Septynis kartus už pačią Daniją didesnės salos valdžia bando pritraukti Kinijos investuotojus. Kaip su tuo susijęs klimato atšilimas ir kaip į Grenlandijos ir Kinijos ryšius reaguoja Danija?

Prieš pat 2015 metais vykusią klimato konferenciją Paryžiuje didžiulis ledo gabalas nuo Grenlandijos krantų buvo atgabentas į Paryžiaus centrą ir paliktas tirpti, kad primintų pasaulio lyderiams apie vykstančius klimato pokyčius. Ironiška, tačiau konferencijos pabaigoje Grenlandijos atstovai teigė nenorintys prisidėti prie pasiekto susitarimo.

Ledynai sudaro 80 proc. visos Grenlandijos teritorijos. Vis sparčiau tirpstančius ledynus salos valdžia mato kaip galimybę tapti finansiškai nepriklausomai, o vėliau – ir visiškai nepriklausomai nuo Danijos.

Didžiausia pasaulio sala, turinti apie 56 tūkst. gyventojų, iš kurių 90 proc. – inuitai, susiduria su ilgalaikėmis finansinėmis ir socialinėmis problemomis. Apklausos rodo, kad didelė dalis Grenlandijos gyventojų pageidautų visiško suvereniteto bei ekonominės nepriklausomybės, tačiau nenori, kad dėl to pablogėtų jų gyvenimo lygis.

Kasmet Danija šiai pusiau autonominei teritorijai skiria apie pusę milijardo eurų dotacijų. Tai yra daugiau nei trečdalis viso Grenlandijos metinio biudžeto. Apie 90 proc. Grenlandijos eksporto sudaro žuvys ir kitos jūros gėrybės.

Pasiekti retus metalus – vis lengviau

Bet grįžkime prie tirpstančių ledynų. 2015 metais 17 specialistų, vadovaujamų klimato kaitos aktyvisto daktaro Jameso Hanseno, paskelbė ataskaitą, kuri skambėjo grėsmingai – ledynai Grenlandijoje ir Antarktidoje ištirps 10 kartų greičiau, nei manyta anksčiau. Dėl to jūros lygis per ateinančius 50 metų pakils mažiausiai 10 pėdų, t. y., apie 3 metrus. Vis dėlto Grenlandijos valdžia ataskaitą tikriausiai sutiko džiugiai.

Grenlandijoje gausu gamtos išteklių. Manoma, kad saloje yra vienas dešimtadalis visų pasaulyje esančių retųjų metalų išteklių. Retieji metalai, ilgą laiką slėpęsi po storu ledynų sluoksniu, šiems tirpstant vis lengviau pasiekiami ir gali tapti didelių pajamų šaltiniu. Tokie kaip neodimis, prazeodimis, terbis ar disprozis – ypač reti ir vertingi kuriant naujausias technologijas.

Be to, dėl tirpstančių ledynų auga turistų srautai. Vietos turizmas, galima sakyti, išgyvena aukso amžių. Dauguma į Grenlandiją pastaruoju metu plūstančių turistų nori išvysti klimato pokyčius ir tapti tirpstančių ledynų liudininkais.

Šalies premjeras Kimas Kielsenas, kurio centro kairiųjų partija prieš mėnesį laimėjo parlamento rinkimus, teigia norintis atsikratyti Danijos globos. Jo, kaip ir kitų visišką nepriklausomybę remiančių politikų, manymu, turizmas ir naudingųjų iškasenų bei retųjų metalų kasyba gali padėti tai pasiekti. Kai kurios partijos siekia, kad Grenlandija visiškai nepriklausoma taptų jau 2021 metais.

Specialistai pastebi, kad jau dabar Kinijos investicijos padeda Grenlandijai mažinti finansinę priklausomybę nuo Danijos.

Aktyviausia – Kinija

Kaip teigiama „The Economist“ apžvalgoje, paskutinius kelerius metus valstybinės Kinijos kompanijos investuoja į Grenlandijos retųjų metalų kasyklas. Ekspertai teigia, kad Grenlandija atvira visiems investuotojams, iš kur jie bebūtų. Tačiau Kinija aktyviausiai ir greičiausiai reaguoja į atsiveriančius metalų klodus. Šių metų sausio mėnesį Kinija viešai paskelbė apie planus kurti „Poliarinio šilko kelią“ dėl ledynų tirpsmo atsivėrus naujiems vandens keliams ir jais sujungti potencialius naujus pramoninius taškus.

Be to, santykių suartėjimas su Kinija lemia, kad iš čia į Grenlandiją ypač auga turistų skaičius.

Kinijos investuotojai taip pat numato padėti plėsti oro uostus ir kitą infrastruktūrą, ypač kelius.

Danija gali imtis veiksmų

Danijos valdžia rūpinasi, ar Grenlandijos suartėjimas su Kinija nenuliūdins svarbios sąjungininkės Amerikos. 2009 metais Danijos parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį Grenlandijai buvo suteikta autonomija, tačiau Kopenhaga tebesirūpina šios salos užsienio reikalais bei gynyba.

Tad pagal 1951 metų susitarimą Danija JAV karinėms pajėgoms suteikė beveik neribotas teises plėtoti veiklą Tulės oro bazėje. Kai kurie Danijos politikai viešai pasisako, kad Grenlandija neturėtų megzti glaudžių investicinių ryšių su Kinija.

Iki galo nėra aišku, ar užsienio investicijas ir infrastruktūros projektus būtų galima priskirti prie užsienio klausimų, kuriuos tvarkyti teisę yra pasilikusi Danija. Apžvalgininkai tai vadina pilkąja zona. Tačiau „Reuters“ žurnalistams šaltinis Danijos vyriausybėje atskleidžia, kad jeigu Kinijos investicijos toliau plėsis, vyriausybė turės imtis veiksmų.

Specialistai pastebi, kad jau dabar Kinijos investicijos padeda Grenlandijai mažinti finansinę priklausomybę nuo Danijos. Tačiau kiti ekspertai kelia retorinį klausimą – ar atsikratydama vieno kolonijinio šeimininko, Grenlandija netaps kito vasalu?

– Ukraina mini 4-ąsias Maidano revoliucijos metines. Vieni ekspertai sako, kad šalis per šį laiką mažai tepasistūmėjo pokyčių link, čia vis dar įsigalėjusi didelė korupcija. Kiti teigia, kad Kijevas padarė didžiulę pažangą įgyvendindamas esminius pokyčius, kurių reikia, kad valstybė atsigautų. Deja, juos ne iš karto pajaučia skurdžiau gyvenantys Ukrainos gyventojai.

– Nesutinku su teiginiu, kad Ukrainoje padėtis nepagerėjo. Manau, kad per paskutinius trejus metus reikalai Ukrainoje nepaprastai smarkiai pajudėjo į gerą pusę. Kitaip sakant, Vakarų suvokimas yra visiškai klaidingas.

Kai Vakarų žiniasklaidoje kalbama apie pažangą Ukrainoje, daugiausia dėmesio skiriama korupcijai. Kuriamas įspūdis, kad Ukrainoje niekas nepasikeitė. Labai kvaila taip teigti. Taigi klausimas, ar Ukraina pasikeitė, yra paviršutiniškas, nes ji labai pasikeitė ir į gerą pusę. Turėtų būti klausiama, kodėl žmonės to nemato.

– Kokius teigiamus pokyčius išskirtumėte?

– Galėčiau pateikti labai ilgą sąrašą, bet paminėsiu bent jau pačius ryškiausius. Pirmiausia prisiminkime, kaip Ukraina atrodė prieš ketverius metus. Tada ji neturėjo kariuomenės. Dabar matome labai gerą kariuomenę – ji užkirto kelią tolimesniam Rusijos agresijos plitimui. Ukrainos gynybos sistema padarė labai didelę pažangą.

Šalis sugebėjo suformuoti efektyvią užsienio politiką, atstovauja savo interesams, ko nedarė paskutinius 25 metus. Ukraina užsitikrino JAV ir didžiosios dalies Europos valstybių paramą (Lietuva – viena pagrindinių sąjungininkių). Jei kalbėtume vien apie gynybą ir užsienio politiką, tai – didžiuliai pasiekimai.

– Taip pat teigiate, kad šalyje vyksta decentralizacija, pensijų, sveikatos sistemos reformos, vietos bendruomenėms suteikiama teisė pačioms priimti sprendimus. Pastaraisiais metais atsigavo ukrainiečių kalba, o apklausos rodo, kad 90 proc. Ukrainos gyventojų save vadina ukrainiečiais.

– Toliau pažvelkime į bankų ir energetikos sektorių. Daugybė ten užsibuvusių vadovų buvo pakeisti. Šie sektoriai apsivalė. Ukrainos priklausomumas nuo Rusijos tiekiamų išteklių gerokai sumažėjo. Ukrainos vyriausybė derasi su Kinijos, Europos energetikos kompanijomis. Vyksta dideli uostų rekonstrukcijų projektai.

Pradėti alternatyvios energetikos projektai. Pietų Ukrainoje pradėtas saulės energijos projektas, vakaruose statomos vėjo jėgainės. Jau pradėti dideli kelių infrastruktūros projektai, atnaujinami geležinkeliai. Taip pat stiprinamas susisiekimas ir prekių transportavimas upėmis.

– Bet ar dėl visų šių pradėtų projektų pradėjo geriau gyventi eiliniai Ukrainos piliečiai?

– Čia ir yra esmė. Visa tai – struktūriniai, instituciniai pokyčiai. Jie svarbiausi norint, kad stabilizuotųsi ekonomika. Vis dėlto po Maidano revoliucijos 2015–2016 m. Ukrainos bendrasis vidaus produktas krito daugiau nei penktadaliu. Iš dalies taip įvyko dėl prarastų teritorijų – Krymo ir Donbaso.

