Po darbo mieste blaškytis tenka 3 valandas

Nuo 2013 metų rugsėjo mėnesio kai kuriems Vilniaus rajone gyvenantiems žmonėms susisiekimas su sostine stipriai apkarto. 108 maršruto „Sudervė–Šeškinės poliklinika“ konkursą laimėjo Šalčininkų autobusų parkas. Tada sumažintas reisų skaičius, pakeistas jų grafikas ir sutrumpinta trasa. Šiuo metu Šalčininkų autobusų parkui priklauso visi reisai Maišiagalos kryptimi.

Vilniaus rajone, Avižienių kaime, gyvenantis Viačeslavas sako, kad prieš keletą metų autobusai važiuodavo bent kas valandą, o dabar dienos metu važiuoja tik vienas kitas. „Prieš porą metų važinėdavo „mikriukai“ iki pat centro ir gana dažnai, bent kas valandą tai tikrai. Buvo labai patogu, su vienu autobusu nuvažiuoji, išlipi ir eini, kur tau reikia. Dabar tai kažkoks absurdas. Pavyzdžiui, reikia nuvažiuoti pas gydytoją 13 val., tai turi važiuoti 10 val., nes su kitu nespėji. Tai nuolat arba vėluoji, arba dar laukti turi“, – skundžiasi vyras.

Brinkiškių kaime gyvenanti Julija teigia, kad jau keletą metų visa kaimo bendruomenė skundžiasi rajono savivaldybei dėl maršruto „Šeškinės poliklinika–Brinkiškės“ laiko pakeitimo.

„Važiuoja autobusas į Brinkiškes nuo Šeškinės poliklinikos 17.10 val., kai daugelis žmonių dirba centre arba prie stoties ir, baigę darbą 17 val., tikrai nespėja per dešimt minučių atsirasti Šeškinėje. Niekaip nesuprantu, kodėl negali tiesiog apkeisti reisų, nes po dvidešimt minučių paleidžia pustuštį autobusą į Sudervę, o mums pėdinti 4 kilometrus nuo Sudervės iki Brinkiškių, ypač rudenį ir žiemą, visai nėra malonu. Kitas autobusas į Brinkiškes važiuoja tik 20 val., tai tris valandas blaškytis mieste irgi nėra smagu,“ – pasakoja Brinkiškių gyventoja.

Netenkina ne tik grafikas

Dirbantiems arba besimokantiems iki vėlumos, kelionė namo taip pat tampa nesmagi. Paskutinis autobusas, važiuojantis per Avižienius į Sudervę, nuo Šeškinės poliklinikos išvyksta 21.15 val. Taigi, nespėjusiems į šį, tenka miesto autobusu važiuoti iki Bukiškių, o tada keliauti pėsčiomis. Šis „malonumas“ nėra labai saugus, nes eiti tenka neapšviesta gatve bent porą kilometrų, kur netgi nėra pėstiesiems skirto kelkraščio.

Gyventojų netenkina ne tik autobusų grafikas, bet ir sąlygos, kuriomis tenka važiuoti. Avižienių gyventoja Aleksandra sako, kad tiek žiemą, tiek vasarą važinėti yra tikra kančia. Žiemą daugelis autobusų yra visiškai nešildomi, o vasarą kelionę itin gadina tvankumas ir kvapas, tvyrantis autobuso salone.

Vairuotojai nemandagūs, riebiai keikiasi ir kartais atrodo, kad ne žmones veža, o kokias nors bulves – vairuoja chamiškai, nekreipia dėmesio į šviesoforų signalus.

„Ne tik šalta nežmoniškai, bet tie autobusai dar nuolat vėluoja, todėl tenka stypsoti šaltyje. Vairuotojai nemandagūs, riebiai keikiasi ir kartais atrodo, kad ne žmones veža, o kokias nors bulves – vairuoja chamiškai, nekreipia dėmesio į šviesoforų signalus“, – savo patirtimi dalinasi Aleksandra. Paklausta, ar bandė kreiptis į savivaldybę dėl tokios situacijos, moteris tik liūdnai nusišypso – per šiuos porą metų savivaldybė dar niekada nėra atkreipus jokio dėmesio į gyventojų pageidavimus.

