"Taip" arba "Ne"

Ribų nustatymas ir jų laikymasis yra viena sudėtingiausių tėvų užduočių, sukelianti daug nemalonių akimirkų tėvų ir vaikų santykiuose. Tačiau, kai tėvai moka valdyti savo reakcijas, apmąstyti savo veiksmų pasekmes, įtampos tarp tėvų ir vaikų kyla mažiau.

Vienas iš tėvystės iššūkių yra tėvų reakcijos į atkaklius vaikų reikalavimus ir jų pykčio proveržius. Per konsultacijas ir tėvystės grupėse tėvai dažnai užduoda klausimų, kaip tinkamai reaguoti, kai vaikas užsispyręs kažko reikalauja – nuolat drausti ar, priešingai, su viskuo sutikti. Kai kurie tėvai sako, kad yra sunku atsispirti vaiko prašymams, tik todėl, kad jie myli savo vaiką ir nenori jo skaudinti savo draudimais. Jeigu į vaikų reikalavimus nuolat skubama atsakyti "taip", siekiant išvengti jų įniršio protrūkių, vadinasi, vaikai neskatinami valdyti savo norų ir emocinių reakcijų. Žinoma, yra daug lengviau sutikti su vaiko reikalavimais nei tvarkytis su jo pykčiu ar nusiminimu nepatenkinus reikalavimų. Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus, kartu mokydamasis ne tik siekti gyvenime malonumų, bet ir derintis prie kitų, atlikti privalomas užduotis ir pan. Pavyzdžiui, pirmiausia paruošti pamokas, o po to pažaisti žaidimą telefone; parduotuvėje galima pirkti tik vieną daiktą, o ne visus norimus iš karto. Kai tik kyla noras automatiškai sutikti su vaiko reikalavimu, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, o kodėl aš tai leidžiu? Kaip atsitiko, kad vaikas turi daugiau galios nei aš?"

Atjausti vaiką jam suklydus

Vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, ir paaugliai, iš smalsumo ir noro pažinti dažnai klysta ir pažeidžia ribas. Tačiau, susiklosčius tokioms  situacijoms, dažnai klysta ir suaugusieji, kai bara ar nubaudžia vaiką už jo klaidas. Tėvai neretai neįvertina, kad suklydę ar netinkamai pasielgę vaikai taip pat dėl to išgyvena. Todėl pyksta ir kritikuoja arba baudžia vaiką, pamiršdami, kad vaikai turi mokytis iš savo patirties ir klaidų. Norint, kad vaikai išliktų smalsūs ir atsparūs gyvenimo iššūkiams, svarbu palaikyti jų norą pažinti ir išbandyti, žinant, kad gali ir suklysti.

Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus.

Kai vaikas pasielgia netinkamai, tėvai turėtų atsižvelgti į vaiko jausmus ir jį raminti – "suprantu, kad pyksti, tačiau turi nusiraminti, kad apgalvotum..." Toks tėvų elgesys nereiškia, kad jie nekreipia dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Jis reiškia, kad nors vaikas ir pasielgė netinkamai, tėvai jį myli ir atjaučia dėl jo klaidų kartu nuosekliai reikalaudami atitinkamai elgtis. Kai tėvai nuolat baudžia vaikus ar kritikuoja suklydus, pastebi tik jų trūkumus ar netinkamą elgesį, neįvertina pastangų ir jausmų dėl padarytos klaidos, vaikai dažniausiai tampa neryžtingi, praranda motyvaciją domėtis, pradeda vengti naujovių ar iššūkių, nes bijo suklysti. Nuolat kritikuojami vaikai dažniausiai jaučiasi "nesugebantys, negalintys, nemokantys", todėl jiems yra daug sunkiau atlaikyti gyvenimo iššūkius. Kritikuojami vaikai nenustoja mylėti tėvų – jie nustoja mylėti save. Vaikų elgesio ribos turėtų būti nustatomos ne kaip bausmė, o kaip tinkamo elgesio ugdymo priemonė.

Išlaikyti pagarbą

Auklėjant vaikus dažnai kyla tarpusavio konfliktų, kuriuose tiek vaikus, tiek tėvus užvaldo stiprūs ir nemalonūs jausmai. Tokiais atvejais abiem pusėms gali būti sunku elgtis apgalvotai ir pagarbiai.

Tėvams ypač sunku, kai vaikai, norėdami pasiekti savo tikslų ar suklydę, ginčijasi su jais ir mėgina įrodyti savo tiesą: "Aš – teisus. Tu (arba jis) – neteisus". Įprastai tėvai neišklauso vaikų nuomonės, nutraukia juos ir reikalauja nesiginčijant paklusti jų reikalavimams. Stengiantis neįsivelti į abiem pusės skaudžius ir daug energijos reikalaujančius konfliktus, naudingiau vaiko tiesiog paklausti: "Kuo, tavo manymu, skiriasi mūsų požiūriai?" Tokios tėvų reakcijos ne tik neįžeidžia vaiko, bet skatina jį patį susimąstyti apie savo poelgius. Kita vertus, tėvai yra elgesio pavyzdys vaikams. Jei iš savo vaikų sulaukiama įžeidžiančių ar nepagarbių reakcijų, verta susimąstyti, kur jie taip išmoko elgtis.

Keletas pavyzdžių, kaip keisti netinkamą kalbą: užuot sakius "tai yra kvaila", galima sakyti – "aš to nesuprantu"; vietoj "tu meluoji" – "aš turiu kitokių žinių"; kai vaikas neįvykdo tėvų prašymų ar pamiršta kažką padaryti, galima jo paklausti "padėk man suprasti, kaip pasirinkai daryti, kas tau svarbu, o ne tai, kas privaloma" ir nevadinti jo tinginiu. Kartais vaikai sako – tai neįmanoma. Tuomet galima paklausti, ko reikėtų, kad būtų įmanoma?

Atsakomybė už reakcijas

Neretai pokalbį su vaikais apie jų nesėkmes ar netinkamą elgesį tėvai pradeda klausimu "kodėl?" ("Kodėl negali pasidėti savo kuprinės į vietą?!") Deja, šis klausimas retai padeda susikalbėti su vaikais ir pasiekti norimų rezultatų. Vaikai dažniausiai nežino atsakymo arba tiesiog ginasi nuo kaltinimų. Labiau padėtų klausimas "Kodėl aš tokiu būdu reaguoju į vaiko elgesį?" O ypač supykus dėl vaikų elgesio. Savo reakcijų supratimas skatina žmones imtis atsakomybės už savo elgesį. Daugelis tėvų pamini, kad išmokus suvaldyti savo reakcijas, jiems pavyko išvengti skaudžių klaidų. Pavyzdžiui, užuot aprėkus vaiką, valdant savo pyktį ir ramiai išsakant reikalavimus, pagerėjo ne tik vaikų elgesys, bet ir santykiai su jais tapo šiltesni. Kita vis dar dažnai pasitaikanti tėvų klaida yra vaikų kaltinimas dėl savo reagavimo būdo – "per tave taip susinervinau; kodėl man visą laiką gadini nuotaiką? kodėl aš per tave turiu nuolat jaudintis?" ar pan. Visi žmonės turi savitą reagavimo būdą į kitų elgesį ir gali rinktis, kaip reaguoti.

"Kai supratau, kad mano pyktį ir nusivylimą iš tiesų kelia ne vaiko elgesys, bet mano nepateisinti lūkesčiai jam ir nustojau kaltinti vaiką, man labai palengvėjo. Nes kartu atėjo supratimas, kad pats esu atsakingas už savo emocijų valdymą ar nesuvaldymą... Šis atradimas pakeitė ne tik santykius su vaiku, bet ir iš esmės mano santykius su kitais žmonėmis. Aš pradėjau sąmoningai valdyti savo reakcijas. Reikėjo daug pastangų ir specialistų pagalbos. Kai apgalvotai ėmiau nustatyti pasekmes ir ribas savo vaikui dėl jo netinkamo elgesio, jis tiesiog pradėjo mažiau ginčytis ir klausyti." Šis pasakojimas parodo, kaip vaikams svarbu, kad tėvai ramiai ir aiškiai, nepasiduodami emocijoms, išsakytų, ko tikisi iš vaiko.

Tėvystė yra vienas iš maloniausių ir kartu sunkiausių iššūkių suaugusio žmogaus gyvenime. Ir neįmanoma jai pasirengti tik teoriškai. Kartais kasdienis gyvenimas patvirtina, o kartais paneigia kai kurias išmoktas teorijas. Vienas didžiausių tėvystės malonumų yra galimybė nuolat mokytis ir augti kartu su savo vaikais. Ir kiekvienas vaikas tėvams suteikia vis naujų galimybių mokytis.

Kas griauna santykius?

Santykių kūrimo procese vyras ir moteris dalijasi atsakomybe, įsipareigojimais, sprendžia artumo, savarankiškumo ir asmeninės erdvės bei kitus klausimus. Taip santuokoje susiformuoja kiekvieno poros nario – vyro ir žmonos, vaidmenys.

Santuoka mūsų visuomenėje yra laikoma vertybe ir pasižadėjimas gyventi santuokoje yra vienas labiausiai vertinamų įsipareigojimų žmogaus gyvenime. Artimieji, draugai ir visuomenės lūkesčiai daro didelį spaudimą taikytis, jei pora pareiškia norą skirtis.

Tačiau, nepaisant gerų ketinimų ir norų, išsaugoti santuoką pavyksta ne visiems. Kai kurios poros įsivaizduoja, kad tobulų santykių esmė – konfliktų nebuvimas. Šios poros tikisi, kad jeigu niekada nesipyks, tai daugelį metų gyvens kartu ilgai ir laimingai. Tačiau ne konfliktai griauna santykius, bet nerealūs lūkesčiai, nemokėjimas išsakyti savo poreikių, tikėjimasis, kad kitas visada ir viską turi suprasti be žodžių.

