Diskusijose nuskambėjo tarsi nekaltas australų švietimo eksperto Stepheno Lee pastebėjimas, kad, kiek jam pavykę suprasti, Lietuvoje mokytojai turi labai daug viršininkų – mokyklos vadovą, savivaldybę, Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) su daugybe pavaldžių organizacijų ir, žinoma, moksleivių tėvelius. Ar čia prestižinės profesijos požymis? Kai tau nurodinėja visi, kas netingi?

Verskitės per galvą

Tai, kas šiuo metu vyksta švietimo sistemoje, tik sustiprina nerimą, sukeltą paprastos, bet labai taiklios australų eksperto pastabos. Ministerija pastato savivaldybes ir mokyklų direktorius prieš paprastą ultimatyvų faktą – persiverskite per galvą, nes mums iki savivaldybių rinkimų reikia pademonstruoti savo rinkėjams, kaip jus mylime ir kaip viskas gerės net ten, kur neturėtų gerėti.

Mokytojai įsukami į painias skaičiuokles, gauna "sutikimo dirbti pakitusiomis sąlygomis" lapelius, pasineria į biurokratizmą turėdami staigiai į "tris darbo krūvio kišenes" sudėlioti savo profesinę veiklą, kad būtų pademonstruotas naujos sistemos sklandusis veikimas.

Rezultatas? Sutrikę netgi tie, kurie buvo linkę paklusniai niūniuoti į taktą ŠMM melodijai, kad "pokyčiai buvo reikalingi, sistema gal ir visai nebloga". Atskiro sociologinio tyrimo tikrai nereikia, kad nujaustum, kaip ši sumaištis veikia mokytojo tiesioginį darbą klasėje, kaip tai persiduoda mokiniams ir, žinoma, jų tėvams.

Asmeninės istorijos

Štai keli asmeninės patirties fragmentai iš socialinių tinklų – atvirai ar asmeninėmis žinutėmis man parašę mokytojai ir mokytojos. Pažadėjau jiems anonimiškumą, tad citatos – be pavardžių, kalba netaisyta. Citatos šiek tiek sutrumpintos, bet ir trumpesni aprašymai atskleidžia tiesiog košmarišką prie reformos bandančių prisiderinti mokytojų darbo kasdienybę.

Rašo mokytoja Jurgita: "(...) Taigi, su 26 kontaktinėmis pamokomis man turi būti skirtos minimaliai 1 528,8 val. per metus (man skirta 1 508 val.). (...) mano savaitė ugdymo proceso metu vidutiniškai atrodo maždaug taip: 26+10,4+3+0,4+0,4+1=41.2 val. Vadinasi, savo 1 508 val. aš išdirbu per 36,6 savaitės. Matematiškai ir logiškai mąstant, po jų mano darbas turėtų būti baigtas, betgi per mokinių atostogas turime lygiai taip pat dirbti: metodiniai susirinkimai, pedagogų tarybos posėdžiai, ataskaitos, metodinės medžiagos tvarkymas, pataisos, mokinių ekskursijos ir t.t. Administracija nesileidžia į kalbas ir net nesiruošia tarifikuoti mūsų darbo mokinių atostogų metu. Ar ne per daug laisvės palikta vadovams spręsti, už ką jie privalo mokėti, o kas ir taip mokytojui privaloma? Dar vienas faktas: mano pamokų krūvis padidėjo – atlyginimas sumažėjo."

Rašo mokytoja Aurelija: "(...) esu geografijos mokytoja metodininkė gimnazijoje. Ir praėjusiais, ir šiais metais turiu 36 val. – etatą. Kadangi šiemet visos valandos įkainotos vienodai, koeficientas 8, mano alga, neatskaičiavus mokesčių, bus 1 040 eurų (pagal MEDUS skaičiuoklę). Už tas pačias valandas dar gegužės mėnesį buvo 1 149 eurai. Ryškus "padidėjimas".

Rašo mokytoja Irma (vardas pakeistas): "(…) Dirbu pagrindinėje mokykloje. Iki šiol nežinau, nei kokią etato dalį turėsiu, nei koks bus mano "prestižinis" atlyginimas. Turėdama 21 kont. val. ir krūvą darbų trečiojoje kišenėje apie etatą galiu tik pasvajoti. Visa trečiosios kišenės veikla įkainota minimaliu valandų skaičiumi – NES nėra pinigų. (…) Užsienio kalbų mokytojams už darbų tikrinimą buvo rekomenduojama mažiausiai 40 proc., deja, pas mus mokykloje šis skaičius mažesnis. (…) Už darbą su specialių poreikių mokiniais atlygis sumažėjo iki 3 proc. – už darbą su tokiais keturiais mokiniais mokama kaip už vieną. Mažėja ir atlygis už namų mokymą, jau nekalbant apie tai, kad į namų mokymą mokytojai važiuoja savo lėšomis. Popierizmas auga jau ne dienomis, o valandomis. Savivaldybės metodinių grupių darbas išvis nėra apmokamas (…) Tokių sukiršintų mokytojų dar nebuvo. Streikas artėja."

Mokytoja Irma priduria: "Mokykloje tęsiasi košmaras. Šiandien buvo pasakyta, kad visiems, net ir turintiems tokį patį krūvį kaip  pernai, atlyginimas sumažės. Taip pat iškilo kita problema. Keletas mūsų mokykloje dirbančių mokytojų turi kitus darbus, todėl mokykloje dirba tik tris dienas, kitomis dienomis jie mokytojauja kitose mokyklose. Jiems yra tarifikuojamos penkios darbo dienos mokykloje, nors dvi dienas iš penkių jie oficialiai dirba kitoje ugdymo įstaigoje. Tuo tarpu tik vienoje darbovietėje – mūsų mokykloje – dirbantiems mokytojams yra sudarytas pamokų tvarkaraštis su daugybe langų (iki septynių), jie neturi galimybės turėti metodinės dienos dirbant nuotolinio darbo grafiku. Į jokias kalbas mokyklos vadovas nesileidžia, taip diskriminuodamas didesnę dalį mokyklos mokytojų. Klasės vadovams valandos už darbą su klase sumažėjo nuo 5 iki 3,5 val., nors darbo krūvis (darbas su klase, tėvais, klasės renginiai ir t.t.) liko nepakitęs."

Biurokratai klesti

Painu? Neįtikėtinai… Ar neaiškumo atmosferoje ir biurokratiniuose raizgalynuose randasi pasitenkinimo profesija, reikalavimų kokybei ir noro tobulėti sąlyos? Vargu. Tad išvados peršasi kiek niūrokos:

1. Švietimo sistema, ir taip kenčianti nuo perteklinio biurokratizmo, tapo dar labiau biurokratizuota.

2. Mokyklų direktoriai tapo galingesni, o mokytojai – dar mažesni sistemos sraigteliai.

3. Reforma nepalietė svarbiausio aspekto – kokybės gerinimo, nes pasinerta vien į skrupulingą aritmetinį krūvio dedamųjų skaičiavimą.

Svarbiausia – su reforma aiškiai paskubėta, esamas metodologines problemas buvo galima neskubant ir atidžiai diegti iki 2019-ųjų rugsėjo, o išaiškėjus esminiams reformos trūkumams – atsisakyti. Kartu su kitais Seimo kolegomis tokį sprendimą ir siūlėme, tačiau kompromisai – ne šio Seimo daugumai. Buldozeris neskirtas niuansams.