukš­tai, per be­si­lanks­tan­čią vie­tą, kur oda plo­na ir itin jaut­ri. Vie­nas ge­riau­sių spren­di­mų – dar prieš au­nan­tis ba­tus ant vie­tos, ku­rią jie spau­džia, už­kli­juo­ti pleist­rą. Šį ver­tė­tų rink­tis spe­cia­lų, pa­ga­min­tą iš si­li­ko­no, ka­dan­gi įpras­ti pleist­rai ne­re­tai jau po pir­mų­jų žings­nių at­si­kli­juo­ja ir nu­slen­ka.

Per ma­ža avalynė

Jei įsi­gy­ti ba­te­liai vis dėl­to šiek tiek ma­žo­ki, įma­no­ma juos bent pu­se dy­džio pa­di­din­ti net ir na­mų są­ly­go­mis. Tam pri­reiks tik dvie­jų šal­dy­mo ka­me­rai pri­tai­ky­tų san­da­riai už­da­ro­mų plas­ti­ki­nių mai­še­lių, van­dens bei šal­dik­lio. Į mai­še­lį pripil­ki­te tiek van­dens, kad jo už­tek­tų ba­to vi­dui pri­pil­dy­ti. Tuo­met mai­še­lius san­da­riai už­da­ry­ki­te, įkiš­ki­te į ba­tus ir pa­lai­ky­ki­te juos šal­dik­ly­je vi­są pa­rą. Šal­da­mas van­duo ple­čia­si, tad ava­ly­nė leng­vai pra­si­tem­pia. Išt­rau­kę ba­tus iš šal­diklio ne­lau­ki­te, kol le­das ims tirp­ti – jei mai­še­lio iš­trauk­ti ne­pa­vyks­ta pa­pras­tai, su­tru­pin­ki­te le­dą kad ir pei­lio ran­ke­na.

Dra­bu­žiai gilia iš­kirp­te

Suk­ne­lė ar pa­lai­di­nė gi­lia iš­kirp­te – itin sek­sua­lus ir gun­dan­tis pa­si­rin­ki­mas. Ta­čiau ne­re­tai ap­si­ren­gu­sios to­kį dra­bu­žį, ri­zi­kuo­ja­te ne­ty­čia pa­ro­dy­ti kiek dau­giau, ne­gu ke­ti­no­te. Kad at­vi­res­nis iš­duo­tų tik tiek, kiek no­ri­si jums, pa­si­nau­do­ki­te dvi­pu­se lip­niąja juos­te­le. Ja no­ri­mo­je vie­to­je pri­kli­juo­ki­te vi­di­nę dra­bu­žio pu­sę prie odos ar lie­me­nė­lės, ir jau­si­tės pui­kiai! Be­je, ši gud­ry­bė taip pat tin­ka su­kne­lėms be pet­ne­šė­lių.

Ne­pak­lus­nus už­trauk­tu­kas

Ne vienai yra te­kę tu­rė­ti po­rą džin­sų, ku­rie ver­tė rau­do­nuo­ti dėl sa­vai­me pra­si­se­gan­čio už­trauk­tu­ko. Tik­rai ne­bū­ti­na to­kių kel­nių nu­grūs­ti į gi­liau­sią spin­tos kam­pą – si­tua­ci­ją iš­gel­bės leng­vas triu­kas su rak­tų pa­ka­bu­čio žie­du. Tie­siog užkabin­ki­te plo­ną rak­tų pa­ka­bu­čio žie­dą už už­trauk­tu­ko sky­lu­tės, o ki­tą pu­sę – už džin­sų sa­gos. Taip už­trauk­tu­kas lai­ky­sis tvir­tai ir sau­giai. Be­je, vie­to­je rak­tų pa­ka­bu­čio žie­do tuo pa­čiu prin­ci­pu ga­li­te pa­nau­do­ti ir ne­di­du­kę plau­kų gumelę.

