Padėjo išgyventi patyčias

Prie muzikos mokyklos sutikta gimnazistė Urtė sakė, kad muzika jai padėjo išgyventi sunkius etapus mokykloje. „Nuo penktos iki aštuntos klasės patyriau labai stiprių patyčių. Prisimenu, grįžusi namo užsidarydavau kambaryje ir garsiai pasileisdavau muziką. Tai tikrai padėdavo išsikrauti ir atsiriboti nuo viso aplinkos blogumo“, – kalbėjo moksleivė.

Neretas muzikos kelią pradėjo dar pradinėje mokykloje. Pasak studentės Anetės, iki šiol groti skrabalais skatino noras neprarasti įgūdžių.

„Groju skrabalais nuo aštuonerių, tačiau niekada nebuvo kilusi mintis mesti instrumentą į šalį ir jį užmiršti. Būtų gaila nebegroti, nes žinau, kiek tai reikalavo pastangų ir kantrybės“, – tikino ji.

Nors koncertai gatvėse yra gana retas reiškinys, Laisvės alėjoje nemažai muzikantų, besidalijančių muzika. Jie nelaukia šventės ar kitos progos kurti jaukią atmosferą tiek sau, tiek kitiems.

Kuria gerą aurą

Laisvės alėjoje sutiktas baltarusis Nikita savo aktyvumu ir gera nuotaika prikaustė ne vieno praeivio žvilgsnius. Kaip vėliau paaiškėjo, vaikinas pasirinkęs akordeono studijas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, o tokie pasirodymai gatvėje jam suteikia galimybę parepetuoti prieš koncertus.

„Patinka groti ten, kur daug žmonių. Širdis džiaugiasi, kai matau juos besilinksminančius, o man tai praktika prieš sceninius pasirodymus“, – šnekėjo jis.

Paklaustas, kokią muziką renkasi groti, Nikita aiškino, kad stengiasi prisiderinti prie visų muzikinių skonių.

„Groju viską – nuo klasikos iki popmuzikos. Renkuosi atlikti įvairaus žanro kūrinius, nes publika yra skirtinga. Man ir pačiam įdomiau maišyti žanrus“, – šypsojosi atlikėjas.

Nors muzikantas gatvėje groja ne vienus metus, jis atviras – toks darbas didelio pelno neduoda. „Nelabai apsimoka, bet aš to nedarau tik dėl pinigų. Priimu tai kaip galimybę kurti gerą atmosferą tiek sau, tiek kitiems“, – tikino Nikita.

Praeivis Jonas, įmetęs monetų atlikėjui, pasakojo, kad gatvėje grojantys muzikantai jam primena senus laikus. „Aš ir pats jaunystėje grojau akordeonu. Man tai labai sentimentalu, todėl negaliu ramiai praeiti pro šalį nieko neįdėjęs“, – pažymėjo senjoras.

Nuo penktos iki aštuntos klasės patyriau labai stiprių patyčių. Prisimenu, grįžusi namo užsidarydavau kambaryje ir garsiai pasileisdavau muziką.

Laiko veltui neleidžia

Prie Kauno „Aušros“ gimnazijos sutikti vaikinai Jagoras ir Danielius stengiasi nepraleisti progos užsidirbti ir savo muzika džiuginti kitus. Akordeono ir smuiko duetas praeivius lepina jau ne pirmą kartą. „Kauno gatvėse grojame jau pusę metų. Tokia veikla pradėjome užsiimti iš neturėjimo ką veikti. Norėjosi užsidirbti pinigų, todėl sugalvojome pasinaudoti tuo, ką jau mokame“, – pasakojo abiturientas Danielius.

Groti vaikinai pradėjo dar vaikystėje. Abu jie yra baigę muzikos mokyklą, joje įgytas žinias dabar gali panaudoti grodami gatvėje. „Muzikos mokykloje išmokome pagrindų, kaip elgtis su savo instrumentais. Taip pat išmokome ir nemažai kūrinių, kuriuos atsimename iki šiol ir dabar dalijamės su kitais“, – aiškino Jagoras.

Pasak vaikinų, groti gatvėje ne tik smagu – tokia pramoga leidžia užsidirbti ir neblogų pinigų. „Mūsų rekordas – 250 eurų per keturias valandas. Tačiau grojame ne tik dėl pinigų, bet ir dėl savęs. Taip mes tobuliname savo įgūdžius ir linksminame žmones, o pinigai yra tik detalė“, – kalbėjo Danielius.