Noras įtikti ir lūkesčiai

Viena priežasčių, dėl ko tarp sutuoktinių atsiranda nesutarimų, yra noras būti tobula žmona ar vyru ir įtikti savo mylimajam ar mylimajai.

Tokiais atvejais neretai manoma, kad yra būtina jaustis taip ar bent parodyti, kad kitam patiktų. Dėl tokios nuostatos vyro ir žmonos vaidmenys dažnai tampa labai apibrėžti ir ypač nelankstūs, todėl nebelieka asmeninės laisvės, erdvės augimui ar pokyčiams.

Pavyzdžiui, vyras iš tiesų niekada nemėgo lyrinės muzikos, tačiau jo mylimai žmonai ji labai patiko, todėl jis nuolat pirkdavo bilietus į lyrinės muzikos koncertus. Laikui bėgant vyras atsisakė jam patinkančių roko muzikos koncertų ir ėmė lankytis tik lyrinės muzikos koncertuose. Norėdamas įtikti žmonai vyras prarado dalį savo pomėgių. Nors jis išoriškai demonstravo, kad jam patinka lyrinės muzikos koncertai, tačiau giliai viduje niršo ant žmonos ir jautėsi dėl to nelaimingas.

Panašiai atsitiko ir mylinčiai žmonai, kuri siekė įtikti savo vyrui. Ji darė viską, kaip vyrui norėjosi: stengdavosi iš darbo grįžti kuo anksčiau ir rūpinosi namais bei vaikais, ruošė valgį, retai susitikdavo su draugėmis. Taip elgėsi manydama, kad jei bus gera, tobula žmona, vyras mylės amžinai.

Tobulumo paieškos

Vis dėlto nesibaigiantys buities darbai, vaikų priežiūra ilgainiui pradėjo varginti ir įgristi.

Deja, kontrolė nepadeda išlaikyti gerų santykių. Santuoką ir santykius turi saugoti abipusis įsipareigojimas.

Vyras visa tai priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką – nesakydavo pagyrimų ir nerodė dėkingumo. Jis rūpinosi šeima siekdamas užtikrinti materialinę gerovę, todėl dirbdavo iki vėlumos. Iš darbo grįždavo pavargęs ir prašydavo, kad šeima jam leistų pailsėti.

Moterį apėmė nusivylimas. Kai keletą kartų grįžęs iš darbo vyras rado ją plaunančią grindis ir paklausė: "Tai dar tvarkaisi?", moteris iš pykčio pravirko. Atviro nuoširdaus pykčio "tobula" moteris parodyti vyrui negalėjo. Ašaros – vienintelis būdas, kuriuo ji galėjo išreikšti savo nuoskaudą. Pyktį nukreipė į save, kaltindama, kad nieko nespėja.

Moters savikritiškumas stiprėjo, sparčiai menkėjant jos pasitikėjimui savimi ir ji dar labiau įsikabino į vyrą bei dažniau verkdavo. Moters ir vyro santykiai darėsi vis panašesni į mažos dukrelės ir tėčio santykį: moteris tapo visiškai priklausoma nuo vyro ir jis buvo jos visas gyvenimas. Net būdama darbe ji nuolat su juo bendraudavo mintimis, modeliavo situacijas, ko vyras galėtų iš jos tikėtis ir kaip ji turėtų pasielgti.

Dar blogiau, moteris, būdama tokia priklausoma nuo vyro ir nepasitikėdama savimi, pradėjo pavyduliauti viskam, kas atimdavo iš jos laiką pabūti su vyru – jo darbui, draugams, tėvams, pomėgiams ir pan. Moteris dėl nesaugumo ir noro įtikti bei tobulos žmonos įvaizdžio negalėjo vyrui parodyti atviro pasipiktinimo dėl to, kad jis nepadeda buityje ir rūpintis vaikais. Savo pyktį ji išliedavo pavydo scenomis, nes įsivaizdavo, kad vyras ją apleido dėl kitos moters.

Pavydo scenos kartojosi, santykiai priėjo aklavietę, nes abu – tiek vyras, tiek žmona – neberado išeities. Žmona niekaip negalėjo patikėti vyro įrodinėjimais, kad jis yra ištikimas. Tačiau, kai vyras, netekęs vilties įrodyti savo santykių sąžiningumą, prisipažino, kad turi meilužę, moteris pasijuto sutriuškinta. Ji jautėsi išduota, apleista, atidavusi viską, ką geriausio turėjo, savo vyrui, bejėgė ir įniršo. Poros santykių aiškinimasis baigėsi pasikartojančiu smurtu ir galiausiai konfliktiškomis ilgai trunkančiomis skyrybomis.

Meilė – dvi vienatvės

Porų patekusių į tokią situaciją, kai moteris nori būti tobula savo vyrui ir siekia įtikti, santykiai gali klostytis įvairiai.

Pavyzdžiui, vyras gali tapti priklausomas nuo žmonos žavėjimosi, nes dėl to jaučiasi patenkintas savimi. Toks vyras nori, kad žmona rūpintųsi namais ir vaikais, nedirbtų, nes bijo, kad kiti vyrai darbe jos nesuviliotų. Jis gali pradėti pavydėti bet kam, kas atitraukia jos dėmesį nuo jo.

Nereta situacija, kai vyro pavydo objektu tampa vaikas, ypač pirmagimis. Vyrui gėda net sau pripažinti, kad jis pyksta ant savo kūdikio. Tačiau jis jaučiasi įskaudintas, apleistas ir išduotas. Žmona negali numalšinti vyro skausmo, nes tai jo vidinė problema.

Tokie santykiai irgi veda į sutuoktinių atitolimą vienas nuo kito, konfliktus ir dažnai kupini kontrolės, emocinio, psichologinio, ekonominio ir net fizinio smurto.

Kai bent vienas iš poros negali jaustis savimi, tikrojo artumo sukurti neįmanoma.

Santuokos esmę bene geriausiai apibūdina poeto Rainerio Marios Rilke‘s žodžiai: "Meilė – tai dvi vienatvės, kurios gina, saugo ir sveikina viena kitą." Tik du atskiri, savarankiški žmonės, galintys pripažinti ir gerbti vienas kito skirtingumą, gali sukurti artimą ir darnų ryšį. Savarankiškumas, neretai literatūroje dar vadinamas autonomija, yra labai svarbus artimai bendraujant. Būtent jis padeda išlaikyti artimą ryšį, kartu neprarandant savo asmenybės. Ne mažiau svarbus yra tikėjimas, kad artimas žmogus tave supras. Tai skatina kalbėtis, aiškiai išsakyti savo norus, lūkesčius, nebijant atstūmimo.

Pripažinti savarankiškumą

Kaip sukurti tikrąjį artumą ir išvengti slapto nepasitenkinimo santykiais?

Pirmiausia, mokykitės pripažinti vienas kito savarankiškumą. Tai padeda išvengti susiliejimo. Kai poros santykiai susilieja (buvimas "du viename" būsenos) ar pora ilgą laiką leidžia kartu, tuomet vieno iš partnerių noras turėti daugiau asmeninės laisvės kitam gali atrodyti tarsi noras nutraukti sutartį. Dėl to kyla grėsmė, kad įsigalės santykių kontrolė. Deja, kontrolė nepadeda išlaikyti gerų santykių. Santuoką ir santykius turi saugoti abipusis įsipareigojimas.

Antra, mokykitės atpažinti savo projekcijas – psichologinės gynybos mechanizmą, kurį pasitelkę žmonės savo savybes, mintis, jausmus ar ketinimą priskiria kitam, tokiu būdu siekdami kontroliuoti, įveikti savo nemalonius jausmus ar išvengti atsakomybės. Projekcija kartu padeda sumažinti kliūtis tarp savęs ir kitų. Ji dažnai pasitaiko, kai yra artimi santykiai.

Mylimam žmogui dažnai priskiriamos savybės, kurių gyvenime pačiam trūko ar ko ilgimasi. Pavyzdžiui, "jis vienintelis, su kuo aš galiu pasikalbėti", "tik su juo jaučiuosi tokia saugi", "mes labai tinkame vienas kitam, nes ji tokia pati kaip ir aš". Tokiomis teigiamomis projekcijomis dažniausiai ir prasideda meilė. Vis dėlto laikui bėgant tampa akivaizdu, kad šios projekcijos neišsipildo, todėl gali atsirasti ir neigiamų, kaip pavyzdžiui, "jis manęs visiškai nevertina", "jam niekas nerūpi, tik nuolat kabinėjasi", "amžinai surūgęs", "jai niekada negana... užsispyrusi, neįmanoma perkalbėti, absoliučiai negerbia manęs".

Trečia, stenkitės atsisakyti siekio pakeisti kitą. Tenka sutikti daug porų, kurios deda nežmoniškas pastangas vienas kitą keisti ir labai mažai daro, kad pakeistų savo lūkesčius vienas kitam. Savęs pažinimas ir supratimas, atradimas, ką savyje galima pakeisti ir su kuo reikia susitaikyti, daug veiksmingiau padeda išvengti nesutarimų, nei bevaisės pastangos pakeisti kitą.

Konsultuotis atvyko tėvai su 8-erių metų dukra, kuri dėl baimę ir nerimą keliančių minčių ("O kas, jei... mane pykins / aš vemsiu / užspringsiu") darėsi vis uždaresnė, be mamos nebeišeidavo į kiemą, o vėliau ir į mokyklą. Anksčiau buvusi drąsi ir smalsi mergaitė po įvykio, kai apsivėmė mokykloje, ėmė vis labiau nerimauti, vengė likti be artimųjų, ypač be mamos, vis mažiau išeidavo iš namų. Vėliau atsirado baimė eiti į mokyklą, nes gali supykinti, gali vemiant uždusti. Nerimui stiprėjant mergaitė nustojo lankyti mokyklą. Prasidėjus vasaros atostogoms mergaitė pasijuto geriau, o po kelių savaičių nerimas pasireikšdavo tik trumpais epizodais prieš miegą. Vasaros atostogoms baigiantis mergaitė, o ir jos tėvai pradeda vis labiau nerimauti dėl mokyklos, jai vis dažniau kyla minčių "o kas bus, jei..."