Taigi didžiajai daliai Ukrainos gyventojų gyvenimo sąlygos nepagerėjo, daug kam netgi pablogėjo, pakilo kainos. Todėl, žinoma, žmonės nepatenkinti. Tokių yra apie 70–80 proc. Ukrainos superturtingųjų sluoksnis gyvena puikiai, vidurinis sluoksnis (apie 20 proc. žmonių) taip pat verčiasi neblogai, tačiau likusieji patiria ekonominių sunkumų.

Vis dėlto sunku tiksliai pasakyti, kokie tie sunkumai, nes maždaug 40 proc. Ukrainos vidaus produkto yra šešėlyje. Oficialiai vidutinis ukrainiečių uždarbis – 300–400 dolerių per mėnesį. Neoficialiai tikriausiai būtų apie 600–700. Bet net ir tokiu atveju didžioji dalis visuomenės jaučia finansinį diskomfortą.

Bet taip yra todėl, kad vykdomos reformos yra neatidėliotinos ir, deja, joms reikia nemažai laiko. Vis dėlto prognozuojama, kad šiais metais Ukrainos bendrasis vidaus produktas augs 3 proc. Taip, tai nėra pakankama. Dabar vykdomi pokyčiai po truputį pradeda skatinti augimą, kuris ateityje dar didės, o dar po kurio laiko tai turėtų pajusti ir didesnė visuomenės dalis.

Ukraina pastaruoju metu daro būtent tai, ką patarė Vakarų lyderiai – pertvarko struktūrinius, institucinius, ekonomikos pagrindus. Šalis išvengė didelės infliacijos.

– Šį mėnesį porą kartų į Kijevo gatves išėjo protestuotojai, reikalaujantys prezidento Petro Porošenkos atsistatydinimo bei naujos vyriausybės. Protestus inicijavo buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Esate sakęs, kad augantį žmonių nepasitenkinimą puikiai išnaudoja opozicija.

– Didžioji dalis gyventojų po revoliucijos tikėjosi, kad gyvenimo sąlygos pagerės ypač greitai, ir aš juos puikiai suprantu, tai visiškai teisėtas noras. Deja, taip jau yra, kad esminės reformos pirmiausia sukelia nuosmukį ir tik paskui galimas pakilimas. Ir nesvarbu, ar tai būtų Amerika, ar Lietuva, ar Prancūzija. Taip būtų bet kur kitur.

Normalu, kad žmonės nepatenkinti, jog jų gyvenimo sąlygos pablogėjo. Žinoma, pirmiausia dėl to galima kaltinti vyriausybę. Puikiai suprantu taip manančius žmones.

Kitas žmonių lūkestis po revoliucijos buvo, kad visi korumpuoti asmenys atsakys už padarytas skriaudas. Tai nebuvo teisingumo klausimas – greičiau revanšas. Bet tai neįvyko: didelė dalis jų pabėgo į Rusiją, o tie, kurie pasiliko, netgi užima politinius postus.

Taigi žmonės nepatenkinti. Jiems atrodo, kad revoliucijos idėja išduota, jie gyvena skurdžiau. Jeigu pakalbėtume su didžiąja dalimi ukrainiečių, jie pasakytų, kad niekas nepasikeitė. Taip sakyti kvaila, bet žmonės situaciją vertina per savo kasdienybę

Visa tai labai paranku opozicijai. Jie tuo naudojasi, ir tai labai natūralu. Toks opozicijos vaidmuo. Vis dėlto ji nukreipia dėmesį nuo kertinių pokyčių ir prisideda prie kalbų, kad šalyje niekas nepasikeitė.

– Esate sakęs, kad dabartinį Ukrainos etapą būtų galima palyginti su Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo, kai iš esmės reikėjo viską kurti iš naujo, o didžioji dalis gyventojų gyvenimo pagerėjimo turėjo laukti ne vienus metus.

Ukrainos situacija šiuo metu tokia, kaip Lietuvos daugiau nei prieš 20 metų. Tai nėra klestėjimo etapas, bet jis tikrai nėra ir blogas.

– Manau, tikrai pagristai galime padaryti tokią analogiją. Ukrainos situacija šiuo metu tokia, kaip Lietuvos daugiau nei prieš 20 metų. Tai nėra klestėjimo etapas, bet jis tikrai nėra ir blogas. Jis veda į augimą. Vis dėlto Ukraina dabar galėjo būti ir Baltarusijos prieš 20 metų vietoje. Šiuo metu Ukraina yra viena dinamiškiausių valstybių Europoje, tačiau, skaitant Vakarų žiniasklaidą, gali susidaryti įspūdis, kad šalyje – kone Brežnevo laikų stagnacija.

– Ukrainai minint ketvirtąsias Maidano žudynių metines, prezidentas P. Porošenka pareiškė, kad Ukraina turi išvaduoti okupuotas Donbaso teritorijas ir susigrąžinti Rusijos aneksuotą Krymą. Tačiau jūs teigiate, kad Ukrainai dabar daug paprasčiau vykdyti reformas be užimtų teritorijų, o staigus jų susigrąžinimas reikštų milžinišką žingsnį atgal.

– Jau maždaug tris ketverius metus laikausi šios nuomonės. Dabartinis pusiau įšaldytas konfliktas reiškia, kad kiekvieną savaitę beprasmiškai žūsta keletas karių ar net civilių. Tai yra tragedija. Kita vertus, Ukrainai būtų daug blogiau, jei dabar staiga šios teritorijos vėl taptų šalies dalimi. Tai reikštų Ukrainos ekonomikos, politikos, socialinės sistemos griūtį. Visi dabar vykstantis pokyčiai sustotų, korupcija dar labiau padidėtų. Ir Ukraina vėl patektų į Rusijos įtaką. Tai būtų katastrofiška.

– Šia jūsų mintimi tikriausiai labai dažnai piktinamasi?

– Ne tik. Daug kas pasakytų, kad taip teigti išdavikiška.

Įsivaizduokime patį geriausią scenarijų: Ukrainos ekonomika toliau auga, reformos duoda rezultatų ir, sakykim, po 10–15 metų šalis tampa pakankami stipri, stabili ir turtinga, kad galėtų prisijungti šias teritorijas ir jas reintegruoti. Šiuo metu tai atrodo neįmanoma.

Dar prieš metus buvo skaičiuojama, kad, jei teritorijos vėl taptų Ukrainos dalimi, vien Donbaso ekonomikai stabilizuoti prireiktų apie 20 mlrd. dolerių. Neabejoju, kad ši suma dabar yra apie 30 mlrd. Ukraina paprasčiausiai neturi tokių pinigų.

Jei dabar staiga Donbasas vėl prisijungtų prie Ukrainos, šalis tiesiog bankrutuotų. Tai taip pat reikštų, kad grįžtų ir tų teritorijų politinės jėgos, kurios dalyvautų rinkimuose ir neabejotinai taptų dominuojančios Radoje.

– Pastaruoju metu kalbama apie Jungtinių Tautų taikos palaikymo misiją Rytų Ukrainoje. Ką jūs apie tai manote?

– Tai būtų idealu, nes stabilizuotų padėtį. Tai pagaliau leistų išvengti beprasmių mirčių. Tai būtų naudinga ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai, Donbasui. Visi laimėtų. Tačiau dabar nesutariama, kur taikos misija turėtų būti dislokuota. Taikos misija galbūt net padėtų konflikto pusėms greičiau rasti kompromisą.

„Antra, nei M. Zemanas, nei premjeras Andrejus Babišas neturi jokių planų pakeisti Čekijos pozicijos Europos žemėlapyje, jie nori matyti šalį Europos Sąjungoje“, – tikina politologas.

– Ar Milošo Zemano pergalę galima vadinti grėsme demokratijai?

– Galime tai vadinti populizmo pergale, bet labai supaprastintume visus reiškinius. Žinoma, prezidentą M. Zemaną būtų galima vadinama populistu. Tačiau tai tikrai nėra svarbiausia priežastis, kodėl jis laimėjo.

Rinkimuose jis surinko daugumą, nes daugelio yra laikomas patyrusiu politiku. Kita priežastis – jo varžovas antrajame ture – profesorius Jiří Drahošas politikoje naujokas ir tai buvo aiškiai matyti per kampaniją. Taigi galime sakyti, kad rinkimų rezultatus nulėmė patirtis politikoje.

– M. Zemanas žiniasklaidoje pristatomas, kaip nepritariantis migracijai, proputiniškų pažiūrų, euroskeptikas. Ką tai pasako apie Čekijos visuomenę? Kad jiems norisi tokių pažiūrų šalies vadovo?

– Šie apibūdinimai – trys skirtingos temos ir apie kiekvieną jų reikėtų kalbėti atskirai. Būtų neteisinga jas suplakti į vieną.

Pirmiausia, taip, Čekijoje vyrauja antiimgracinės nuotaikos. Nors tai yra ir paradoksas, juk Čekijoje migrantų labai nedaug. Didžioji dalis iš tų kelių dešimčių pabėgėlių, kuriuos buvo priėmusi Čekija, iš čia jau išvažiavo. Daugiausia – į Vokietiją, iki kurios iš sostinės Prahos vos 3 val. kelio.

Tokias nuotaikas lemia socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Čekijos gyventojus pasiekia nemažai informacijos iš neigiamos pusės apie migrantų gyvenimą Vokietijoje. Ir politikai seka šias nuotaikas.

