Ir mes Lietuvoje geriau tuo nesipiktintume, o pradėtume ieškoti konstruktyvių sprendimų.

Radikalūs populistai lengva ranka gali pasiūlyti greitą reagavimo būdą – uždaryti sieną su Baltarusija. Taip fizinėmis priemonėmis apsaugotume ne tik visus piliečius, bet ir verslą, nevyriausybines organizacijas. Tokie veiksmai leistų nutraukti komercines ir kitas veiklas, nutrauktų susisiekimą.

Lietuvos deleguotas eurokomisaras skaičiuoja, kad mūsų šalis dėl to netektų 0,9 proc. BVP. Nesiimsiu vertinti – daug tai ar mažai. Akivaizdu tik viena – toks užsidarymas sukurtų ne tik tiesioginių, bet ir papildomų padarinių. Didžiulis krūvis tektų transporto įmonėms – ne tik skraidančioms. Jau dabar akivaizdu, kad išvengti Baltarusijos oro erdvės ne taip jau paprasta. O dar sudėtingiau būtų planuoti kelių transporto ar geležinkelio koridorius.

Tad daugiau nei akivaizdu, kad naujosios statyti nauja kinų sieną  neperspektyvu. Sienų uždarymas ir bendravimo nutraukimas turėtų didelių ilgalaikių padarinių. Dalį jų jau matome Klaipėdoje, kai Baltarusijos vadovai priėmė politinį sprendimą ir nutraukė mineralinių medžiagų krovą per mūsų uostą.

Sudėtinga, nesmagu, gal net teks peržengti kai kuriuos principus. Bet tokia jau ta sudėtingų kaimynų realybė.

XIX a. JAV pramonininkas Samuelis Koltas savo revolverį reklamavo sakydamas "Dievas sukūrė žmones lygius. O koltas juos padarė lygius". Kai kurie adrenaliną mėgstantys mūsų bendrapiliečiai siūlo šią situaciją spręsti vos ne iš karto stojant prie ginklų ir judant Lietuvos pietryčių sienos link su pagalbos engiamiems baltarusiams šūkiu. Deja, ir toks scenarijus netinkamas – atviro karinio konflikto židinys būtų dar blogesnė išeitis nei statyti akliną sieną.

Tad kaip spręsti neprognozuojamų ir tarptautines sutartis laužančių kaimynų problemą? Nuliūdinsiu, bet greito, pigaus ir ilgalaikio sprendimo tiesiog nėra. Turime susitaikyti su tuo, kad už kelių dešimčių kilometrų nuo mūsų sostinės gyvena kaimynai, kurių elgesį sunku prognozuoti, kurie nevengia elgtis taip, kaip padorioje kompanijoje nepriimta, kurie (tai bene pavojingiausia) dažnai yra tik Kremliaus nurodymų vykdytojai.

Ar tai kuo nors skiriasi nuo situacijos, kai gyvename bute ar name šalia problemas keliančio kaimyno? Galime kviesti policiją, bet ji kiekvieną dieną triukšmadario netildys. Galime kiekvieną kartą eiti tartis, bet tai kartosis vėl ir vėl. Ir galime nuosekliai, bet kryptingai bandyti keisti neišvengiamybę – susipažinti, kalbėtis, ieškoti kompromisų. Sudėtinga, nesmagu, gal net teks peržengti kai kuriuos principus.

Bet tokia jau ta sudėtingų kaimynų realybė. Turite geresnių pasiūlymų?

Užimtumo tarnyba skaičiuoja, kad 2018–2019 m. Kauno mieste ir rajone registruotų bedarbių buvo 19,6–20,1 tūkst.,  tačiau 2020 m. jų skaičius ūgtelėjo ir pasiekė 30,3 tūkst. registruotų bedarbių. Suprantama, tai bendras registruotų asmenų skaičius ir jie be darbo buvo skirtingą laiko tarpą.

Dar įdomesnę tendenciją rodo kitas tarnybos skaičiuojamas rodiklis – tai registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Atrodytų, iki karantino Kaune kuriamos darbo vietos turėjo mažinti nedirbančių asmenų dalį ir tik karantinas pakeitė situaciją, tačiau duomenys rodo ką kitą. Nagrinėjant Kauno miesto rodiklius matyti, kad santykinė nedirbančių, tačiau darbingų, gyventojų dalis nuosekliai augo nuo pat 2016 m. Tada šis rodiklis siekė 6,7 proc., o paskui kasmet nuosekliai didėjo – 7,2 proc., 8,6 proc., 8,8 proc ir 13,3 proc.

Tad kodėl nedirbančių asmenų dalis per penkerius metus beveik padvigubėjo? Akivaizdu, kad visko karantinui ir pandemijai nurašyti negalime – rodiklis nuosekliai blogėja jau daug metų.

Dar įdomiau, kai pažiūrime, kas vyko iki tol.

Panaši dalis nedirbančių asmenų buvo 2010 m. – net 13,9 proc. darbingo amžiaus asmenų nedirbo. O vėliau nuosekliai kasmet mažėjo – 11,7 proc., 10,6 proc., 9,6 proc., 8,2 proc. 7,3 proc. ir 2016-aisiais pasiekė jau minėtą geriausią rezultatą 6,7 proc.

Akivaizdu, kad visko karantinui ir pandemijai nurašyti negalime – rodiklis nuosekliai blogėja jau daug metų.