Reakcija į kylančią grėsmę

Nerimas yra įprasta žmogaus reakcija į kažką pavojingo ar bauginančio. Gebėjimas pamatyti potencialų pavojų sau ar aplinkai yra tikrai sveika prisitaikymo išlikti gyvam savybė. Būtent neigiamos informacijos, potencialios grėsmės pastebėjimas ir padeda išlikti.

Tačiau nerimas tampa problema, kai atsiranda be realios grėsmės, netikėtu laiku, kartojasi ar ilgai išlieka. Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, stiprus nerimas yra labai nemaloni būsena.

Vaikams nerimas dažnai kyla be jokios jiems įsimintinos ar atpažįstamos priežasties. Emociniai patirties išgyvenimai, ypač kai jie susiję su baime ar bejėgiškumu, glūdi galvos smegenų dalyje, vadinamoje migdoliniu kūnu. Ši smegenų dalis atsakinga už reakciją į kylančią grėsmę. Panaudodamas turimą emocinę atmintį galimam pavojui atpažinti migdolinis kūnas tikslingai formuoja elgesio reakciją. Jei migdolinis kūnas nustato pavojų, jis trumpiau nei per dešimtadalį sekundės duoda fiziologinį atsaką, kaip tvarkytis su grėsme – kautis ar pabėgti (vengti). Fiziniai nerimo simptomai – stiprus širdies plakimas, plazdėjimas pilve, prakaitavimas, raumenų įtampa, drebulys, veido paraudimas, pykinimas – gąsdina vaiką ir tėvus, tačiau kiekvienas iš jų atspindi sveikas smegenų ir kūno reakcijas. Būtent taip ir turi žmogus reaguoti į galimą grėsmę.

Migdoliniame kūne emociniai prisiminimai nėra saugomi kaip vaizdai ar žodžiai, bet kaip emocinė būsena. Ir tai yra viena priežasčių, kodėl nerimas yra toks bauginantis. Vaikas nesupranta ir neprisimena, kas sukėlė jam nerimą. Jam atrodo, kad aplinkoje nėra jokio konkretaus atpažįstamo grėsmę keliančio veiksnio, bet emocinė ir fiziologinė patirtis bei kylančios mintys sukelia vaikui pavojaus ar nelaimės nuojautą. Pavienės, tačiau vaiką bauginančios mintys, "kas, jei", tokios kaip "kas, jei mokykloje atsitiks kažkas blogo, pavyzdžiui, pasidarys bloga, silpna, pykins", iš pradžių tik trumpam sukelia baimę ar nerimą. Laikui bėgant, jei vaikas nesugeba nuraminti šių minčių, nerimas gali stiprėti ir tapti nuolatine būsena arba peraugti į nuolatines baimes, vadinamas fobijomis.

Norėdami apsisaugoti nuo nerimą keliančių situacijų vaikai dažnai renkasi vengimo taktiką. Pradžioje tėvams šis būdas gali atrodyti tinkamas. Iš tiesų vengimas tam tikrą laiką gali padėti, nes išvengdamas stresinių situacijų vaikas jaučiasi geriau. Kartu šis būdas yra apgaulingas, nes vaikai mano, kad tai yra vienintelis būdas valdyti nerimą. Tačiau tik taip mėginant valdyti nerimą vaikui gali kilti didelių sunkumų, pavyzdžiui, norėdamas išvengti nerimo, vaikas nustoja eiti į mokyklą.

Panašiai atsitiko ir šiai aštuonmetei mergaitei. Ji netikėjo, kad pati gali suvaldyti savo nerimą, nes žinojo tik vieną būdą – vengimą. Tėvų pastangos įtikinti dukrą, kad mokykloje jai nieko blogo nenutiks, nepadėjo. Mintys "kas bus, jei mokykloje vėl pykins" keldavo nuolatinį nerimą, o baimė, kad ji negebės susitvarkyti su nerimu, jį dar labiau sustiprindavo. Todėl ji pasirinko vienintelį jai žinomą būdą pasijusti saugiai – neiti į mokyklą.

Kaip tėvai gali padėti?

Pirmiausia tėvai turėtų nusiraminti. Tik tada galės padėti vaikui nurimti. Kai tėvai ramiai reaguoja į vaiko nerimą, vaikas jaučiasi saugus ir greičiau nusiramina.

Sveikiausias būdas nuraminti stiprius jausmus yra juos įvardyti.

Ko apimtam nerimo vaikui reikia labiausiai – tai tėvų supratimo. Todėl tėvai neturėtų sakyti vaikui "nebijok, viskas bus gerai", nes tokie pasakymai nepadeda. Kaip jau buvo minėta, nerimas yra sveika organizmo reakcija į pavojų ir nesvarbu, koks jis – tikras ar įsivaizduojamas. Nerimas yra instinktyvi organizmo reakcija į grėsmę, todėl nerimo užvaldytam vaikui yra sunku priimti bet kokį tėvų paaiškinimą ar mėginimą nuraminti. Naudingiau paklausti vaiko, ką jis tuo metu jaučia. Nes sveikiausias būdas nuraminti stiprius jausmus yra juos įvardyti. Vaikai ne visada gali įvardyti savo jausmus ar nusakyti emocinę būseną. Jei vaikui pačiam sunku papasakoti, kaip jis jaučiasi, tėvai gali vaikui padėti, pateikdami pavyzdžių: ar jautiesi taip, tarsi labai greitai bėgtum laiptais ir nejaustum pagrindo po kojomis? Ar dabar tu jautiesi taip, lyg pilve drugeliai plazdėtų? Galėdamas pasikalbėti apie savo patiriamus išgyvenimus vaikas jaus, kad tėvai jį supranta.

Svarbu, kad tėvai suprastų ir perduotų žinią vaikui, jog nerimas yra įprastas ir normalus jausmas. Tačiau būna situacijų, kai nerimas sustiprėja, pavyzdžiui, dėl ko nors išsigandus, atsidūrus vienam nepažįstamoje aplinkoje ar susitinkant su nepažįstamais žmonėmis, pradedant lankyti naują mokyklą, prieš atsiskaitymą ar kontrolinį. Kartais nerimas gali kilti ir be jokios aiškios priežasties. Taip nutinka daugeliui suaugusiųjų ir vaikų. Tyrimai atskleidžia, kad vienas iš aštuonių vaikų yra patyręs stiprų nerimą.

Vaikams reikia paaiškinti

Tėvai turėtų supažindinti vaiką, kodėl taip sunku ištverti nerimą. Specialistai pataria, kaip vaikui galima paaiškinti.

Nerimą patiria daugelis vaikų ir suaugusiųjų, tačiau kiekvienam jis gali pasireikšti skirtingai. Kiekvieno žmogaus smegenyse yra tam tikra dalis, vadinama migdoliniu kūnu, kuri įsijungia tuomet, kai atsiranda pavojaus ženklai. Jis tarsi karys, kuris nori tave apsaugoti. Migdolinio kūno darbas yra pasiruošti pabėgti nuo pavojaus arba kovoti su juo. Kai jis mano, kad tau kilo pavojus, tuomet nedelsdamas per tam tikras medžiagas suteikia tavo kūnui jėgos ir greičio, kad taptum stiprus ir greitas. Visa tai įvyksta labai greitai ir automatiškai. Migdolinis kūnas negalvoja ir jam nereikia laiko įsitikinti, ar pavojus tikras, ar tik tavo įsivaizduojamas. Jis tave skatina veikti, bet ne mąstyti.

Pavyzdžiui, jeigu tau nutinka kažkas pavojingo, tarkim, užpuola šuo – reikia pabėgti nuo jo. Tada migdolinio kūno suteikta jėga ir greitis tau gali labai padėti. Tačiau migdolinis kūnas negali atskirti tikro pavojaus, kuris gali pakenkti kaip, pavyzdžiui, piktas šuo, nuo įsivaizduojamo, pavyzdžiui, baimės, kad mokykloje tau pasidarys bloga. Netikras ar įsivaizduojamas pavojus yra tik tavo mintyse ir tau nereikia nei bėgti nuo jo, nei su juo kovoti. Tada tau nereikia tos energijos, kurią suteikė migdolinis kūnas. Visa ši didžiulė neišnaudota energija ir yra tavo nerimo priežastis. Tuomet:

– Pasikeičia tavo kvėpavimas – pradedi kvėpuoti greitai ir po mažai įkvėpdamas oro, nes organizmas daugiau skiria energijos raumenims, kurie skirti pabėgti arba kovoti. Tu gali jausti, kad tau yra sunkiau kvėpuoti nei įprastai, trūksta oro, kraujas suplūsta į veidą ir jis įkaista.

– Tavo kūne padidėja deguonies kiekis, todėl gali jausti svaigimą, o širdis ima plakti greičiau, nes turi deguonį paskirstyti po visą kūną. Dėl sustiprėjusio širdies plakimo gali pajausti šleikštulį.

– Rankų ir kojų raumenys įsitempia, o kūnas pradeda prakaituoti.

– Virškinimo organai taip pat dalyvauja, atiduodami visą energiją kojų ir rankų raumenims. Dėl to gali džiūti burna, pilve atsirasti drugelių plazdėjimo pojūtis, tave gali supykinti ir gali atrodyti, kad tuoj vemsi.

