Konsulato atidarymas simboliškai sutapo su  Vasario 16-osios akto paskelbimo data. Pirmuoju konsulu mūsų šalies Vyriausybė paskyrė Povilą Žadeikį – buvusį krašto apsaugos ministrą ir Lietuvos finansinės misijos Amerikoje narį, pulkininką leitenantą, kuris nuo tada savo diplomatinę veiklą ir gyvenimą susiejo su JAV ir lietuvių išeivija.

Konsulu Čikagoje P. Žadeikis išbuvo iki 1928 m., kai buvo perkeltas į Niujorką eiti generalinio konsulo pareigas. Nuo 1935 m. iki mirties 1957 m. jis dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vašingtone.

Vėlavimo priežastis

Tarpukariu palaikydama politinius ir ekonominius ryšius su užsienio šalimis, Lietuva, kaip ir kiekviena nepriklausoma valstybė, jose kūrė savo atstovybes – pasiuntinybes ir konsulatus. Remiantis 1939 m. duomenimis, Lietuva tuo metu turėjo penkiolika pasiuntinybių, aštuonis generalinius konsulatus, septynis garbės generalinius konsulatus, 45 konsulatus ir garbės konsulatus ne tik Europoje ir Amerikoje, bet ir Azijoje, Afrikoje. Suprantama, kad per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos atstovybės ir jų skaičius užsienyje keitėsi: buvo įkuriamos, uždaromos ir vėl įkuriamos.

JAV konsulatų kūrimas užsitęsė. Jie atsirado gana vėlai: pirmiausia – 1923 m. viduryje Niujorke, o 1924 m. pradžioje – Čikagoje. Kodėl tik tuomet? Svarbiausia priežastis – vėlus, palyginti su kitomis šalimis, JAV valdžios suteiktas Lietuvos vyriausybės de facto ir de jure pripažinimas. Tai įvyko tik 1922-ųjų liepos 28 d. Taigi, pripažinimo teko laukti daugiau kaip ketverius metus.

Antra priežastis – nuo 1920 m. JAV teritorijoje veikė Lietuvos valdžios atsiųsta Finansinė misija (pirmasis Lietuvos atstovas – signataras Jonas Vileišis, majoras P. Žadeikis ir kunigas Jonas Žilius), o paskui susikūrė Lietuvos atstovybė, kuri atliko ir konsulinius darbus. Misijai ir Lietuvos atstovybei Vašingtone daug talkino JAV lietuvių organizacijos ir jų atstovai.

Trečia priežastis – JAV lietuvių katalikų ir tautininkų srovių atstovai nuolat siūlė savo žmones ne tik į atstovybės Vašingtone personalą, bet į būsimas konsulų pareigas. Tai stabdė Lietuvos Vyriausybė, nes jautė, kad jų sprendimai gali papiktinti vienus ar kitus išeivijos vadovus, susilaukti iš jų kritikos, todėl ji buvo labiau linkusi ieškoti kandidatų į konsulus Lietuvoje.

Siūlė konsulų duetą

Tiesa, dar 1921 m. pavasarį Lietuvos antrasis atstovas Vašingtone Valdemaras Čarneckis, Lietuvos krikščionių-demokratų partijos narys, parengė Lietuvos atstovybės JAV struktūrinį projektą, kurį įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Matydamas stiprius partinius kivirčus JAV lietuvių gretose, V. Čarneckis vis dėlto neatsisakė tarp jų paieškoti kandidatų į konsulus ir atstovybės-pasiuntinybės personalą. Tačiau, kaip jis pažymėjo, reikėjo atsižvelgti, kad „abi vyraujančios partijos – katalikai ir tautininkai – turėtų tose vietose patenkinantį skaičių savo patikimų žmonių“.

Užsinorėjo p. Žadeikis Amerikon važiuoti, gražiai paprašė ministerijos, na ir gauna šiltą vietelę Chicagoje konsulu, nežiūrint ant to, kad jis ton vieton netinka, kad pačioje Chicagoje yra lietuvių daugiau už jį pasitarnavusių Lietuvai ir daug kompetentingesnių.

Dėl šios priežasties, buvo siūloma vieną konsulą skirti iš katalikų kandidatų, kitą – iš tautininkų. Reikia pastebėti, kad vėliau tokiu siūlymu vadovautis bandė Lietuvos Vyriausybės ir jų pasiuntiniai Vašingtone, nes mūsų šalies atstovus dėl to spaudė išeivių organizacijos.

Pavyzdžiui, po Lietuvos Vyriausybės pripažinimo Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos ir Tautos fondo vicepirmininkas Leonardas Šimutis ir sekretorius Kazys J. Krušinskas 1922 m. laišku kreipėsi į Lietuvos atstovą V. Čarneckį. Laiške jie nurodė, kad girdėjo, jog netrukus bus skiriami Lietuvos konsulai, ir tikisi, kad konsulas bus paskirtas Niujorke. Todėl, išvardydami JAV lietuvių katalikų nuopelnus, jie prašė ten skirti konsulą kataliką, nes Niujorke, Brukline ir jų apylinkėse, „gyvena 30 tūkst. lietuvių, iš kurių 90 proc. yra katalikai“.

Kad buvo atsižvelgiama į tokius pageidavimus, patvirtina JAV lietuvių katalikų aktyvaus veikėjo Juliaus J. Bielskio skyrimas pirmuoju Lietuvos konsulu Niujorke. Tuo tarpu Lietuvos konsulatas Čikagoje savo vadovo sulaukė iš Lietuvos ir nekatalikų veikėjo, kaip norėjo JAV lietuvių katalikų vadai.

Prieštaringos reakcijos

Lietuvos premjero ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko įsakymu nuo 1923 m. gruodžio 1 d. majoras P. Žadeikis buvo paskirtas Lietuvos konsulu Čikagoje. Jo kandidatūrai pritarė ir prezidentas Aleksandras Stulginskis, Lietuvos krikščionių-demokratų partijos atstovas. Šią žinią Užsienio reikalų ministerijos vadovybė tuojau laišku pranešė Lietuvos atstovui Vašingtone ir jo paprašė iš JAV Valstybės departamento gauti P. Žadeikiui pripažinimą, leidimą veikti ir teikti visokeriopą pagalbą.

Konsulas su žmona Mare gruodžio 12 d. išvyko iš Kauno į JAV. Į Niujorko uostą jie atplaukė Kūčių dieną laivu „Aquitania“. Pasinaudodamas laikinu sustojimu, P. Žadeikis Niujorke aplankė JAV lietuvių organizacijas, pvz., savaitraščio „Tėvynė“, kurį rengė „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“, redakciją. Būtent šis laikraštis pirmas trumpai pristatė P. Žadeikį skaitytojams: „žinomą Amerikos lietuviams [...], visai bepartyvinį, ramų žmogų, mokantį dirbti valstybinį darbą“.

JAV lietuvių katalikų veikėjai, sužinoję apie P. Žadeikio paskyrimą, tam nepritarė. Jų savaitraštis „Garsas“, redaguojamas Leonardo Šimučio, gruodžio 13 d. atvirai rašė: „Prie šios progos neiškenčiame netarę žodį kitą ir dėl konsulatų Amerikoje. Ir čia elgiamasi ne taip, kaip reikia, be atsiklausimo. Užsinorėjo p. Žadeikis Amerikon važiuoti, gražiai paprašė ministerijos, na ir gauna šiltą vietelę Chicagoje konsulu, nežiūrint ant to, kad jis ton vieton netinka, kad pačioje Chicagoje yra lietuvių daugiau už jį pasitarnavusių Lietuvai ir daug kompetentingesnių.“ JAV lietuviai katalikai taip pat reiškė abejonių, ar konsulatas Lietuvai apsimokės, nes jis gali tapti finansiškai nuostolingas.

Katalikai susitaikė

Naujasis konsulas į Čikagą atvyko 1924-ųjų sausio viduryje. Sausio 22-ąją, kai Čikagos lietuviai organizavo P. Žadeikio sutikimą, „Draugas“ jau be jokios kritikos paskelbė informaciją apie Lietuvos konsulą, trumpai pristatydami jo biografiją savo skaitytojams. Leidinyje rašoma, kad 1919 m. P. Žadeikis buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras, nuo 1919 m. gruodžio iki 1921 m. – Finansinės misijos Amerikoje narys ir Karinės misijos pirmininkas, taip pat, kad jis yra vedęs amerikietę M. Radzevičaitę iš Niuarko miesto Naujojo Džersio valstijoje.

Pažymima, kad 1923 m. gruodį Lietuvos prezidentas jam suteikė pulkininko leitenanto laipsnį, išleido į karinę atsargą ir paskyrė Lietuvos konsulu Čikagoje. Tai lyg ir rodytų JAV lietuvių katalikų priverstinį susitaikymą su esama padėtimi, su Lietuvos valdžios sprendimu. Be jokios abejonės, tam turėjo reikšmės ir faktas, kad jų žmogus J. J. Bielskis buvo paskirtas konsulu Niujorke.

Čikagos lietuvių visuomenės vakaro susitikimas su Lietuvos konsulu įvyko viešbutyje „Great Northern“. Jį organizavo Amerikos lietuvių prekybos butas, o iniciatorius ir vakaro vedėjas buvo bankininkas Juozas J. Elias (Elijošius), „Universal State“ banko valdytojas.

Simbolinė data

Nuo atvykimo į Čikagą ir iki konsulato oficialaus atidarymo praėjo daugiau kaip mėnuo. P. Žadeikis per tą laiką užsiėmė konsulato patalpų paieška, personalo komplektavimu. Vasario 15 d. į konsulato tarnybą eiti sekretorės pareigas buvo priimta Leona Gaižaitė iš Čikagos, gimusi Lietuvoje, bet mokslus baigusi JAV. Konsulatas turėjo tik du etatus.

P. Žadeikis pranešė trečiam Lietuvos atstovui Kaziui Bizauskui, kad jau surado ir vasario 14 d. išnuomojo metams patalpas konsulatui  Dearborno gatvėje Čikagoje. Reikia pasakyti ir tai, kad konsulato veiklos pradžiai jis buvo gavęs 500 JAV dolerių avansą iš K. Bizausko, taigi konsulas jau galėjo sumokėti ir už patalpų nuomą – 85 dolerius per mėnesį.

Vasario 7 d. K. Bizauskas pranešė P. Žadeikiui, kad jo paskyrimo dokumentus jis šiandien įteikė JAV Valstybės departamentui, asmeniškai prašydamas P. Žadeikį pripažinti konsulu iki vasario 16 d. Jeigu tai pavyks, kaip rašė K. Bizauskas, jis pats atvyks į Čikagą ir atveš JAV valdžios pripažinimą, nes kelios JAV lietuvių organizacijos kvietė Lietuvos atstovą į rengiamas Vasario 16-osios iškilmes.

