– Kai kuriuos svajoti apie tarnybą, susidomėti ja paskatina sukarintos stovyklos ar mokyklos. Kiti atranda save jau karo akademijose. Kada ir kur prasidėjo jūsų kaip karės kelias?

– Savo ateitį visuomet siejau tik su Lietuvos kariuomene, apie tarnybą joje svajojau nuo vaikystės. Mane labiausiai skatino noras išbandyti save. Kelią į kariuomenę pradėjau grįsti įstojusi į Lietuvos šaulių sąjungą. Šioje organizacijoje laisvu laiku dalyvavau jau nuo dvylikos metų. Man taip patiko, kad negalėjau įsivaizduoti savęs kitoje srityje.

– Ar į dabartinę tarnybą žiūrite kaip į karjerą? Galbūt siekiate aukštesnių pareigų, laipsnių?

– Sako, kad blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu. Kol kas esu vyresnioji eilinė, dabartinė padėtis mane tenkina. Laipsnis man niekada nebuvo prioritetas, bet aukštesnės pareigos vilioja ir dar labiau motyvuoja tobulėti.

Savo ateitį visuomet siejau tik su Lietuvos kariuomene, apie tarnybą joje svajojau nuo vaikystės. Mane labiausiai skatino noras išbandyti save.

– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras karys?

– Visų pirma, kiekvienas karys privalo būti fiziškai pasirengęs ir geros sveikatos būklės. Išskirčiau ir pareigingumą, nes būti kariu – daugiau nei darbas.

– Ar Lietuvoje, palyginti su kitomis valstybėmis, merginoms netrūksta pasiryžimo būti karėmis?

– Tikrai netrūksta. Kuo toliau, tuo daugiau moterų savanoriškai nusprendžia išbandyti savo jėgas kariuomenėje. Kai renkasi tokią karjeros kryptį, jos ateina jau aiškiai žinodamos, ko nori.

– Moterys vis dar pavadinamos silpnosios lyties atstovėmis. Ar jums trukdo tokie stereotipai ir tradiciniai lyčių vaidmenys?

– Kariuomenėje nėra lyčių, neskirstoma, vyras ar moteris. Yra tiesiog karys. Mums taikomi tokie patys reikalavimai kaip vyrams. Man stereotipai netrukdo, nes kiekvienas žmogus gali turėti asmeninę nuomonę. Juk ir vyrų yra visokių. Kariuomenė nėra nei abstrakti, nei labai siaura, nekintanti sąvoka. Didelė karinių vienetų ir pareigybių įvairovė leidžia moterims tam tikrose vietose jaustis netgi labiau tinkamoms.

– Kaip suprantate pilietiškumą? Kaip, jūsų nuomone, yra tinkamiausia rodyti meilę tėvynei?

– Labai paprastai: pilietiškumas – meilė savo šaliai, pareigų atlikimas valstybei. Visų pirma, reikia gerbti tėvynę ir būti dėkingiems už tai, ką ji mums suteikė. Klausimas, ką davė valstybė, neturėtų kilti nė vienam. Jeigu nesi siauro mąstymo, supranti, kad dvylika mokykloje praleistų metų, tolesnis švietimasis, sveikatos apsauga, kariuomenė ar policija turi kainą. Juk yra šalių, kur žmonės išvis negali naudotis tokiomis paslaugomis. Todėl manau, kad savos valstybės apsauga ir priežiūra yra mažiausia, ką jai galima duoti.

– Lietuvoje nemažai atvejų, kai šauktiniai, pakviesti tapti kariuomenės dalimi, išsisukinėja. Ką galvojate apie žmones, vengiančius karo tarnybos?