Jei kalbėtume apie M. Zemano prorusiškus pasisakymus, taip, jų būta labai kontroversiškų. Pavyzdžiui, kad turėtume pripažinti Krymą, kaip Rusijos teritoriją. Tačiau dėl to nereikėtų jo vadinti Rusijos ar V. Putino sąjungininku. Tai tik vienas iš būdų, kuriais jis stengiasi būti visiškai priešingas politiniam elitui. Ir galbūt netgi dėl to jis sulaukia kaltinimų, kad yra finansuojamas Kremliaus. Savo pasisakymais jis nori priminti, kad siūlo priešingą vyraujančioms nuomonėms poziciją.

– Panašu į Donaldą Trumpą.

– Taip, tiesa (juokiasi). Skirtumas tas, kad D. Trumpas yra naujokas, o M. Zemaną galima vadinti veteranu – jis politikoje nuo 1998 m. Du kartus jis buvo šalies premjeru. Dabar tai antra prezidento kadencija.

Jis – politikos dinozauras, labai gerai jaučiantis visuomenės nuotaikas. Jis stengiasi atstovauti vidutiniam Čekijos rinkėjui. O politinio elito neigimas jam atneša sėkmę.

2003 m. jis turėjo pasitraukti iš politikos, kai buvo labai nepopuliarus premjeras. Vis dėlto po 10 metų jam pavyko sėkmingai grįžti į politiką.

– Taigi, jį galima laikyti ir labai gudriu politiku?

– Taip. Tikrai negaliu pasakyti, kad pritariu jo pažiūroms, tačiau reikia pripažinti – jo politinė taktika yra sėkminga.

– Jūsų su kolega straipsnyje rašoma, jog nėra tikėtina, kad Čekija pasuktų Lenkijos pėdomis. Kokie saugikliai tai užtikrintų?

– Pirmiausia dėl to, kad prezidentas Čekijoje iš esmės neturi galios. Aš vadinu jį „aukščiausiuoju troliu“. Jis „trolina“ politinį elitą, šaiposi iš jo. Kita vertus, jis neturi galių savo populistinėms pažiūroms įgyvendinti. Tai vyriausybės rankose. O vyriausybė neketina keisti užsienio politikos.

Antra, nei M. Zemanas, nei premjeras Andrejus Babišas neturi jokių planų pakeisti Čekijos pozicijos Europos žemėlapyje, jie nori matyti šalį Europos Sąjungoje. Politikai siekia dialogo su Briuseliu, jie mėgina aiškinti Čekijos problemas, bet tikrai nėra puolimo pozicijoje. Ir tai labai skiriasi nuo, sakykim, Vengrijos premjero Viktoro Orbano ar Lenkijos vyriausybės politikos.

– Vis dėlto daugelyje žiniasklaidoje priemonių, nušviečiant prezidento rinkimų rezultatus Čekijoje, kalbama apie pavojų demokratijai apskritai. Ar kas nors pasikeitė po šių rinkimų, juk M. Zemanas toliau lieka prezidentu?

– Taip, bet tai yra ir perspėjimo ženklas. Aliarmas Vakarų žiniasklaidoje keliamas dėl D. Trumpo, „Brexito“ atvejų, kuriuos Vakarų žiniasklaida vis dar virškina. Taigi natūraliai ieškoma kitų pavojaus ženklų, jie sustiprinami ir susiejami.

Tikrai neteigiu, kad augantis populizmas nekelia pavojaus, Tačiau, mano nuomone, trūksta analizės, kodėl jis auga. Populizmas auga, deja, ne dėl Rusijos įtakos. Jis auga šalies viduje. Visuomenės suskilusios. Matome didžiulę poliarizaciją.

Daugybė visuomenės narių jaučiasi apleisti politinio elito, jie jaučiasi palikti vieni tvarkytis su savo socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Ir jeigu Europos Sąjunga kartu ir kiekviena atskira šalis narė neatsakys į tokią daugelio žmonių būseną ir ją ignoruos, populizmas niekur nedings, kad ir kiek dėl to panikuotume.

M. Zemaną, vadinčiau atsitiktiniu populistu, kuris naudojasi visuomenės nuotaikomis. Radikalios dešinės populistai yra tikroji grėsmė Europos Sąjungai ir santvarkai, prie kurios jau pripratome.

– Antrąją sausio savaitę Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis per susitikimą Briuselyje bandė sušvelninti jau ilgą laiką tarp Briuselio ir Varšuvos tvyrančią įtampą. Po pokalbių tiek Lenkijos vyriausybės vadovas, tiek Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude`as Junckeris teigė, kad dvišaliai santykiai gerėja. Vis dėlto apžvalgininkai teigia, kad esminė nesutarimų priežastis nepasikeitė bei greičiausiai ir ateityje niekur nedings.

– Šis susitikimas buvo didesnio Lenkijos diplomatinio plano dalis. Lenkijos premjeras M. Morawieckis naudoja tam tikrą apžavėjimo diplomatijos taktiką. Jis siekia sudaryti įspūdį, kad Lenkijos ir ES institucijų santykiai vis dar išgyvena teigiamą etapą, nors EK ir pradėjo 7-ojo straipsnio procedūrą.

Atrodo, kad Lenkijos vyriausybė siekia sudaryti įspūdį, jog padėtis dėl 7-ojo straipsnio yra tik šalutiniai įvykiai. Atrodo, lyg Lenkijos valdžia siųstų tokią žinią: „Taip, yra tam tikrų nesutarimų su ES, bet tai nestabdo glaudaus mūsų bendradarbiavimo kitais svarbiais kasdieniais klausimais, o Lenkija vis dar aktyvi, įsipareigojusi ir svarbi narė, nepaisant 7-ojo straipsnio proceso.

– Ar susitikimas iš tikrųjų bent kiek iš tiesų sušvelnino santykius tarp Lenkijos ir ES, ar tai labiau paradinis veiksmas?

– Iš diplomatinės pusės taip, bet kokiu atveju kalbėjimas, dialogas yra gerai. Komisijos pirmininkas J.-C. Junckeris jau kurį laiką nenoriai kalba dėl 7-ojo straipsnio procesų Lenkijos atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui, viceprezidentas Francas Timmermansas – tai, galima sakyti, yra jo projektas. O J.-C. Junckeris nerodo didelio noro tęsti procedūras ir yra daug atsargesnis dėl tolesnių veiksmų. Be to, J.-C. Junckeris suinteresuotas remti Lenkijos vyriausybę.

– Prieš išvyką į Briuselį Lenkijos premjeras M. Morawieckis atleido kelis prieštaringiausiai vertinamus ministrus – užsienio reikalų, gynybos ir aplinkos, kaip manoma, taip siekdamas pataisyti santykius su Briuseliu. Vis dėlto, anot apžvalgininkų, to Lenkijai tikrai neužteks įkalbėti EK sustabdyti procedūrą dėl 7-ojo straipsnio. Briuselis jau anksčiau teigė, kad drausminė procedūra būtų atšaukta tik tada, jei būtų atsižvelgta į kritiką dėl Varšuvos vykdomų teisinės sistemos reformų, dėl kurių ir pradėta svartyti, kaip sudrausminti Lenkiją.

– Abiejų pusių problema ta, kad klausimas dėl 7-ojo straipsnio niekur nedings, nes jis jau aktyvuotas, kol EK nepriims sprendimo. Be to, ir esminiai nesutarimai dėl šio proceso priežasties niekur nedingo. Kai M. Morawieckis tapo Lenkijos vyriausybės vadovu, jis aiškiai leido suprasti, kad Lenkijos valdžia neketina atšaukti teisinės šalies sistemos reformos įstatymo, dėl kurio ir kilo nesutarimai.

Viena vertus, jis nori palaikyti atvirą dialogą ir pademonstruoti, kad Lenkija yra įvykių centre. Tačiau jis net neketina atšaukti teisinės sistemos reformos – tai buvo viena esminių valdžios programos dalių.

Jis daro viską, ką gali, kad paaiškintų, kodėl reforma reikalinga, ir, galima sakyti, daro geriau nei prieš jį buvusi vyriausybės vadovė. Vien dėl to, kad jis turi neblogų ryšių su Vakarų elitu ir moka su juo bendrauti.

– Ar galima sakyti, kad jis lankstesnis nei prieš ji buvusi premjerė Beata Szydło?

– Nemanau. Vien dėl to, kad jis tikrai nepakeis pozicijos dėl teisinės sistemos reformos. Taip pat nemanau, jog jis turi ką pasiūlyti EK, kad įkalbėtų ją atsisakyti tolesnių veiksmų dėl 7-ojo straipsnio. Net jeigu nuotaika keistųsi ar stiprėtų bendradarbiavimas kitais klausimais, net jeigu jam pavyksta sudaryti įspūdį, kad yra lankstus, jis tikrai nekeis pozicijos šiuo klausimu, ir galiausiai EK įvyks susidūrimas.

– Susidūrimas įvyktų toliau tęsiantis procesams po ES sutarties 7-ojo straipsnio aktyvavimo. Ši procedūra dar niekada anksčiau nebuvo naudota ES narės atžvilgiu. 7-asis straipsnis numato vadinamąjį „branduolinį variantą“, kai gali būti sustabdyta valstybės narės balsavimo teisės priimant ES sprendimus.

– Galimi du scenarijai. Vienas jų – sakykim, EK nuspręstų nutraukti veiksmus dėl 7-ojo straipsnio. Iš karto, kai jis buvo aktyvuotas, EK žadėjo peržiūrėti sprendimą po trijų mėnesių. Mano nuomone, tokia tikimybė labai maža, nes EK jau nuėjo per toli, kad atsitrauktų, o pati Lenkija irgi neatrodo linkusi nusileisti.