Iš to aiškiai matyti, kad K. Bizauskas, kaip Vasario 16-osios akto signataras, JAV pripažinimą P. Žadeikiui sąmoningai norėjo susieti su šios dienos minėjimu, kartu atšvenčiant ir Lietuvos konsulato Čikagoje įsteigimą. Tik vasario 19 d. pats K. Bizauskas sužinojo, kad JAV Valstybės departamentas jau yra parengęs dokumentą, bet jo dar nebuvo pasirašęs prezidentas Calvinas Coolidge’as. Kaip K. Bizauskas rašė konsului, dokumente tikrai paminėta vasario 16 d. data, kuri reiškia, kad Lietuvos konsulatas Čikagoje jau buvo JAV valdžios įteisintas ir oficialiai pradėjo veikti nuo tos dienos.

Abipusiškai naudingi ryšiai

Konsulatas praktiškai pradėjo veikti tik nuo 1924 m. kovo 1 d., kai įsigalėjo pasirašyta konsulato patalpų nuomos sutartis. JAV lietuvių dienraščiai „Draugas“ ir „Naujienos“ gana plačiai aprašė konsulato atidarymą, kuris įvyko kovo 2-ąją, derinantis prie K. Bizausko dalyvavimo. Jo atvykimo proga Šv. Jurgio parapijos salėje buvo surengtas susitikimas su visuomene, jame dalyvavo iki 700 žmonių.

Tos pačios dienos vakare viešbutyje „Morrison“ buvo surengtas 40 asmenų priėmimas oficialaus konsulato atidarymo proga. P. Žadeikis savo kalboje dar kartą pažymėjo konsulato ekonominius uždavinius. Lietuvos atstovas K. Bizauskas pasisakė už abipusiškai naudingų JAV lietuvių ryšių su Lietuva palaikymą. Jis kalbėjo apie konsulato reikšmę, ragino, kad „amerikiečiai lietuviai taip susivienytų ir susiprastų, kad užmegzdami ekonominiai prekybinius ryšius su Lietuva duotų darbo konsulatui, kuris džiaugsis galėdamas savo žmonėms būti naudingas“.

Apibūdindamas P. Žadeikį, K. Bizauskas užtikrino, kad „geresnio asmens Lietuvos valdžia ir surasti negalėjusi Chicagai“. Tą pačią dieną jis ir svečiai apsilankė Lietuvos konsulato patalpose, kur P. Žadeikiui buvo įteiktas JAV valdžios leidimas (egzekvatūra) eiti konsulo pareigas, atminimui buvo padaryta nuotraukų, surinkti dalyvių parašai.

Kitą dieną po konsulato atidarymo jame gausiai apsilankė interesantų. Be to, konsulatas tuojau per spaudą informavo lietuvišką visuomenę apie savo darbus ir jų apimtį. Kovo 6 d. spaudoje pasirodė konsulato išsamesnis pranešimas, kur buvo trumpai nušviestas jo oficialus įsteigimas ir atidarymas, būsima konsulinė veikla, personalas, darbo laikas ir kontaktinė informacija. Pažymėta, kad konsulato veikla apima 32 JAV vakarines valstijas.

Tai pirmasis oficialus šio konsulato pranešimas spaudai, kurio pagrindu prieš 100 metų savo darbą pradėjo Lietuvos valstybinė įstaiga. Tiesa, konsulas P. Žadeikis pasiguodė Užsienio reikalų ministerijai, kad „darbo numatoma daug, ypač pomirtinių ir kitokių bylų. Konsulatas atidarytas kasdien 6 valandas, bet prie dviejų darbininkų konsulate faktiškai dirbama 8 valandas“.

Konsulatas Čikagoje per 100 metų nė karto nebuvo nutraukęs savo veiklos. Keitėsi vieta, adresai ir konsulai, bet ši Lietuvos atstovybė ir nepriklausomos valstybės, ir jos okupacijos laikotarpiu dirbo tautos labui, skleidė nepriklausomos Lietuvos šviesą, stiprino lietuvių viltį.

Lietuvos parama išeivijai

Pasaulio lietuvių bendruomenės idėja nebuvo nauja: ji gimė dar tarpukariu, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvą pasiekė Pietų Amerikos lietuvių išeivijos šauksmai dėl kilusios ekonominės depresijos (1929–1932 m.). Pietų Amerikos lietuviai tuomet buvo antra pagal dydį išeivija po JAV lietuvių, tačiau jų ekonominės gyvenimo sąlygos buvo žymiai sunkesnės nei įsikūrusių Jungtinėse Valstijose.

Į Pietų Amerikos lietuvių prašymus paremti sureagavo priešakinė Lietuvos inteligentijos dalis: Rapolas Skipitis, Kazys Kasakaitis, signataras prof. Mykolas Biržiška, Ona Kairiūkštienė, Petras Ruseckas ir kt. Jie ėmėsi iniciatyvos organizuoti Draugiją užsienio lietuviams remti (DULR) ir 1932 m. vasario 7 d. Kaune įvyko jos steigiamasis susirinkimas. Tikslas – palaikyti ryšius su išeivija, kad ji neatitrūktų nuo tautos kamieno. Įkurta organizacija padėjo išeiviams steigti lietuviškas mokyklas, parūpino joms mokytojų, lietuviškų knygų; rėmė jų spaudą, organizacijas, parapijas; padėjo plėtoti scenos meną.

DULR stengėsi palaikyti tautinę sąmonę, kvietė išeivių ekskursijas į Lietuvą, jas globojo, parūpino stipendijas išeivių jaunimui studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Prezidentas Antanas Smetona rėmė tuos ryšius, pabrėždamas, kad už Lietuvos sienos gyvena trečdalis mūsų tautiečių. 1927–1940 m. Lietuvos ryšiai su lietuvių išeivija nuolat stiprėjo. Įdomiausia, kad Lietuva rėmė išeiviją daugiau, nei pati iš jos gavo. Tai buvo savotiška padėka už išeivijos paramą kuriantis Vasario 16-osios Lietuvai.

1935 m. DULR Kaune surengė pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, kuris ir turėjo suartinti viso pasaulio lietuvius su Lietuva. Į kongresą atvyko aštuonių valstybių (Didžiosios Britanijos, Argentinos, Brazilijos, JAV, Kanados, Latvijos, Prancūzijos ir Urugvajaus) lietuvių atstovai. Jo metu buvo įsteigta Pasaulio lietuvių sąjunga, turėjusi tikslą suvienyti viso pasaulio lietuvius tautinės kultūros ir ekonominiais reikalais. Tačiau dėl tarptautinės įtampos Europoje, karo ir sovietinės okupacijos ši sąjunga ryškesnės veiklos išplėtoti nespėjo.

Tęstinumas: ženklelis, skirtas Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui, 1966 m. vykusiam Čikagoje. / Saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje / ŠAM I–F 405

Sukūrė „Mažytę Lietuvą“

Mintis telkti lietuvius vėl iškilo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – tarp lietuvių pabėgėlių į Vakarų Europą ir ypač tarp Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovų. Visų pirma, tarp minėtų pabėgėlių dominavo intelektualūs Lietuvos visuomenės atstovai, užėmę gana aukštus postus: menininkai, dvasininkai, mokslininkai, karininkai, medikai, valstybės tarnautojai ir t. t. Vien iš VDU pasitraukė apie 50 proc. mokslinio ir pedagoginio personalo. Pasitraukę nuo bolševikinio teroro, lietuviai pradėjo burtis draugėn Vakarų Europoje ir ypač – Vokietijoje.

VLIK parengė Lietuvių tremtinių bendruomenės (LTB) konstituciją, kurią 1946 m. priėmė tremtinių atstovų suvažiavime Hanau mieste Vokietijoje. Naujai organizacijai buvo iškelti tokie uždaviniai: išlaikyti pajėgią tremtyje esančią tautos dalį; saugoti gerą lietuvių vardą; rūpinti švietimo, kultūros ir socialiniais reikalais; padėti tremtiniams prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų (pagal savo profesijas ir specialybes); ugdyti tautinį solidarumą, demokratinę sąmonę ir darbo meilę. Tai buvo visiems lietuviams priimtini dėsniai, kurie vėliau sugulė į rengiamus Pasaulio lietuvių bendruomenės dokumentus.

Taigi, LTB sujungė visus lietuvius Vakarų Europoje, organizavo mokyklas, rėmė ir globojo tautinės kultūros ugdymą. Per trumpą laiką ten buvo sukurta, vaizdžiai tariant, „Mažytė Lietuva“ (žinome, kad buvo „Didžioji Lietuva“, „Mažoji Lietuva“ ir net „Amerikos Lietuva“).

Siekė išlikti tauta

1948–1949 m. vis daugiau lietuvių dipukų paliko Vokietiją, kitas Vakarų Europos šalis ir užjūrio kraštuose rado naują prieglobstį. Visą pasaulį apimančios lietuvių organizacijos spręsti klausimai tuo metu pasidarė ypač aktualūs. Tačiau lietuvių vadovai emigracijos problemas buvo pastebėję dar gerokai anksčiau, todėl jos padariniai lietuvių neužklupo visai nepasirengusių. VLIK dar savo 1947 m. posėdyje priėmė tokį nutarimą: „Prašyti Vykdomosios tarybos paruošti nuostatus organizuotinai pasaulio lietuvių bendruomenei“.

1948 m. spalį VLIK priėmė PLB konstitucijos projektą, kuris po ilgų svarstymų buvo galutinai patvirtintas 1949 m. gegužės 27 d. Ši konstitucija tapo naujos gimstančios organizacijos pagrindu. Pagal ją kiekviename pasaulio krašte turėjo kurtis lietuvių bendruomenės su savo valdančiaisiais organais: krašto taryba, valdyba, kontrolės komisija, garbės teismu, apylinkėmis ir jų organais.

PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda – lietuvybė.

Be to, turėjo būti sukurti ir pagrindiniai organai: PLB Seimas, PLB valdyba ir kt. 1949 m. birželio 14 d. VLIK paskelbė PLB ideologijos pagrindinius dėsnius, pavadintus Lietuvių charta (13 punktų), kuri nustatė pagrindines direktyvas lietuvybei išlaikyti ir įpareigojo jų laikytis. Tą pačią dieną buvo priimta PLB konstitucija ir Laikinieji PLB santvarkos nuostatai. Juos įgyvendinti pavesta VLIK pirmininkui M. Krupavičiui.