Išplėstinį kursą muzikos mokykloje pasirinkęs Jagoras dalijosi, kad muzika padeda išgyventi sunkius gyvenimo laikotarpius. „Drįsčiau teigti, kad muzika man yra daugiau nei gyvenimas. Dažnai groju, kad pamirščiau iškilusias problemas“, – sakė moksleivis.

R. Šakarnytės nuotr.

Fleita padėjo pasveikti

Penktadienio vakarą prie Nacionalinio Kauno dramos teatro durų sutikta Akmė fleitos garsais galėjo užliūliuoti kiekvieną praeinantį. Mergina gatvėje groja jau septynerius metus, tačiau pradžios istorija – neeilinė. „Pirmą kartą gatvėje pasirodžiau su klase. Dainuoti chore išmoktas dainas išėjome su mintimi užsidirbti pinigų maistui“, – prisiminė ji.

Nors tai buvo vienkartinis pasirodymas, Akmei ši mintis iš galvos neišėjo, todėl tokią veiklą nusprendė tęsti viena. „Laikui bėgant supratau, kad groti gatvėje galima ne tik dėl pinigų. Čia praeina labai daug žmonių, su kai kuriais iš jų susipažįstu, o tai – malonu“, – pažymėjo mergina.

Fleita Akmė groja nuo šešerių. Pasak atlikėjos, šis instrumentas buvo parinktas ne be reikalo – jis padėjo įveikti širdies sveikatos problemas.

„Gydytojai rekomendavo rinktis pučiamuosius instrumentus, nes tikimybė, kad jie padės pasveikti, buvo didesnė. Iš tikrųjų dabar nebeturiu jokių sveikatos problemų“, – dalijosi muzikantė.

Reikia fizinio pasirengimo

Noras pasirodyti gerai reikalauja daug pastangų, todėl mergina drįsta prieštarauti tiems, kurie mano, kad groti gatvėje yra paprasta. „Kitiems gali atrodyti, kad tai net ne darbas. Tačiau tam, kad tu gerai grotum visą valandą, reikia fizinio pasirengimo, reikalaujančio taisyklingos stovėsenos ir kvėpavimo. Dar prie viso to reikia prisiminti ir natas“, – pabrėžė pašnekovė.

Gatvėse žmonių srautai zuja iš vienos pusės į kitą, todėl ne paslaptis, kad kartais pasitaiko ir nemalonių įvykių. „Mano mokykloje buvo socialinė pedagogė, kuri liepdavo nusivilkti uniformas, persirengti, kol grojame gatvėje. Anot jos, mes darėme gėdą“, – šnekėjo Akmė.

Kaip pasakojo mergina, muzika suteikia daug gerų dalykų, tačiau bene svarbiausias – ji suteikia galimybę išsipasakoti be žodžių. „Kai pykstu, renkuosi groti. Tačiau geriausia viso to dalis – kitas žmogus mano muzikoje nebūtinai išgirs susierzinimą. Gal jis pamatys aistrą“, – pabrėžė ji.

Groti gatvėje yra didelis iššūkis, reikalaujantis daug pastangų ir noro tobulėti. Neretai atlikėjus kausto baimė groti ten, kur žmonių srautai gana dideli, tačiau šis darbas duoda naudos. Tai padeda socializuotis, grūdina, moko į klaidas reaguoti ne taip jautriai ir išsisukti iš nemalonių ar netikėtų situacijų.

Šeštadienio vakarą pasimėgauti šiuo saldėsiu sugužėjo keliolika žmonių. Vieni jų sėdosi ant kėdžių žinodami, kad galės ramiai stebėti pasirodymus. Kiti nekantraudami laukė savo eilės žengti į sceną, kur poromis ar mažomis grupelėmis turėjo sukurti etiudą pagal vedėjų duotą užduotį.

„Dabar būsiu žiūrovas, bet kas gali žinoti, gal kitą kartą lipsiu į sceną kaip dalyvis“, – dalijosi pirmą kartą „Impro džeme“ apsilankęs Karolis.

Nors gali pasirodyti, kad vaidyba nėra sporto treniruotė, tačiau apšilti prieš pasirodymus yra svarbu. „Su improvizatoriais apšylame, kad išlaisvintume improvizacijos raumenį. Jį būtina treniruoti, kad neatbuktų“, – pabrėžė E. Černiauskas.