Vie­ni vi­sa­da net menkiausiai iš­vy­kai su­si­pa­kuo­ja ko­ne vi­są spin­tos tu­ri­nį, sun­kiai tem­pia už sa­ve di­des­nį ba­ga­žą, nors ir vė­liau di­džio­sios da­lies dra­bu­žių nė ne­pri­rei­kia. Ki­ti už­mirš­ta la­biau­siai ke­lio­nė­je rei­ka­lin­gus daik­tus ir jau pir­mą­ją die­ną, užuo­t ato­sto­ga­vę, siau­bia dra­bu­žių, kos­me­ti­kos par­duo­tu­ves bei vais­ti­nes.

Štai ke­li pa­ta­ri­mai, kaip leng­vai ir grei­tai su­si­dė­ti la­ga­mi­ną, kad ne­tek­tų temp­ti neį­ti­ki­mai sun­kių ne­šu­lių, ta­čiau rei­ka­lin­giau­si daik­tai bū­tų ša­lia ir ga­lė­tu­mė­te ra­miai mė­gau­tis ato­sto­go­mis.

1. Jei ke­liau­ja­te oro li­ni­jo­mis, kur ba­ga­žo svo­ris yra ri­bo­ja­mas, pa­si­sten­ki­te pa­si­rink­ti kuo leng­ves­nį la­ga­mi­ną. Su­tal­pin­si­te kur kas ma­žiau daik­tų, jei pa­ts la­ga­mi­nas svers ko­ne treč­da­lį leis­ti­no svo­rio. Šiuo at­ve­ju ne­blo­ga išei­tis ir leng­vu­tis ke­lio­ni­nis krep­šys. To­kie pa­pras­tai tu­ri ir daug pa­to­gių sky­re­lių, ku­riuo­se ga­lė­si­te lai­ky­ti rei­ka­lin­giausius kelionei daik­tus.

2. Jei iš­vyks­ta­te sa­vai­tei ar dar trum­pes­niam lai­kui, tik­rai ne­bū­ti­na temp­tis vi­so bu­te­liu­ko kve­pa­lų, šam­pū­no ar plau­kų kau­kės ir ki­tų hi­gie­nos prie­mo­nių. Rei­kia­mą kie­kį plau­kų prie­žiū­ros prie­mo­nių su­pil­ki­te į ke­lio­ni­nius bu­te­liu­kus, įsi­gy­ki­te ke­lio­ni­nio dy­džio du­šo že­lę, dan­tų pa­stos bu­te­liu­kus. Pui­kiai pra­vers ma­žy­čiai kve­pa­lų ir kū­no kre­mų mė­gi­nu­kai.

3. Net jei ke­liau­ja­te ne lėk­tu­vu, skys­tas hi­gie­nos ir ma­kia­žo prie­mo­nes pa­tar­ti­na su­dė­ti į san­da­rų plas­ti­ki­nį mai­še­lį. Juk tik­rai ne­no­rė­tu­mė­te, kad ne­ty­čia pra­si­vė­ręs šam­pū­no bu­te­liu­kas iš­tep­tų vi­sus la­ga­mi­ne esan­čius dra­bu­žius.

4. Tie­siog bū­ti­ni da­ly­kai, ruo­šian­tis bet ko­kiai ke­lio­nei: rei­ka­lin­giau­si vais­tai, pleist­ras, de­zin­fe­kuo­jan­tis purš­ka­las. Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ko­kie ne­sklan­du­mai ga­li už­klup­ti, tad at­sar­ga tik­rai gė­dos ne­da­ro.