Būdai nusiraminti

Tėvai galėtų pamokyti vaiką nusiraminimo būdų. Pavyzdžiui:

– Išmokyti giliai ir lėtai kvėpuoti. Stiprus, gilus kvėpavimas padeda atsipalaiduoti. Atsipalaidavimas sumažins kraujospūdį, širdies susitraukimų dažnį ir pulsą. Geriausiai kvėpavimo pratimų mokyti vaiką jam esant ramybės būsenos.

– Atrasti situacijas, kuriose vaikui pavyko nugalėti baimę ar nerimą. Aptarti, ką tuomet vaikas darė kitaip? Ką galėtų išbandyti kitą kartą? Kas jam tada padėjo nusiraminti?

– Malonūs prisiminimai taip pat veikia raminamai. Tėvai galėtų padėti susikurti vaikui malonų prisiminimą, kurį galėtų panaudoti nerimui suvaldyti.

– Vaikus ramina ir žinojimas, kad jie yra stiprūs ir patys gali valdyti savo nerimą, tik kartais tiesiog išsigandę tai pamiršta. Tėvai turėtų nuolat jiems priminti, kad jie yra stiprūs ir gali savo nerimą valdyti.

– Tėvai galėtų išmokyti vaiką atlikti raminantį vaizduotės pratimą. Vaikas turėtų užmerkti akis, giliai kvėpuoti ir įsivaizduoti, kad jaučiasi ramus. Svarbu vaikui pasakyti, kad jis neturi dabar jaustis ramus, bet turi tik įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu jis jaustųsi ramus. Kaip jis tada elgtųsi? Ką tada pastebėtų? Ką galvotų? Kaip jo kūnas reaguotų, jeigu jis jaustųsi ramus? Kaip būsena skirtųsi, jeigu jis būtų neramus? Tokie pratimai padeda vaikams suprasti, kad jie gali valdyti savo jausmus.

Dideli ir maži atstumai

Ryšio tarp suaugusių vaikų ir jų tėvų palaikymas stiprina šeimos solidarumą, nes tuomet vieni kitus paremia emociškai ir fiziškai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra tikimasi, kad vaikai rūpinsis savo senstančiais tėvais ir dauguma suaugusių vaikų stengiasi tenkinti senatvėje didėjančius tėvų poreikius. Neretai šią pareigą suaugę vaikai atlieka siekdami išvengti nepalankaus aplinkinių vertinimo, tačiau dažniausiai pareiga rūpintis išplaukia iš tradicijų ir vidinių vertybių. Kai kurie žmonės ryšius palaiko dėl stipraus abipusio prisirišimo, abipusių įsipareigojimų ir interesų.

Kaip veikia senstančių tėvų ir suaugusių vaikų tarpusavio santykiai kiekvieno iš jų gyvenimo kokybę? Ar viskas yra taip gražu, kaip protingos knygos rašo ar padavimai byloja: tėvams senstant, didėja suaugusių vaikų vaidmuo, tėvai dalijasi patirtimi ir išmintimi, taip įtvirtindami vyresniosios kartos statusą, tačiau neužgoždami kitų, jaunesniųjų, kartų.

Skirtingos žmogaus gyvenimo raidos užduotys neišvengiamai paveikia tėvų ir suaugusių vaikų santykius. Matome, kad vyresnioji karta praranda aktyvų tėvystės vaidmenį ir kartu tampa ne tokie reikšmingi savo vaikų gyvenime. Suaugę vaikai turi savų rūpesčių ir įsipareigojimų – jie dirba, augina vaikus, turi draugų, leidžia laisvalaikį. Darbo įsipareigojimai užima pagrindinę jų laiko dalį.

Reikšmės tėvų ir suaugusių vaikų tarpusavio santykiams turi ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, geografinis atstumas ar susitikimų dažnis, tačiau, ar suaugę vaikai mielai lankys savo senstančius tėvus, o šie lauks susitikimų, labiausiai priklauso ne nuo geografinio, o nuo emocinio artumo ar atstumo. Vaidmenų (ne)kitimas ir (ne)gebėjimas prie jų prisitaikyti (ne)padeda spręsti konfliktų tarp kartų.

Konfliktų priežastys

Kokie dažniausi konfliktai kyla tarp suaugusių vaikų ir jų senstančių tėvų? Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad dažniausi konfliktai tarp kartų yra šie: bendravimo ir tarpusavio ryšio stilius / pobūdis; įpročiai ir gyvenimo būdas; vaikų auklėjimas ir vertybės; politika, religija ir ideologija; darbo įpročiai ir profesijos; namų / buities organizavimas ir / ar tvarkos palaikymas.

Tyrimai atskleidžia, kad yra ir tam tikrų požiūrio į konfliktus skirtumų tarp kartų: tėvai dažniau vardija konfliktus dėl įpročių ir gyvenimo būdo pasirinkimo, o vaikai teigia, kad dažniausi konfliktai kyla dėl bendravimo būdo ir tarpusavio elgesio.

Vaikai mano, kad dažniausiai jų tarpusavio santykiai su senstančiais tėvais nukenčia dėl tėvų užsispyrimo. "Jie kietai spaudžia, reikalauja, laikosi savo, atsisako priimti mūsų nuomonę ir priešinasi", – teigia suaugę vaikai apie savo tėvų elgesį. "Jie nuolat kišasi ir mėgina reguliuoti mano gyvenimą, tarsi aš vis dar būčiau nuo jų priklausomas vaikas, o ne vedęs vyras, dviejų paauglių tėvas ir solidžios įmonės savininkas", – pasakoja 43 metų vyras.

"Negaliu ramiai žiūrėti, kaip mano sūnus ir marti nedraudžia savo vaikams daug laiko praleisti prie kompiuterio ar su telefonu ir nereikalauja, kad vaikai atliktų savo pareigas. Todėl aš jiems vis sakau, kad ateityje bus blogai", – kalba 65 metų moteris.

Jei tėvai vis dar kišasi į jūsų gyvenimą, pirmiausia verta liautis tikėti, kad jie pasikeis ir pagaliau priims jus kaip suaugusius. Tėvai čia nemato problemos, priešingai – jie jaučiasi nesuprasti ir ignoruojami, kad atstumiate jų rūpestį. Santykiuose, ypač santykių konfliktuose, dalyvauja bent du žmonės. Vadinasi, jūs, suaugę savo senstančių tėvų vaikai, irgi veikiate santykių pobūdį. Jei jums sunku, nes tėvai vis dar elgiasi su jumis kaip su mažamečiais vaikais, turėtumėte ieškoti būdų, kaip tvarkytis su jus netenkinančiu bendravimu.

Būtina sąlyga – atvirumas

Ką tokiais atvejais daryti? Elkitės kaip brandūs suaugę žmonės, nesiginčykite ir nekaltinkite savo tėvų. Turėkite kantrybės, pamažu pratinkite tėvus prie savo minčių ar idėjų. Jei tėvai ginčijasi, nebemėginkite jų įtikinti, palaukite. Vėliau grįžkite prie savo idėjų ir pamažu padėkite savo tėvams su jomis apsiprasti.

Senstantys tėvai neretai irgi elgiasi nebrandžiai. Teko ne vieną kartą susidurti su magiškai mąstančiais tėvais, kurie tikisi iš savo suaugusių vaikų (kaip vaikystėje iš Kalėdų Senelio), kad jie atspės jų norus bei mintis.

"Vaikai turėjo žinoti, privalėjo padaryti", – skundėsi jie. Tokie tėvai dažniausiai ateina pagalbos, nes yra labai nusivylę ir nusiminę, kad vaikai tokie nedėkingi ir apleido juos. Tokiais atvejais tėvai turi aiškiai išreikšti savo norus, be užslėptų užuominų ar padūsavimų. Žmonės neskaito minčių ir todėl negali atspėti kitų norų.

Kai ji mane moko gyventi, man atrodo, kad ji mane laiko nusenusiu ir nebesugebančiu gyventi savarankiškai. Bet aš dar dirbu.

Iš tiesų nėra taip, kad vaikai nežino ar nesupranta, ko jų tėvams reikia. Dažniausiai abi pusės rūpestingumą ir atsidavimą supranta skirtingai. Pavyzdžiui, tėvai prašo vaikų, kad šie atvažiuotų ir padėtų jiems ūkyje / buityje, nes taip supranta savo rūpestį vaikais ir galimybe pabendrauti su jais, o vaikai galvoja, kad tėvai turėtų mažiau dirbti, daugiau ilsėtis ir mėgautis gyvenimu, nes jiems rūpi tėvų sveikata.

"Jie nuolat man sako daryk tą, nedaryk to, ir tokie jų aiškinimai mane varo iš proto (...) Kai ji mane moko gyventi, man atrodo, kad ji mane laiko nusenusiu ir nebesugebančiu gyventi savarankiškai. Bet aš dar dirbu", – skundėsi viename susitikime savo suaugusia dukra 75 metų vyras. Taip bendraudami tėvai ir vaikai neįžvelgia rūpesčio vieni kitais, o mato ir girdi tik reikalavimus bei priekaištus, o tai dar labiau didina atstumą tarp jų.

Gyventi kartu ar atskirai?

Vienas iš labiausiai senstantiems tėvams nerimą keliančių pokyčių yra priklausomybės nuo vaikų stiprėjimas. Pagyvenę ir seni žmonės, mėgindami išlikti orūs, stengiasi kuo ilgiau išlaikyti savo nepriklausomumą nuo vaikų. Santykiai tampa dar sudėtingesni ir konfliktai dažnai paaštrėja dėl vieno iš tėvų ar jų draugų netekčių, sveikatos sutrikimų. Našlystė, draugų netektys sutrikdo senyvų žmonių gyvenimo kokybę, jų pajėgumą rūpintis savimi. Likę vieniši, tėvai neišvengiamai mėgina šlietis arčiau  savo vaikų. Todėl santykiuose gali kilti papildomos įtampos, ypač kai yra didesni geografiniai atstumai arba santykiai nuo pat vaikystės su tėvais buvo sudėtingi.