Šalčininkų autobusų parko atstovas, sakė, kad autobusai vėluoja retai ir tik esant sudėtingoms eismo sąlygoms: „Autobusai vėluoja dažniausiai tik keliomis minutėmis, todėl tragedijos aš čia nematau. Juk pasitaiko įvairių situacijų: transporto priemonės genda, pakliūva į kamščius, reikia tai įvertinti.“

Nemalonų vairuotojų elgesį jis pateisina tuo, kad darbas yra sunkus, ilgos darbo valandos, todėl esą nereikia stebėtis, kad kartais vairuotojams trūksta kantrybė.

„Nesiginčiju, gali pasitaikyti nemalonių situacijų. Bet reikia suprasti ir vairuotojus – jiems reikia dirbti nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Reikia važiuoti tiksliai pagal grafiką, pasitaiko ir techninių bėdų, ir keleivių labai nemalonių. Tai yra įtemptas, daug streso keliantis darbas, o atleisti nelabai galime, nes vairuotojų, norinčių dirbti už 500 eurų, yra labai mažai“, – pasakoja Šalčininkų autobusų parko atstovas, prisistatęs Juzefo vardu.

Savivaldybė sako negalinti tenkinti kiekvieno pageidavimų

Apie esamą situaciją paklausus Vilniaus rajono savivaldybės, be daugybės nutarimų, pateiktų vietoj tiesioginių atsakymų apie viešąjį transportą, ši atsakė tik tiek, kad autobusų grafikas, esant galimybėms, suderinamas pagal gyventojų pageidavimus.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešųjų ir tarptautinių ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Tučinska teigia, kad savivaldybė neturi galimybės tenkinti kiekvieno keleivio įgeidžius atskirai: „Autobusų eismo tvarkaraščiai sudaromi atsižvelgiant į didesnių keleivių grupių poreikius ir keleivių srautus. Intensyvesnis autobusų eismas organizuojamas ryte, kai keleiviams reikia laiku pasiekti darbovietes, mokiniams bei studentams – švietimo įstaigas, bei vakare – sugrįžti namo.“

Tačiau kodėl dėl tvarkaraščio pakeitimo kreipiantis visai gyvenvietės bendruomenei, vis tiek į pageidavimus neatsižvelgiama? Atsakymo į šį klausimą gauti, deja, nepavyko.

Susisiekimo ministerijos Komunikacijos ir protokolo skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Filimanavičienė tvirtina, kad ministerija visiškai nekontroliuoja rajonų viešojo transporto susisiekimo su miestais ir visa galia priklauso savivaldybei. Ministerijos atstovė negalėjo nurodyti, ar ministerija turi bendrą viziją, kaip šalyje turėtų atrodyti viešasis transportas rajonuose.

„Susisiekimo ministerija nelabai gali kuo nors padėti šiuo klausimu. Nežinau, galbūt žmonės gali bandyti rinkti parašus ar dar ką nors daryti ir kreiptis į savivaldybę su prašymu, bet ministerija tikrai negali nieko padaryti. Todėl ir yra savivaldybė, nes tai yra gyventojų savivalda ir jie patys turi spręsti tokius klausimus“ – sako A. Filimanavičienė.

Autobusas – tris dienas per savaitę

Dar liūdnesnė situacija yra kitose Lietuvos savivaldybėse. Pavyzdžiui, Zarasų rajono gyventojai skundžiasi, kad jiems netgi nėra suteikiamos elementarios sąlygos dirbti, nes žmonės iš mažesnių gyvenviečių paprasčiausiai neturi normalaus susisiekimo su miestu.