5. Pa­ty­ru­sių ke­liau­to­jų pa­ta­ri­mas trum­pai ke­lio­nei – daik­tus dė­tis jau su­de­rin­tus ei­lu­tė­mis. Na­muo­se su­gal­vo­ki­te ap­ran­gos de­ri­nius, skir­tus ke­lio­nė­je nu­ma­to­moms pro­goms. Prie jų de­rin­ki­te tin­kan­čią ava­ly­nę, ak­se­sua­rus. Pa­gei­dau­ti­na, kad bent vie­nas iš de­ri­nių tik­tų ak­ty­viam lais­va­lai­kiui, o ki­tas – iš­kil­min­ges­nei pro­gai – gal su­lauk­site kvie­ti­mo ap­si­lan­ky­ti pra­ban­gia­me va­ka­rė­ly­je ar ke­liau­ti į kva­pą gniau­žian­čią eks­kur­si­ją.

6. Vi­suo­met pa­si­sten­ki­te į ke­lio­nės krep­šį įsi­mes­ti spor­ti­nį kos­tiu­mą. Šis pra­vers il­go skry­džio me­tu, lie­tin­gą die­ną ku­ror­te, ku­rią teks pra­leis­ti jau­kiai įsi­tai­sius kam­ba­ry­je ar grį­žus po va­ka­rė­lio, ku­riame var­go­te su aukš­ta­kul­niais ir siau­ru­te su­kne­le.

7. Kad ir į ko­kį pa­sau­lio kam­pe­lį vyks­ta­te, be­veik vi­sa­da bū­ti­ni daik­tai: aki­niai nuo sau­lės, mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lis, skė­tis bei šil­tes­nių dra­bu­žių komp­lek­tas. Pa­sis­ten­ki­te jiems at­ras­ti vie­tos sa­vo la­ga­mi­ne.

8. Ne­pa­mirš­ki­te ran­kų de­zin­fe­ka­vi­mo skys­čio ar­ba drėg­nų ser­ve­tė­lių. Oro uos­tuo­se, sto­ty­se, taip pat ant ke­lio­nė­je daž­nai lie­čia­mų pi­ni­gų tie­siog knibž­dė­te knibž­da įvai­riau­sių bak­te­ri­jų. Tad prieš val­gy­da­mi ar lies­da­mi vei­dą, kai ne­ga­li­te tin­ka­mai nu­si­plau­ti ran­kų, pa­si­nau­do­ki­te bent jau šio­mis prie­mo­nė­mis.

Au­ga­lai

Tra­di­ci­nis spren­di­mas va­sa­rą – ant bal­ko­no tu­rėk­lų ka­bi­na­mi va­zo­nai su gė­lė­mis. To­kių gė­ly­čių ra­si­te įvai­riau­sių, o net ir ne­pa­ty­ru­siam so­di­nin­kui jas išau­gin­ti bus tik­rai pa­pras­ta. Pa­si­rin­ki­te au­ga­lė­lių spal­vą, de­ran­čią prie na­mo fa­sa­do ar bal­ko­no bal­dų. Itin pui­kiai at­ro­do ryš­kių spal­vų gė­lės – ryš­kiai mė­ly­nos, raus­vos. Toks de­ko­ro pa­si­rin­ki­mas ne tik pa­gy­vins jū­sų bal­ko­ną, bet ir kiek pri­dengs jį nuo praei­vių akių. Tai ne vie­nin­te­lis spren­di­mas no­rint su­teik­ti sa­vo bal­ko­nui ar te­ra­sai dau­giau ža­lu­mos. Di­de­li va­zo­ni­niai au­ga­lai – taip pat pui­ki al­ter­na­ty­va. Jei už­ten­ka vie­tos, tik­rai ge­rai at­ro­dys di­de­li la­pi­niai au­ga­lai, o jei erd­vė ri­bo­ta, rin­ki­tės siau­rą il­gą va­zo­ną su aukš­tais, žo­lę pri­me­nan­čiais au­ga­lais.

Apš­vie­ti­mas

Ro­man­ti­kos ir jau­ku­mo sa­vo bal­ko­nui ar te­ra­sai su­teik­si­te pa­si­rin­kę tin­ka­mą ap­švie­ti­mą. Pui­kiai at­ro­dys tiek ži­bin­tą pri­me­nan­tys ne­di­du­kai, tiek ir aukš­ti bei il­gi švies­tu­vai.