Improvizacijai svarbu megzti ryšį su partneriu – reikia ne tik išgirsti, bet ir suprasti kolegą. Svarbu nekurti taisyklių vienas kitam, bet, atvirkščiai, rasti būdą prisitaikyti. „Labai svarbu priimti partnerį ir prisitaikyti prie jo. Nes improvizatorius yra ne tik aktorius, bet ir žiūrovas, kuris lygiai taip pat nežino, kas dabar įvyks“, – tikino renginio vedėjas.

Kaip teigė septyniolikmetė Goda, kiekvienas scenos partneris skirtingas, todėl turi ieškoti kelio, kaip užmegzti ryšį. „Jeigu kolega scenoje sutinka su tavo idėjomis, tada labai lengva ir etiudas vystosi. Tačiau jei šis viską neigia, tada turi mąstyti, kaip išsisukti iš situacijos“, – sakė moksleivė.

Improvizacijai svarbu megzti ryšį su partneriu – reikia ne tik išgirsti, bet ir suprasti kolegą.

„Impro džemas“ – ne tik smagus laisvalaikio praleidimo būdas, garantuojantis gerų emocijų pliūpsnį. Improvizacija leidžia atrasti pasitikėjimą savimi, mažina baimę suklysti, lavina kūrybiškumą ir toleranciją vieni kitiems.

„Nors mūsų senoliai mus mokė, kad reikia devynis kartus pamatuoti, o dešimtą – pjauti, improvizacijoje viskas atvirkščiai. Čia ateini ir sakai, kas tau ant liežuvio galo, o tai gyvenime padeda greičiau priimti sprendimus ir suktis iš padėties“, – pažymėjo E. Černiauskas.

Pasak renginio dalyvės Virginijos, improvizacija jai tapo pagalba kovoje su viešu kalbėjimu. „Man su vienu žmogumi kalbėti lengva, tačiau kai yra grupė, viskas tampa sunkiau. Todėl improvizacija pasirodė tas kelias, kuris galėjo mane išmesti iš komforto zonos ir lavinti mano įgūdžius“, – pasakojo ji.

Vienąkart pabandžius, negali sustoti. Panašiai nutiko ir ištikimai improvizatorei Agnei, kuri sprendimu atvykti čia nesigailėjo nė sekundės.

„Iš savo pirmo „Impro džemo“ išskridau lyg ant sparnų. Tąkart buvau pamiršusi visas savo asmenines bėdas ir pasijutau tokia cool. Dėl tokio gero jausmo siūlau kiekvienam paragauti improvizacijos“, – dalijosi moteris.

„Impro Kaunas“ savo veiklą pradėjo dar 2017 m. „Impro Kaunas“ prasidėjo nuo improvizatorių grupelės, kurie viešais renginiais Kauno gatvėse ragino prisijungti ir kitus. „Mūsų tikslas yra skleisti žinią, kad kuo daugiau žmonių susipažintų ir patirtų, kas yra improvizacija“, – pabrėžė improvizacinio teatro vadovas.

Be nemokamų renginių, čia organizuojami ir improvizacijos kursai, kuriuose skatinama išsilaisvinti iš baimės rėmų. „Mūsų mokymo metodas – sukurti jaukią atmosferą. Siekiame, kad tai būtų saugi terpė, kurioje kiekvienas jaustųsi drąsiai ir nebijotų klysti“, – dalijosi E. Černiauskas.

Kursuose teorijos labai mažai – didžiąją dalį jų užima praktika. „Improvizacijos meno daugiausia išmokstama per praktiką. Svarbu, kad žmogus pajustų, kas vyksta su juo ir kaip scenoje elgtis su partneriu“, – aiškino pašnekovas.

Lietuvoje improvizacijos mokymų nedaug, todėl savo žinių „Impro Kauno" improvizatoriai važiuoja gilinti į užsienyje esančias mokyklas.

„Siekiu atkreipti dėmesį į žmogaus vaidmenį vartojimo cikle, pabrėžti plastiko vartojimo padarinius aplinkai, skatinti tvarios kūrybos principus ir skleisti žinutę apie laiko ir trapumo temas“, – sako menininkė.

