Kaupiama pernelyg konservatyviai

Iki šiol pensijų kaupimo bendrovės savo klientams paprastai siūlė rinktis vieną iš kelių antros pakopos fondų, kuriuose kaupiamos jų pensijos. Šiuose fonduose surenkamas lėšas valdymo bendrovės investavo, siekdamos gauti uždarbį ir taip didinti valdomą kapitalą, o kartu – sumą, kuri ilgainiui būtų išmokama pensijos sulaukusiam žmogui, sistemos dalyviui.

Fondai vienas nuo kito skyrėsi savo rizikingumu, kitaip tariant, jie į akcijas ir obligacijas investavo skirtingą lėšų dalį. Kuo didesnė lėšų dalis investuojama į pastarąsias, tuo konservatyvesniu laikomas fondas: tikėtina, kad jis bus stabiliau augantis, tačiau grąža veikiausiai bus mažesnė negu renkantis rizikingesnes investicijas į akcijas. Konservatyviausių pensijų fondų tikslas – išlaikyti per visą žmogaus darbingą amžių sukaupto turto vertę.

Kaupiantiems pensijai dalyviams rekomenduojama rinktis fondą atsižvelgiant į savo amžių: jaunesniems paprastai siūloma didesnę dalį kaupiamų lėšų skirti investicijoms į akcijas, kurių tikėtina grąža yra didesnė. Net jei ir pasitaikytų svyravimų rinkose ir akcijų vertė susitrauktų, jaunesnio amžiaus dalyvis dar turėtų pakankamai laiko iki pensijos, kad, rinkoms vėl ėmus kilti, sukauptų didesnę sumą negu investuodamas į obligacijas.

Nors iki šių metų galiojusi sistema dalyviams leido laisvai rinktis vieną ar kitą fondą, šia galimybe nebuvo tinkamai naudojamasi. Lietuvos banko duomenimis, maždaug 7 iš 10 dalyvių pensijai kaupia fonde, kuris neatitinka jų amžiaus. Kas antras kaupiantis dalyvis investuoja pernelyg konservatyviai ir taip rizikuoja, kad nesukaups pakankamos pensijos.

Tai vienas iš iššūkių, kuriuos siekiama spręsti pertvarkant pensijų kaupimo sistemą. Daugeliui jau įprastus fondus šiais metais pakeis nauji fondai – gyvenimo ciklo fondai.

Kartu su kaupiančiaisiais bręstantys fondai

Pagal Pasaulio banko rekomendacijas visos šalyje veikiančios pensijų kaupimo bendrovės įsteigė po septynis gyvenimo ciklo fondus, skirtus įvairaus amžiaus gyventojams, ir po vieną turto išsaugojimo fondą, skirtą pensinio amžiaus sulaukusiems klientams. Gyvenimo ciklo fondų pavadinimuose nurodomos kliento gimimo metų ribos, pvz., fondas „SEB 1982–1988“ skirtas klientams, gimusiems nuo 1982-ųjų iki 1988-ųjų. Kiekviena bendrovė turi tokių pat gimimo metų ribų fondus, kad klientai galėtų juos lengviau palyginti tarpusavyje. Įstatymas nustato, kad kiekvieno kaupiančiojo lėšos turės būti pervestos į jo amžiaus grupei skirtą fondą, kurio investavimo strategija atitiks to amžiaus žmonių investavimo poreikius. „SEB investicijų valdymas“ planuoja visų II pakopos dalyvių sukauptas lėšas į gyvenimo ciklo fondus pervesti balandžio mėnesį. Dalyviai gali patys pasirinkti pradėti kaupti naujuose fonduose jau dabar.

Gyvenimo ciklo fondų veikimo principas gana paprastas: sistemos dalyvių lėšos bus kaupiamos fonde, kurio investavimo strategija ilgainiui bus keičiama atsižvelgiant į dalyvio amžių. Kuo dirbantysis jaunesnis, tuo didesnė jo kaupiamos pensijos dalis bus investuojama į akcijas. Metams bėgant ir artėjant pensiniam amžiui, dirbančiojo lėšos bus investuojamos vis konservatyviau, tad fondas „sens“ kartu su dalyviu. Galiausiai, dalyviui sulaukus pensinio amžiaus, jo sukauptos lėšos bus perkeltos į labiausiai konservatyvų turto išsaugojimo fondą. Net ir jame laikomų lėšų dalis vis tiek bus investuojama į akcijas, tad tikėtina, kad fondo grąža pranoks infliaciją.

Į vieną fondą investuoti dalyviai galės visą pensijos kaupimo laikotarpį. Jiems patiems nebereikės rūpintis ir priimti sprendimų, kada mažinti riziką renkantis konservatyvesnį fondą. Tai atliks pensijų fondų valdytojai.

Pastebėtina, kad dalyvius perkėlus iš seno į naują fondą, pusė jų pensiją kaups rizikingesniame fonde. Kaupdami savo amžiaus grupei skirtame rizikingesniame fonde dalyviai per 10 metų turėtų sukaupti 30 proc. didesnę sumą negu konservatyviame fonde.