Aš mielai eičiau dirbti, tačiau neturiu galimybės kasdien važiuoti į Zarasus arba Dusetas, nes neturiu mašinos, o autobusai važiuoja tik ryte ir per pietus.

„Aš mielai eičiau dirbti, tačiau neturiu galimybės kasdien važiuoti į Zarasus arba Dusetas, nes neturiu mašinos, o autobusai važiuoja tik ryte ir per pietus“, – skundžiasi Zarasų rajone esančiame Avilių kaime gyvenanti trijų vaikų mama Dalia. Kad ir kiek darbo vietų besiūlytų Darbo birža, moteris negali eiti dirbti, nes nėra tinkamų transporto sąlygų.

Zarasų rajono savivaldybei yra sunki našta išlaikyti bedarbius, kurių, paskutiniais duomenimis, čia registruota virš tūkstančio. Tačiau iš beveik kiekvienos gyvenvietės darbo dienomis autobusas į didžiausius rajono miestus – Zarasus arba Dusetas – važiuoja du kartus per dieną – maždaug 7 val. ryto ir 15 val. po pietų.  O vasaros metu viešasis transportas važiuoja tik tris dienas per savaitę.

Zarasų rajono mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius sako, kad Zarasų rajone važinėjančių autobusų laikas nėra derinamas prie norinčių dirbti, o yra sudarytas pagal moksleivius.

„Viešasis transportas yra organizuojamas taip, kad jis būtų rentabilus. Jeigu važiuotų kokie du žmonės, tai visiškai neapsimoka važinėti autobusams dar ir vakarais. Žmonėms gal ir kyla problemų dėl to, bet gyventojų mažėja, o mes negauname tiek paramos, kad galėtume plėsti transporto infrastruktūrą. Taigi, ateityje vargu ar kas nors gali pasikeisti“ – teigia A. Abramavičius.

Kai kuriose ES valstybėse skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės darbo trukmės yra bent pora metų. Pavyzdžiui, Italijoje vidutinė vyrų darbinio gyvenimo trukmė yra 35,8 metai, o moterų – 31,2. Čekijoje vyrai dirba 38,6 metus, o moterys – 35,6.

Vidutiniškai ES žmogus per savo gyvenimą gali tikėtis dirbti maždaug 36 metus. Nuo 2006-ųjų šis skaičius padidėjo 1,8 metais.

Tarp visų ES šalių, ilgiausiai žmonės dirba Švedijoje – 41 metus. Panašiai yra ir kitose skandinavų šalyse. Nedaug atsilieka ir Didžioji Britanija (38,8 metai), Vokietija (38,1 metai), Estija ir Suomija (37,7 metai).

Trumpiausia vidutinė darbinio gyvenimo trukmė yra Italijoje – tik 31,2 metai. Panašus rodiklis yra ir Bulgarijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje.

Lietuvoje darbinio gyvenimo trukmė siekia ES vidurkį – 35,6 metus. Kaimyninės Latvijos gyventojai per savo gyvenimą dirba beveik tiek pat laiko, kiek ir Lietuvos.

Lyginant 2006 ir 2016 metus, labiausiai darbinio gyvenimo trukmės rodiklis išaugo Maltoje – net 5 metais. Šiek tiek mažiau, tačiau vis tiek augo ir Vengrijoje (+4,5 metai) bei Lietuvoje (+4,2 metai).

Per dešimtmetį daugelyje šalių pailgėjo moterų darbinis gyvenimas. Maltoje moterys pradėjo dirbti beveik dešimtmečiu ilgiau. Antroje vietoje liko Lietuva (+4,6 metai) ir Ispanija (+4,4 metai).

Gerokai ilgiau žmonės dirba kitose Europos šalyse, nepriklausančiose ES. Pavyzdžiui, Islandijoje darbinio gyvenimo trukmė siekia beveik 50 metų. Šveicarijoje bei Norvegijoje šis rodiklis taip pat gerokai viršija ES vidurkį.