Kaip akcentuojama parodos anonse, pagrindinis joje tyrinėjamas objektas – žmogaus sukurtas produktas, plastikinė pakuotė: patraukli, patogi, greitai ir lengvai pagaminama, tačiau sunkiai yranti, teršianti ir aplink save naikinanti gamtą, turinti neigiamos įtakos ir žmogui. Tad parodoje perteikiamas dualizmas mąstant apie plastiką kaip materiją: jo grožį ir patogumą, tačiau ir naikinančią galią.

– Kaip kilo idėja surengti parodą tvarumo tema?

– Idėja kilo, kai pamačiau, kokiu mastu vartojamas plastikas mano darbo aplinkoje ir kaip tai neekologiška. Prie viso to prisidėjo ir magistrantūros studijos dailės akademijoje, kurios leido gilintis į dominančią temą ir išsiaiškinti, kaip šią problemą galėčiau išreikšti savo meniniuose darbuose.

– Jūsų parodos pavadinimas „Išpakuota sąmonė“. Kodėl jis būtent toks ir kaip tai yra susiję su parodos darbais?

– Pavadinimas geriausiai apibūdina parodą ir visą jos idėją. Jis atspindi pagrindinį temos elementą – sąmoningą plastikinių pakuočių vartojimą. Žodį „išpakuota“ galima interpretuoti kaip atvertą ar išvystytą sąmonę, o tai tiesiogiai susiję su tema, kurioje tyrinėju, kaip žmonės suvokia ir naudoja plastiką.

Technika: L. Žilinskienė paliečia naujo medžiagiškumo temą – atsisakė drobės, naudojo maistinius dažus, o sukurti darbai tinkami kompostuoti. / Organizatorių nuotr.

– Kūryboje analizuojate tvarumo ideologiją – „Mažink, panaudok antrą kartą ir perdirbk“. Ar galėtumėte išsamiau apie tai papasakoti?

– „Mažink, panaudok dar kartą ir perdirbk“ yra pagrindinė taisyklė, kurią taikau savo kūryboje. Rinkausi medžiagas iš savo aplinkos, kurias naudojau plastikui lieti, o jau sukurtus ar nepavykusius darbus galėjau perdirbti ir kurti iš naujo. Savo meniniuose projektuose siekiu naudoti išteklius efektyviai ir tvariai.

– Būtų įdomu plačiau išgirsti apie parodos darbus. Iš ko jie pagaminti, kaip per juos atsiskleidžia pagrindinė parodos žinutė?

– Parodos darbai yra pagaminti iš bioplastiko ir maistinių dažų. Pirmieji dar turi ir eksperimentinių pėdsakų – jie buvo atliekami su akriliniais dažais, pigmentais ir tušu. Kadangi studijuoju tapybą, man buvo svarbu rasti būdą, kaip per tapybos raišką galėčiau kalbėti tvariai. Atsisakiau drobės ir porėmio, likau prie maistinių dažų ir grunto, kurį naudojau drobei įtempti.

Eksperimentuodama radau sau tinkamą bioplastiko receptūrą, kuri buvo panašiausia į plastiką. Pagrindinė jo sudedamoji medžiaga – gyvulinės kilmės maistinė želatina, kurią taip pat naudojau ir gruntui. Taip rekonstravau tradicinę tapybą ir gavau naują tapybinį paviršių.

Kalbant apie pačius parodos darbus, jie skirstomi į dvi dalis – „Konvejeris“ ir „Po penkių...“ „Konvejeris“ kalba apie gamybą ir vartojimą, o „Po penkių...“ yra susijęs su pakuotėmis ir kas iš jų lieka – plastiko atliekas ir jų padarinius.

Pagrindinė parodos žinutė atsiskleidžia per tai, kad darbai yra pritaikomi perdirbti ir kompostuoti, o jų spalvos ir tekstūros sukuria plastiko ir gamtos kontrastą.

Organizatorių nuotr.

– Su kokiais iššūkiais susidūrei ruošdamasi parodai?

– Didžiausia bėda buvo oro sąlygos. Medžiaga, su kuria dirbau, yra organinė, jautri drėgmei ir šilumai, todėl kūrybos procese teko atsisveikinti su keletu darbų dėl atsiradusio pelėsio. Kitas smagus iššūkis – laikas. Pasiruošti parodai daug jo neturėjau, todėl kiekvieną dieną jaučiausi taip, lyg dirbčiau prie konvejerio.

Darbai yra pritaikomi perdirbti ir kompostuoti, o jų spalvos ir tekstūros sukuria plastiko ir gamtos kontrastą.