Svarbu paminėti, kad kaupimo sistemos dalyviai, kurie nuspręs prisiimti didesnę ar mažesnę riziką, negu yra rekomenduojama pagal jų amžių, galės rinktis bet kurį iš naujųjų gyvenimo ciklo ar turto išsaugojimo fondų. Net ir ką tik dirbti pradėjęs jaunuolis galės nurodyti, kad savo pensiją pageidauja kaupti konservatyviausiame fonde, o pensinio amžiaus sulaukęs gyventojas galės pereiti į jauniausiai dirbančiųjų grupei skirtą fondą. Jo keitimas SEB pensijų fondų dalyviams nekainuos, keitimų skaičius taip pat nebus ribojamas.

Pensijų fonde kaupiamos lėšos yra paveldimos. Gyventojo mirties atveju sukaupti pinigais bus perkeliami į turto išsaugojimo fondą ir investuojami toliau, kol atiteks paveldėtojams.

Didesnė grąža, mažesni įkainiai

Vis dėlto tikėtina, kad dauguma dalyvių liks savo amžiaus grupei priskirtame gyvenimo ciklo fonde ir metams bėgant tiesiog pamažu pereis prie konservatyvesnio investavimo. Ekspertai prognozuoja, kad ši sistema padės efektyviausiai valdyti riziką ir, jei bus išmintingai investuojama, užtikrins gerokai didesnes pajamas dalyviams negu iki šiol. Taigi svarbiausi naujovės privalumai dirbantiesiems: gerokai efektyvesnis pensijos kaupimas, didesnė tikėtina grąža, paprastesnis dalyvavimas sistemoje, nes nebereikės pačiam rūpintis, kurį fondą pasirinkti ir kada jau metas jį keisti.

Šiuo metu jau kaupiančių pensijai gyventojų lėšas valdymo bendrovės į atitinkamus fondus perkels per pirmą šių metų pusmetį. Dalyviams patiems nieko daryti nereikės. Tik tie, kurie, sulaukę pranešimo apie šį pokytį, nuspręs kaupti ne savo amžiaus grupei skirtame fonde, turės internetu arba bendrovėje pateikti prašymą fondą pakeisti.

Dar viena gera žinia kaupiantiesiems – tai mažesni pensijų fondų valdytojų paslaugų įkainiai. Įsigaliojus pensijų kaupimo sistemą reformuojantiems įstatymams, atskaitymai iš pensijų turto pagal kiekvieną pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 0,8 procento (vietoj iki šiol taikyto 1 proc.). Šis įkainis toliau mažės, kol 2021-aisiais pasieks 0,5 procento. Mažėjant valdymo mokesčiams, investicinė grąža klientams didės. Skaičiuojama, kad vien dėl šių pakeitimų 40 metų sistemoje dalyvaujantis dirbantysis galės sukaupti net 20 proc. didesnę sumą.

Dėl reformos, kaip tikimasi, didėjant kaupimo sistemos dalyvių skaičiui ir pensijai kaupti skiriamai atlyginimo daliai, didės ir bendrovių valdomas turtas. Jeigu kurioje nors bendrovėje jis pasieks ir viršys 2,5 mlrd. eurų, valdymo mokesčiai bus dar mažesni – jie kris iki 0,4 proc. atskaitymų nuo turto.

Taigi antros pakopos pensijų kaupimo sistema, pagal kurią iki šiol taikyti mažiausi įkainiai Baltijos šalyse, nuo šių metų tampa dar pigesnė, paprastesnė ir patogesnė dirbantiesiems. Valdymo bendroves šie pokyčiai, be abejo, įpareigoja kaip reikiant pasirengti. Tokie parengiamieji darbai šiuo metu jau beveik užbaigti. Gyventojams naujovės leis tikėtis didesnės pensijos ir oresnės senatvės ateityje.

Metas skaičiuoti viščiukus: ruošdamiesi kitąmet įsigaliosiančiai pertvarkytai pensijų kaupimo sistemai, kuri, tikimasi, paskatins daugiau gyventojų į ją įsitraukti maksimaliai ir prie būsimos pensijos prisidėti dalimi savo pajamų, įvertinkime, kuris prieš penkerius metus dirbančiųjų priimtas sprendimas pasiteisino labiau.

Mažoji taupyklė

Kad skaičiuoti būtų paprasčiau, aptarkime dirbantįjį, kurio mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių arba „ant popieriaus“ visą šį laikotarpį siekė vieną tūkstantį eurų. Kiek lėšų būsimai pensijai jis ar ji sukaupė, pasirinkęs „mažąją taupyklę“, t. y. dalyvaudamas pensijų kaupime, bet neprisidėdamas savo lėšomis?