Labiausiai kultūra domisi šiaurėje gyvenantys ES piliečiai. Daugiausia iš jų yra Švedijoje – 67 procentai. Nedaug atsilieka ir kitos skandinavų šalys – Danija ir Suomija. Šiek tiek daugiau nei pusė gyventojų kultūrinius objektus aplanko ir Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje bei Čekijoje.

Labiausiai nuo kultūros nutolusiomis šalimis galima laikyti Bulgariją, kurios rodiklis tėra vos 14,6 procento. Kultūriniuose objektuose nedažnai lankosi ir graikai, rumunai bei kroatai.

Lietuva taip pat nepasižymi dideliu susidomėjimu kultūriniais objektais, nes patenka tarp mažiausiai juos lankančių valstybių Europoje. Lietuvoje kultūrinius objektus kartą per metus aplanko apie trečdalis gyventojų. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis yra gerokai aukštesnis – arti 50 procentų gyventojų.

Lyginant pokyčius, įvykusius per pastarąjį dešimtmetį, daugiausiai išaugo Olandijos piliečių domėjimasis kultūriniu paveldu – apie 12 procentų. Taip pat padidėjo ir Maltoje, Estijoje, Prancūzijoje. O gerokai sumažėjo Slovakijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje šis rodiklis padidėjo 1,2 proc.

Didžioji dalis žmonių, besilankančių kultūros objektuose, yra nuo 16 iki 34 metų amžiaus.

Priežasčių, kodėl niekaip nepavyksta eiti Vakarų keliu ir taikyti kompleksinio gydymo, yra ne viena – psichoterapeutai teigia, kad didelę įtaką tam turi ir farmacinių kompanijų lobizmas. Tačiau psichiatrai pabrėžia, kad efektyvus gydymas be vaistų dažnai beveik neįmanomas.

Psichoterapijos seansai vertinami per menkai

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas sako, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir kitose pažangiose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, psichozės gydymas yra kompleksinis – taikomas ir medikamentinis, ir psichoterapinis gydymas. Gydyti vaistais jaunus žmones, kurie serga bipoliniu sutrikimu arba lengva depresijos forma, pasak jo, apskritai nėra rekomenduojama, o kai kurie užsienio mokslininkų tyrimai esą rodo, kad antidepresantai netgi gali sukelti polinkį į savižudybę. Tačiau Lietuvoje dažnai net ir sergant lengva depresija paskiriami antipsichoziniai vaistai arba antidepresantai.

„Gydymas medikamentais Lietuvoje dominuoja ir aš čia matau didelę problemą. Tai rodo didelį valstybės aplaidumą, nes pasiūlyti žmogui vartoti vaistus yra daug pigiau ir greičiau, nei taikyti valandos trukmės psichoterapiją“, – sako M. Majauskas.

Mokslininkų tyrimai esą rodo, kad antidepresantai netgi gali sukelti polinkį į savižudybę.

Taip pat jis teigia, kad atidžiau paanalizavus gydytojų priėmimo laiką bei įkainius poliklinikose ir ligoninėse, pasidaro aišku, kad suteikti žmonėms psichologinę pagalbą tiesiog neapsimoka. Psichoterapeuto ir bet kurio kito gydytojo vienos konsultacijos kaina yra ta pati, tačiau trukmė skiriasi. Šeimos gydytojas gali priimti pacientą ir skirti jam dvidešimt minučių, o psichoterapeutui reikia visos valandos arba netgi daugiau. Valstybei tai kainuoja brangiau nei išrašyti vaistų receptą.

„Manau, pirmiausia reikėtų peržiūrėti ir pakelti valstybės finansuojamus psichoterapijos įkainius. Nes šiuo metu jie yra tokie maži, jog neskatina ligoninių ir poliklinikų [pacientams] skirti psichoterapiją“, – tvirtina M. Majauskas.