– Kokiais būdais sieki lankytojus paskatinti susimąstyti apie tvarumą?

– Visų pirma, sukūriau interaktyvią instaliaciją, kuri savaime skatina pradėti mąstyti. Instaliacijoje naudojamas bioplastikas, gyva žolė, kvapas, spalvos, tekstūros leidžia žmogui pajusti ją visais pojūčiais. Svarbus vaidmuo tenka ir žmogui, kai jis tampa instaliacijos dalimi. Taip pat parodos metu, skleidžiant informaciją apie darbą ir kūrybinius principus, skatinamas lankytojų dialogas ir keliami klausimai apie tvarumo ir ekologinės atsakomybės temas.

– Buvote surengusi ir dirbtuves?

– Dirbtuvėse lankytojai turėjo galimybę susipažinti su bioplastiku ir patys išbandyti kelias technikas, kurias taikau savo kūryboje. Šiomis dirbtuvėmis siekiau parodyti, kad tvarumas gali būti integruotas į meną ir būti praktiškai pritaikomas. Nors dėmesys dirbtuvėms nebuvo labai didelis, jos vis vien suteikė galimybę dalyviams eksperimentuoti su bioplastiku ir maistiniais dažais, išbandyti tvarios kūrybos principus ir kurti savo meninius darbus.

– Kokia parodos žinutė?

– Paroda buvo orientuota į dabartinę kartą, ypač jaunimą, kuriems rūpi tvarumas ir ekologija. Šios parodos tikslas – padėti žmonėms suvokti, kad aplinkos problemos ir tvarumo klausimai yra mūsų visų bendros atsakomybės dalis. Parodos žinutė paprasta – kiekvienas žmogus gali prisidėti prie tvarumo, viskas prasideda nuo mūsų pačių.

Organizatorių nuotr.

Kas?  L. Žilinskienės paroda „Išpakuota sąmonė“.

Kur? VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7).

Kada? Veikia iki rugsėjo 29 d.

Renginio idėja gimė dar pernai, kai Kauno technologijų universitetas minėjo šimto metų sukaktį. Pasak ,,Nemuno“ meno vadovės Margaritos Tomkevičiūtės, mintis pakviesti Kauno ir kitų aukštųjų mokyklų ansamblius pasiteisino, todėl tradiciją nuspręsta tęsti ir šiemet.

,,Gražia nata atidarėme mokslo metų pradžią ir maloniai pasitinkame į ansamblius sugužėjusius naujokus. Nors jie prisijungė visai neseniai, tačiau šiandien kartu su visais grojo, šoko ir dainavo“, – pažymėjo Margarita.

Nors  Nepriklausomybė aikštėje šokių kolektyvų buvo apstu, ,,Nemuno“ meno vadovė tikino – renginys skirtas visiems. Ir visai nesvarbu, ar koncerto stebėtojai nemoka šokti – vis vien buvo pakviesti į šokių aikštelę.

,,Kvietėme pasilinksminti visus. Mūsų idėja yra apjungti bendruomenę, matyti žmones smagiai leidžiančius laiką“, – kalbėjo ji.

Rositos Šakarnytės nuotr. 

Kaip teigė ,,Nemuno“ narė Beatričė, ši akcija skirta kitus supažindinti su ansamblio veikla.

,,Raginame žmones prisijungti prie mūsų ir iš arčiau pamatyti gyvenimą ,,Nemune““, – sakė studentė.

LSMU tautinių šokių ansamblio ,,Ave Vita“ alumnas Ignas dalinosi, jog tokiems renginiams skirtos tradicinės aplinkos jau pabodo – norisi kažko naujo.

,,Smagu, kad šiandien galėjome šokti tradicinius šokius netradicinėje aplinkoje“, – juokavo vaikinas.

KTK šokių kolektyvo ,,Pušinėlis“ šokėja Toma pasakojo, jog širdyje pasėtas lietuviškas tradicijas norisi tęsti ir toliau.

,,Pradėjau šokti nuo penkerių, todėl siekiu nepamesti tautiškumo jausmo ir eiti šiuo keliu toliau“, – aiškino dalyvė.

M. Tomkevičiūtė šį renginį lygina su liaudiška vakarone ir tikino, jog negalime pamesti savo istorijos.

Rositos Šakarnytės nuotr. 

,,Mes esame lietuviai ir tai yra mumyse. Turime žinoti, kaip šoko, grojo ir dainavo mūsų protėviai bei nuo ko viskas prasidėjo“.