"Nebeturiu nė vieno laisvo savaitgalio, jaučiuosi labai išvargusi, vis dažniau baramės su vyru, nes aš daug mažiau skiriu dėmesio namams, atsisakau su juo lankytis pas draugus, atostogų metu bijau išvykti į keliones, vengiu darbe išvykų į komandiruotes, nes visą laisvą laiką ir energiją turiu skirti mamai. Ji labai išgyvena tėčio netektį, privalau ja pasirūpinti, – pasakoja 53 metų moteris. – Man pačiai vis dažniau pakyla kraujospūdis, sutriko miegas."

Išvarginti nuolatinio rūpinimosi tėvais, neretai suaugę vaikai klausia, ar verta tokiais atvejais kviesti pas save apsigyventi tėtį ar mamą. Tai sunkus klausimas, nes, iš vienos pusės, yra vaikų pareiga rūpintis savo senstančiais tėvais ir, kita vertus, vaikai irgi turi teisę jaustis ir gyventi laisvai.

Kiek artimai turi bendrauti suaugę žmonės, kaip arti ar toli vieni nuo kitų jie gali gyventi, kad jaustųsi gana gerai, yra labai asmeniška. Tačiau neretai šie santykiai yra užstrigę ankstyvoje vaikystėje ir suaugę žmonės vis dar elgiasi kaip vaikai. Pavyzdžiui, dažnai tenka išgirsti iš suaugusių vaikų, kad jie vis dar tikisi iš tėvų meilės ir globos ("tėtis privalo paremti namo statybą; mama turi rūpintis anūkais; kaip jie nesupranta, kad aš pavargusi" ir pan.), nes jaučiasi nepakankamai to gavę vaikystėje.

Kiti linkę nuneigti tėvų nuomonę, nes "jie nesirūpino vaikystėje, tai dabar tegul ir nesikiša". Svarbiausia, kad tėvų ir vaikų santykiai būtų brandūs – virstų suaugusių žmonių santykiais. Tuomet geografinis atstumas ar artumas nebeturi didelės reikšmės.

Šiame straipsnyje pateiksime dar keletą paaiškinimų, kodėl poroms yra taip sunku greitai pamiršti, atleisti ir įveikti neištikimybės trauminę patirtį. Norint suprasti sunkumų įveikti neištikimybės patirtį, svarbu suprasti kiekvieno partnerio išgyvenimus.

Reakcijos į situaciją

Sužinojęs apie neištikimybę, apgautas asmuo jaučia skausmą ir nusivylimą. Jis nori suprasti, kas įvyko, dėl kokių priežasčių jį apgavo, apmąsto, ką neištikimybė reiškia jam pačiam ir santykiams su partneriu ar partnere.

Galvodamas apie neištikimybę, asmuo pradeda vertinti neištikimo partnerio elgesį. Dauguma neištikimybę patyrusių žmonių ją vertina kaip piktavališką, amoralų elgesį, todėl jiems kyla stiprūs pykčio, atstūmimo ir pažeminimo jausmai. Visuomenėje neištikimybė yra vertinama kaip išdavystė, sukelianti bejėgystės pojūtį, todėl kilęs pyktis yra natūrali reakcija į bejėgiškumą.

Neištikimybę patyrusio žmogaus elgesys priklauso nuo jo išgyvenamų emocijų. Porų konsultacijose pastebima, kad dėl partnerių neištikimybės pykstantys žmonės elgiasi prieštaringai – jie kaltina, aktyviai ginčijasi su išdavusiais partneriais, bet kartu siekia atkurti santykius ir nori artumo su jais.

Asmenys, kurie jaučiasi labai pažeminti partnerių neištikimybės, teigia išgyvenantys stiprią neapykantą, kuri skatina atsiriboti nuo neištikimų partnerių, vengti su jais bendrauti.

Neapykanta gana dažnai išreiškiama destruktyviu ir kerštingu elgesiu, pavyzdžiui, neištikimybės istorija paviešinama giminėms, draugams, bendradarbiams, gadinami asmeniniai neištikimų partnerių daiktai, smurtaujama.

Kai apgautas asmuo pavydi ir bijo prarasti partnerį, jis nerimauja, nuolat siekia būti kartu, klausinėja apie neištikimybės priežastis, apie ateitį, prašo nepalikti. Vidutinio stiprumo pavydo apraiškas žmonės dažnai vertina kaip signalą, parodantį, kiek svarbus yra partneris. Jei pavydas stiprus, jis išreiškiamas priešiškumu, atstūmimu, vengimu ir neištikimų partnerių žeminimu.

Jei vyrauja liūdesys, neištikimybę patyrusių asmenų galvose nuolat sukasi įkyrios liūdnos mintys apie neištikimybę, fantazijos apie partnerių meilužius ar meilužes, sugriuvusius santykius, nuolat galvojama apie skausmingą patirtį ir tai gali peraugti į neapykantos jausmą bei siekį atkeršyti. Pasitaiko, kad partnerių neištikimybę išgyvenantys žmonės, siekdami atkeršyti ir taip atkurti savigarbą, pradeda elgtis neapgalvotai – patys įsivelia į neištikimybės santykius. Bet kuri keršto forma tik apsunkina situaciją ir dar labiau trikdo partnerių tarpusavio santykius.

Psichoterapeuto rekomendacijos

Sužinojus apie neištikimybę pirmiausia siūloma neskubėti imtis veiksmų (aiškintis santykius, neištikimybės intymias detales, reikalauti iš partnerio viską išsamiai papasakoti, nekurti ir neįgyvendinti keršto planų), o skirti laiko sau, apmąstyti jausmus, kylančias mintis.

Jei sunku nusiraminti, reikėtų kreiptis pagalbos į patikimus žmones, kurie neteis, nekritikuos, nesmerks, o supras ir parems. Aprimus jausmams galima su neištikimu partneriu pradėti pokalbį apie santykių tęstinumą. Gali būti, kad vieniems be specialisto pagalbos kalbėtis bus sunku. Patartina kreiptis į tokį specialistą, kuris turi tinkamą kvalifikaciją dirbti su poromis.

Gintis ar pripažinti?

Neištikimi partneriai įvairiai mėgina paaiškinti, kodėl buvo neištikimi. Dauguma jų bando įrodinėti, kad ketinimai nebuvo tyčiniai, kad neištikimybė buvo nelaukta, netikėta, atleistina, įvyko dėl laikinų, lengvinančių ar nerimtų priežasčių.

Kaip neištikimasis paaiškins partneriui savo elgesį, priklauso nuo jo požiūrio į santykius su apgautu partneriu bei tolesnių ketinimų, susijusių su santuokos ar partnerystės santykiais. Situacija yra sudėtinga, nes ketinimai gali būti įvairūs.

Neištikimasis partneris gali nuoširdžiai gailėtis savo elgesio, prašyti, kad jam būtų atleista, bet kartu jis gali norėti ir apginti save, siekdamas išsaugoti savigarbą. Arba gali būti ir taip, kad jis nori atleidimo, tačiau trokšta nutraukti santykius. Santykių aiškinimasis dėl neištikimybės gali turėti skirtingus tikslus. Pagal juos galima išskirti keturis aiškinimosi tipus.

Pirmajam tipui priskiriama neištikimo partnerio pripažinimas, kad jis buvo neištikimas, nuoširdi atgaila ir noras atkurti santykius. Šiuo atveju tikslas yra tęsti santykius toliau, todėl porai dažniausiai pavyksta juos atkurti.

Esant antrajam santykių aiškinimosi tipui, neištikimas partneris atsiprašinėja, pripažįsta, kad nusikalto, tačiau mėgina gintis pateikdamas įvairius pasiteisinimus ar kaltindamas aplinkybes (alkoholis, liga, stresas).

Trečias, dar gynybiškesnis, tipas, kai neištikimas asmuo patvirtina išdavystę, bet mėgina sumenkinti jos rimtumą ir savo poelgio santykiams reikšmę.

Ketvirtas, sunkiausias, tipas yra neištikimybės neigimas ir atsakomybės neprisiėmimas.

Kai neištikimas asmuo elgiasi labai gynybiškai, jis siekia apsaugoti savo savivertę ir mažai orientuojasi į santykių išsaugojimą.

Būdas, kuriuo neištikimas asmuo paaiškina savo elgesį partneriui ar sutuoktiniui, turi didelę reikšmę tolesniems jų santykiams. Pavyzdžiui, jei neištikimasis mėgina save pateisinti, sumenkinti neištikimybės reikšmę santykiams, nepripažįsta savo kaltės, tuomet apgautasis partneris daug stipriau pyksta. O kai neištikimasis asmuo nuoširdžiai atgailauja, taip siekdamas susigrąžinti savo partnerio palankumą, apgautasis partneris elgiasi atlaidžiau.

Meluojantys, vengiantys atvirumo asmenys labiau siekia išsaugoti savo orumą, nei gauti atleidimą. Neretai jie sugalvoja daugybę save pateisinančių paaiškinimų dėl neištikimybės ar tęsiamų nesantuokinių ryšių. Pavyzdžiui, vyras teisinosi dėl neištikimybės, apkaltindamas žmoną, nes "jai ir taip labai pasisekė, nes gyvena viskuo aprūpinta ir dėmesio nestokoja. Ji turėtų didžiuotis, kad ištekėjo už manęs". Toks vyro pasakymas žmonos tikrai nenuramino.

Patarimai buvusiam neištikimam

Šiam asmeniui taip pat patartina nesiimti skubotų veiksmų ar sprendimų, o skirti laiko suprasti, ar nori atkurti pirminius santykius, ar kurti naujus. Jei nusprendžia atkurti pirminius santykius, tuomet patartina pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti apgautojo partnerio.