Kaltina farmacininkus

Vilniaus universiteto docentas, gydytojas psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis mano, kad Lietuvoje yra įsitvirtinusi labai stipri psichiatrų bendrija, turinti senas pažiūras. Jie esą ir sprendžia, kaip turi būti gydomi psichinių sutrikimų turintys ligoniai.

„Psichiatrai yra labai įtakinga medikų bendruomenės dalis, o jie nenori pereiti prie kompleksinio gydymo. Be jokios abejonės, tam įtakos turi ir farmacinės bendrovės. Juk vis dėlto tai yra verslas“, – sako E. Laurinaitis.

Gydytojas psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas pritaria, kad Lietuvoje medikamentinis gydymas stipriai užgožia psichoterapiją. Pasak jo, vaistai netgi nėra pakankama priemonė ligoniams gydyti, nes tai – ne visada efektyvu.

„Antidepresantai, kurie šiuo metu labai populiarūs pasaulyje, yra efektyvūs tik 40–50 procentų. Daug farmacijos kompanijų nuslėpdavo nesėkmingus atvejus ir pateikdavo duomenis apie daug didesnį šių vaistų efektyvumą, kuris yra klaidingas. Kitaip tariant, tik kas antram žmogui antidepresantai padeda, o tai yra per mažas procentas tvirtinti, jog vaistas tikrai suveiks“, – kalba O. Lapinas.

Pasak jo, psichiatras uždirba daugiau už psichoterapeutą, nes gydo vaistais, be to, jį dar remia ir farmacijos kompanijos: „Psichiatru būti labiau apsimoka nei psichoterapeutu. Jų [psichoterapeutų] niekas nepalaiko – nė viena kompanija, niekas neapmoka stažuočių, konferencijų, viską turi daryti iš savo pinigų. Tie, kurie dirba su farmacija, gauna įvarius pakvietimus į konferencijas, mokymus, tobulinimosi programas. Psichoterapeutų bendruomenė yra per maža, kad pati galėtų ruošti specialistus.“

Labai didelė dalis sergančiųjų psichinėmis ligomis vis dar vartoja vaistus, sukurtus iki 1950-ųjų.

Psichoterapeutas taip pat tvirtina, kad nors viešojoje erdvėje yra labai daug vaistų reklamos, beveik niekur nekalbama apie psichoterapiją. „Jūs visur galite pamatyti reklamas ir bukletus apie šlovinamus naujus antidepresantus ar raminamuosius vaistus, bet niekur nepamatysite reklamos psichoanalizei. Žmonės apie psichoterapiją dažniausiai sužino iš pažįstamų. Be to, prisideda ir tikėjimas vaistų galia. Kai reklama taip išplauna smegenis, žmogus yra įsitikinęs, kad niekas be vaistų jam daugiau nepadės“, – pasakoja specialistas.

Vaistai sukurti prieš septyniasdešimt metų

Dar viena problema Lietuvoje yra gydymas senesnės kartos vaistais. Kaip sako gydytojas psichiatras Mindaugas Šablevičius, labai didelė dalis sergančiųjų psichinėmis ligomis vis dar vartoja vaistus, sukurtus iki 1950-ųjų. Pasak jo, nauji vaistai turi mažiau šalutinių poveikių, todėl yra gerokai brangesni ir sunkiai prigyja Lietuvos rinkoje. Dažnas lietuvis renkasi būtent senesnius ir pigesnius vaistus, nepaisydamas šalutinių poveikių, pavyzdžiui, neurolepsijos – raumenų tonuso sutrikimo.

„Todėl jie ir vadinami neuroleptiniais vaistais, nes yra pavadinti pagal šių vaistų šalutinį poveikį. Pacientui jie gali sukelti Parkinsono sindromą, pavyzdžiui, rankų drebėjimą, širdies ritmo pokyčius, medžiagų apytakos sulėtėjimą, dėl kurio gali pradėti augti svoris, mieguistumą, apatiją“, – vardija psichiatras.

