Naujas jų kūrinys „Lila: Slaptas demiurgo žaidimas“ jungia lėlių, šokio, operos ir šešėlių teatro žanrus. Dviejų alegorinių siužetų  kūrinys žiūrovą nukelia į Žemės kūrimo pradžią.

Spektaklio pavadinimas „Lila“ Indijos mitologijoje aiškinamas kaip kosminis Dievo-Kūrėjo žaidimas kuriant iliuzinį pasaulį lyg dar vieną spektaklį.

Antroji spektaklio dalis vaizduoja futuristinį pasaulį po apokalipsės, kur miškų dvasios žmogaus suniokotoje Žemėje siekia keršto prieš jas pavergusį pasaulį. Muzikinį spektaklio siužetą pasakoja akordeonu grojantis Tadas Motiečius.

Grindis moteris pasakoja meistravusi iš vienkartinių lazdelių, šviestuvus iš karoliukų ir vielos, sienas dekoravo audinio skiautėmis, o vonioje grindis klijavo iš smulkių tikrų vonios plytelių.

Langų vitražai – tai įmautės, dekoruotos stiklo dažais, apšvietimo instaliacija – lempučių girlianda, luboms ir langams naudotos po statybų namuose likusios medžiagų dalys.

O štai baldų ir namo gyventojų atsiradimo istorija šiek tiek kitokia.

Menininkai P. ir V. Čepkauskai buvo surengę bendrą parodą 2015 metais, o šį kartą jie pristatomi kaip du profesionalūs, nepriklausomi autoriai. Juos vienija tik parodos pavadinimas – „Pokalbis“.

Tai tėvo ir sūnaus dialogas apie meną, kultūrą, moralę. Parodos erdvėse dvi kartos viena kitą kritikuoja, palaiko, įkvepia ir laužo normas, keičia galerijos erdvę, kuria meninį dialogą, į kurį įtraukia ir žiūrovą.

Paroda „Pokalbis“ Aušros Vartų galerijoje veiks iki kovo 5 dienos.

Tai itin svarbu šaltuoju metų laiku, kai šie gamtai svarbūs padarėliai yra pažeidžiamiausi. Vienos didžiausių šikšnosparnių žiemojimo vietų Paneriuose ramybę ir mikroklimatą drumsdavo nuotykių ieškotojai, kuriuos čia vilioja 1861 metais pastatyto 427 metrų ilgio, 8 metrų pločio ir 6,4 metrų aukščio Panerių tunelio istorija.

Tačiau jau antrus metus gamtininkai džiūgauja saugantys šios vietos ramybę ir teigia, kad tai viena didžiausių žemaviečių Lietuvoje.

Kūrybiškiausiems Lietuvoje už geriausius 2016 m. projektus pirmadienio vakarą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įteikti Vilniaus universiteto įsteigti apdovanojimai „PR Lapės“.

Šiemet renginys sulaukė išskirtinio dalyvių dėmesio – gautos 95 paraiškos. Norą dalyvauti pareiškė didžiosios šalies įmonės, startuoliai, verslo iniciatyvos, technologinių inovacijų, socialinės atsakomybės, pilietiškumo mokymų kūrėjai ir kiti.

„Atsakingąja lape“ paskelbta mobilioji programėlė „Mano kraujas“, skirta  kraujo donorystei, „Pilietiškosios lapės“ apdovanojimą pelnė miesto bendruomenė, mokanti praktinių sodininkystės ir daržininkystės įgūdžių, „Versliąja lape“ tapo unikalus dviračių laikiklis-keltuvas, „Išradingąja lape“ apdovanota programėlė „Prieš egzaminą“, padedanti moksleiviams ruoštis egzaminams, „Lietuvą garsinančia lape“ pripažinta Guinnesso rekordo siekusi „Didžiausia programavimo pamoka“.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras už 77-ąjį sezono šūkį „Treniruok ir sielą“ apdovanotas „Provokuojančiąja lape“. Savanoriškai skaidrumo iniciatyvai „Jonvabaliai“ įteiktas  „Nuosekliosios lapės“ apdovanojimas.

Šis pedagoginis eksperimentas – unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse.

Muzikos mokytojo Sauliaus Balsio mintis klasės pučiamųjų orkestrą sukurti Pašilių mokykloje buvo sutikta entuziastingai. Anot jo, trečiokai groti pradėjo būdami antroje klasėje. Palyginus su Europos šalių praktika, kur tokie orkestrai buriami iš 12-mečių, tai – ankstyvas eksperimentas. Tačiau jis pavykęs, tikina muzikos mokytojas.

Mokymo sistemos, kai visa įprasta klasė be jokios muzikinės atrankos tampa orkestru, istorija prasidėjo Vokietijoje prieš 20 metų. Dabar ji jau paplitusi visoje Europoje.

Tai – bene didžiausia šios jau pelniusios pripažinimą tapytojos paroda.

Įspūdingo formato 23 darbų ciklą E. Ridikaitė pasakoja kūrusi ketverius metus. Vilniaus senųjų pastatų ir laiptinių užmirštas grindų dekoras – keraminių grindų kompozicijos – nugulė ant didelio formatų drobių.

Autorė savo tapybos darbuose užfiksavo Vilniaus senųjų pastatų grindų XIX a. pabaigos ir XX a. amžiaus pradžios urbanistinę estetiką. E. Ridikaitė naudoja savitą techniką – pridengusi drobę trafaretais purškia aerozolinius dažus, nei teptuku, nei rankomis nesiliesdama prie drobės.

Parodų salėje yra ir žemėlapis, pagal kurį galite rasti paveiksluose vaizduojamų grindų originalus Vilniuje senamiestyje.

Šiuo metu čia veikia personalinė jos rankų darbu ir veltiniu sušildyta paroda, pavadinimu „Danguje ir ant žemės“.

Pasak K. Kunčinaitės, trijų tarpusavyje susietų dalių instaliaciją jungia veltinio technika, čia dominuoja vyro ir moters figūros tarp dangaus ir žemės, velti namukai. Taip pat vaizdo instaliacija, sukurianti judesio, nepastovumo iliuziją.