Visuomet padeda artimų patikimų žmonių parama ir palaikymas. Tačiau šie žmonės negali išspręsti kilusių sunkumų. Juos reikia spręsti su savo partneriu. Gali būti, kad porai, kalbantis tokia jautria tema kaip neištikimybė, konstruktyviai bendrauti trukdys stiprūs jausmai. Tokiais atvejais visada naudinga kreiptis į porų / šeimos psichoterapeutą.

Atsiprašymo galia

Kai neištikimas partneris nori atkurti santykius su savo partneriu ar partnere, labiausiai padeda nuoširdi atgaila ir atsiprašymas.

Kodėl atsiprašymas turi tokią didelę galią? Koks nuoširdus atsiprašymas būtų, jis negali atitaisyti žalos, kuri jau padaryta. Tačiau atsiprašymas gydo. Jo galia slypi galimybėje perskirstyti dviejų žmonių santykių jėgų pusiausvyrą. Jei skriaudikas besąlygiškai pripažįsta skriaudą, jis, nors ir trumpam, pastato nuskriaustąjį į aukštesnę moralinę padėtį.

Psichologų teigimu, jei atsiprašyme nėra nė kiek nuolankumo ir nusižeminimo, jis neturi savo gydomojo poveikio. Nenuoširdūs, formalūs, šiurkštūs ar nemandagūs atsiprašymai tik paskatina nuskriaustą asmenį reikalauti dar daugiau atsiprašymų. Tikrai atgailaujantis skriaudikas turi prisiimti visą atsakomybę už padarytą skriaudą.

Pasakymas "Aš atsiprašau, kad tave įžeidžiau" mažiau veiksmingas nei pasakymas "Aš pasielgiau neteisingai, suprantu, kad tave įžeidžiau, atsiprašau". Kai neištikimas partneris pripažįsta kaltę, jis siunčia apgautam partneriui žinią, kad jam vis dar rūpi santykiai.

Kaltės išgyvenimas taip pat turi gydomąją galią neištikimybės atveju. Kai neištikimasis atjaučia ir supranta savo partnerį, jis nori išpirkti savo kaltę ir palengvinti partnerio kančią. O išgyvenantis skriaudą asmuo gana dažnai siekia, kad nuskriaudęs partneris kompensuotų jo patiriamą kančią. Kaltė tokiais atvejais yra tarsi kančios pasidalijimas tarp neištikimybės patirtį išgyvenančių partnerių.

Kai patyrusio neištikimybę partnerio savijauta dėl neištikimojo išgyvenamos kaltės pagerėja, tuomet emocinė pusiausvyra santykiuose daugmaž atkuria ir pereinama prie kito išgyvenamos dramos veiksmo, kuriame išduotasis asmuo turi atleisti neištikimam partneriui ir pamiršti skriaudą. Šis veiksmas pareikalauja išduoto partnerio pastangų ir noro pagerinti tarpusavio santykius. Įveikdami neištikimybės sukeltą partnerystės krizę, kiekvienas partneris turi galimybę peržvelgti ne tik tai, kas lėmė krizę, bet ir savo indėlį į tolesnį santykių vystymąsi.

Daugelis nesupranta, kad neištikimam sutuoktiniui ir meilužiui ši patirtis taip pat yra skaudi. Neretai buvę neištikimi sutuoktiniai išgyvena stiprias depresines reakcijas, o kartais net mintis apie savižudybę. Todėl ir kyla klausimas: kodėl žmonės taip elgiasi?

Pradžia – pažįstamų rate

Kaip prasideda neištikimybė? Meilės intrigos dažniausiai prasideda, kai gana gerai pažįstamam žmogui, su kuriuo kasdien praleidžiama nemažai laiko, kyla stipresni jausmai. Šis žmogus gali būti iš bendradarbių ar draugų būrio.

Lina, 38 metų moteris: "(...) įsimylėjau naująjį bendradarbį. Jis nuolat linksmas, žaismingas, moka pajuokauti. Su juo lengva bendrauti. Aš pastebėjau, kad vis dažniau pradėjau galvoti apie jį ir vis mažiau apie savo vyrą. Mano vyras yra geras žmogus, gana atidus ir rūpestingas man ir vaikams. Jis išvaizdus, sakyčiau, labai gražus vyras. Mes abu labai mylėjome vienas kitą, buvome aistringi meilužiai. Tačiau pastaruoju metu vyras mieliau laiką leidžia prie kompiuterio ir daug dažniau pabučiuoja mūsų šuniuką nei mane. Su juo eina pasivaikščioti ir kalbina dažniau nei mane. Toks jis jau yra: užsidaręs, nuolat pavargęs. Jis išties daug dirba, yra vertinamas žmogus savo darbe. (...) Mano bendradarbis pažadino manyje primirštas aistras, džiaugsmą. Aš pradėjau svajoti apie jį, norėčiau būti su juo. Man gėda dėl savo jausmų ir minčių. Jaučiuosi kalta, išduodanti vyrą. Stengiuosi negalvoti apie jį, bet galvoju. Nežinau, ką jis apie mane galvoja, ką man jaučia, tačiau man atrodo, kad ir aš jam patinku. Bijau pasakyti vyrui, nes ne kartą jam esu sakiusi, kad negalėčiau jam atleisti neištikimybės. Tarp mūsų su bendradarbiu, galima sakyti, dar nieko ir neįvyko. Tačiau artėja darbo vakarėlis ir nebesu tikra, ar nenorėčiau peržengti ribos ir suartėti. Gąsdina padariniai. Jaučiu, kad dar myliu savo vyrą, esu prisirišusi prie jo, neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Tačiau noriu jausti gyvenimo pilnatvę, man trūksta aistros... Gyvenimas tapo monotoniškas ir be džiaugsmo. Jaučiuosi siaubingai. Atėjau patarimo, nes nežinau, ką daryti."

Kai kurie neištikimybės atvejai yra tik vienos nakties nuotykis, patirtas komandiruotėse, darbo ar draugų vakarėliuose, kai šalia nėra sutuoktinio. Vienkartiniai meilės nuotykiai įprastai nutinka pavartojus alkoholio ir praradus impulsų kontrolę. Alkoholio gausiau vartojantys žmonės dažniau leidžiasi į tokius nuotykius.

Kiti meilės romanai prasideda draugyste, kuri, laikui bėgant, perauga į tvirtesnį ryšį, padedantį spręsti santuokoje iškilusius emocinius sunkumus. Kartais šie santykiai tampa tokie patvarūs ir visavertiški, kad sutuoktiniai galiausiai išsiskiria, o meilužiai susituokia. Dauguma nesantuokinių ryšių trunka gana ilgai, tačiau nesutvirtėja tiek, kad peraugtų į santuoką.

Ką suteikia neištikimybė?

Neištikimybės santykiai dažniausiai užmezgami, kad patenkintų svarbius asmens emocinius poreikius. Tačiau dauguma nesantuokinių meilės romanų dažniausiai patenkina tik trūkstamus emocinius poreikius, kurių dėl kažkokių priežasčių neužtikrina sutuoktinis – vyras ar žmona. Šis faktas dažniausiai ir apsprendžia skyrybų tikimybę, nes neištikimo sutuoktinio motyvai nėra rasti naują sutuoktinį.

Neištikimybės santykius užmezgęs sutuoktinis žino, kad meilužis ar meilužė dėl tam tikrų priežasčių nepajėgia užtikrinti visų emocinių jo poreikių, kuriuos tenkina jo žmona ar vyras. Todėl dauguma meilės romanų niekada ir neveda į skyrybas ar į kitą santuoką, o yra tik slaptas santykis, papildantis santuoką.

Jurga, 27 m. mergina: "(...) Jaučiuosi apgauta ir pažeminta. Jis man sakė, kad jau seniai nieko bendro nebeturi su žmona. Bet kai aš pamačiau juos kartu... Jie bendravo šypsodamiesi, jis meiliai paėmė žmonos ranką ir žiūrėjo į ją, na, žinot, taip pat meiliai, kaip ir į mane kartais žiūri. Nesuprantu jo – ko jis tuomet iš manęs tikisi? Kas aš esu jo gyvenime?"

Neištikimybė yra slepiama. Dėl savo prigimties – užpildyti santuokoje atsiradusias emocines spragas – nesantuokiniai meilės ryšiai dažniausiai yra slepiami. Neištikimi sutuoktiniai siekia nuslėpti šiuos ryšius ne tik norėdami išvengti nemalonių padarinių, bet ir dėl noro tęsti šiuos santykius tol, kol jų emocinius poreikius pradės tenkinti apgaudinėjamas sutuoktinis. Dauguma neištikimybės atvejų meilužiai patenkina vieną ar du emocinius poreikius. Visus kitus tenkina sutuoktinis.

Didžioji dalis neištikimų sutuoktinių nenori nutraukti santuokos, o siekia užpildyti emocinius trūkumus. Meilės romano išaiškėjimas sugriauna pasirinktą vadinamąjį santuokos problemų sprendimą.

Beveik visais neištikimybės atvejais ateina laikas, kai neištikimas sutuoktinis pradeda suprasti, kad šie slapti santykiai nebeatlieka savo paskirties ir kad pradėti romaną nebuvo geriausia mintis. Neištikimybės santykiai gali nutrūkti įvairiai.

Juos gali nutraukti meilužis ar meilužė, nes mato, kad šie santykiai neturi ateities. Kitais atvejais juos nutraukia neištikimasis sutuoktinis, įvertindamas, kad dėl neištikimybės kylantys nemalonumai yra daug didesni už patiriamą malonumą. Dauguma atvejų neištikimybės romanai baigiasi taikiai ir išlieka paslaptimi.