M. Šablevičius sutinka, kad Lietuvoje pirmenybė skiriama medikamentiniam gydymui, tačiau, jo nuomone, be vaistų išsiversti praktiškai neįmanoma. „Jeigu žmogui dar tik pasireiškia kokios nors ligos požymiai, tai taip, jį tikrai dar galima gydyti vien tik pasitelkiant psichoterapiją. Tačiau labai dažnai nutinka taip, kad žmogus kreipiasi pagalbos jau po to, kai patyrė krizę, pavyzdžiui, bandė nusižudyti. Tokiu atveju būtini medikamentai, nes žmogus negali kalbėti apie savo problemas, jis kalba tik apie simptomus: nemigą, nerimą, stresą, balsus galvoje ar dar ką nors. Siekiant žmogų pagydyti, psichiatras turi išsiaiškinti priežastis, nes simptomus jis ir taip žino, o be vaistų tai yra beveik neįmanoma“, – aiškina M. Šablevičius.

VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ vadovė gydytoja psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun atkreipia dėmesį į tai, kad nemaža problema yra ir savavališkas vaistų vartojimas. Nepasikonsultavę su gydytoju, žmonės pradeda vartoti ne tik antidepresantus, bet ir migdomuosius, raminamuosius vaistus, kurie sukelia priklausomybę. Žmogus, pasak specialistės, pats gali neapskaičiuoti tikslios dozės ir sveikatai tokiu būdu padaryti labai daug žalos.

„Reikia nepamiršti, kad žmonės Lietuvoje itin mėgsta nervus raminti ir alkoholiu, kuris, sumaišytas su raminamaisiais, gali lemti tragišką baigtį. Manau, kad vaistai, kuriais gydomi psichiniai sutrikimai, nesukelia noro nusižudyti, tiesiog jų gali būti per maža dozė, gali būti vartojami netinkami vaistai arba jie maišomi su kitomis psichotropinėmis medžiagomis“, – tvirtina N. Goštautaitė-Midttun.

Dar nė trisdešimties neturinti jauna mama Lidija, su vyru auginanti penkis vaikus, sako, kad kaime jiems gyventi ir pigiau, ir maloniau, o vien per vasarą rinkdama uogas ir grybus ji uždirba daugiau negu daugelis žmonių Lietuvoje.

– Kiek laiko gyvenate kaime?

– Aš nuo pat gimimo gyvenu – dvidešimt aštuonerius metus. Iš pradžių gyvenau Avilių kaime, o vėliau persikėlėm su vyru ir vaiku į Sadūnus. Kadangi šeima gausėjo, reikėjo erdvesnio namo, daugiau vietos. Šiuo metu gyvenam uošvio name, susitvarkėm viską, remontą pasidarėm. Vyras turi statybininko-staliaus specialybę, tai pats viską ir padarė.

– Ar dirbate kur nors šiuo metu?

– Mano vyras prieš mėnesį dirbo statybose, dabar dirba darbą, susijusį su elektros tinklais čia, vietoje. Statybose dirbdamas po visą Lietuvą važinėjo. Iš pradžių darbdavys apmokėjo ir kelionę, ir apgyvendinimą, o vėliau jau nebe, tai mes paskaičiavom, kad važinėti iš savo lėšų tiesiog neapsimoka. Aš pati tai šiuo metu dar nedirbu, esu užsiregistravusi darbo biržoje, bet nuo lapkričio jau eisiu dirbti į elektronikos perdirbimo įmonę. Čia visai netoli, Užtiltėje, atsidarys,  jau dabar renka žmones darbui.

Vasarą gelbėja savas daržas, grybai, uogos, o žiemą jau daug sunkiau, nes vien maistui apie 400 eurų išleidžiam, o vaikus juk reikia ir nuprausti, ir aprengti, į mokyklą ir darželį išleisti.