Renginyje sutiktas žiūrovas Remigijus pažymėjo, kad tokį koncerto formatą mato pirmą kartą.

,,Laisvės alėjoje lankausi dažnai, bet tokį renginį stebiu pirmąkart. Labai linksma, kojos pačios juda pagal ritmą“, – juokavo vyras.

Pagal lietuvių liaudies dainas judėjo ne tik suaugę, bet ir vaikai.

,,Man pačiai labai smagu, negaliu nustoti šypsotis. Ką jau kalbėti apie mano mažąją – nuo pat renginio pradžios nenustovi vietoje“, – pasakojo Renata, į renginį atėjusi su dukra Elze.

Tautinio meno akcija ,,Nuspalvinkime kasdienybę tautiškumu“ jau antrus metus iš eilės neleidžia pamiršti lietuviškų tradicijų bei skatina aktyviai jas tęsti ir toliau. 

Anot renginį vedusio idėjos autoriaus Jovaro Kelpšo, mintis imtis neįprastų skaitymų renginio kilo prieš keletą metų. „Iš pradžių galvojome, kad dalyviai galėtų skaityti senų nežinomų knygų tekstus. Vėliau viskas peraugo į tai, kad dabar turime penkis gyvus autorius, kurie dalijasi savo kūryba“, – kalbėjo J. Kelpšas.

Pirmieji, šių metų sausį įvykę „Akli skaitymai“, anot iniciatoriaus, buvo eksperimentiniai – be jokių nusistatymų ar lūkesčių. Tąkart šešių skaitovų komanda ir bent 30 klausytojų rengėjus patikrino: tokio formato renginys turi prasmę.

„Nuo to karto pamatėme, kad žmonėms tai patinka, juos buria ir kviečia diskutuoti tarpusavyje. Todėl ir nusprendėme tęsti“, – teigė J. Kelpšas.

Renginio metu vyksta šeši turai. Pirmajame kiekvienas autorius skaito tik savo tekstą – kad publika galėtų susipažinti su konkretaus autoriaus pasirenkamu žanru, stiliaus ypatumais, pasak vedėjo, jo paragauti. Antrajame ture dalyviai skaito tik vieni kitų kūrinius, o nuo trečiojo iki šeštojo turo tekstai sumaišomi tarpusavyje.

R. Šakarnytės nuotr.

„Renginio metu kūrėjai dar kartą perskaito savo pačių tekstus, tačiau niekam neaišku, kada. Visa tai – detektyvo dalis“, – pabrėžė J. Kelpšas.

Nors renginyje skamba ir proza, ir eilės, viena jo organizatorių Asta Volungė akcentuoją norą sulaužyti stereotipą, kad poezija skirta tik vyresniems žmonėms. „Tokius įsitikinimus mes šluojame lauk ir rodome, kad poezija gali būti nerimta, tarmiška, temomis apimanti instagramą arba kaip atrodo paauglio kambarys“, – tikino ji.

Klausytojai gali įsijausti į detektyvų vaidmenį, tačiau emocijų netrūksta ir autoriams. Anot vienos renginio dalyvių, skaityti kitų parašytus tekstus yra baisiau nei savuosius.

„Iš tos baimės norisi skaityti taip, kaip žinau, kad pats autorius perskaitytų. Tačiau tada prisimenu, kad viso to esmė, kaip aš tą tekstą perteiksiu klausytojui“, – kalbėjo po Tapkenso slapyvardžiu besislepianti Aistė Senkevičiūtė.

Kitokia patirtimi dalijosi jau antrą kartą „Akluose skaitymuose“ dalyvavęs Benas Baranovskis. „Malonu skaityti kitų autorių tekstus ir bandyti juos interpretuoti savaip, įtraukiant daugiau ekstralingvistinių elementų“, – sakė vaikinas.

Kaip teigė „Aklų skaitymų“ dalyvis Matas Utmanas, šis ir kiti tokio tipo renginiai leidžia pasijausti įvertintam. „Kūrėjai čia gali reikštis ir pamatyti, kad kitiems jų kūryba gali būti įdomi. Tai motyvuoja kurti toliau“, – aiškino jis.

Į renginį palaikyti draugės atvykusiai Aušrai toks netradicinis literatūros renginio formatas patiko. „Turėjau pranašumą, nes žinau visus Tapkinso tekstus. Tačiau, nepaisant to, renginys patiko. Ateičiau čia ir kitą kartą“, – sakė ji.