Į šio gyventojo pensijos kaupimo fondą „Sodra“ kiekvieną mėnesį iki šiol pervesdavo 2 proc. socialinio pensijų draudimo įmokų siekiančią dalį. Tai sudaro 20 eurų per mėnesį arba 240 eurų per metus. Per penkerius metus į dalyvio sąskaitą buvo pervesta 1 200 eurų.

Šios lėšos buvo investuojamos, faktinė vidutinė investicijų grąža per šį laikotarpį siekė 5 proc. Taigi, per šį laikotarpį dalyvio sąskaitoje buvo sukaupta 1 308 eurai – maždaug trečdaliu didesnė suma nei jo ar jos vieno mėnesio atlyginimas „ant popieriaus“.

Didžioji taupyklė

Visai kitas įspūdis susidaro vertinant, kiek per tą patį laiką sukaupė tas pačias pajamas, tūkstantį eurų per mėnesį „ant popieriaus“ uždirbdavęs žmogus, kuris pasirinko „didžiąją taupyklę“ ir kaupimui kiekvieną mėnesį skyrė dalį savo pajamų: 2013–2015 metais – 1 proc., o nuo 2016 m. – 2 proc. priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Toks gyventojas kiekvieną mėnesį būsimai pensijai skirdamas nuo 10 iki 20 eurų per penkerius metus sukaupė 960 eurų. Pensiją kaupiančio asmens sąskaitą papildė ir „Sodra“, pervesdama du procentus nuo gyventojo sumokamų mokesčių, tai sudarė 1 200 eurų.

Kaupiantysis pagal šį būdą sulaukė ir valstybės paskatos – pačiam prie savo pensijos nutarusiam prisidėti dirbančiajam valstybė iš biudžeto skyrė papildomus 671 eurą per penkerius metus.

Sudėjus visas tris dalis – „Sodros“ mokamą, paties dirbančiojo indėlį ir valstybės paskatą – per penkerius metus pensijų kaupimo į sistemos dalyvio sąskaitą buvo įmokėta 2 831 euras. Pridėjus vidutinę 5 proc. investicijų grąžą, papildomai įmokėta dar 222 eurai. Taigi nuo 2013 m. gyventojo, kuris per mėnesį „ant popieriaus“ uždirbo 1 000 eurų, sąskaita papilnėjo 3 053 eurais. Tai daugiau nei trys jo ar jos atlyginimai.

Paskata prisidėti kiekvienam

Skirtumas tarp minimalaus ir maksimalaus įsitraukimo į pensijos kaupimą akivaizdus: tūkstantį eurų iki mokesčių uždirbantis gyventojas, pasirinkęs formulę „2+2+2” ir dalimi savo pajamų prisidėjęs prie pensijos, sukaupė daug daugiau nei dalyvis, pasirinkęs vien tik „Sodros“ pensijų fondams skiriamą dalį. Tokie dirbantieji šiuo metu sudaro apie pusę visų pensijų kaupimo sistemos dalyvių.

Be abejo, sprendimą, kokia apimtimi dalyvauti pensijų kaupime ir kiek investuoti į sotesnį gyvenimą senatvėje, kiekvienas gyventojas turi priimti pats, įvertindamas savo šiandieninius poreikius, iki pensijos likusį amžių ir kitas aplinkybes. Tačiau valstybės iniciatyva tobulinti sistemą suprantama: Seimo priimtais ir prezidentės pasirašytais įstatymų pakeitimais siekiama, kad kuo daugiau dirbančiųjų rinktųsi didžiąją taupyklę ir galimybę patiems daugiau prisidėti prie savo pensijos senatvėje.

Numatoma, kad iki šiol minimaliai kaupę fonduose ir skyrę pensijai tik 2 proc. „Sodros“ dalį, dirbantieji nuo kitų metų kaupimui galės skirti ir savo pajamų dalį. Ji nuo sausio pirmosios sudarys 1,8 proc. gyventojo atlyginimo ir palaipsniui, per penkerius metus, pasieks 3 proc. Atitinkamai didės ir kaupiančiajam iš valstybės biudžeto valstybės skiriama paskata iki ji pasieks 1,5 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio.

Be to, jaunesni nei 40 metų dirbantieji, kurie iki šiol nedalyvavo pensijų kaupimo sistemoje, nuo kitų metų į ją bus įtraukiami automatiškai. Dirbantieji turės galimybę atsisakyti dalyvauti kaupime, tačiau to nepadarius, gyventojui bus parenkamas fondas, į kurį bus nukreipiamos kaupimui skiriamos lėšos. Gyventojai turės rinktis ne ar „nori dalyvauti“ sistemoje, bet ar „nori joje nedalyvauti“.

Šis pasirinkimas neturėtų būti sudėtingas –  iki šiol galiojusi sistema akivaizdžiai liudija: imtis atsakomybės už savo ateitį ir pačiam prisidėti prie būsimosios pensijos tikrai verta. Nuo kitų metų įsigaliosianti sistema turėtų paskatinti apie tai susimąstyti gerokai daugiau dirbančiųjų nei iki šiol.