Dėl savo prigimties šie ryšiai nutrūksta ne dėl įsipareigojimo santuokai ir noro elgtis sąžiningai savo sutuoktinio atžvilgiu. Tikroji santykių nutraukimo priežastis yra ta, kad neištikimybė sukelia daugiau problemų nei malonumo. Pasitaiko, kad paniekintas meilužis ar meilužė įsiunta, pradeda atakuoti jį ar ją palikusį asmenį telefono skambučiais, žinutėmis, išviešina buvusį romaną jo vyrui ar žmonai ir pridaro kitų bėdų. Tačiau tokių atvejų pasitaiko rečiau. Dažniausiai nesantuokiniai ryšiai nutraukiami ramiai. Didžioji dalis sutuoktinių niekada nesužino apie savo sutuoktinio neištikimybę. Net ir tokiais atvejais, kai, užsimezgus neištikimybės romanui, gimsta vaikai, apgautoji pusė dažnai nesužino tiesos.

Kaip atpažinti išdavystę

Išaiškėjus meilės romanui, beveik visi apgaudinėtojai iš pradžių neigia neištikimybę. Net ir tokiais atvejais, kai apgautasis sutuoktinis akivaizdžiai susiduria su neištikimybės faktu, apgaudinėjantis sutuoktinis teisinasi, kad "tai yra ne tai, ką tu galvoji" ir mėgina įtikinti, kad "pasivaideno... tu viską išsigalvojai... nieko nebuvo", išsisukinėja ar net puola kaltinti pavyduliavimu. Kai nėra akivaizdžių įrodymų, tuomet apgaudinėjam sutuoktiniui įrodyti neištikimybę yra dar sunkiau.

Kaip pamatyti, kad sutuoktinis yra neištikimas? Neištikimas asmuo, siekdamas meilės romaną išsaugoti paslaptyje, turi susikurti dvigubus santykius – vienus su savo sutuoktiniu, kitus su meilužiu. Abiem atvejais šis žmogus yra nenuoširdus ir elgiasi negarbingai, bet ypač su savo sutuoktiniu.

Dvigubas gyvenimas verčia neištikimą žmogų slėpti įrodymus. Užmezgęs slaptus santykius asmuo pradeda slėpti telefoną, atsiliepdamas telefonu stengiasi nueiti į atokesnę vietą, kad niekas iš šeimos narių negirdėtų pokalbio, žinutes skaito slapčia ir jų turiniu nebesidalija su sutuoktiniu, užblokuoja visas prieigas namiškiams prie savo telefono ir kompiuterio.

Tarp sutuoktinių neturi būti daug paslapčių, ypač apie santykius su priešingos lyties asmenimis. Jei sutuoktinis pradeda slėpti informaciją, vadinasi, jis turi ką slėpti. Kai kyla įtarimas apie galimą neištikimybę, svarbu paklausti savo sutuoktinio, ar jis neturi paslapčių. Bene dažniausia taktika, kuria naudoja neištikimi asmenys, yra manipuliacija išreikšti pasipiktinimą savo žmonos ar vyro atžvilgiu. Jie neatsako ramiai, bet elgiasi taip, tarsi tokie klausimai žeistų jų garbę ir orumą. Jie žino, kad geriausia gynyba yra puolimas, todėl siekia priversti savo sutuoktinius pasijusti kaltais, kad užduoda tokius klausimus.

Vida niekada nebūtų sužinojusi apie savo vyro neištikimybę, jeigu nebūtų pamačiusi vyro rašyto elektroninio laiško bendradarbei. Kai paklausė vyro apie šį laišką, jis reagavo piktai ir pažėrė kaltinimų: "Kaip tu drįsti landžioti po mano asmeninius laiškus? Visą gyvenimą kraustai kišenes ir mane kontroliuoji..." (...) "Pasijutau labai kalta, nesąžininga vyro atžvilgiu... Maniau, kad neturėjau teisės pažiūrėti į vyro e. paštą. Tačiau šiandien, kai vyro neištikimybė jau yra akivaizdžiai įrodyta, kai paaiškėjo, kad jo santykiai su meiluže truko ne vienerius metus, o aš buvau nuolat kaltinama kaip pavyduliaujanti ir kontroliuojanti, nebesijaučiu kalta. Dabar labai pykstu ant vyro, nes jis pasielgė nesąžiningai mane apkaltindamas. Šiandien ir jis nuoširdžiai gailisi, kad tuomet neprisipažino, laiku nesustojo ir leidosi į nuotykį. Tačiau dabar aš jam jau nebejaučiu meilės, nes esu pernelyg įskaudinta. Noriu skirtis, nes niekada nebegalėsiu juo pasitikėti. Ne dėl to, kad išdavė, bet todėl kad ne tik melavo, bet dar ir mane kaltindavo", – sako Vida.

Galimybė paslysti

Poros nuostata, kad laisvalaikį reikia leisti ne kartu, nėra pagrindas neištikimybei. Tačiau tai dar vienas būdas palaikyti nesantuokinius ryšius. Ypač tais atvejais, kai sutuoktinis nenori, kad jo žmona ar vyras leistų laisvalaikį kartu. Visi atvejai, dėl kurių sutuoktinis dažnai nenakvoja namuose, gali sudaryti sąlygas neištikimybei. Kai su sutuoktiniu į komandiruotę nuolat vyksta tas pats priešingos lyties asmuo, kitam sutuoktiniui turi kilti neaiškumų. Kai vyras ar žmona labai daug laiko praleidžia kartu su tuo pačiu priešingos lyties bendradarbiu, sukuriamos palankios aplinkybės neištikimybei.

Galvojama, kad įsipareigojimas ar stipri valia gali apsaugoti nuo neištikimybės. Ši nuostata yra klaidinanti. Visi žmonės turi vienodą tikimybę būti neištikimam. Kai asmens emociniai poreikiai nėra visiškai patenkinti, jis gana lengvai gali įsimylėti kurį nors priešingos lyties daug laiko su juo praleidžiantį žmogų.

Kita klaidinanti nuostata yra besąlygiškas tikėjimas, kad sutuoktinis niekada neišduos ir bus ištikimas. Toks mąstymas tik atspindi santuokos pažeidžiamumą kalbant apie neištikimybę. Santuoka reikia rūpintis ir saugoti ją. Truputis nepasitikėjimo padeda sutuoktiniams nesuklysti ir išvengti didelio skausmo.

Ar būtina atskleisti ryšius?

Yra sutuoktinių, kurie nenori pasakoti apie nesantuokinius meilės ryšius savo žmonai ar vyrui. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie yra gana sąžiningi ir atvirai papasakoja apie meilės romaną savo sutuoktiniui. Šiais atvejais jau po pirmų seksualinių santykių su nauju susižavėjimo objektu kyla stiprus kaltės jausmas. Ir jis vis stiprėja po kiekvieno pasimatymo ir melo.

Stiprus kaltės jausmas gali peraugti į sunkesnę būseną – depresiją. Gana dažnai neištikimus sutuoktinius pradeda kamuoti mintys apie savižudybę kaip būdą užbaigti košmarą, kurį patys susikūrė. Nieko neįtariančiam sutuoktiniui meilės romano atskleidimas yra labai skausmingas, tačiau kartu tai yra pirmas žingsnis į sutuoktinių susitaikymą ir santuokos ryšio atkūrimą.

Dauguma neištikimų sutuoktinių supranta, kad nesantuokinis meilės romanas yra vienas iš savanaudiškiausių ir labiausiai skaudinančių poelgių sutuoktinio atžvilgiu. Todėl noras neįskaudinti ir apsaugoti savo sutuoktinį nuo galimo skausmo yra dar viena priežastis, dėl kurios siekiama nuslėpti neištikimybės faktą. "Suprantu, kad elgiausi neteisingai, – sako Viktoras. – Tačiau ar dabar turėčiau įskaudinti žmoną dėl savo labai neapgalvoto poelgio? Tiesiog pasidaviau impulsui ir nenoriu, kad žmona dėl to kentėtų."

Kaip ir visi nusikaltę žmonės, taip ir kai kurie neištikimi sutuoktiniai mano, kad jų neištikimybė liks neatskleista, todėl ir nevertina jos kaip nedoro poelgio. Jų nuomone, didžiausia blogybė yra neištikimybės fakto atskleidimas. Gana dažnai, išaiškėjus tiesai, tokie žmonės apkaltina meilužius priekabiavus, juos suviliojus ar panašiai. Neretai abu sutuoktiniai suvienija jėgas prieš atseit bendrą priešą, kuris viliojo ir gundė nekaltą nieko pikto neįtariantį neištikimą sutuoktinį.

Geriau skaudi, bet tiesa

Nei apgaulė, nei savęs apgaudinėjimas santuokai nepadeda. Sėkmingai santuokai būtinas sąžiningumas ir atvirumas bei nuoširdus savo klaidų pripažinimas. Jei santuokoje neįmanoma kalbėtis atvirai, jeigu atsiranda paslapčių ir nesąžiningumo, silpnėja emocinis ryšys ir artumas.

Yra specialistų, raginančių nuslėpti neištikimybę, nes, jų nuomone, apgautajam sutuoktiniui gali būti per sunku ištverti sužinojus tiesą. Jei kuris nors iš skaitytojų mano taip pat, vadinasi, jis tiesiog per mažai galvoja ir rūpinasi savo sutuoktiniu. Tiesą sakant, tokie žmonės labiau galvoja apie save, nes jie slėpdami ir meluodami saugo tik save.

Klaidinga manyti, kad apgautasis sutuoktinis nepajėgus išklausyti tiesos. Iliuzijos nepadeda jaustis laimingam, jos tik klaidina ir sukelia nematomų sunkumų ir kliūčių, kurias iliuzijos ir sukuria. Atvirumas, tiesa išsklaido iliuzijas ir padeda įžvelgti tikruosius poros santykių sunkumus ir pavojus. Kai šie sunkumai tampa matomi ir aiškūs, tuomet jau galima juos ir spręsti.