Realiausias variantas toks. Jei per Europos Tarybos balsavimą mažiausiai šešios šalys palaikytų Lenkiją ir blokuotų procedūrą, ji būtų sustabdyta. Yra kelios galimos tokios šalys. Jūsų pačių premjeras teigė nepritariantis sankcijoms Lenkijai, tai galėtų būti ir Kroatija, Bulgarija, Rumunija, galbūt net Didžioji Britanija, kuri vis dar turi balsavimo teisę Taryboje, ar netgi Ispanija būtų tarp šalių, kurios mano, kad, jei būtų imamasi priemonių prieš Lenkiją, niekas negalėtų užtikrinti, kad EK nesiimtų sankcijų ir prieš jas. Tačiau ir tai mažai tikėtina.

Tarptautiniu mastu vis labiau stiprėja Lenkijos įvaizdis, kad ji nebėra tradicinė bendrijos narė ir tampa išsišokėle, kad Lenkija dabar yra gana kebli narė.

Lyderės – Prancūzija ir Vokietija – labai aiškiai pasakė, kad rems EK šiuo klausimu. Manau, didžioji dalis paseks šių valstybių pavyzdžiu. Tada šalys lauks antrojo žingsnio – kad prieš Lenkiją būtų priimtos sankcijos, šalys narės turi balsuoti vieningai. Vengrija neabejotinai balsuos prieš ir blokuos bet kokius veiksmus. Čia viskas ir pasibaigtų. Nebent Vengrija pakeistų nuomonę, bet kol kas taip tikrai neatrodo. Nors politikoje niekada negali būti tikras, tačiau tokių galimybių labai mažai.

– Kaip procesai dėl 7-ojo straipsnio jau paveikė Lenkijos įvaizdį?

– Tarptautiniu mastu vis labiau stiprėja Lenkijos įvaizdis, kad ji nebėra tradicinė bendrijos narė ir tampa išsišokėle, kad Lenkija dabar yra gana kebli narė. Žinoma, Lenkijos vyriausybė pasakytų, kad tokią kainą tenka mokėti norint apginti šalies nacionalinius interesus ir priimant šaliai esą labai reikalingas reformas, kurios nepatinka ES. Būtent todėl dabar premjeras M. Morawieckis ir pradėjo diplomatinius veiksmus.

Šalies viduje visai kitoks vaizdas. Vyriausybė stengiasi pabrėžti, kad susiklosčiusi situacija yra suverenumo gynybos klausimas. Tokia valdžios retorika į keblią padėtį pastato šalies opoziciją. Atrodo, kad ši tarsi skatina išorines jėgas kištis į šalies vidaus reikalus.

Trumpuoju periodu dabar vykstantys nesutarimai valdančiajai partijai nepadarys jokios žalos. Galbūt ji net išloš, kaip sakiau, opozicijai patekus į keblią padėtį.

– Nors Varšuvos santykiai su Briuseliu įtempti, naujausios apklausos rodo rekordines lenkų paramos narystei aukštumas. Daugiau nei 92 proc. lenkų palaiko šalies narystę ES ir tik 8 proc. jų norėtų, kad Lenkija iš jos pasitrauktų.

– Tačiau yra komentatorių, kurie teigia, kad, nors palaikančiųjų ES daug, jų parama paviršutiniška. Kitos apklausos rodo, kad daugybė žmonių nepatenkinti dėl to, jog Briuselis neva kišasi į Lenkijos vidaus reikalus. Taip pat lenkai yra gana tvirtai nusiteikę prieš euro įvedimą, didelė dalis lenkų neigiamai vertina ES migracijos kvotas, net jeigu jų nesilaikymas reikštų finansines sankcijas. Nemaža dalis lenkų teigia, kad jie pritartų pasitraukimui iš bendrijos, jei tai padėtų išvengti imigracijos.

Dabar lenkų požiūris į tai, ką gali duoti ES, tapo daug praktiškesnis. Romantikos, palyginti su tuo, kokia ji buvo narystės pradžioje, liko mažai. Tada įstojimas reiškė grįžimą į Europą, lenkai tai laikė istoriniu žingsniu. Dabar, ypač tarp jaunų lenkų, daugėja euroskeptikų. Jei narystės kaina taps didesnė nei nauda, jų tik daugės. Būtent dėl to politikams, formuojant diskursą, labai svarbu jau dabar pasakyti, kas dėl to būtų kaltas.

– Galbūt iš tokių vienas kitam prieštaraujančių statistikos duomenų galime spręsti, kad Lenkijos visuomenė yra labai susiskaldžiusi?

– Tiesa. Tas suskirstymas yra visur. Tai galime matyti politinio, kultūrinio elito sluoksniuose, akademiniame pasaulyje. Dalis akademikų Lenkijoje arba labai stipriai palaiko vyriausybę, arba smarkiai ją kritikuoja. Tai matome visoje visuomenėje. Klausimas, dėl kurio lenkai nėra susiskaldę ir išlieka vieningi, – dauguma nori likti ES. Dėl to abejonių nėra. Šiuo klausimu matome beveik vieningą sutarimą. Būtent todėl politikai ir stengiasi reikalus tvarkyti taip, kad jokiu būdu neatrodytų, jog Lenkija stovi ant slidaus skardžio ir gali paslysti žemyn išstojimo iš ES link.

Jeigu jie sudarytų įspūdį, kad Lenkija yra prie pasitraukimo ribos, dabartinė valdžia patektų į rimtą bėdą, nes atsidurtų kitoje viešosios nuomonės barikadų pusėje. Be abejo, opozicija dėl to ir stengiasi pabrėžti, kad dabartinė vyriausybė jau yra prie ribos.

Donaldas Tuskas šią savaitę teigė, kad Lenkijos vyriausybės politika – pasiruošimas trauktis iš ES. Šiuo pasisakymu jis ir siekė sudaryti įspūdį, kad Lenkija jau stovi ant skardžio krašto. O premjeras M. Morawieckis mėgina paneigti tokį įspūdį.

– Kaip nesutarimai veikia pačios ES įvaizdį? Ar nesusidaro įspūdis, kad ji tampa vis mažiau vieninga?

– Geras pastebėjimas. EK taip pat išgyvena sudėtingą padėtį. Kai kurie žmonės pasakytų – nepradėk kovos, jei žinai, kad ją tikrai pralaimėsi. Procesas dėl 7-ojo straipsnio prasidėjo jau prieš dvejus metus, viskas vyksta tikrai ilgai. Jau nuo pradžių buvo aišku: jei Lenkija turės bent vieną sąjungininkę, o tai yra Vengrija, nesvarbu, kaip toli viskas pasistūmėtų, viskas baigtųsi procesų blokavimu.

Kita vertus, kai jau pradedi procesą, sustabdyti jį labai sunku, ir jeigu ES būtų atsitraukusi, ji rizikuotų dėl savo įvaizdžio ir prarastų pasitikėjimą. Reikėtų prisiminti, kad EK į Vengrijos atvejį reagavo gana pasyviai. Todėl Lenkijos atžvilgiu EK jau turėjo pasitaisyti ir negalėjo nereaguoti, ypač dėl to, kad ji labai didelė ir įtakinga šalis.

Vis dėlto manau, kad tai yra tiesa, jei procesas dėl 7-ojo straipsnio pasibaigs Vengrijos veto, o taip greičiausiai ir bus, po visko EK taps silpnesnė ir paaiškės, kad jos turimi instrumentai nepakankamai veiksmingi pasiekti tai, ką užsibrėžė.

Lygiai prieš metus technologijų naujienų portalai pranešė apie pirmą istorijoje dirbtinio intelekto mašinos parašytą Kalėdų dainą. Toronto universiteto mokslininkams tereikėjo parodyti kompiuteriui, tiksliau, dirbtinio intelekto sistemai, Kalėdų eglės paveikslėlį, jį interpretuodama sistema pati sukūrė dainą. Prieš tai mašina išanalizavo daugiau nei 100 valandų įvairios muzikos.

Tada buvo keliamas klausimas, ar mašinos ateityje tiek ištobulės, kad sugebėtų pakeisti net muzikantus ir kompozitorius. Iš dainos kokybės galima spręsti, kad iki tokio pokyčio dar yra laiko. Taip mano ir ne vienas technologijų ekspertas. Bet dabar ne apie tai.

Technologijų pažanga kelia klausimą, kaip robotai, nauji išradimai artimiausiu metu keis kalėdines tradicijas. O galbūt jos dėl technologijų pažangos jau keičiasi?

Kompanija „Amazon“ neseniai išleido 10 puslapių publikaciją „Ateities Kalėdos“ („Christmas of the future“), kurioje ekspertai ėmėsi prognozuoti pokyčius, kuriuos nulems technologijos, ir ne tik kalėdinių dainų kūrimo klausimu.

Apžvalgoje rašoma, kad mes ir toliau puošime patalpas ar ruošime pamėgtus šventinius gaminius, tačiau tai, kaip tai darome, gali pakeisti dirbtinio intelekto išradimai ir trimačiai spausdintuvai. Prognozes, kaip Kalėdos galėtų atrodyti netolimoje ateityje, kūrė žinomi futuristai Williamas Highamas ir Moraine Gaye.

W. Highamas spėja, kad jau visai greitai pastatai, privatūs namai bus puošiami dar įspūdingiau, ant jų bus matomos nuotraukų, judančių paveikslėlių projekcijos, kurios bus daug kokybiškesnės nei tai, ką tikriausiai šiuo metu įsivaizdavote.

Jei prisimenate, kaip gatvės, namai, vidaus interjeras buvo puošiamas prieš 10–15 metų, tikriausiai sutiksite, kad gaminant šviesos instaliacijas jau padaryta nemenka pažanga, kurios liudininkai esate patys.