Tad kokios priežastys lėmė, kad prieš penkerius metus Kaune įvyko lūžis ir vis mažiau darbingų asmenų dirba ir gauna oficialias pajamas? Ar galima kaltinti emigraciją? Ar galime kaltinti sumenkusį darbingų asmenų skaičių? Ar galime ieškoti pateisinimo vidinėje migracijoje valstybės viduje?

Verta palyginti Kauno rezultatą su visos valstybės rodikliu. Lietuvoje geriausias santykinis rezultatas fiksuotas 2017 m. – t.y. metais vėliau nei Kaune. Ir tendencija iš esmės panaši, tik bendras valstybės lygis 2010 m. startavo nuo gerokai prastesnės pozicijos – beveik kas šeštas (15,9 proc.) darbingas asmuo tuo metu buvo registruotas kaip bedarbis. Tačiau valstybės lygiu situacija nuosekliai gerėjo ir 2017-aisiais pasiektas rezultatas iš esmės stabilizavosi, 2018–2019 m. jis kito paklaidos ribose (apie 8,5 proc.).

Tai rodytų, kad Kaune dar iki pandemijos ir karantino paskelbimo vyko procesai, į kuriuos vietos valdžia reagavo netinkamai. Nors kūrėsi naujos įmonės, steigtos naujos darbo vietos, tačiau santykinė bedarbių dalis nuosekliai augo. O gal tai reiškia, kad nauji stambūs gigantai tik perviliojo smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) darbuotojus? Geriausiems išėjus iš SVV, įmonės neberanda kuo jų pakeisti ir tenka visai nutraukti ar mažinti veiklą?

Jeigu tai pasitvirtintų, tai būtų itin skaudi ir ilgalaikė strateginė miesto plėtros klaida.

P.S. Išsamūs kiekvienos savivaldybės Užimtumo tarnybos duomenys skelbiami Oficialios statistikos portalo skiltyse "Registruoti bedarbiai" ir "Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis".

Bet pažiūrėkime iš dar tolesnės perspektyvos. Lietuvos statistikos departamentas kaupia ir teikia duomenis apie gimusiuosius Lietuvoje nuo 1994 m. Mums, kauniečiams, žinoma, svarbūs tiek nacionaliniai, tiek ir atskirai Kauno duomenys.

Vertinant nacionalinį gimusiųjų rodiklį akivaizdūs du lūžio taškai – tai 2002 m. staigiai sustojęs gimusiųjų skaičiaus mažėjimas. Ir 2015 m. prasidėjusi nauja rodiklio kritimo tendencija. Pirmąjį Lietuvos lūžio tašką, tikėtina, geriausiai paaiškina tam tikras socialinės piliečių santvarkos pasikeitimas – per kiek daugiau nei dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo visuomenė įprato gyventi kitaip, senosios tradicijos išnyko, o naujosios suformavo tam tikrą bazinį palaikymo lygį.

Vėlesnę 2007–2008 m. bangelę paaiškina bendra ekonominė situacija, kai ekonomikos perkaitimas kėlė gyventojų lūkesčius apie gražią ateitį.

Tačiau esminis klausimas – kas įvyko 2015–2016 m., kad gimusiųjų pradėjo nuosekliai mažėti, vos per ketverius "valstiečių" valdymo metus gimusiųjų skaičius sumenko daugiau nei penktadaliu – nuo 31,4 tūkst. 2015 m. iki 24,5 tūkst. 2020-aisiais. Situacijos negelbėjo net ir apčiuopiamai didelės "valstiečių"-žaliųjų investicijos į vaiko pinigų pertvarką.

Esminiai demografiniai pokyčiai yra lėti, tačiau neišvengiami.

Grįžkime į Kauną.

Pagrindinis klausimas – kas įvyko Kauno apskrityje 2012 m., kad gimusiųjų skaičius pradėjo nuosekliai augti? Juk Kauno ūkininku vadinamas dabartinis meras išrinktas tik 2015 m.

Atsakymą sufleruoja Kauno palyginimas su Vilniumi. Abiejų didmiesčių gimusiųjų rodiklis po 2012 m. pradeda nuosekliai augti, nors iki tol Kaune buvo iš esmės stabilus, o Vilniuje po įstojimo į ES netgi pamažu traukėsi.

Labiausiai tikėtina, kad tiek Vilniaus, tiek ir Kauno rodikliai – tai medicinos centrų sutelkimas stambiausiose ir didžiausią patirtį turinčiuose gimdymo centruose. Kita vertus, prie suminio skaičiaus prisideda ir faktinė migracija šalies viduje, kai tiek į Vilnių, tiek į Kauną persikelia vis daugiau jaunimo – jie čia kuriasi ir susilaukia vaikų.

Todėl tai gera žinia Kaunui, tačiau šią gerą žinią reikia suprasti, įvertinti ir gerai pasiruošti, nes kartu nuo 2012 m. besitęsiantis gimusiųjų Kauno apskrityje skaičiaus augimas kelia rimtų klausimų apie infrastruktūros pajėgumus. Ar Kauno regionas (ne tik miestas) turi pakankamai vaikų darželių? Kada bus susidurta su Vilniaus tipo problemomis ir vietų stoka? Ar spės naujam vaikų srautui per 5–7 metus pasiruošti pradinės, o vėliau – ir pagrindinės mokyklos, gimnazijos?

Esminiai demografiniai pokyčiai yra lėti, tačiau neišvengiami. Todėl, mano nuomone, jiems turime ruoštis nuosekliai, neskubėdami, iš esmės ir jau dabar, kad nereikėtų, kaip sakoma, gesinti gaisrų, o būtume ramūs ir žinotume, kaip auginsime vaikus po 10 ar 20 metų.