Bal­ko­ną pui­kiai pa­puoš­ti ga­li ir vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­čios ame­ri­kie­tiš­kos lem­pu­tės. To­kia gir­lian­da ap­vy­nio­ti bal­ko­no tu­rėk­lai at­ro­dys įspūdingai, o va­ka­rus, lei­džia­mus bal­ko­ne, pa­da­rys dar jau­kes­nius.

Žva­kės

Dar ža­viau bal­ko­nė­lis ar te­ra­sa at­ro­dys žva­kių švie­so­je. Jų ra­si­te įvai­rių – nuo ma­žy­čių ir pa­pras­tu­čių iki di­de­lių, spal­vo­tų ar me­niš­kai iš­rai­žy­tų. Dėl sau­gu­mo ver­tė­tų įsi­gy­ti ir žva­kės gaub­tų. Jei šie bus kiek ori­gi­na­les­nio di­zai­no, taip pat ga­li tap­ti de­ko­ro ele­men­tu. Tik ne­pa­mirš­ki­te pa­si­bai­gus ro­man­tiš­kam va­ka­rui žva­kių už­ge­sin­ti!

Apk­lo­tai

Kad ne­su­šal­tu­mė­te, įsi­gy­ki­te ke­le­tą minkš­tų ap­klo­tų, skir­tų už­si­mes­ti ant pe­čių te­ra­so­je. Šie ne tik bus funk­cio­na­lūs, bet tin­ka­mai pa­si­rink­ti ga­li tap­ti ir tik­ra jū­sų te­ra­sos puoš­me­na. Pa­si­rin­ki­te mėgs­ta­mos me­džia­gos ir spal­vos ap­klo­tus, atitin­kan­čius jū­sų nuo­tai­ką, ir derančius prie te­ra­sos ko­lo­ri­to – šiuo me­tu par­duo­tu­vė­se ap­klo­tų pa­si­rin­ki­mas iš­ties gau­sus, tad tik­rai ra­si­te tai, ko ieš­ko­te.

Sta­tu­lė­lės

Jei te­ra­so­je erd­vės daug, ją ža­viai pa­puo­ši­te gra­žio­mis sta­tu­lė­lė­mis. Vie­nos po­pu­lia­riau­sių – įvai­rūs an­ge­lė­liai. Šie at­ro­do iš­ties ro­man­tiš­kai ir pra­ban­giai. Jei no­ri­te iš­skir­ti­nes­nių de­ko­ro spren­di­mų, rin­ki­tės ori­gi­na­les­nę puo­šy­bą – pa­vyz­džiui, spal­vin­gas mėgs­ta­mų gy­vū­nų skulp­tū­ras.

Lau­ko bal­dai

Jei pla­nuo­ja­te bal­ko­ne ar te­ra­so­je leis­ti lai­ką, neiš­si­ver­si­te be lau­ko bal­dų. Po­pu­lia­riau­si – pin­ti ar me­di­niai bal­dai, ku­rie at­ro­do jau­kiai, šau­niai tin­ka kla­si­ki­niam sti­liui. Jei la­biau mėgs­ta­te mo­der­nų sti­lių, pui­kus pa­si­rin­ki­mas – plastikiniai bal­dai. To­kie ne tik bus pa­to­gūs, bet ir leis ne­si­rū­pin­ti dėl lie­taus – pa­kaks tik nu­va­ly­ti juos rankš­luos­čiu ir ga­lė­si­te nau­do­tis. Šau­niai at­ro­do per­ma­to­mi ar ryš­kių spal­vų plas­ti­ki­niai bal­dai.

Net ir mies­te gau­su ža­vių par­ke­lių, pui­kiai tin­kan­čių iš­ky­loms. Tad kaip grei­tai ir leng­vai su­reng­ti jau­kią iš­ky­lą ar­ti­miems žmo­nėms?