Manoma, kad netolimoje ateityje daugelis žmonių savo namuose turės asmeninius 3D spausdintuvus, kurie, be abejo, keis ir kalėdinius įpročius. Pagal spausdintuvo savininko skonį prietaisas gamins kalėdines dekoracijas, pradedant eglutės papuošimais ar netgi pačia eglute. Todėl, anot futuristų, kalėdiniai papuošimai gali tapti labai originalūs ir atspindės žmogaus ar šeimos charakterį, pomėgius. Išspausdintas dekoracijas bus galima išlydyti ir per kitas Kalėdas pasigaminti jau visai kitokių papuošimų.

Gali būti, kad net kai kurios dovanos bus gaminamos šiais 3D spausdintuvais.

Vis dėlto spėjama, kad daugelis nenorės prisirišti prie daiktų, todėl bus pamažu judama prie dekoracijų projekcijų – LED šviesų girliandų, virtualios eglutės projekcijos. Manoma, kad virtualios projekcijos padės vienas kito pasiilgusiems šeimos nariams, negalintiems būti kartu per šventes. Prie vaišių stalo bus galima tiesiogiai bendrauti su brangaus žmogaus projekcija.

Futuristai neabejoja, kad tokia technologija paplis, nes Kalėdos – šeimos šventė, o pokalbiai telefonu ar per socialinius tinklus neatstos artumo, kurį sukurs virtuali gyvai kalbanti artimojo projekcija.

Spėjama, kad ateityje šiek tiek pasikeis ir dovanojimo įpročiai – jie taps paprastesni. Anot futuristų, dirbtinio intelekto sistemos pagal žmogaus elgesį socialiniuose tinkluose generuos jo kalėdinių norų sąrašą, todėl prašauti pro šalį bus neįmanoma.

Futuristai teigia, kad 3D spausdintuvai spausdins ne tik dekoracijas, bet ir patiekalus. Įsivaizduokite eglutės formos kalakuto skonio sojų gaminį. Neabejojama, kad 3D spausdintuvai palengvins rūpesčius dėl desertų ir Kalėdoms „paruoš“ taisyklingų formų saldumynų. Spausdintuvas šventinių užkandžių galės atspausdinti ir jūsų augintiniams – katėms bei šunims.

„Amazon“ apžvalgoje futuristai spėja, kad trimačiu spausdintuvu pagaminto maisto turėtume gauti maždaug po 20 metų.

Štai pernai Kanados mokslininkai išvedė buitinius rūpesčius palengvinančią gyvą eglutę, kuri daug ilgiau nei įprastai, mažiausiai 72 dienas, nenumeta nė vieno spyglio.

Nors technologijos gali kai ką pakeisti smarkiai, spėjama, kad pagrindinės tradicijos išliks. Štai dėlionės ar stalo žaidimai Didžiojoje Britanijoje išlieka perkamiausiu žaidimu. Tai leidžia manyti, kad žmonėms patinka tradicijos. Be to, tradicijos – dalytis dovanomis, susitikti su šeima, valgyti šventišką maistą – išliks, keisis tik formos ir būdai. Be to, tikrai išliks pačios Kalėdos.

„Amazon“ apžvalgos pabaigoje svarstoma, kad nors labai tiksliai sunku pasakyti, kaip iš tiesų ateityje atrodys Kalėdos, futuristai neabejoja, kad laukia labai įdomus laikas!

Pasiekta svarbių politinių tikslų

Budapešte paskutinę lapkričio savaitę vykusiame Kinijos ir 16 Rytų, Centrinės Europos bei Balkanų šalių susitikime Kinijos premjeras teigė, kad susitikimas buvo ypač sėkmingas, bei pažadėjo toliau sustiprinti investicijas šiose valstybėse. Vadinamojo 16+1 formato procesus stebintys politikos apžvalgininkai nevienareikšmiškai vertina stiprėjančius arba bandomus stiprinti santykius.

Per porą dienų trukusį šeštąjį šio formato šalių vyriausybių vadovų susitikimą pranešta, kad artimiausiu metu bus pradėtas bendras geležinkelio linijos iš Belgrado į Budapeštą projektas. Jį finansuotų Kinija.

Serbijos atstovai teigia jau pasiskolinę beveik 300 mln. dolerių iš Kinijos banko „Exim“, kad atnaujintų geležinkelio liniją savo pusėje. Modernizuota geležinkelio linija daugiau nei per pusę sutrumpintų kelionę iš Serbijos sostinės į Budapeštą – ji šiuo metu trunka 8 valandas, o po rekonstrukcijos truktų tik tris.

Iš viso beveik 4 mlrd. dolerių vertės projektas taptų vienais pagrindinių eksporto vartų Kinijos prekėms į Europą per Graikijos Pirėjo uostą.

Pirmosios viešos kalbos dėl šio geležinkelio projekto prasidėjo dar 2013 m. Tačiau, kaip rašo portalas „EUobserver“, Europos Komijos tada jį įvertino kaip neatitinkantį Europos Sąjungos reguliavimo dėl viešųjų pirkimų. Todėl Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas dabar teigė artimiausiu metu skelbsiantis viešųjų pirkimų konkursą dėl šio geležinkelio projekto su Kinija.

Politikos analizės centro „European Council on Foreign Relations“ analitikė Angela Stanzel LRT RADIJUI teigia, kad nors daugiau kalbama apie infrastruktūros projektus, Kinija ir 16 Rytų bei Centrinės Europos ir Balkanų šalių pasiekė ir kiek sunkiau iš karto pamatomų politinių tikslų.

„Politinis pasiekimas – Kinija sukūrė glaudesnius ryšius su Rytų ir Centrinės Europos šalimis. Po reguliarių vyriausybių susitikimų, formato 16+1, Europos šalių vadovai dabar gali tiesiogiai bendrauti su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu – taip kitomis aplinkybėmis nebūtų įvykę, nes paprastai aukščiausi Kinijos lyderiai bendrauja su didžiosiomis Bendrijos valstybėmis“, – sako A. Stanzel.

Kinija rinkosi sukalbamas partneres

Susitikimų 16+1 vienas formatas buvo pradėtas 2012 m. „EUobserver“ rašo, kad Pekino iniciatyva suformuotas formatas skirtas stiprinti ne tik investicijų ir prekybos, bet ir kultūros bei švietimo projektus. Iš 16 šiam formatui priklausančių Europos šalių 11 yra ES narės – Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – bei 5 ES nepriklausančios Balkanų šalys: Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Juodkalnija ir Serbija.

Kinija investuoja daugelyje kitų regionų – Afrikoje, Pietryčių Azijoje, bet šios teritorijos nė iš tolo neprilygsta Rytų ir Centrinės Europos šalių stabilumui.

A. Stanzel teigia, kad Kinija glaudesniam bendradarbiavimui neatsitiktinai pasirinko sąlygiškai skurdesnes šalis, o 16+1 formatas buvo įkurtas tada, kai šios šalys ieškojo būdų, kaip atsigauti po krizės.

„Būtent dėl to Kinija šias šalis mato kaip sukalbamas partneres. Rytų Europos šalys patrauklios ir dėl to, kad yra ES narės. Šiose šalyse Kinija mato stabilią aplinką investicijoms. Kinija investuoja daugelyje kitų regionų – Afrikoje, Pietryčių Azijoje, bet šios teritorijos nė iš tolo neprilygsta Rytų ir Centrinės Europos šalių stabilumui.

Ne be priežasties pasirinktas ir toks didelis formatas. Manau, kad Kinija šias valstybes taip pat vertina ir kaip galimą išėjimą į kitas šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Taigi Kinija tikrai turi daugybę priežasčių investuoti į šias šalis ir stiprinti tokį politinį formatą“, – įsitikinusi analitikė.

Pekino veiksmai Briuseliui kelia nerimą

„Financial Times“ apžvalgininkai rašo, kad Briuselyje nerimaujama, jog Pekinas, stiprindamas santykius su skurdžiausiomis Bendrijos narėmis ar šalimis kandidatėmis, turės galimybių veikti viso bloko ne tik ekonominius, bet ir politinius procesus.

„Jau prieš penkerius metus prasidėjus 16+1 formato susitikimams, Briuselis turėjo priežasčių nerimauti. Matėme ir didžiųjų šalių narių, tokių kaip Vokietija, susirūpinimą. Bet galime sakyti, kad šis nerimas pasikeitė.

Prieš penkerius metus Briuselis labiausiai nerimavo dėl to, kad Kinija į Europą ateina su dideliais infrastruktūros projektais ir pasirašo susitarimus su 16 Rytų ir Centrinės Europos šalių, iš kurių 11 yra ES narės. Nerimauta, kad susitarimai ir projektai nepažeistų Bendrijos įstatymų“, – pastebi A. Stanzel.

Jos teigimu, paskutiniai pavyzdžiai rodo, kad su Kinija bendradarbiaujančios šalys sugeba priimti Kinijos investicijas nepažeisdamos ES reguliacijos įstatymų ir susitarimų.

„Po to ES atstovai buvo pakviesti kaip nepriklausomi stebėtojai. Tai padėjo sumažinti nerimą. Tačiau dabar pasikeitė nerimo priežastis. Kinija skiria daug pastangų ir laiko stiprindama santykius su 16 šalių. Taip mažėja laiko ir pastangų, kurias ji investuotų kurdama ryšius su Briuseliu“, – pabrėžia A. Stanzel.

Tokie santykiai – signalas ES

Politologai pastebi, kad Kinijos investiciniai susitarimai su Balkanų šalimis gali atitolinti jas nuo glaudesnių ryšių su ES ar galimybės tapti Bendrijos narėmis. Analitikai teigia, kad Balkanų šalys investicijų iš Kinijos gali sulaukti daug greičiau ir mainais į tai nereikėtų keisti šalies įstatyminės, teismų sistemos, gerinti padėtis žmogaus teisių klausimais.