Būtina pažymėti, kad PLB Konstitucijos pirmos dalies pirmame punkte pasakyta: „PLB Konstitucija remiasi Lietuvių charta“ – tai buvo ir yra siekis išlikti pajėgia tauta išeivijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad PLB pradėjo kurtis iš apačios: pirmiausia kūrėsi kraštų bendruomenės, o paskui susidarė PLB. Jos organizacinę pabaigą žymi 1958 m. Seimas.

Bendruomenės ideologas

Per trejus lemtingus metus, iki 1949 m. sprendimų, pagrindinis PLB kūrimo iniciatorius ir ideologas buvo prelatas M. Krupavičius (1885–1970) – VLIK pirmininkas (1945–1955) ir buvęs Lietuvos Respublikos politinis ir visuomenės veikėjas. Jam, anot istoriko Vinco Bartusevičiaus, „teko pagrindinė našta popieriuje surašytus negyvus paragrafus paversti gyvenimu“.

Visų pirma, reikėjo populiarinti pačią naujos organizacijos idėją, aiškinti jos svarbą, tikslus ir uždavinius, nurodyti steigimo procedūrą. Šiuo tikslu M. Krupavičius apvažinėjo beveik visas lietuvių stovyklas Vakarų Europoje, rašė aplinkraščius dėl organizacinių reikalų, ištvermingai ragino spartinti susijungimo į bendruomenes darbą.

Jo biografas Petras Maldeikis prelatą vadina PLB kūrėju. Tuo tarpu pats M. Krupavičius PLB tėvu laikė VLIK, o save – tik davusiu komitetui idėją: „PLB tėvas buvo VLIK. Aš turėjau laimės ir garbės ją į vėžes įstatyti.“ Taigi, M. Krupavičiaus vadovaujamas VLIK sukūrė PLB statutą ir Lietuvių chartą, o pats prelatas pagal tą statutą sukūrė pačią bendruomenę. Kaip ją jis įsivaizdavo?

M. Krupavičiui PLB organizacija yra antipartinė. Anot jo, žmonės, kurie ateina į bet kurią PLB vadovybę, turi iškilti virš savo partijos reikalų, nes kitaip neišvengiamai bendruomenė bus suskaldyta iš vidaus. Jis sakė: „PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda – lietuvybė.“ Taigi, PLB buvo sukurta siekiant išlaikyti lietuvybę ir turėjo sujungti visus išeivius lietuvius.

Pats M. Krupavičius aiškino, kad „PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu kas nori. O tautinei bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar nenori, kalba lietuviškai ar nekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas, bendruomenės gėda ar bėda, ką tik šį pasaulį išvydęs ar jau lipa į karstą. (...) ar jis katalikas, ar evangelikas, (...) ar jis dvarininkas, ar ubagas; (...) PLB narys yra kiekvienas žmogus, kieno gyslomis teka lietuviškasis kraujas (...) nors ir nematęs Lietuvos ar nenorįs jos matyti“.

Kaip pažymi P. Maldeikis, VLIK pirmininkui bendruomenės pavyzdys –  Lietuvos valsčius ar parapija.

M. Krupavičius daug reikšmės teikė Lietuvių chartai. Jis jos principus prilygino cementui, kuris turi sujungti visus pasaulyje pasklidusius lietuvius tarsi atskiras plytas į vieną patvarų pastatą – lietuvybės tvirtovę. Lietuvių chartą jis vadino įsipareigojimu kiekvieno lietuvio sąžinei. Tai „lyg kelio rodyklė plačiuose pasaulio keliuose išblaškytiems broliams, rodanti vieninteliai teisingą kryptį į savo senolių, į savo tėvų ir savo pačių tautinį židinį“. Ji skirta visiems lietuviams, lietuviškai šeimai, visoms organizacijoms.

PLB kūrimo ideologas ragino visur, kur tik yra lietuviško jaunimo, išlaikyti lietuvybę, lietuvių kalbą, steigti lietuviškas mokyklas, platinti lietuviškas knygas, spaudą. Pavojingiausiu lietuvybei dalyku M. Krupavičius laikė mišrias šeimas, su kuriomis turėtų kovoti visi: ir šeima, ir mokykla, ir spauda, ir Bažnyčia, ir tėvai, ir organizacijos. Kartu, kaip jis pabrėžė, reikia sudaryti galimybes jauniems žmonėms susipažinti, kurti lietuviškas šeimas. Toks jau buvo prelatas M. Krupavičius!

PLB auga vis labiau

PLB Seimo sušaukimas užsitęsė, nes įvairiuose kraštuose bendruomenės steigėsi nevienodai. Seimo darbe Niujorke 1958 m. rugpjūčio pabaigoje dalyvavo 20 bendruomenių, kurios atsiuntė 112 delegatų (simboliškai toks skaičius buvo nustatytas Lietuvos Steigiamojo Seimo 1920 m. garbei, nes ir ten susirinko 112 išrinktų tautos atstovų).

Pirmasis Seimas nustatė PLB darbo gaires, struktūrą, išrinko vadovaujamas grandis. Priimta dar anksčiau parengta Konstitucija. Vadovavimo funkcijos pasiskirstė tarp Seimo, valdybos, Kontrolės komisijos ir Garbės teismo. Buvo suformuota atskira institucija – PLB Kultūros taryba, kaip patariamasis PLB valdybos organas. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas Jonas Matulionis iš Kanados.

Deja, PLB netapo visos lietuvių išeivijos organizacija, apimančia visas sritis. Tačiau ji pavirto viena iš daugelio didesnių išeivijos organizacijų, tokių kaip Amerikos lietuvių taryba, VLIK, Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga ir pan.

Lietuvių filosofas Juozas Girnius, nusakydamas PLB prasmę, rašė: „LB prasmė yra ne būti platesne organizacija, o sutelkti kovai už tautinę gyvybę (...) LB idėjinis pagrindas yra valia likti lietuvių tautoje ne tik patiems, bet ir jaunąją kartą išauklėti savo tautai.“

Bėgant metams, PLB auga vis labiau: 1958 m. ją sudarė 20 bendruomenių, 1992 m. – 25, 2003-iaisiais – 35, 2020 m. – 47, o šiemet – jau net 55 lietuvių bendruomenės. Šis augimas siejamas su nauja ir gausia lietuvių išeivijos banga po 1990 m., išplitusia ir po egzotinius kraštus. Tai rodo organizacijos gyvybingumą ir tai, kad PLB yra savo veiklos maratone – galima pajuokauti, kad jai dar labai toli iki finišo.

PLB gyvuos tol, kol bus lietuvių išeivija, kol bus lietuvių tauta, pabirusi šioje planetoje. PLB dabar yra ne tik lietuvybės saugotoja ir propaguotoja, lietuvių tautos užjūriuose telkėja ir koordinatorė (tai buvo ypač svarbu, kai organizacija kūrėsi okupuotos Lietuvos sąlygomis), bet ir Lietuvos valdžios talkininkė, patarėja.

Komisijos darbo svarbą Lietuvos laisvės bylai aukštai įvertino JAV politologas prof. Vytautas Vardys. Jis pažymėjo, kad JAV Kongresas pirmą kartą istorijoje ėmė nagrinėti Lietuvos okupaciją, tuo suteikdamas jai oficialios svarbos ir plačiai išgarsindamas. JAV įsikūrusios tautinės grupės pirmą kartą turėjo progos dalyvauti Kongrese svarstant pavergtų tautų klausimą.

Kongreso darbas padėjo auklėjamai veikti viešąją JAV nuomonę pavergtiems kraštams palankia linkme, buvo stiprus JAV užsienio politikos įrankis psichologiniame kare prieš komunistinę SSRS. Visa tai buvo padaryta Amerikos lietuvių tarybos (ALT), kaip autoritetingiausios organizacijos, veikėjų iniciatyva.

Iš būsimų administracijų buvo atimta galimybė bet kokiais sumetimais priimti kompromiso politiką su SSRS, liečiančią Baltijos valstybių okupaciją.

Dar 1952 m., artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 25-osioms metinėms, ALT pasitarimuose buvo svarstoma mintis Lietuvos išlaisvinimo klausimą kokiu nors būdu perkelti į pasaulinį forumą, būtent – į Jungtinių Tautų Organizaciją (JT). ALT narys Steponas Bredesas (Briedis) pasiūlė Tarybai formaliai kreiptis pirmiausia į JAV kongresą ir prašyti jį ištirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos aplinkybes ir tuose kraštuose vykdomą genocidą.

ALT buvo įsitikinusi, kad, jei JAV Kongresas nustatytų komunistinės SSRS įvykdytą okupaciją ir prievartinio įtraukimo į SSRS neteisėtumą, padedant JAV būtų galima klausimą kelti JT, reikalaujant okupacinės kariuomenės išvedimo ir nepriklausomybės atkūrimo. Norėta paneigti sovietų argumentus, esą Baltijos valstybių okupacija buvusi reikalinga saugumo sumetimais, o Baltijos tautos pačios pareiškusios norą įstoti į SSRS. ALT nutarė šį projektą vykdyti.

Kongresmenas Ch. J. Kerstenas, įtakingas politikas iš Viskonsino valstijos, kurį gerai pažinojo ALT pirmininkas Leonardas Šimutis ir ALT veikėjas verslininkas Antanas Rudis, sutiko projektą remti ir sykiu parengti rezoliuciją Kongresui. Norint užsitikrinti JAV politikų paramą, daug lėmė A. Rudžio, kuris turėjo plačių ryšių su JAV kongresmenais ir senatoriais, veikla. Tuo pat metu buvo tariamasi su Senato užsienio reikalų komitetu ir su JAV Valstybės departamentu, kuriam vadovavo Johnas Fosteris Dullesas. Nuolat buvo ruošiami pietūs ir priėmimai įtakingiems asmenims, stiprinant paramą projektui.

1953 m. gegužės 27 d. prezidentas Dwightas Eisenhoweris kongresmenui Ch. J. Kerstenui rašytame rašte dėkojo už atsiųstą rezoliucijos tekstą ir, prisimindamas kovo 26 d. ALT delegacijos vizitą, patvirtino būsiant naudinga atskleisti amerikiečiams tiesą, kas iš tikrųjų dėjosi inkorporuojant Baltijos valstybes į SSSR ir kodėl JAV niekuomet nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aneksijos.

Prezidentas rašė, kad, kai Kongreso Atstovų Rūmai sudarys tyrimo komisiją, jis pats atidžiai stebės jos darbą. Atstovų Rūmai liepos 27 d. vienbalsiai priėmė minėtą rezoliuciją, jai buvo duotas numeris 346.

