„Lenkija – baltai raudona“ skambėjo iš įvairiausių Lenkijos kampelių į stadioną atvykusių 58 tūkst. žmonių užpildytose tribūnose, o beribio džiaugsmo bangos nuvilnijo po kiekvieno iš 4 taiklių lenkų smūgių į mūsiškių vartus.
Prieš tai Lenkija sužaidė lygiosiomis 2:2 su Čilės rinktine, tad rinktinės sirgalių lūkesčiai augo lyg ant mielių. Dalis jų savo komandą matė tik kitame, jau nebe grupės etape, dar kiti – jau pusfinalyje, tačiau visi supranta, kad rinktinė gali pasiekti daug, o šie metai Lenkijos futbolui jau yra ypatingi.
Lenkai pozityviai žvelgia į pasaulio futbolo čempionatą: savo komandą mato tarp stipriausiųjų – ar tai aštuntuke, ar tai net pusfinalyje, o gal ir finale, bet visi sutaria, kad grupės etapo barjeras keblumų sukelti neturėtų.
Ypač kai ir jų grupė nebus tokia jau sunki: lenkai H grupėje jėgas pirmiausiai jau birželio 19 dieną išmėgins su Senegalo, o vėliau – su Kolumbijos ir Japonijos ekipomis. Beje, tai vienintelė šio pasaulio futbolo čempionato grupė, kurioje nežaidžia nei viena anksčiau čempionate nugalėjusi ekipa.
Apie sirgalių viltis paklausėme prieš dar prieš rungtynes su Lietuva:
Toks pozityvumas turi ne vieną priežastį. Pirma, lenkai atrankoje į pasaulio čempionatą E grupėje užėmė pirmą vietą ir gavo tiesioginį bilietą į čempionatą. Antra, komandos lyderis Robertas Lewandowskis šioje atrankoje buvo rezultatyviausias – į varžovų vartus įsūdė net 16 įvarčių.
Trečia, lenkai, panašu, jau žino, kaip žaisti finaliniuose turnyruose. 2016 m. Europos futbolo čempionate komanda nužengė iki ketvirtfinalio. Toks Lenkijos komandos pasiekimas šiame turnyre – po dviejų itin nesėkmingų čempionatų: tiek 2008, tiek 2012 metais lenkai savo grupėse liko paskutiniai.
O dalyvavimas pasaulio čempionatuose vertas atskiros istorijos – 1974 m. iš Vakarų Vokietijos ir 1982 m. iš Ispanijos lenkai grįžo su bronzos medaliais.
Daug ką šis čempionatas reiškia ir Varšuvos „Legia“ klubui. Šiemet klubo spalvas ginanti komanda ne tik apgynė šalies čempionų titulą, bet ir nugalėjo Lenkijos taurės turnyre. Į didžiausią pasaulyje futbolo spektaklį jis išlydi du savo futbolininkus – gynėjus Michalą Pazdaną ir Arturą Jedrzejczyką.
Tačiau šio klubo įtaka Lenkijos rinktinės sudėčiai yra kur kas didesnė – beveik 32 tūkst. klubo stadiono veją yra mindę ir rinktinės kertiniai žaidėjai Kamilas Grosickis (priklausė 2007–2009 m. m.), Wojciechas Szczesny (2005–2006 m. m. žaidė jaunimo komandoje), Robertas Lewandowskis (2005–2006 m. m. žaidė dublerių komandoje) ir Maciejus Rybus (žaidė 2007–2012 m. m.).
„Manau, kad tai – ypatingi metai Lenkijos futbolui. (...) Atmosfera, kalbant apie pasaulio čempionatą, yra fantastiška. Nes futbolas tiek pasaulyje, tiek Lenkijoje yra mėgstamiausias sportas. (...) Visi jaudinasi, ant kiekvieno kampo gali rasti parduodamos čempionato atributikos“, – apie nuotaikas Lenkijoje kalbėjo „Legia“ atstovė spaudai Izabela Kruk.
Mėgins priminti šlovingus laikus
Sėkmė pasaulio čempionate ir yra didžiausias Lenkijos futbolo pasididžiavimas. Pirmąkart pasaulio pirmenybėse jie dalyvavo dar 1938 m. Po to tęsėsi sausra, kuri baigėsi itin galingai 1974 m., kai Vakarų Vokietijoje vykusiame čempionate lenkai užėmė trečią vietą.