A. Stanzel atkreipia dėmesį, kad iš Balkanų šalių entuziastingiausiai į Kinijos investicijas žiūri Serbijos vadovai, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip Balkanų šalys tvarkysis su šiomis investicijomis.

„Taip, jei kalbėtume apie trumpą laikotarpį, Kinijos investicijos gali pasirodyti kur kas svarbesnės. Taip, tai gali būti signalas ES, kad šios šalys yra daug labiau susidomėjusios bendradarbiavimu su Kinija nei su ES. Viskas priklauso nuo to, kaip šios šalys tvarkysis su investicijomis. Pavyzdžiui, Serbija labai entuziastingai laukia Kinijos investicijų“, – kalba analitikė.

„Financial Times“ pastebi, kad Kinijos investicijos turi įtakos ES užsienio politikai. Rašoma, kad liepos mėnesį Bendrijos narės, mezgančios investicijų planus su Kinija, užkirto kelia ES pareiškimui, jog Kinijos interesai Pietų Kinijos jūroje peržengia tarptautinės teisės normas. Kiek anksčiau Graikija buvo užkirtusi kelią ES pareiškimui, kritikuojančiam Kinijos veiksmus, kurie galimai pažeidžia žmogaus teises.

Bendradarbiauti labiausiai suinteresuota Kinija

A. Stanzel teigia, kad vis dėlto per penkerius susitikimų formato 16+1 metus iš abiejų pusių buvo ir nusivylimo. Kinija, anot analitikės, nesitikėjo, kad formato šalys bus tokios skirtingos. Be to, kai kuriose iš jų visuomenė nusiteikusi priešiškai prieš augančią Kinijos įtaką, kitose, pavyzdžiui, Vengrijoje, Kinija jau nebe pirmus metus pasitinkama ypač palankiai

„Taip pat Kinijos atstovai suprato, kad kiekvienos šalies ekonomika ypatinga, todėl ji negali to paties investicijų plano pasiūlyti visoms šalims. Nors, atrodo, per penkerius metus Kinija vis dėlto atrado formulę kiekvienai valstybei.

Būtent dėl to kai kurie politologai juokauja, kad 16+1 formatas pavirto į 1+1+1+1 ir t. t. formatą. Taip sakoma, nes su kiekviena šalimi Kinijos atstovai mezga atskirus dvišalius santykius ir veda derybas, arba bent jau su tomis šalimis, kurios jiems atrodo patraukliausios“, – kalba A. Stanzel.

Vengrijos premjeras V. Orbanas per 16+1 formato susitikimą kalbėjo, kad 16 šalių bendradarbiavimą su Kinija jis mato kaip išskirtinę progą, o ne grėsmę. Kalbėdamas už visas 16 šalių V. Orbanas sakė, kad Kinijos „Vieno diržo, vieno kelio“ projektas yra nauja globalizacijos forma, kuri paremta pagarba ir bendra nauda visiems,

„Kai kurios valstybės netgi yra dėl to nepatenkintos, nes priešingai, nei Kinija skelbė prieš penkerius metus, kai kurios Rytų Europos valstybės kol kas nesulaukė jokio įspūdingo investicijų pasiūlymo. Galima sakyti, kad iš esmės žymių susitarimų pasiekė penkios pagrindinės šalys.

Kinija prieš metus užsiminė apie specialų 16+1 formato fondą, kurį sudarytų apie 10 mlrd. dolerių. Tai buvo stiprus signalas, kad Kinija mato, jog kai kurios šalys nusivylusios, todėl ieškoma būdų, kaip suvienodinti santykius“, – pastebi A. Stanzel.

Vis dėlto, analitikės teigimu, bendradarbiavimu labiausiai suinteresuota Kinija. Jos žodžiais, Rytų ir Centrinės Europos bei Balkanų šalys suinteresuotos dėl investicijų, o Kinija turi ne vieną ketinimą.

Per Kinijos Komunistų partijos kongresą praėjusį mėnesį prezidentas Xi Jinpingas atvirai kalbėjo, kad labai tvirtas šalies tikslas yra iki 2050 m. tapti pasauliniu centru per dideles investicijas tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose šalyse. „Financial Times“ apžvalgininkai rašo, kad Kinijos inicijuotas 16+1 susitikimų formatas yra vienas šio tikslo žingsnių.

Kompiuteriniai žaidimai, kaip sporto šaka, plačiai pripažįstami Azijoje. 2022 m. Kinijos Hangdžou mieste vyks tarptautinis kompiuterinių žaidimų čempionatas, kuriame nugalėtojams bus įteikiami medaliai. Vis dėlto, kad kompiuteriniai žaidimai tikrai būtų paskelbti olimpinė sporto šaka, reikėtų ilgų oficialių procedūrų, todėl artimiausiais metais to tikėtis kol kas neverta.

Kakadu pridarė milijoninių nuostolių

Australijos plačiajuosčio interneto linijoms milijoninių nuostolių pridarė papūgos kakadu. Nacionalinė Australijos plačiajuosčio interneto tinklų kompanija jau išleido dešimtis tūkstančių dolerių kakadu pragraužtiems laidams tvarkyti.

Tačiau tai tik pradžia. Gyvūnų specialistai teigia, kad toks elgesys kakadu nėra būdingas, jos paprastai minta vaisiais, riešutais ar medžio žieve.

Kakadu išdaigos dar labiau pagilino prasto interneto Australijoje problemą. Pagal interneto greitį Australija atsilieka nuo daugelio išsivysčiusių valstybių ir užima 50 vietą pasaulyje.

Specialusis paveldo statusas Aušvico byloms

Jungtinių Tautų paveldo agentūra UNESCO suteikė specialųjį paveldo statusą Aušvico byloms – iš viso daugiau nei 400 dokumentų įrašų, kuriuose buvo fiksuojamas teismo procesas 1963–1965 m. Frankfurte.

Dokumentuose detalizuojamas teismo procesas 22 asmenims, kurie buvo kaltinami žmogžudystėmis ir bendrininkavimu žudynėse. Per teismo procesą buvo apklausti 360 žmonės, iš kurių 221 – nukentėjusieji, 85 – buvę esesininkai.

„Deutche Welle“ rašoma, kad tos 1963 m. bylos buvo vienas pirmųjų kartų, kai didelei daliai vokiečių teko susidurti su nacių praeitimi. Bylos įrašytos į programos  „Pasaulio atmintis“ sąrašą – tokiu būdu siekiama ateities kartoms išsaugoti išskirtinės reikšmės istorinius dokumentus.

Aušvico koncentracijos stovykloje tuo metu nacių okupuotos Lenkijos teritorijoje 1940–1945 m. buvo nužudyta daugiau nei milijonas žmonių – didžioji dalis jų buvo žydai.

Nelygybė darbovietėse išnyks tik po 217 metų

Nelygybė darbovietėse tarp lyčių pasaulyje išnyks tik po 217 metų, skelbiama pasaulio ekonomikos forume Davose, nors dar prieš metus buvo skaičiuojama, kad tokios lygybės reikėtų laukti 170 metų.  Taigi moterims dar teks palaukti kiek daugiau nei du amžius, kad pajamos ir įdarbinimo  sąlygos bei karjeros galimybės susilygintų su vyrų.

Tokie skaičiavimai gaunami peržvelgus įvairius ekonominius rodiklius 144 pasaulio šalyse. Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, moterys su vyrais pajamų ir karjeros atžvilgiu lygiausios yra Islandijoje, paskui – Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje.  

Skaičiuojama, kad JAV bendra pajamų nelygybės tarp vyrų ir moterų suma yra daugiau nei 1,5 mlrd. dolerių. Didžiausia nelygybė darbovietėse tarp vyrų ir moterų – Jemene, Pakistane, Sirijoje.

Klimato kaita sukels dar vieną didžiulę krizę

Ekspertai perspėja, kad klimato kaita per artimiausią dešimtmetį bus priežastis didžiausios pabėgėlių krizės istorijoje. Tokios JAV karo ir saugumo ekspertų prognozės spausdinamos Aplinkos teisingumo fondo studijoje.

Anot ekspertų, kalba eina apie 10–20 mln. žmonių, kurie dėl klimato kaitos pasekmių būtų priversti palikti savo namus. Ekspertai teigia, kad tai būtų daugiausia pietinės Afrikos ir Artimųjų Rytų, Pietryčių Azijos gyventojai. Tyrimas viešinamas prieš pat kitą savaitę vyksiančią tarptautinę klimato konferenciją Bonoje.

P. McCartney įkvėpė polinezietės atvaizdas

75 metų atlikėjas Paulas McCartney atskleidė, kad „The Beatles“ dainą „Lady Madona“ jį parašyti įkvėpė 1965 m. žurnale „National Geographic“ pamatyta nuotrauka „Kalnų Madona“. Nuotraukoje – kūdikį žindančios polinezietės moters atvaizdas ir prierašas, kad jos tautos gyvenimo būdui gresia pavojus. 

P. McCartney moteris pasirodė išdidi ir stipri, jis teigia, kad nuotrauka ji stipriai paveikė ir jis suprato, kad turi parašyti dainą. 1968 m. daina pakilo į daugybės muzikos topų viršūnes.

Skelbiama, kad priekabiavimu gatvėse bus laikomas ne tik švilpimas, bet ir sekimas, įžeidinėjimas ir pakartotinis įkyrus telefono numerio prašymas. Baudos gali siekti apie 5 tūkst. eurų. Prezidentas Emmanuelis Macronas, save laikantis feministu, per rinkimų kampaniją pažadėjo kovoti su priekabiavimu prie moterų gatvėse.