Rezoliuciją priėmus, ALT pradėjo žaibiškai rinkti dokumentus ir ieškoti liudininkų. ALT į talką įsitraukė ir Nacionalinis laisvosios Europos komitetas, į kurį įėjo Laisvosios Lietuvos, Latvijos ir Estijos komitetai. Tiesa, ALT vadovybė, turėdama labai artimus ryšius su Ch. J. Kerstenu, glaudesnių kontaktų su latviais ir estais nesiekė, bandė viena monopolizuoti Komiteto darbą. Tokia lietuvių veikla papiktino kaimynus ir, sakoma, pakenkė tolesniam Lietuvos okupacijos tyrimui.

Baltijos valstybių okupacijai tirti komitetas JAV Atstovų Rūmuose buvo sudarytas liepos 27 d. – buvo pavadintas „Select Committee to investigate communist aggression and the forced incorporation of the Baltic States into the USSR“. Lietuviai jį vadino tiesiog Kersteno komitetu. Į komitetą buvo paskirti septyni Kongreso atstovai, vėliau prisidėjo dar du. Kongresas komiteto veiklai skyrė 30 tūkst. dolerių. Komiteto pirmininkas su A. Rudžiu ir Lietuvių informacijos centro direktore Marijona Kižyte vyko į Europą aiškintis, kokių dokumentų ten būtų galima rasti ir kokie liudininkai turėtų būti apklausti.

Per beveik dvejų metų gyvavimo laikotarpį komitetas viešai apklausė 335 liudininkus (manoma, kad apklaustųjų buvo daugiau), tarp jų – 42 lietuvius. „Baltiečiai“, tarp kurių buvusių vyriausybių nariai, teisininkai, karininkai, gydytojai, žurnalistai, pasakojo apie savo tiesioginę patirtį, susijusią su neteisėtais sovietų režimo veiksmais 1940–1941 m.

Liudijimai turėjo nubrėžti tolesnę Kersteno komiteto posėdžių kryptį, pademonstruoti liudijimų kategorijas ir kurie dalykai, svarstant bylą, turėjo būti svarbiausi. Ne į visus liudijimus Komitetas atsižvelgė, nes jo narių neįtikino kai kurios pateiktos informacijos objektyvumas (pavyzdžiui, buvusio Lietuvos liaudies vyriausybės premjero ir užsienio reikalų ministro, rašytojo, prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus liudijimas).

Surinkta dokumentinė medžiaga buvo paskelbta septyniuose Komiteto darbų tomuose. Lietuvos diplomatinė tarnyba Komitetui įteikė 1941 m. į SSRS ištremtų lietuvių sąrašus. Komitetas persispausdino tris brošiūras apie Katalikų bažnyčios persekiojimą Lietuvoje ir pan. Visą medžiagą, jos kopijas įteikė Kongresui, Valstybės departamentui ir JAV delegacijai JT.

Kaip paaiškėjo iš Komiteto veiklos, jis siekė įvairių tikslų. Pirmiausia, anot prof. V. Vardžio, Komitetas norėjo informuoti visuomenę apie sovietinę tikrovę ir nuteikti ją antikomunistiškai. Antra, jis rūpinosi išgauti medžiagos, kuri pagrįstų kritiką užsienio politikai SSRS atžvilgiu. Trečia, Komitetas buvo lyg psichologinio karo priemonė tuometei JAV užsienio politikai paremti, užimtuose kraštuose palaikant laisvės troškimą. Ketvirta, Komitetas stengėsi suformuluoti ir pateikti Kongresui įstatyminę programą, kuri įpareigotų prezidentą ir Kongresą imtis aštresnės politikos prieš Sovietų Sąjungą.

Komitetas taip pat siūlė, kad JAV valdžia remtų visas tautybių organizacijas, kurios dirba siekdamos išlaisvinti savo protėvių kraštus. Taigi, Kersteno komiteto išvados, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS panaudojant jėgą, suteikė vilties, jog tiek prezidento administracija, tiek Valstybės departamentas palaikys JAV lietuvių veiklą prieš SSRS ir iškels Baltijos valstybių okupacijos klausimą JT.

Tačiau minėtos rekomendacijos rezoliucijos forma 1955 m. Kongreso Atstovų Rūmuose nebuvo svarstytos, nes nenorėta jokių įstatymų pagal komiteto rekomendacijas. Vis dėlto lietuviams pavyko rezoliuciją „nutempti“ į Senatą, kur ji buvo vienbalsiai priimta ir yra vadinama Senato rezoliucija Nr. 271.

Rezoliucijoje buvo smerkiama Baltijos valstybių okupacija ir pritarta prezidentų Franklino D. Roosevelto, Harry Trumano ir D. Eisenhowerio vykdomam okupacijos ir jos padarinių nepripažinimui. Senatui griežtai pasisakius tuo reikalu, iš dabartinės ir būsimų administracijų buvo atimta galimybė bet kokiais sumetimais priimti su SSRS kompromiso politiką, liečiančią Baltijos valstybių okupaciją. Tai buvo svarbu visoms okupuotų kraštų tautoms.

Dauguma Kersteno komitetą sudarančių Kongreso narių atstovavo valstijoms, kurių nemaža dalis gyventojų buvo išeiviai iš Vidurio ir Rytų Europos. Todėl neatsitiktinai 1954 m. Kongresas praplėtė Komiteto veiklą, numatydamas vykdyti ir kitų Rytų Europos komunistinių valdomų kraštų tyrimus. Tada Komitetas pakeitė pavadinimą ir tapo Komunizmo agresijos tyrimo komitetu. Taip atsirado galimybė ir kitoms okupuotoms tautoms viešai išreikšti nuogąstavimus dėl savo šalių likimo.

Tai buvo ne tik išeivijos aktyvios veiklos, bet ir jau aprašyto bendro Amerikos lietuvių visuotinio seimo, įvykusio Niujorke 1918 m. kovo 13–14 d., rezultatas. Lietuvių vizitą Baltuosiuose rūmuose ir Lietuvos klausimą plačiai išgarsino JAV spauda. JAV lietuvių dienraštis „Draugas“ gegužės 9 d. numeryje rašė: „Amerikos laikraščiai Lietuvą galop „atrado“ ir susidūrė su tuo faktu, kad Amerikoj esama nemenko lietuvių judėjimo. Ir ne tik tai. Lietuva ir lietuvių tauta atsidūrė pasaulinės politikos sūkuryje.“

Susitikimo priežastis

Kaizerinė Vokietijos vyriausybė 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybingumą ne Vasario 16 d. akto, bet 1917 m. gruodžio 11 d. akto pagrindu, kuris susiejo, tarsi prirakino Lietuvą prie Vokietijos. Lietuvos padėtis buvo tokia kaip, tarkime, Bavarijos ar Saksonijos statusas Vokietijos imperijos sudėtyje. Tai prieštaravo JAV lietuvių lozungams. Jie tą pripažinimą suprato ir kaip monarchijos reikalavimą Lietuvai, ir kartu pajautė, kad lietuviams iškilo grėsmė susikompromituoti JAV vyriausybės, kuri kariavo su Vokietija, akyse.

Žodis: lūkesčiais, kad Vašingtonas suteiks taip reikalingą politinę paramą, Amerikos lietuviai dalijosi to meto spaudoje. Spauda.org nuotr.

Siekdama pakreipti įvykius sau naudinga kryptimi, 1918 m. balandžio 26 d. JAV lietuvių katalikų politinės organizacijos Amerikos lietuvių tautos tarybos (ALT) vadovai kreipėsi į JAV Valstybės departamentą, prašydami pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, kad tokiu būdu būtų sustabdytas Vokietijos kišimasis į politinius Lietuvos reikalus. Tačiau amerikiečiai nesiruošė tokių prašymų tenkinti, nes vokiečiai dar buvo stiprūs, o Lietuvos nepriklausomybė, kaip rašė istorikas Antanas Kučas, gyvavo tik popieriuje. Be to, Lietuvos krašto tarybos (LKT) veikla, kuri priklausė nuo okupantų vokiečių malonės, buvo pagrindas Vakaruose ją laikyti provokiška, vokiečių talkininke.

Nieko jiems nepažadėjo, nes, anot jo, lietuvių norai priklausys nuo Antantės pergalės, bus atsižvelgta į tautos padėtį ir susidariusias aplinkybes.

 

Tačiau tai buvo neteisinga. Vien jau tai, kad LKT išdrįso skelbti Vasario 16 d. aktą, kuris tuo metu dar nebuvo užsienio reikiamai įvertintas, daug ką sako. To meto LKT sudėtingos padėties, bandymų laviruoti ir priimti laikinus kompromisus, deja, nesuprato ar nenorėjo suprasti Vokietijos priešininkai. Tuo iš dalies ir galima paaiškinti JAV valdžios nenorą atsakyti į ALT siunčiamus raštus, memorandumus ir pan. Tokia neaiški padėtis dar labiau kurstė JAV lietuvių vadovų aktyvumą kuo greičiau išgauti JAV pritarimą Lietuvai ir taip paveikti kitas Antantės valstybes (Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Italiją) palankiau žiūrėti į LKT siekius būti nepriklausomiems.

Balandžio 30–gegužės 3 d. Vašingtone vyko skubus ALT suvažiavimas, į kurį buvo deleguotas ir Amerikos lietuvių tautininkų tarybos (ALTT) atstovas redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas. Suvažiavime pastebėta, kad Antantės ir JAV tylėjimas ir Lietuvos klausimo ignoravimas verčia Europos lietuvius linkti į Vokietijos pusę.

Įvertinus situaciją Lietuvoje buvo nutarta dėti pastangas suorganizuoti didelį judėjimą už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą, padarant JAV viso šio judėjimo centru. Be to, nutarta siųsti į Šveicariją savo delegatą, kuris paveiktų LKT atstovus labiau pasisakyti Antantės naudai.

Suvažiavimas priėjo išvadą, kad be JAV vyriausybės garantijos, jog ji pritars Lietuvos valstybingumui, nebus galima suaktyvinti ir Lietuvos gyventojų pasipriešinti vokiečiams. Suvažiavimas nutarė kreiptis tiesiai į JAV prezidentą, motyvuodamas dar ir tuo, kad JAV armijoje, kuri kare gina demokratiją, tarnauja daugiau kaip 25 tūkst. lietuvių. Tuo buvo siekiama parodyti ir JAV lietuvių bendruomenės svarbą valstybei.

