Kas keičiasi?
Ši reforma orientuota į struktūrinius pokyčius. Dabar veikiantys Vaiko teisių apsaugos skyriai (VTAS) bus centralizuoti, valstybiniai. Tai reiškia, kad savivaldybių administracijose tokie padaliniai bus naikinami. Pranešimai apie galimą ar patiriamą smurtą bus kreipiami į valstybinį VTAS.
Pagal naują tvarką VTAS nustatys nulinį, pirmą arba antrą grėsmės vaikui lygį. Melagingi pranešimai bus priskirti prie nulinės grėsmės. Tačiau su pirmo ir antro grėsmės lygių nustatymu yra painiavos – verta pasiaiškinti, kuo jie skiriasi.
Pirmojo grėsmės lygio atveju vaikai liks šeimoje, su kuria dirbs jai paskirtas socialinis darbuotojas. Antrojo lygio atveju vaikui bus skiriama laikinoji globa ir teikiama pagalba, konsultacijos tėvams. Pastiprinimas – mobilios specialistų komandos, kurios, po trumpalaikės intervencijos į šeimą, patars atvejo vadybininkui (socialiniam darbuotojui), kaip toliau organizuoti darbą su šeima. Sėkmės atveju vaikas bus grąžinamas tėvams. Tačiau, jei bus konstatuojama, kad per 60 dienų vaiko tėvai ar globėjai nesistengė ir nepakeitė savo elgesio, toliau vengia atlikti savo pareigas, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais, VTAS kreipsis į teismą dėl tėvų globos (ne)terminuoto apribojimo, nuolatinės vaiko globos, įvaikinimo.
Taigi, dabartiniai VTAS specialistai sprendžia dilemą – palikti vaiką augti šeimoje ar skirti jam laikiną globą. Nuo šio vertinimo priklauso vaikų likimai.
Kelia abejonių
Kaip naujovė yra pristatoma kompleksinė pagalba vaikui ir šeimai. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bendro darbo koordinavimo organizavimą savivaldybėse turi užtikrinti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, kuris tirs poreikį, planuos, t.y. atliks administravimo funkcijas. Jo funkcija – labai svarbi. Greičiausiai tarpinstitucinio darbo koordinatorius dirbs ir su atvejo vadybininku. Skamba naujai ir daug žadančiai, bet... Nenorėčiau menkinti įstatymo iniciatyvos, bet kyla dvejonių.
Pavyzdžiui, įstatymo 37 straipsnyje teigiama, kad "atvejo vadybos tikslas – rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko bei šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko saugumą, jo interesus, ir tik išnaudojus visas galimybes padėti šeimai ir šiai pagalbai nepavykus kreiptis į teismą leidimo vaiką paimti iš šeimos ir jam nustatyti globą (rūpybą)".
41-ame straipsnyje atvejo vadybininkas apibrėžiamas tik per administracines funkcijas: jis siunčia vaiko atstovus gauti paslaugų ir koordinuoja jų teikimą, suteikia informaciją, organizuoja atvejo nagrinėjimo posėdžius, baigia atvejo vadybos procesą.
Akivaizdu, kad pokyčiai vaiko teisių apsaugos srityje paremti tik į šeimą orientuota strategija. O kas teiks paslaugas vaikui?
Skirtingos pagalbos
Atvejo vadybos tikslas yra rasti vaiko ir šeimos problemų sprendimo būdą. Reformos silpnoji vieta yra dedamas lygybės ženklas tarp šeimos (suaugusiųjų) ir vaiko problemų. Daroma prielaida, kad jei tėvams bus suteiktos paslaugos, vaikai neturės problemų. Deja, tai netiesa. Vaikai turi problemų, o socialinės rizikos šeimų vaikai jų turi dar daugiau.
Lietuvoje dažniausios problemos yra piktnaudžiavimas alkoholiu, smurtas artimoje aplinkoje, socialinių tėvystės įgūdžių stoka, skurdas, pagalbos vaikams, kurie patiria smurtą ar patyčias, stoka.
Taip, daugelis vaikų problemų yra tėvų ir kitų suaugusiųjų problemų padarinys. Bet ne tik. Vaikai taip pat gali turėti problemų, pavyzdžiui, sunkumų dėl mokymosi, patirti patyčias, smurtą, bendravimo problemų, išgyventi vienatvę, turėti minčių pakelti prieš save ranką, gėdos ir baimės jausmų, priklausomybę nuo kompiuterio, moralinių išgyvenimų.
Negalima manyti, kad suteikus paslaugas tėvams, vaikų problemos išsispręs savaime. Vaikų neišklausymo ir jų problemų ignoravimo pavyzdys yra vaikų savižudybės.
Paslaugų prieinamumas
Nusiųsti tėvus pasinaudoti paslaugomis, galinčiomis išspręsti jų problemas, tikrai nėra iššūkis. Piktnaudžiaujantys alkoholiu tėvai siunčiami į priklausomybių ligų centrą, neturintieji nuolatinės gyvenamosios vietos įrašomi į eilę socialiniam būstui gauti, nuomotis. Tačiau nebūtinai tos paslaugos tėvams bus suteiktos.
Didysis iššūkis yra jų prieinamumas. Pavyzdžiui, galima paprašyti ar įpareigoti smurtą patiriančią moterį palikti smurtautoją, bet stokojame laikino apgyvendinimo paslaugų.
Akivaizdu, kad kuriama sistema gali būti veiksminga tik šeimoms, kuriose yra viena problema – tėvystės įgūdžių stoka. Priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, skurdo, nedarbo ir smurto artimoje aplinkoje atveju problemos sprendimas gali būti uždelstas, nes nesudarytos sprendimo įgyvendinimo sąlygos.
Vienintelė galimybė atliepti vaiko poreikius yra socialinių darbuotojų pagalba. Tačiau pripažinkime, kad Lietuvoje – ne viena tėvystės įgūdžių stokos problema. Jų yra gerokai daugiau.
Kyla klausimas, ar vaikams nereikia paslaugų? Ar jie liks tik informatoriais smurto atveju, kad būtų nubaustas kaltinamasis? Įvardijamas grėsmės vaikui lygis, bet pagalbos poreikis – ignoruojamas. Tiek poreikių, tiek rizikos nustatymas yra tik pirmas pagalbos žingsnis.