Ko­kius pa­tie­ka­lus rink­tis, kad juos ga­min­dami neužt­ruk­tu­mė­te il­gų va­lan­dų, o gar­džiuo­tis jais ne prie sta­lo ­bū­tų paprasta? Štai ke­lios pa­tie­ka­lų idė­jos, tin­kan­čios pik­ni­kui gam­to­je ar mies­to par­ke.

Suk­ti­nu­kai su la­ši­ša

Rei­kės:

la­va­šo,

rū­ky­tos la­ši­šos (pui­ki al­ter­na­ty­va – kep­ta la­ši­ša),

mėgs­ta­mo te­pa­mo­jo sū­rio,

švie­žių žo­le­lių (kra­pai ir čiob­re­liai tiks idea­liai),

sa­lo­tų,

po­mi­do­rų.

La­va­šą iš­tep­ki­te sū­riu, pa­bars­ty­ki­te smul­kin­to­mis žo­le­lė­mis. Pask­leis­ki­te su­smul­kin­tą la­ši­šą, po­mi­do­rus, tuo­met už­den­ki­te sa­lo­tų la­pais. La­va­šą tvir­tai su­su­ki­te į ri­ti­nį ir va­lan­dai pa­li­ki­te šal­dy­tu­ve. Tuo­met su­pjaus­ty­ki­te vie­no kąs­nio dy­džio ga­ba­lė­liais.

Su­muš­ti­niai su jau­tie­na

Rei­kės:

vi­du­ti­niš­kai kep­tos jau­tie­nos (pui­kiai tiks nuo pie­tų li­kę did­keps­niai),

duo­nos (idea­liai tiks ita­liš­ka čia­ba­ta),

ma­jo­ne­zo,

grū­dė­tų­jų gars­ty­čių,

po­mi­do­ro,

bal­to­jo svo­gū­no,

ma­ri­nuo­tų agur­kė­lių,

aly­vuo­gių alie­jaus.

Duo­ną su­pjaus­ty­ki­te maž­daug 1,5 cm sto­rio rie­kė­mis, ap­tep­ki­te aly­vuo­gių alie­ju­mi ir pa­skru­din­ki­te or­kai­tė­je ar skru­din­tu­ve. Mė­są ir dar­žo­ves su­pjaus­ty­ki­te plo­no­mis rie­kė­mis. Pa­da­žą pa­si­ga­min­ki­te su­mai­šę no­ri­mą kie­kį ma­jo­ne­zo su grū­dė­to­sio­mis gars­ty­čio­mis (ma­jo­ne­zo da­lis tu­rė­tų bū­ti maž­daug tri­gu­bai di­des­nė). Ant čia­ba­tos dė­ki­te dar­žo­ves, jau­tie­ną, gau­siai pa­gar­din­ki­te pa­da­žu ir už­den­ki­te dar vie­na rie­ke duo­nos.

Kra­bų laz­de­lių sa­lo­tos

Rei­kės:

ry­žių,

kon­ser­vuo­tų ku­ku­rū­zų,

kra­bų laz­de­lių,

agur­kų,

švie­žių kra­pų,

ma­jo­ne­zo,

drus­kos, pi­pi­rų.

Ry­žius iš­vir­ki­te ir at­vė­sin­ki­te. Agur­ką nu­lup­ki­te ir su­pjaus­ty­ki­te ku­be­liais. Sus­mul­kin­ki­te kra­bų laz­de­les, o kra­pus smul­kiai su­ka­po­ki­te. Pas­ta­rą­sias su­de­da­mą­sias da­lis su­mai­šy­ki­te di­de­lia­me du­be­ny­je, su­ber­ki­te ku­ku­rū­zus, pa­gar­din­ki­te ma­jo­ne­zu, drus­ka, pi­pi­rais. Va­lan­dai įdė­ki­te į šal­dy­tu­vą. Be­je, pik­ni­ko me­tu šias sa­lo­tas ga­li­ma pa­tiek­ti sluoks­niuo­tos teš­los krep­še­liuo­se – taip val­gy­ti bus pa­to­giau.