Baltuosiuose rūmuose

Išrūpinti priėmimą pas prezidentą išeivijos lyderiai pavedė advokatui Baliui F. Mastauskui, kuris turėjo pažinčių JAV politiniuose sluoksniuose. Pradžioje prezidentas W. Wilsonas nenorėjo lietuvių priimti (motyvas – negaluoja, mat nusidegino ranką) ir juos gegužės 2 d. nusiuntė pas George’ą Creelą, Viešosios informacijos komiteto vedėją. Lietuviams kilo įtarimas, ar tik prezidento liga nebus diplomatiškas žingsnis, – atseit prezidentas nori išsisukti nuo delegacijos priėmimo. Tačiau B. F. Mastauskas, kaip prisiminė dalyviai, nesnaudė. Panaudojo visus savo turimus sostinėje kontaktus, kad delegacijai nereikėtų grįžti namo nepasimačius su prezidentu.

B. F. Mastauskas pats pasimatė su G. Creelu, kuris susitiko ir su visa lietuvių delegacija. Jis po susitikimo tuojau kreipėsi į prezidentą rekomenduodamas lietuvius, kaip didelio dėmesio vertų žmonių grupę, priimti audiencijos. Be to, lietuviai dar apsilankė pas p. Philipsą, JAV Valstybės departamento valdininką, atsakingą už Rytų Europos tautų reikalus. Išklausęs lietuvių paaiškinimų, jis išsakė savo pritarimą ir pažadėjo tuojau asmeniškai pakalbėti su prezidentu.

Prezidentas W. Wilsonas, pasirišęs kairę ranką, gegužės 3 d. 14.30 val. priėmė B. F. Mastausko vadovaujamą JAV lietuvių delegaciją. Delegacijoje dalyvavo septyniolika žmonių, faktiškai ALT nariai. Tarp jų buvo vienas ALTT atstovas – K. Račkauskas-Vairas ir dvi moterys: A. Nausėdienė ir M. Kižiūtė. Be lietuvių, pas prezidentą dar dalyvavo G. Creelas ir rašytojas Irvinas. Vizitas trūko 15 minučių.

Po apsilankymo pas prezidentą JAV lietuvių politinėje veikloje pastebima sustiprėjusi antivokiška propaganda.

 

Atneštą memorandumą angliškai perskaitė kunigas Jonas J. Jakaitis, pabrėždamas, kad jie atstovauja beveik 1 mln. JAV lietuvių, ištikimų JAV piliečių; kad JAV armijoje tarnauja daugiau nei 25 tūkst. lietuvių, kurių didesnė dalis išėjo tarnauti savanoriškai.

Pažymėjo, kad „per amžius Lietuva troško būti neprigulminga“, ir prašė, kad prezidentas Lietuvai suteiktų nepriklausomybę ir užtikrintų jos teritorinę vienybę, kad ir Lietuva, kaip Lenkija, būtų įjungta į JAV sudarytą 14 punktų taikos programą.

Prezidentas W. Wilsonas, išklausęs pasakė 6 minučių trumpą, bet palankią lietuviams kalbą – išreiškė palankumą lietuvių reikalams ir jų viltims. Tačiau kalboje nieko aiškaus jiems nepažadėjo, nes, anot jo, lietuvių norai priklausys nuo Antantės pergalės, bus atsižvelgta į tautos padėtį ir susidariusias aplinkybes. Tiesa, užsiminė, kad pasirūpins Lietuvos reikalais, pavesdamas juos išstudijuoti specialistams profesoriams (tokia komisija buvo sudaryta, o jos pirmininku paskirtas Harvardo universiteto Rytų Europos istorijos profesorius dr. Frankas A. Golderis).

Vienas JAV lietuvių veikėjas dr. Matas Vinikas, įvertindamas prezidento pasisakymą, pažymėjo: amerikiečiai lietuvių taryboms davė suprasti, kad JAV palankumas bus pasiektas tik tuomet, kai lietuvių tauta atsikratys visos vokiečių įtakos, stos į kovą su jais ir pakeis dabartinę – provokišką – LKT nauja, sąjungininkams palankia.

Nepaisant to, patį faktą – priėmimą Baltuosiuose rūmuose – lietuviai vertino labai teigiamai, su palankia ateities perspektyva. JAV lietuvių liberalus savaitraštis, artimas tautininkams, „Lietuva“, gegužės 10 d. numerio pirmame puslapyje didesnėmis raidėmis atspausdino: „Wilonas žada remti Lietuvos Neprigulmybę.“

Kas toliau?

Po apsilankymo pas prezidentą JAV lietuvių politinėje veikloje buvo pastebima sustiprėjusi antivokiška propaganda. JAV lietuviai mėgino paneigti, ir gana sėkmingai, Lietuvos visuomenės veikėjų tariamą provokišką poziciją. Tam reikėjo sustiprinti JAV lietuvių informaciją Vašingtone – reikėjo greičiau spręsti vykdomojo komiteto galutinį suformavimą ir veikimą, išplėsti jau dirbantį sostinėje JAV lietuvių katalikų Lietuvių informacijos centrą.

Reikėjo skubiai parengti platų memorandumą Lietuvos nepriklausomybės klausimu ir jį įteikti visų užsienio valstybių ambasadoms Vašingtone. Be to, išeivijos vadai apsisprendė siųsti į Šveicariją ALT ir ALTT atstovų delegaciją, kuri Europos lietuvių veikėjus įkalbėtų aiškiau pasisakyti prieš Vokietiją, o Antantės ir neutralių šalių atstovus – informuoti apie lietuvių antivokišką orientaciją ir norą kurti savo nepriklausomą valstybę.

Tiesa, tam įgyvendinti reikėjo nemažai piniginių lėšų. Taigi, iškilo kitas svarbus uždavinys – kuo daugiau surinkti aukų išeivijoje. Neatsitiktinai JAV lietuvių spaudoje tuo klausimu daug rašoma. Pavyzdžiui, laikraštis „Vienybė lietuvninkų“ publikavo tokį kreipimąsi: „Tautiečiai! Nieko nelaukdami kiekviena kolonija suorganizuokite L. Neprigulmybės Fondo skyrius. Kiekvienas prigulintis žmogus turi mokėti į jį po dolerį (o kas negali, tai nors po pusę dolerio) ar daugiau kas mėnesį (...) Tas mokestis neilgai reikės mokėti, kol karas pasibaigs.“

Tenka pažymėti, kad išeivija, patriotiniais sumetimais ir užjausdami savo senąją tėvynę, aukojo gausiai. Aukų užteko ne tik JAV lietuvių politinei veiklai, bet ir pradinei paramai Lietuvos valstybės reikmėms.

Taigi, pirmą kartą lietuviams atidarytos durys Baltuosiuose rūmuose ir pasimatymas su JAV prezidentu suteikė visai lietuvių išeivijai didžiulį postūmį drąsiai siekti politinės paramos besikuriančios Lietuvos nepriklausomybei. JAV lietuvių ryšių su aukščiausiais JAV valdžios sluoksniais tradicija sėkmingai buvo išnaudojama ir vėlesniu laikotarpiu, jau Lietuvai praradus savo valstybingumą Antrojo pasaulinio karo metais.

Vėliau tai tapo pavyzdžiu visai išeivijai, kad lemiamais momentais galima vienybė, į šalį padedant savo ambicijas ir partinius įsitikinimus, siekiant bendro tikslo – laisvės Lietuvai.

Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijos valdžios pasitraukimas iš krašto 1915-aisiais davė impulsą ne tik Lietuvos, bet ir išeivijos lietuviams dėti pastangas atkurti savo valstybę. JAV lietuvių vadai savo veiklą sutelkė į dvi svarbiausias kryptis: skelbti straipsnius Lietuvos valstybės atkūrimo tema ne tik lietuviškoje, bet ir angliškoje spaudoje, ir bandyti užmegzti ryšius su JAV valdžios struktūromis, siekiant būsimai nepriklausomai Lietuvai gauti materialinės paramos ir pripažinimą.

Pavojų lietuvių tautai Europoje, kad Lietuva vėl bus prie kažko prijungta, jautė ne tik išeivijos lyderiai, bet ir eiliniai lietuviai.

Pastebimas iki tol neregėtas tautinis išeivijos pakilimas, nuoširdus JAV lietuvių siekis aukotis. Atsiranda viltis sugrįžti į laisvą Lietuvą. Karo laikotarpis Amerikos lietuviams svarbus ir dėl to, kad tuo metu galutinai susiformavo jų ideologinės srovės (katalikai, tautininkai ir socialistai), buvo dedami pagrindai bendriems veiksmams siekiant savo senajai Tėvynei nepriklausomybės.

Nepaminėta Taikos programoje

1918 m. pradžioje pirmą kartą įvyko tai, ko siekė visi JAV lietuvių išeiviai, kurių tuomet buvo apie 700 tūkst.: išeivijos dvi įtakingiausios ideologinės srovės – katalikai ir tautininkai – pagaliau nusprendė politinėje plotmėje veikti išvien. Jos jau buvo susitelkusios į politines organizacijas: katalikai turėjo sukūrę Amerikos lietuvių tarybą, o tautininkai – Amerikos lietuvių tautinę tarybą.

Tad kas galiausiai paskatino, kas tapo pirmuoju postūmiu JAV lietuvių vadams ryžtis siekti vienybės? Tai buvo JAV prezidento Woodrow Wilsono 1918 m. sausio 8 d. paskelbta 14 punktų Taikos programa, kurioje JAV lietuviai taip ir nerado Lietuvos vardo. Lenkija buvo, o Lietuva – ne! Tarp išeivių kilo didelis triukšmas.

Pavojų lietuvių tautai Europoje, kad Lietuva vėl bus prie kažko prijungta, jautė ne tik išeivijos lyderiai, bet ir eiliniai lietuviai. Ir iš visų lietuvių telkinių į Vašingtoną pasipylė protesto telegramos ir įvykusių susirinkimų rezoliucijos. Masinis sujudimas vertė išeivių sroves ir jų vadovus glaudžiau telktis.

Socialistų sprendimas

Sausio pabaigoje ir vasario pradžioje vyko derybos tarp katalikų, tautininkų ir socialistų atstovų. Nuspręsta šaukti Seimą, kartu susitarus, kad Seime nė viena pusė nekels tokių klausimų, kuriems bus priešiška kuri nors ten dalyvaujanti srovė. Taigi, buvo paskelbta, kad 1918 m. kovo 13–14 d. Niujorke bus šaukiamas Visuotinis lietuvių seimas. Norėta, kad suvažiavę JAV lietuvių delegatai viešai pareikštų, jog lietuvių išeivija nori matyti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Kartu buvo parengtas bendras JAV lietuvių atsišaukimas į visuomenę, sudarytos Seimo sušaukimo ir rezoliucijų parengimo komisijos.

Tačiau į Niujorką sutiko atvykti tik katalikų ir tautininkų delegatai. Socialistai atsisakė ir savo spaudoje pradėjo griežtai kritikuoti Seimą ir raginti kitus jame nedalyvauti. Kodėl? Socialistai laikėsi internacionalizmo dvasios – jiems buvo svarbesni JAV lietuvių darbininkų glaudūs ryšiai su kitų tautų ir šalių darbininkais, jų kova su vadinamąja buržuazija.

