Tai pastebi įstaigos „Real Data“ vadovas Arnoldas Antanavičius. Jo bei NT paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ senamiesčio biuro vadovo Mariaus Čiulados teigimu, lietuviai būstą dažniausiai keičia dėl pasikeitusių šeiminių aplinkybių, tačiau, jei turi galimybių, žmonės linkę keisti būstą ir dėl geresnių sąlygų ar patrauklesnės vietos.

Paskutiniais JAV gyventojų surašymo duomenimis, vidutinis amerikietis būstą pakeičia 11,7 karto per gyvenimą, o kaip dažnai į naujus namus kraustosi lietuviai?

M. Čiulada sako, kad lietuviai yra konservatyvūs būsto keitimo požiūriu: „Paprastai pirmasis jauno žmogaus žingsnis iš tėvų namų būna į studentų bendrabutį ar nuomojamą butą. Atsiradus antrajai pusei, neretai atsiranda ir pirmas nuosavas būstas, na, o pagausėjus šeimai, žengiamas trečias žingsnis – keliamasi į didesnius namus. Trečiajame žingsnyje neretai užstringama ilgam.

Žinoma, pagerėjus finansinei padėčiai, pakilus karjeros laiptais, kartais žengiamas ir ketvirtas žingsnis – keliamasi į kotedžą ar individualų namą. Šie yra dažna lietuvių svajonė, nors ją mažai kas išpildo.“

Tačiau A. Antanavičius pastebi lietuvių nuostatų būsto atžvilgiu pokyčius: „Panašu, kad savo įpročiais keisti būstą artėjame prie Vakarų valstybių, kur žmonės per gyvenimą būstą pakeičia vidutiniškai 6–7 kartus.

Lietuviai anksčiau vadovavosi nuostata, kad būstas perkamas visam gyvenimui. Tačiau pastaruoju metu galima pastebėti, kad jaunoji karta keičia šią nuostatą ir vis dažniau kreipiasi būsto keitimo klausimais.“

Sprendimą lemia ne tik šeimos pagausėjimas

Pasak pašnekovų, dažniausiai būstą lietuviai keičia dėl pasikeitusių šeiminių aplinkybių – kai pagausėjus šeimai prisireikia didesnių namų.

Panašu, kad savo įpročiais keisti būstą artėjame prie Vakarų valstybių, kur žmonės per gyvenimą būstą pakeičia vidutiniškai 6–7 kartus.

„Gerokai rečiau būstas keičiamas todėl, kad norisi pakeisti aplinką. Daug paprasčiau keisti būstą dėl pasikeitusios darbo vietos ar poreikių tuomet, kai būstas nuomojamas“, – sako A. Antanavičius.

Vis dėlto, kaip pastebi M. Čiulada, geresnės finansinės aplinkybės turi įtakos sprendimui keisti namus.

„Jei finansinė padėtis pastebimai pagerėja, žmogus gali sau leisti nebraižyti automobilio ankštame senos statybos namų kvartalo kieme, jis yra linkęs rinktis naujos statybos būstą su vieta automobiliui aikštelėje po stogu.

Tačiau lietuviai nėra linkę migruoti paskui darbo vietas, kaip dažnai žmonės daro užsienyje. Sunku įsivaizduoti lietuvį, kuris keltųsi iš Vilniaus gyventi į Kauną ar atvirkščiai tik dėl darbo vietos. Dažniausiai žmonės ieško darbo ten, kur gyvena. Tokio prisirišimo prie gyvenamosios vietos Lietuvoje yra kur kas daugiau nei kitur pasaulyje“, – pastebi M. Čiulada.

Du svarbūs dalykai, keičiant būstą

Keičiant, kaip ir renkantis pirmąjį būstą, anot M. Čiulados, svarbiausia yra jo vieta. „Nauji technologiniai sprendimai, rinkodaros triukai šiandieną smagūs, bet po kelerių metų jie bus pasenę, o gera vieta – amžinas privalumas“, – kalba pašnekovas.

Tuo metu A. Antanavičius pastebi vieną rizikingą būstą keičiančių žmonių polinkį.

„Dažnai tenka susidurti su situacija, kai žmonės, prireikus didesnio ar geresnės kokybės naujo būsto, svarsto turimą būstą ne parduoti, o išnuomoti, pasiėmę didesnę banko paskolą ir įkeitę turimą turtą.

Paskolą dengti iš nuomos pajamų bei dalies atlyginimo atrodo neblogai, tačiau iš tiesų rizikinga. Keičiantis situacijai, kylant palūkanoms, mažėjant būsto vertei gali tapti sunku patempti tokio maksimalaus skolinimosi naštą“, – pažymi A. Antanavičius.

„Norfos“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas D. Dundulis interviu „Verslo žinioms“ teigė, esą šiuo metu maisto prekių kainos dar nėra padidėjusios, bet spyruoklė suspausta tiek, kad gali šauti bet kuriuo metu. „Maistas gali labai stipriai brangti, nes vietos gamintojai yra labai stipriai susispaudę. Gamintojai norės dirbti nenuostolingai. Žinau daug gamintojų, kurie šiuo metu dirba „ant nulio“ arba į minusą“, – kalbėjo jis.

„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas R. Grajauskas sako, kad tokios tendencijos maisto gamybos sektoriuje nematyti, su tuo gali susidurti nebent keli atskiri gamintojai.