– Pritariau sprendimui grąžinti privalomąją pradinę karo tarnybą. Mano nuomone, kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų išbandyti jėgas kariuomenėje, bet, kaip matau, šiuolaikiniam jaunimui tai nėra priimtina. Visi pripratę gyventi atsipūtę, kai viskas padėta po ranka. Kariuomenėje susiduriama su kiek kitokia realybe. Ten reikalinga disciplina, ištvermė, kuria pasigirti gali toli gražu ne visi. Kiekvienas turėtų išeiti pradinės tarnybos programą, kur fiziškai ir psichologiškai sustiprėtų, įgytų naujų įgūdžių ir žinių. Manau, kad to vengiantiems žmonėms tiesiog trūksta atsakomybės. Neretai pagalvoju, kad reikia džiaugtis, jog šių žmonių nėra mūsų gretose. Kitu atveju jie tiesiog trukdytų.

– Vadinasi, skeptikams taip pat įmanoma paaiškinti, kad karo tarnyba yra naudinga patirtis, kurios nereikia bijoti?

– Taip, priežasčių, kodėl kiekvienas turėtų tarnauti (ar būti nors kiek pamėginęs) Lietuvos kariuomenėje – begalė. Prisijungęs prie kariuomenės susiduri su dar nepatirtais iššūkiais. Neįprastos užduotys sudėtingomis sąlygomis neleidžia nė susimąstyti, kad tavo darbas monotoniškas ar nuobodus. Reikia nebijoti tobulėti. Yra manančiųjų, esą kariuomenėje įgyta patirtis negali būti praktiškai pritaikoma civilio gyvenime, bet tai klaidinga nuomonė. Džiuginantis kariuomenės išskirtinumas – komandinė dvasia. Man patinka ten galiojanti taisyklė: "Vienas už visus ir visi už vieną!" Tavo kuopa, būrys, skyrius tampa šeima. Ji lyg tvirtas kumštis, kuriame negali būti nė vieno palaido pirštelio. Beje, valstybė nėra mūsų pamiršusi, todėl gauname ir atlyginimą. Būtent šis faktas labiausiai motyvuoja jaunimą.

– Galbūt dalis piliečių, net jeigu jie ir sveiki, iš tiesų nėra tinkami kariuomenei, nes tiesiog nevertina disciplinos ir nemoka pripažinti kitų viršenybės? Ar nedrausmingus žmones verta įtikinėti tarnauti?

– Nėra nepalaužiamo žmogaus. Aišku, niekam nepatinka, kai ant tavęs šaukia, bet jei nieko blogo nepadarei, tikrai nerėks be priežasties. Neverta įtikinėti tarnauti, nes gan daug žmonių ateina savo noru, o su tokiais lengviau dirbti. Turbūt dažnam girdėtas posakis: "Su juo galėčiau eiti į žvalgybą." Norisi, kad būtų daugiau tokių savo darbui atsidavusių žmonių. Juk dirbti komandoje su drausmingu bendražygiu yra maloniausia.

– Jei kalbėtume ne apie kariuomenę, kokias kitas patriotiškumą ugdančias veiklas patartumėte išbandyti jaunimui?

– Manau, geriausiai jaunimo pilietiškumą ugdo Lietuvos šaulių sąjunga. Pati esu šios asociacijos narė, todėl ją rekomenduoju be abejonių. Žinoma, galima būti patriotu pasirenkant ir ne karinę veiklą.

– Ar tarnyba užima daug jūsų laiko? Kokias pramogas renkatės laisvalaikiu?

– Taip, tarnybai skiriu didžiąja dalį laiko. Pirmus trejus tarnybos metus praleidau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono trečioje kuopoje. Drąsiai galiu teigti, kad tuo laikotarpiu darbas ir buvo mano gyvenimas. Laimei, šiuo metu viskas kiek paprasčiau. Laisvu laiku mėgstu mankštintis sporto klube, ypač patinka traukti virvę. Be fizinės veiklos, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti artimiausiems žmonėms.

Dvi paras vykęs renginys truko nuo pietų iki vakaro. Juo susidomėję smalsuoliai tapo įvairių formatų dalimi: nuo jaukaus garsovaizdžio tyrinėjimo tuneliuose, rusenant žibalinei lempai, iki pasivaikščiojimų po tamsiausius forto kampus ar teritoriją apsupusius sodus.