Seksualinis priekabiavimas Prancūzijoje paskelbtas nelegaliu 2012 m., bet kol kas nėra jokio įstatymo, draudžiančio ar apibrėžiančio priekabiavimą gatvėse.

***

Menininkė Yoko Ono Lennon ėmėsi teisinių veiksmų, kad sustabdytų gaiviojo gazuoto gėrimo „John Lemon“ prekybą ir apgintų savo velionio vyro vardą. Lenkijos kompanija, pardavinėjanti šiuos gėrimus, po Yoko Ono teisininkų laiškų sutiko pavadinimą „John Lemon“ pakeisti į „On Lemon“.

Jau pagamintas gazuoto gaiviojo gėrimo „John Lemon“ atsargas kompanija turėtų išparduoti iki spalio pabaigos. Gėrimo platintojos Jungtinėje Karalystėje kompanijos „Mr. Lemonade Alternative Drinks“ vadovė teigia nesiekusi pasinaudoti Johno Lennono atvaizdu dėl finansinės naudos.

Vis dėlto reklamos feisbuke nuotraukoje prie gėrimo buvo lengvai atpažįstami J. Lennono akiniai ir užrašas „Let it Be“.

Yoko Ono teisininkai reikalauja 500 eurų už kiekvieną parduotą gėrimo butelį atlyginti padarytai J. Lennono atminimo žalai.

***

Maskvoje atidengta 9 metrų statula Michailui Kalašnikovui – automato AK-47 kūrėjui. Monumento atidengimo ceremonijoje dalyvavo įtakingi šalies pareigūnai.

Statulą pašventinęs šventikas per ceremoniją teigė, kad M. Kalašnikovas sukūrė ginklą, kad apgintų tėvynę. Vienas iš Rusijos ortodoksų šventikų savo „Twitterio“ paskyroje rašė, kad tai šventas ginklas.

Statula buvo atidengta nepaisant grupės maskviečių pasipiktinimo. Protestuotojas, pasirodęs su plakatu „Ginklų kūrėjas yra mirties kūrėjas“ buvo sulaikytas policijos. M. Kalašnikovas pirmąjį ginklo modelį sukūrė 1947 m.

***

Globalinis masinis gyvybės išnykimas žemėje prasidės nuo 2100 m. Toks Masačusetso technologijų universiteto profesoriaus Danielio Rothmano spėjimas paremtas matematinėmis formulėmis, kurios savo ruožtu paremtos turima informacija apie ankstesnius planetoje vykusius masinius augalų ir gyvūnų išnykimo procesus ir anglies izotopų, kurių seniausi maždaug 600 mln. metų senumo tyrimais.

Anot mokslininko, tiek praėjusiais kartais, tiek ateityje tokį reiškinį nulems pasikeitusi anglies dvideginio apykaita atmosferoje ir vandenynuose. Profesorius D. Rothmanas teigia, kad masinį išnykimą gali paskatinti ne tik dramatiškas anglies dvideginio apykaitos pasikeitimas, bet ir įvairūs klimato kaitos procesai, vulkanų išsiveržimai ir kiti aplinkos veiksniai.

Tai būtų šeštasis toks masinis gyvybės formų išnykimas. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šeštasis didysis išnykimas palaipsniui prasideda jau dabar. Didžiausias toks reiškinys įvyko prieš 248 mln. metų ir mokslininkų vadinamas Permio-triaso masiniu rūšių išnykimu. Kaip manoma, tada išmirė apie 96 proc. jūrinių rūšių ir apie 70 proc. stuburinių.

Islandijoje už nusikaltimus nuteistieji asmenys, praėjus penkeriems metams po bausmės atlikimo, gali kreiptis dėl duomenų apie teistumą panaikinimo. Tačiau, paaiškėjus, kad Islandijos premjero tėvas palaikė asmens, nuteisto už seksualinį vaikų išnaudojimą, prašymą panaikinti duomenis apie jo teistumą, griuvo valdančioji koalicija. „Dabar svarstoma, kad reikia peržiūrėti tvarką, už kokius nusikaltimus informacija dėl teistumo gali būti panaikinta, už kokius – ne. Kalbama, kad nuteistieji už tokius sunkius nusikaltimus, kaip seksualinė prievarta prieš vaikus ar žmogžudystė, negalėtų kreiptis dėl tokio „atleidimo“, – LRT RADIJUI sako politikos mokslų daktarė Eva Heiða Önnudottir.

Kampaniją inicijavo aukos ir jų šeimos

Išankstiniai rinkimai Islandijoje vyks spalio 28 d. Valdančiąją koaliciją supurtė vaikų išnaudojimo skandalo atgarsiai, nors politologas iš Islandijos Bifrosto universiteto Eirikuras Bergmannas teigia, kad ir be skandalo ši vyriausybė buvo išskirtinai silpna.

Koalicija griuvo, kai iš vyriausybės pasitraukė partija „Šviesi ateitis“ ir valdantieji prarado turėtą nedidelę balsų persvarą parlamente. Partija „Šviesi ateitis“ apkaltino premjerą Bjarnį Benediktssoną, jog šis neinformavo vyriausybės ir visuomenės, kad jo tėvas Benediktas Sveinssonas, vienas turtingiausių Islandijos gyventojų, palaikė asmens, nuteisto už seksualinį vaikų išnaudojimą, prašymą panaikinti duomenis apie jo teistumą.

„Iš pradžių buvo vienas buvęs nuteistasis, kuris prašė panaikinti duomenis apie teistumą, kad galėtų dirbti teisininku. Jis buvo nuteistas už seksualinį vaikų išnaudojimą. Žurnalistai prašė informacijos apie šį atvejį, bet vyriausybė jos nesuteikė. Po to, kai teismas nusprendė, kad vyriausybė yra įpareigota suteikti informaciją, kas nuteistajam parašė rekomendacinį laišką, vyriausybė turėjo pateikti ir informaciją apie kitus  nuteistuosius. Tada ir paaiškėjo, kad buvo dar vienas nuteistasis taip pat už seksualinį vaikų išnaudojimą, kuriam tokį patį rekomendacinį laišką parašė premjero tėvas“, – „Pasaulio laikui“ sako politikos mokslų daktarė Eva Heiða Önnudottir iš Islandijos universiteto.

Dviem už seksualinį vaikų išnaudojimą nuteistiesiems prašymas buvo patenkintas šią vasarą. Žiniasklaidoje ir visuomenėje kilo pasipiktinimo banga. Tai, kad vyriausybė, Vidaus reikalų ministerija ir Teisingumo komitetas atsisakė pateikti informaciją apie duomenų panaikinimo procesą ir vengė komentuoti šia tema, buvo interpretuojama kaip bandymas kažką dengti. Vieno iš nuteistųjų aukos ir jų šeimos inicijavo kampaniją, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, kodėl nusikaltėliams buvo suteikta ši privilegija.

Islandijoje už nusikaltimus nuteistieji asmenys, praėjus penkeriems metams po bausmės atlikimo, gali kreiptis dėl duomenų apie teistumą panaikinimo. Šalies įstatymai numato tokią galimybę pavyzdingo elgesio žmonėms. Nuteistasis turi pateikti ir du rekomendacinius laiškus, parašytus įtakingų visuomenėje asmenų.

Reikalaujama panaikinti „garbės grąžinimo“ procedūrą

Po pastarųjų įvykių vis daugiau Islandijos gyventojų pasisako prieš vadinamąją „garbės grąžinimo“ procedūrą.

Dabar svarstoma, kad reikia peržiūrėti bei galbūt pakeisti tvarką, už kokius nusikaltimus informacija dėl teistumo gali būti panaikinama, už kokius – ne.

„Dabar svarstoma, kad reikia peržiūrėti bei galbūt pakeisti tvarką, už kokius nusikaltimus informacija dėl teistumo gali būti panaikinama, už kokius – ne. Pavyzdžiui, kalbama, kad nuteistieji už tokius sunkius nusikaltimus, kaip seksualinė prievarta prieš vaikus ar žmogžudystė, negalėtų kreiptis dėl tokio „atleidimo“. Tai reiškia, kad jie negalėtų būti kunigais, teisininkais ir pan.“ – kalba E. H. Önnudottir.

Jos teigimu, dabar kalbama, kad reikia reformų, kurios politikų sprendimus padarytų skaidresnius, kad būtų aišku, kokią informaciją ministerijos įpareigotos suteikti. Taip pat siekiama, kad politikai privalėtų rinkėjams paaiškinti savo veiksmus.

„Opozicijos partijos prašo išsamaus tyrimo. Jis pirmiausia vyks dėl esamų dokumentų autentiškumo ir galbūt bus siekiama, kad procesas dėl informacijos dėl teistumo panaikinimo būtų sustabdytas. Daugiausia klausimų kyla dėl to, kodėl vyriausybė slėpė, kas parašė rekomendacinį laišką, ar taip buvo todėl, kad jį parašė premjero tėvas“, – sako E. H. Önnudottir.

Didelių politinių jėgų persiskirstymo tikėtis neverta

Premjero tėvas verslininkas B. Sveinssonas oficialiame pranešime atsiprašė, kad parašė rekomendacinį laišką savo senam pažįstamui. Jis teigia norėjęs padėti nuteistajam susigrąžinti kai kurias pilietines teises, bet jo padarytų nusikaltimų nepateisina. O premjeras B. Benediktssonas teigia buvęs šokiruotas, kai sužinojo apie tėvo parašytą rekomendacinį laišką, ir niekada pats tokio nerašytų.