Neištikimybės fakto atskleidimas padeda sutuoktiniams pamatyti, ko trūksta jų santykiams. Žinoma, kad, išaiškėjus tiesai, apgautajam sutuoktiniui bus labai sunku pasitikėti savo vyru ar žmona. Tačiau tai nereiškia, kad santuokos išsaugoti neįmanoma.

Tačiau ne pasitikėjimo trūkumas sugriauna santykius, o rūpinimosi ir saugumo trūkumas.

Jau rašėme, kad šeima turi savo gyvenimo dėsningumus, savo gyvenimo kelią. Šis kelias prasideda nuo dviejų žmonių sąjungos – poros. Poros gebėjimas sukurti ir palaikyti ilgalaikius meilės santykius yra svarbus šeimos gerovei. Daugiau nei 50 proc. santuokų baigiasi skyrybomis, vadinasi, išsaugoti meilės santykius ne visada pavyksta.

Audringų jausmų pasekmės

Meilės santykių pradžia dažniausiai yra žaisminga, kupina stiprių išgyvenimų, žavėjimosi vienas kitu. Kai poros įsimyli, partneriai apipila vienas kitą meilės įrodymais: žinutėmis, meiliais žvilgsniais, prisilietimais, nepaliaujamu domėjimusi ir žavėjimusi vienas kitu, maloniomis staigmenomis. Net trumpi išsiskyrimai atrodo ilgi ir žudančiai nepakeliami.

Meilės ir artumo santykiai. Šie įsimylėjimo požymiai gali tęstis nuo dviejų mėnesių iki dvejų metų. Įsimylėti yra lengva ir nereikia pastangų. Ar dviejų žmonių sąjunga peraugs į artimą, tvirtą ir ilgalaikį ryšį priklausys nuo įvairių priežasčių. Geri santykiai nėra savaiminė duotybė. Įsimylėjusiai porai, kuri savo noru ar dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia likti kartu, sukurti artimą ilgalaikį ryšį yra iššūkis. Neretai mes artumą suvokiame kaip jausmų stiprumą. Stiprūs jausmai, kad ir kokie malonūs jie būtų, vargu ar yra teisinga ir patvari priemonė artumui sukurti. Priešingai, stiprūs jausmai gali mums trukdyti objektyviai vertinti ir mąstyti apie tarpusavio santykius su mylimu žmogumi. Stiprus bendrumo jausmas gali lengvai peraugti į stiprų atitolimą ar konfliktą. Aistringai mylinčios poros neretai taip pat aistringai ginčijasi ir pykstasi.

Kai "Aš" nelygu "Mes"

Pamėginkime apibrėžti, kas yra artimas ryšys ir ko reikia šiam ryšiui sukurti. Artumas reiškia, kad santykiuose yra išlaikyta pusiausvyra tarp "Aš" ir "Mes", kad galima išlikti savimi ir kitas žmogus gali būti savimi. Būti savimi reiškia, kad su mylimu žmogumi galima atvirai kalbėtis apie svarbius dalykus, turėti aiškią poziciją svarbiais emociniais klausimais ir ribas, parodančias, kas yra priimtina ir toleruotina artimuose santykiuose.

Leisti partneriui būti savimi reiškia išlaikyti emocinį ryšį su mylimu žmogumi, kuris jaučia ir mąsto kitaip ar turi skirtingus įsitikinimus, nesiekiant jo pataisyti, pakeisti, įtikinti ar priversti. Artimas ryšys yra toks santykis, kuriame nė viena pusė nepatiria slegiančios tylos, nesijaučia auka ir neišduoda savęs, ir kiekvienas savo stiprybes ar pažeidžiamumą, silpnybes ir kompetencijas išreiškia išlaikydamas pusiausvyrą.

Apie artumą ir atstumą. Žmonėms iš prigimties yra būdingi du prieštaringi poreikiai – bendrumo ir atskirumo. Artimuose santykiuose mes nuolat ieškome pusiausvyros tarp artumo ir galimybės pabūti atskirai, tarp "Aš" ir "Mes", nuolat kyla pasirinkimo klausimas, kieno poreikius tenkinti: savo ar kito? Lyčių skirtumai taip pat reikšmingi – moterims santykiuose yra būdingas stipresnis artumo poreikis, vyrams norisi daugiau erdvės, kad galėtų jaustis nepriklausomi. Reikia daug pastangų, geranoriškumo ir laiko, kad pora atrastų šią subtilią pusiausvyrą – neprarasti vieno, įgyjant kita.

Pasivijusi praeitis

Mūsų baimės neturėti pakankamai artumo ar atskirumo atsiranda dėl įvairių priežasčių: mūsų temperamento, vaikystės patirties, aplinkos, kurioje užaugome. Artimai susiję žmonės gali gana lengvai pažadinti šias vienas kito baimes. Būnant kartu kasdien galima jas prikelti. Dauguma porų, mėgindami išlaikyti norimą artumo ir atstumo santykį, įstringa nesibaigiančių kaltinimų žaidime: "Jei mane mylėtum, tikrai padarytum, ko aš noriu, ir mylėtum mane taip, kaip man reikia." Bet šis žaidimas atveda į uždarą ratą: vienas traukiasi, kitas vejasi. Kuo stipriau vienas vejasi, tuo greičiau kitas bėga; kuo greičiau bėga, tuo stipriau reikia vytis. Kai taip atsitinka, verta susimąstyti apie savo baimes, mokytis save raminti ir suprasti, iš kur šios baimės kilo. Tada lengviau suprasti ir atjausti vienas kitą. Supratimas ir atjauta padeda išvengti nereikalingų vienas kito kaltinimų ir jausmo, kad jūsų poreikiai yra nepatenkinami.

Yra daug ramiau, kai suprantame, jog turime skirtingų poreikių. Skirtingi poreikiai netrukdo meilei. Trukdo nenoras gilintis į vienas kito jausmus ir nesikalbėjimas. Nors dažniausiai mes esame linkę pasiduoti šioms baimėms, tačiau visada išlieka galimybė rinktis, kaip pasielgti: panikuoti ir bet kokia kaina siekti norimo sau artumo ar atstumo, arba pasistengti suprasti kito žmogaus skirtingumą.

Mūsų baimės yra gana stiprios, todėl pokyčiai ateis pamažu, reikia tik kantrybės ir geranoriškumo. Reikia laiko, kad išmoktume kalbėtis, o ypač klausytis ir išgirsti vienas kito mintis. Atrasti norimą artumo ir atstumo santykį yra normali ir neišvengiama artimų santykių dalis. Tai šokis, kurį šoka visos poros ir kurio tobulai sušokti neįmanoma.

Mylėti išmokstame šeimoje

Meilės, kaip ir kiti, santykiai užsimezga šeimoje. Iš tėvų ir kitų suaugusiųjų vaikystėje sužinome apie santykius, jų reikšmę ir struktūrą, sukuriame savo įsivaizdavimą apie santykius ir supratimą, kaip jie veikia. Ne visos vaikystėje įgytos patirtys padeda sukurti sveiką ryšį suaugus. Dažnas iš mūsų net ir būdami suaugę, meilės santykiuose vadovaujamės vaikišku tikėjimu, kad mylintis žmogus privalo atspėti kito norus, lūkesčius ir jausmus.

Neretai vienas kitą mylintys žmonės sako: "Aš ir tu esame vienetas, kaip dvi obuolio puselės." Jie jaučiasi tarsi susilieję, ir šis susiliejimas reiškia: "Tu gyveni mano pasaulyje, vadinasi, jeigu aš mėgstu ilgai pamiegoti, tai ir tu mėgsti ilgai pamiegoti; jei aš noriu nuolat bendrauti su savo mama, tai ir tu nori su ja nuolat bendrauti; aš noriu dabar kavos ir tu turi susiprasti, kad aš jos dabar noriu."

Šis klaidinantis supratimas apie artumą ir meilės santykį mums trukdo pripažinti, kad mylimasis ar mylimoji yra atskiras žmogus, ne mūsų dalis, todėl ne visada gali nuspėti mūsų norus. Pasitaiko, kad dėl šio klaidingo įsitikinimo žmonės myli labiau įsivaizduojamą, bet ne tikrą žmogų.

Geri santykiai – bendras darbas

Artimi santykiai neatsiranda taip staiga kaip meilė. Jiems sukurti reikia laiko, bendravimo ir bendrumo. Jausdamiesi artimi mes atsiskleidžiame ir išdrįstame parodyti savo jautriąsias puses, savo pažeidžiamumą.

Pažeidžiamumo neįmanoma atskleisti, kai yra emociškai, psichologiškai ar fiziškai nesaugu. Artimiems žmonėms kartais tenka tarpusavyje kautis ir atsitraukti, tačiau norėdami sukurti ir išlaikyti artumą, privalome sukurti saugius santykius.

Saugius artumo santykius padeda kurti poros praktikuojamas požiūris, kad abiejų žmonių pasaulėžiūra yra svarbi ir būtina ja rūpintis. Vienas kito pasaulėžiūrą pažinsite atvirai bendraudami ir nuoširdžiai domėdamiesi vienas kitu. Bendraukite ne tik vaikų auklėjimo ar buities klausimais, yra aibė kitų temų, kuriomis galite kalbėtis. Norą bendrauti kuria gebėjimas atidžiai ir pagarbiai vienas kitą išklausyti.

Vadovaukitės taisykle, kad bet kuriame konflikte ir jūs esate 100 proc. atsakingi už savo veiksmus ar žodžius. Konfliktuojant su artimu žmogumi laimėtojų nėra, nes pralaimi abu. Mokykitės atkurti šiltus santykius po konflikto. Atraskite ženklus, rodančius jūsų vyrui ar žmonai, kad mylite jį ar ją, ir kuo dažniau juos rodykite.