„Vertinant mūsų maisto sektoriaus gamintojų pelningumą, nepasakyčiau, kad yra tokia tendencija. Turėjome tendenciją ankstesniais metais, kai žemės ūkio sektorius, ypač pieno gamintojai dirbo nuostolingai, bet ta situacija jau yra pasikeitusi, todėl ir pieno supirkimo bei galutinio produkto kainos yra išaugusios.

Tiesa, pieno sektorius buvo išskirtinis, visi kiti dirbo pakankamai pelningai, o pelnas pastaruoju metu yra išaugęs. Daugiausiai dėl pienininkų situacijos 2015 metais kritęs maisto gamybos sektoriaus pelningumas pernai buvo rekordinis, šiemet vėl matoma augimo tendencija“, – pažymi jis.

Kainos ir taip per didelės, palyginti su perkamąja galia

R. Grajauskas sako sutinkantis nebent su tuo, kad, kaip kalbėjo D. Dundulis, šiuo metu maisto prekių kainos nėra padidėjusios.

„Sutikčiau, kad šiuo metu milžiniško kainų augimo nėra, bent jau statistiškai to nematome. Net ir įvedus eurą 2015–2016 metais buvo stebimas neigiamas pagrindinių maisto prekių kategorijų (pieno, mėsos) kainų augimas. Pieno produktų kainos augti gana stipriai nuo praėjusių metų paskutinio ketvirčio pabaigos, kada ėmė didėti ir pieno supirkimo kainos. Tačiau palyginti su tuo, kas buvo prieš metus, daržovių, vaisių kainos yra sumažėjusios. Tai daugiausia lemia didmeninė kaina, klimato veiksniai“, – sako R. Grajauskas.

Tačiau ekonomistas pabrėžia, kad maisto kainos Lietuvoje, palyginti su mūsų perkamąja galia, yra aukštos. Jos sudaro apie 75 proc. ES vidurkio, kai tuo metu atlyginimai, perkamoji galia yra mažesnė.

Kadangi mažmeninė prekyba yra koncentruota, prekybos centrų nedaug ir jie stambūs, o gamintojai smulkesni, gali būti, kad tiesiog gamintojai pelnų negauna, bet pelnus susikrauna prekybos centrai.

„Dėl to kažkokių vidinių maisto kainų augimo šaltinių aš tikrai nematyčiau: turi iš esmės keistis perkamoji galia, o tai – mažai tikėtina. Kita vertus, kai šiandieną kalbame apie pieno, mėsos, grūdų kainas, jos visos priklauso nuo svyravimų Europoje ir pasaulyje, kurie kainų šuolio taip pat nerodo.

Kita vertus, šalia mūsų – Lenkija, kurioje dėl valiutų svyravimo masto ekonomijos kainos yra žemesnės, ir mūsų prekybininkai dalį pajamų praranda todėl, kad mūsų gyventojai perka Lenkijoje. Taigi, kalbėti apie augimą šiame kontekste būtų sudėtinga“, – kalba R. Grajauskas.

Lenkijos centrinis statistikos biuras skelbia stebinančius skaičius: lietuviai Lenkijoje lankosi vis dažniau, o 2016 metais čia išleido 1,38 mlrd. zlotų (apie 330 mln. eurų). Ši suma, palyginti su 2015 metais, yra 3,7 proc. didesnė.

Pelnai netenkina gamybininkų ar prekybininkų?

Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas R. Lazutka, kaip ir ekonomistas R. Grajauskas, sako, kad maisto gamybos sektoriaus rūpesčių dėl pelnų negirdėti, tačiau galbūt jų pelnai maži dėl didelio prekybininkų apetito.

„Augti kainos galėtų tuo atveju, jei prekybos centrai arba gamintojai, tiekėjai ilgai dirbtų nuostolingai ir tų nuostolių nebegalėtų pakelti, bet kad kas nors – ar gamybos, ar prekybos sektorius – dirbtų nuostolingai, negirdėjau.

Gamintojų kainos iš tiesų gali būti nedidelės ir jų pelnai maži arba ant ribos, bet šioje situacijoje įtariamieji dažnai yra pardavėjai. Kadangi mažmeninė prekyba yra koncentruota, prekybos centrų nedaug ir jie stambūs, o gamintojai smulkesni, gali būti, kad tiesiog gamintojai pelnų negauna, bet pelnus susikrauna prekybos centrai. Tai kaip tik prekybos centrai ir gali būti kaltininkai, kodėl gamintojai tų pelnų negauna“, – kalba R. Lazutka.

Pasak R. Lazutkos, jei iš tiesų brangtų būtiniausi maisto produktai, žmonės būtų linkę atsisakyti kitų dalykų ir juos vis tiek pirktų, galbūt imtų pirkti pigesnius. Tačiau, pasak ekonomisto, kaip tik prekybininkai galėtų tai suvaldyti, atsiveždami pigesnius produktus iš, pavyzdžiui, kaimynės Lenkijos.

„Prekybos centrams nėra didelio skirtumo, ar produktus atsivežti iš Telšių, ar iš Balstogės, tai nežinau, kokios čia yra problemos. Ar čia gąsdinimas, ar pasiteisinimas nesitikėti, kad kainos nemažės, kai priekaištaujama, kad kainos yra didelės“ – svarsto R. Lazutka.