Žibintuvėlis, šiltas megztinis ir patogi avalynė – tokį trumpą būtinų instrumentų sąrašą pateikė organizatoriai. Nepasimesti tamsoje, nesušalti ir užtikrintai žengti padėję daiktai nemokamų dirbtuvių dalyviams leido suprasti, kaip aplinka veikia garsą.

Būrio žmonių drauge sukurta muzika, transliuojama erdvėje, skleidžia atmosferą, kuriai atsispirti neįmanoma.

„Siekiu atrasti ryšį tarp garso, kūnų ir erdvės bei supažindinti su tuo kitus. Eksperimentams renkuosi neįprastas, retai lankomas vietas, nes jas norisi pagyvinti“, – aiškino iraniečių menininkė D. Jourabchi. Ji taip pat pažymėjo, kad akustiniai žaidimai padeda suvokti žmogaus padėtį gyvenamojoje aplinkoje.

Kūrybinių dirbtuvių metu vykdytos klausymosi užduotys, taikytos elektroninės garso išgavimo ir panaudojimo technikos. Dalyviai išmėgino garso perdirbimą, panaudoję įrašymo ir atkartojimo ciklus. Šių kūrybinių bandymų rezultatas – garsinė choreografija, rugpjūčio 19-osios vakarą VIII forto patalpoje pristatyta žiūrovams.

„Būrio žmonių drauge sukurta muzika, transliuojama erdvėje, skleidžia atmosferą, kuriai atsispirti neįmanoma“, – dvi dienas vykusio renginio kulminaciją apibūdino D. Jourabchi. Garso tyrinėtojos įsitikinimu, toks bendruomeninis menas yra atviriausia saviraiškos forma.

Kūrybines garso dirbtuves inicijavo kultūros platforma „Matters_“, kuri yra programos „Kaunas 2022“ dalis. Viena programos kuratorių Evelina Šimkutė teigė, jog Kaunas tampa vertas būti Europos kultūros sostine, tik įtraukiant visas miesto vietas. Pavyzdžiui, renginys VIII forte skatina atrasti Šilainių mikrorajoną.

„Kultūriniai renginiai turi įtraukti vietos bendruomenę, o dalyvius paversti lygiaverčiais kūrėjais. Garso dirbtuvės ištrynė ribą tarp elitinio meno ir kasdienės žaismingos kūrybos. Manau, reikia toliau skatinti būtent tokį bičiulišką bendradarbiavimą“, – mintimis dalijosi E. Šimkutė.

Akustiniai eksperimentai Kauno tvirtovės VIII forte – tik viena iš daugybės mieste vykstančių kūrybinių iniciatyvų. Programos „Kaunas 2022“ kuratorė žada daugiau renginių, kurių dalyviai patys galės užsiimti garsine ar kitokia saviraiška.

„Lietuvoje reglamentuota, kad medžiagos, leidžiamos po oda, negali būti kenksmingos žmogui. Tai patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 117:2007 „Kirpyklos, kosmetikos ir tatuiruočių kabinetai, salonai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“. Nėra įvardytų tikslių vengtinų medžiagų pavadinimų, nes pakanka ES institucijų priimtų reglamentų, kuriuose jos nurodomos“, – teigia Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (toliau – Akreditavimo tarnybos) prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorė, gydytoja Nora Ribokienė.

Higienos normoje pažymima, kad tatuiruoti, ilgalaikiam (permanentiniam) makiažui atlikti naudojami dažai „neturi kelti pavojaus vartotojo sveikatai, turi būti naudojami pagal jų gamintojo nurodytą paskirtį, sterilūs, naudojami laikantis tinkamumo naudoti terminų ir turint jų saugą patvirtinančius dokumentus lietuvių kalba“. N.Ribokienė taip pat priminė higienos normos reikalavimą, jeigu dažai yra daugkartinio naudojimo pakuotėje: teikiant paslaugą jie turi būti pilami į vienkartinį indą ir naudojami tik vienam paslaugos vartotojui. Draudžiama vienkartiniame inde likusius dažus naudoti kitam paslaugos vartotojui.