Šio judėjimo atstovai pasisakė už „laisvą Lietuvą, surištą federacijos ryšiais su proletarine Rusijos valstybe“. Kartu jie pasisakė prieš katalikų ir tautininkų siekiamą, kaip socialistai įvardijo, „buržuazijos valdomą Lietuvą“. Todėl JAV lietuviai socialistai ir atsisakė dalyvauti Seime.

Kitų srovių spaudoje toks socialistų atsisakymas buvo įvertintas kaip joks praradimas išeivijai, nes kairieji nebuvo Lietuvos nepriklausomybės šalininkai. Taigi, katalikai ir tautininkai vieni pradėjo rinkti savo delegatus į Seimą.

Susitarimo kelių paieškos

Seimui Niujorke buvo išnuomota didžiulė prestižinė „Madison Square Garden“ teatro salė, kur, oficialiais duomenimis, susirinko 1 101 delegatas, tačiau iš tiesų – daugiau kaip 1 200, kadangi dalis nebuvo tinkamai užsiregistravę. Apie du trečdalius jų atstovavo katalikiškoms organizacijoms, vienas trečdalis – tautininkams. Dar keliasdešimt atvykusių buvo JAV lietuviai socialistai, nepaklusę savo vadovams.

Seimas prasidėjo iškilmingai. Jį atidarė katalikų delegatas Julius Kaupas, būsimasis JAV lietuvių atstovas Lietuvos Steigiamajame Seime; sekretoriavo laikraščių redaktoriai Leonardas Šimutis ir Juozas Širvydas.

Kiekviena srovė paskyrė ir savo kalbėtojus: katalikams atstovavo Jonas Miliauskas ir kunigas Jonas J. Jakaitis, o tautininkams – Matas J. Vinikas ir advokatas, redaktorius Bronius K. Balutis. Virė diskusijos. Kilusius nesklandumus pavyko įveikti ir Seimas baigė darbą nesuiręs.

Po daugelio metų L. Šimutis prisiminė, kad nors Seime katalikai turėjo daugumą, „tačiau, toji dauguma, siekusi įtraukti į bendrą darbą Lietuvai laisvinti visus patriotingus lietuvius, nesiėmė diktuoti mažumai. Ji ieškojo susitarimo kelių ir juos surado“.

Reikalavimas JAV prezidentui

Seimo delegatai priėmė dvylika svarbių rezoliucijų. Viena svarbiausių – nepriklausomybės Lietuvai reikalavimas. Jau pirmoje rezoliucijoje, skirtoje prezidentui W. Wilsonui, kaip mažų tautų užtarėjui, pasveikinti, reiškiamas JAV lietuvių noras matyti „visiškai nepriklausomą Lietuvos tautą“.

Antroje, pačioje svarbiausioje, rezoliucijoje „Dėl Lietuvos nepriklausomybės“ Seimas nutarė „Kreiptis į Amerikos Suvienytų Valstijų Prezidentą ir į visas talkininkaujančias bei neutralias valstybes ir reikalauti pripažinti: I) Kad Lietuvos plėtojimuisi reikalinga sudaryti nepriklausomą demokratiškai sutvarkytą valstybę etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis. II) Kad Lietuvos Neprigulmybę užtikrintų taikos kongresas, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvos atstovai. III) Visus šiuos nutarimus tinkamai perduoti mažųjų ir pavergtųjų tautų užtarėjui aukštai gerbiamajam mūsų Prezidentui Woodrow Wilsonui ir visoms talkininkaujančioms bei neutralioms pasaulio šalims“.

Rezoliuciją Seimas priėmė vienbalsiai. Šie nutarimai buvo svarbi JAV lietuvių politinė parama Lietuvos Tarybai Vilniuje ir Tarybos vasario 16 d. paskelbtam Lietuvos nepriklausomybės aktui, apie kurį Seimo delegatai greičiausiai nieko nežinojo arba tuo metu dar nesugebėjo jo įvertinti. Tai iš dalies iliustruoja to meto JAV lietuvių laikraščių analizė. Apie Vasario 16 d. aktą spauda prabilo tik gegužės–birželio mėnesiais.

Kitos priimtos svarbesnės rezoliucijos: „Dėl Lietuvos atstovybės Taikos konferencijoje“, „Rezoliucija dėl valdžios formos“, „Dėl pabėgėlių sugrąžinimo ir Lietuvos atstatymo“, „Rezoliucija apie atsinešimą į kaimynines tautas“, „Dėl lietuvių žemės“ ir kt.

Pirmoji atstovybė

Iki Visuotinio lietuvių seimo Niujorke politinį darbą katalikai ir tautininkai dirbo atskirai. Dabar buvo nutarta politinį Lietuvos laisvinimo darbą dirbti kartu. Seimo antrą dieną tautininkų delegatas, savaitraščio „Lietuva“ redaktorius Bronius K. Balutis pristatė rezoliuciją apie bendrą Pildomąjį Komitetą.

Tekstas skambėjo taip: „Amerikos Lietuvių Visuotinas Seimas nutaria, kad Lietuvai neprigulmybę išgauti ir kituose išlaukinės lietuvių politikos klausimuose, Amerikos Lietuvių Taryba ir Amerikos Lietuvių Tautinė Taryba turi išrinkti bendrą Pildomąjį Komitetą, kuris pildytų abiejų Tarybų bendrus nutarimus. To Pildomojo Komiteto buveinę ir narių skaičių nutars pačios Tarybos“.

Deja, tas bendras politinis organas – Vykdomasis (Pildomasis) komitetas – galutinai susiformavo tik spalio 29 d. Vašingtone Lietuvių informacijos biuro patalpose, kuris veikė nuo 1917 m. ir buvo katalikų finansuojamas. Vykdomojo komiteto pirmininku paskirtas Tomas Norus-Naruševičius, sekretoriumi – kunigas Jonas Žilius, nariais – Jonas Šliūpas ir Kazys Česnulis. Jie visi turėjo gyventi Vašingtone.

Vėliau komitetą papildė šie nariai: tautininkai Matas Vinikas, Juozas Širvydas, Jonas Liūtas ir Anicetas B. Strimaitis, katalikai Julius Kaupas, Balys Mastauskas, Jonas Lopatto ir Leonardas Šimutis, kurie jau galėjo gyventi savo vietovėse. Lietuvių informacijos biuras veikė ir toliau. Jam ir toliau vadovavo Julius Bielskis.

1918 m. pabaigoje, pirmasis Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Jurgis Šaulys įgaliojo Vykdomąjį komitetą laikinai atlikti Lietuvos neoficialios atstovybės funkcijas. Taigi, Vykdomasis komitetas ne tik JAV lietuvių, bet ir Lietuvos Vyriausybės vardu įvairiais klausimais kreipdavosi į JAV valdžios įstaigas, informuodavo amerikiečių visuomenę, nuolat primindavo Lietuvos pripažinimo būtinumą. 1919 m. pabaigoje atvykusi Lietuvos Vyriausybės delegacija perėmė Vykdomojo komiteto funkcijas savo žinion, paliekant jos narius toliau dirbti Lietuvos valstybei.

Procesas vyko vangiai

Valstybės kūrimas yra sunkus procesas, kuriam įvykdyti reikalingos tam tikros sąlygos. Pirmiausia, reikia, kad būtų pakankamai išsilavinusių piliečių, kurie geba organizuoti ir valdyti. Taip pat – būtina formuoti tautinį susipratimą ir nacionalinę kultūrą, sukurti turtines vertybes, kurios taptų valstybės ekonominiu stuburu, megzti prekybinius ryšius su užsienio šalimis, aprūpinant vidaus rinką būtinais produktais, kaupti valiutos atsargas.

Be to, naujos valstybės egzistavimą būtinai privalo pripažinti kaimyninės šalys, didžiosios valstybės. Šis pripažinimas tarptautine prasme stabilizuoja naujos valstybės funkcionavimą ir sukuria tarpusavio bendradarbiavimo pagrindą. Naujosios Lietuvos jaunieji diplomatai valstybės gyvavimo pradžioje dėjo didžiules pastangas tam, kad atkreiptų užsienio šalių dėmesį į susikūrusią nedidelę Lietuvos valstybę, siekdami jų pritarimo ir pripažinimo de facto ir de jure.

Pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko vangiai. Dauguma didžiųjų valstybių rinkosi pripažinti mūsų šalį tik de facto (faktiškai), tačiau ne de jure (oficialiai, teisiškai). Užsienio valstybės delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos šalies viduje, priešiškų santykių su Lenkija ir dėl Rusijos, paskendusios pilietiniame kare.

Jeigu JAV vyriausybė būtų pripažinusi Lietuvos valstybę, kuri jau neturėjo Vilniaus krašto, o Klaipėdos dar neturėjo, tai būtų diplomatiškai sudėtingiau susigrąžinti minėtas teritorijas.

Švedija buvo pirmoji valstybė, kuri 1918 m. gruodį pripažino Lietuvą de facto, po jos sekė Norvegija ir Danija 1919-ųjų pradžioje. Tų pačių metų rugsėjį mūsų vyriausybę de facto pripažino D. Britanija, o 1920 m. gegužę – Prancūzija. Tačiau tarptautinis pripažinimas gerokai paspartėjo tik kai 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Pirmoji de jure Lietuvą 1921 m. vasarį pripažino Latvija, o iki tų metų pabaigos iš viso Lietuvą de jure pripažino vienuolika valstybių. Bet didžiosios Europos valstybės ir JAV neskubėjo – jų pripažinimo teko palaukti iki 1922-ųjų, po ketverius metus vykdytų lietuvių diplomatinių pastangų.

Didžiausias dėmesys – JAV

Tyrimai rodo, kad tuo metu Lietuvos Respublikos politinių veikėjų dėmesys daugiau krypo į JAV, o ne į kitas šalis. Kodėl? Pirmiausia, po Pirmojo pasaulinio karo JAV buvo ekonomiškai galingiausia valstybė pasaulyje – jos gamyba sudarė net 48 proc. viso pasaulio produkcijos. Antra, amerikiečiai savo rankose turėjo finansinę Europos kontrolę: jų skolininkėmis tapo net 20 šalių, tarp jų ir pagrindinės JAV sąjungininkės.

Trečia, JAV prezidentas Thomas Woodrow Wilsonas 1918 m. parengė  Taikos ir Europos pokario tvarkos programą, žinomą kaip Keturiolikos punktų programa. Ši programa suteikė apsisprendimo viltį visoms priklausomoms ir išsivadavusioms tautoms – kitaip tariant, galimybę siekti nepriklausomybės. Visa tai padėjo JAV tapti tarptautine lydere.