Nors atrodo, kad poezija turėtų atpalaiduoti, „Akluose skaitymuose“ įtampa ir azartas veržėsi per kraštus. „Renginio formatas verčia įtemptai mąstyti, bet tai žavi ir įtraukia. Nors galvojau, kad bus lengviau, man vis tiek labai patiko“, – kalbėjo į renginį su drauge atvykusi Toma.

,,Visada ieškojau tokios bendruomenės, kurioje galėčiau gerai praleisti laiką. Manau, jog tam radau puikią vietą“, – atviravo Neringa, į renginį atvykusi su sūnumi Sauliumi.

Renginio idėja pradėta gvildenti dar 2017 metų vasarą, tačiau po kelių susitikimų viskas nutrūko. Po metų tylos renginio organizatoriui Danieliui Narauskui ši mintis neiškrito iš galvos, tik, pasak jo, nebuvo didelės motyvacijos vėl burti žmones.

,,2018 metais nuvykau į Kernavę pas tokį, pavadinkime, šamaną. Po jo meditacijos ir būgnų prasigrojimo prasitariau, jog taip pat kurį laiką groju būgnais ir kad šis laikotarpis man nėra lengvas“, – pasakojo jis.

Judviejų pokalbis buvo paskata nemesti šios idėjos ir vėl pradėti veiklą.

Šamanas patarė man nieko nelaukti ir kviesti žmones groti, nes per būgnus įvyksta išsivalymas. 

,,Šamanas patarė man nieko nelaukti ir kviesti žmones groti, nes per būgnus įvyksta išsivalymas. Taip ir padariau“, – pažymėjo Danielius.

Anot organizatoriaus viskas vyko gana paprastai – Facebook‘e sukurtu renginiu pradėjo domėtis žmonės, o to pasekmė – vos keli laisvi savaitgaliai vasaros laikotarpiu.

,,Būgnų vakaruose dalyvauju jau ilgą laiką. Prieš tai niekada nebuvau grojęs, bet Danieliaus dėka išmokau ir pamėgau šiuos instrumentus“, – teigė kaunietis Rokas.

R. Šakarnytės nuotr.  

O ir renginio vieta nebuvo parinkta atsitiktinai.

,,Man norėjosi atviros vietos, kad žmonės, iš anksčiau nepasidomėję apie šį renginį, galėtų ateiti ir prisijungti. O Soboro laiptukai tam nuostabi vieta“, – kalbėjo atlikėjas.

Pasak senjoro Vytauto, būgnų vakarai jam leido prisiminti jaunystės laikus.

,,Išėjau į Laisvės alėją ir pamačiau kažką naujo. Vėliau prisiminiau, kad ir pats kadaise grojau būgnais. Ir nors tada nepasirinkau muzikos kelio, dabar galiu daryti, ką noriu“, – juokavo jis.

Būgnų vakaras neapribojamas programos ar laiko rėmais. Viskas vyksta laisva forma.

,,Mes susirenkame ir iš karto pradedame groti, o tai ir patinka žmonėms. Čia nėra jokių taisyklių, išskyrus vieną – reikia pataikyti į ritmą, o ir grojame tol, kol smagu“, – dalinosi muzikantas.

Renginys atviras visiems, todėl čia grojant būgnais galima sutikti ir mažiausius.

,,Mano antrokas sūnus išreiškė norą groti būgnais. Pamaniau, jog čia bus jo proga išbandyti savo jėgas“, – pasakojo mama Ernesta.

Danielius tikino, kad svarbiausia susikurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas – mokantis ar nemokantis groti – galėtų prisijungti ir jaustis lygiavertis.

,,Tai nėra konkursas, kuriame turime varžytis. Siekiu, kad tokiuose vakaruose žmonės atrastų meilę muzikai ir ritmui“, – aiškino organizatorius.

Renginys žmonėms suteikia daugiau nei tik gerą laiką – muzika veikia kaip terapija, padedanti išgyventi sunkius laikotarpius.

,,Nesumeluosiu sakydamas, kad bent dešimt žmonių man yra į akis sakę, kad būgnų vakarai jiems yra kaip terapija, kuri padėjo pereiti įvairius sunkumus ar net depresiją“, – sakė D. Narauskas.