Neseniai tapau vairuotoja, tai atsivėrė daug daugiau galimybių, nes anksčiau darbo net neieškojau – su transportu pas mus yra labai didelė problema. Jauna esu, buvau savanore čia kaime – padėjau seniems žmonėms, aplinką tvarkiau, gėlytes sodinau ir dar sertifikatą už tai gavau. Darbdaviams kaip tik tokių ir reikia.

– Ar buvo sunkesnių laikų, kai teko labai sukti galvą, kaip išgyventi?

– Buvo, žinoma, buvo. Per visus trylika metų, kiek gyvenu su vyru, beveik kiekviena žiema tokia buvo. Kadangi aš pati nedirbau, o vyras statybininkas, tai žiemą nebūdavo darbo. Tekdavo labai skaičiuoti pinigus, daug ką savo turėjom: daržoves per vasarą savas užsiauginom, vyras medžiotojas, tai mėsos namuose irgi niekada netrūksta. Laimė, kad kaime gyvenam, tai mokesčiai nėra dideli: elektra, vanduo ir internetas, viskas. Gaudavom pašalpą ir išgyvendavom kažkaip. Mieste tai nebūtų jokių šansų išgyventi su tokia suma.

– Niekada nesusimąstėte apie persikėlimą į miestą?

– Ne ne, jokiu būdu. Man užteko pagyventi Utenoj, kai mokiausi ir nuomavausi bendrabutį, nuolat trūko pinigų. O dabar su tokia šeima butą nuomotis būtų jau per brangu. Kaime sunku gyventi, tai apie miestą net nėra ką kalbėti. Be to, čia ramu, gera, nėra šurmulio. Aš kažkaip nelaikau savęs miesto žmogumi, nuvažiuojam kartais į Vilnių ar į Kauną, pabūnam šiek tiek ir jau norisi namo sugrįžti.

– Jūs esate labai jauni, o jau turite penkis vaikus. Kaip atsirado tokia didelė šeima?

– Mes iš tikrųjų neplanavome tiek turėti. Iš pradžių gimė vienas vaikas. Tada pagalvojom, kad jam vienam bus nuobodu ir reikia antro. Aš labai norėjau mergytės, todėl nusprendžiau, kad verta surizikuoti. Gimė berniukas. Po kelerių metų pertraukos nusprendėm, kad gal pabandyti trečią kartą ir galbūt gims mergaitė. Bet ir vėl gimė berniukas! O ketvirtas buvo visiškai netikėtas nėštumas, nes tikrai neplanavom. Gimė tada dvynukai ir pagaliau sulaukiau mergytės.

– Kokios yra vidutinės jūsų šeimos mėnesio pajamos?

– Vasaros metu, kai vyras dirbo statybose, tai mėnesio pajamos iš viso siekė apie tūkstantį eurų. O dabar jau maždaug septyni šimtai. Kadangi esu registruota darbo biržoje, gaunu bedarbio pašalpą, šiek tiek už vaikus valstybė moka, dar vyro atlyginimas – ir išeina apie 700 eurų. Bet iš tikrųjų, tai labai maža suma tokiai šeimai. Vasarą gelbėja savas daržas, grybai, uogos, o žiemą jau daug sunkiau, nes vien maistui apie 400 eurų išleidžiam, o vaikus juk reikia ir nuprausti, ir aprengti, į mokyklą ir darželį išleisti.

– Tai turite savo ūkį, auginate gyvulius?

– Šiuo metu turim tik daržą, šiltnamį ir sodą, auginame daržoves, obuolius, braškes dar šiek tiek agrastų, serbentų. Anksčiau turėjom ir karvutę, laikėm vištų, bet nelabai apsimoka gyvulius auginti, nes juos pašerti kainuoja daugiau, negu jie naudos duoda. Vasarą, kai yra žolės, tai dar gerai, bet šaltasis sezonas pas mus trunka daugiau nei pusę metų, tai reikia pirkti šieną, pašarą. Su didesniu ūkiu ir susitvarkyti būtų sunkiau.

– Uogas ir grybus sau renkate ar ir pardavinėjate?

