Ruduo paprastai asocijuojasi su gelstančiais lapais, vėsesniu oru ir vorų tinklais, kurie, iškritus ryto rasai, tampa lyg karoliai, pabirę žolynuose. Įspūdingų vorų tinklų apstu ir Kuršių nerijoje, pievose ar miškuose, kur dabar verda itin aktyvus rudeninis vabzdžių gyvenimas.

Vienas tokių tinklų rezgėjas, kurį galima pamatyti pajūrio miškuose, yra paprastasis vapsvavoris (lot. argiope bruennichi) – tai lyg vapsvos raštais savo pilvelį padabinęs voras.

Šios rūšies patelės yra gerokai didesnės nei patinėliai. Šie tinklų nerezga, todėl didesnė tikimybė išvysti vapsvavorę, surezgusią tinklą, kuris skiriasi nuo kitų vorų rūšių tinklų.

Vapsvavoriai mezga tinklus arčiau žemės, tarp žolių, išrezga vertikalų tinklą, kurio centrinėje dalyje į apačią ir į viršų išsišakoja plačios zigzaginės juostos.

Voras dažniausiai tupi centre ir laukia. Pajutęs pavojų, jis nukrenta ant žemės arba staigiais judesiais pradeda siūbuoti tinklą.

Minta žiogais ar skėriais. Ką tik pagautą grobį voras gausiai užkloja savo tinklu, kad laimikis niekur nepaspruktų.

Vasaros pabaiga ir rudens pradžia yra laikas, kada vorai poruojasi. Patinėliams ne visada pavyksta pasprukti nuo patelių, jie dažnai tampa maistu.

Po poravimosi, vapsvavorės padeda kiaušinėlius į nuverptą kokoną, kuriame išsiritę jaunikliai žiemoja iki pavasario.

Patelės kitų metų nesulaukia, padėjusios kiaušinius, jos miršta.

Tiesa, vapsvavoriai gali įkąsti žmogui. Jų įkandimas primena bitės įgėlimą, kiek paskauda ir praeina. Todėl šių vorų nereiktų imti į rankas, mėginti juos sugauti ar jiems trukdyti.