Tiek nedideli metalų kiekiai, tiek organiniai pigmentai, randami dažuose, gali sukelti kancerogeninį poveikį.

Akreditavimo tarnybos direktorė tikina, kad Lietuvoje ji žino tik kelis atvejus, kai tatuiruotės daromos naudojant medžiagas, įprastai randamas tekstilės ar automobilių dažuose. „Kenksmingų dirbtinių spalvotų medžiagų yra aptinkama retai. Kur kas labiau neraminti turėtų nesterilus vanduo, kuriuo skiedžiami dažai“, – sako specialistė.

Kauno klinikinės ligoninės Odos ir venerinių ligų skyriaus vedėjos Daivos Stanienės praktika rodo, kad netrūksta atvejų, kai spalvotos tatuiruotės pakenkia pacientams. „Tiek nedideli metalų kiekiai, tiek organiniai pigmentai, randami dažuose, gali sukelti kancerogeninį poveikį“, – įspėja gydytoja dermatovenerologė.

„Turime pakankamai informacijos apie dažų sudėtį, tačiau yra per mažai tyrimų, kurie aiškiai parodytų, kas atsitinka, kai dažomųjų dalelių patenka į kūną. Pavyzdžiui, nėra žinoma, kokį metalų kiekį vertėtų laikyti kenksmingu. Juk vėžį galima supainioti su uždegimo sukeltais pokyčiais limfiniuose mazguose. Juos sukelia ten nusėdusių dažų dalelės. Tiesa, uždegimą nuo vėžio leidžia atskirti specialios medicininės procedūros“, – aiškina D.Stanienė.

„Padarius tatuiruotę, dažniausiai pasireiškiančios komplikacijos yra hematomos, uždegimas ir alerginė odos reakcija. Pastaroji gali sukelti bėrimą ir niežulį, o pasireikšti praėjus net keleriems metams po procedūros“, – grėsmes įvardija gydytoja.

„Paskutinių aštuonerių metų kūrybos vaisiai“, – eksponuojamus autorinius tapybos darbus apibūdino J.Katzas. Kalbėdamas apie parodoje matomą 31 paveikslą, menininkas pažymėjo, kad kiekvienas jo darbas privalo „kalbėtis“ su žmogumi. Tapytojo įsitikinimu, technikos ir stilių įvairovė neturi užgožti artimo santykio tarp stebėtojo ir kūrinio.

Autorius darbams sąmoningai nedavė vardų. „Nei vienas paveikslas neturi pavadinimo, nes kiekvienas žmogus mato ir pavadina jį savaip“, – teigė J.Katzas. Kūrėjas pripažino visuomet daug eksperimentavęs, todėl nenorėjęs suvaržyti parodos svečių vaizduotės.

Dailininko džiaugsmui, į parodos atidarymą susirinkę svečiai kruopščiai apžiūrinėjo paveikslus dar prieš oficialią renginio pradžią. Netrukus susirinkusieji dėmesį sutelkė į autoriaus, jo žmonos ir kelių bičiulių įžanginius žodžius.

J.Katzas sakė nesiekiantis užsidirbti iš paveikslų. Nieko stebėtina, jog parodoje eksponuojami kūriniai yra dovanoti Lietuvoje gyvenantiems giminaičiams, draugams. Jų namuose ir privačiose kolekcijose, autoriaus žodžiais tariant, darbai turi savo gyvenimus.

Po oficialiosios dalies lankytojai tęsė asmeniškas pažintis su kūryba arba tarpusavyje dalijosi įspūdžiais. Dauguma susirinkusiųjų tapytoją kalbino kaip ilgametį bičiulį, kai kurie – kaip naują pažįstamą. Kol vieni šnekučiavosi, gaivindamiesi gėrimais ar užkandžiaudami, kiti pasirinko dėmesingą paveikslų analizę. Jaukią parodos atidarymo atmosferą kūrė gyva muzika. Skambant smuiku gausus būrys svečių įsitikino, kokie skirtingi gali būti vieno dailininko potėpiai.