Ketvirta, JAV buvo įsikūrusi stambi, organizuota ir pakankamai turtinga lietuvių bendruomenė, kurią sudarė apie 500–700 tūkst. žmonių. Lietuvos vadovai tikėjosi pasinaudoti JAV politine parama, paskolomis ir tautiečių sentimentais savo Tėvynei, jų veikla ir kapitalu.

Išeivijos pastangos

Lietuvių bendruomenės Čikagoje, Niujorke ir kituose JAV miestuose turėjo savo parapijas, kultūros įstaigas, leido keliasdešimt laikraščių, spausdino lietuviškas knygas. Lietuviai buvo susitelkę į organizacijas: susivienijimus, klubus, draugijas. Jau aiškiai ryškėjo ir jų ideologinis išsiskaidymas į katalikų, tautininkų ir socialistų sroves. Visos jos vykdė lietuvišką veiklą, kvietė savo tautiečius į įvairius renginius, jautriai išgyveno savo Tėvynės Lietuvos likimą, aktyviai pasisakė už nepriklausomos valstybės sukūrimą, Lietuvos politikus rėmė finansiškai.

Atspirtis: 1922 m. liepos 28 d. JAV de facto ir de jure pripažinus Lietuvos Vyriausybę, V.Čarneckis galėjo steigti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone. / Archyvo nuotr.

Jau 1917-ųjų pradžioje JAV lietuviai – katalikų ir tautininkų organizacijos – JAV valdžiai įteikė memorandumus, pasisakydami už nepriklausomą Lietuvą ir prašydami ją pripažinti. O 1918 m. kovo 13–14 d. Niujorke vyko lietuvių sukviestas Visuotinis Amerikos lietuvių seimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 1 000 delegatų. Tikslas – suvienyti jėgas politiniam darbui. Seimas dar kartą pasisakė už Lietuvos valstybingumą, kreipėsi į JAV valdžią su prašymu Lietuvą pripažinti ir remti ją būsimoje Taikos konferencijoje.

Vašingtone buvo įkurtas Amerikos lietuvių vykdomasis komitetas, kuris privalėjo nuolat priminti Lietuvos klausimą JAV valdžiai, amerikiečių visuomenei ir užsienio šalių ambasadoms. Komitetas tapo kaip ir laikina Lietuvos atstovybe. JAV lietuviai finansiškai parėmė Lietuvos delegaciją Taikos konferencijoje Paryžiuje, siuntė ir savo atstovus talkinti delegacijai. Be to, 1919 m. komitetas surinko 1 mln. parašų su prašymu pripažinti Lietuvą, o 1921 m. gegužę 138 parašų knygas įteikė Baltuosiuose Rūmuose naujam JAV prezidentui respublikonui Warrenui Gamalieliui Hardingui.

JAV lietuviai 1920–1923 m. pirko Lietuvos išleistas obligacijas – praktiškai paskolino šaliai 1,8 mln. dolerių. Tiesa, valstybė įsipareigojo mokėti palūkanas ir po kažkiek laiko paskolą išpirkti. Tuo metu į Lietuvą su savo pinigais ir darbine patirtimi grįžo kelios dešimtys tūkstančių JAV lietuvių. Tiesiog stebina to meto išeivijos patriotinės nuostatos ir nesavanaudiškas veikimas remiant Tėvynę.

Laikė Rusijos dalimi

Lietuvių susitikimuose su JAV atstovais 1918–1919 m. ryškėjo toks vaizdas: Lietuva tebelaikoma Rusijos valstybės dalimi. JAV prezidentas demokratas W.Wilsonas ir valstybės sekretorius Robertas Lansingas laikėsi vadinamojo nedalomos Rusijos principo kaip oficialios linijos užsienio politikoje (tiesa, išimtis buvo padaryta Lenkijai ir Suomijai). Taikos konferencijoje Paryžiuje amerikiečiai rėmė antibolševikinių jėgų vadovybes, ypač Rusijos imperijos admirolo Aleksandro Kolčako atstovus.

Laiške A.Kolčakui, kurį 1919-ųjų gegužę pasirašė Antantės valstybių vadovai ir JAV prezidentai, admirolas yra faktiškai pripažįstamas būsimos demokratinės Rusijos vadovu su sąlyga, kad pakraščiams, t.y. ne rusų tautoms, tarp jų ir lietuviams, būtų suteikta plati autonomija. Todėl oficialiuose JAV sluoksniuose į Lietuvos atstovus buvo žiūrima kaip į autonominės Lietuvos Rusijos sudėtyje atstovus.

Lietuvos reikalams JAV, prieš pačių lietuvių norus, bandė atstovauti antibolševikinių rusų jėgų ambasadorius Borisas Bachmetjevas 1917–1922 m. Vašingtone. Gyvybingas buvo ir kitas JAV politikų požiūris – už galimą Lietuvos ir Lenkijos politinę-administracinę sąjungą (uniją). Lietuvos politikai tokiems planams priešinosi. Buvo ir trečias amerikiečių požiūris – laikinas Baltijos šalių pripažinimas, kol Rusijoje prie valdžios vairo šeimininkaus bolševikų režimas.

Šios trys JAV politinės tendencijos buvo tarpusavyje susijusios, ryškiau reikšdavosi tai viena, tai kita, priklausomai nuo tarptautinių sąlygų. 1921-aisiais pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas Vašingtone, Vasario 16-osios akto signataras Jonas Vileišis rašė, kad JAV valstybės sekretorius Charlesas Evansas Hughesas „nesipriešina dėl mūsų nepriklausomybės pripažinimo su maža pastaba, kad toks pripažinimas yra duodamas laikinai“. T.y. kol Rusijoje valdžioje bus bolševikai. Jiems žlugus, Lietuvos valdžia privalės su nauja demokratine Rusijos vyriausybe ir Rusijos tautų atstovais susitarti dėl tolesnio savo likimo. Tokia buvo amerikiečių to meto politinė logika.

Bolševikai Rusijoje nežlugo, atsilaikė ir įveikė rusų baltųjų judėjimą pilietiniame kare. Šiam karui pasibaigus, 1922 m. atsistatydino Rusijos ambasadorius B.Bachmetjevas. Tą pačią dieną Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Japonija nutarė pasirengti Lietuvos de jure pripažinimui. O JAV diplomatija, užbėgdama šioms valstybėms už akių, 1922 m. liepos 28 d. „pilnai pripažino“ (t.y. de facto ir de jure kartu) Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybes. Antrasis Lietuvos neoficialus atstovas Valdemaras Čarneckis po pripažinimo jau tapo įteisintu Lietuvos atstovu ir laikinuoju reikalų patikėtiniu ir gavo įgaliojimus steigti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone.

Laukė grąžinimas Rusijai

Pripažinimo dokumente rašoma: „JAV nuosekliai pasisakydavo už tai, kad neapibrėžta Rusijos politinė situacija nebūtų priežastimi Rusijos teritorijos skaldymui ir nusavinimui, ir šitas principas toliau turi galią šiuo metu pripažįstant Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes.“

Atkreiptinas dėmesys, kad pripažintos ne valstybės, o vyriausybės. Kodėl? Tai ir yra laikinumas, nes daroma nuolaida ateities būsimai demokratinei Rusijai (!!!). Į Rusijos sudėtį būtų grąžintos Baltijos tautos su savo vyriausybėmis, su plačia kultūrine ir administracine autonomija.

Taigi, amerikiečiai, vengdami tarptautinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms, suranda ne tik įdomią, bet ir netradicinę pripažinimo formuluotę. Jeigu JAV spaudoje šis pripažinimo aktas buvo teigiamai sutiktas ir įvertintas, tai Lietuvoje – gana santūriai, nesigilinant į pripažinimo esmę. Lietuviška spauda rašė, kad „Amerika pripažino Lietuvą“. Šiuo atveju buvo svarbus pats faktas – pripažinimas.

Galima teigti, kad tokio pripažinimo ribotumas buvo netgi savotiškai naudingas. Jeigu JAV vyriausybė būtų pripažinusi Lietuvos valstybę, kuri jau neturėjo Vilniaus krašto, o Klaipėdos dar neturėjo, tai būtų diplomatiškai sudėtingiau susigrąžinti minėtas teritorijas. Be to, JAV pirmoji iš Vakarų didžiųjų valstybių, kad ir tokiu lygiu, pripažino Lietuvą ir tai suteikė jos vyriausybei pasitikėjimą tarptautiniu mastu ir moralinio stiprumo kovojant už nacionalines savo teises.

Ilgainiui „laikinumo principas“ JAV politikoje kito naudinga Baltijos valstybėms linkme. 1933 m. lapkričio 16 d. pripažinusi bolševikinę Tarybų Sąjungą, JAV automatiškai atsisakė ribotos pozicijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atžvilgiu. Šios valstybės amerikiečiams tapo tokios pat kaip Lenkija, Suomija ar Danija. Kaip įrodymas gali būti oficialus JAV valstybės sekretoriaus B.S.Welleso 1940 m. liepos 23 d. pareiškimas, kuriuo nepripažįstami 1940 m. tragiški įvykiai Baltijos šalyse.

Dokumente pažymėta, kad „šiomis dienomis baigiasi kryptingas procesas, kuriuo trijų mažų Baltijos respublikų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – nepriklausomybė ir teritorinis neliečiamumas buvo sunaikintas vieno iš galingųjų kaimynų“, t.y. bolševikinės TSRS. Kaip matome, amerikiečiai jau kalba apie Baltijos respublikų nepriklausomybę. Tai jau kitoks jų požiūris nei 1922 m.

Tėvynės mylėtojų draugijos atsiradimą lėmė JAV lietuvių pasipiktinimas 1893-ųjų įvykiais Lietuvoje, kai Rusijos imperija žiauriai susidorojo su tikinčiaisiais Kražių (Kelmės r.) gyventojais. JAV lietuviai šį įvykį pavadino Kražių skerdynėmis. Jos simbolizavo apverktiną lietuvių padėtį Rusijos imperijoje ir davė postūmį išeivijai pradėti rūpintis savo tėvynainiais Lietuvoje. Išeivių vadams kilo mintis Amerikoje spausdinti knygas ir jas slapta platinti gimtinėje, priešinantis rusifikacijai.

JAV lietuviai knygas pradėjo spausdinti nuo 1875 metų. Tai darė pavieniai asmenys, draugijos, lietuviškų laikraščių redakcijos. Knygos už mokestį buvo platinamos ne tik JAV, jų kažkiek patekdavo ir į Lietuvą. Tačiau 1896 metais atsiradusi TMD išsikėlė tikslą leisti knygas ir jas nemokamai platinti Lietuvoje. Tai pirmas kartas, kai JAV lietuvių veikloje keliamas ir praktiškai įgyvendinamas toks nesavanaudiškas, labdaringas tikslas.

