Turbūt nedaug liko Kaune žmonių, kurie nebūtų girdėję apie Lietuvos pašto pastangas parduoti Laisvės alėjoje esantį Centrinio pašto pastatą. Procesas trunka keleri metai, tačiau pirkėjų šiam svarbiausiam Kauno tarpukario modernizmo architektūriniam šedevrui iki šiol taip ir neatsiranda. Kai prieš gerą pusmetį į pastato erdves įsiprašė Kauno bienalė, pastatą rado gerokai apleistą – sutrūkinėję vamzdžiai, aptrupėjusios sienos – visa, kas būdinga šeimininko neturintiems namams. Nepaisant to, pašte visą rudenį vykę bienalės renginiai tapo ne tik šalies, bet ir tarptautiniu įvykiu, o paštu kaip unikaliu pastatu žavėjosi ir jaunas, ir senas.
Pastatas apleistas
Šiandien pastatas ir vėl tuščias, o turint omeny už lango spaudžiantį speigą galime įsivaizduoti, kaip toliau sparčiai nyksta nešildomo pastato vidus. Tokia ūkinė realybė būdinga visiems apleistiems statiniams, ir, kaip sakoma, nieko čia nepadarysi.
Šis pastatas nėra paprastas statinys – ryškiausias tarpukario Kauno ir Lietuvos sparčios evoliucijos ir europėjimo pavyzdys, daugiausia tarptautinio architektų dėmesio sulaukiantis objektas. Tad pastato savininkai, regis, tik turėtų pasinaudoti jiems rodomu dėmesiu ir išnaudoti jį savo įvaizdžio kūrimo tikslams. Deja, Lietuvos paštas savo ryškiausio reprezentacinio pastato stengiasi atsikratyti, o simbolinis kapitalas, kuris trykšte trykšta iš šio pastato vidaus, valstybinei įmonei nerūpi.
Mato tik pinigus
Dar ankstyvą vasarą Kauno savivaldybės atstovai siūlė pašto valdžiai perduoti šį pastatą Kauno miesto muziejui – buvo net pabraižytas galimas erdvių pritaikymas Kauno modernizmo istorijos, architektūros ekspozicijoms, architektų ir IT specialistų biurams, kavinei, skaityklai ir kt. Lietuvos paštas, valstybinė įmonė, pasiūlė savivaldybei – valstybei atstovaujančiai kitai institucijai – už šį pastatą susimokėti.
Čia kyla svarbiausias klausimas – ar ne per daug savarankiškumo ir laisvių savo įsteigtoms institucijoms suteikia valstybė, leisdama naikinti ir pamažu iš Lietuvos gyventojų atminties trinti svarbiausius valstybingumo kūrimo momentus? Jeigu pašto vadovai patys negeba matyti toliau nei šiandien generuojamas milijardines pajamas, galbūt valstybė kaip pašto steigėja turėtų padėti jiems pažvelgti į tolesnę ateitį? Kokia Lietuvos valstybingumo atmintimi dalysis mūsų vaikai, anūkai, proanūkai? Prekybos centrų ar biurų?
Gal paskatins diskusiją?
Pasaulyje daugybė pavyzdžių, kai socialiai atsakingos didžiulius pinigų srautus generuojančios įmonės imasi iniciatyvos ir stato ar prikelia naujam gyvenimui objektus, skirtus visuomeninėms bendruomenių reikmėms, tuo praturtindamos savo bendrapiliečius ne tik materialiai, bet ir dvasiškai.
Taip jos iš tikrųjų elgiasi socialiai atsakingai ir prisideda prie valstybės gerovės kūrimo. Lietuvos paštas, savo tinklalapyje pabrėžiantis esąs viena iš seniausių institucijų, socialiai atsakinga, atsisakydamas Centrinio pašto, šią savo institucijos istorinę atmintį lengva ranka ištrina.
Tad ar tikrai pašto įvaizdžio kūrimo strategija atitinka realybę, o paštas kuria vertę vartotojui? Ir kokiais epitetais bus vadinama ši institucija, nesirūpinanti pagrindiniu ir gražiausiu Laisvės alėjos pastatu Kaune ateinančius dešimtmečius? O gal mes, kauniečiai, ko nors nežinome ir šis straipsnis paskatins paštą atvirai kalbėti šia tema?