Ko ver­tė­tų neuž­mirš­ti ren­gian­tis į iš­ky­lą

Tvir­tas pin­tas krep­šys – kur kas šau­nes­nė išei­tis nei ap­lin­ką ter­šian­tys plas­ti­ki­niai mai­še­liai. Ja­me su­dė­ti tra­pūs daik­tai bus kur kas sau­ges­ni, toks krep­šys pa­to­gus tiek neš­tis, tiek ir vež­ti au­to­mo­bi­ly­je.

Į pik­ni­ką tie­siog bū­ti­na pa­siim­ti drėg­nų ser­ve­tė­lių, ku­rios bus tik­ras iš­si­gel­bė­ji­mas ne­ty­čia ap­si­lie­jus gė­ri­mu ar no­rint prieš val­gį nu­si­šluos­ty­ti ran­kas.

Ge­ro­kai sta­bi­les­nį sta­lą ant že­mės pa­ruo­ši­te, jei pa­tie­si­te kie­tes­nį pa­grin­dą. Tam pui­kiai tiks gu­mi­niai jo­gos ki­li­mė­liai, o mais­tą su­dė­ti ga­li­ma ant me­di­nio pa­dėk­lo.

Neuž­mirš­ki­te kre­mo nuo sau­lės ir purš­ka­lo nuo vabz­džių, kad jū­sų iš­ky­los ne­su­ga­din­tų nu­de­gi­mai ar per­štin­tys įkan­di­mai.

Tautinės ma­dos per­las

Li­nas – tik­ras lie­tu­viš­kos ma­dos per­las. Ne vel­tui į Lie­tu­vą at­vy­kę už­sie­nie­čiai tie­siog graibs­ty­te graibs­to iš jo pa­ga­min­tus dra­bu­žius ir ak­se­sua­rus. Ši me­džia­ga itin ver­ti­na­ma dėl sa­vo na­tū­ra­lu­mo, tin­ka­mu­mo nuo aler­gi­jų ken­čian­tiems žmo­nėms. Va­sa­ra ir li­ni­niai dra­bu­žiai – tie­siog neišs­ki­ria­mas due­tas. Juk to­kie dra­bu­žiai nuo se­no ver­ti­na­mi dėl su­tei­kia­mos vė­sos ir gai­vos per karš­čius. Tad ir jū­sų va­sa­ros gar­de­ro­be pa­pras­čiau­siai pri­va­lo at­si­ras­ti bent vie­na li­ni­nė su­kne­lė. Pas­ta­ro­ji, ypač mo­der­nes­nio ir jums tin­ka­mo mo­de­lio, tik­rai pa­si­tar­naus ne tik lais­va­die­niams so­dy­bo­je, bet ir karš­toms die­noms mies­te. Tie­siog pri­de­rin­ki­te sti­lin­gus ak­se­sua­rus, pa­vyz­džiui, plau­kus ir vei­dą nuo sau­lės pui­kiai ap­sau­gan­čią skry­bė­lę, mėgs­ta­mas apy­ran­kes – ir net mo­der­nia­me did­mies­ty­je at­ro­dy­si­te ir šiuo­lai­kiš­ka, ir va­sa­riš­kai vė­ja­vai­kiš­ka.

Ver­ti­na­mos tra­di­ci­jos

Nuo­lat be­si­kei­čian­čia­me ma­dos pa­sau­ly­je vis dar itin ver­ti­na­mos tra­di­ci­jos – kū­rė­jų žvilgs­nis kryps­ta į et­ni­nius raš­tus, se­ną­sias kraš­to tra­di­ci­jas, gam­tą. Tik­rai ne­pra­šau­si­te pa­si­rin­ku­sios dra­bu­žius, iš­mar­gin­tus įvai­riais et­ni­niais or­na­men­tais. Kad neat­ro­dy­tu­mė­te per­ne­lyg mar­ga, vie­ną raš­tuo­tą dra­bu­žį, pa­vyz­džiui, pa­lai­di­nę, pri­de­rin­ki­te prie kiek ra­mes­nių viens­pal­vių dra­bu­žių. Pui­kus spren­di­mas, no­rint at­ro­dy­ti iš tie­sų va­sa­riš­kai ir lie­tu­viš­kai, – gam­tos or­na­men­tais pa­puoš­ta lais­vai krin­tan­ti su­kne­lė. Prie šio įvaiz­džio pui­kiai tiks leng­vai su­suk­ti ir tar­si vė­jo su­šu­kuo­ti plau­kai, ak­se­sua­rai su odos ar me­džio de­ta­lė­mis.