Tiesa, tuomet turnyre dalyvavo tik 16 rinktinių. Ketvirtoje grupėje rungtyniavę lenkai užėmė pirmą vietą – 3:2 įveikta Argentina, net 7:0 sutriuškintas Haitis ir 2:1 nugalėta Italija. Antrame etape, skirtingai nei dabar, komandos buvo suskirstytos į dar kitas grupes. Lenkai ir čia žaidė lyg iš natų – 1:0 įveikta Švedija, 2:1 – Jugoslavija, tačiau viltis sugriovė vėlyvas vokiečio Gerdo Mullerio įvartis. Pralaimėjusi Vakarų Vokietijai Lenkija grupėje liko antra ir turėjo kovoti mažajame finale, kur jos laukė Brazilija. Čia Miuncheno Olimpiniame stadione stebint 77 tūkst. žmonių net 7 įvarčiais šiame čempionate pasižymėjęs Grzegorzas Lato 76 minutę, beje, kaip ir G. Mulleris, smeigė bronzos medalius nulėmusį įvartį. Rezultatyviausių to turnyro žaidėjų sąraše galima rasti ir penkis įvarčius pelniusį Andrzejų Szarmachą.
Kiek prasčiau lenkams sekėsi 1978 m., kai čempionatas persikėlė į Argentiną. Antroje grupėje žaidę mūsų kaimynai nulinėmis lygiosiomis sužaidė su savo skriaudike Vakarų Vokietijos rinktine, vėliau minimaliu rezultatu 1:0 įveikė Tunisą ir 3:1 nugalėjo Meksiką. Vokiečių lygiosios su Tunisu paskutiniame ture leido lenkams džiaugtis pirmąja vieta grupėje. Antrajame ture B grupėje Lenkijos ekipai atėjo atpildo valanda – pirma ją 2:0 įveikė Argentina, o vėliau 3:1 ir Brazilija. Vienintelė pergalė 1:0 prieš Peru padėjo lenkams nenusiristi iki paskutinės vietos grupėje. Bendroje įskaitoje lenkai liko penkti, o rezultatyviausias praėjusio čempionato lenkų puolėjas G. Lato liko vos su dvejais įvarčiais savo sąskaitoje.
Turėtą šlovę lenkai susigrąžino 1982 m., kai Ispanijoje vykusiose pirmenybėse vėl nugvelbė bronzos medalius. Tačiau viskas iš pradžių. Pirmoje grupėje užėmė lenkai užėmė pirmą vietą – nulinėmis lygiosiomis sužaidė su italais ir Kamerūnu bei 5:1 įveikė Peru futbolininkus. Antrame etape A grupėje lenkai vėl užėmė pirmą vietą – 3:0 įveikė Belgiją ir sužaidė nulinėmis lygiosiomis su Sovietų Sąjungos rinktine. Tačiau viltys žlugo pusfinalyje, kuriame po dviejų Paolo Rossi įvarčių turėjo pripažinti Italijos rinktinė pranašumą – 0:2.
Kaip ir prieš aštuonerius metus, lenkai ruošėsi mažajam finalui, kuriame šįkart jų laukė Prancūzijos vienuolikė. Po 13-ą minutę pelnyto Rene Girardo įvarčio lenkai atsilikinėjo, tačiau per paskutines 5 pirmojo kėlinio minutes persvėrė rezultatą, o savo pranašumą užtvirtino antrojo kėlinio pirmą minutę. Prancūzai į tai atsakė vienu įvarčiu, kurio buvo maža – rezultatu 3:2 lenkai pakartojo savo istorinį pasiekimą, prie kurio itin prisidėjo turnyre 4 įvarčius pelnęs Zbigniewas Boniekas.
Daug vilčių ir prieš šį čempionatą, kuriame lenkai žais H grupėje su Senegalu, Kolumbija ir Japonija. Pirmosios rungtynės – birželio 19 d. Maskvoje su Senegalu.
Pirmas Lenkijos rinktinės ir visas kitas čempionato rungtynes transliuos LRT – oficialus čempionato transliuotojas.