Būgnų vakarai skirti pažadinti meilę muzikai, ritmui, išlaisvinti improvizaciją ir kūrybinę laisvę. Faktas, jog vienoje vietoje gali ir lavinti grojimo įgūdžius, ir linksmai praleisti laiką, vilioja žmones burtis metai iš metų.

,,Visada ieškojau tokios bendruomenės, kurioje galėčiau gerai praleisti laiką. Manau, jog tam radau puikią vietą“, – atvirauja Neringa, į renginį atvykusi su sūnumi Sauliumi.

Renginio idėja pradėta gvildenti dar 2017 metų vasarą, tačiau po kelių susitikimų viskas nutrūko. Po metų tylos renginio organizatoriui Danieliui Narauskui ši mintis neiškrito iš galvos, tik, pasak jo, nebuvo didelės motyvacijos vėl burti žmones.

,,2018 metais nuvykau į Kernavę pas tokį, pavadinkime, šamaną. Po jo meditacijos ir būgnų prasigrojimo prasitariau, jog taip pat kurį laiką groju būgnais ir kad šis laikotarpis man nėra lengvas“, – pasakojo jis.

Judviejų pokalbis buvo paskata nemesti šios idėjos ir vėl pradėti veiklą.

Šamanas patarė man nieko nelaukti ir kviesti žmones groti, nes per būgnus įvyksta išsivalymas. 

,,Šamanas patarė man nieko nelaukti ir kviesti žmones groti, nes per būgnus įvyksta išsivalymas. Taip ir padariau“, – pažymi Danielius.

Anot organizatoriaus viskas vyko gana paprastai – Facebook‘e sukurtu renginiu pradėjo domėtis žmonės, o to pasekmė – vos keli laisvi savaitgaliai vasaros laikotarpiu.

,,Būgnų vakaruose dalyvauju jau ilgą laiką. Prieš tai niekada nebuvau grojęs, bet Danieliaus dėka išmokau ir pamėgau šiuos instrumentus“, – teigė kaunietis Rokas.

R. Šakarnytės nuotr.  

O ir renginio vieta nebuvo parinkta atsitiktinai.

,,Man norėjosi atviros vietos, kad žmonės, iš anksčiau nepasidomėję apie šį renginį, galėtų ateiti ir prisijungti. O Soboro laiptukai tam nuostabi vieta“, – kalbėjo atlikėjas.

Pasak senjoro Vytauto, būgnų vakarai jam leido prisiminti jaunystės laikus.

,,Išėjau į Laisvės alėją ir pamačiau kažką naujo. Vėliau prisiminiau, kad ir pats kadaise grojau būgnais. Ir nors tada nepasirinkau muzikos kelio, dabar galiu daryti, ką noriu“, – juokavo jis.

Būgnų vakaras neapribojamas programos ar laiko rėmais. Viskas vyksta laisva forma.

,,Mes susirenkame ir iš karto pradedame groti, o tai ir patinka žmonėms. Čia nėra jokių taisyklių, išskyrus vieną – reikia pataikyti į ritmą, o ir grojame tol, kol smagu“, – dalinosi muzikantas.

Renginys atviras visiems, todėl čia grojant būgnais galima sutikti ir mažiausius.

,,Mano antrokas sūnus išreiškė norą groti būgnais. Pamaniau, jog čia bus jo proga išbandyti savo jėgas“, – pasakojo mama Ernesta.

Danielius tikino, kad svarbiausia susikurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas – mokantis ar nemokantis groti – galėtų prisijungti ir jaustis lygiavertis.

,,Tai nėra konkursas, kuriame turime varžytis. Siekiu, kad tokiuose vakaruose žmonės atrastų meilę muzikai ir ritmui“, – aiškino organizatorius.

Renginys žmonėms suteikia daugiau nei tik gerą laiką – muzika veikia kaip terapija, padedanti išgyventi sunkius laikotarpius.

,,Nesumeluosiu sakydamas, kad bent dešimt žmonių man yra į akis sakę, kad būgnų vakarai jiems yra kaip terapija, kuri padėjo pereiti įvairius sunkumus ar net depresiją“, – sakė D. Narauskas.

Būgnų vakarai skirti pažadinti meilę muzikai, ritmui, išlaisvinti improvizaciją ir kūrybinę laisvę. Faktas, jog vienoje vietoje gali ir lavinti grojimo įgūdžius, ir linksmai praleisti laiką, vilioja žmones burtis metai iš metų.