Pa­žiū­rė­ki­me į ryškiaspalvę gam­tą

Va­sa­ra – pa­ts tin­ka­miau­sias lai­kas iš­si­va­duo­ti iš nuo­bo­džių pilkš­vų, ru­dų ar juo­dų at­spal­vių. Pa­žiū­rė­ki­me į lie­tu­viš­ką gam­tą, va­sa­rą nu­si­da­žan­čią ryš­kiau­sio­mis spal­vo­mis, ir pa­si­sem­ki­me įkvė­pi­mo! Dan­gaus ar li­no žie­do mė­ly­nu­mo spal­va idea­liai tiks švie­siap­lau­kėms, pui­kiai at­skleis jų odos skais­tu­mą ir vei­do bruo­žus. Sod­ri Lie­tu­vos pie­vų ža­lu­ma jū­sų ap­ran­gai su­teiks gy­vu­mo, jau­nat­viš­ku­mo, be to, pui­kiai de­rės prie švie­sių, kre­mi­nių at­spal­vių. Tam­ses­nio gy­mio mer­gi­nos ir mo­te­rys pui­kiai at­ro­dys į sa­vo ap­ran­gą įtrau­ku­sios aguo­nų rau­do­nu­mo ar pie­nių gels­vu­mo dra­bu­žių ir ak­se­sua­rų. Jei ne­drįs­ta­te ar dėl so­li­džių pa­rei­gų ne­ga­li­te kas­dien reng­tis ryš­kias­pal­viais dra­bu­žiais, pa­si­rin­ki­te bent jau spal­vin­ges­nius ak­se­sua­rus – pa­vyz­džiui, ran­ki­nę ar dir­že­lį, nes va­sa­ra, ku­riai praė­jus, į mū­sų spin­tas vėl ne­ju­čia grįš nuo­bo­džios, pri­ge­sin­tos spal­vos, pra­bė­ga la­bai grei­tai.

Tad sa­vo kos­me­ti­nę tie­siog pri­va­lu at­nau­jin­ti ke­le­tu ma­kia­žo prie­mo­nių, pa­dė­sian­čių su­kur­ti pui­kų įvaiz­dį ir at­ro­dy­ti tie­siog pri­tren­kian­čiai karš­tą va­sa­ros die­ną.

Leng­va van­dens pa­grin­do kre­mi­nė pud­ra

Karš­to­mis die­no­mis ne­ver­tė­tų vei­do slėp­ti po sto­ru sluoks­niu ma­kia­žo. Nuo pra­kai­to var­van­tis ma­kia­žas ir dėl to už­si­kim­šu­sios odos po­ros nei at­ro­dys es­te­tiš­kai, nei leis ma­lo­niai jaus­tis. Tad, jei veide nėra di­de­lių odos bė­ri­mų ar ne­ly­gu­mų, ku­riuos bū­ti­na mas­kuo­ti, rin­ki­tės leng­vą, van­dens pa­grin­do kre­mi­nę pud­rą. Ši at­ro­dys tik­rai na­tū­ra­liai ir neap­sun­kins įvaiz­džio. Be to, dau­gu­ma to­kių pud­rų taip pat ne­blo­gai ap­sau­go nuo sau­lės, tad jei už­mir­šo­te ap­sau­gi­nį vei­do kre­mą nuo sau­lės na­muo­se, bent jau SPF15 nu­me­riu pa­žy­mė­ta kre­mi­nė pud­ra ga­li tap­ti tik­ru iš­si­gel­bė­ji­mu.

