Šiais metais Tarptautinis Kauno kino festivalis „Videogramos“ pristato specialią filmų ir šiuolaikinių menininkų videokūrinių programą, kuri bus rodoma Kaune rugsėjo 17–27 d. Šių metų festivalio kuratorės Viktorija Šiaulytė, Monika Lipšic ir bendrakuratorė Milda Januševičiūtė programai atrinko šiuolaikinius kūrėjus ir jų darbus, dažnai pasirodančius už įprastos filmų rinkos ribų, daugiau dėmesio skirdamos skirtingoms judančio vaizdo kolektyvinės autorystės formoms – pavyzdžiui, aktyvizmui ar videopriemones naudojantiems moksliniams tyrimams. Apie „Videogramas“ kalbame su viena iš kuratorių – Monika Lipšic.

– Šiais metais Tarptautinio Kauno kino festivalio pavadinime atsirado potemė „Videogramos“. Papasakok, ką tai reiškia, ir kodėl šiais metais nusprendėte neapsiriboti įprastu festivalio pavadinimu?

Šiemet 13-ąjį kartą vyksiančiam Tarptautiniam Kauno kino festivaliui jo komanda sukūrė programą, kurioje atsispindi judančio vaizdo galia kurti istorijos procesus, daryti jiems įtaką. Festivalio pavadinimą įkvėpė vokiečių režisieriaus Haruno Farockio dokumentinis filmas „Revoliucijos videogramos“ (1992), kuriame fiksuojama televizijos ir jos kuriamų vaizdų įtaka Rumunijos revoliucijos istoriniams įvykiams – šalies vadovo egzekucija įvykdyta transliuojant ją tiesioginiame eteryje. Išvertus iš graikiško žodžio „gramm“ – rašymas. Kaip mes rašome istoriją vaizdais? Visi videovaizdai, nuo televizijos iki šiuolaikinių medijų, daro įtaką mūsų vaizduotei.

Programoje didžiausias dėmesys skiriamas šiuolaikinių menininkų kuriamiems filmams (Phillo Collinso, Morgano Quaintance’o kūryba), dokumentiniams, tiriamiesiems darbams („Forensic Architecture“, „Karrabing Film Collective“ projektai) ir filmams, kurie dažniausiai eksponuojami parodose (Mariannos Simnett, Marges Monko, menininkų dueto „Broersen & Lucacs“, studijos „Metahaven“ darbai), tad sudarinėjant programą buvo nemenkas iššūkis atrinkti žiūroviškiausius filmus. Visgi siekėme pristatyti kūrėjus ir jų darbus vengdami kino industrijos kontekstų, siekdami atrasti unikalius menininkų kalbėjimo būdus ir temas bei tai, kas aktualu šiandien, 2020 m.

Kino salės patirtis, meno kūrinio patirtis – tai labai stiprios priemonės, plečiančios mūsų mąstymą, suvokimą, jautrumą, empatiją. Lėtas laikas, paskendus judančiuose vaizduose, gydo.

– Jei reikėtų apibendrinti festivalyje nagrinėjamas temas trimis žodžiais, kokie jie būtų?

– Revoliucijos, perversmai, videovaizduotė. Ar mūsų sapnai irgi yra video? Sveikata ir gerovė, tarpusavio santykiai. Kas gali ir išgali būti sveiki? Aktyvizmas, bendruomeniškumas, nacionalizmas, hipnozė.

– Kaip manai, kokią įtaką dabarties žmonių gyvenimams daro judantis vaizdas? Ar matyti videovaizdai gali paveikti politines pažiūras? Sapnus? Sveikatą?

– Vaizdų poveikis šiuolaikiniam žmogui yra milžiniškas, tai matome reklamoje. Vienas filosofas ir psichologas yra pasakęs, kad Walto Disney įtaka žmonių tarpusavio meilės suvokimui padarė didžiausią žalą istorijoje. Šiek tiek atsispiriant nuo šios minties, viena iš kuruotų festivalio peržiūrų, pavadinimu „Mamolaivis“, yra apie santykius su mama – trijų menininkių Josefinos Arnell, Asos Cederqvist ir Ulijonos Odišarijos kūryboje kalbama apie „dukrystę“, apie ryšį, kuris, kaip dabar žinome, mus formuoja stipriausiai.

Videovaizdų pagirios, individualios ir kolektyvinės, yra daugelio iš mūsų kasdienybės dalis. Kiek neramiau darosi mąstant apie tai, kad skirtingas visuomenės grupes pasiekia labai skirtingi vaizdai – tokiu būdu visuomenė skaldosi, radikalėja nuomonės, ryškėja nacionalistinės tendencijos, kyla agresija. Neseniai feisbuke perskaičiau, kad mano senas draugas, su kuriuo nebebendraujame, koronavirusą vadina konspiracija prieš visuomenę ir ragina nesiskiepyti, net jei atsiras skiepai. Šiandien, net gyvenant viename (nedideliame Vilniaus) mieste, savo aplinkose matome labai skirtingus vaizdus ir gauname prieštaringą informaciją, kuri formuoja mūsų nuomones. Labai norėčiau, kad festivaliui pavyktų šiek tiek prisidėti prie šios atskirties mažinimo, prisikviesti tokių žiūrovų, kurie paprastai neateina į šiuolaikinio meno ir kino renginius. Tačiau kaip tai padaryti (juokiasi)?

Monika Lipšic. 

– Ar sveikatos tema festivalyje atsirado reaguojant į COVID-19 pandemiją?

– Kai su kuratore Viktorija Šiaulyte, gyvenančia Berlyne, supratome, kad didelė dalis programos skirtingais būdais kalba apie sveikatą ir kvestionuoja ribas tarp asmeninių bei socialinių kūnų, tai atrodė kaip natūrali reakcija į pasaulyje vykstančius procesus. Didžioji dalis programos sudarymo darbų vyko pandemijos metu, strigus Berlyne. Šis kairuoliškas miestas ir jo bendruomeninės iniciatyvos, racionali šalies politika bei pasaulio karantinas, o kartu ir kiti pastarųjų mėnesių įvykiai pasaulyje atsispindi programoje.

Lietuvoje prie mūsų prisijungė menininkė, filmų kūrėja Milda Januševičiūtė, kuri savo kūryboje taip pat nagrinėja sveikatos ir tarpusavio ryšių temas.

– Ar manai, kad videovaizdai gali padėti užmegzti / išlaikyti ryšius tarp žmonių?

– Manau, socialinė medija tai jau įrodė, mes visi nuolat bendraujame videovaizdais. Kita vertus, kino salės patirtis, meno kūrinio patirtis – tai labai stiprios priemonės, plečiančios mūsų mąstymą, suvokimą, jautrumą, empatiją. Lėtas laikas, paskendus judančiuose vaizduose, gydo.

Festivalio seansai rodomi kino teatre „Romuva“, Kauno kultūros centre ir Kauno menininkų namuose, kur abu šeštadienius rugsėjo 19 d. ir 26 d. vyks diskusijų renginiai „Videogramų dienos“ bei videomeno paroda. Dar viena paroda-videoinstaliacija bus atidaryta Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje 101, o festivalį uždarys specialus renginys Kauno technologijos universiteto Kultūros centre rugsėjo 27 d.

Visos festivalio filmų peržiūros vyks tik po vieną kartą. Festivaliui pasibaigus, dviem savaitėms, t.y. rugsėjo  28 d. – spalio 11 d., dalis filmų bus perkelta į interneto erdvę.

Daugiau informacijos: www.kinofestivalis.lt ir http://videograms.online