Garsūs pirmieji nariai

Pirmasis apie reikalą rinkti, siųsti į Lietuvą ir nemokamai platinti knygeles lietuvių jaunimui prabilo publicistas ir JAV lietuvių veikėjas Tomas Astramskas. Jis savaitraštyje „Vienybė lietuvninkų“ parašė straipsnelį, kuriame kvietė skirti paramą tėvynainiams.

Po mėnesio į šį kvietimą spaudoje atsiliepė organizacijos „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ (SLA) sekretorius Jurgis Kazakevičius, jis pasiūlė įkurti Tėvynės mylėtojų draugiją, kurios nariai labdarai skirtų 60 amerikietiškų centų per metus. Svarbu pažymėti, kad tais laikais amerikiečiai uždirbdavo 1–2,5 dolerio per dieną. Už surinktus pinigus planuota leisti ir Lietuvos žmonėms dovanoti knygutes, naudingas lietuvybei.

Idėjos sumanytojas T.Astramskas ėmėsi rengti TMD programą, pristatyti jos tikslus, įstatus. Pastarieji buvo paskelbti 1896-ųjų rugsėjį laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Reikia paminėti, kad pagal šiuos įstatus TMD pinigai turi būti naudojami tik Lietuvos reikalams, leidžiant mokslo knygeles, kurios stiprina lietuvybę, meilę Tėvynei. Pabrėžta, kad knygelės neturi būti nukreiptos prieš religiją.

Dalis skiriama ir kitiems tautiškiems reikalams, pavyzdžiui, nukentėjusiesiems nuo caro valdžios Lietuvoje ar studijuojančiam jaunimui paremti.

TMD nariais galėjo tapti visi, nepriklausomai nuo tikėjimo. Numatyta kiekvienam nariui duoti nemokamai po išleistą knygelę, o dalį parduoti Amerikoje ir už tai gautus pinigus pervesti į draugijos iždą. Taigi, tautiškas švietimas orientuojamas ir į išeiviją. Buvo numatyta draugijos valdžia ir struktūra, taip pat trijų narių literatūros komitetas, kuris vertins rankraščius. Numatyti ir TMD garbės nariai – labiausiai nusipelnę draugijai. Pirmaisiais nariais tapo Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius.

Rėmė caro valdžios aukas

Tų pačių metų lapkritį buvo paskelbta TMD vadovybės sudėtis: prezidentas J. Kazakevičius, iždininkas V. Meškinis, sekretorius P. Mikolainis, draugijos reikalų vedėjas – T. Astramskas. Jie išrinkti susirašinėjimo būdu. Nuo tada ir galime oficialiai laikyti, kad TMD yra įkurta ir pradėjo savo nelengvą veiklą, palaipsniui augino narių skaičių ir pinigines lėšas.

1897 m. kovą TMD jau turėjo apie šimtą narių, tarp jų – ir pirmasis garbės narys Vincas Kudirka. Per artimiausius aštuonerius metus draugijos narių gretos išaugo iki dviejų tūkstančių. 1905-aisiais ižde, išleidus planuotas knygeles, liko apie 500 dolerių, kurių galėjo užtekti tolesnėms dviem knygelėms išleisti.

Draugijai skirti pinigai buvo renkami ne tik iš nario mokesčio, bet ir kitais būdais. Iš pradžių juos skolindavo nariai, buvo prašoma, kad TMD tautiškam darbui aukų skirtų ir kitos JAV lietuvių organizacijos. Draugijos padaliniai, kuopos, rengdavo specialius vakarėlius, net statydavo spektaklius, populiariu reiškiniu tapo loterijos – kažkas padovanodavo vertingą daiktą, kurį buvo galima laimėti perkant bilietus. Draugijos narių vestuvėse ir krikštynose buvo agituojama, kviečiama jungtis į kuopas. Surinkti pinigai buvo pervedami ne tik į draugijos iždą – dalis skiriama ir kitiems tautiškiems reikalams, pavyzdžiui, nukentėjusiesiems nuo caro valdžios Lietuvoje ar studijuojančiam jaunimui paremti. Iki 1900 m. buvo skiriama pinigų ir lietuvių parodai Paryžiuje parengti ir pan. Per 1896–1904 m. laikotarpį TMD iš viso surinko 3,8 tūkst. JAV dolerių, o išlaidų turėjo 3,2 tūkst. – iš jų 2,2 tūkst. JAV dolerių buvo skirta knygų leidybai.

Kaltinimai laisvamanyste

Tėvynės mylėtojų draugijos veikla ir jos formavimasis nuolat susidurdavo su įvairiomis kliūtimis ir išorės kritika. Pačioje pradžioje dalis Amerikos lietuvių spaudos leidinių abejojo draugijos reikalingumu: teigta, kad ji dubliuos kitų tautinių organizacijų veiklą, ypač – „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“. Tokia kritika aprimo, kai dalis pačių SLA vadovų prisijungė ir prie TMD vadovybės.

Tačiau draugija susilaukė stipraus spaudimo iš katalikiškosios Amerikos lietuvių pusės, ypač kunigų. Jie TMD veiklą sutapatino su dr. Jono Šliūpo ir jo buvusios Lietuvių mokslo draugijos laisvamaniška veikla. Kunigams rodėsi, kad TMD atitraukia dalį lietuvių nuo katalikiškų organizacijų. Spauda buvo pilna katalikų ir kunigų išsakomos kritikos. Draugija buvo smerkiama kaip laisvamaniška, jos narius kunigai kritikavo per pamokslus, vadino bedieviais, žalčiais, šliuptarniais ir pan. Kunigai teigė, kad tautiškumą išgelbėti gali tik katalikybė, plėšė TMD kuopų skelbimus ir boikotavo jų susirinkimus. Dėl to dažnai suirdavo kuopos, iš kurių pasitraukdavo nariai, pasidavę kritikos įtakai arba persikėlę gyventi kitur ieškodami geresnio uždarbio. Kita vertus, atvykę į kitą JAV vietą, jie čia dažnai kurdavo naują draugijos kuopą arba įstodavo į jau esamą.

Reikia pažymėti, kad kai kurie kunigai palaikė draugiją ir net buvo jos nariai, tarp jų – garsūs to meto veikėjai kun. Antanas Kaupas, Jonas Žilius ir Antanas Milukas. O štai dr. Jonas Šliūpas, nors ir palaikė, tačiau nedalyvavo jos veikloje – nenorėjo dar labiau apsunkinti draugijos veiklos, nes tuomet ji būtų dar labiau puolama katalikų aktyvistų.

Kliūtys veiklai Lietuvoje

TMD kuopos pradėtos steigti ir už JAV ribų – pirmoji 1904 m. balandį buvo įkurta Škotijoje, netrukus ir Prūsijoje (Tilžėje), bandė kurti ir lietuviai studentai Šveicarijoje. Užsienio nariai taip pat rinko pinigus ir siuntė draugijos iždui į Ameriką.

Svarbiausią draugijos tikslą, knygų leidybą ir nemokamą platinimą, pradėta įgyvendinti 1897-aisiais, kai buvo išleista pirmoji knygelė – „Keistutis“ (penkių veiksmų tragedija, kurią iš lenkų k. išvertė V.Kudirka). Iki 1905 m. TMD išleido dvylika knygelių maždaug 50 tūkst. egzempliorių tiražu.

Iki tų pačių metų net 16,5 tūkst. knygelių buvo paskirta Lietuvai, jų platinimas patikėtas „Ūkininko“ redakcijai. 1900–1902 m. ši redakcija iš draugijos gavo 12,4 tūkst. knygų, tačiau išplatinti pavyko tik 2,4 tūkst. Pagrindinė kliūtis – TMD įstatų 6 straipsnis, kuris numatė, kad Lietuvos gyventojams knygos duodamos nemokamai. Dėl to teko atsisakyti knygnešių, kurie pardavinėjo knygas, paslaugų. O pačios „Ūkininko“ redakcijos platinimo galimybės buvo ribotos – per savo patikėtinius ji galėjo nemokamai išplatinti tik nedidelį knygelių kiekį. Be to, redakcija nebuvo suinteresuota platinti nemokamai: pirmiausia, nebuvo aišku, ar knygeles skaitys tie, kurie jas nemokamai gaus; antra, redakcija ir pati leido ir parduodavo knygas, todėl jautė tam tikrą šių knygelių konkurenciją; trečia, redakcijai kainavo knygelių reklama, pervežimas ir sandėliavimas. Tiesa, dalis knygelių nemokamai buvo dalijama žurnalų „Ūkininkas“ ir „Varpas“ skaitytojams.

Pamatas paramos tradicijai

Taigi, būtinai reikėjo keisti Tėvynės mylėtojų draugijos įstatų 6 straipsnį. Viena iš draugijos centro komiteto ataskaitų patvirtina, kad vadovybė nusprendė neoficialiai leisti Prūsijos lietuviams knygeles pardavinėti: „dalinti pagal jų nuožiūrą“. Be „Ūkininko“, į šį darbą įsitraukė „Varpo“ ir nelegalaus socialdemokratų žurnalo „Darbininkų balsas“ redakcijos, taip pat – Tilžėje įsikūrusi TMD kuopa. Panaikinus lietuviško rašto draudimą, sąlygos platinti knygeles Lietuvoje kažkiek palengvėjo, tad jų buvo atgabenta daugiau. TMD su pertraukomis veikė iki XX a. 7 dešimtmečio, finansuodama svarbių tautai knygų leidimą.

Pabaigoje galima pritarti vienam iš draugijos aktyvistų, visuomenininkų Juozui O. Širvydui. Jis 1935-aisiais rašė: „Savo žydėjimo laikais, T.M.D. yra buvusi Amerikos Lietuviams stambus kultūros židinys. Neskaitant to, kas buvo atsiekta leidimu populiarių mokslo knygų, šios draugijos keletas tūkstančių narių buvo tikras avangardas viso amerikiečių lietuvių tautinio ir politinio gyvenimo. Per ištisus metų metus čia pažangesni lietuviai per T.M.D. kuopas mokėsi organizuoto gyvenimo ir parlamentizmo.“

Reikia pabrėžti ir tai, kad organizacijos švietėjiška veikla ne tik buvo vienas svarbesnių veiksnių žadinant lietuvių tautą Amerikoje, bet ir tapo pamatu JAV lietuvių paramos sklaidos Lietuvoje tradicijos susiformavimui nuo XIX amžiaus pabaigos iki XXI a. pradžios.