Van­de­niui at­spa­rus blaks­tie­nų tu­šas

Atos­to­gų, lei­džia­mų prie jū­ros ar eže­ro, me­tu, tie­siog neiš­si­ver­si­te be van­de­niui at­spa­raus blaks­tie­nų tu­šo. Šis leis pa­ryš­kin­ti akis, ne­si­bai­mi­nant, kad po mau­dy­nių į kran­tą iš­lip­si­te pa­juo­du­siais it pan­dos paa­kiais. Jei no­ri­te gai­ves­nio ir iš­skir­ti­nio įvaiz­džio bei ne­bi­jo­te eks­pe­ri­men­tuo­ti, rin­ki­tės spal­vo­tą akių tu­šą, pa­vyz­džiui, mė­ly­nos ar vio­le­ti­nės spal­vos. Va­sa­riš­ku oru to­kio­mis spal­vo­mis pa­ryš­kin­tų akių žvilgs­nis at­ro­dys itin ža­viai ir jau­nat­viš­kai. Tik ne­pa­mirš­ki­te, jog van­de­niui at­spa­rų blaks­tie­nų tu­šą sun­kiau ir nu­va­ly­ti, tad pa­si­rin­ki­te ge­rą akių ma­kia­žo va­lik­lį.

Bron­zan­tas

To­mis die­no­mis, kai mė­gau­tis va­sa­ros ma­lo­nu­mais no­ri­si la­biau, ne­gu il­gai ry­mo­ti prie veid­ro­džio gra­ži­nan­tis, pui­ki išei­tis – bron­zan­tas. Leng­vai pa­ryš­kin­ti skruos­ti­kau­liai su­kurs va­sa­riš­ko įde­gio įspū­dį bei vei­dui su­teiks ryš­ku­mo, neapk­rau­nant jo sto­riau­siu sluoks­niu ma­kia­žo. Pa­si­rin­ki­te pa­to­gų še­pe­tė­lį ir ne­pa­mirš­ki­te sai­ko – per ryš­ki tam­saus bron­zan­to li­ni­ja at­ro­do ne­na­tū­ra­liai bei vul­ga­ro­kai.

Lū­pų bal­za­mas

Kaž­ko­dėl rū­pin­tis sa­vo lū­po­mis pra­de­da­me tuo­met, kai lau­ke siau­čia pū­gos ir spei­gai. Jų ne­rei­kė­tų už­mirš­ti ir va­sa­rą – kait­ri sau­lė bei odą sau­si­nan­tis sū­rus jū­ros van­duo taip pat ga­li pa­kenk­ti lū­pų gro­žiui. Jas sau­go­ti ir drė­kin­ti tie­siog bū­ti­na, tad jei dar ne­tu­ri­te, bū­ti­nai įsi­gy­ki­te leng­vą drė­ki­nan­tį lū­pų bal­za­mą.

Ryš­kus lūp­da­žis

Va­sa­rą sa­vo ma­kia­žo prie­mo­nių krep­še­ly­je tie­siog pri­va­lu tu­rė­ti ryš­kų va­sa­riš­kos spal­vos lūp­da­žį. Prie sau­lė­je įde­gu­sios odos ryš­ki žais­min­ga spal­va at­ro­dys iš­ties pui­kiai, o vei­dui su­teiks iš­skir­ti­nu­mo, va­sa­riš­kos nuo­tai­kos. Ko­ra­li­nės oran­ži­nės ar cik­la­me­nų ro­ži­nės spal­vos lūp­da­žis – pui­ki al­ter­na­ty­va kiek pa­bo­du­siai rau­do­nai spal­vai, kai no­ri sa­vo ma­kia­žą per mi­nu­tę pa­vers­ti šven­tiš­ku ir puoš­niu.