– Pirma sau prisirenkame, o tada pardavimui. Man tai yra kaip hobis, o tas hobis dar ir pinigų atneša. Sezonas prasideda maždaug nuo gegužės mėnesio, kai sraigių jau atsiranda. Vėliau renkam žemuoges, tada – mėlynes, rudeniop bruknių ir spanguolių pradedam ieškoti raistuose, miškuose voveraičių irgi jau nuo liepos mėnesio galima rasti. Obuolius taip pat parduodam, jeigu derlingi metai pasitaiko. Kitaip tariant, viską surenkam. Gyvenam kaimely, kur nuolat vyksta kokie nors mainai, tai aplinkiniai žino, kad pas mane visada galima pasiprašyti uogų pririnkti. O uogų labai daug, reikia sugalvoti, kaip visas jas surinkti.

– Pagal ką nustatote kainas?

– Mes derinam kainas su turgumi. Bet kad nereikėtų turguj stovėti, tai nuleidžiam kainą euru ir tiek. Tada iš mūsų labai daug kas uogas ima, tikrai užsakymų tiek, kad kartais nespėju suktis, būna ir porai mėnesių į priekį žmonės jau užsiprašo. Per keturias valandas, praleistas miške, vidutiniškai prirenku penkiolika litrų uogų, tai per dieną iš jų uždirbu apie trisdešimt eurų. O per savaitę kokius tris keturis kartus tai tikrai į mišką nuvažiuoju. Tai, grubiai skaičiuojant, per mėnesį gaunu tiek, kiek vidutiniškai žmonės Lietuvoje uždirba. O uogas rinkti pradėjau jau nuo vienuolikos metų. Tada taupydavau pinigus ir per vasarą susirinkdavau visą sumą, kad apsipirkčiau į mokyklą. Ir pinigus leisdavau, kur norėdavau, mama tik šiek tiek patardavo.

– Ar yra kaime kitų tokių jaunų šeimų kaip jūsų?

– Yra, bet mes nebendraujame. Jie asocialūs, vartoja alkoholį, gyvena prižiūrimi vaikų teisių tarnybos [Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos – red.]. Bet vaikai bendrauja vieni su kitais, aš nedraudžiu. O šiaip tai daugiau pagyvenę žmonės, nes jaunimas visas išvažiavęs, baigia mokyklą ir viskas, tada jau tik per kokias atostogas arba šventes atvažiuoja. Gal ir gerai, nėra jiems čia ką veikti, darbo nėra, veiklos kažkokios irgi nelabai yra. Vasarą susigalvoja kokius nors festivalius, tinklinį kokį pažaidžia ar krepšinį, o va gyvenimą čia jau sunku kurti.

– Ar dar nebuvo kilusi mintis išvykti į užsienį?

– Žinokit, buvo ir labai dažnai tokios mintys kyla. Vyro sesuo yra emigravusi į Angliją, jau ten įsitvirtinusi ir pripratusi, tai nebūtų problemų ir mums ten dirbti. Bet vis kas nors sustabdo. Vaikams ir mokslai čia labai gerai sekasi, manau, kad jeigu persikeltume į kitą šalį, vaikams gali būti labai sunku. Kai vaikai paaugs, bus stipresni, manau, kad jau tada rimčiau pradėsim apie tai galvoti. Pažiūrėkit, kokios kainos, kokie mokesčiai, mokslai labai daug kainuoja, o diplomas čia beveik nieko nereiškia. Kainos Anglijoje ir Lietuvoje daugmaž tos pačios, o algos kiek kartų skiriasi? Girdėjom, kad daugiavaikės šeimos ten paramos sulaukia, ne viena išvykusi ir namus gavo, puikiai gyvena, darbus turi. Tai manau, kad ir mes nepražūtume. Bet kol kas per daug nesiskundžiu, stengiuosi gyventi optimistiškai, nes yra kaip yra, šiuo metu nieko pakeisti vis tiek negalim.