Vis dėlto žiniasklaidoje teigiama, kad premjeras apie tėvo laišką žinojo dar liepos mėnesį, o visuomenė apie tai sužinojo tik praėjusią savaitę. Politikos mokslų daktarė E. H. Önnudottir mano, kad šis skandalas neturėtų labai pakenkti premjero įvaizdžiui: „Premjeras vis dar turi nemažą rėmėjų ir jo partijos rinkėjų palaikymą, todėl atrodo, kad jam pavyks ištverti šį skandalą. Jis yra protingas politikas ir jį galima laikyti stipriu savo partijos  ir savo rinkėjų lyderiu.“

E. H. Önnudottir teigia, kad per ateinančius rinkimus neverta tikėtis smarkių politinių jėgų persiskirstymo – tikėtina, kad valdančiąją koaliciją sudarys kelios partijos. Jos nuomone, vargu ar šiuo metu galėtų būti viena partija, kuri pajėgtų stabilizuoti Islandijos politinius procesus.

„Nuo 2016 m. rinkimų parlamente turime tris visiškai naujas partijas kartu su keturiomis seniai gyvuojančiomis partijomis. Tos trys naujosios partijos savo programoje pabrėžia kovą su korupcija, skaidresnę ir sąžiningesnę politiką bei platesnį bendradarbiavimą su visuomene priimant sprendimus. Šios trys partijos kartu praėjusiais metais gavo 35 proc. balsų. Vis dėlto nemanau, kad bent viena iš šių trijų partijų galėtų perimti iniciatyvą ir reformuoti nusistovėjusią politinę darbotvarkę. Taigi tikrai nėra vienos ryškios partijos, kuri galėtų perimti lyderystę. Bet ir rinkėjai mano, kad politikai reikia pokyčių“, – pabrėžia E. H. Önnudottir.

Paryžiaus Marmotano muziejuje pristatoma paroda, priklausiusi C. Monet, kurioje galima išvysti dailininko pirmtakų ir amžininkų paveikslų, akvarelės darbų ir skulptūrų kolekciją, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Ne tik tapytojas, bet ir užsidegęs kolekcininkas

Galima sakyti, kad praėjus beveik amžiui nuo mirties, tapytojas Claude`as Monet galėtų pasimėgauti visuotiniu žinomumu. Jo paveikslą, vaizduojantį vandens lelijas tvenkinyje, dabar galima rasti ant puodelių, padėkliukų, plakatų visame pasaulyje. Galima sakyti, kad C. Monet paplito po žmonių buitį.

Tačiau iki šiol mažai kas žino, kad C. Monet buvo užsidegęs meno kolekcininkas. Jam priklausė kelios dešimtys paveikslų, tarp kurių ir jo pirmtakų, amžininkų, tokių kaip Eugene`as Delacroix, Camille`as Corot, Edouardas Manet, Pierre`as-Auguste`as Renoir, Paulis Cezanne`as, šedevrai.

Paryžiaus Marmotano muziejus pristato 77 paveikslų, akvarelės darbų ir skulptūrų kolekciją, kuri priklausė C. Monet. Parodos pavadinimas – „Kolekcininkas Monet“.

Didžioji dalis kolekcijos ir priklauso Marmotano muziejui, kuriame saugoma ir didžioji dalis paties C. Monet darbų. Kiti tapytojo kažkada įsigyti meno kūriniai atkeliavo iš Niujorko, Vašingtono, Brazilijos, Japonijos ir Vokietijos.

Parodos kuratoriai sako, kad C. Monet, įsigydamas meno kūrinius, turėjo visiškai kitokią motyvaciją nei įprasti meno kolekcininkai. Jie pabrėžia, kad yra labai didelis skirtumas tarp tiesiog turtingo žmogaus kolekcininko ir kolekcininko, kuris pats yra menininkas.

Pirmojo tipo asmenys neretai perka meno kūrinius tam, kad investuotų pinigus, dažnai tai darydami su meno rinkos ekspertų patarimais. Patys menininkai, ypač C. Monet gyvenamuoju laikotarpiu, įsigydavo kitų kūrėjų darbus, kuriais nuoširdžiai žavėdavosi. Įsigyti darbai jiems dažnai būdavo kaip įkvėpimo šaltinis. Menininkus su darbais sieja daug asmeniškesnis ryšys.

Parodos kuratorė Marianne Mathieu teigia, kad surengti parodą apie „Kolekcionierių Monet“ buvo didelis iššūkis, nes tiek savo kolekciją, tiek šeimos gyvenimą tapytojas saugojo nuo viešumos. Anot kuratorės, parodos organizavimas kartais priminė detektyvą, nes C. Monet nebuvo sudaręs jokio savo kolekcijos archyvo aprašymo.

Kai C. Monet pagaliau galėjo įsigyti kitų meno kūrinių, jo kolekcijoje atsidūrė E. Delacroix ir C. Corot darbai. C. Monet visuomet stengdavosi įsigyti meno kūrinius išvengdamas viešumos, kartais tam siųsdavo savo draugus. Aukcionuose jis pasirodydavo tik labai išskirtinėmis progomis ir dėl jam labai svarbių kūrinių.

Sieks išvengti kontraversijų

Romoje greitai bus atidarytas institutas, kurio pagrindinis tikslas, – atskirti italų baroko meistro Caravaggio originalius darbus nuo plagiatų. Tyrimų ir švietimo centro sukūrimo atidarymą paskatino tai, kad pastaraisiais metais buvo ne vienas atvejis, kai tvirtinta atradus garsiojo dailininko darbą. Vienas plačiausiai nuskambėjusių atvejų – 2014 m. Tulūzoje vieno seno namo palėpėje atrastas paveikslas. Vieni ekspertai iki šiol tvirtina, kad tai autentiškas Caravaggio darbas, kiti iki šiol tvirtina, kad ne.

Siekiama, kad Caravaggio institutas padėtų išvengti tokių kontraversijų ir būtų galima greitai atskirti, ar tai originalus darbas. Caravaggio natūralistinis menininko stilius ir ryškaus kontrasto kūrimas tarp tamsių ir šviesių atspalvių tapo labai populiarus, daugybė menininkų stengėsi atkartoti jo braižą.

Instituto įkūrėjai tiki, kad įstaiga taps svarbiausiu Caravaggio darbų tyrėjų centru ir jų žodis ginčuose, ar tai tikras Caravaggio darbas, ar ne, bus paskutinis. Taip pat planuojama per trejus metus surengti pasaulinių Caravaggio darbų turą, kad plati auditorija iš arti galėtų pamatyti, kaip atrodo autentiški menininko darbai.

Meno pasaulyje – pokyčiai ir neramumai

Turkijos meno pasaulyje vyksta dideli pokyčiai, rašoma svetainėje artnet.com. Šie pokyčiai susiję ir su politiniais procesais šalyje. Turkijos sostinėje prasidėjo 15-oji Stambulo bienalė, tuo metu Stambulo Karakėjaus rajone grupė menininkų atidaro naują meno erdvę.

Dėl politinio nestabilumo pastebimai sumažėjo suteikiamo matomumo ir finansų kiekis vidutinėms galerijoms. Apžvalgininkai pastebi, kad politinio netikrumo metu Turkijos meno pasaulio žmonės atranda naują būdą išlikti – jie vienijasi.

20 metų Stambule veikiančios galerijos Pi Artworks vadovė Jade Yesim Turanli, turinti galeriją ir Londone, sako, kad per pastaruosius penkerius metus galerijos pradėjo suprasti, kad turi vienytis, jei nori išlikti. Taigi Pi Artworks, Galeri Nev Istanbul, artSumer ir Mixer galerijos susijungė ir atidarė bendrą galeriją Karakėjaus rajone. Dar viena galerija atsidarys visai prie pat.

Pi artworks vadovė J. Y. Turanli artnet.com žurnalistams teigia, kad vienytis privertė politinė padėtis. Sumažėjus Turkijoje apsilankančių užsieniečių skaičiui, sumažėjo ir galerijos lankytojų.  Anot jos, dabar, jei į šalį atvyksta įtakingas meno mecenatas jis čia lankosi vos dieną ar dvi. Anksčiau meno paieškoms kolekcionieriai ir mecenatai paskirdavo savaites, tad jei vienas tokių mecenatų užsuktų į jungtinę galeriją, naudinga būtų visiems.

Kai kurie Turkijos menininkai susiduria su dar kitais išbandymais. Ketvirtadienį Stokholmo laisvės centras skelbė, kad Turkijoje suimtas perspektyviu laikomas 24-erių fotožurnalistas Cagdas Erdoganas. Prieš tai jis 12 dienų buvo laikomas Stambulo policijos areštinėje. Stambulo teismas teigia, kad C. Erdoganas suimtas už tai, kad nufotografavo draudžiamą fotografuoti pastatą.

C. Ergodano darbai pasirodo daugybėje žiniasklaidos priemonių. Anksčiau šiais metais jo pavardė atsidūrė „British Journal of Photography“ sparčiai kylančių fotografų, kuriuos reikia stebėti, sąraše. Valentina Abenavoli, kurios leidykla išleido pirmąją fotografo C. Erdogano knygą, teigia, kad Turkijos pareigūnai iš tiesų jį galėjo sulaikyti dėl fotografijų projekto kurdų dominuojamame šalies regione.

Fotografas daug dėmesio skiria mažumoms, jis pats yra kurdas. Meninėje fotografijų knygoje – šunų kovų, prostitucijos, ginkluoto smurto, politizuotų ginkluotų konfliktų akimirkos, atskirtų Stambulo rajonų, kuriuose gyvena kurdai, pabėgėliai, alavitai gyvenimo vaizdai.