J.Katzas, tapantis apie 50 metų, išskyrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įtaką. „Studijų metais dažnai lankydavausi M.K.Čiurlionio dailės galerijoje. Po to laisvalaikiu fantazuodavau formomis ir spalvomis“, – sakė menininkas, pastebėjęs šio lietuvių klasiko paveikslo fragmentą kažkieno mobiliojo telefono ekrane.

Autoriaus tapybos darbuose – litvakų muzikantai, klajojančių gyvūnų pulkai, kaimo vietovės, Mažasis princas, klausiamai žvelgiančios akys, pasakiški dangaus kūnai ir kitos kūrybiškos detalės.

Paroda atvira iki rugpjūčio 31 d. Įvairių tautų kultūros centre Šv. Gertrūdos g. 48, Kaune.

"Bandymus atliko, bet taip ir neįjungė. Kasdien daugybė žmonių čia vaikšto ir visiems kyla tas pats klausimas – kodėl fontanas neveikia?" – teiravosi į redakciją paskambinęs kaunietis Edmundas.

Vyras siekė sužinoti, kodėl fontanas neveikia ir kada ši problema bus išspręsta. Anot jo, tai rūpi visiems šiame parke laiką leidžiantiems žmonėms.

Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė tikino, kad nėra rimto gedimo, dėl kurio reikėtų baimintis. "Neskubame naujo fontano laikyti įjungto nuolat, nes dar bandome vandens čiurškimo įrangą. Iki parko rekonstrukcijos pabaigos norime įsitikinti, kad viskas veikia tinkamai", – aiškino skyriaus vedėja.

"Pasirūpinsime, kad fontanas be didesnių patikrinimų ir pauzių veiktų artimiausiu metu, dar šį mėnesį", – žadėjo R.Savickienė. Jos teigimu, į Kalniečių parko atidarymą susirinkę kauniečiai ir miesto svečiai jau galės džiaugtis fontanu, gerokai pagyvinsiančiu šią vietą.

Bandymus atliko, bet taip ir neįjungė. Kasdien daugybė žmonių čia vaikšto ir visiems kyla tas pats klausimas – kodėl fontanas neveikia?

Savivaldybės atstovė taip pat pabrėžė, kad parko atnaujinimo darbai užsitęsė dėl tvenkinio valymo. Būtent vandens telkinyje, kuris baigtas švarinti gegužės mėnesį, yra įrengtas fontanas, tapęs miestiečių diskusijų objektu.

Fontanu pagražintas tvenkinys – populiariausia, bet anaiptol ne vienintelė Kalniečių parko svečių traukos vieta. Jo teritorijoje įrengtos kelios žaidimų aikštelės, skirtos įvairaus amžiaus vaikams. Pramogauti galima ir nuotykių trasoje. Šiose vietose laisvalaikį, ypač savaitgalius, mėgsta leisti tėveliai su atžalomis.

Sporto entuziastai turi galimybę tam skirtose aikštelėse žaisti krepšinį, paplūdimio tinklinį, užsiimti parkūru. Norintieji išbandyti kitas sporto šakas gali rinktis stalo tenisą ar pasivažinėjimą sportine dviračių trasa.

Parko apšvietimas atnaujintas – įrengtas modernusis LED. Teritorijoje taip pat pakloti drenažo tinklai ir pakeisti šulinio dangčiai, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, yra ir šunų vedžiojimo aikštelė. Pakeistos takelių dangos, nes ankstesnes vietomis nuolat semdavo vanduo.

Kalniečių parke pastatyta virš šimto naujų suoliukų su atlošais, netrūksta ir pavėsinių. Tiesa, atsisakyta idėjos sukurti grilio zoną, sulaukus aplinkinių gyventojų priekaištų. Alkį numalšinti kviečiama čia atidarytoje kavinukėje.